Civilinė byla Nr. 2-145-302/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02856-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. C., pareiškęs atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) SEB bankui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, prašė Vilniaus apygardos teismo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi ieškovo prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo atmetė, tačiau atidėjo 1 335,70 Eur (4 611,90 Lt) žyminio mokesčio mokėjimą iki sprendimo priėmimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį – atleido ieškovą nuo 579,24 Eur (2 000 Lt) žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo, o 756,46 Eur (2 611,90 Lt) dalies mokėjimą atidėjo iki teismo sprendimo priėmimo.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir 2012 m. lapkričio 2 d. nutartimi atleido ieškovą nuo 579,24 Eur (2 000 Lt) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, o 756,46 Eur (2 611,90 Lt) dalies mokėjimą atidėjo iki procesinio sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Netenkinęs ieškovo apeliacinio skundo, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi iš ieškovo valstybei priteisė 1 512,92 Eur (5 223,80 Lt) atidėto žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą.

3.       Ieškovas teikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2014 m. kovo 19 d. nutartimi atidėjo ieškovui 1 001,80 Eur (3 459 Lt) žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Palikęs Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį nepakeistą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi priteisė valstybei iš ieškovo 1 001,80 Eur atidėtą žyminį mokestį.

4.       2014 m. lapkričio 24 d. ieškovas Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą iš dalies atleisti jį nuo 1 001,80 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 1 512,92 Eur žyminio mokesčio už ieškinį bei apeliacinį skundą mokėjimo dėl jo labai sunkios turtinės padėties. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies – atleido ieškovą nuo 579,24 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį paliko nepakeistą.

5.       Ieškovas A. C. pateikė dar vieną prašymą atleisti jį nuo 1 001,80 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 1 512,92 Eur žyminio mokesčio už ieškinį bei apeliacinį skundą sumokėjimo. Prašyme nurodė, kad neturi turto ir pajamų, iš kurių gali būti išieškoma skola. Taip pat prašė sustabdyti vykdomųjų bylų Nr. 0028/19/01129 ir Nr. 0028/19/01130 vykdymą iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 14 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino.

7.       Teismas nurodė, kad teisę kreiptis į teismą ieškovas įgyvendino pasinaudodamas tiek žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo, tiek atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo institutais, be to, ieškovas jau yra pasinaudojęs ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teise prašyti atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, motyvuojant sunkia finansine padėtimi, o tai, teismo nuomone leidžia daryti išvadą, kad visų instancijų teismai užtikrino, jog ieškovo turtinė padėtis nebūtų kliūtis jam ginti savo teises teismine tvarka. 

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nuo pat bylos iškėlimo teisme dienos nesiėmė jokių veiksmų savo turtinei padėčiai gerinti ir sumokėti atidėtas žyminių mokesčių dalis. Teismo nuomone, tiek inicijuodamas teisminį procesą, tiek vėliau jį tęsdamas ieškovas turėjo įvertinti reiškiamų reikalavimų pagrįstumą ir atitinkamai prognozuoti proceso baigtį, o to nepadaręs dabar turi prisiimti atsakomybę dėl įstatyme iš anksto nustatyto bylinėjimosi išlaidų dydžio išlaidų atlyginimo valstybei.

9.       Teismo vertinimu, ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės – sunki finansinė padėtis, kuri iš esmės nepasikeitė nuo nurodytos 2014 m. lapkričio 24 d. prašyme atleisti nuo žyminio mokesčio, ir teisių gynybos apsunkinimas kitose bylose, nesudaro pakankamo pagrindo atleisti ieškovą nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo valstybei.

III.                      Atskirojo skundo argumentai

10.       Ieškovas A. C. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartį ir tenkinti visus prašymus: 1) atleisti nuo 1 001,80 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 1 512,92 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą mokėjimo; 3) sustabdyti vykdomųjų bylų Nr. 0028/19/01129 ir 0028/19/01130 vykdymą iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos. Nurodo šiuos esminius argumentus:

10.1.                      Teismo argumentai, kad ieškovas jau ne kartą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nepagrįsti. Teismas netinkamai nustatė teisines ir faktines nagrinėjamo klausimo aplinkybes, nevertino naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių apie sunkią ieškovo ir jo šeimos turtinę padėtį. Ieškovo turtas buvo areštuotas, ieškovas patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą šioje ir kitose bylose. Ieškovo turtinę padėtį jau yra įvertinusi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kuri 2019 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 2.2(NTP-2)-19-T-1249-6192 ir 2019 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 2.2(NTP-2)-19-T-1380-7136 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kitose bylose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-1337-473/2019 taip pat atleido ieškovą nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo.

10.2.                      Teismas nurodė, kad ieškovas jau yra pasinaudojęs CPK 96 straipsnio 7 dalyje numatyta teise prašyti atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo valstybei, tačiau CPK nėra numatyta jokių apribojimų, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu prašymu.

10.3.                      Tiek inicijuodamas teismo procesą, tiek vėliau jį tęsdamas ieškovas tinkamai įvertino reiškiamų reikalavimų pagrįstumą, kadangi kitose šalyse jau seniai analogiškose bylose buvo priimami ieškovų, o be bankų atžvilgiu palankūs teismų sprendimai. Be to, 2019 m. birželio 26 d. parlamentinio tyrimo „Dėl veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009–2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius“ išvadose konstatuota, kad 2009–2010 metų krizei Lietuvoje didelę įtaką turėjo tai, jog Lietuvos bankas netinkamai vykdė Lietuvoje veikusių stambiųjų komercinių bankų priežiūrą 2005–2008 metais. Ši naujai paaiškėjusi aplinkybė galėtų būti pagrindas kreiptis dėl bylos atnaujinimo, ieškovas šia teise ketina pasinaudoti, o tai yra dar vienas papildomas motyvas, patvirtinantis, kad reikia panaikinti žyminius mokesčius ir sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose.

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

12.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutarties, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl pirmosios instancijos teismo (ne)teisėtumo

13.       Apeliantas pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą grindė CPK 96 straipsnio 7 dalimi, kurioje įtvirtinta procesinė teisės norma, suteikianti teisę fiziniam asmeniui prašyti pirmosios instancijos teismo iš dalies atleisti jį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, jeigu bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą sumokėjimas neįmanomas dėl objektyvių priežasčių arba priverstinis jų išieškojimas iš esmės pablogintų fizinio asmens ar jo šeimos turtinę padėtį. 

14.       Pagal šią normą fiziniams asmenims yra suteikta teisė prašyti atleisti juos nuo dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei ir baigiamojoje civilinio proceso stadijoje, t. y. teismas gali iš dalies sumažinti fizinio asmens prievolės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei dydį. Toks prašymas gali būti pateiktas iki teismo procesinio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1412-117/2015).

15.       Taigi tam, kad teismas galėtų taikyti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo lengvatą, numatytą CPK 96 straipsnio 7 dalyje, to prašantis fizinis asmuo turi pagrįsti vieną iš prieš tai minėtų alternatyvių aplinkybių: objektyvų negalėjimą sumokėti bylinėjimosi išlaidų arba (ir) tiesioginį priežastinį ryšį tarp bylinėjimosi išlaidų išieškojimo ir esminio fizinio asmens ar jo šeimos turtinės padėties pablogėjimo.

16.       Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovui buvo atidėtas 756,46 Eur (2 611,90 Lt) žyminio mokesčio dalies už ieškinį mokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo, 756,46 Eur (2 611,90 Lt) žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimas iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo ir 1 001,80 Eur (3 459 Lt) žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

17.       Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad jau kartą ieškovas, remdamasis CPK 96 straipsnio 7 dalimi, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu atleisti jį nuo 1 001,80 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 1 512,92 Eur žyminio mokesčio už ieškinį bei apeliacinį skundą mokėjimo dėl jo labai sunkios finansinės padėties. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies – atleido ieškovą nuo 579,24 Eur bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį paliko nepakeistą.

18.       Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. liepos 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje              Nr. 2-909-117/2015, apeliantui jau yra išaiškinęs, kad jo turtinė padėtis jam turėjo būti žinoma dar ieškinio pareiškimo ir vėlesnių procesinių veiksmų atlikimo metu, ir kad visų instancijų teismai jau užtikrino tai, jog apelianto turtinė padėtis nebūtų kliūtis jam ginti savo teises teismine tvarka. Įvertinusi minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas nepagrindė, jog egzistuoja aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą atleisti jį nuo dar vienos žyminio mokesčio sumokėjimo dalies remiantis CPK 96 straipsnio7 dalimi.

19.       Minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis neturi res judicata galios, o joje nustatytos aplinkybės prejudicinės galios, tačiau nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors nuo pirmojo ieškovo prašymo, remiantis CPK 96 straipsnio 7 dalimi, atleisti nuo žyminio mokesčio valstybei mokėjimo išnagrinėjimo praėjo daugiau nei keturi metai, apeliantas prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo vėl grindžia iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, t. y. sunkia savo turtine padėtimi (ieškovo vienintelis turtas – butas, areštuotas ir parduotas iš varžytynių, ieškovas jokio kito turto ar santaupų neturi, gaunamas darbo užmokestis yra minimalus), dėl kurių teisinės reikšmės, nagrinėjant analogišką apelianto prašymą, jau yra pasisakyta Lietuvos apeliacinis teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartyje.

20.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas prašymus atleisti ir (ar) atidėti žyminio mokesčio mokėjimą teikė ir su ieškiniu, ir su apeliacinius skundu, ir su kasaciniu skundu, spręstina, kad apeliantui jo sunki turtinė padėtis buvo žinoma viso bylos nagrinėjimo metu ir šiuo metu nėra iš esmės pakitusi. Jokios iš esmės naujos aplinkybės prašyme nėra nurodomos.

21.       Apelianto pateikiamas argumentas, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2019 m. balandžio 10 d. ir 2019 m. balandžio 29 d. sprendimuose dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kitose bylose jau yra įvertinus ieškovo turtinę padėtį, taip pat nekeičia situacijos teisinio vertinimo nagrinėjamoje byloje, kadangi tai, jog asmens turtinė padėtis yra sunki ir jis turi teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, savaime nereiškia, jog jis atitinka ir CPK 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus reikalavimus

22.       Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tiek inicijuodamas apeliacinį procesą, tiek vėliau jį tęsdamas kasacinės instancijos teisme, apeliantas turėjo įvertinti reiškiamų reikalavimų pagrįstumą bei savo turtinę padėtį ir prisiimti riziką, susijusią su bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo iš anksto žinomos, valstybei atlyginimu, jeigu jo atžvilgiu visgi būtų priimtas nepalankus teismo sprendimas.

23.       Įvertinus į bylą pateiktus duomenis apie apelianto turtinę padėtį, darytina išvada, kad apeliantas nuo pat bylos iškėlimo nesiėmė jokių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti, kad galėtų sukaupti lėšas atidėtų žyminių mokesčių sumokėjimui.

24.       Atsižvelgiant į žyminio mokesčio mokėjimo tikslus (netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams reikšti, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan., be to, užtikrinti visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę, procesinę ar kitokią padėtį, vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo) bei CPK 96 straipsnio 7 dalies nuostatas, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrindė, jog egzistuoja aplinkybės, kurios galėtų būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą dar kartą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei.

Dėl bylos procesinės baigties

25.       Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 96 straipsnio 7 dalies normas, todėl ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartis paliktina nepakeista.

26.       Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apelianto prašymas stabdyti vykdomųjų bylų Nr. 0028/19/01129 ir Nr. 0028/19/01130 vykdymą iki ginčo išnagrinėjimo pabaigos, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                Romualda Janovičienė