Baudžiamoji byla Nr. 2K-26/2014

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00160-2012-3

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.5.4;

                                                                                                       2.1.3.6;

                                                                                                       2.2.1.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, A. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – nemokami darbai įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

A. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. spalio 18 d.–2012 m. kovo 19 d., Panevėžyje terorizavo A. ir D. B. grasindamas padaryti pavojingą veiką jų gyvybei ir turtui: A. K. 2010 m. spalio 18 d., po to, kai antstolis A. B. areštavo jo automobilį „Mercedes Benz ML400“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. šio kontoroje pasakė: „pamatysi ant savo kailio, ką reiškia būti be automobilio; 2011 m. kovo 4 d., po to kai antstolis A. B. paskelbė, kad areštuotas jo (A. K.) automobilis „Mercedes Benz ML400“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bus parduodamas iš varžytynių, A. K. šio kontoroje grasino sugadinti turtą, pasakydamas A. B., kad kažkas atsitiks jo automobiliui; 2011 m. rugsėjo 26 d., apie 20.00 val., t. y. jo (A. K.) skundo dėl antstolio A. B. veiksmų nagrinėjimo Panevėžio miesto apylinkės teisme išvakarėse, Panevėžyje, ties Parko g. 27 namu, A. K. grasino nukentėjusiajam A. B. ir jo sutuoktinei D. B. fiziniu susidorojimu, pasakydamas: „džiaukis, vaikščiok su vaikais kol dar gali, kol gyvas, nei tu, nei tavo šeima nesurinks dantų“; 2011 m. gruodžio 15 d., apie 13.00 val., A. K. A. B. antstolio kontoroje pasakė šiam, kad jis ramiai negyvens ir kad jo šeima kentės taip, kaip kenčia jo (A. K.) šeima. Po to jis su skundais dėl areštuoto automobilio „Mercedes Benz ML400“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į antstolio A. B. kontorą, Panevėžio miesto apylinkės teismą, Panevėžio apygardos teismą; 2012 m. kovo 2 d., apie 13.00 val., A. K. A. B. antstolio kontoroje jų tarpusavio pokalbio metu priekaištavo dėl skolos mokėjimo tvarkos ir, išeidamas iš kontoros pagrasino nukentėjusiajam, pasakydamas: „pamatysi, kas tau bus“.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus jo baudžiamojoje byloje panaikinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad per visą kaltinime nurodomą laikotarpį teismuose buvo nagrinėjami jo skundai dėl atitinkamų antstolio A. B. veiksmų ir, kaip matyti iš baudžiamosios bylos, tai jį trikdė. Pasak kasatoriaus, tokioje situacijoje, kai tarp antstolio, vykdančio savo pareigas, ir asmens, prieš kurį vykdomi prievartiniai veiksmai, santykiai yra įtempti, teismai turėtų labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas omenyje tai, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Kasatoriaus tvirtinimu, baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant šalių ginčus ir konfliktus, ypač kai jie kyla iš esmės priverstiniu būdu vykdant teismo sprendimus ir „pasireiškia išimtinai žodine forma išreikštais veiksmais“. Kasatoriaus teigimu, konfliktinėse situacijose asmenys, prieš kuriuos vykdomi kad ir teisėti, tačiau prievartiniai veiksmai, susijaudinę kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, nepagrįstai apkaltina antstolį.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, neanalizavo šiame BK straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių, A. B., D. B., V. B. parodymų. Pasak kasatoriaus, teismas, neišanalizavęs įrodymų, nurodė, kad teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia teismui konstatuoti, kad jo (kasatoriaus) kaltė padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą yra visiškai įrodyta ir tinkamai kvalifikuota. Kasatoriaus tvirtinimu, iš jo veiksmų aprašymo nematyti, kad jis būtų grasinęs panaudoti smurtą ar sunaikinti turtą – kai kurie grasinimai yra susiję su smurto panaudojimu ar turto sunaikinimu ateityje, tačiau teismai neanalizavo, kiek jie buvo realūs, nors turėjo tai padaryti.

Kasatorius nurodo, kad teismas savo išvadas dėl jo kaltės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pagrindė ir aplinkybėmis, kurias pats nuosprendžiu pripažino neįrodytomis. Teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių jo (kasatoriaus) kaltę dėl 2012 m. vasario 23 d. A. B. automobilio padangų ir 2012 m. kovo 18 d. jo buto aplietų durų, byloje konstatavo, kad laikotarpiu, kuriuo jis (kasatorius) grasino A. B. padaryti pavojingą veiką šio turtui, gyvybei, sveikatai, nenustatytas asmuo pradūrė A. B. automobilio padangas, apipylė jo buto duris, todėl nukentėjusieji kasatoriaus išsakomus grasinimus suvokė kaip realius. Kasatoriaus nuomone, jei būtų įrodyta, kad nukentėjusiojo turtą sugadino jis, tai nukentėjusio turto sugadinimo aplinkybės galėtų būti esminės pripažįstant grasinimų nukentėjusiųjų gyvybei ir turtui konkretumą bei realumą, t. y. tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie bus realizuoti. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatas, grasinimų realumą ir konkretumą pagrindė byloje nenustatytais duomenimis, o apeliacinės instancijos teismas – tik tuo, kad nukentėjusieji jo (kasatoriaus) išsakytus grasinimus suvokė kaip realius, nes jie patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, ėmė jaudintis dėl savo turto, šeimos narių, nepilnamečių dukterų sveikatos ir gyvybės. Kasatoriaus tvirtinimu, teismai nepateikė nė vieno argumento, kuris liudytų jo išsakytų grasinimų tikrumą ir vykdymo realumą. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tarp skirtingu laiku neva pasakytų jo žodžių, kuriuos galima vertinti kaip grasinimą, yra ilgas laiko tarpas – net pusantrų metų – ir tai neatitinka grasinimų realumo suvokimo, nes BK 145 straipsnio 2 dalies dispozicija reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiko tarpą ir vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniais, t. y. veiksmai neturi būti atsitiktiniai. Kasatorius, neneigdamas, kad jo žodžiai kaip „pamatysi ant savo kailio, ką reiškia būti be automobilio“, „džiaukis, vaikščiok su vaikais kol dar gali, kol gyvas, nei tu, nei tavo šeima nesurinks dantų“, teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepasisakė ir nevertino šių grasinimų rimtumo ir ar jis realiai rengėsi bei galėjo juos įgyvendinti, ar tai tik tebuvo įsikarščiavusio, antstolio veiksmais nepatenkinto asmens pasakyti žodžiai. Kartu kasatorius pabrėžia, kad jis neatliko veiksmų, pažeidžiančių nukentėjusiųjų teises, fizinio smurto nenaudojo – tik įstatymo suteiktomis priemonėmis skundė antstolio veiksmus teismui ir tai akivaizdžiai parodo jo ketinimą konfliktą spręsti teisėtomis, įstatymų nustatytomis priemonėmis. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. B. nė po vienų jo (kasatoriaus) išsakytų žodžių nesikreipė į teisėsaugos institucijas.

Kasatorius skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nuosprendyje išvardytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, nes šiose nutartyse „faktinės aplinkybės, nukentėjusiųjų bauginimo kontekstas, priežastys ir kita skiriasi iš esmės, t. y. šios baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ir net nepanašios į teismo nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų bylų faktines aplinkybes“.

Be to, kasatorius skunde nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį šioje byloje buvo pradėtas pažeidžiant BPK 167 straipsnio 2 dalies nuostatas – nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas prokuroro 2012 m. liepos 21 d. raštą Nr. 50-47-0-5335 dėl rašytinių nurodymų byloje            Nr. 45-1-00160-12 tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes byloje yra duomenų apie galimą nukentėjusiojo terorizavimą, prilygino prokuroro reikalavimui pradėti ikiteisminį tyrimą nusikalstamai veikai turint visuomeninę reikšmę. Kasatoriaus teigimu, šiame prokuroro rašte nenurodyta, kad byla turi visuomeninę reikšmę – tokią išvadą padarė tik teismas ir tik išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, tik po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka konstatavus tai, kad byla turi visuomeninę reikšmę, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės, nes jis negalėjo pateikti prieštaravimų, argumentų dėl tokių aplinkybių, užduoti klausimų ir pan., taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra nurodyta, kokios bylos turi visuomeninę reikšmę, todėl, sprendžiant klausimą, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, būtina atsižvelgti į tai, jog vien nukentėjusiojo einamos pareigos ar socialinis statusas savaime nelemia nusikalstamos veikos visuomeninės reikšmės, nes įstatymui ir teismui visi asmenys yra lygūs nepaisant jų veiklos rūšies ir pobūdžio bei kitų aplinkybių (BPK 6 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Kasatorius skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis nukentėjusiesiems grasino 2011 m. rugpjūčio 26 d. ir taip pažeidė rungimosi principą bei teisę į gynybą, nes kaltinime nurodoma, kad jis grasino 2011 m. rugsėjo 26 d. Pasak kasatoriaus, jo apeliaciniame skunde „aiškiai išdėstyti teisiniai argumentai, kad rungimosi principas ir teisė į gynybą pažeisti ne dėl to, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą“, kad jis grasino 2011 m. rugpjūčio 26 d., nors kaltinime nurodyta 2011 m. rugsėjo 26 d., o dėl to, kad kaltinimai dėl 2011 m. rugsėjo 26 d. epizodo buvo pareikšti daugiau kaip po metų, remiantis tik prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais. Kasatoriaus teigimu, pareiškus jam kaltinimus praėjus daugiau kaip metams po neva 2011 m. rugsėjo 26 d. išsakyto grasinimo, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes jis negali prisiminti, ką konkrečiai veikė 2011 m. rugsėjo 26 d. vakare. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis akistatos su nukentėjusiąja D. B. metu prisiminė nebuvęs Panevėžyje 2011 m. rugpjūčio 24 d., nes su draugais buvo išvykęs atostogų ir būtų galėjęs tai įrodyti. Nukentėjusysis, sužinojęs šias aplinkybes, pakeitė neva buvusio grasinimo datą iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. į 2011 m. rugsėjo 26 d.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė, nesutikdama su kasatoriaus argumentais dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pažeidžiant BPK 167 straipsnio 2 dalies nuostatas, teigia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti pagal nukentėjusiojo A. B. pareiškimus patraukti kaltą asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Pasak prokurorės, tokia nukentėjusiojo pozicija traktuotina kaip išreikštas noras imtis iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą dėl padarytos nusikalstamos veikos ir laikytina nukentėjusiojo skundu.

Prokurorė nurodo, kad ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, vėliau sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą ir A. K. 2012 m. kovo 28 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą. Esant byloje duomenų apie nukentėjusiojo A. B. ir jo šeimos narių galimą terorizavimą, prokurorė R. Matulionienė 2012 m. liepos 21 d. raštu Nr. 50-47-0-5335 ikiteisminio tyrimo pareigūnei nurodė tęsti ikiteisminį tyrimą, atliekant tyrimą ir pagal veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius.

              Pasak prokurorės L. Beinarytės, BPK 167 straipsnio 2 dalyje prokuroro reikalavimo forma nėra apibrėžta ir BPK nenumatyta, kokiu procesiniu dokumentu prokuroras gali (privalo) išreikšti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą. Prokurorės teigimu, šiuo atveju prokurorės R. Matulionienės rašte duotas nurodymas ikiteisminį tyrimą tęsti, atliekant tyrimą ir pagal veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymius, yra pagrįstas. Įtarimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, buvo pateiktas jau įpusėjus ikiteisminiam tyrimui, kai dauguma ikiteisminio tyrimo veiksmų buvo atlikti. Prokurorės nuomone, tiek pirminis, tiek patikslintas įtarimas (dėl BK 145 straipsnio 2 dalies) A. K. buvo pareikštas tinkamai ir nuo pareikšto įtarimo jis turėjo galimybę gintis; byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui, kvalifikavus A. K. veiksmus pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Dėl to, prokurorės tvirtinimu, darytina išvada, kad baudžiamasis procesas vyko iš esmės nepažeidžiant BPK nuostatų ir nutraukti bylą pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto (nes nėra nukentėjusiojo ar jo atstovo pareiškimo ar prokuroro reikalavimo) nuostatas nėra pagrindo.

Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo argumentais dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nurodo, kad A. K., atlikdamas veiksmus, dėl kurių yra pripažintas kaltu, veikė vieninga tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad daro nukentėjusiajam A. B. poveikį, siekdamas sukelti jam baimę, nerimą dėl turto saugumo, dėl paties nukentėjusiojo ir jo šeimos narių gyvybės bei sveikatos, ir norėjo taip veikti. Pasak prokurorės, ši nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota kaip vienas tęstinis nusikaltimas, nes susideda iš analogiškų veiksmų, esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato.

Prokurorės L. Beinarytės nuomone, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad byloje neįrodyta, jog grasinimas buvo tikras ir realus. Prokurorė pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pakanka nustatyti, jog kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, kad grasinimas bus realizuotas ir nėra būtina kiekvienu atveju įrodyti, jog kaltininkas ketina atlikti grasinimuose nurodomus veiksmus nukentėjusiajam – nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad šis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį. Pasak prokurorės, byloje nustatyta, kad A. K. nepasitenkinimas antstolio A. B. veiksmais prasidėjo areštavus A. K. automobilį: A. K. dėl antstolio veiksmų ne kartą davė skundus teismui; 2010 m. spalio 18 d.–2012 m. kovo 2 d. jis reguliariai lankydavosi antstolio A. B. kontoroje; iš nukentėjusiųjų D. ir A. B., liudytojų V. B., Z. M. parodymų matyti, kad A. K., bendraudamas su antstoliu, nuolat būdavo piktas, agresyviai nusiteikęs, grasindavo susidoroti; laikotarpiu, kai A. K. grasino A. B. padaryti pavojingą veiką jo turtui, gyvybei, sveikatai, nenustatytas asmuo pradūrė A. B. automobilio padangas, apipylė D. ir A. B. buto durys; A. K. 2011 m. rugpjūčio 26 d. grasino susidorojimu nukentėjusiesiems viešoje vietoje – jiems vaikštant su nepilnametėmis dukterimis. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji D. ir A. B. A. K. išsakomus grasinimus suvokė kaip realius ir tai paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną, nukentėjusieji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą ir stresą, ėmė jaudintis dėl savo turto, savo, šeimos narių, nepilnamečių dukterų sveikatos ir gyvybės. Prokurorės tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas A. K. grasinimų nevertino kaip išsakytų esant streso būklės ir neturinčių jokio realaus pagrindo, nes nukentėjusiųjų D. ir A. B. parodymai patvirtina, kad grasinimai susidoroti su nukentėjusiuoju ir jo šeimos nariais buvo išsakyti ne tik A. B. darbo vietoje – antstolio kontoroje, kur buvo sprendžiami su vykdomąja byla susiję darbo klausimai, tačiau ir persekiojant su šeima vaikštantį nukentėjusįjį gatvėje netoli šio namų.

Prokurorė L. Beinarytė atsiliepime taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius, teigdamas, jog nagrinėjant jo bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė kasatoriaus minimų BPK straipsnių pažeidimai – kasatorius pateikia tik savo nuomonę ir subjektyvų įrodymų vertinimą dėl grasinimo realumo. Pasak prokurorės, šioje byloje įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu, bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą, o, susipažinus su baudžiamąją byla, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistojo A. K. kasacinis skundas tenkintinas.

              Dėl BK 145 straipsnio 3 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio 1, 2, 4 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorius, prašydamas nutraukti jam bylą remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nurodo ir tai, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį buvo pradėtas pažeidžiant BPK 167  straipsnio 2 dalies nuostatas – nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas prokuroro 2012 m. liepos 21 d. raštą            Nr. 50-47-0-5335 dėl rašytinių nurodymų byloje Nr. 45-1-00160-12 tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nes byloje yra duomenų apie galimą nukentėjusiojo terorizavimą, prilygino prokuroro reikalavimui pradėti ikiteisminį tyrimą nusikalstamai veikai turint visuomeninę reikšmę. Be to, kasatoriaus teigimu, prokuroro rašte nenurodyta, kad ši byla turi visuomeninę reikšmę – tokią išvadą padarė tik teismas ir tik išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Jei minėtos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų ar nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų turi būti pradėtas prokuroro reikalavimu (BPK 167 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat imperatyviai nurodyta, kad už BK 145 straipsnyje nurodytas veikas kaltininkas atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas arba prokuroro reikalavimas (BK 145 straipsnio 3 dalis). Jei nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Šiame teisiniame reguliavime, įtvirtinančiame baudžiamojo proceso tvarką bylose dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 straipsnyje (bei dėl kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje), nustatyta, kad tokiose bylose baudžiamasis procesas neįmanomas, jei nėra nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro atitinkamo reikalavimo. Išimtis nustatyta tik tiems atvejams, kai BK 145 straipsnyje, 149 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos turi smurto artimoje aplinkoje požymių (BPK 167 straipsnio (2013 d. liepos 2 d. redakcija) 3 dalis, BK 145 straipsnio (2013 m. liepos 2 d.) 3 dalis).

Sisteminis, istorinis, loginis, gramatinis pirmiau nurodytų baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 145 straipsnį (bei kitus BPK 167 straipsnio 1 dalyje nurodytus straipsnius) pradžios turi būti aiškiai išreikšta nukentėjusiojo valia, įtvirtinta atskirame procesiniame dokumente – skunde ar nukentėjusio asmens teisėto atstovo pareiškime. Todėl nukentėjusiojo A. B. pareiškimai dėl jo turto sugadinimo, kuriais jis kreipėsi dėl jo turto sugadinimo ar A. B. kaip liudytojo parodymai, kuriuose jis jau užsimena ir apie terorizavimą, negali būti prilyginami nukentėjusiojo skundui dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo BK 145 straipsnio 3 dalies, BPK 167 straipsnio 1 dalies prasme, kaip tai neteisingai padarė pirmosios instancijos teismas.

Iš aiškinamų baudžiamojo proceso, baudžiamojo įstatymų nuostatų prasmės ir paskirties nagrinėjamoje byloje išplaukia išvada, kad nepagrįstas ir apeliacinės instancijos teismo tvirtinimas, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas prokuroro reikalavimu pagal BPK 167 straipsnio 2 dalį. Nors baudžiamojo proceso įstatymas nenustato prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą formos (t. y. kokiu procesiniu dokumentu prokuroras gali (privalo) išreikšti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą), tačiau pagal teismų praktiką bendrąja prasme prokuroro reikalavimas reiškia valinį sprendimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2011, 2K-191/2013). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 patvirtintose Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – ir Rekomendacijos), nustatančiose reikalavimus, kuriais turi būti vadovaujamasi prokuratūroje ir ikiteisminio tyrimo įstaigose pradedant ikiteisminį tyrimą, prokuroro reikalavimas apibrėžiamas kaip prokuroro sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BPK 167 straipsnio 1 dalyje ir 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų BPK 167 straipsnio 2 dalyje ir 409 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kuris gali būti išreiškiamas rezoliucija arba atskiru rašytiniu dokumentu ar nutarimu. Esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui ikiteisminis tyrimas pradedamas bendra tvarka – užrašoma rezoliucija (1, 5, 33 punktai). Rekomendacijose taip pat yra nustatyta tokio atskiro rašytinio dokumento (prokuroro reikalavimo) forma, iš kurios matyti, kad jame turi būti nurodyti motyvai ir priežastys, dėl kurių prokuroro reikalavimu turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas.

              Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: ikiteisminiai tyrimai A. K. baudžiamojoje byloje buvo pradėti 2012 m. vasario 23 d. ir 2012 m. kovo 19 d. pagal nukentėjusiojo A. B. protokolus–pareiškimus dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 187 straipsnio (Turto sunaikinimas ar sugadinimas) 1 dalį, padarymo (2012 m. kovo 29 d. šie tyrimai buvo sujungti į vieną); 2012 m. kovo 28 d. A. K. pateiktas įtarimas dėl BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo; atliekant ikiteisminį tyrimą ir apklausiant A. B. kaip liudytoją, jis parodė, kad A. K. jam grasino turto sugadinimu ir fiziniu susidorojimu dėl jo atliekamų teismo antstolio veiksmų; Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorė R. Matulionienė 2012 m. liepos 27 d. raštu Nr. S-8292 dėl rašytinių nurodymų byloje               Nr. 45-1-00160-12, vadovaudamasi BPK 170 straipsnio 3 dalimi, nurodė tęsti ikiteisminį tyrimą byloje, nes joje yra duomenų apie galimą nukentėjusiojo A. B. bei jo šeimos narių terorizavimą ir reikia rinkti papildomus duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, ar kitos veikos (nukentėjusysis – antstolis) buvimą; 2012 m. rugpjūčio 16 d. A. K. pateiktas įtarimas dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo; 2012 m. spalio 12 d. A. K. surašytas kaltinamasis aktas, kaltinant jį padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką ir byla perduota teismui. Pažymėtina, kad prokuroro rašte, kuriame nurodoma tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, nenurodyti tokio reikalavimo pagrindai ir motyvai.

Taigi, kaip minėta, šioje byloje nėra nė vieno iš minėtų procesinių dokumentų, būtinų pagal įstatymą ikiteisminiam tyrimui pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pradėti. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, tai turi būti sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pvz., su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. birželio 15 d. nutarimai). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien nukentėjusiojo einamomis – teismo antstolio – pareigomis, nemotyvuotai konstatavo, kad nusikalstamos veikos išaiškinimas šioje byloje turi visuomeninę reikšmę. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad įtariamojo veikoje yra ir tokios nusikalstamos veikos, dėl kurios tyrimas daromas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, ar prokuroro reikalavimą, požymių, jeigu ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, ir apie susidariusią padėtį informuoti prokurorą, kuris turėtų nuspręsti, ar pateiks reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei ikiteisminį tyrimą atlieka prokuroras, jis turi kreiptis į nukentėjusįjį ar jo teisėtą atstovą, pasiūlydamas jiems pateikti reikiamą skundą ar pareiškimą, arba pareikšti reikalavimą. Nuo paaiškėjimo, kad byloje procesas galimas tik įvykdžius BPK 167 straipsnio 1, 2 dalių bei BK 145 straipsnio 3 dalies reikalavimus, momento iki reikiamo skundo, pareiškimo ar reikalavimo gavimo jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai negali būti atliekami. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pradžia nebuvo užregistruota taip, kaip to reikalaujama BPK 166 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad teismai skirtingai nustatė proceso pradėjimo pagrindą: pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo skundui dėl BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo prilygino jo pareiškimus apie padarytas nusikalstamas veikas, kuriais jis kreipėsi dėl jo turto sugadinimo (BK 187 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas prokuroro reikalavimu pagal BPK 167 straipsnio 2 dalį.

              Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pažeistos iš esmės BK 145 straipsnio 3 dalies, BPK 167 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatos ir todėl yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai nagrinėjamoje byloje naikintini ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla A. K. nutrauktina.

Dėl kitų kasatoriaus skundo argumentų

              Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad jo veiksmuose nėra BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymių, taip pat tai, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos.

              Konstatavus, kad šioje byloje pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą baudžiamasis procesas negalimas, ir dėl to pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai nagrinėjamoje byloje naikintini ir baudžiamoji byla A. K. nutrauktina, minėtų kasatoriaus argumentų analizavimas netenka prasmės ir jie paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

              n u t a r i a :

              Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. K. nutraukti.

Teisėjai                                                                                                                              Gintaras Goda

                                                                                                                                            Vytautas Greičius

                                                                                                                                            Jonas Prapiestis