Administracinė byla Nr. eA-1799-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01963-2014-9

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.3

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui V. D.,

atsakovo atstovei M. R.,

žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu ir patikslintu prašymu prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2014-02-28 įsakymo Nr. 41-235 (toliau – ir Įsakymas) dalį, kuria pareiškėjas V. D. paskatinamas pareiškiant padėką; 2) įpareigoti Administracijos direktorių priimti naują sprendimą – suteikti pareiškėjui trečią kvalifikacinę klasę nuo 2014 m. kovo 1 d.; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Prašymu taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. balandžio 27 d. dirba Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiuoju specialistu. Šiuo laikotarpiu įgyvendindavo jam keliamus metų veiklos uždavinius, kai kuriuos vertinimo rodiklius ženkliai viršijo, tarnybinių nusižengimų neturėjo. Pareiškėjo tiesioginis vadovas jo tarnybinę veiklą už 2011 ir 2012 m. vertino gerai, o už 2013 m. – labai gerai, tačiau nepaaiškinęs motyvų pasiūlė pareiškėjui skirti padėką. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, įgyvendindamas Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos siūlymus, priėmė 2014 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 41-235, kuriuo paskatino pareiškėją pareikšdamas padėką. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) nuostatas, tokio paties pobūdžio darbą dirbantiems asmenimis (šiuo atveju – Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus specialistams) turi būti nustatomi vienodi valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai, taip pat vienodai teikiami siūlymai su skatinimo priemonėmis. Pareiškėjui kvalifikacinė klasė nesuteikiama, tuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas. Skundžiamu aktu nukrypta nuo teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, jis priimtas pažeidžiant valstybės tarnybos veiklos principų ir konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo reikalavimus, neatsižvelgiant į pareiškėjo prašymą ir siekį siūlyti jam skirti trečią kvalifikacinę klasę ir nemotyvuotai teikiant siūlymą ir skiriant jam padėką už tarnybinę veiklą. Pareiškėjas darbovietėje yra laikomas blogesnėje padėtyje už kolegas, jam neskiriama dirbti švenčių dienomis, nors pats to pageidauja dėl didesnio užmokesčio, pareiškėjas daugiausia laiko, lyginant su kitais to paties skyriaus specialistais, buvo skiriamas patruliuoti Vilniaus senamiesčio gatvėmis pėsčiomis, kai kiti patruliavo automobiliais, patruliavimui pėsčiomis vėlų rudenį ir žiemą pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamomis darbo priemonėmis, tinkama apranga. Šios aplinkybės laikytinos kaip neabejotinai lemiančios neigiamą poveikį pareiškėjui. Dėl jų patyrė didelių nepatogumų darbe, reikalaujančių išgyvenimų (dėl patruliavimo pėsčiomis, netinkamos aprangos), dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo jausmą (dėl užduočių skyrimo, vertinimo, taip pat dėl negauto darbo užmokesčio dalies, dėl neskyrimo dirbti švenčių dienomis ir tarnybinės veiklos vertinimo tik padėka).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 22 straipsnio 14 dalyje numatytos skatinimo priemonės, kurias gali siūlyti Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija), įvertinusi karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, yra lygiavertės, todėl šiuo atveju nebuvo pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Vertinimo komisija pagal VTĮ 22 straipsnio nuostatas tarnautojo veiklą gali įvertinti kitaip, negu tiesioginis vertinamo tarnautojo vadovas. Šiuo atveju Vertinimo komisija pareiškėjo veiklą įvertino taip pat, kaip ir tiesioginis jo vadovas, ir pasiūlė tą patį paskatinimą – pareikšti padėką, todėl neprivalėjo savo sprendimo papildomai motyvuoti. Tai, kokius uždavinius vykdė kiti pareiškėjo kolegos, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl jų vykdytų uždavinių pasikeistų pareiškėjo teisinė padėtis, vykdomų uždavinių sudėtingumas gali skirtis, todėl pareiškėjo minimas surašytų protokolų skaičius yra tik vienas iš kriterijų, vertinant tarnybinę veiklą. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti pareikštą padėką yra ne tik teisiškai nepagrįstas, bet ir prieštaraujantis gerai moralei. Reikalavimas įpareigoti pareiškėjui suteikti trečią kvalifikacinę klasę šiuo atveju nėra grindžiamas įstatyme numatytu pagrindu. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali arba įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymą, arba motyvuotai atsisakyti tai padaryti. Šiuo atveju pareiškėjo tiesioginis vadovas ir Vertinimo komisija nėra priėmę siūlymo suteikti pareiškėjui trečią kvalifikacinę klasę. Teisės aktai taip pat nesuteikia galimybės tarnautojui pačiam pasirinkti konkrečią priemonę, dėl šių priežasčių aptariamas reikalavimas prieštarauja VTĮ 22 straipsnio 9, 13, 14 ir 26 dalims. Be to, šiuo reikalavimu teismo prašoma vykdyti ne teisingumo, bet viešojo administravimo funkciją, kas nepriskirtina teismo funkcijoms. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kuriomis jis grindžia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra teisėtos. Jis neginčijo savo veiklos įvertinimų už 2011, 2012 metus, kitaip nepagrindė teiginio, kad atsakovas veikė neteisėtai, be to, dalis nurodytų aplinkybių nesusijusios priežastiniu ryšiu su nurodoma tariamai patirta žala. Skatinimo priemonė, skirtingai negu veiklos įvertinimas, yra parenkama individualiai, nereikalauja jokių papildomų motyvų – jie privalomi tik pačiam įvertinimui. Kadangi pareiškėjas ankstesniais metais nebuvo įvertintas aukščiausiu įvertinimu, šiuo atveju skatinimo priemonė buvo parinkta teisingai, o pareiškėjo nurodomas lygiateisiškumo principo įgyvendinimo klausimas yra labiau deklaratyvus, nei pagrindžiantis prašymo reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, kad pareikšta padėka sukėlė pareiškėjui pažeminimo jausmą, yra sunkiai įtikimas, kadangi padėka nėra sankcija ar poveikio priemonė, priešingai, tai yra skatinimo priemonė. Pareiškėjas neįrodė sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, – kad patyrė žalą, atsakovo veiksmai buvo neteisėti, neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir veiksmų, atsakovo kaltės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. D. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė VTĮ 22 straipsnį, šio straipsnio 14 dalį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-799/2014. Teismas tyrė tik pareiškėjo tarnybinės veiklos įvertinimų rezultatus, bet pareiškėjo tarnybinės veiklos nevertino. Tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas, valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija ir skatinimą skiriantys subjektai, kada valstybės tarnautojo veikla vertintina labai gerai, už tai skirdami priemonę, yra saistomi VTĮ 22 straipsnio 14 dalyje išvardintų priemonių. Parenkant vieną iš šių priemonių atsakingi subjektai įgyvendina savo diskreciją, be kita ko, atsižvelgdami į vertinamo valstybės tarnautojo veiklos rezultatus. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus pareigas eina nuo 2011 metų. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadomis jo veikla 2011 ir 2012 metais buvo įvertinta gerai ir tik veikla už 2013 metus pirmą kartą buvo įvertinta labai gerai: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo M. Š. priimtoje šio skyriaus vyriausiojo specialisto V. D. 2012 m. sausio 16 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. A154-85-(3.4.38-PD2) vertinant pareiškėjo tarnybinę veiklą iš galimų įvertinimų (nepatenkinamai, patenkinamai, gerai ir labai gerai) pareiškėjo veikla buvo įvertinta gerai. Analogiškoje 2013 m. sausio 17 d. išvadoje Nr. A154-288-(3.4.338-PD2) taip pat nurodytas įvertinimas „gerai“.

Pagal VTĮ 22 straipsnio 7 dalį, jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai, jo teisinė padėtis nesikeičia ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra baigiamas. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių labai gerai įvertinus pareiškėjo veiklą padėkos, o ne kvalifikacinės klasės, skyrimas šiuo atveju galėtų būti laikomas neteisėtu. Tokia išvada galėtų būti daroma, jeigu pareiškėjo tarnybinė veikla ateityje pakartotinai būtų įvertinama labai gerai, tačiau už ją dėsningai būtų skiriama tik padėka, bet ne kitos priemonės. Teismas iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų visumos nenustatė, kad pareiškėjas būtų diskriminuojamas dėl išsilavinimo, tautybės, kaip nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas į teismą ar kitas institucijas nesikreipė dėl diskriminuojančių darbo sąlygų ar diskriminuojančių darbdavio veiksmų jo atžvilgiu. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kad būtų skundęsis dėl netinkamo ankstesnio jo 2011 ir 2012 metų tarnybinės veiklos vertinimo. Taip pat pareiškėjo minimas surašytų protokolų skaičius yra tik vienas iš jo tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, kuris neturi būti suabsoliutinamas. Kaip minėta, skirdamas VTĮ 22 straipsnyje numatytas skatinimo priemones, darbdavys įgyvendina įstatymo jam suteiktą diskreciją. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas darbovietėje nėra diskriminuojamas – atsižvelgiant į jo veiklos įvertinimus, jam skiriamų skatinimo priemonių visuma laikytina proporcinga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui padėka skundžiamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymu paskirta nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.250, 6.271 straipsnių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt. Pareiškėjas teismui nenurodė objektyvių duomenų, patvirtinančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Jo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą dėl to, kad jam teko patruliuoti pėsčiomis, nebuvo skiriamas dirbti nedarbo dienomis ir skatinimo stoką tarnyboje, nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra teisėtos, pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad jo nurodomose situacijose buvo pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, pareiškėjo nurodomi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai buvo atliekami tinkamai taikant įstatymų nuostatas. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

              III.             

Pareiškėjas V. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl esminių materialinės teisės normų pažeidimų, neabejotinai turėjusių įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintus principus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijimą sprendimą, šioje byloje neaiškino ir netaikė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies normos, nenagrinėjo šioje normoje įtvirtintų principų ir to, ar atsakovo veiksmai nesudaro šių principų pažeidimų, t. y. ne tik apsiribojant diskriminavimo ar lygiateisiškumo principų įvardijamu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į VTĮ įtvirtintų principų turinį, nesiaiškino ir nerinko pareiškėjo prašomų ir tokioje byloje būtinų duomenų, kurie leidžia įvertinti, ar pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti teisėtumo, lygiateisiškumo, skaidrumo bei karjeros principai. Pareiškėjas tiek atsakovo Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos posėdyje (posėdžio garso įrašas), tiek teisme pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę į karjerą (finansinį skatinimą), kaip ir kiti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus specialistai, kuriems buvo skirtos kvalifikacinės klasės, nors kai kurie iš jų nėra pasiekę numatytų vertinimo kriterijų rezultatų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo tik asmens lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principą, tačiau netinkamai jį aiškino ir taikė, nes atliko tik pareiškėjo tarnybines veiklos įvertinimo rezultato vertinimą (tyrimą), bet nesugretino ir nelygino pareiškėjo nurodytų Viešosios tvarkos skyriaus specialistų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatų su pareiškėjo 2014 m. sausio 17 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. A154-394/14-(3.4.38-PD2) nurodytais tarnybinės veiklos vertinimo rezultatais ir šiems specialistams (kartu su pareiškėju) taikytų skatinimo priemonių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje dėl Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo yra pažymėjęs, kad šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. ir kt. nutarimai). Nurodo Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir pažymi, kad teismas neaiškino ir netaikė Lygių galimybių įstatyme įtvirtinto asmens lygiateisiškumo principo, neanalizavo jo turinio, kad teismas tik surinkęs byloje duomenis, leidžiančius įvertinti, ar pareiškėją kaip nors išskyrė tarnybinės veiklos vertinimo procese, gali padaryti teisėtą ir pagrįstą išvadą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime netinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą turimą rašytinį įrodymą (duomenis apie Viešosios tvarkos skyriaus specialistų surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolų skaičių), padarė išvadą dėl tarnybinės veiklos vertinimo išvadose numatyto veiklos rezultatų vertinimo rodiklio reikšmės (vertės), tuo netinkamai aiškindamas ir taikydamas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą reglamentuojančias teisės normas bei nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija, nes šie subjektai yra saistomi Taisyklių nustatytų ir jiems privalomų vertinimo kriterijų, metodikos, tarnybinės veiklos vertinimo skalės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-799/2014). Pareiškėjas teismui pateikė turimus rašytinius duomenis apie Viešosios tvarkos skyriaus specialistų surašytų administracinių teisės pažeidimo protokolų skaičių, kuris sudaro faktinį pagrindą abejoti kai kurių Viešosios tvarkos skyriaus specialistų pasiektais veiklos rezultatais. Pareiškėjas teismo prašė išreikalauti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus specialistų Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos išvadas už 2013 metus, taip pat ir įvykdytų užduočių skaičiaus lentelę (vieno iš tarnybinės veiklos užduočių – vykdyti tiesioginio vado bei budėtojo suformuotas užduotis), kurie leistų analizuoti visų specialistų bendrą vertinimą ir vertinti, ar nebuvo pažeisti valstybės tarnybą reguliuojantys principai, ar pareiškėjas nebuvo nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas tarnybinės veiklos vertinimo procese (tarnybinės veiklos vertinime ir skatinime).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas ABTĮ 3, 57, 81, 87 straipsniuose, buvo šališkas, kadangi atsisakė rinkti bylai būtinus įrodymus ir neatliko visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo. Pareiškėjas patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu prašė išreikalauti iš atsakovo rašytinius įrodymus, kurie leistų sugretinti ir lyginti Viešosios tvarkos skyriaus specialistų teisinį statusą, jų tarnybinės veiklos vertinimo rezultatus, jiems siūlytas ir taikytas skatinimo priemones bei darbo sąlygas. Teismas be teisėto pagrindo suvaržė pareiškėjo procesinę teisę gauti įrodymus, kurie tiesiogiai patvirtintų arba paneigtų aplinkybes, sudarančias skundo faktinį pagrindą ir pagrindžiančias skunde nurodytus reikalavimus. Teismo posėdyje teismas pareiškėjui uždavė klausimus, kuriuos galėtų patvirtinti būtent pareiškėjo prašomi rašytiniai įrodymai ir nurodyti liudytojai, tačiau teismas pačių rašytinių įrodymų iš atsakovo neišreikalavo, liudytojų neapklausė. Teismas nagrinėjamoje byloje nevertino būtinų tokiai bylai įrodymų visumos, nes atsisakė surinkti įrodymus, vertino tik pavienius įrodymus. Teismas sprendime abstrakčiai pasisakė tik dėl vienos iš Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje numatytos tarnybinės veiklos užduoties – Viešosios tvarkos skyriaus specialistų surašytų administracinių teisės pažeidimo protokolų skaičiaus reikšmės, t. y. net nesugretino ir nevertino pareiškėjo nurodytų Viešosios tvarkos skyriaus specialistų surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolų skaičiaus, neanalizavo ir nenustatė, kad 2013 metų Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje numatyto veiklos rezultatų vertinimo rodiklio – surašyti apie 350 administracinio teisės pažeidimo protokolų – net 4 Viešosios tvarkos skyriaus specialistai nėra įvykdę žymiai (V. C. – 231, M. D. – 287, K. G. – 255, L. S. – 271) ir dar 2 specialistai nėra surašę 350 administracinio teisės pažeidimo protokolų (R. M. – 336, F. P. – 335), todėl šių specialistų tarnybinės veiklos bendras vertinimas negali būti vertinamas labai gerai ir taikomas kvalifikacinės klasės suteikimas kaip skatinimo priemonė. Teismas šiame kontekste nevertino pareiškėjo teisinio statuso, jo tarnybinės, veiklos vertinimo proceso (vertinimo ir būtent skatinimo priemonių parinkimo), ar atsakovas (jo atstovai) neišskyrė pareiškėjo iš kitų specialistų ir nepažeidė jo atžvilgiu valstybės tarnybą reglamentuojančių principų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai netyrė aplinkybių apie tai, kad Valstybės tarnautojų vertinimo komisija visiems Viešosios tvarkos skyriaus specialistams, išskyrus pareiškėją, pasiūlė administracijos direktoriui skirti nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę. Nors pareiškėjas patikslintame skunde ir teisme posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas neturi kvalifikacinės klasės ir jos prašė, kitiems tokį darbo stažą turintiems ir net neturintiems Viešosios tvarkos skyriaus specialistams vertinimo komisija pasiūlė nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę, nors šie specialistai kvalifikacinę klasę jau turėjo (nors nepasiekę užduočių rezultatų už 2013 m.). Teismas sprendime be teisinio ir faktinio pagrindo sprendė, kad parenkant vieną iš šių [skatinimo] priemonių atsakingi subjektai įgyvendina savo diskreciją, t. y. laikė ją absoliučia – spręsti savo nuožiūra, nors tai neatitinka valstybės tarnybą reglamentuojančių principų reikalavimų ir tuo teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo, vertinimo komisijos, valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija, nors šie subjektai yra saistomi šią veiklą reguliuojančių teisės aktų, juose įtvirtintų principų reikalavimų, bei atitinkamai šių asmenų diskrecijos teisė realizuojama motyvuotu sprendimu pareiškėjo atžvilgiu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1006/2009 ir kt.).

Teismas šališkai sprendė ir savarankiško reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Teismas atsisakė rinkti papildomus įrodymus, apsiribojo tik pareiškėjo paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, susijusių su neteisėtų veiksmų nustatymu, iš esmės netyrė, sprendime apsiribojo tik jų formaliu įvardijimu. Teismas neanalizavo ir netyrė, ar pareiškėjas nebuvo išskirtas atitinkamų darbo sąlygų sudarymu (dėl darbo neskyrimo švenčių dienomis, patruliavimo pėsčiomis).

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto, jog tokių principų kaip materialinės teisės normų pažeidimo klausimas gali kilti tada, jei teismas pažeistų būtent ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę, tačiau apeliantas tokių argumentų apeliaciniame skunde nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodomi neteisingi principų taikymo aspektai yra deklaratyvūs, kadangi apeliantas niekaip negali pagrįsti teisėto ir teisingo skundžiamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindų. Teismas visiškai teisingai nustatė ginčo dalyką, parinko taikytiną teisę, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė valstybės tarnybą reguliuojančius principus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde itin daug deklaratyvių teiginių ir jokiais teisiniais argumentais nepagrįsto teisės normų aiškinimo. Bylą nagrinėjant teisme, pareiškėjas sutiko su teismo sudėtimi ir posėdžių metu nereiškė nušalinimų (ABTĮ 47 str.). Pareiškėjo teiginiai dėl įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos pagal bylos medžiagą ir patį skundo dalyką yra nutolę nuo nagrinėjamo ginčo, todėl vertintini kaip pertekliniai, siekiant apsunkinti bylos nagrinėjimą, nutolinant teismą nuo bylos esmės ir siekiant spręsti ginčą ne dėl teisės, bet daryti prielaidas tiesiog pasibylinėti su atsakovu. Apeliacinis skundas motyvuojamas taip, lyg valstybės tarnybos teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai numatytų teisę valstybės tarnautojui pasirinkti konkrečią skatinimo priemonę, nors teisės aktai tokios galimybės nenumato.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad spręsdamas dėl skatinimo priemonės pareiškėjui teisėtumo, teismas turėjo papildomai vertinti kitų valstybės tarnautojų, kurių veikla buvo įvertinta labai gerai, tarnybos rezultatus. Pirmiausia, šioje byloje nebuvo pareikšta reikalavimo nuginčyti kitų valstybės tarnautojų veiklos vertinimo išvadų, antra, teismas neatlieka viešojo administravimo veiksmų, todėl byloje neturi teisinio pagrindo vertinti, kuris valstybės tarnautojas yra vertas konkrečios skatinimo priemonės. Vertinimo komisija nepakeitė (nepablogino) pareiškėjo teisinės padėties, o pareiškėją į pareigas priėmęs asmuo taip pat neatsisakė įgyvendinti Vertinimo komisijos siūlymo pareiškėjo atžvilgiu, todėl neprivalėjo tokio savo sprendimo papildomai motyvuoti (VTĮ 22 str. 26 d.).

Apeliantas neteisingai interpretuoja lygiateisiškumo principo taikymą šiai ginčo situacijai: apelianto tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai ir už tokį įvertinimą pareiškėjui buvo skirta viena iš Įstatyme numatytų priemonių, kurios yra teisiškai lygiavertės ir Įstatymo neišskiriamos kaip mažiau reikšmingos ar vertingos. Pareiškėjui buvo sudarytos lygios galimybės būti įvertintam pagal savo veiklos rezultatus. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas privalėjo rinkti įrodymus apie kitų valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą ir kitų tarnautojų vykdytų užduočių kontekste vertinti, ar pareiškėjas vertas jo paties pasirinktos skatinimo priemonės. Nėra pagrindžiama, kokias aplinkybes būtina įrodinėti liudytojų parodymais, kuomet pareiškėjo tiesioginio vadovo sprendimas yra patvirtintas rašytiniais dokumentais (pareiškėjo vertinimo išvada). Kadangi Valstybės tarnautojų komisijos vertinimo komisijos pirmininkas V. K. kartu yra ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, t. y. atsakovo atstovas šioje byloje, todėl atstovo apklausa ir kaip liudytojo yra negalima. Pareiškėjo prašomi liudytojais kviesti valstybės tarnautojai taip pat objektyviai negali paliudyti jokių su ginču susijusių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kadangi pareiškėjo minimi valstybės tarnautojai neturi įgaliojimų vertinti pareiškėjo tarnybinės veiklos. Taigi apeliaciniame skunde keliami įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos procesiniai klausimai yra deklaratyvūs, siekiant sukurti netinkamai išnagrinėtos administracinės bylos įspūdį, tačiau tokie apelianto prašymai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo skunde neturtinės žalos atlyginimo klausimas nebuvo susijęs su skundo dalyku – pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą motyvavo ankstesnių metų pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimu, nors nepateikė įrodymų, kad minėti vertinimai buvo nuginčyti ar pripažinti neteisėtais, taip pat pareiškėjas kėlė darbo organizavimo atsakovo tarnyboje klausimus: pareiškėjo darbo funkcijų atlikimo tvarkos (darbas švenčių dienomis), aprangos tinkamumo klausimus, tačiau byloje nereiškė tokio pobūdžio reikalavimų, neįrodinėjo, kad pareiškėjo tarnybai apranga skiriama neteisėtai ar kad atsakovas turi prievolę skirti pareiškėją dirbti švenčių dienomis ir pan. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad nekonstatavus vienos iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų – nekonstatuotinas ir pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

            Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-02-28 įsakymo Nr. 41-235 dalies, kuria pareiškėjas už tarnybinę veiklą paskatinamas pareiškiant padėką, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl tarnybinės veiklos vertinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nuostatos. Šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas karjeros valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kasmet įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją. To paties straipsnio 14 dalyje reglamentuota, jog vertinimo komisija, įvertinusi įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo: 1) suteikti įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui trečią arba nuosekliai aukštesnę kvalifikacinę klasę arba 2) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, arba 3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir suteikti jam ne aukštesnę negu turėtą kvalifikacinę klasę, arba 4) įstaigos vadovui ar karjeros valstybės tarnautojui palikti turimą pirmą (aukščiausią) kvalifikacinę klasę ir skirti jam pareiginės algos dydžio vienkartinį priedą, arba 5) taikyti šio Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytas skatinimo priemones.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio bei Taisyklių taikymo požiūriu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas nėra absoliuti tokį vertinimą atliekančių subjektų (tiesioginio vadovo ir Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos) kompetencija, nes yra saistomi Taisyklių nustatytų ir šiems subjektams privalomų vertinimo kriterijų, metodikos, tarnybinės veiklos vertinimo skalės (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 29 dalis, Taisyklių 1 priedas).

Kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus II-jo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto V. D. 2014-01-17 tarnybinės veiklos vertinimo išvados Nr. A154-394/14-(3.4.38-PD2), bendrai pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta „labai gerai“ ir įrašytas siūlymas V. D. pareikšti padėką. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija 2014-02-28 pritarė 2014-01-17 išvadoje nurodytam pareiškėjo veiklos vertinimui ir siūlymui pareikšti padėką. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-02-28 įsakymu Nr. 41-235 pareiškėjas buvo paskatintas pareiškiant jam padėką.

Iš esmės pareiškėjas sutinka su tarnybinės veikos vertinimu, tik jo nuomone neteisingai parinkta ir taikyta skatinimo priemonė, t. y. siekia, jog už tarnybinės veiklos vertinimą jam būtų suteikta III kvalifikacinė klasė. Teigia, jog parenkant jam skatinimo priemonę (padėką) pažeisti valstybės tarnybą reguliuojantys principai, pareiškėjas buvo nepagrįstai ir neproporcingai išskirtas tarnybinės veiklos vertinimo procese (tarnybinės veiklos vertinime ir skatinime).

Teismas išreikalavo iš atsakovo ir atliko Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus specialistų V. D., M. D., E. J., R. M., L. Š., užimančių vienodas pareigybes, tarnybinės veiklos vertinimo išvadų už 2013 m. lyginamąją analizę, t. y. vertino pasiektus veiklos rezultatus, suformuotas einamųjų metų užduotis ir pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodiklius. Atlikus tyrimą nustatyta: V. D. surašė 374 administracinius teisės pažeidimų protokolus, įvykdė 51 tiesioginio vadovo ir budėtojų užduotį, atliko 15 informacinėje sistemoje @vilys suformuotų užduočių, dalyvavo bendrai su kitomis valstybės institucijomis organizuojamuose patikrinimuose, dalyvavo pareiškiant iniciatyvą dėl draudimo rūkyti viešojo laukimo paviljonuose bei tęsė kovą su nepilnamečių rūkymu, inicijuojant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo pataisas; M. D. surašė 287 administracinius teisės pažeidimų protokolus, įvykdė 31 tiesioginio vadovo ir budėtojų užduotį, atliko 14 informacinėje sistemoje @vilys suformuotų užduočių; E. J. surašė 501 administracinį teisės pažeidimų protokolą, įvykdė 48 tiesioginio vadovo ir budėtojų užduotis, atliko 12 informacinėje sistemoje @vilys suformuotų užduočių bei dalyvavo bendrai su kitomis valstybės institucijomis organizuojamuose patikrinimuose; R. M. surašė 336 administracinius teisės pažeidimų protokolus, įvykdė 52 tiesioginio vadovo ir budėtojų užduotis, atliko 17 informacinėje sistemoje @vilys suformuotų užduočių bei dalyvavo bendrai su kitomis valstybės institucijomis organizuojamuose patikrinimuose; L. Š. surašė 271 administracinį teisės pažeidimo protokolą, įvykdė 53 tiesioginio vadovo ir budėtojų užduotis, atliko 17 informacinėje sistemoje @vilys suformuotų užduočių bei dalyvavo bendrai su kitomis valstybės institucijomis organizuojamuose patikrinimuose.

Anksčiau aptariamose tarnybinės veiklos vertinimo išvadose visiems minėtiems valstybės tarnautojams suformuluotos vienodos einamųjų metų užduotys (prižiūrėti, kaip yra laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kitų valstybės institucijų ir Savivaldybės priimtų teisės aktų reikalavimų. Surašyti virš 350 administracinių teisės pažeidimų protokolų ir fiksuoti 80-90 kelių eismo taisyklių pažeidimų per mėnesį; vykdyti tiesioginio vadovo bei budėtojo suformuotas užduotis; nagrinėti gyventojų skundus ir duoti atsakymus; dalyvauti bendrai su kitomis valstybės institucijomis organizuojamuose patikrinimuose) ir nustatyti pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rezultatai (surašytų administracinių teisės pažeidimo protokolų skaičius bei kokybė ir užfiksuotų kelių eismo taisyklių pažeidimų skaičius; atliktų užduočių, kurios buvo pavestos vykdyti, skaičius, kokybė ir operatyvumas; išnagrinėtų gyventojų skundų skaičius ir kokybė; indelis į bendrų su kitomis institucijomis organizuojamų priemonių rezultatus).   

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos teisinius santykius, valstybės tarnautoją į pareigas priimantiems asmenims taip pat suteikė ir plačią diskreciją. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: tai darydamas, jis turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas minėto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad < ... konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas ... > (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d., 2010 m. kovo 22 d. ir kiti nutarimai).

Be to, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis taip pat yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97).

          Iš anksčiau atlikto veiklos vertinimo rezultatų seka, kad visų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas vyko vienodomis aplinkybėmis, buvo taikomi iš esmės tie patys vertinimo kriterijai. Atlikta Viešosios tvarkos skyriaus specialistų veiklos rezultatų analizė rodo, jog pareiškėjo šie rodikliai yra vieni iš geriausių. Be to, jis dalyvavo pareiškiant iniciatyvą dėl draudimo rūkyti viešojo laukimo paviljonuose bei tęsė kovą su nepilnamečių rūkymu, inicijuojant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo pataisas, kas kitų aptariamo skyriaus specialistų vertinimo išvadose nėra nurodyta. Neaišku kodėl, esant blogesniems veiklos rodikliams už pareiškėjo, minėto skyriaus visiems vertintiems valstybės tarnautojams buvo siūloma suteikti trečią arba aukštesnę kvalifikacinę klasę. Pastebėtina, jog tik vieninteliam V. D., kurio veiklos rezultatai vieni iš geriausių, pasiūlyta pareikšti padėką, t. y. jo veikla buvo vertinta kitaip nei kitų valstybės tarnautojų. Be to, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nenurodė kokių nors kitų išskirtinių jo veiklos rezultatų bei aplinkybių, dėl ko parieškėjui buvo taikoma kita skatinimo priemonė nei kitiems Viešosios tvarkos skyriaus specialistams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog atsakovas, vertindamas pareiškėjo tarnybinę veiklą, esant vienodiems ir dar geresniams pasiektų rezultatų rodikliams, ją vertino skirtingai. Pastebėtina, jog šiuo atveju vienodų einamųjų metų užduočių ir vienodų pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo kriterijų nustatymas reiškia situaciją, kai valstybės tarnautojai turi tokias pačias veiklos galimybes, o jei tomis pačiomis aplinkybėmis veiklą vykdantys ir esant nustatytiems identiškiems vertinimo kriterijams valstybės tarnautojai yra vertinami skirtingai, t. y. blogesnius veiklos rezultatus pasiekę valstybės tarnautojai vertinami geriau nei pasiekę geresnius, tam tikra prasme patiria diskriminaciją. Kitaip tariant, yra pagrįsto pagrindo įtarti, kad pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla už 2013 metus buvo įvertinta labai gerai ir skirta skatinimo priemonė – padėka, buvo diskriminuojamas kitų valstybės tarnautojų atžvilgiu.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas paskatinti pareiškėją pareiškiant padėką neatitinka nediskriminavimo, lygiateisiškumo, skaidrumo ir kitų principų, lyginant šį sprendimą su analogiškais sprendimais kitų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojų atžvilgiu, ir yra teisinis pagrindas tokį sprendimą pripažinti neteisėtu.

Pareiškėjas skundu prašo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių priimti naują sprendimą – suteikti pareiškėjui trečią kvalifikacinę klasę nuo 2014 m. kovo 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui nėra suteikta teisė vertinti valstybės tarnautojo (pareiškėjo) tarnybinės veiklos rezultatų, jo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikaciją bei priimti sprendimus dėl tarnybinės veiklos vertinimo išvadų/siūlymo įgyvendinimo. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalį, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Administracijos direktorius įpareigotinas priimti naują sprendimą dėl Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadų/siūlymo įgyvendinimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

           Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurią vertina 10 000 Lt. Lietuvos Respulikos valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, todėl vadovaujantis minėto įstatymo 5 straipsniu, taikytinas DK 250 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

           Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės ar savivaldybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. Tai reiškia, jog Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir savivaldybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie savivaldybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys savivaldybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo. Teisėjų kolegijos aukščiau aptartos aplinkybės ir pateiktas jų vertinimas CK 6.271 straipsnio taikymo prasme leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinė žala galėjo jam atsirasti dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo ir skatinimo priemonės taikymo. To pakanka konstatuoti esant dvi iš aukščiau paminėtų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų: valdžios institucijos pareigūnų neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp šių neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos patyrimo fakto, pasakytina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui nustatytinas atlygintinos 500 Eur neturtinės žalos iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dydis, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytiems teisės pažeidimams ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.). Taip pat, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtino MMA – 1 000 Lt (teisinės paslaugos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjui teiktos 2014 m. liepos mėn.).

Pagal Rekomendacijų 8.9 punktą, maksimali suma už apeliacinio skundo parengimą yra 3 000 Lt (1 000 Lt MMA x 3). Pinigų sumokėjimo už suteiktų teisinių paslaugų faktą patvirtina 2014 m. liepos 2 d. sąskaita už teisines paslaugas (Nr. SF-63/2014). Kadangi prašoma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, ji priteistina iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). V. D. apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą – pareiškėjo V. D. skundą tenkinti iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo V. D. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-02-28 įsakymo Nr. 41-235 dalį, kuria V. D. už tarnybinę veiklą paskatintas pareiškiant padėką, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių priimti naują sprendimą.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 181 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną eurą) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliaciniame teisme, atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.