Civilinė byla Nr. e2A-138-413/2021
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03892-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.8.9; 2.6.8.10; 2.6.8.11.1; 2.6.10.5.1; 2.6.29.3; 3.3.1.18.1
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 4 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12547-1070/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bedrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovui K. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos kredito sprendimai“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo K. S. 2723,46 Eur skolą, 245,11 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškinys grindžiamas argumentais, kad 2011 m. lapkričio 14 d. atsakovas ir pradinė kreditorė AB „Snoras“ (toliau – ir BAB „Snoras“, ir Bankas) sudarė vartojimo paskolos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteikta 30 000 Lt (8688,60 Eur) dydžio vartojimo paskola ir kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2016 m. lapkričio 14 d. Prisiimtų įsipareigojimų atsakovas nesilaikė ir liko skolingas Bankui 2723,46 Eur negrąžinto vartojimo kredito. 2015 m. liepos 31 d. sudaryta Reikalavimo teisių į skolų portfelį pirkimo – pardavimo sutartimi Bankas perleido reikalavimo teisę į atsakovą naujai kreditorei UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kuri savo teises 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo – pardavimo sutartimi perleido (pardavė, perdavė) ieškovei.
3. Atsakovas K. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nepaisant Sutartyje įrašytos paskolos sumos, Bankas tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų atsakovui ir nesudarė galimybės naudotis visa paskola. Atsakovui nebuvo leista pasinaudoti 15 000 Lt paskolos dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „Intrum Lietuva“ iš atsakovo K. S. 2723,46 Eur skolą, 245,11 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (2968,87 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 67 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas, vadovaudamasis CK 6.870 straipsnio 2 dalimi bei Sutarties Bendrosios dalies 5.3 punktu, sprendė, kad Bankui 2011 m. lapkričio 14 d. pervedus į atsakovo sąskaitą 30 000 Lt, atsakovas tapo šių pinigų savininku nuo jų pervedimo momento, o Bankas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Atsakovas turėjo galimybę disponuoti šia suma savo nuožiūra nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. Dėl paskelbto Banko moratoriumo atsakovas negalėjo disponuoti jo sąskaitoje esančiomis lėšomis laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. sausio 16 d.
6. Iš ieškovės pateiktų atsakovo kredito sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašų už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. teismas nustatė, kad finansinės operacijos su šioje sąskaitoje esančiomis lėšomis vyko laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. ir nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2015 m. sausio 1 d. Nurodytais laikotarpiais, kai moratoriumo sąlygos negaliojo, atsakovo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusios lėšos buvo naudojamos net tik paimtai pagal Sutartį paskolai ir palūkanoms grąžinti, bet ir įsiskolinimui pagal kreditinę kortelę padengti (pvz. 2012 m. kovo 2, 8 d.). Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad pirmą įmoką, pervesdamas lėšas į kredito sąskaitą, jis padarė tik 2013 m. lapkričio 27 d. (sprendimo 16 punktas).
7. Atsakovas nei šioje byloje, nei kitose bylose neginčijo Sutarties CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu, teigdamas, kad jis negavo pinigų (jų dalies) pagal Sutartį. Todėl teismas darė išvadą, kad ieškovės byloje pateikti įrodymai patvirtina tai, jog atsakovui pervesta paskolos suma buvo jam perduota, panaudota jo interesais, t. y. jo prievoliniams įsipareigojimams pagal šioje byloje nagrinėjamą Sutartį įvykdyti ir skoloms pagal kreditinę kortelę padengti.
8. Teismas iš dalies sutiko su atsakovo teiginiais, kad paskolos grąžinimo grafikas faktiškai keitėsi dėl banko veiksmų, moratoriumo ir bankroto. Tačiau, kaip nurodė teismas, taip buvo ne tik dėl atsakovo nurodytų priežasčių, bet ir dėl to, kad atsakovas netinkamai (ne laiku) vykdė savo sutartines prievoles. Teismo vertinimu, pasibaigus paskelbtam moratoriumui, atsakovas privalėjo vykdyti Sutartį taip, kaip tai buvo nurodyta grafike, o tuo atveju, jei pageidavo grafiko pakeitimo – kreiptis į Banko bankroto administratorių. Į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovas siekė pakeisti Sutartyje numatytą paskolos mokėjimo tvarką ir sąlygas. Todėl atsakovo teiginius, kad jis kreipėsi į Banką, bet su juo nebuvo bendraujama ir bendradarbiaujama, teismas pripažino deklaratyviais ir neįrodytais (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).
9. Iš paskolos grąžinimo grafiko teismas nustatė, kad kiekvieną mėnesį atsakovo įmoka paskirstoma taip, kad dalis jos skiriama grąžintinai paskolos sumai padengti, dalis – mokėtinoms palūkanoms. Nurodytų mokėjimų dydžiai kiekvieną mėnesį yra skirtingi, kadangi skolos grąžinimui šalys susitarė taikyti anuiteto metodą. Ieškovė teigė, kad atsakovo kredito sąskaitoje buvusios Banko paskolintos lėšos baigėsi 2013 m. birželio 25 d., kai buvo atliktas paskutinis nurašymas. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir kredito sąskaitos operacijų išrašas, kurio duomenimis atsakovas tęsė Sutarties vykdymą nuo 2013 m. lapkričio 28 d., pervesdamas į kredito sąskaitą periodiškai tam tikrą sumą, kuri pagal Sutarties sąlygas buvo paskirstoma iš pradžių palūkanoms, paskui – grąžintinos paskolos daliai, po to – kitoms mokėtinoms pagal Sutartį sumoms, galiausiai – delspinigiams (Sutarties 2.13 punktas).
10. Teismas, palyginęs palūkanų mokėjimo grafiko duomenis apie Sutarties šalių sutartą atsakovo kas mėnesį mokėtiną grąžintino kredito dalį ir palūkanų dydį, bei atsakovo kredito sąskaitos išrašus, nustatė, kad Bankas po moratoriumo pabaigos nurašė nuo atsakovo sąskaitos už du mėnesius nesumokėtas kredito įmokas ir palūkanas, paskui nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2013 m. birželio 25 d. kas mėnesį nurašydavo Paskolos grąžinimo grafike nurodytą sumą – 682,58 Lt, paskirstydamas ją kaip palūkanas ir dalį kredito įmokos. Iš sąskaitos operacijų išrašų matyti, kad nuskaitomų palūkanų dydis mažėja, todėl nepagrįstu laikė atsakovo teiginį, kad visą laiką buvo nurašomos palūkanos, skaičiuojamos nuo 30 000 Lt sumos. Iš kredito sąskaitos išrašo teismas taip pat nustatė, kad nors Banko nurašomos palūkanų sumos skiriasi nuo Paskolos grąžinimo grafike nurodytų kiekvieną mėnesį grąžinamo kredito dalies ir palūkanų sumų, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo išvadai, kad Bankas nepagrįstai nurašydavo didesnę palūkanų sumą, nei galėjo nurašyti. Iš kredito sąskaitos operacijų išrašo matyti, kad Banko nurašomų palūkanų sumos būdavo ir didesnės, nei nurodyta Sutartyje, ir mažesnės, skirstant nurašytą sumą taip, kad būtų apmokėta didesnė paskolos dalis, nei nurodyta Grafike, kaip tai nurodo atsakovas atsiliepime. Be to, anot teismo, palūkanų ir paskolos sumos grąžinimo proporcijos galėjo keistis be atskiro atsakovo įspėjimo pagal Sutarties 6.3 punktą jam netinkamai vykdant Sutartį.
11. Teismas, ištyręs ieškovės pateiktus į bylą kredito sąskaitos operacijų išrašo duomenis, nustatė, kad iki 2015 m. rugsėjo 25 d. iš atsakovo kredito sąskaitos buvo nurašyta bendra 2983,67 Eur palūkanų suma. Pagal grafiką atsakovo mokėtiną palūkanų sumą sudarytų 3223,80 Eur palūkanas. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas nepermokėjo Sutartyje nustatytų palūkanų, tuo labiau kad bylos duomenimis nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d. įmokos apskirtai nebuvo daromos. Teismas nustatė, kad po atsakovo atliktų lėšų įnašų į kredito sąskaitą nuo 2013m. lapkričio 28 d. iš viso buvo padengta 5965,13 Eur paimto kredito. Todėl sprendė, kad ieškovė įrodė, jog po 2015 m. rugsėjo 25 d. atlikto paskutinio nurašymo iš atsakovo kredito sąskaitos liko nepadengta 2723,46 Eur kredito suma (8688,60 Eur - 5965,13 Eur).
12. Teismas atmetė atsakovo prašymą sumažinti Sutartyje nustatytą palūkanų normą taip, kad jam grąžintinų palūkanų suma atitiktų negrąžintą kredito sumą. Vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostata, galiojusia sudarant Bankui ir atsakovui Sutartį, bei šiuo metu galiojančio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Banko ir atsakovo Sutartyje nustatyta 13 proc. metinių palūkanų norma yra akivaizdžiai per didelė. Įvertinus tai, kad suteikta paskola atsakovui buvo išduota penkiems metams, palūkanų norma neviršija 75 proc., o Sutarties sudarymo metu palūkanų norma buvo ženkliai mažesnė nei maksimali įstatymo leistina palūkanų norma, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog 13 proc. metinės palūkanos neatitinka protingumo, sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia paskolos davėjo bei paskolos gavėjo interesų pusiausvyrą.
13. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog apie reikalavimo teisių perleidimą jam nebuvo tinkamai pranešta, kadangi tuo atveju, jei ieškovas ir nežinojo apie reikalavimo teisių perleidimą, tai gavęs šios bylos procesinius dokumentus buvo tinkamai informuotas apie naują kreditorių. Jam buvo įteiktos reikalavimo perleidimo sutarčių kopijos ir išrašai, kuriuose nurodomi jo duomenys, sudarytos su Banku Sutarties numeris bei perleisto reikalavimo dydis (sprendimo 18, 20 punktus). Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys apie reikalavimo perleidimą yra informatyvūs, todėl sprendė, kad atsakovas, kaip protingas asmuo, suvokė, jog reikalavimas yra perleistas.
14. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad jis (teismas) savo iniciatyva turi pripažinti byloje pateiktas reikalavimo perleidimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, kadangi nei ieškovė, nei trečiasis asmuo negalėjo pagal imperatyvias įstatymo nuostatas perimti Banko reikalavimo teisių į atsakovą. Teismas nustatė, kad Bankas perleido UAB „Baltijos kredito sprendimai“ reikalavimo teisę pagal Sutartį 2015 m. liepos mėn., kai Vartojimo kredito sutarties 22(1) straipsnio 1 dalies nuostata negaliojo. Todėl vadovaujantis principu lex retro non agit (liet. įstatymas atgal negalioja), negali būti daroma išvada, kad Bankas, perleisdamas trečiajam asmeniui reikalavimo teises į atsakovą, pažeidė imperatyvias teisės normas (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Iš trečiojo asmens ir ieškove sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties turinio teismas sprendė, kad trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito spendimai“ perleido ieškovei ne teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartį, bet piniginį reikalavimą į atsakovą. Todėl, anot teismo, ir šiuo atveju nebuvo pažeista Vartojimo kredito įstatymo 22(1) straipsnio 1 dalis.
15. Byloje nustačius, kad atsakovas neįvykdė prievolės atsiskaityti pagal Sutartį laiku, teismas, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 1 dalimi, Sutarties 2.11 punktu, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 245,11 Eur delspinigius, paskaičiuotus pritaikius 0,05 proc. delspinigių normą, už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. balandžio 22 d. (2723,76 Eur×0,0005×180 d.)
III. Apeliacini skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovas K. S. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Ieškovė neturi pagrindo įgyvendinti teisių pagal Vartojimo paskolos sutartį ir reikšti apeliantui ieškinio, nes reikalavimą į apeliantą perėmė pažeisdama imperatyvią VKĮ 22(1) straipsnio 1 dalį, pagal kurią vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Ieškovė nėra įrašyta į tokį sąrašą, todėl teismas šiuo pagrindu turėjo ieškinį atmesti. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015-04-27 sprendimu Nr. 241-69 (Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. spalio 2 d. sprendimo Nr. 241-176 redakcija) patvirtintų Vartojimo kredito teikimo gairių (toliau - Gairės) 28.2 - 28.4 punktuose, aiškinant VKĮ 22(1) straipsnio 1 dalį, be kita ko nurodyta, kad šis apribojimas taikomas galiojančioms vartojimo kredito sutartims, neatsižvelgiant į tai, ar yra pasibaigęs finansinių įsipareigojimų (mokėjimų) pagal vartojimo kredito sutartį įvykdymo terminas. Byloje nebuvo nustatytas vartojimo paskolos sutarties nutraukimo faktas. Ieškovė 2020 m. birželio 29 d. procesiniame dokumente pripažino, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą nebuvo siunčiamas. Taigi vartojimo paskolos sutartis 2018 m. rugsėjo 6 d. buvo galiojanti, yra galiojanti iki šiol, dėl to reikalavimo perleidimą reglamentuoja VKĮ 22(1) straipsnio 1 dalis.
16.2. Laikant, kad ieškovei perduotos tik teisės į piniginį reikalavimą, išeitų, jog sutartyje nustatytų paskolos davėjo pareigų atsakovui niekas neperėmė. Iš 2015 m. liepos 31 d. trečiojo asmens ir Banko sutarties ir jos priedo galima daryti išvadą, kad trečiajam asmeniui perleista visa vartojimo paskolos sutartis (sutarties priede nėra įvardintas tuo metu buvęs skolos likutis, tik nurodytas sutarties numeris), 2015 m. liepos 31 d. sutarties vykdymo terminas nebuvo pasibaigęs. Teismui vertinant, kad trečiasis asmuo, kuris 2015 m. liepos 31 d. perėmė visą paskolos sutartį, o 2018 m. perdavė tik piniginį reikalavimą, kyla klausimas, kas turėtų (turėjo) įgyvendinti sutartį iš kredito davėjo pusės, nes trečiasis asmuo nedalyvavimu byloje aiškiai patvirtino, kad jis savęs nelaiko teisinio santykio pagal sutartį šalimi. Taigi 2018 m. rugsėjo 6 d. perleidimo sandoris prieštaravo imperatyvioms normoms, todėl šis sandoris buvo niekinis sandoris ir šiuo pagrindu ieškinys turi būti atmestas.
16.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas galėjo laisvai disponuoti visa paskolos suma. 2011 m. lapkričio 16 d. iš Sutartyje nurodytos sąskaitos apeliantas pats savo nuožiūra panaudojo tik 15 000,00 Lt, pervesdamas į AB SEB banke esančią sąskaitą, tačiau pasinaudoti likusia 15 000,00 Lt paskolos dalimi bankas jau neleido (tiesiog neleido padaryti ir užbaigti operacijos) dėl AB banko Snoras veiklos apribojimo (moratoriumo). Taigi, bankas nesilaikė įsipareigojimo suteikti atsakovui galimybę naudotis paskola.
16.4. Teismas padarė neteisingą ir įrodymais nepagrįstą išvadą, kad atsakovas paskola negalėjo naudotis tik iki 2012 m. sausio 16 d., tačiau lėšų naudojimas, operacijų atlikimas sąskaitoje šiuo atveju nereiškė tinkamo sutarties įsipareigojimų įvykdymo, nes tas operacijas inicijavo ne atsakovas, jos buvo vykdomos banko, be atsakovo žinios ir atsakovo neinformuojant. Po moratoriumo paskelbimo atsakovas nebegalėjo prisijungti prie savo sąskaitos Banke, negalėjo matyti joje vykstančių operacijų ir nebebuvo faktinis sąskaitos, joje esančių lėšų valdytojas ir naudotojas. Po moratoriumo pabaigos Bankui buvo iškelta bankroto byla, taigi galimybė disponuoti savo lėšomis paskolų gavėjams nebuvo sugrąžinta ir ieškovė net neįrodinėjo, kad operacijas inicijavo atsakovas ir kad jam buvo suteikta prieiga prie sąskaitos.
16.5. Teismas iš esmės nevertino sutarties kaip vartojimo, sąlygos, nustatančios palūkanų normą, atitikties sąžiningumo kriterijams, VKĮ 21 straipsnio 1 dalies reikalavimams ir visai nepasisakė, ar yra pagrindas taikyti VKĮ 21 straipsnio 3 dalį, neanalizavo šiam vertinimui atlikti reikšmingų, atsakovo nurodytų aplinkybių (pasisakydamas dėl kitų klausimų šias aplinkybes interpretavo netgi visiškai klaidingai), todėl padarė materialiosios teisės normų pažeidimą, dėl kurio priimtas iš esmės neteisingas ir nepagrįstas sprendimas.
16.6. Atsakovas prašė Sutarties sąlygas, vartojimo kainą ir kitas ginčo aplinkybes vertinti dviem aspektais - pirma, įvertinti situaciją, kai atsakovas realiai galėjo pasinaudoti tik puse paskolos sumos, o palūkanos buvo skaičiuojamos pagal dvigubai didesnę sumą, antra, įvertinti disbalansą tarp kredito davėjo ir atsakovo dėl reikšmingos informacijos nesuteikimo Sutarties sudarymo metu, bendradarbiavimo nebuvimo Sutarties vykdymo metu, Sutarties sąlygų nesilaikymo, Sutarties neatitinkančio įmokų nurašymo atsakovui net negalint apie tai sužinoti.
16.7. 2013 m. gruodžio 27 d. Bankas nuo sąskaitos nepagrįstai nurašė 2,00 Lt (0,58 Eur) kaip mokestį už sutarties tvarkymą / pranešimo siuntimą. Teismas visiškai nepagrįstai vertino, kad 6,76 Lt (1,96 Eur) delspinigiai 2012 m. vasario 10 d. nurašyti pagrįstai. Nuo 2011 m. lapkričio 14 d. iki 2012 m. vasario 10 d. Sutarties sąskaitoje, kuri buvo skirta paskolos grąžinimui, buvo pakankamas lėšų likutis -15000 Lt, todėl atsakovas Sutarties nepažeidė. Dėl to, nuo sąskaitos už neva 2011 m. gruodžio 25 d. – 2012 m. sausio 25 d. laikotarpiu nesumokėtas įmokas delspinigiai nurašyti nepagrįstai. Nepaisant to, kad šioje skundo dalyje aprašytos sumos yra nedidelės, tačiau Bankas į jas neturėjo teisės, jas turėjo skirti paskolos dengimui, atitinkamai jomis turėjo sumažėti ieškiniu reikalaujama negrąžintos paskolos dalis. Teismas į šiuos atsakovo argumentus neįsigilino.
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekiant pratęsti Sutarties vykdymo terminą. Kaip savo 2020 m. birželio 29 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė ieškovė, apeliantui nebuvo siunčiamas pranešimas dėl Sutarties nutraukimo, kadangi Sutartis baigė galioti suėjus paskolos grąžinimo terminui – 2016 m. lapkričio 14 d. Kadangi Sutartis baigė galioti ir nebeliko galiojančių kredito davėjo įsipareigojimų, kuriuos būtų draudžiama perleisti naujajam kreditoriui, vadovaujantis Lietuvos Banko gairėmis, trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ galėjo perleisti reikalavimo teisę į vartojimo kredito davėjų sąrašą neįrašytam asmeniui, šiuo atveju ieškovui.
17.2. Nors apeliantas ir teigia, kad trečiojo asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir ieškovo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovas įgijo teisę reikalauti piniginių prievolių įvykdymo iš apelianto, yra neteisėta, tačiau minėtos reikalavimo perleidimo sutarties neginčija, reikalavimo pripažinti pirkimo–padavimo sutartį negaliojančia nepareiškė.
17.3. Nuo 2011 m. lapkričio 16 d. (kai Bankui buvo paskelbtas moratoriumas) iki 2011 m. lapkričio 17 d. (kai buvo patikslinti Banko veiklos apribojimai) Bankas negalėjo vykdyti jokios finansinės veiklos, vėliau – tik Lietuvos banko valdybos nutarimuose nurodytą ir Bankų įstatyme nustatytiems apribojimams neprieštaraujančią finansinę veiklą. Vadovaujantis CK 6.875 straipsnio 1 dalimi paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių visos paskolos sumos pervedimą apeliantui. Tokios pat praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 30 d. priimtoje nutartyje Nr. 3K-3- 721/2013.
17.4. Bankas suteikė visą paskolą ir apeliantas turėjo galimybę ja pasinaudoti, todėl palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo visos paskolos sumos, vadovaujantis Sutarties specialiosios dalies 2.5. punktu, bendrosios dalies 6.4. punktu.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl faktinių bylos aplinkybių
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad AB „Snoras“ (pradinis kreditorius) ir atsakovas (skolininkas) 2011 m. lapkričio 14 d. sudarė vartojimo paskolos sutartį Nr. KV20111109V994643, pagal kurią Bankas suteikė atsakovui 30 000 Lt (8688,60 Eur) dydžio vartojimo paskolą su Sutartyje nustatyta 13 proc. dydžio metine palūkanų norma, o atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2016 m. lapkričio 14 d., anuiteto būdu, kiekvieno mėnesio 25 d. sumokėdamas Bankui lygias 682,59 Lt dydžio išmokas, kurias sudaro gražinama paskolos dalis ir apskaičiuotų palūkanų dalis. Paskolos suteikimui Banke atidaryta atsakovo sąskaita (duomenys neskelbtini), kurioje buvo registruojamas paskolos lėšų išmokėjimas, sąskaitą taip pat skirta palūkanų ir paskolos mokėjimams pagal Sutartį atlikti (Sutarties 2.3 punktas).
19. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 paskelbė AB Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui iškelta bankroto byla, 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi AB „Snoras“ pripažinta bankrutavusia ir pradėta likvidavimo procedūra.
20. BAB „Snoras“ ir trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ 2015 m. liepos 31 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria Bankas pardavė, perdavė, perleido ir suteikė, o naujasis kreditorius UAB „Baltijos kredito sprendimai“ nupirko, perėmė ir priėmė Sutartyje nurodytus reikalavimus, teises ir turtą (išskyrus Sutartyje numatytas išimtis), tame skaičiuje ir į atsakovo K. S. turtinius įsipareigojimus Bankui pagal 2011 m. lapkričio 14 d. sudarytą vartojimo paskolos sutartį Nr. KV20111109V994643.
21. Trečiasis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ (pardavėjas) 2018 m. rugsėjo 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jos įsigytą iš Banko skolų portfelį, teises, reikalavimo teises, nuosavybę, dalį (akcijas) ir privilegijas į jį pardavė (perdavė ir perleido) ieškovei (pirkėjai) UAB „Intrum Lietuva“ remdamasi pardavėjos (trečiojo asmens) iš pirminio kreditoriaus (Banko) gautais duomenimis. Prie sutarties pridėtas išrašas, kuriame nurodyta Sutartis Nr. KV20111109V994643, skaičiai 2723,46 ir 750,05.
22. Ieškovė 2018 m. spalio 4 d. pranešimu (kurio atsakovas, kaip jis teigia, negavo) apie reikalavimo teisių perleidimą į prievolių vykdymą pagal 2011 m. lapkričio 14 d. sudarytą vartojimo paskolos sutartį Nr. KV20111109V994643 informavo atsakovą pranešime nurodytu tokiu adresu – (duomenys neskelbtini).
23. Ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ 2020 m. kovo 6 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo K. S. 2723,46 Eur skolą, 245,11 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
24. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai.
25. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais: 1) ieškovės ir trečiojo asmens 2018 m. rugsėjo 6 d. reikalavimo teisų perleidimo sandoris prieštaravo imperatyvioms teisės normoms, nes pagal Vartojimo kredito įstatymo 22(1) straipsnį ieškovei buvo draudžiama ir iki šiol yra draudžiama įgyvendinti teises pagal vartojimo paskolos sutartį, kadangi ieškovė nėra įrašyta į Lietuvos banko viešai skelbiamą vartojimo kredito davėjų sąrašą; 2) dėl Bankui paskelbto moratoriumo apeliantas prarado galimybę laisvai disponuoti suteiktos paskolos dalimi (15 000 Lt); 3) teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti paskolines palūkanas ir ieškovės reikalavimą dėl nepagrįstai nurašytų delspinigių ir kitų sumų.
26. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartį perleidimo (ne)teisėtumo
27. Teisių ir pareigų perleidimą pagal vartojimo kredito sutartį reguliuoja Vartojimo kredito įstatymo (VKĮ) 22(1) straipsnis, kuriame nustatyta, kad: vartojimo kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis tik į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui (1 dalis); Priežiūros institucija, priimdama sprendimą išbraukti vartojimo kredito davėją iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo vadovaudamasi šio įstatymo 331 straipsnio 5 punktu, įpareigoja vartojimo kredito davėją perleisti teises ir pareigas pagal galiojančias vartojimo kredito sutartis kitam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui.“ (2 dalis); Teisių ir pareigų pagal vartojimo kredito sutartis perleidimo tvarką nustato priežiūros institucija (3 dalis). Pažymėtina, kad šis įstatymas (VKĮ 22(1) straipsnis) įsigaliojo nuo 2018 m. birželio 15 d. (2018-06-05 įstatymas Nr. XIII-1241).
28. Minėta, kad pradinis kreditorius (BAB „Snoras“) Banko skolininkų skolų portfelį perleido naujajam kreditoriui (trečiajam asmeniui UAB „Baltijos kredito sprendimai“) 2015 m. liepos 31d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Šio sandorio sudarymo metu įstatymas nereikalavo Banko teisių perėmėjui (naujajam kreditoriui) būti įrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Minėto sandorio teisėtumas niekada nebuvo ginčijamas, taip pat nenustatyti šio sandorio prieštaravimai imperatyvioms teisės normoms, iki 2018 m. rugsėjo 6 d. sandoris buvo galiojantis, įgavo įstatymo galią, todėl sukūrė jo šalims atitinkamas teises bei pareigas (CK 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad naujasis kreditorius UAB „Baltijos kredito sprendimai“, kaip teisėta 2015 m. liepos 31 d. sandorio šalis, turėjo teisę perleisti savo reikalavimo teises ar jų dalį kitam asmeniui remdamasi bendrais įstatymo pagrindais (CK 6.101 straipsnio 1 dalis), nes ji nebuvo vartojimo kredito davėjas VKĮ 22(1) straipsnio 1 dalies prasme.
29. Remdamasi aptartomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2018 m. rugsėjo 6 d. sandoris, kuriuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ (pardavėjas) pagal 2015 m. liepos 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą iš Banko skolų portfelį ir su tuo susijusias reikalavimo teises perleido (pardavė, perdavė) ieškovei UAB „Intrum Lietuva“ neprieštaravo apelianto nurodytoms imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pripažinti tokį sandorį negaliojančiu teismo iniciatyva nebuvo ir nėra teisinio pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu padarė prieštaraujančią 2018 m. rugsėjo 6 d. sutarties turiniui išvadą, tačiau teisingai nusprendė, kad šis sandoris Vartojimo kredito įstatymo 22(1) straipsnio 1 daliai neprieštaravo. Todėl teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Dėl paskolos sudarymo momento ir paskolos gavėjo teisių bei pareigų
30. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 ir 3 dalis paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Taigi, nuo kredito lėšų įskaitymo į kasatoriaus (kredito gavėjo) sąskaitą dienos laikoma, kad kreditas yra gautas ir kredito gavėjas įgauna disponavimo kredito lėšomis teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-721/2013).
31. Bylos duomenimis nustatyta, kad Bankas 2011 m. lapkričio 14 d. suteikė atsakovui 30 000 Lt (8688,60 Eur) dydžio vartojimo paskolą, tą pačią dieną pervesdamas pinigus į atsakovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri, be kita ko, buvo skirta palūkanų ir paskolos mokėjimams pagal Sutartį atlikti (Sutarties 2.3 punktas). Tai reiškia, kad pervedus paskolos lėšas į paskolos gavėjo (atsakovo) sąskaitą, Banko prievolė suteikti paskolą buvo įvykdyta būtent į atsakovo sąskaitą pervestos sumos apimtimi (CK 6.123 straipsnis), o atsakovas nuo lėšų įskaitymo momento įgijo galimybę disponuoti šiomis lėšomis.
32. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu atsakovui nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas veiklos moratoriumas, uždraudžiant jam teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (4 punktas), 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimais atsakovo veiklos apribojimai patikslinti – uždrausta teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą, išskyrus būtiną banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti, nustatant leidžiamų vykdyti operacijų sąrašą. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atsakovo veiklos licencija buvo atšaukta ir atsakovas pripažintas nemokiu bei nustatyta, kad nutarimas įsigalioja, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį iškelti atsakovui bankroto bylą. Tokia teismo nutartis buvo priimta 2011 m. gruodžio 7 d.
33. Taigi, paskola atsakovui buvo suteikta iki Banko veiklos apribojimo (moratoriumo), atsakovas įgijo galimybę laisvai disponuoti šiomis lėšomis, be to, kaip minėta, atsakovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skirta ne tik atsakovo, kaip paskolos gavėjo, teisių įgyvendinimui, bet ir iš tos pačios Vartojimo paskolos sutarties atsakovui tenkančių pareigų įgyvendinimui – palūkanų ir paskolos mokėjimams pagal Sutartį atlikti.
34. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nei šioje byloje, nei kitose bylose neginčijo Sutarties CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu, teigdamas, kad jis negavo pinigų (jų dalies) pagal Sutartį. Atsakovas taip pat nepateikė į bylą duomenų (įrodymų), kad dėl Banko neįvykdytos prievolės jis būtų įtrauktas į jos kreditorių sąrašą ar reiškęs Bankui (jo teisių perėmėjams) nors kažkokias pretenzijas dėl nesuteiktos paskolos dalies ar kito atsakovo teisių suvaržymo bei pažeidimo. Dar daugiau, tokias pretenzijas apeliantas pareiškė tik gavęs ieškovės ieškinį, t. y. praėjus daugiau kaip dešimt metų nuo sutarties sudarymo.
35. Kita vertus, paties atsakovo į bylą pateikti įrodymai (AB SEB banko pažymos), kuriais vadovavosi ir skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas (sprendimo 16 punktas), patvirtina, kad atsakovas suteikta Banko paskola galėjo naudotis ir ja naudojosi, tačiau, pažeisdamas Sutarties reikalavimus, pirmąją įmoką atliko tik 2013 m. lapkričio 27 d., nors pagal Sutarties priedą Nr. 1 (paskolos grąžinimo grafiką) mokėjimai turėjo būti vykdomi nuo 2011 m. gruodžio 25 d.
36. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsakovui atsirado pareiga grąžinti ne dalį paskolos, bet visą paskolą (paskolos sumą ir palūkanas) (CK 6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl kredito davėjo (Banko) įsipareigojimų netinkamo vykdymo, dėl ko atsakovas galėjo naudotis tik dalimi paskolintų pinigų.
Dėl palūkanų sumažinimo ir nepagrįstai nurašytų delspinigių bei kitų sumų
37. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas sumažinti sutartines palūkanas, nevertino atsakovo nurodytų tikrųjų priežasčių (argumentų) ir šį klausimą sprendė vadovaudamasis tik VKĮ 21straipsnio nuostatomis. Anot apelianto, jis buvo prašęs įvertinti jo prašymą dviem aspektais: 1) įvertinti aplinkybes, kad atsakovas realiai negalėjo pasinaudoti visu kreditu; 2) įvertinti disbalansą tarp kredito davėjo ir kredito gavėjo (atsakovo) dėl reikšmingos informacijos nesuteikimo Sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu.
38. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagristus. Visų pirma, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nei Sutarties sudarymo metu, nei dabar palūkanas reglamentuojančios Sutarties normos neprieštarauja VKĮ 21 straipsnio nuostatoms ir šio straipsnio 1 bei 2 dalyse nurodytiems kriterijams. Antra, šioje nutartyje konstatuota, kad atsakovas gavo Sutartyje nustatytą pinigų sumą ir galėjo ja laisvai disponuoti, o Bankas atsakovo sąskaitą galėjo naudoti ir jo prievolėms pagal Sutartį dengti. Atsakovas paskolą gavo, tačiau savo įsipareigojimus vykdė nesavalaikiai ir ne visa apimtimi. Trečia, sudarydamas 2011 m. lapkričio 14 d. paskolos sutartį, apeliantas patvirtino, kad jam buvo sudarytos visos sąlygos susipažinti su Sutarties projektu iki Sutarties pasirašymo ir jis su jomis susipažino; kad prisiimtos pagal Sutartį prievolės neprieštarauja paskolos gavėjo ir jo šeimos interesams, taikytiniems teisės aktams, sandorio sąlygoms; kad tuo atveju, jei Sutarties galiojimo metu paaiškėja, kad bet kuris iš paskolos gavėjo pareiškimų iš pradžių buvo ar vėliau tapo neteisingu, paskolos gavėjas privalo nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, apie tai informuoti Banką (Sutarties priedo Nr. 1 „Pareiškimai ir patvirtinimai“ 1 ir 2 punktai). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė įrodymų, kad dėl pasikeitusių aplinkybių ar kitų priežasčių jis būtų kreipęsis į Banką, o pastarasis atsisakęs suteikti prašomą informaciją r atlikti kitus veiksmus (CPK 178 straipsnis). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad Bankas būtų pažeidęs bendradarbiavimo pareigą. Ketvirta, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas (atsakovas šių aplinkybių nekvestionuoja), atsakovas ne laiku ir ne visa apimtimi vykdė savo įsipareigojimus (sprendimo 16, 17, 27), todėl laikytina, kad jis pažeidė Sutartį.
39. Šios nutarties 38 punkte aptartos aplinkybės, kurios buvo įvertintos nagrinėjant bylą teik pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, neteikia pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti VKĮ 21 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sumažinti Sutartimi nustatytas palūkanas.
40. Apeliantas nurodo, kad Bankas 2012 m. vasario 10 d. nuo atsakovo sąskaitos nepagrįstai nurašė 6,76 Lt (1,96 Eur) delspinigius, o 2013 m. gruodžio 27 d. – 2,00 Lt (0,58 Eur) mokestį už sutarties tvarkymą / pranešimo siuntimą, nes toks mokestis sutartyje nebuvo nustatytas.
41. Priešingai nei teigia apeliantas, su Sutartimi susijusius mokesčius reglamentuoja Sutarties 7 punktas. Pagal Sutarties 7.1 – 7.3 punktus, paskolos gavėjas (atsakovas) įsipareigojo sumokėti Bankui Sutarties specialiojoje dalyje nurodytus papildomus, su Sutartimi susijusius mokesčius, nurodytus Banko kainyne. Todėl Bankas turėjo teisę skaičiuoti su Sutarties tvarkymu susijusį papildomą mokestį.
42. Bankui mokėtinų sumų mokėjimo ir paskirstymo tvarką reglamentuoja Sutarties 9 punktas. Sutarties 9.6 punkte nustatyta, kad lėšos, nurašytos ir / ar sumokėtos pagal Sutartį mokėtinoms sumoms padengti, paskirstomos specialioje dalyje nustatyta tvarka. Sutarties specialiosios dalies 2.13 punkte nustatyta, kad iš visų paskolos gavėjo įmokų pagal Sutartį sumų pirmiausia padengiamos mokėtinos palūkanos, po to – grąžintina paskolos suma, po to – kitos mokėtinos pagal Sutartį sumos, galiausiai – priskaičiuoti delspinigiai.
43. Byloje nėra ginčo, kad apelianto nurodytu laikotarpiu jis savo prievolės Bankui nevykdė, todėl Bankas įgijo teisę paskirstyti įmokas, tame tarpe ir išieškoti delspinigius, Sutarties specialiosios dalies 2.13 punkte nustatyta tvarka.
44. Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija atmeta šios nutarties 40 punkte nurodytus apelianto argumentus kaip nepagrįstus.
Dėl procesinės bylos baigties
45. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir nelemia galutinio teisinio rezultato išnagrinėtoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
47. Šalys nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija dėl jų paskirstymo nepasisako.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Gintautas Koriaginas
Albina Rimdeikaitė
Egidijus Tamašauskas