Civilinė byla Nr. 2A-78/2012
Procesinio sprendimo kategorijos: 51; 21.4.2.2(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. V. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-121-253/2010 pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui L. V. Š. dėl iškeldinimo iš namo ir įsiskolinimo priteisimo bei atsakovo Leono V. Š. priešieškinį dėl sutarties ir perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys byloje J. V. Š., notarė J. N. ir notarė S. D. N..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ieškovė L. P. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą L. V. Š. iš jai nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio su visa manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; priteisti iš atsakovo 307,41 Lt už komunalines paslaugas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2006 m. spalio 2 d. sutartį Nr. 10318 dėl išlaikymo iki gyvos galvos, ji po tetos E. L. mirties paveldėjo gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Pastatai įregistruoti ieškovės vardu. E. L. buvo laikinai įleidusi gyventi savo brolį atsakovą L. V. Š., kuris neturėjo kur apsigyventi, su atsakovu sudarydama žodinę neterminuotą nuomos sutartį. Atsakovas registruotas bute 1991 m., o jame apsigyveno 1997 m. Dabartiniu metu atsakovas gyvena gyvenamojo namo rūsyje, kuris iš dalies įrengtas ir jame galima gyventi. Atsakovas, gyvendamas gyvenamojo namo rūsyje, naudojasi visomis komunalinėmis paslaugomis, tačiau už jas nemokėjo nuo 2006 m. spalio 2 d. Už atsakovo sunaudotas komunalines paslaugas turi mokėti ieškovė. Ji ne kartą įspėjo žodžiu, kad atsakovas sumokėtų už sunaudotas dujas, elektrą ir kitas paslaugas, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio. Atsakovas už komunalines paslaugas skolingas 307,41 Lt, jis neišsikelia iš patalpų, nors dar 2007 m. birželio 20 d. per notaro kontorą buvo papildomai įspėtas dėl išsikėlimo.
Atsakovas L. V. Š. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2006 m. spalio 2 d. sutartį (notarinio registro Nr. 10318) ir 2006 m. spalio 2 d. perdavimo-priėmimo aktą (notarinio registro Nr. 10320). Atsakovas nurodė, kad tik iš teismo gavęs L. P. ieškinį sužinojo, jog gyvenamasis namas, kuriame gyvena, priklauso ieškovei. Ieškovė neteisingai nurodė, kad ji paveldėjo atsakovo sesers E. L. turtą, nes mirusiosios sesers turtą paveldėjo atsakovas. Pas notarą buvo užvesta paveldėjimo byla (Kretingos rajono 1-asis notaro biuras, notarė S. D. N., paveldėjimo bylos Nr.41/07m.). Iš ieškinio atsakovas suprato, kad atsakovo seseriai dar esant gyvai gyvenamąjį namą ieškovė įsigijo pagal 2006 m. spalio 2 d. sutartį Nr. 10318. Atsakovo įsitikinimu, gyvenamojo namo perleidimo sutartis neteisėta, kadangi jo sesuo E. L. sirgo ir galėjo nesuprasti savo veiksmų. 2006 m. spalio 2 d. sutartis Nr. 10318 sudaryta atsakovui nežinant, nors jis gyveno kartu su seserimi, ją slaugė bei prižiūrėjo. Atsakovo manymu, ieškovė nevykdė 2006 m. spalio 2 d. sutarties, neprižiūrėjo sesers. Sesuo sutarties pasirašymo metu buvo galimai neveiksni. Atsakovas abejojo ir sesers parašo sutartyje tikrumu.
- Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. spalio 11 d. sprendimu ieškovės L. P. ieškinį patenkino visiškai, o L. V. Š. priešieškinį atmetė. Teismas iškeldino atsakovą L. V. Š. su visa manta iš L. P. priklausančio gyvenamojo namo (rūsio), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; priteisė iš L. V. Š. 307,41 Lt už komunalines paslaugas ir 5 134,50 Lt bylinėjimosi išlaidų L. P..
Teismas nurodė, kad ieškovė yra namo ir priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė. Nuosavybę ji įgijo pagal 2006 m. spalio 2 d. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį Nr. 10318 ir priėmimo–perdavimo aktą Nr. 10320. Namo rūsyje nuo 1997 m. gyvena atsakovas. Jis naudojasi visomis komunalinėmis paslaugomis. Nors ieškovė vadovavosi teisės normomis, reguliuojančiomis nuomos teisinius santykius, tačiau, teismo nuomone, tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai. Nenustatyta, kad atsakovas būtų mokėjęs nuomos mokestį už naudojimąsi namu. Ieškovei įgijus nuosavybės teisę į ginčo namą, santykiai, susiklostę tarp atsakovo ir jo mirusios sesers E. L., tęsėsi. Ieškinys grįstas panaudos gavėjo veiksmais, pažeidusiais sutartį: panaudos gavėjo mokesčių už komunalines paslaugas nemokėjimu, nesirūpinimu patalpa ir jos būklės pabloginimu. Iš į bylą pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad patalpa, kurioje gyvena atsakovas, neatitinka net minimalių sanitarinių sąlygų. Atsakovas posėdžio metu patvirtino, kad jis gyvena patalpoje, kurias 2007 m. spalio 25 d. apžiūrėjo antstolė ir surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Atsakovas paaiškino, jog kol buvo gyva jo sesuo, už namo išlaikymą jie mokėjo bendrai, o po sesers mirties mokesčių nemokėjo. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas pažeidė CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatas. Tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ieškovė įstatymo nustatyta tvarka įspėjo atsakovą atlaisvinti patalpas, o šiam jų neatlaisvinus, turėjo teisę kreiptis į teismą, todėl ieškinio dalis dėl atsakovo iškeldinimo patenkinta. Atsakovas neneigė, kad nuo 2007 m. kovo iki liepos mėn. mokesčių nemokėjo, name gyveno vienas. Ieškovė, apmokėdama atsakovo skolas tretiesiems asmenims, susidariusias nuo 2007 m. kovo iki liepos mėn., įgavo regresinį reikalavimą pagal įstatymą, todėl jos sumokėta 307,41 Lt suma priteista iš atsakovo, kaip asmens, kuris faktiškai naudojosi trečiųjų asmenų teikiama elektros energija ir gamtinėmis dujomis.
Sprendime pažymėta, kad tarp E. L. ir L. P. 2006 m. spalio 2 d. buvo sudaryta Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Pagal ją L. P. už gautą namą, esantį (duomenys neskelbtini), įsipareigojo išlaikyti E. L. iki gyvos galvos (suteikti jai maitinimą, drabužius, nupirkti vaistus, išskalbti drabužius ir suteikti kitas būtinas paslaugas). Šalys susitarė, kad turto perleidėja perleidžiamu turtu naudosis iki jos gyvos galvos. Atsakovas prašė šį sandorį ir turto perdavimo–priėmimo aktą panaikinti, nes, atsakovo nuomone, jo sesuo sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti, be to, galbūt sutartyje yra ne sesers parašas. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu. Trečiasis asmuo J. V. Š. posėdžio metu nurodė, kad mirusioji E. L. iki mirties buvo protinga, sąmoninga. Iki 2006 m. vasaros ji nesikreipė į gydytojus, tačiau 2006 m. vasarą patyrė širdies infarktą. Nors buvo pakankamai silpnos fizinės sveikatos, tačiau tai neatsiliepė jos psichinei būsenai. Byloje apklausti liudytojai R. P., A. Ž., A. R., T. L. Š., D. T., R. Š. nurodė, kad ieškovė užtikrino nuolatinę E. L. priežiūrą. 2006 m. rudenį E. L. buvo protinga, socialiai orientuota, aiškiai suvokė savo veiksmus, gyveno protiškai aktyvų gyvenimą, proto negalios negalima buvo įtarti. Dalis liudytojų (D. T., A. R.) dar 2006 m. rudenį iš mirusiosios E. L. žodžių žinojo apie tai, kad ji namą užrašė ieškovei. Šie liudytojai yra mirusiosios ir bylos šalių kaimynai, t. y. svetimi žmonės, jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl teismas neabejojo jų parodymais. Liudytojas A. V. B. paaiškino apie atsakovo ir mirusiosios santykius, buvusius prieš 12–15 metų, todėl jo parodymais teismas nesivadovavo. Liudytojas V. G. paaiškino, kad atsakovas pas E. L. gyveno kaip padėjėjas, tačiau pačios E. L. nepažino. Jis negalėjo paaiškinti apie jos sveikatos būklę 2006 m. rudenį, todėl ir šio liudytojo parodymus teismas laikė nereikšmingais sprendžiant sandorio nuginčijimo klausimą. Byloje nustatyta, jog dėl amžiaus ir fizinių galių E. L. pagalbos buityje reikėjo anksčiau nei buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, o šią pagalbą jai teikė ieškovė. Tik paskutiniais jos gyvenimo metais buvo sudaryta Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Byloje apklausta notarė J. N., tvirtinusi Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą, paaiškino, kad tvirtinant sandorį bendravo su E. L., kuri išreiškė valią tokio sandorio sudarymui, turėjo fizinę galimybę pati jame pasirašyti, įrašė pavardę bei pasirašė. Notarei nekilo abejonių dėl jos psichikos būklės ar dėl to, jog yra kitų kliūčių sudaryti sandorį. Atlikus pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę nebuvo nustatyta, kad E. L. 2006 m. spalio 2 d. būtų sirgusi kokiu nors psichikos sutrikimu, dėl kurio būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Byloje nesurinkta įrodymų, kad sutartį pasirašė ne E. L.. Nors atsakovas ir prašė skirti rašysenos ekspertizę, o teismas šį prašymą patenkino, tačiau jam neįmokėjus avanso už ekspertizės darymą, šis procesinis veiksmas nebuvo atliktas. Kaip teisiškai nepagrįsti atmesti atsakovo argumentai, kad sutartį pasirašė ne jo sesuo, kadangi teismui pateikta fotonuotrauka datuota dar 1952 m., o pateiktame raštelyje nenurodyta jo parašymo data. Teismas atmetė atsakovo priešieškinį kaip neįrodytą. Ieškovės prievolė išlaikyti E. L. iki gyvos galvos baigėsi pastarajai mirus. Rentos gavėja E. L. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties neginčijo. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra asmeninio pobūdžio, todėl pagal ieškovo nurodytas aplinkybes spręsti, ar rentos gavėjos teisės buvo pažeistos, kai ji pati reikalavimo dėl netinkamo išlaikymo nebuvo pareiškusi, nėra pagrindo.
- Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas L. V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kokį ieškinį teismas patenkino, tačiau nėra nurodyta, kokį priešieškinį atmetė, todėl sprendimas neaiškus ir nesuprantamas. Teismas buvo šališkas ir neteisingas atsakovui, nes primygtinai atsakovui siūlė valstybės advokato paslaugas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad advokatas tik formaliai dalyvavo bylos procese, neatliko savo pareigų. Teismas visus atsakovo prašymus dažniausiai atmesdavo be motyvo, įpareigojo mokėti žyminį mokestį, neatsižvelgdamas į atsakovo senyvą amžių ir turtinę padėtį. Teisėja ne kartą grasino paskirti didelę piniginę baudą už piktnaudžiavimą teisėmis, tačiau pati piktnaudžiavo savo pareigomis, kadangi ilgą laiką neskyrė teismo posėdžių, įpareigojo sumokėti už ekspertizę, o vėliau be motyvo atsisakė paskirti pakartotinę ekspertizę. Teismas atsisakydavo išaiškinti teismo nutartis arba tai darydavo visiškai nesuprantamai (pvz. teismo nutartis dėl psichiatrinės ekspertizės kainos). Teismas ne visus prašymus išspręsdavo iš karto. Kai kuriuos prašymus teismas spręsdavo po keleto mėnesių, nepateikdavo teismo posėdžio protokolų kopijų, todėl suvaržė teisę teikti pastabas dėl teismo posėdžio protokolo bei tinkamai apsispręsti dėl tolimesnės bylos eigos. Teismas nepateikė 2010 m. rugsėjo 27 d. posėdžio protokolo kopijos, todėl negerbė ir nepaisė teisių civiliniame procese. Teisėjos veiksmai užkirto galimybę pateikti įrodymus, nes teismas neskyrė rašysenos ekspertizės, nereikalavo dokumentų, kurių nuolat prašė rašysenos ekspertizės atlikimui.
- Teismas šališkai vertino liudytojų parodymus, nes byloje nėra pateikta įrodymų apie atsakovo sesers E. L. socialinę padėtį ir buities sąlygas. Byloje nėra žinių apie tai, kad atsakovo sesuo aktyviai būtų bendravusi su kaimynais, kurie būtų galėją žinoti apie jos gyvenimo būdą ir sveikatos būklę. Liudytojai į teismą pakvieti ieškovės, todėl nesant kitų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų liudytojų nurodytas aplinkybes, negalima kategoriškai teigti, kad visos jų nurodytos aplinkybės teisingos, jie gi davė parodymus apie mirusį asmenį.
- Teismas, spręsdamas dėl atsakovo iškeldinimo, neteisingai kvalifikavo jo ir jo sesers E. L. teisinius santykius dėl gyvenamųjų patalpų naudojimo. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas yra nuomininkas, o teismas sprendime - kad atsakovas yra panaudos gavėjas, nors byloje nėra panaudos sutarties. Teismas ieškinio turinį aiškino plečiamai, viršijo ieškinio ribas, buvo šališkas bei neteisingas atsakovui, nes sprendimu pakoregavo ieškinio reikalavimo turinį. Nesant panaudos sutarties teismas neturėjo teisinio pagrindo vertinti neegzistuojančios sutarties sąlygų vykdymo ar nevykdymo, nes patalpų panaudos sutartis nebuvo sudaryta. Teismas dėl iškeldinimo sprendė taip, ko ieškovė neprašė ieškinyje, todėl viršijo ieškinio ribas.
- Teismas, konstatuodamas, kad atsakovas neįrodė savo reikalavimų, pats sau prieštaravo, kadangi be motyvų atmetė prašymą dėl pakartotinės psichiatrinės ekspertizės paskyrimo, nurodydamas, jog nėra registruotas teismo medicinos ekspertas A. G.. Teisėja nėra išsilavinusi arba neturi įgūdžių naudotis kompiuteriu, priešingu atveju ji greitai kompiuterio ir interneto pagalba būtų nustačiusi, kad A. G. yra medicinos mokslų daktaras ir ekspertas, kuris gali atlikti teismo medicinines ekspertizes. Teisėja dėl ekspertizės neskyrimo nepriėmė rašytinės nutarties, todėl nežinomi tokie teisėjos nuomonės motyvai.
- Teismas nepagrįstai manė, kad, pasak liudytojų, E. L. 2006 m. buvo protinga, socialiai orientuota, suvokė savo veiksmus, gyveno protiškai aktyvų gyvenimą, proto negalios nebuvo galima įtarti, tačiau tuo pat metu nežinia kokiais įrodymais remiantis padarydamas išvadą, kad dėl amžiaus ir fizinių galių E. L. pagalbos buityje reikėjo anksčiau nei buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis ir šią pagalbą jai teikė ieškovė. Teisėja nevertino Kretingos rajono apylinkės prokuratūros kreipimosi į teismą dėl E. L. veiksnumo, nevertino medicininių dokumentų, kuriuose buvo įvardinti jos susirgimai.
- Teismo medicinos ekspertas neatsakė į nutarties klausimus, o ekspertas pats savavališkai perfrazavo atsakymus, kurie neatitinka jam pateiktų klausimų. Ekspertas nenustatė aplinkybių, kurių prašė teismas, todėl nebuvo pagrindo sprendime remtis tokios ekspertizės duomenimis. Tai, kad ekspertas nenustatė, jog E. L. 2006 m. būtų sirgusi kokiu nors psichikos sutrikimu, reiškia teismo medicinos eksperto nekompetenciją arba šališkumą. Ekspertas teismui pateikdamas struktūriškai neteisingą atsakymą į jam užduotą klausimą išvengė pagrindinio atsakymo - ar E. L. 2006 m. sirgo kokia nors psichine liga. Ekspertas ligos nenustatė, tačiau jis taip pat nekonstatavo, ar E. L. 2006 m. buvo sveika. Iš esmės byloje esanti ekspertizė yra niekinė, nes jos metu nebuvo atsakyta į teismo pateiktus klausimus.
Ieškovė L. P. atsiliepime prašo atsakovo L. V. Š. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad apelianto reikalavimas perduoti bylą nagrinėti iš naujo yra nepagrįstas. Nekyla neaiškumų apie kokį priešieškinį nurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje. Netinkamas atstovavimas yra tik apelianto ir advokato reikalas. Teismas buvo paskyręs ekspertizę, tačiau apeliantui nesumokėjus avanso už ją, ji nebuvo įvykdyta. Nėra pagrindo abejoti liudytojų parodymais, o apeliacinio skundo argumentai dėl galimo liudytojų šališkumo atmestini. Įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, todėl teismas nėra varžomas teisinių santykių kvalifikavimo. Teismas teisingai kvalifikavo tarp E. L. ir apelianto susiklosčiusius santykius ir neviršijo ieškinio ribų. Byloje esant eksperto išvadai dėl mirusiosios E. L. psichinės būklės sutarties sudarymo metu, teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą pavesti pakartotinę ekspertizę atlikti asmeniui, kuris neįrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2006 m. E. L. buvo protinga, socialiai orientuota, aiškiai suvokė savo veiksmus bei gyveno protiškai aktyvų gyvenimą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).
Dėl teisinių santykių kvalifikavimo
Nors iš ieškinio matyti, jog ieškovė L. P. savo poziciją dėl ginčo grindė tuo, kad E. L. su savo broliu (byloje – atsakovu) buvo sudariusi neterminuotą nuomos sutartį, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuos asmenis siejo panaudos teisiniai santykiai. Panaudos (neatlygintinio naudojimosi daiktu) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą ir sutartyje numatytos būklės (CPK 6.629 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis negali sutikti su apelianto motyvais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo iškeldinimo, neteisingai kvalifikavo atsakovo ir jo sesers teisinius santykius dėl gyvenamųjų patalpų naudojimo būdo. Pažymėtina, kad panaudos teisiniai santykiai gali atsirasti ne tik rašytinės panaudos sutarties pagrindu, tačiau ir žodinio susitarimo ar faktinių teisinių santykių pagrindu.
Pagal bendrąją taisyklę teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo. Tačiau nuo faktinio reikia skirti teisinį ieškinio pagrindą – ginčo santykiui taikytinas materialiosios teisės normas. Nors įstatymas neįpareigoja nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau ieškovui nėra draudžiama ieškinyje, be faktinio ieškinio pagrindo, nurodyti ir teisinį ieškinio pagrindą. Taigi ieškinyje ieškovas gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jo nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui, kvalifikuoti faktines aplinkybes pagal tas teisės normas, išdėstyti teisinius argumentus, kurie tai pagrindžia, ir pan. Tačiau, kaip ne kartą savo nutartyse yra nurodęs kasacinis teismas, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas dėl ginčijamos naudojimosi būstu teisės būtų buvęs susietas nuomos teisiniais santykiais, kad būtų įsipareigojęs mokėti ir faktiškai mokėjęs nuomos mokestį, todėl atsakovą sieję teisiniai santykiai dėl gyvenimo namo rūsyje sąlygų pagrįstai kvalifikuoti kaip panaudos teisiniai santykiai.
Nurodytos aplinkybės ir kasacinio teismo formuojama praktika neleidžia sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio turinį aiškino plečiamai, viršijo ieškinio ribas bei buvo šališkas. Ieškovė ieškinyje buvo suformulavusi reikalavimą iškeldinti atsakovą, todėl nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiais, kad teismas viršijo ieškinio ribas bei spręsdamas klausimą dėl iškeldinimo nagrinėjo tai, ko neprašė ieškovė ieškinyje.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo panaudos davėjo teisę nutraukti panaudos sutartį prieš terminą dėl to, kad panaudos gavėjas nevykdo pareigos išlaikyti bei saugoti daiktą, taip pat iš esmės blogina daikto būklę. Ieškovė įstatymo nustatyta tvarka įspėjo atsakovą atlaisvinti patalpas, tačiau šis jų neatlaisvino, todėl teismo sprendimas iškeldinti atsakovą iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai motyvavo sprendimo dalį priteisti iš atsakovo 304,71 Lt mokesčių, susijusių su daikto išlaikymo išlaidomis, o dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo apelianto skunde iš esmės nėra pasisakoma.
Dėl teismo sprendimo neaiškumo, teismo veiksmų vertinimo
Byloje ieškovė L. P. teikė ieškinį, o atsakovas L. V. Š. teikė priešieškinį. Kiti proceso dalyviai ar kiti asmenys neteikė procesinių dokumentų su savarankiškais reikalavimais. Taigi ta aplinkybė, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra tiksliai nurodyta, kokį priešieškinį teismas atmetė, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamas teismo sprendimas esąs neaiškus ir nesuprantamas. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai išdėstė argumentus, dėl kurių atmetė atsakovo priešieškinį, todėl rezoliucinėje dalyje nebuvo būtina detaliai nurodyti (išvardinti), kokius priešieškinio reikalavimus teismas atmeta. Priešingai - patenkinus ieškinį, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti aiškiai nurodoma, kas ir kaip yra nusprendžiama pagal patenkinamą ieškinį.
Teismas turi imtis CPK numatytų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai bei teisingai. CPK 160 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teismo posėdžio pirmininkas, siekdamas tinkamai įgyvendinti CPK 158 straipsnyje nustatytas pareigas, gali pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese. CPK 161 straipsnis numato, kad tais atvejais, kai teismo posėdžio pirmininkas ar kitas bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis arba trečiasis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimo metu bylą atidėti šiame straipsnyje nurodytu pagrindu galima tik vieną kartą. Šaliai arba trečiajam asmeniui nepasinaudojus teismo pasiūlymu pasirūpinti atstovavimu, byla nagrinėjama toliau. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neteisingas atsakovui, nes esą primygtinai atsakovui siūlė valstybės advokato paslaugas. Bylos duomenų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tik remdamasis CPK nuostatomis pasiūlė atsakovui pasirūpinti, jog jam būtų atstovaujama procese. Pats atsakovas su tokiu siūlymu galėjo nesutikti, o tada byla būtų nagrinėta toliau. Atsakovui esant įsitikinusiam, kad jo advokatas tik formaliai dalyvavo bylos procese, tačiau neatliko savo pareigų, jis turi teisę Advokatūros įstatymo pagrindu kreiptis į Lietuvos advokatūrą ar teismą (šio įstatymo 51 straipsnio nuostatos), tačiau nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas (46-51 b. l., 3 t.).
Skundo argumentai, kad teismas visus atsakovo prašymus dažniausiai atmesdavo be motyvų, įpareigojo mokėti žyminį mokestį, neatsižvelgdamas į atsakovo senyvą amžių ir turtinę padėtį, ir pan., nagrinėjamu atveju nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismui teikiami prašymai yra sprendžiami arba rašytine arba žodine (protokoline) nutartimi. CPK nustatyta tvarka galima skųsti teismo veiksmus apeliacine tvarka. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas tokia teise naudojosi (pvz., atsakovas atskiraisiais skundais skundė 2009 m. rugsėjo 28 d., spalio 27 d., lapkričio 29 d. nutartis, tačiau jo atskirieji skundai buvo atmesti (t. 3, b. l. 190-194)).
CPK 7 straipsnio 2 dalis numato, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Nurodyta nuostata sietina ir su CPK 95 straipsniu, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovui piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, teismas turėjo teisę išaiškinti galimas tokio elgesio pasekmes, o taip veikdamas teismas laikėsi įstatymo nuostatų.
Teisėjų kolegija, vertindama bylos medžiagą, negali sutikti su apelianto teiginiais, kad teisėja piktnaudžiavo savo pareigomis (pvz. įpareigojo sumokėti už ekspertizę, atsisakė paskirti pakartotinę ekspertizę, ne visus prašymus išspręsdavo iš karto ir pan.). Tokie atsakovo nurodyti teisėjos veiksmai yra vertinami tik visos bylos kontekste, tačiau ištyrusi ir įvertinusi bylos duomenis teisėjų kolegija negali teigti, kad būtų pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą. CPK 329 straipsnis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai, todėl apelianto minimi pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 13 straipsnis) nulemia, kad šalys, teikdamos įrodymus, įrodinėja savo pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų į šiuos reikalavimus pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto teiginiais, kad teisėjos veiksmai užkirto galimybę pateikti įrodymus, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį klausimą, vadovavosi įstatymo nuostatomis ir diskrecijos teise.
Dar 2009 m. vasario 23 d. nutartimi (134-136 b. l., 2 t.) teismas byloje buvo paskyręs E. L. rašysenos ekspertizę, ją pavesdamas atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriui, tačiau atsakovui L. V. Š. neįvykdžius teismo įpareigojimo įmokėti 3 000 Lt dydžio užstatą, tokia ekspertizė realiai nebuvo atlikta. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios minėta ekspertizė nebuvo atlikta, o ją lėmė L. V. Š. neveikimas. Be to, nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų manyti, jog atsakovo ginčijamą sutartį tikrai pasirašė ne E. L..
Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų ir su jais susijusių klausimų vertinimo
Pagal bylos duomenis nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas, garažas, sandėlis, šulinys), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso L. P.. Šio turto nuosavybės įgijimo (įregistravimo) pagrindas – 2006 m. spalio 2 d. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis Nr. 10318 bei 2006 m. spalio 2 d. Priėmimo-perdavimo aktas Nr. 10320 (9-10 b. l., 1 t.). Atsakovas L. V. Š. name, esančiame (duomenys neskelbtini), registruotas nuo 1991 m. sausio 8 d. (34 b. l. 1 t.).
E. L. (turto perleidėja) ir L. P. (turto įgijėja) 2006 m. spalio 2 d. sudarė sutartį dėl turto perdavimo, patvirtintą notarine tvarka. Sutartimi E. L. perdavė L. P. nuosavybėn gyvenamąjį namą, garažą, sandėlį, šulinį, esančius (duomenys neskelbtini) (sutarties 1 punktas). Turto įgijėja įsipareigojo išlaikyti turto perleidėją, suteikdama jai maitinimą, drabužius, nupirkdama vaistus, išskalbdama drabužius ir suteikdama kitas būtinas paslaugas iki jos gyvos galvos (sutarties 3 punktas). Nustatyta, kad perleidėja naudojasi perleidžiamu turtu iki jos gyvos galvos (sutarties 4 punktas). Sutartyje nurodyta, kad ji šalių perskaityta, išaiškintas turinys bei pasekmės. Kaip atitinkanti jų valią sutartis priimta ir pasirašyta (sutarties 9 punktas) (58 b. l., 1 t.). Nurodytos sutarties pagrindu buvo sudarytas perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo įgijėjai turtas perduotas 2006 m. spalio 2 d. (59 b. l., 1 t). E. L. mirė 2007 m. vasario 15 d. (25-26 b. l., 1 t.). Į bylą pateikti E. L. medicinos dokumentai (64-66 b. l., 1 t.; 118, 127, 146 b. l., 3 t.).
2007 m. spalio 25 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (77-87 b. l., 1 t.) konstatuotos aplinkybės apie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio patalpų būklę. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. spalio 27 d. nutartimi (108-112 b. l., 3 t.) paskyrė E. L. pomirtinę psichiatrijos ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos ekspertiniam skyriui (108-112 b. l., 3 t.). 2010 m. rugpjūčio 16 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu (6-8 b. l., 4 t.) konstatuota: 1. Remiantis medicinine dokumentacija nenustatyta, kad E. L. 2006 m. spalio 2 d. būtų sirgusi kokiu nors psichikos sutrikimu, dėl kurio būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjusi jų valdyti; 2. Nėra duomenų, kad E. L. dėl psichikos sutrikimo nebūtų galėjusi suprasti savo veiksmų esmės ir nebūtų galėjusi jų valdyti 2006 m. spalio 2 d.; 3. Nėra duomenų, kad E. L. dėl kokio nors psichikos sutrikimo 2006 m. spalio 2 d. nebūtų galėjusi suprasti savo veiksmų esmės ar nebūtų galėjusi jų valdyti įgydama civilines teises ir pareigas.
Atsakovas L. V. Š. 2010 m. rugsėjo 27 d. teikė prašymą paskirti pakartotinę pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę (20-22 b. l., 4 t.), tačiau pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi tokio prašymo netenkino. Nutartyje teismas nurodė, kad A. G. nėra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, tokių asmenų parengti dokumentai gali būti vertinami tik kaip privatūs rašytiniai įrodymai, o ne kaip ekspertizės aktas (31-32 b. l., 4 t.). Ši nutartis yra byloje, todėl apelianto teiginiai, kad teisėja dėl ekspertizės neskyrimo nepriėmė rašytinės nutarties, yra neteisingi. Pagal Teismo ekspertizės įstatymą teismo ekspertas – asmuo, turintis teismo eksperto kvalifikaciją ir įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą. Teismo ekspertizė – proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. Teismo ekspertizės įstaiga – valstybės įstaiga ar jos padalinys, kurių pagrindinė paskirtis yra atlikti teismų paskirtas teismo ekspertizes. Ekspertizes atlieka įstaigoje dirbantys teismo ekspertai (Įstatymo 3 straipsnio 3, 4, 5 dalys). Privatūs teismo ekspertai yra asmenys, turintys teismo eksperto kvalifikaciją, įrašyti į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, bet nedirbantys teismo ekspertizės įstaigoje (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba daro teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes pagal BPK, CPK, Administracinių bylų teisenos įstatymo, Teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus bei Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje pagal Teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus (patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr.V-499). Teismo psichiatrijos ekspertizė - tai teismo ar teisėjo paskirtas proceso veiksmas, kai, siekiant atsakyti į specialius teismo psichiatrinių žinių reikalaujančius klausimus, teismo psichiatras ekspertas atlieka turinčius teisinės reikšmės asmenų psichikos būklės tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be motyvų atmetė prašymą dėl pakartotinės psichiatrinės ekspertizės paskyrimo, nurodydamas, jog Klaipėdos apygardos teisme nėra registruotas teismo medicinos ekspertas A. G.. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad teismo ekspertizę gali atlikti ne bet kuris ekspertas, o tik į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytas ekspertas. Kadangi A. G. į tokį sąrašą nėra įtrauktas, jis negali atlikti teismo psichiatrinių ekspertizių.
Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Viena iš įrodinėjimo priemonių byloje yra liudytojų parodymai. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino liudytojų parodymus. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad liudytojų parodymų vertinimas atliktas išsamiai, be to, jų pagrindu padarytas išvadas patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad liudytojai R. P., A. Ž., A. R., D. T., T. L. Š., R. Š. yra mirusiosios E. L. bei bylos šalių kaimynai – svetimi žmonės, jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl teismui nebuvo objektyvaus pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais. Vien ta aplinkybė, kad liudytojus į teismą pakvietė ieškovė, nesudaro pagrindo jais netikėti. Liudytojai yra prisaikdinami (CPK 192 straipsnio 4 dalis), jiems yra numatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Šiuo atveju atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad liudytojų nurodytos aplinkybės yra neteisingos, o kiti rašytiniai bylos įrodymai neprieštarauja liudytojų parodymams. Aplinkybė, kad liudytojai davė parodymus apie mirusį asmenį, taip pat nesudaro pagrindo šiuos parodymus laikyti neteisingais.
Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo 2009 m. spalio 27 d. nutartyje suformuluotus klausimus ekspertui (108-112 b. l., 3 t.) bei ekspertizės akto išvadas (atsakymus į klausimus) (6-8 b. l., 4 t.), neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismo medicinos ekspertas neatsakė į nutartyje suformuluotus klausimus, kad pats ekspertas perfrazavo atsakymus, kurie neatitinka jam pateiktų klausimų. Įstatymas nustato, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str. nuostatos). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad nebuvo pagrindo sprendime remtis tokios ekspertizės duomenimis, kad ekspertizė yra niekinė, nes jos metu esą nebuvo atsakyta į teismo pateiktus klausimus. Tokius teiginius paneigia į bylą pateikto ekspertizės akto turinys. Apeliantas tik subjektyviu vertinimu grindžia teismo medicinos eksperto nekompetenciją ir(arba) šališkumą, todėl teisėjų kolegija pagal bylos duomenis neturi pagrindo sutikti su tokiu vertinimu. Teismas pavedė ekspertams atsakyti į klausimą, ar E. L. sirgo psichine liga. Ekspertai pateikė išvadą, kad remiantis medicinine dokumentacija nenustatyta, jog E. L. 2006 m. spalio 2 d. būtų sirgusi kokiu nors psichikos sutrikimu. Ekspertams, atlikusiems psichiatrijos ekspertizę, nebuvo teikiamas klausimas, ar 2006 m. E. L. buvo sveika, todėl atsakymas į nepateiktą klausimą ir nėra suformuluotas. Apeliantas apeliaciniu skundu nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad E. L. ginčijamos 2006 m. spalio 2 d. sutarties sudarymo metu suvokė savo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad dėl amžiaus ir fizinių galių E. L. pagalbos buityje reikėjo anksčiau nei buvo sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis ir šią pagalbą jai teikė ieškovė, padarė ištyręs visą bylos medžiagą. Tokios pagalbos teikimo negalima sulyginti su asmens neveiksnumu bei negalėjimu suprasti savo veiksmų.
Iš Kretingos rajono apylinkės teismo bylos Nr. 2-312-474/2007 matyti, kad Kretingos rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras 2007 m. vasario 8 d. pareiškimu kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą. V. L. Š. prašymas Kretingos rajono apylinkės prokuratūrai datuojamas 2007 m. sausio 26 d. (b. l. 4). Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartimi buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, pavedant ją atlikti Klaipėdos teismo psichiatrijos ekspertinės komisijos ekspertams (13 b. l.), tačiau mirus E. L. Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinė byla pagal pareiškėjo Kretingos rajono vyriausiojo prokuroro pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu buvo nutraukta (18 b. l.). Vertindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijama sutartis dėl turto perleidimo buvo sudaryta 2006 m. spalio 2 d., gi pats procesas dėl E. L. pripažinimo neveiksnia inicijuotas 2007 m. sausio 26 d., todėl minėtos bylos inicijavimas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu E. L. buvo neveiksni.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nes jo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų įvertinimui.
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų apie šių išlaidų dydį, todėl toks prašymas nesprendžiamas (CPK 98 str. nuostatos).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Milašienė
Vytas Milius
Gintaras Pečiulis