Baudžiamoji byla Nr. 1A-28-312/2018

     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37114-2015-7

     Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

     1.2.14.1.2.2; 1.2.14.12.1; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1.    

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,

sekretoriaujant Renatai Novickienei,

dalyvaujant prokurorei Rasai Šimonei,

nuteistajam L. V. ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui, nuteistojo J. S. gynėjui advokatui Giriui Ivoškai,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 182 straipsnio 3 dalį ir jam paskirtas 20 parų areštas, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 40 parų areštas, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 40 parų areštas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. V. paskirta subendrinta 40 parų arešto bausmė. L. V. taip pat pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (kuro vagystė iš UAB „S.“) ir jam paskirtas 40 parų areštas, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (K. K. akumuliatoriaus vagystė) ir jam paskirtas 50 parų areštas, pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (pavogto iš D. L. telefono įgijimas) ir jam paskirtas 30 parų areštas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir L. V. paskirta galutinė subendrinta 90 parų arešto bausmė, bausmę atliekant areštinėje. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2016 m. sausio 27 d. 16.03 val. iki 2016 m. sausio 28 d. 16.10 val. (dvi dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai, ir laikyta, kad neatlikta bausmė yra 88 paros arešto. L. V. taip pat išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl V. T. dviračio vagystės), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Iš L. V. civiliniam ieškovui UAB „S.“ priteisti 84 Eur turtinės žalos atlyginimui, civilinei ieškovei D. L. 120 Eur turtinės žalos atlyginimui, solidariai iš J. S. ir L. V. civiliniam ieškovui K. K. priteista 80 Eur turtinės žalos atlyginimui. Tuo pačiu nuosprendžiu J. S. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalį, G. U. išteisintas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šių asmenų apeliaciniai nėra paduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. V. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 3 d., apie 19.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su J. S., būdami Vilniuje, Ozo g. 18, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, neturėdami teisėto pagrindo, J. S. pritaikius raktą ir atrakinus automobilio „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio K. K., vairuotojo pusės priekines dureles ir tokiu būdu įsibrovus į automobilio vidų, patraukus už automobilio variklio dangčio svirties ir atidarius variklio dangtį, L. V. pakėlus dangtį, J. S. turėtu raktu atsukus varžtus, laikiusius automobilio akumuliatorių, bei išėmus jį iš automobilio, kartu su J. S. nunešė akumuliatorių į netoliese stovėjusį jo (L. V.) automobilį BMW, tokiu būdu pagrobė svetimą, K. K. priklausantį, 70 Eur vertės turtą bei padarė  nukentėjusiajam 70 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat L. V. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 4 d., apie 18.30 val., Vilniuje, prie Ozo g. 18, žinodamas, kad tą pačią dieną, apie 18.15 val., J. T. prekybos centro „O.“ tualeto patalpose, pagrobė nukentėjusiajai D. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 4S“ su dėklu, bendros 320 eurų vertės ir Tele2 SIM kortele, 10 eurų vertės, t. y. tiksliai žinodamas, kad telefonas gautas nusikalstamu būdu, jį paėmė iš J. T., tokiu būdu įgijo nusikalstamu būdu gautą, D. L. priklausantį turtą, bendros 330 eurų vertės. Šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje.

3. Taip pat L. V. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 4 d., apie 18.30 val., būdamas Vilniuje, prie Ozo g. 18, J. T. perdavus jam, apie 18.15 val., prekybos centro „O.“ tualeto patalpose, pagrobtą nukentėjusiajai D. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „iPhone4S“ su dėklu ir Tele2 SIM kortele, jis iš šio telefono dėklo paėmė elektroninę mokėjimo priemonę - AB SEB  banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą D. L., tokiu būdu neteisėtai įgijo D. L. priklausančią AB SEB  banko mokėjimo kortelę ir neteisėtai ją laikė savo žinioje iki ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko. Šiais veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje.

4. Taip pat L. V. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 4 d., 19.53 val., AB SEB banko bankomate (duomenys neskelbtini) Ozo g. 25, Vilniuje, turėdamas tikslą inicijuoti finansinę operaciją ir pagrobti svetimas lėšas, surinkęs PIN kodą, panaudojęs 2015 m. gruodžio 4 d., apie 18.30 val., Vilniuje, prie Ozo g. 18, neteisėtai įgytą nukentėjusiajai D. L. priklausančią AB SEB banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), iš D. L. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 100 eurų, tokiu būdu neteisėtai atliko finansinę operaciją svetima elektronine mokėjimo priemone bei padarė nukentėjusiajai D. L. 100 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje.

5. Taip pat L. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 4 d., 19.53 val. AB SEB banko bankomate (duomenys neskelbtini) Ozo g. 25, Vilniuje, panaudodamas neteisėtai įgytą ir laikomą svetimą, nukentėjusiosios D. L. vardu išduotą AB SEB banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), ją įdėjęs į bankomatą surinko PIN kodą ir nuo D. L. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) nuėmė 100 eurų, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo D. L. priklausantį turtą - 100 eurų. Šiais veiksmais padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje.

6. Taip pat L. V. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 2 d., apie 18.05 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, automobiliu BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotu A. M. vardu, atvažiavęs į UAB „S.“ priklausančią degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), iš benzino kolonėlės Nr. 5, į automobilio kuro baką ir ant galinės sėdynės buvusias tris kuro talpas įsipylė 80 litrų A95 markės benzino, kurio vieno litro kaina 1,05 euro, bendrai už 84 eurų, ir, atsisėdęs į vairuotojo vietą, norėjo pasišalinti iš degalinės, o degalinės operatoriui T. B. pastebėjus kuro vagystę ir atsistojus priešais jo vairuojamą automobilį bei mėginant jį sustabdyti, jis išvažiavo iš degalinės teritorijos nesumokėjęs už degalus, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą, UAB „S.“ priklausantį 84 Eur vertės turtą. Šiais veiksmais jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

7. Be to, L. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. liepos 8 d., laikotarpiu nuo 21.20 val. iki 21.50 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su J. S. ir G. U., jis kartu su G. U. stovėjo ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, kai J. S. žirklėmis nukirpo dviračio „Focus“, stovėjusio prie prekybos centro „O.“, (duomenys neskelbtini), apsaugos spynelės trosą ir su dviračiu nuvažiavo, o G. U. paėmė nukirptą apsaugos spynelės trosą, neturintį materialinės vertės, tokiu būdu pagrobė V. T. priklausantį dviratį „Focus“, 600 Eur vertės, bei padarė nukentėjusiajai V. T. 600 Eur turtinę žalą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžiu išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

8. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. V. prašo išteisinti jį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje (K. K. akumuliatoriaus vagystė) ir BK 189 straipsnio 1 dalyje (pavogto telefono iš D. L. įgijimas), ir atitinkamai sumažinti galutinę bausmę.

9. Apeliaciniame skunde pažymima, kad dėl apelianto kaltės dėl K. K. akumuliatoriaus vagystės pirmosios instancijos teismas sprendė remdamasis tik kito kaltinamojo J. S. melagingais parodymais ir nekritiškai įvertino liudytojos J. T. duotus parodymus. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, J. S. dėl šios vagystės kaltino apeliantą, teigdamas, kad jis pats nieko nežinojo ir nesuprato. Apeliantas teigė priešingai, kad būtent J. S. jo paprašė padėti išimti akumuliatorių ir jis, manydamas, kad tas akumuliatorius priklauso J. S., padėjo jam tai padaryti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad J. S. jau ne pirmą kartą apkalba apeliantą, melagingai teigdamas, kad jis dalyvauja nusikaltimuose su juo. Proceso metu J. S. visuose epizoduose bandė apkaltinti apeliantą tais nusikaltimais, kuriuos J. S. padarė pats. Liudytoja J. T., buvusi įvykio vietoje, ikiteisminio tyrimo metu staiga nieko neprisiminė, nors turėjo girdėti, apie ką konkrečiai kalba apeliantas ir J. S., kadangi visą laiką buvo šalia. Tai taip pat patvirtina abejones dėl J. S. parodymų. Kyla pagrįstos abejonės, kad dėl esamos konfliktinės situacijos po skyrybų su apeliantu, jaučiamo jam pykčio ši liudytoja tyčia pasakė, kad nieko negirdėjo ir nieko nežino, siekdama pakenkti L. V.. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į šį argumentą, nes kerštaujančio asmens parodymai turi būti vertinami kritiškai. Teismas šiame epizode turėjo pritaikyti in dubio pro reo principą, kuomet nepašalintos abejonės ir prielaidos aiškinamos kaltinamojo naudai.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad spręsdamas dėl apelianto kaltės pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ta pati buvusi apelianto draugė J. T. davė parodymus prieš L. V. po to, kai jie išsiskyrė, t. y. tokius parodymus taip pat reikėjo vertinti kritiškai. Ne apeliantas, o pati J. T. sugalvojo ir nuėjusi pavogė D. L. telefoną, apie tai apeliantas sužinojo tik po įvykio, o iki to nieko nežinojo apie šią vagystę. Šias faktines aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji D. L., iš dalies ir nuteistoji J. T., kuri patvirtino, jog sugalvojo pavogti spontaniškai ir apeliantas apie tai nieko nežinojo. Kur pavogtas telefonas vėliau buvo padėtas ar kokiomis aplinkybėmis parduotas, L. V. nežino, nes praėjus tokiam laiko tarpui tiesiog neprisimena. Teismas tai laikė savotišku apelianto kaltės įrodymu, kad jis po vagystės pasisavino ir pardavė telefoną, tačiau to nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. Jei teismui ir šioje vietoje liko nepašalintų abejonių, taip pat turėjo būti taikomas in dubio pro reo principas.

11. Atsikirtimų į apeliacinį skundą nepateikta.

12. Teismo posėdžio metu nuteistasis L. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo J. S. gynėjas prašė dėl apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra.

13. Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

14. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka tik su jo pripažinimu kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (K. K. akumuliatoriaus vagystė) ir pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (pavogto iš D. L. telefono įgijimas), dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo savo kaltės pastarasis neginčija.

Dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

15. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino L. V. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, t. y. pagrobus svetimą, K. K. priklausantį, 70 Eur vertės turtą – automobilio akumuliatorių. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados šioje dalyje grindžiamos ne tik kito nuteistojo J. S. parodymais. Sprendžiant dėl L. V. kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – nukentėjusiojo pareiškimas ir jo parodymai, įvykio registracijos kortelė, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, apžiūros protokolai, J. S. rašytiniai paaiškinimai, akistatos protokolas, paties nuteistojo L. V. teisme duoti parodymai, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir padarė pagrįstas išvadas.

16. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas liudytojos J. T. parodymus, susijusius su šia nusikalstama veika, turėjo vertinti kritiškai, tačiau iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl L. V. kaltės, šios liudytojos parodymais nesivadovavo ir jų įrodymais nepripažino. Iš liudytojos J. T. apklausos protokolo (t. 2, b. l. 15) matyti, kad ji nenurodė jokių duomenų, padedančių nustatyti tiesą byloje, todėl šioje dalyje nėra jokio pagrindo vertinti nuteistojo L. V. apkalbėjimo galimybę.

17. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog nusikalstamos veikos vykdytojai – L. V. ir J. S. – vagystės iniciatoriumi nurodo vienas kitą ir teigia patys dalyvavę nusikalstamoje veikoje nesuvokė, pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo, kad abu šie asmenys suvokė pasisavinantys svetimą turtą. Apeliacinio skundo argumentai, kad J. S. apkalbėjo L. V. laikomi nepagrįstais, išsakytais, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš byloje esančio vaizdo įrašo apžiūros protokolo (t. 2, b. l. 18-22) matyti, kad abu vaikinai, t. y. L. V. ir J. S., kažką daro prie automobilių stovėjimo aikštelėje tolumoje stovinčio automobilio, t. y. automobilio „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio K. K.. L. V. žinojo, kad šis automobilis priklauso ne jam ir ne kokiam nors jo pažįstamam asmeniui, taip pat turėjo žinoti, kad tai ir ne J. S. priklausantis automobilis, kadangi jie tuo metu buvo draugai, dažnai leisdavo laiką kartu. Be to, į prekybos centrą „O.“ šie asmenys buvo atvykę nuteistajam L. V. priklausančiu automobiliu BMW, jų tikslas buvo pasiimti darbą baigsiančią J. S. draugę, todėl nėra jokios logikos, kad tiesiog einant automobilių stovėjimo aikštele, atvykus visai kitu tikslu, J. S. būtų paprašęs L. V. padėti išimti jam priklausantį akumuliatorių iš šioje aikštelėje stovinčio nematyto automobilio. Tai reiškia, kad L. V. suprato, jog savo aktyviais veiksmais – automobilio „Audi 80“ variklio dangčio pakėlimu, akumuliatoriaus nešimu į jam priklausantį automobilį ir jo išgabenimu šiuo automobiliu – prisideda prie svetimo turto pagrobimo ir to norėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo

18. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde ginčijama L. V. kaltė dėl D. L. priklausiusio telefono vagystės – nurodoma, kad J. T. spontaniškai sugalvojo ir pavogė šį telefoną, o apeliantas apie tai sužinojo tik po įvykio, tačiau L. V. mobiliojo ryšio telefono „iPhone 4S“ su dėklu ir Tele2 SIM kortele vagystė inkriminuota nebuvo ir dėl jos padarymo pastarasis nenuteistas. L. V. pripažintas kaltu dėl to, kad jis paėmė šį telefoną iš J. T., žinodamas, kad jis įgytas nusikalstamu būdu. Žinojęs šio telefono atsiradimo pas J. T. aplinkybes, t. y. kad jis yra pavogtas, nuteistasis patvirtino apeliaciniame skunde, o tai, kad mobiliojo ryšio telefoną jis iš jos paėmė patvirtina ne tik J. T. parodymai, bet ir kiti įrodymais pripažinti baudžiamojoje byloje surinkti duomenys – nuteistojo J. S. rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodo, kad J. T. įsėdo į L. V. priklausantį BMW automobilį, padavė mobiliojo ryšio telefoną L. V. ir pasakė, kad tai D. L. telefonas, o L. V. šį telefoną paėmė (t. 2, b. l. 57), nukentėjusiosios D. L. parodymai, kad J. T. jai sakė, jog pavogtą telefoną atidavė L. V., nes norėjo jam padėti finansiškai (t. 4, b. l. 33), tuos pačius vagystės motyvus nurodė ir J. T. (t. 4, b. l. 35), L. V. ir pats patvirtino, kad jam tuo metu trūko pinigų, o tai patvirtina ir faktas, kad iš karto po telefono vagystės L. V. išgrynino 100 Eur iš kartu su telefonu buvusios D. L. banko kortelės. Jeigu J. T. būtų turėjusi mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 4S“, būtų jį grąžinusi D. L., kadangi pripažino savo kaltę dėl vagystės ir atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą, t. y. mobiliojo ryšio telefono vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde L. V. neneigia ėmęs telefoną, o nurodo, kad jis neprisimena, koks buvo pavogto telefono likimas, t. y. jis liko pas apeliantą ar pas J. T.. Nagrinėjamu atveju, nereikia faktinių duomenų, patvirtinančių nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą, kadangi šis objektyvusis BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis L. V. neinkriminuotas, turi būti surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių tokio turto įgijimo faktą. Tokių duomenų pakanka, todėl L. V. pagrįstai pripažintas kaltu įgijęs nusikalstamu būdu gautą, D. L. priklausantį, turtą - mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 4S“ su dėklu ir Tele2 SIM kortele.

19. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. T. apkalbėjo L. V., kadangi jų santykiai nutrūko ir ji pastarajam kerštauja, tačiau pati J. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su nuteistuoju nebendrauja visiškai, tačiau jie nėra susipykę (t. 4, b. l. 36). Ikiteisminio tyrimo metu J. T. praėjus vos daugiau nei mėnesiui po nusikalstamos veikos padarymo (2016 m. sausio 28 d.) davė analogiškus parodymus dėl telefono perdavimo nuteistajam ir viso baudžiamojo proceso metu laikėsi tokios pačios pozicijos. Kadangi šie parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, teismui nebuvo jokio pagrindo jų laikyti nepatikimais.

20. Kadangi apeliaciniame skunde prašoma nuteistąjį dėl aptartų dviejų nusikalstamų veikų išteisinti ir po to atitinkamai sumažinti galutinę bausmę, o apeliacinės instancijos teismas laiko, kad asmens išteisinti nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra ir pagrindo svarstyti jam paskirtos bausmės sumažinimo.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas L. V. veiksmuose tinkamai nustatė BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 189 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymius, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                                       Virginija Pakalnytė – Tamošiūnaitė

                                                                                Aiva Survilienė

                                                                                Artūras Šumskas