Administracinė byla Nr. eI3-601-541/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02763-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 23 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėja L. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2018 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. P-387 „Dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokurorei L. G. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškino, kad ji šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus prokurore. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. sausio 25 d. sprendimu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjos veiksmų baudžiamojoje byloje. 2018 m. vasario 1 d. pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. 17.9-2111. Prokurorė O. Z., baigusi tarnybinį patikrinimą, surašė 2018 m. vasario 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje pasiūlė pripažinti, jog pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą, tačiau neskyrė tarnybinės nuobaudos. Šiai išvadai Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras nepritarė ir 2018 m. vasario 20 d. pavedė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos veiksmų baudžiamojoje byloje. 2018 m. kovo 20 d. pareiškėjai buvo įteiktas 2018 m. kovo 20 d. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. 17.9-4824 (toliau – ir Pranešimas). 2018 m. kovo 26 d. pareiškėja atsakovui pateikė paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo ir pažymėjo, kad jokių tarnybinių nusižengimų nepadarė, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. 2018 m. liepos 16 d. buvo priimta tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 17/9-10322 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog: 1) palaikydama valstybinį kaltinimą Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-518/2018, 2017 m. rugsėjo 20 d. baigiamojoje kalboje siūlydama teismui pripažinti M. Š. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį, nesant pareikšto civilinio ieškinio, nenurodė ir nepasiūlė teismui taikyti imperatyvių BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš kaltininko M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 67 192,10 Eur (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu nustatyta pasisavinto turto suma 66 902,51 Eur); 2) 2017m. rugsėjo 20 d. baigiamojoje kalboje Vilniaus apygardos teismui pasiūliusi paskirti M. Š. 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už svetimo turto pasisavinimą, jos vykdymą atidedant, tačiau teismui 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskyrus M. Š. švelnesnę kitos rūšies negu BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmę - baudą, apeliacine tvarka šiuo nuosprendžio neapskundė, nors tokio savo sprendimo teismas nemotyvavo ir nesusiejo su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei teismų praktika. 2018 m. liepos 23 d. pareiškėja buvo supažindinta su Įsakymu, kuriuo pripažinta, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.
Pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1-181 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 punktas numato, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas – prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas. Tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro priešingas teisei veikimas ar neveikimas, kaltė, neigiami padariniai, priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju jai tarnybinė nuobauda - pastaba, yra paskirta nepagrįstai, nes neegzistuoja visi būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. nėra nustatyti neteisėti pareiškėjos veiksmai ar neveikimas, pareiškėjos kaltė ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, o ir nurodytos neva atsiradusios neigiamos pasekmės yra deklaratyvaus pobūdžio.
Dėl neprašymo konfiskuoti kaltinamojo M. Š. turtą pareiškėja nurodė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje nebuvo surastas ar paimtas joks įtariamojo M. Š. turtas, nebuvo apribotos įtariamojo teisės į jokį turtą, todėl pareiškėjai nesuprantama, kokiu būdu ji, neprašydama teismo konfiskuoti kaltinamojo M. Š. turto, galėjo pažeisti BK 72 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, 2018 m. vasario 1 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą pareiškėja nebuvo kaltinama pažeidusi BK 72 straipsnio 3 dalį, toks pažeidimas nebuvo konstatuotas ir Išvadoje. Atsakovo tvirtinimas, kad dėl padaryto tarnybinio pažeidimo atsirado realūs neigiami padariniai – valstybė prarado teisę pretenduoti į konfiskuotą M. Š. nusikalstama veika įgytą turtą, yra nepagrįstas, nes joks teisės aktas imperatyvai neįpareigoja pareiškėjos prašyti konfiskuoti M. Š. turtą. Tarp pareiškėjos veiksmų (nepateikto prašymo konfiskuoti M. Š. turtą) ir atsiradusių neigiamų padarinių (valstybė prarado teisę pretenduoti į konfiskuotą turtą) nėra priežastinio ryšio, o nesant priežastinio ryšio, nėra ir tarnybinio pažeidimo.
Dėl nuosprendžio neapskundimo dėl neteisingai paskirtos bausmės pareiškėja nurodė, kad nepakankamai motyvuotas nuosprendis ar padarytos techninės klaidos nereiškia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir jį prokurorui privalu skųsti. Vertindama paskirtos bausmės pagrįstumą, pareiškėja atsižvelgė ne tik į aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, į kurias privalu atsižvelgti teismui, bet ir į EŽTT ir Lietuvos teismų formuojamą praktiką dėl baudžiamojo proceso trukmės skiriant bausmę, t. y. įvertino, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko 4 metus, kas taip pat lėmė pareiškėjos sprendimą, kad nuosprendžiu paskirta bausmė – 500 MGL bauda – ekonominio pobūdžio byloje yra pagrįsta ir teisinga. Be to, neegzistuoja joks imperatyvus teisės aktas, kuris reglamentuotų, kokiais atvejais prokuroras privalo paduoti apeliacinį skundą. Prokuroras turi teisę paduoti apeliacinį skundą, tiek jo nepaduoti. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. I-319 „Dėl neapskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimo“ 1 punktas įpareigoja valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą per 7 dienas nuo nuosprendžio priėmimo priimti sprendimą dėl nuosprendžio apskundimo (neskundimo) ir apie priimtą sprendimą padaryti įrašą Informacinėje prokuratūros sistemoje (IPS). Pareiškėja šį reikalavimą įvykdė, o aukštesnysis prokuroras tam pritarė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos sprendimas neskųsti teismo nuosprendžio buvo pagrįstas. Inkriminuojami pažeidimai, pareiškėjos nuomone, yra nepagrįsti, kadangi savo, kaip valstybinio kaltintojo, funkcijas ji atliko tinkamai.
Nagrinėjamu atveju tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus 2018 m. sausio 24 d. tarnybinį pranešimą Nr. 17.9-1570. Tačiau dar 2018 m. sausio 2 d. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas elektroniniu laišku informavo visus prokurorus (įskaitant ir generalinį prokurorą) apie tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo asmens skundą Generalinės prokuratūros prokuroras, dalyvavęs teismo posėdyje, nustatė įstatymų pažeidimus. Taip pat laiške konstatuota, kad prokurorės sprendimas neprašyti konfiskuoti turto prieštarauja suformuotai teismų praktikai ir rekomendacijoms, o prokurorės veiksmai vienareikšmiškai įvardijami kaip teisės aktų pažeidimas. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad jau 2018 m. sausio 2 d. kompetentingas (tiek Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas), tiek Nuostatų 9 punkto prasme) nustatyti teisės aktų pažeidimo požymius prokuroras tai padarė ir informavo apie nustatytus teisės aktų pažeidimus generalinį prokurorą. Pareiškėjos nuomone, nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas 6 mėn. terminas tarnybinei nuobaudai skirti. Kadangi tarnybinė nuobauda pareiškėjai buvo paskirta 2018 m. liepos 19 d., laikytina, kad ji buvo paskirta pasibaigus skyrimo terminui, todėl paskirta neteisėtai.
Tarnybinės nuobaudos paskyrimo metu pareiškėja buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos prokuratūroje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, todėl jos atžvilgiu turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsnio nuostatos. Atsakovas, prieš skirdamas tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, nesikreipė dėl profsąjungos sutikimo ir toks sutikimas nebuvo duotas.
Pareiškėja teikdama 2020 m. birželio 02 d. nuomonę dėl atsakovės rašytinių paaiškinimų pažymėjo, kad atsakovė nepateikė teismui naujų, atsiliepimuose į pareiškėjos skundus nepateiktų argumentų, įrodančių, kad egzistuoja prokuroro veiklą reglamentuojantys vidaus administravimo aktai, kurie imperatyviai įpareigoja pareiškėją elgtis atitinkamu, atsakovės pageidaujamu būdu ir kad pareiškėja yra nubausta pagrįstai. Atsakovės paaiškinime nurodomi teisės aktų reikalavimai yra bendro pobūdžio. Mano, kad atsakovė, siekdama įrodyti savo sprendimo dėl drausminės nuobaudos paskyrimo pagrįstumą, turėjo nurodyti bei pacituoti teisės aktus, kuriuose prokuroras yra konkrečiai ir imperatyviai įpareigojamas nesant byloje civilinio ieškinio prašyti teismo konfiskuoti kaltinamojo turtą bei teismui paskyrus ne tokią bausmę, kokios baigiamojoje kalboje prašė prokuroras, būtinai apskųsti nuosprendį apeliacine tvarka. Tačiau atsakovė to nepadarė, apsiribojo bendro pobūdžio deklaratyviais pareiškimais.
Atsakovė Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Paaiškino, kad pradedant ir atliekant tarnybinį patikrinimą, vykdant tarnybinės nuobaudos paskyrimo procedūrą pareiškėjos atžvilgiu nebuvo pažeistos pagrindinės taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvių visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, taip pat nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų apriboję pareiškėjos teises. Tarnybinio patikrinimo metu ir Išvadoje išanalizuotų faktinių duomenų pakako konstatuoti pareiškėjos padarytą tarnybinį pažeidimą. Be to, skundžiamas Įsakymas priimtas kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, yra pagrįstas ir teisėtas.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjos pozicija, jog neprašydama konfiskuoti kaltinamojo turto jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, ir nurodė, kad pareiškėjos, kaip valstybinį kaltinimą palaikiusios prokurorės, funkcijas baudžiamojoje byloje apibrėžė bylos nagrinėjimo ribos. Tačiau tuo atveju, kai įmonės kreditoriams jau yra priteisti civiliniai ieškiniai, tačiau jie yra ne baudžiamosios bylos dalykas, tai neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo. Taigi šiuo atveju ne pareiškėjos kompetencija buvo spręsti, kokie turtiniai reikalavimai turi būti tenkinami ar užtikrinami civilinėse bylose, nes tai nesusiję su žala, atsiradusia baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo. Be to, konfiskuoto turto nesuradimas ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra priežastis netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų, nes konfiskuotas turtas gali būti surastas teismo priimto nuosprendžio vykdymo stadijoje ir pagal esamą teismo sprendimą konfiskuotas.
Atsakovė pažymėjo, jog pareiškėjai buvo žinoma, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog dėl IPS ir Liteko integracijos sutrikimų aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, nes jo nebuvo IPS. Tačiau tai, kad aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti nuosprendžio, nepaneigia fakto, kad pareiškėja, palaikiusi valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, po to, kai Vilniaus apygardos teismas paskyrė kitos rūšies švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje, ir nepateikė tokio sprendimo motyvų, t. y. padarė įstatymo taikymo klaidą, kurią pripažino Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje, apsisprendė neskųsi 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, laikydama, kad jis teisėtas ir pagrįstas, ir apie tokią savo poziciją pažymėjo IPS.
Atsakovė nurodė, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda skirta Įsakymu, atsižvelgiant į Išvadą ir 2018 m. liepos 19 d. teikimą, todėl Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės O. Z. suformuotas 2018 m. vasario 1 d. pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą ir šios prokurorės surašyta 2018 m. vasario 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-3108 nėra aktuali. Be to, 2018 m. kovo 20 d. pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą nenurodyta, kad pareiškėja pažeidė BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių normas, ten nurodyta, kad teismui nepasiūlius jų taikyti, pažeidė BK 72 straipsnio 3 dalį.
Atsakovės nuomone, pareiškėjos teiginys, kad turto konfiskavimo taikymas nėra formalus, absoliutus ir besąlygiškas, t. y. turtas (net ir nesant civilinio ieškinio) nėra konfiskuojamas visais atvejais, kaip tai nurodyta BK 72 straipsnio 3 dalyje, teiginys galėtų būti pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu būtų pareikštas nukentėjusiųjų civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje arba sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju sutikti, kad konfiskuotinas turtas net ir nesant civilinio ieškinio, gali būti nekonfiskuojamas, nėra pagrindo, nes nuosekliai formuojama teismų praktika tai paneigia. Atsakovo vertinimu, tais atvejais, kai yra teisinis pagrindas skųsti nuosprendį, tai tampa ne prokuroro teise, o pareiga tinkamai atlikti savo funkcijas.
Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendyje pažymėjo, kad tinkamai atlikdamas savo pareigas valstybinį kaltinimą byloje palaikęs prokuroras dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą, bet to nebuvo padaryta, todėl nesant apeliacinio skundo, kuriame nėra prašoma pabloginti nuteistojo teisinę padėtį, laikydamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad teismas, pažymėdamas prokuroro teisę paduoti apeliacinį skundą, netiesiogiai nurodė Vilniaus apygardos teisme valstybinį kaltinimą palaikiusį prokurorą, o ne Generalinės prokuratūros prokurorą. Taigi, tokie įsiteisėjusio aukštesnės instancijos teismo nuosprendžio argumentai akivaizdžiai rodo, kad dėl prokurorės neveikimo (nepadavus apeliacinio skundo) nebebuvo galimybės spręsti nurodytą klausimą apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovė nesutiko su pareiškėjos nuomone, kad buvo nesilaikoma nuobaudos skyrimo terminų. Pareiškėjos skunde nurodytas teiginys, kad Išvada negali būti tapatinama su Nuostatų 9 punkte nurodytu tarnybiniu pranešimu, kuriuo generalinis prokuroras yra informuojamas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, nelaikytinas teisingu, nes Nuostatai (kaip ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas) neprilygina pranešimo apie tarnybinį pažeidimą jo paaiškėjimui. Tarnybinio pažeidimo paaiškėjimo diena yra tarnybinio patikrinimo išvados generaliniam prokurorui pateikimo diena. Išvada generaliniam prokurorui buvo pateikta 2018 m. liepos 16 d., Įsakymas priimtas 2018 m. liepos 19 d., taigi, nuobaudos skyrimo terminas nebuvo pažeistas.
Pažymėjo, kad, skirtingai nei nurodė pareiškėja, Prokurorų profesinės sąjungos Revizijos komisija, kurios narė ir yra pareiškėja, yra ne profesinės sąjungos atstovaujamasis ar valdymo, o kontrolės organas, kuris kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą, todėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. Be to, pareiškėja nepranešė apie savo narystę Prokurorų profesinėje sąjungoje, nors viso tarnybinio patikrinimo metu aktyviai naudojosi savo teisėmis.
Atsakovė 2020 m. gegužės 19 d. rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-293 patvirtintų (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus, kuriame prokuroro pareigas eina pareiškėja L. G., nuostatų (toliau - ir Nuostatai) 2 punktas numato, kad šis skyrius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymu (toliau - ir Prokuratūros įstatymas), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (toliau - ir BPK), kitais Lietuvos Respublikos įstatymais ir teisės aktais, tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (jo pavaduotojo), Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo), Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymais ir nurodymais, Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatais, kitais norminiais aktais ir šiais nuostatais.
Paaiškino, kad pareiškėja organizavo ikiteisminį tyrimą ir vėliau palaikė valstybinį kaltinimą, M. Š. buvo kaltinamas padaręs BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pažymėjo, kad BK 183 (ir 184) straipsnio taikymas baudžiamosiose bylose yra neatsiejamas su BK 72 straipsnio (turto konfiskavimo) taikymu, todėl šis klausimas kiekvienu atveju turi būti apsvarstytas. Mano, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą pareiškėjai, kaip valstybiniam kaltintojui, neapskundus 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, teismui netinkamai pritaikius įstatymą, t. y. esant visiems teisiniams ir faktiniams pagrindams, kurie buvo nustatyti tarnybinio patikrinimo metu ir išsamiai išdėstyti tarnybinio patikrinimo dokumentuose, pareiškėja pažeidė BPK 312 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad prokuroras turi teisę paduoti apeliacinius skundus, tačiau kiekviena procesinius įgaliojimus suteikianti teisė neatsiejama su prokuroro pareiga pagal atliekamas tarnybines funkcijas ir kompetenciją ją realizuoti, kai tam yra teisinis pagrindas. Todėl tokios teisės turinys nėra tik laisva pasirinkimo galimybė, o tam tikrais atvejais, kaip ir šioje ginčo situacijoje, imperatyvus reikalavimas prokurorui paduoti apeliacinį skundą.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje kilo ginčas dėl Generalinio prokuroro 2018 m. liepos 19 d. Įsakymo, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda - pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 2003 m. gegužės 12 d. buvo priimta į tarnybą (duomenys neskelbtini) prokuratūroje ir paskirta į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) skyriaus stažuotojo pareigas. Pareiškėja nuo 2014 m. kovo 24 d. perkelta į (duomenys neskelbtini) prokuratūrą ir paskirta į specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.
Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojas 2018 m. sausio 24 d. Tarnybiniu pranešimu ,,Dėl prokurorės L. G. galimai padaryto tarnybinio nusižengimo“ Nr. 179-1570 informavo Generalinį prokurorą apie pareiškėjos galimai padarytą tarnybinį nusižengimą. Nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-518/2018 Vilniaus apygardos teismas turėjo iš kaltininko M. Š. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pareiškėja, palaikydama valstybinį kaltinimą šioje baudžiamojoje byloje, savo baigiamojoje kalboje nenurodė ir nepasiūlė teismui vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis iš kaltininko M. Š. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 67 192,1 Eur. Taip pat pareiškėja ne tik nepadavė apeliacinio skundo, bet ir IPS nepadarė žymos dėl savo pozicijos dėl nuosprendžio apskundimo apeliacine tvarka. Akcentavo, jog teismas M. Š. paskyrė bausmę, nenumatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, nors tokio savo sprendimo nepagrindė nei BK 54 straipsnio 3 dalies, nei BK 62 straipsnio nuostatų taikymu. Pareiškėja, netinkamai palaikydama valstybinį kaltinimą minėtoje baudžiamojoje byloje, galimai padarė tarnybinį pažeidimą.
Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus prokurorės, t. y. pareiškėjos, veiksmų baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-01217-13.
Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2018 m. kovo 20 d. Pranešimu ,,Apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą“ Nr. 17.9.-4824 informavo pareiškėją apie tai, kad yra duomenų, jog ji galimai padarė tarnybinį pažeidimą, t. y. palaikydama valstybinį kaltinimą Vilniaus apygardos teisme, 2017 m. rugsėjo 20 d. baigiamojoje kalboje siūlydama teismui pripažinti M. Š. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nesant pareikšto civilinio ieškinio, nenurodė ir nepasiūlė teismui taikyti imperatyvių BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir išieškoti iš kaltininko M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 67 192,10 Eur. Taip pat pareiškėja teismui pasiūlė M. Š. paskirti 3 m. 3 mėn. laisvės atėmimo bausmę už svetimo turto pasisavinimą, jos vykdymą atidedant, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. paskirta švelnesnė negu BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda, apeliacine tvarka neskundė, nors teismas tokio savo sprendimo nemotyvavo ir nesusiejo jo su BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 62 straipsnio nuostatomis bei teismų praktika, išdėstydamas tik keletą motyvų, kuriuos būtina nurodyti kiekvienoje baudžiamojoje byloje, priimant nuosprendį, tačiau neaptardamas, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Pareiškėja 2018 m. kovo 26 d. papildomame paaiškinime dėl atliekamo tarnybinio patikrinimo nurodė, kad turto konfiskavimo taikymas nėra formalus, absoliutus ir besąlygiškas, t. y. turtas (net ir nesant civilinio ieškinio) nėra konfiskuojamas visais atvejais kaip tai nurodyta BK 72 straipsnio 3 dalyje. Pažymėjo, jog teismas, paskyręs M. Š. 500 MGL baudą, įvertinęs bylos aplinkybes, procesines prievartos priemones – turto konfiskavimo pastarajam neskyrė. Byloje, kurioje pareiškėja palaikė valstybinį kaltinimą, dar nebuvo priimtas galutinis teismo sprendimas. Iš bylos aplinkybių buvo matyti, kad konfiskavus M. Š. turtą, įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“ padarytos žalos atlyginimas taptų neįmanomas, atitinkamai šios įmonės kreditoriai prarastų galimybę iš realiai veiklos nevykdančios įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ išieškoti pinigines lėšas, kurios jau buvo priteistos civilinio proceso tvarka. Dėl šių priežasčių pareiškėja nesiūlė konfiskuoti M. Š. turto dėl jo padarytos nusikalstamos veikos. Teismui pripažinus M. Š. kaltu ir paskyrus teisingą bausmę – 500 MGL baudą, apeliacine tvarka neskundė dėl minėtų priežasčių. IPS sutrikimas sąlygojo, kad aukštesnysis prokuroras nesusipažino su nuosprendžiu minėtoje byloje. Pažymėjo, jog aukštesnysis prokuroras nesutikdamas su pareiškėjos pozicija, turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą. Pareiškėjos teigimu, ji šiuo atveju nėra atsakinga, kad dėl sistemos sutrikimo aukštesnysis prokuroras šio nuosprendžio neskundė. Praktikoje nėra buvę, kad prokurorui nusprendus, jog nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, dėl tokio nuosprendžio nepateiktas skundas būtų vertinamas kaip padarytas pažeidimas dėl kurio būtų inicijuotas tarnybinis patikrinimas. Pareiškėja nurodė, kad su teismo nuosprendžiu sutiko, jo neskundė, nes sutiko su teismo argumentais, tačiau dėl padarytos galimai techninės klaidos (nenurodant konkretaus BK straipsnio) nuosprendžio neskundė. Galimai padaryta techninė klaida nereiškia, jog nuosprendis turi būti apskųstas. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėja pažeidė BK 62 straipsnį, nes švelnesnė bausmė nuosprendžiu buvo paskirta vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjos teigimu, 2018 m. sausio 2 d. elektroniniu laišku buvo išplatintas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą, todėl vertinimas buvo atliktas neatsižvelgus ir neįvertinus pareiškėjos pateiktų argumentų.
Generalinė prokuratūra Išvadoje nurodė, kad pareiškėja minėtoje baudžiamojoje byloje nepasiūliusi taikyti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, taip pat apeliacine tvarka neskundusi teismo nuosprendžio pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą. Dėl padaryto tarnybinio pažeidimo atsirado realūs neigiami padariniai: valstybė prarado teisę pretenduoti į konfiskuotiną iš M. Š. nusikalstama veika įgyto (pasisavinto) turto sumą 66 902,51 Eur. Vilniaus apygardos teismas, nesant prokuroro išreikštos pozicijos dėl M. Š. turto konfiskavimo, neaptarė šio klausimo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendyje, o Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisinės galimybės perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kur būtų išspręstas turto konfiskavimo klausimas. Taip pat prokurorei netinkamai atlikus valstybinio kaltinimo palaikymo teismo procese pareigas, nebuvo įgyvendinti įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis ir tikslai. Įvertinus visas tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, už padarytą tarnybinį pažeidimą pareiškėjai būtų tikslinga taikyti tarnybinę atsakomybę. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Išvadoje pažymėta, jog pareiškėjai tikslinga būtų skirti švelniausią Prokuratūros įstatyme numatytą tarnybinę nuobaudą – pastabą.
Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras ginčijamo Įsakymo 1 punktu pripažino, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą. Šio Įsakymo 2 punktu skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4221-535/2018 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už tai, kad ji baudžiamojoje byloje baigiamojoje kalboje nepasiūlė teismui taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų ir apeliacinė tvarka neapskundė nemotyvuoto sprendimo, kuris nebuvo siejamas su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir teismų praktika. Teismo vertinimu, prokuroro Z. B. laiško forma išplatintas pranešimas buvo informacinio pobūdžio, todėl pareiškėjos teiginį dėl termino skaičiavimo nuo laiško išsiuntimo teismas atmetė. Dėl pareiškėjos argumento, jog ji buvo išrinkta į profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą ir jos atžvilgiu turėjo būti taikomos Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatos, teismas pažymėjo, kad revizijos komisija kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą, todėl teismas atmetė pareiškėjos teiginį dėl Profesinių sąjungų įstatymo pažeidimo. Dėl aplinkybės, jog pareiškėja privalėjo teismo prašyti taikyti BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, teismas nurodė, kad tokia diskrecija ir prokuroro procesinė veikimo laisvė turi būti suderinta su siekiu atskleisti nusikalstamą veiką, išsiaiškinti visas aplinkybes, siekiu pašalinti bet kokias abejones, surinkti ir tinkamai užfiksuoti įrodymus bei užtikrinti teisingumo įvykdymą. Teismas sutiko su atsakovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėja šioje konkrečioje situacijoje turėjo prašyti teismo taikyti M. Š. turto konfiskavimą. Taip pat teismas sutiko su Generalinės prokuratūros teiginiais, jog ne valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro, t. y. pareiškėjos, kompetencija buvo spręsti, kokie turtiniai reikalavimai turės būti užtikrinami civilinėse bylose, nes tai nesusiję su žala, atsiradusia baudžiamojoje byloje dėl turto pasisavinimo, o pareiškėjos argumentą dėl to, jog nebuvo surasta ir paimta jokio M. Š. turto, atmetė atsižvelgęs į BPK 342 straipsnio 4 dalį. Taip pat teismas nurodė, kad pareiškėja, vertindama teismo nuosprendį, žinodama apie, jos teigimu, „techninę klaidą“, galėjo BPK 3081 straipsnio pagrindu kreiptis į teismą su prašymu ištaisyti minėtą klaidą. Todėl teismas kritiškai įvertino pareiškėjos teiginius, jog ji, susipažinusi su nuosprendžiu, tik dėl padarytos galimai techninės klaidos (nenurodant konkretaus BK straipsnio), nuosprendžio neskundė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengusio prokuroro kaltės rūšį ir laipsnį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarnybinės nuobaudos tikslai bus tinkamai pasiekti paskyrus lengviausią tarnybinės nuobaudos rūšį – pastabą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-908-438/2020 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies bei panaikino VAAT 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nurodė, kad pareiškėja yra kaltinama tarnybinį nusižengimą padariusi neveikimu. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais apie prokuroro funkcijų svarbą, bei kad pareiškėja turėjo galimybę bei galėjo apeliacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-518/2018 ir pan. Tačiau šiuo atveju turėjo būti nustatyta, kokios konkrečios pareigos ir teisės yra prokuroro tokioje situacijoje, ar jos imperatyviai įpareigoja jį veikti tik tokiu būdu, ar suteikia ir kitokią veiksmų pasirinkimo galimybę. Pažymėjo, kad BPK 312 straipsnis numato prokuroro teisę, bet ne pareigą apskųsti teismo nuosprendį. Todėl turėjo būti įvertinti prokuroro veiklą reglamentuojantys vidaus administravimo teisės aktai (pareiginės instrukcijos, pareigybės aprašymas ir pan.) bei nustatyti konkretūs pareiškėjos veiksmai, kuriuos ji atliko ar neatliko, turėdama galimybę skųsti teismo nuosprendį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė ir jų nevertino.
BPK 164 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį. BPK 170 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras privalo kontroliuoti, kaip vyksta ikiteisminis tyrimas.
Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą. Prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo praktiką, yra privalomi (Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Būtina pažymėti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas yra konstitucinė prokuroro funkcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad prokuroras yra įpareigotas užtikrinti, jog ikiteisminis tyrimas būtų atliktas tinkamai.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. I-40 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam (toliau – ir Rekomendacijos) 5 punkte įtvirtinta, kad ikiteisminio tyrimo organizavimas – nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento iki proceso sprendimo, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, priėmimo prokuroro vykdoma procesinė veikla, apimanti prokuroro organizacinių rašytinių ir žodinių pavedimų, sprendimų ir nurodymų, kuriais siekiama, kad tam tikri ikiteisminio tyrimo veiksmai ir visas ikiteisminis tyrimas būtų atliktas efektyviausiu ir optimaliausiu būdu, visumą. Prokuroro vykdomas ikiteisminio tyrimo organizavimas pasireiškia sprendimais dėl pavedimo atlikti ikiteisminį tyrimą tam tikrai ikiteisminio tyrimo įstaigai, dėl veiksmų, priskirtų prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai, atlikimo būtinybės ir laiko, taip pat sprendimais sudaryti tyrimo grupę, sujungti, atskirti tyrimus ir kt. Pagal Rekomendacijų 6 punktą ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklos kontrolė – nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo momento iki proceso sprendimo, kuriuo užbaigiamas ikiteisminis tyrimas, priėmimo prokuroro vykdoma procesinė veikla, kuria siekiama užtikrinti ikiteisminio tyrimo teisėtumą, apimanti prokuroro atliekamų ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinės veiklos priežiūros, tikrinimo, įvertinimo ir atsakomybės reikalavimo veiksmų ir sprendimų visumą. Prokuroro vykdoma ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklos kontrolė pasireiškia skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir sprendimų nagrinėjimu, sprendimais nušalinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, teikti reagavimo raštus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ar iškelti ikiteisminio tyrimo pareigūnui drausmės bylą ir kt.
Rekomendacijų 7 punkte nurodyta, kad pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, kontroliuodamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklą baudžiamajame procese, siekdamas užtikrinti baudžiamojo proceso paskirtį (BPK 1 straipsnio 1 dalis) ir vykdydamas pareigą imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis), prokuroras užtikrina ikiteisminio tyrimo teisėtumą ir atlikimą per trumpiausią laiką, proceso dalyvių teises ir galimybę jomis pasinaudoti, parenka efektyvias ir proporcingas procesines prievartos priemones, nustato ir keičia tyrimo kryptis, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas greitai, racionaliai ir efektyviai.
Pagal Rekomendacijų 9 punktą organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, kontroliuodamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinę veiklą prokuroras vadovaujasi bendraisiais baudžiamojo proceso principais, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir teisingumo, asmeninės atsakomybės, tiesioginio ir nepertraukiamo vadovavimo, kokybės ir operatyvumo reikalavimais, veiksmų planavimo ir koordinavimo, protingumo, ekonomiškumo ir kitais principais.
Aptariant Rekomendacijų nuostatas būtina pažymėti, kad 14 punkte yra nustatyta, jog ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno atsakomybė už tai, kad proceso veiksmai būtų atlikti laiku ir kokybiškai. Rekomendacijų 14.3 punkte įtvirtinta, kad pareiga atlikti išsamų ikiteisminį tyrimą per trumpiausią laiką, stengiantis, kad sudėtingų bylų tyrimas truktų ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo pirmosios įtariamojo apklausos (planuoti tyrimo veiksmus, numatant realius jų atlikimo terminus, organizuoti darbą atsižvelgiant į turimų ikiteisminių tyrimų prioritetus ir kt.), o esant sąlygoms taikyti supaprastintą baudžiamąjį procesą apie tai informuoti ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007 ir kt.).
Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką, tarnybinio patikrinimo išvada yra atitinkamo įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo sudedamoji (motyvuojamoji) dalis ir turi būti teismo vertinama kartu su jos pagrindu priimtu įsakymu dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo kaip vientisas individualus teisės aktas. Tai reiškia, kad Išvadoje nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais remiantis šios aplinkybės buvo laikomos nustatytomis, teismo turi būti patikrintos tiek fakto nustatymo požiūriu (tokį patikrinimą teismas turi atlikti pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles), tiek teisės taikymo požiūriu (teismas turi patikrinti, ar Išvadoje nurodyti teisės pažeidimai yra kvalifikuoti teisingai ir gali būti pagrindu patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-259/2013).
Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi nustatyti, ar atitinkamuose valstybės (statutinio) tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5209-968/2019).
Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.
Pareiškėja skunde nurodė, kad tarnybinė nuobauda paskirta neteisėtai, kadangi nėra nustatyti neteisėti pareiškėjos veiksmai ar neveikimas, pareiškėjos kaltė ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, o ir nurodytos atsiradusios neigiamos pasekmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėja skunde teigė, kad joks teisės aktas neįpareigoja jos kaip prokurorės prašyti konfiskuoti turtą nagrinėtoje baudžiamojoje byloje.
Teismas visų pirma atkreipia dėmesį į Konstitucijos 118 straipsnį, kuriame įtvirtintas konstitucinis prokuroro nepriklausomumo, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, principas. Pagal Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą, kuriame akcentuojama, kad prokuroro nepriklausomumas <...> yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas), tačiau prokurorui taikant tarnybinę atsakomybę už jo savarankiškai ir vienvaldiškai priimtus proceso sprendimus, kurie baudžiamojo proceso nustatyta tvarka buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais, negali būti pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas.
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra konstatuota, jog atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 straipsniai), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 straipsnis), Konstitucinio teismo sprendime paminėti principai taip pat taikytini ir prokurorų atžvilgiu. T. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pakankamas pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Tik šiurkščios, akivaizdžios, pasikartojančios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda kaip už vieną iš pažeidimų už tai, kad ji Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje baigiamojoje kalboje nenurodė ir nepasiūlė teismui taikyti imperatyvių BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatų ir išieškoti iš kaltininko M. Š. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 67 192,10 Eur. Iš į bylą pateiktos pareiškėjos baigiamosios kalbos matyti, jog pareiškėja baigiamojoje kalboje prašė teismo pripažinti M. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje ir skirti jam 3 metus 3 mėnesius laisvės atėmimo. Taip pat pareiškėja prašė teismo pripažinti M. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 1 metus 8 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsniu paskirtas bausmes subendrinti bausmių dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti 3 metus 6 mėn. laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip 7 paroms. Nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-200-256/2017 nusprendė, M. Š. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį bei nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda. Bausmes subendrinus BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto tvarka galutinė bausmė nustatyta 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendžio paliktas nepakeistas. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-518/2018 minėtą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį pakeitė ir pašalino iš nuosprendžio aprašomosios dalies M. Š. nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, aplinkybę, jog M. Š. 2008 m. balandžio 29 d. iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos <...> į savo asmeninę banko sąskaitą <...> mokėjimo nurodymu pervedė 1 000 Lt, bei sumažino M. Š. pasisavinto turto sumą iki 231 001 Lt (66 902,51 Eur). Taip pat sumažino M. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę iki 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio, paskirtos bausmės subendrintos bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Pagal Generalinio prokuroro 2013 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1-73 patvirtintų rekomendacijų dėl finansų tyrimo (toliau – ir Rekomendacijos dėl finansų tyrimo) 88 punktą, jeigu nustatoma, kad kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turto, kuris negrąžintas teisėtiems savininkams BPK 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba baudžiamojoje byloje nereiškiamas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios žalos atlyginimo, vadovaujantis imperatyviu BK 72 straipsnio 2 dalies (BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto (BK 72 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 10 d.)) reikalavimu, toks turtas turėtų būti konfiskuojamas. Pagal Rekomendacijų dėl finansų tyrimo 103 punktą, BK 72 straipsnio 5 dalyje (BK 72 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 10 d.) nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2-4 dalyse (nuo 2010 m. gruodžio 11 d. galiojančios BK 72 straipsnio redakcijos 72 straipsnio 4 dalis) nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Šia turto konfiskavimo nuostata, visų pirma siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą išvengtų turto konfiskavimo taikymo. Kaip matyti iš Rekomendacijos dėl finansų tyrimo atitinkamų punktų teksto, kuriomis vadovaujasi ginčo atveju atsakovė, šiuose punktuose nėra suformuluotos imperatyvios elgesio taisyklės prokurorui elgtis atsakovės Įsakyme nurodytu būdu.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja, palaikydama valstybinį kaltinimą, aukščiau nurodytoje baudžiamojoje byloje baigiamojoje kalboje, prašydama teismo pripažinti M. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nepasisakė dėl BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalių taikymo ir išieškojimo iš kaltininko konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Kaip minėta, prokurorai yra savarankiški, o šiuo atveju pareiškėja nagrinėtoje byloje palaikė valstybinį kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti, atsakovė neteigia, jog pareiškėja palaikydama valstybinį kaltinimą, prašė pripažinti M. Š. kaltu ne pagal tuos BK straipsnius, kurie neatitiktų jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad pareiškėja padarė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kuris numato prokuroro pareigą palaikyti valstybinį kaltinimą, pažeidimą. Atsakovė taip pat nekaltina pareiškėjos, dėl prokuroro funkcijų ikiteisminiame tyrime Nr. 10-101217-13 netinkamo vykdymo ar procesinio sprendimo, kuriuo užbaigtas ikiteisminis tyrimas (kaltinamasis aktas), neteisėtumu ir nepagrįstumu.
Teismas vertina, jog vien tai, kad pareiškėja teisme baigiamosios kalbos metu nepasisakė dėl kaltininko turto konfiskavimo, nereiškia, jog teismas buvo saistomas pareiškėjos pasisakymų ir pateiktų kaltinimų įtariamajam bei neturėjo teisės, manydamas, kad nagrinėjamu atveju buvo būtinas turto konfiskavimas, jį taikyti. Tai reiškia, jog teismo sprendimo neįtakoja pareiškėjos pasisakymas baigiamųjų kalbų metu, nes bausmės už nusikalstamą veiką paskyrimas yra išimtinė teismo kompetencija.
Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose ir pan.). Taigi, nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingai veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-706/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011).
Įvertinus Išvados turinį, teismas laiko, kad Išvadoje apsiribota bendro pobūdžio teiginiais apie prokuroro funkcijų svarbą, bet nenurodyta, kokie teisės aktai imperatyviai įpareigoja prokurorą veikti tik atsakovės nurodytu būdu. Pažymėtina, kad teismas, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje pirmos instancijos teismui duotus nurodymus šioje konkrečioje byloje, pasiūlė atsakovei pateikti prokuroro veiklą reglamentuojančius vidaus administravimo teisės aktus (pareigines instrukcijas, pareigybės aprašymus ir pan.) bei pateikti savo poziciją, kokiuose teisės aktuose nustatytą imperatyvią pareigą veikti nurodytu būdu pareiškėja pažeidė. Atsakovė nenurodė ir byloje nenustatyta nei vieno prokuroro veiklą reglamentuojančio vidaus administravimo teisės akto, kuriame būtų nustatyta prokurorės pareiga baigiamosios kalbos turiniui, nagrinėjamu atveju – privalomai pasisakyti dėl kaltinamojo turto konfiskavimo.
Taigi, nesant pareiškėjai nustatytos imperatyvios pareigos baigiamųjų kalbų teisme metu prašyti konfiskuoti turtą nagrinėtoje byloje, nėra neteisėto neveikimo bei kitų atsakomybės sąlygų, sąlygojančių tarnybinės atsakomybės taikymą už tam tikrų imperatyvių įstatymų nevykdymą ir (ar) nesilaikymą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja nesilaikė teisės aktuose nustatytų pareigų ar netinkamai taikė galiojančių teisės aktų nuostatas nagrinėtos bylos kontekste. Aplinkybė, jog pareiškėja baigiamojoje kalboje nepasisakė dėl turto konfiskavimo, nereiškia, jog ji neatliko savo kaip prokurorės nustatytų pareigų, nepalaikė valstybinio kaltinimo ar sudarė sąlygas netinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui.
Pareiškėja skunde taip pat teigė, kad joks teisės aktas nereglamentuoja, kokiais atvejais prokuroras privalo paduoti apeliacinį skundą. Pareiškėja tai, kad baudžiamojoje byloje nebus paduodamas apeliacinis skundas pažymėjo IPS, o aukštesnysis prokuroras tokiam sprendimui pritarė.
BPK 313 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas dėl neįsiteisėjusio teismo nuosprendžio turi būti rašytinis ir apelianto pasirašytas. Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta apeliacinės instancijos teismo pavadinimas, byla, dėl kurios paduodamas skundas, ir išdėstyta skundžiamos nuosprendžio dalies esmė, nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto motyvuoti prašymai dėl įrodymų priėmimo, išreikalavimo, įrodymų tyrimo atlikimo ir apimties, dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos, prašymai kitais klausimais. Pagal šio straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui per nuosprendį priėmusį teismą. Pagal šio straipsnio 3 dalį, apeliacinis skundas dėl teismo nuosprendžio gali būti paduodamas per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. BPK 313 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suimtam nuteistajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos. BPK 313 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisiamajame posėdyje nedalyvavusiam kaltinamajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo jam išsiuntimo dienos. BPK 313 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad per nustatytą nuosprendžiui apskųsti terminą byla turi būti nuosprendį priėmusiame teisme ir šio Kodekso 312 straipsnyje nurodyti asmenys turi teisę teisme susipažinti su byla. BPK 313 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad praleidus terminą paduotas apeliacinis skundas grąžinamas apeliantui.
Pagal Generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. I-319 ,,Dėl neapskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių ir sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą pagrįstumo bei teisėtumo patikrinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir 2015 m. Įsakymas) 1.1 papunktį, Generalinės prokuratūros prokurorams ir apygardų prokuratūrų prokurorams pavesta palaikiusiems valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme, per 7 dienas nuo teismo sprendimo paskelbimo <...> padaryti įrašą IPS. Pagal 2015 m. Įsakymo 1.2 papunktį, Generalinės prokuratūros prokurorams ir apygardų prokuratūrų prokurorams pavesta dalyvavusiems nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo paskelbimo nuspręsti dėl apskundimo tikslingumo ir apie sprendimą apskųsti (arba neapskųsti) įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį padaryti įrašą IPS.
Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 23 punkte nustatyta, kad skyriaus vyriausiasis prokuroras duoda skyriaus prokurorams Kompetencijos nuostatų 11.1.1-11.1.12 punktuose nurodytus pavedimus.
Generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 1-141 patvirtintų Lietuvos Respublikos prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų (toliau – ir Kompetencijos nuostatai) 11.1.9 papunktyje nustatyta, kad skyriaus vyriausiasis prokuroras palaiko valstybinį kaltinimą visuose apylinkės ir apygardos teismuose, kai ikiteisminį tyrimą atliko, organizavo ir jam vadovavo specializuoto skyriaus prokuroras, sprendžia dėl šių teismų priimtų sprendimų ir nutarčių pagrįstumo bei teisėtumo ir esant pagrindui savo iniciatyva paduoda apeliacinį skundą.
Teismas sutinka su pareiškėjos argumentais, jog joks teisės aktas nereglamentuoja privalomumo prokurorui pateikti apeliacinį skundą. Aukščiau nurodytos nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja minėtoje baudžiamojoje byloje baigiamųjų kalbų metu siūlė skirti griežtesnę bausmę, t. y. laisvės atėmimą atidedant jos vykdymą, o teismas paskyrė švelnesnę bausmę, t. y. skyrė baudą. Vien tai, kad teismas paskyrė asmeniui švelnesnę bausmę, nei prokurorė prašė, nereiškia, jog tokiu atveju turi būti privalomai skundžiamas teismo priimtas sprendimas. Kaip minėta, teismas yra savarankiškas bei nepriklausomas, todėl prokuroro pateiktas prašymas neįpareigoja teismo priimti vienokį ar kitokį sprendimą, o prokurorui nėra nustatyta pareiga tokiu atveju skųsti teismo sprendimą. Taip pat tiek BPK, tiek 2015 m. Įsakymas su vėlesniais pakeitimais, tiek Kompetencijos nuostatai nenumato prokurorui imperatyvios pareigos skųsti teismo priimtą sprendimą. Pažymėtina, jog 2015 m. Įsakymas imperatyviai nustato prokurorui pareigą pažymėti IPS apie priimtą sprendimą skųsti ar neskųsti teismo sprendimo. Šiuo atveju pareiškėja atliko IPS atžymą, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas ir atsakovė savo procesiniuose dokumentuose pati pažymi, kad pareiškėja atliko minėta pareigą ir jai kaltinimas dėl to nereiškiamas.
Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-518/2018 nurodė, jog nagrinėtoje byloje galimai buvo sąlygos taikyti BK 72 straipsnyje numatytas turto konfiskavimo nuostatas, taip pat tai, kad prokuroras turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įsakymo, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šios klaidos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame nuosprendyje taip pat nenurodyta, jog prokuroras privalėjo paduoti apeliacinį skundą. Taigi tai, kad pareiškėja būtų pateikusi apeliacinį skundą, prašydama taikyti turto konfiskavimą, o teismas būtų taikęs turto konfiskavimą, laikytina hipotetinio pobūdžio teiginiais. Šiuo atveju nagrinėtinos bylos kontekste svarbu nustatyti, kokias teisės normas pareiškėja imperatyviai pažeidė. Įvertinus tai, kad pareiškėja į IPS suvedė savo sprendimą neskųsti teismo nuosprendžio, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog aukštesnysis prokuroras būtų išreiškęs nesutikimą su tokiu pareiškėjos sprendimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja atliko neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip padarytas tarnybinis pažeidimas. Priešingai, pareiškėja šiuo atveju atliko visus teisės aktais jai reglamentuotus atlikti veiksmui kaip valstybinį kaltinimą palaikančiai prokurorei. Be to, kaip pati pareiškėja skunde nurodė, ji sutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pats procesas tęsėsi ilgą laiko tarpą, todėl įvertinus prokuroro savarankiškumą, pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą savarankiškai priimti sprendimą skųsti ar neskųsti teismo nuosprendį. Minėta, jog pagal Kompetencijos nuostatus būtent aukštesniojo prokuroro teisė spręsti dėl teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir, esant pagrindui, savo iniciatyva paduoti apeliacinį skundą (Kompetencijų nuostatų 11.1.9 punktas). Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad aukštesnysis prokuroras neturėjo galimybės patikrinti 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, nes jo nebuvo IPS dėl Liteko integracijos sutrikimų, nelaikytina pareiškėjos kaltų neteisėtų veiksmų įrodymu. Juolab, kad byloje atsakovė nekvestionuoja fakto, kad pareiškėja minėtą teismo nuosprendį ir savo sprendimą jo neskųsti į IPS nustatyta tvarka įkėlė.
Dėl nurodytų argumentų teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėja savo neveikimu pažeidė jai teisės aktais imperatyviai nustatytas pareigas ir atliko kaltus neteisėtus veiksmus, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjos veiksmuose nėra neteisėto neveikimo ir kitų tarnybinės atsakomybės sąlygų.
Pareiškėja skunde nurodė, kad tarnybinė nuobauda buvo paskirta pasibaigus jos skyrimo terminui, kadangi 2018 m. sausio 2 d. elektroniniu paštu visi prokurorai buvo informuoti apie galimai nustatytus pažeidimus.
Nustatyta, kad Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Z. B. 2018 m. sausio 2 d. elektroniniu paštu išplatino pranešimą prokurorams apie pareiškėjos nustatytus pažeidimus palaikant valstybinį kaltinimą minėtoje baudžiamojoje byloje. Pareiškėjai nuobauda paskirta 2018 m. liepos 19 d. ginčijamu Įsakymu.
Pagal Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalį, tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytais atvejais tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
LVAT praktikoje yra pasisakyta, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dieną yra ta dieną, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012).
Remiantis suformuota teismų praktika laikytina, kad tarnybinio pažeidimo paaiškėjimo diena yra tarnybinio patikrinimo išvados generaliniam prokurorui pateikimo diena. Tarnybinio patikrinimo išvada dėl pareiškėjos veiksmų generaliniam prokurorui buvo pateikta 2018 m. liepos 16 d., Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos priimtas 2018 m. liepos 19 d., taigi, nuobaudos skyrimo terminas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas.
Pareiškėjos vertinimu, atsakovė pažeidė imperatyvius Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes prieš skirdama tarnybinę nuobaudą pareiškėjai, nesikreipė dėl sutikimo nuobaudai skirti į Prokurorų profesinę sąjungą, kurios Revizijos komisijos nare yra pareiškėja.
Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas.
Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad Prokurorų profesinės sąjungos Revizijos komisija, kurios narė ir yra pareiškėja, yra ne profesinės sąjungos atstovaujamasis ar valdymo, o kontrolės organas, kuris kontroliuoja profesinės sąjungos lėšų ir turto naudojimą, todėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. Atsižvelgus į tai, profesinės sąjungos sutikimas dėl pareiškėjai taikytinos tarnybinės nuobaudos nebuvo būtinas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą šiuo aspektu.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir galiojantį teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nustatė pagrindą panaikinti skundžiamą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2018 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. P-387 „Dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokurorei L. G. skyrimo“, todėl pareiškėjos skundas tenkintinas: skundžiamas Įsakymas, kuriuo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, naikintinas.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos atstovui rengiant skundą teismui galiojo Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), kurių 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Nustatyta, kad pareiškėją atstovavo advokatas M. V. pagal 2018 m. rugpjūčio 1 d. atstovavimo sutartį. Pagal 2018 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą Nr. 18-08-01/2 skundo VAAT parengimas įkainotas 500 Eur suma, pagal banko ,,Swedbank“ mokėjimo nurodymą Nr. 473 pareiškėja sumokėjo šią sumą. Rekomendacijų 8.2 punktas nustato, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį priteistinas maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientą 2,5. Pažymėtina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė 2018 m. rugpjūčio 20 d., taigi apskaičiuojant maksimalų galimą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį taikytinas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris 2018 m. I ketvirtį buvo 895,2 Eur. Atsižvelgiant į tai, maksimali galima priteisti suma sudaro 2 238 Eur (895,2 x 2,5). Šiuo atveju pareiškėjos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalios galimos priteisti sumos, todėl priteistina.
Atstovavimas VAAT įkainotas 200 Eur suma pagal 2018 m. lapkričio 5 d. sąskaitą Nr. 18-11-05/1. Banko ,,Luminor“ mokėjimo pavedimas patvirtina, jog pareiškėja šią sumą apmokėjo. Nustatyta, kad teismo posėdis šioje byloje vyko 2018 m lapkričio 6 d., kuris truko daugiau nei 30 min. Rekomendacijų 8.19 p. nustatyta, kad apskaičiuojant priteistiną atlyginimą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą yra taikomas koeficientas 0,1. Pagal Rekomendacijų 9 p. teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Nustatyta, kad 2018 m lapkričio 6 d. teismo posėdis truko daugiau nei 30 min todėl vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, laikytina, jog teismo posėdis truko 1 valandą. Kadangi teismo posėdis vyko 2018 m lapkričio 6 d., todėl taikomas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2018 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 926,7 Eur. Taigi, maksimali priteistina suma už atstovavimą VAAT sudarytų 92,67 Eur (0,1 x 926,7). Kadangi pareiškėjos prašoma priteisti 200 Eur suma viršija maksimalią galimą priteisti sumą, todėl yra mažintina ir pareiškėjai priteistina 92,67 Eur suma.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pareiškėjai priteistina 592,67 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (500 + 92,67).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a
Pareiškėjos L. G. skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2018 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. P-387 „Dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokurorei L. G. skyrimo“.
Priteisti pareiškėjai L. G. iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 592,67 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus 67 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Vėgelienė