Nr. DOK-79
Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00709-2024-0
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2026 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės,
susipažinusi su 2026 m. sausio 7 d. paduotu ieškovės M. S.-G. kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo
,
n u s t a t ė :
Ieškovė M. S.-G. padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S.-G. ieškinį atsakovui A. G. dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo; tretieji asmenys antstolis Aleksandras Selezniovas, L. J.
Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. spalio 21 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą.
Kasaciniu skundu ieškovė M. S.-G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. spalio 21 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Ieškovės kasacinis skundas paduotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.
Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.
Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.
Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.
Kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius jos finansinį ir darbinį indėlį į namą (189 264,21 Eur), esminį namo pagerinimą, nurodydami, kad daugelis mokėjimų atlikta grynaisiais pinigais, nenurodant mokėtojo. Teismai neįvertino, kad šių mokėjimų visuma, atlikta per bendro gyvenimo ir namo statybos užbaigimo laikotarpį (namas buvo tik 19 proc. baigtumo, kai prasidėjo bendras gyvenimas), sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti ieškovės indėlį, ypač atsižvelgiant į tai, kad namas buvo skirtas bendroms šeimos reikmėms. Ieškovės atlikti darbai (šildymo sistemos įrengimas, stogo apšiltinimas, vidaus pertvaros, virtuvės, laiptų montavimas), akivaizdžiai atitinka šį kriterijų. CK 3.90 straipsnio 1 dalies taikymui būtina nustatyti, kad: 1) turtas pagerintas iš esmės; 2) pagerinimas atliktas santuokos metu (arba sugyvenimo metu, kai pripažįstama jungtinė veikla); 3) pagerinta sutuoktinių lėšomis ar darbu. Teismai, neatsižvelgdami į ieškovės indėlį darbu ir lėšomis, pažeidė lygiateisiškumo principą (CK 3.26 straipsnis) ir netinkamai taikė CK 3.90 straipsnio normas, turinčias tiesioginę įtaką namo dalies pripažinimui bendra nuosavybe.
2. Teismai pripažino, kad 2017 m. vedybų sutartis, nustačiusi visiško turto atskirumo režimą, patvirtina, jog šalys neturėjo susitarimo dėl bendro turto sukūrimo. Tačiau teismas visiškai ignoravo namo statybos intensyvumą 2010-2017 m. ir faktą, kad ieškovės nuosavybės teisė, atsirandanti jungtinės veiklos pagrindu (CK 6.970 straipsnis), buvo jau susiformavusi iki vedybų sutarties pasirašymo. Teismas nepagrįstai ignoravo vedybų sutarties 3 dalies 5 punktą, kuriame aiškiai nurodyta: „Nekilnojamąjį turtą, kuriame šeima gyvena ir kuris pripažįstamas šeimos turtu, nepriklausomai nuo to, kurio sutuoktinio asmeninė nuosavybė jis yra, sutuoktiniai susitaria išlaikyti, remontuoti, mokėti mokesčius pagal tokią proporciją: 1/2 - vyras, 1/2 – žmona. Šis punktas tiesiogiai patvirtina, kad šalys Namą laikė bendru šeimos projektu, į kurio išlaikymą abu investavo lygiomis dalimis, o tai paneigia teismo išvadą apie „visišką finansų atskirumą“. Vedybų sutartis, sudaryta 2017 m., negalėjo atgaline data panaikinti jau įgytų ieškovės nuosavybės teisių, atsiradusių ankstesniu (iki 2017 m.) jungtinės veiklos santykių pagrindu. Teismas, pritaikydamas vedybų sutartį kaip paneigiančią jungtinę veiklą, netinkamai aiškino šalių valią ir materialiosios teisės normas.
3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad tarp šalių būtų buvęs susitarimas dėl namo sukūrimo bendrąja daline nuosavybe“. Ši išvada prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms (ilgalaikis bendras gyvenimas, bendrų vaikų gimimas Namo statybos metu) ir ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad toks elgesys gali būti pakankamas pagrindas pripažinti susitarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 684/2015; ir kt.).
4. Teismai, vertindami 2013 m. kovo 23 d. paskolos sutartį, padarė esminę klaidą - jie šį dokumentą vertino izoliuotai nuo bendro šalių gyvenimo konteksto ir klaidingai interpretavo kaip finansinio atskirumo įrodymą. Paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad 76 000 Lt (22 011,12 Eur) suma yra skiriama būtent namo (duomenys neskelbtini) statybai.
5. Teismai neteisingai konstatavo, kad taikos sutarties patvirtinimas pažeidžia trečiojo asmens teises ir prieštarauja viešajam interesui, taip netinkamai taikydami CPK 42 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 3 dalį. Ieškovei pripažinimas jos turto dalies nėra atsakovo turto „sumažinimas“, o faktiškai jau egzistuojančios nuosavybės teisės įteisinimas. Pripažinus ieškovei nuosavybės teisę į 1/4 namo dalį, kreditoriaus interesai lieka apsaugoti, nes išieškojimas gali būti nukreipiamas į atsakovui priklausančią dalį.
6. Teismai pabrėžė, kad namas yra areštuotas ir juo draudžiama disponuoti, o tokie susitarimai yra niekiniai (CK 1.80 straipsnis). Tačiau šis teisinis aiškinimas yra klaidingas, nes, pirma, taikos sutartis nenumato disponavimo areštuotu turtu (pardavimo, dovanojimo), bet tik nuosavybės teisės dalies nustatymą; antra, disponavimo teisės apribojimas reiškia draudimą turtą parduoti, perleisti, įkeisti. Taikos sutartis neprieštarautų arešto tikslui – užtikrinti išieškojimą, kadangi būtų nustatyta, kad atsakovui priklauso mažesnė turto dalis, kuri ir yra išieškojimo objektas.
Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.
Kadangi kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.
Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,
n u t a r i a :
Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
Grąžinti M. S.-G. 671 (šešis šimtus septyniasdešimt vieną eurą) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. gruodžio 22 d. Perlas Finance mokėjimo terminale, mokėjimo kodas ZP06774.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėjai Donatas Šernas
Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė