Administracinė byla Nr. A-359-822/2017

                                                               Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01785-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas P. L. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodė, jog nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2014 m. sausio 8 d. Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) dėl paskirtos nuobaudos 6 mėnesius bausmę atlikinėjo drausmės grupėje, kameroje Nr. 106, orumą žeminančiomis sąlygomis. Minėtoje kameroje jam nebuvo užtikrinta minimalaus ploto norma, be to, buvo prastas dieninis bei dirbtinis apšvietimas, todėl pareiškėjui suprastėjo regėjimas. Kameroje gyveno trise, o kėdės buvo dvi. Netinkamos gyvenimo sąlygos jam sukėlė nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas buvo perkeltas iš paprastos grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams, kadangi jam buvo skirta nuobauda. Teigė, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali kameros gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m.). Nurodė, jog tam, kad natūralus apšvietimas atitiktų teisės aktų reikalavimus, būtina iškirsti didesnius langus, o tai susiję su pastato rekonstrukcija, todėl šiuo metu galiojantys Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai natūraliai kalinimo įstaigų apšvietai Kybartų PN netaikomi. Tamsiu paros metu patalpos apšviečiamos kaitrinėmis lempomis. Atsakovas nurodė, jog drausmės grupė Nr. 106 aprūpinta baldais, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, tačiau atkreipė teismo dėmesį į tai, jog nuteistieji piktavališkai niokoja įstaigoje esantį turtą, gadina kietąjį inventorių, tai daro, jog galėtų kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo P. L. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. sausio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas.

Byloje nustatyta, Kybartų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus pažyma apie P. L. laikymo sąlygas drausmės grupėje patvirtina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. sausio 9 d. atliekant bausmę drausmės grupėje, mažiausia tekusi ploto norma vienam asmeniui ginčo laikotarpiu buvo 3,69 kv. m., taigi, visu ginčo laikotarpiu ji viršijo minimalų 3,6 kv. m. ploto normos dydį.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Kybartų PN pastatų pripažinimo tinkamais naudoti metu galiojo Higienos norma HN 76:1999, todėl pripažįstant pastatus tinkamais naudoti (2005-2006 m.) buvo vadovaujamasi joje įtvirtintais reikalavimais. Kadangi natūralios patalpų apšvietos padidinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl Kybartų PN gyvenamųjų patalpų natūraliai apšvietai Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p.), todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, dėl dieninės apšvietos normos neužtikrinimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje Nr. 106 buvo prastas dirbtinis apšvietimas, dėl ko jam suprastėjo regėjimas, taip pat nurodė, jog kameroje Nr. 106 gyveno trise, o kėdės buvo dvi.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, dėl kameroje Nr. 106 buvusios dirbtinės apšvietos bei kėdės trūkumo ir tai leidžia manyti, jog pareiškėjas galėjo ginčo laikotarpiu patirti tam tikrų nepatogumų, diskomfortą, dėl higienos normų neužtikrinimo jo gyvenamoje kameroje. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamą patalpos dirbtinę apšvietą bei tinkamą kietojo inventoriaus, t. y. kėdžių kiekį buvo pažeista.

Teismas pabrėžė, kad Kybartų pataisos namų psichologinės grupės pateikta pažymoje, nurodyta, jog su nuteistuoju bendrauta du kartus ir abu įstaigos iniciatyva. Pažymoje, akcentuota, jog nuteistasis pats dėl psichologinių ar emocinių problemų, susijusių su kalinimo sąlygomis, nesikreipė (b. l. 14). Taip pat prie bylos pridėtoje Asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų sutrikusi psichinė sveikata ar suprastėjęs regėjimas. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl suprastėjusio regėjimo, bei kamavusių didelių emocinių išgyvenimų yra nepagrįstos jokiais įrodymais. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (kameros Nr. 106 dirbtinį apšvietimą bei kietojo inventoriaus (kėdžių) kiekį), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas P. L. su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, suformuluotas skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad vertinant pareiškėjui tekusio kameros ploto normą, reikėtų iš bendro kameros gyvenamojo ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą, taip pat miegamųjų gultų užimamą plotą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui P. L. už kalinimą Kybartų pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. sausio 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundėsi šiomis kalinimo Kybartų PN kamerose sąlygomis: kameros ploto trūkumu, prastu apšvietimu kameroje, tuo, kad kameroje trūko kietojo inventoriaus, t. y. kėdžių.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (kameros Nr. 106 dirbtinį apšvietimą bei kietojo inventoriaus (kėdžių) kiekį), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kybartų pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau ir – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11(1). 2. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. sausio 9 d. atliekant bausmę Kybartų pataisos namuose buvo užtikrinta minimali kameros ploto norma. Kybartų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus pažyma apie P. L. laikymo sąlygas drausmės grupėje patvirtina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2014 m. sausio 9 d. atliekant bausmę drausmės grupėje, mažiausia tekusi ploto norma vienam asmeniui ginčo laikotarpiu buvo 3,69 kv. m. (nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. liepos 30 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 106, kurios plotas 11,09 kv. m su dar dviem asmenimis ir pareiškėjui teko 3,69 kv. m kameros ploto; nuo 2013 m. liepos 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 20 d. kalėjo su vienu asmeniu ir pareiškėjui teko 5,545 kv. m kameros ploto; nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. sausio 9 d. su dar dviem asmenimis ir pareiškėjui teko 3,69 kv. m kameros ploto). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog konkrečiu atveju nebuvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamo ploto kameroje.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai, be kita ko, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr.  EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad natūralaus apšvietimo koeficiento užtikrinimas yra susijęs su Kybartų pataisos namų rekonstrukcija, todėl, kaip ir teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatomis, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai dėl natūralaus apšvietimo koeficiento nėra taikomi. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, pažymi, kad netaikant Higienos normos HN 76:2010, šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti Kybartų PN neteisėto veikimo (neveikimo) CK 6.271 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios isntancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl kameroje Nr. 106 buvusios dirbtinės apšvietos bei kėdės trūkumo, pareiškėjo teisė į tinkamą patalpos dirbtinę apšvietą bei tinkamą kietojo inventoriaus, t. y. kėdžių kiekį buvo pažeista.Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad duomenų, jog nurodyti pažeidimai turėjo kokios nors įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra.

Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas nejuto tokios didelės, ypatingai jį slegiančios skriaudos, kurią būtų galima įvertinti prašoma priteisti 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Kybartų pataisos namų padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimo lygį ir kitas byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama (teisinga) satisfakcija pareiškėjui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino faktinius bylos duomenis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė