Civilinė byla Nr. 3K-3-549/2011
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01376-2009-3
Procesinio sprendimo kategorija: 49.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Egvilta“ bankroto byloje, kurioje atsisakyta tvirtinti kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimą priteisti lėšas bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl šalių sudaryta paramos sutartimi sukeliamų teisių ir pareigų sutarties neįvykdymo atveju.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi iškėlė UAB „Egvilta“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Avere”, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą ir jų reikalavimus, tarp jų ir Vilniaus miesto savivaldybės 2997,06 Lt reikalavimą.
2010 m. rugpjūčio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė prašymą administratoriui dėl 246 022,96 Lt (6870,96 Lt žemės nuomos mokestis, įskaitant delspinigius, bei 239 152 Lt mokėtina suma pagal Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį) reikalavimo patvirtinimo BUAB „Egvilta” bankroto byloje. Ji nurodė, kad 2008 m. spalio 31 d. UAB „Egvilta“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį (toliau – Paramos sutartis), pagal kurią UAB „Egvilta“ įsipareigojo suteikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 239 152 Lt paramą, pinigus pervedant į pareiškėjo sąskaitą banke iki visos gyvenamųjų pastatų komplekso, kuris bus statomas atskirais etapais, pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo, bet ne vėliau kaip iki 2009 m. II ketvirčio pabaigos. UAB „Egvilta“ nurodytos sumos nepervedė, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 239 152 Lt reikalavimas turi būti patvirtintas UAB „Egvilta” bankroto byloje.
Bankroto administratorius pripažino tik žemės nuomos mokesčio reikalavimą, likusios 239 152 Lt reikalavimo sumos teismo prašė netvirtinti. Bankroto administratoriaus nuomone, toks pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas, nes paramos tiekėjas nėra saistomas įsipareigojimo suteikti paramą, todėl, paramos tiekėjui atsisakius suteikti paramą paramos gavėjui, pastarasis neturi teisės reikalauti įvykdyti prievolę natūra, t. y. teismine tvarka reikalauti įpareigoti paramos tiekėją suteikti paramą. Šiuo atveju paramos gavėjas gali reikalauti atlyginti tik jo patirtus nuostolius. Be to, pareiškėjo reikalavimas turi būti netenkintas ir dėl praleisto termino tokiam reikalavimui pareikšti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartimi pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą patenkino iš dalies – patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės patikslintą reikalavimą, įtraukiant 6870,96 Lt žemės mokesčio sumą, nurodant, kad antros eilės kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimo bendra suma yra 9868,02 Lt; reikalavimą patvirtinti 239 152 Lt reikalavimą pagal 2008 m. spalio 31 d. Paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį atmetė. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2997,06 Lt reikalavimas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi. Šios aplinkybės patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybė buvo laiku informuota apie UAB „Egvilta“ bankroto procesą, nes dalį savo reikalavimų pateikė tvirtinti teismo nustatytu terminu, o patiksinti reikalavimą pagal Paramos sutartį – beveik po 10 mėnesių nuo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nustatyto termino reikalavimams pareikšti pabaigos, todėl pripažino, jog terminą šiam reikalavimui pareikšti pareiškėjas praleido be svarbių priežasčių ir nėra pagrindo terminui atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad Paramos sutartis pagal savo pobūdį nepriskirtina prie sutarčių, kurias gali toliau vykdyti bankrutuojanti bendrovė (ĮBĮ 10 straipsnio 4,5 dalys), be to, pareiškėjas, žinodamas, kad BUAB „Egvilta“ iškelta bankroto byla, turėjo suvokti ir tai, kad sutartis nebus vykdoma. Ta aplinkybė, kad BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius neginčija Vilniaus miesto savivaldybės patikslinto reikalavimo dėl žemės mokesčio dalies, nesudaro pagrindo teismui kitaip vertinti termino reikalavimui pagal Paramos sutartį pareikšti praleidimo priežastis. Be to, patikslintas reikalavimas, su kuriuo sutinka BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius, pareikštas dėl žemės nuomos mokesčio už 2008-2010 metus. Vadovaujantis ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalimi, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi, tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti įstatyme nustatytas kitoks terminas, kuris šiuo atveju nebuvo pažeistas. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės 239 152 Lt reikalavimas pagal Paramos sutartį negali būti teismo tvirtinamas jau vien dėl to, jog jis pareikštas praleidus nustatytą terminą be svarbių priežasčių. Be to, teismas sutiko ir su BUAB „Egvilta“ bankroto administratoriaus teiginiais, kad, paramos teikėjui atsisakius suteikti paramą, jos gavėjas neturi teisės reikalauti įvykdyti prievolę natūra, nes paramos sutartis, kaip ir dovanojimo, yra realinė sutartis, kuri laikoma sudaryta nuo daikto (šiuo atveju tam tikros pinigų sumos) perdavimo, o ne nuo sutarties pasirašymo momento, nepriklausomai nuo sutarties formos (CK 6.181 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CK 6.465 straipsnio 2 dalimi, pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi. Tačiau asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. Dėl to teismas sutiko su bankroto administratoriaus argumentais, kad, paramos davėjui atsisakius suteikti sutartyje aptartą paramą, vienintelis galimas gavėjo interesų gynybos būdas yra nuostolių, jei tokių buvo patirta, atlyginimo reikalavimas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą 2011 m. birželio 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga aplinkybė, jog šalių buvo sudaryta paramos sutartis, kuriai taikomos CK 6.476 straipsnio nuostatos reglamentuojančios aukos (paramos ir labdaros) civilinį teisės institutą, kuris yra atskira dovanojimo sutarties rūšis ir šiems teisiniams santykiams kvalifikuoti taikomos bendrosios dovanojimo sutarties taisyklės, išskyrus tas, kurios prieštarauja auką reglamentuojančioms nuostatoms. Taigi, šiuo atveju svarbu ne bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos ir sutarčių vykdymo principai, o būtent aukos (paramos ir labdaros) civilinį teisės institutą reglamentuojančios CK 6.465-6.475 straipsniuose įtvirtintos bendrosios dovanojimo sutarties instituto nuostatos, taip pat CK 6.476 straipsnio normos, reglamentuojančios atskirą dovanojimo sutartinių santykių grupę – aukos (paramos ar labdaros) sutartis. CK 6.476 straipsnio normos yra specialiosios bendrųjų dovanojimo sutarties instituto normų atžvilgiu. Kadangi aukos (paramos ar labdaros) institutas teisės normų konkurencijos prasme yra specialus bendrųjų dovanojimo instituto normų požiūriu, tai, teisinius santykius kvalifikavus pagal šio CK 6.476 straipsnio 1 dalį, kaip auką (paramą ar labdarą), visų pirma turi būti taikomos šiame straipsnyje įtvirtintos taisyklės, o jų nereglamentuotais atvejais – bendrosios dovanojimo instituto nuostatos. Aukos (paramos ar labdaros) teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenumato atsakomybės tuo atveju, jeigu aukos davėjas neperdavė aukos. Taigi, tokiu atveju taikomos dovanojimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, pagal kurias dovanojimo sutartis yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo turto arba turtinės teisės (reikalavimo) perdavimo. Pažadas perduoti turtą ateityje galėtų būti vertinamas tik kaip ikisutartiniai santykiai. CK 6.465 straipnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors ateityje padovanoti, turi teisę tik į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą. Taigi, esant tokiam teisiniam reglamentavimui, apeliantas nepagrįstai remiasi tik bendrosiomis sutarčių teisės ir jų vykdymo nuostatomis bei principais ir nepagrįstai prašo įtraukti jį į BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą su 239 152 Lt reikalavimo suma. Teisėjų kolegija taip pat atmetė apelianto argumentus, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog BUAB „Egvilta“ bankroto administratorius neinformavo pareiškėjo apie tai, kad paramos sutartis nebus įvykdyta, nes tiek pareiškėjo 2997,06 Lt reikalavimo patvirtinimas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi, tiek pareiškėjo prašymo pateikimo terminai dėl reikalavimo patikslinimo yra aptarti skundžiamoje nutartyje konstatuojant, jog pareiškėjui buvo žinomos aplinkybės apie bankroto bylos atsakovui iškėlimą, todėl jis negalėjo protingai tikėtis, kad paramos sutartis atsakovo bus vykdoma. Kadangi parama – tai paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinis paramos dalykų teikimas, ir paramos teikimas negali būti vertinamas kaip prievolė, t.y. negali kilti prievolės teikti paramą, teisėjų kolegija plačiau nepasisakė dėl praleisto termino reikalavimui pareikšti pateikimo, nes šios aplinkybės ir išvada yra pakankami, kad skundžiamą nutartį būtų galima palikti nepakeistą, todėl dėl kitų atskirojo skundo argumentų ir pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas patvirtinti reikalavimą, teisėjų kolegija nepasisakė kaip dėl teisiškai nereikšmingų atskirajam skundui išnagrinėti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kreditorius Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir priimti naują sprendimą – kreditoriaus reikalavimus visiškai patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Terminas pareikšti reikalavimams nėra naikinamasis. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai įvertino ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje ir 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, reikšmingą sprendžiant, ar yra teisinis pagrindas priimti kreditorių pareiškimus dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, pripažinimo, kai jie paduoti dėl svarbių priežasčių praleidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą. Neatsižvelgta į ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas, kuriomis numatyta imperatyvioji pareiga administratoriui pranešti suinteresuotiems asmenims apie tai, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys. Taigi priimdamas skundžiamą nutartį ir atsisakydamas atnaujinti terminą reikalavimams pareikšti pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino imperatyviosios nuostatos – administratoriaus pareigos pranešti apie pasibaigusią sutartį reikšmės, o tai lėmė nepagrįstą atsisakymą atnaujinti terminą reikalavimams pateikti.
2. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punktą kreditoriui apie bankroto bylos iškėlimą pranešama per 10 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. gegužės 12 d. nutartyje kaip pagrindą atsisakyti atnaujinti terminą reikalavimams pareikšti nurodė, kad dalis Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimų buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi. Ir šios aplinkybės patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybė buvo laiku informuota apie UAB „Egvilta“ bankroto procesą. Tačiau Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į faktą, kad Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo informuota apie bankroto bylos iškėlimą, kaip tai imperatyviai nustatyta įstatyme, o anksčiau patvirtintas 2997,06 Lt reikalavimas nebuvo susijęs su šios bylos dalyku, t. y. 239 152 Lt reikalavimu, kylančiu iš Paramos sutarties, sudarytos 2008 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Egvilta".
3. Teismai neanalizavo Paramos sutarties nuostatų, todėl nepagrįstai taikė aukos (paramos ar labdaros) teisinį institutą, taip pažeisdami CK 6.156 str. 1 d. nustatytą sutarčių laisvės principą ir formuodami neteisingą ir įstatymams prieštaraujančią teismų praktiką. BUAB „Egvilta” neįvykdžiusi savo įsipareigojimų pagal Paramos sutartį pažeidė CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą ir Vilniaus miesto savivaldybės interesus, nes sudarydama paramos socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, kad bus papildytas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas. Kasatorius nesutinka, kad asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę tik į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti dovanojimo sutartį dėl nepateisinamų priežasčių. Teismai neteisingai aiškino, kad Paramos sutartis pagal savo pobūdį nepriskirtina prie sutarčių, kurias apskritai gali toliau vykdyti bankrutuojanti bendrovė, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl bankrutuojančios įmonės sutarčių tolesnio vykdymo po to, kai vienai sutarties šalių iškeliama bankroto byla.
Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasaciniame skunde iškeltų ir nagrinėtinų klausimų eiliškumą nustato bylą nagrinėjantis kasacinis teismas. Tuo atveju, kada nustatomas nagrinėtinų klausimų eiliškumas, teisinės išvados prioritetiniais kasacinio skundo klausimais pateikimas gali suponuoti galimybę nebeanalizuoti kitų, t. y. šalutinių, neturinčių reikšmės teisės aiškinimui bei taikymui ir įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui, klausimų. Būtent tokia teisinė situacija konstatuojama nagrinėjamoje byloje, todėl teisėjų kolegija pasisako esminiu byloje aktualiu teisės aiškinimo ir taikymo klausimu, t. y. dėl šalių sudarytos sutarties teisinio kvalifikavimo.
Dėl šalių sudarytos sutarties teisinio kvalifikavimo ir jos sukeliamų padarinių
Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais dėl šalių sudarytos sutarties galios šalims (CK 6.189 straipsnis 1 dalis). Valstybės pripažįstamas sutarties laisvės principas suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu sutarties šalių teises ir pareigas. Valstybė įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo ‑ įstatymo nuostatos. Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip, negu nustatyta įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Kartu būtina atsižvelgti į tokį teisinį reglamentavimą, kad sutarties šalių teisės ir pareigos gali atsirasti ne tik CK ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, bet ir, nors įstatymuose nenumatytų, tačiau jiems neprieštaraujančių sandorių pagrindu (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to kiekvieno konkretaus teisminio ginčo atveju, pripažįstant sutarties šalių autonomijos teisę sudaryti sutartis atitinkamomis sąlygomis, būtina nustatyti, ar šalys sudarė sutartį, kuri, nors įstatymuose ir nenumatyta, bet jiems neprieštarauja, ar sutartį, kurios sudarymas, keitimas, vykdymas, nutraukimas reglamentuojamas konkrečiu įstatymu. Tiek pirmuoju, tiek antruoju atvejais bylą nagrinėjantis teismas privalo patikrinti sutarties atitiktį bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), o kada šalių sudaryta sutartis gali būti kvalifikuojama pagal konkrečią sutarties rūšį reglamentuojančią teisę (CK šeštoji knyga IV dalis), sudarytos sutarties sąlygos patikrinamos ir pagal atitinkamą teisę.
Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad reikalavimo faktinis pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi suformuluoti teisminės gynybos teisę įgyvendinantis asmuo, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis asmuo grindžia reikalavimą, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat tas teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kirstnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. –N. v. A. L. , bylos Nr. 3K-3-534/2008; 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. B. v. V. B. , bylos Nr. 3K-3-514/2009). Dėl to bylą nagrinėję tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, svarstydami pareiškėjo – kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos – reikalavimą, kildinamą iš 2008 m. sausio 31 d. sutarties, turėjo pareigą ją teisiškai kvalifikuoti ir nustatyti jos sukeliamus padarinius.
Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo pagal CK 6.476 straipsnį, tai lemia byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, reikšmingos tokiam sutarties kvalifikavimui. Aukos (paramos ar labdaros) teisinis institutas, reglamentuojamas CK 6.476 straipsnio, išanalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009, padariniai, atsiradę dėl CK 6.476 straipsnio reglamentuotos sutarties neįvykdymo, tinkamai atskleisti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų išvadose, t. y atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei šios rūšies sutarčių reguliavimą pagal įstatymą, jos neįvykdymo atveju suinteresuoto asmens pažeistų teisių gynimo būdas pagal įstatymą yra nuostolių atlyginimas.
Nurodytais motyvais nepripažinus kasatoriaus teisės būti įtrauktam į bankrutuojančios įmonės BUAB „Egvilta“ kreditorių sąrašą 2008 m. sausio 31 d. sutarties pagrindu, neturi teisinės reikšmės ir neanalizuotini kasatoriaus argumentai dėl Įmonių bankroto įstatymo reglamentuojamų teisės normų, nustatančių terminus kreditorių reikalavimams pareikšti, pobūdžio bei teismo pareigos teikti kreditoriams informaciją apie bankroto bylos iškėlimą.
Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindo panaikinti ar pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis