Administracinė byla Nr. P-45-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02535-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Biodegra“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 pagal pareiškėjų T. K., L. (L.) Jakubėno ir A. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Biodegra“) dėl išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai T. K., L. J. ir A. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Vilniaus RAAD) 2014 m. kovo 24 d. galutinę atrankos išvadą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Biodegra“ atliekų tvarkymo veiklos pajėgumų keitimo poveikio aplinkai vertinimo Nr. (38-4)-VR-1.7-1299 (toliau – ir Galutinė išvada).

Pareiškėjai paaiškino, kad Galutinė išvada yra nemotyvuota ir neaiški, neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina. Pareiškėjai nurodė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), UAB „Biodegra“ (toliau – ir Bendrovė) užsiima ūkine veikla (įskaitant atliekų tvarkymo veiklą), kurią šiuo metu plečia. Pagal Galutinę išvadą Bendrovė vykdo šią ūkinę veiklą: biologiškai skaidžių atliekų kompostavimas biologiniu būdu, naftos produktais užteršto grunto ir vandens, naftos mišinių valymas biologiniu ir fizikiniu būdais, komunalinių atliekų rūšiavimas, eksploatuoti netinkamų transporto priemonių, maistinio aliejaus perdirbimas, kitų atliekų (elektronikos, šaldytuvų, baterijų ir kt.) sandėliavimas (toliau – ir Ūkinė veikla). Pagal Vilniaus RAAD pateiktą informaciją Ūkinė veikla Žemės sklype vykdoma nuo 2003 m. gruodžio 30 d. Su Ūkine veikla susijusios poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) procedūros atliktos 2011 metais, priimant 2011 m. gruodžio 22 d. atrankos išvadą dėl UAB „Biodegra“ atliekų tvarkymo veiklos išplėtimo poveikio aplinkai vertinimo Nr. VR-1.7-2205 (toliau – ir atrankos išvada Nr. VR-1.7-2205), ir 2014 metais priimant Galutinę išvadą. Dėl vykdomos Ūkinės veiklos vietos gyventojai patiria didžiulę smarvę ir kitus nuolatinius nepatogumus, susijusius su gyvenamosios aplinkos kokybės pablogėjimu.

Vilniaus RAAD 2014 m. sausio 8 d. atrankos išvadoje dėl UAB „Biodegra“ atliekų tvarkymo veiklos pajėgumų keitimo poveikio aplinkai vertinimo Nr. (38-4)-VR-1.7-88 (toliau – ir atrankos išvada Nr. (38-4)-VR-1.7-88) ir Galutinėje išvadoje nurodyta, kad UAB „Biodegra“ atliekų tvarkymo veiklos pajėgumams keisti PAV neprivalomas. Pareiškėjų manymu, Vilniaus RAAD ir Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Vilniaus VSC) savo nemotyvuotuose sprendimuose PAV atrankos institutą pavertė tik formalių reikalavimų atitikimo procedūra, pagal kurią jokios realios motyvuotos atrankos neatliko, o tiesiog pagal formaliai deklaruojamus planuojamos ūkinės veiklos mastus konstatavo, kad PAV yra neprivalomas. Galutinė išvada pagrįsta Bendrovės pateikta neišsamia ir klaidinančia informacija. Be to, PAV atranka atlikta tik Ūkinės veiklos daliai, t. y. planuojamam išplėtimui, o pačiai Ūkinei veiklai, kompostavimo aikštelėms privalomos PAV procedūros niekada nebuvo atliktos. Be to, neaišku, kokia tiksliai Ūkinė veikla vykdoma šiuo metu, koks yra planuojamas Ūkinės veiklos pakeitimas, kuriam atlikta PAV atranka. Atliekant PAV atranką ir priimant Galutinę išvadą, nebuvo pateikti ir įvertinti duomenys apie reikšmingus Ūkinės veiklos ir aplinkos veiksnius (kvapus ir oro taršą, pavojingų atliekų kiekį, gamybinių ir buitinių nuotekų padidėjimą, poveikį aplinkai mažinančias priemones ir monitoringą, Žemės sklype esančius taršos šaltinius ir įrenginius, kurių pagalba vykdoma Ūkinė veikla, biologiškai skaidžių atliekų kompostavimo aikštelių reikalavimus, poveikį „Natura 2000“ teritorijoms, atstumą nuo planuojamos Ūkinės veiklos iki artimiausių gyvenamųjų namų).

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai skundą grindžia abstrakčiais motyvais, konkrečiai nenurodo, kaip ir į kokius Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PŪVPAVĮ, Įstatymas) (2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XII-418) 7 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punkte bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-665 patvirtintų Planuojamos ūkinės veiklos atrankos metodinių nurodymų (toliau – ir Metodiniai nurodymai) (2010 m. liepos 22 d. įsakymo redakcija Nr. D1-639) 2 priede nurodytus aspektus neatsižvelgė Vilniaus RAAD. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai nėra susipažinę su atrankos medžiaga, kurią vertino Vilniaus RAAD. Pareiškėjai turėjo teisę per 20 darbo dienų nuo pirminės atrankos išvados paskelbimo dienos teikti Vilniaus RAAD pasiūlymus persvarstyti atrankos išvadą ir persvarstymo metu išsamiai susipažinti su planuojama ūkine veikla, tačiau šia teise nepasinaudojo ir planuojamos ūkinės veiklos PAV atrankos procese nedalyvavo. Nepagrįstas ir pareiškėjų argumentas dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir SPAV). Pareiškėjai klaidina teismą, teigdami, jog PAV procedūros negali būti vykdomos, kol nėra atliktos SPAV procedūros, kadangi minėtos procedūros nėra susijusios.

Pareiškėjai taip pat klaidingai teigia, kad atliekoms tvarkyti (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo atliktos PAV procedūros, o 2014 m. balandžio 9 d. Vilniaus RAAD priimta PAV atrankos išvada tik dėl atliekų išplėtimo. 2002 metais UAB „Chitinas“ (duomenys neskelbtini) atliko PAV procedūras dėl organinių kompostuojamų atliekų perdirbimo ir trąšų gamybos, o Vilniaus RAAD 2002 m. sausio 24 d. raštu Nr. 131 priėmė atrankos išvadą, kad planuojamai ūkinei veiklai PAV ataskaitos rengimas neprivalomas. 2006 metais tuo pačiu adresu UAB „Stiebas“ atliko PAV procedūras dėl statybinių atliekų perdirbimo, o 2006 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1.7-1782 priimta PAV atrankos išvada, kad PAV neprivalomas. 2008 metais UAB „Chitinas“ atliko PAV procedūras dėl biologiškai skaidžių atliekų kompostavimo aikštelės modernizavimo bei pajėgumų padidinimo, o Vilniaus RAAD 2008 m. vasario 20 d. rašte Nr. 1.7-600 priėmė atrankos išvadą, kad PAV neprivalomas. Reorganizavus UAB „Chitinas“ ir UAB „Stiebas“, nuo 2011 metų veiklą perėmė UAB „Biodegra“. Atsižvelgiant į tai, kad PAV procedūros jau buvo atliktos 2002, 2006 ir 2008 metais, UAB „Biodegra“ 2011 ir 2014 metais atliko PAV atranką tik dėl tvarkomų atliekų plėtimo. 2014 metais PAV atrankos medžiagoje įvertinti tiek esami tvarkomų atliekų pajėgumai, tiek planuojamų didinti atliekų pajėgumai. Atsakovas pažymėjo, kad, rengiant atrankos išvadą, teisės aktai nenustato prievolės pateikti informaciją apie praeityje buvusias procedūras. 2014 metais teikiant PAV atranką buvo išplėstas naftos produktais užterštų atliekų sąrašas bei kiekiai. Išplėtus atliekų sąrašą buvo detalizuotas šių atliekų tvarkymas ir atskirti bei detalizuoti biologinis ir fizikinis atliekų valymo būdai. Detalūs atliekų tvarkymo būdai aprašyti PAV atrankos medžiagoje, su kuria suinteresuota visuomenė PAV procedūrų metu galėjo susipažinti bei teikti savo pasiūlymus.

Pagal Vilniaus RAAD išduoto taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimo Nr. VR-4.7-V-02-Šv-1 sąlygas (TIPK leidimas išduotas vadovaujantis 2011 metų PAV atrankos medžiaga) šiuo metu Bendrovė turi teisę vykdyti šias veiklas: biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo veiklą; eksploatuoti netinkamų transporto priemonių ardymo veiklą; naftos produktais užteršto grunto ir vandens valymo veiklą; komunalinių atliekų rūšiavimo veiklą; aliejaus, riebalų perdirbimo veiklą; kitų atliekų sandėliavimo veiklą. Pagal TIPK leidime Nr. VR-4.7-V-02-Šv-l nustatytas sąlygas Bendrovė turi teisę, o ne prievolę, tvarkyti išvardytas atliekas. 2014 metais PAV atrankoje visos veiklos išliko tokios pačios, Bendrovė atsisakė tik netinkamų transporto priemonių ardymo.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Vilniaus RAAD nesiima spręsti Vilniaus VSC išvadų teisingumo, t. y. motyvų, kuriais remdamiesi PAV subjektai priima sprendimus, ar planuojamai ūkinei veiklai (toliau – ir PŪV) reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Vilniaus RAAD nėra kompetentingas spręsti PAV subjektų, ypač atsakingų už sveikatos, priešgaisrinę, kultūros paveldo apsaugą, veiklos srities klausimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Biodegra“ atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Galutinė išvada yra teisėta, priimta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, todėl jos naikinti nėra jokio pagrindo. UAB „Biodegra“ pažymėjo, jog veiklą Lietuvoje vykdo 15 metų: surenka, perdirba ir tvarko biodegraduojančias atliekas, maistinį aliejų, pavojingas atliekas, komunalines atliekas, statybines atliekas, eksploatuoti netinkamas transporto priemones. Bendrovė turi visus leidimus, reikalingus vykdomai veiklai (TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Šv-1LR; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduotą pavojingų atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000525) ir yra įregistruota Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atliekas tvarkančių įmonių registre, o jos veikloje taikomos technologijos atitinka Europos Sąjungos standartus. Vilniaus RAAD atliekant PAV atranką Bendrovė laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, teikė visą būtiną informaciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. V-1058 1 punktu pavadinimas nuo 2016 m. balandžio 1 d. pakeistas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos) atsiliepime  į skundą prašė dėl pareiškėjų skundo spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal PŪVPAVĮ (2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XII-418) 7 straipsnio 13 dalį atsakinga institucija (šiuo atveju – Vilniaus RAAD), išnagrinėjusi visų poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas, per 5 darbo dienas priima galutinę motyvuotą atrankos išvadą, ar privaloma atlikti PAV. Atsižvelgdamas į tai, Vilniaus VSC dėl galutinės poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvados pasisakyti negali, kadangi tai nėra Vilniaus VSC kompetencija.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, panaikino Vilniaus RAAD 2014 m. kovo 24 d. galutinę atrankos išvadą dėl UAB „Biodegra“ atliekų tvarkymo veiklos pajėgumų keitimo poveikio aplinkai vertinimo            Nr. (38-4)-VR-1.7-1299.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Galutinės išvados, kurioje nurodyta, kad UAB „Biodegra“ atliekų tvarkymo veiklos pajėgumams keisti PAV neprivalomas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 7 dalį (2011 m. birželio 9 d. įstatymo Nr. XI-1433 redakcija) bei Metodinių nurodymų (2010 m. liepos 22 d. įsakymo redakcija Nr. D1-639) 10 punktą Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių, įskaitant galimą poveikį visuomenės sveikatai, vertinimas patenka į atsakingos institucijos, atliekančios aptariamą atranką ir priimančios atrankos išvadą, kompetenciją. Būtent ši institucija yra atsakinga už tinkamą minėtų reikšmingų aplinkybių įvertinimą, jai tenka pareiga argumentuoti atskirus vertinimo aspektus. Vilniaus RAAD 2014 m. sausio 8 d. priėmė atrankos išvadą Nr. (38-4)-VR-1.7-88, pagal kurią UAB „Biodegra“ atliekų tvarkymo veiklos pajėgumams keisti poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas, tačiau Vilniaus VSC pateikė motyvuotą prašymą šią išvadą persvarstyti, nurodydamas, kad išvadai nepritaria, nes nepateikta informacija, kaip dėl tvarkomų atliekų veiklos išplėtimo bus koreguojamos esamos ūkinės veiklos sanitarinės apsaugos zonos ir informacija apie su planuojama ūkine veikla susijusį kvapo poveikį artimiausių gyvenamųjų teritorijų gyventojams. Vilniaus VSC 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. 12(12.37)-2-3038 pritarė atrankos išvadai Nr. (38-4)-VR-1.7-88 ir nurodė, kad pagal 2014 m. kovo 5 d. pateiktą papildomą medžiagą šiuo metu vyksta PŪV sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir tvirtinimo procedūros ir kad didžiausia leidžiama kvapo koncentracijos ribinė vertė (8 OUE/m-3) dėl PŪV nebus viršyta nei PŪV teritorijoje, nei artimiausios gyvenamosios aplinkos ore ir atitiks teisės aktuose reglamentuojamas ribines vertes, todėl pateikė išvadą, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą atlikti neprivaloma.

Teismas įvertino, kad Vilniaus VSC 2014 m. kovo 10 d. raštas Nr. 12(12.37)-2-3038 nėra tinkamai argumentuotas, nepagrįstas nei objektyviais duomenimis (faktais), nei teisės aktų normomis, jame nenurodomi aiškūs kriterijai, kuriais remiantis padaryta išvada, jog poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas. Nors rašte nurodoma,  jog buvo vertinama 2014 m. kovo 5 d. pateikta informacija, jame neatsispindi, kokie duomenys buvo pateikti ir kaip juos įvertintinus padaryta išvada apie PAV neprivalomumą. Vilniaus VSC rašte nurodyti duomenys, kad didžiausia leidžiama kvapo koncentracijos ribinė vertė, t. y. 8 OUE/m-3, dėl PŪV nebus viršyta nei PŪV teritorijoje, nei artimiausios gyvenamosios aplinkos ore ir atitiks nustatytas ribines vertes, yra deklaratyvūs, kadangi iš pateiktos išvados neaišku, kokiais konkrečiais dokumentais buvo remiamasi, nepateiktas jų įvertinimas.

Teismas taip pat pažymėjo, jog iš Bendrovės pateiktos informacijos matyti, kad dėl ūkinės veiklos (buities patalpų, plovyklos) į orą bus išmetami šie susidarantys teršalai: anglies monoksidas, azoto oksidai, sieros anhidridai, kietosios dalelės, dėl atliekų kompostavimo į orą bus išmetamas amoniakas. Vilniaus VSC šių rodiklių netikrino ir jų nevertino, nenustatinėjo kitų Bendrovės monitoringo programoje nurodytų taršos šaltinių ir iš jų susidarančių teršalų rodiklių. Nors Vilniaus VSC 2014 m. kovo 10 d. išvadoje minima, kad didžiausia leidžiama kvapo koncentracijos ribinė vertė nebus viršyta artimiausioje gyvenamojoje aplinkoje, iš jo nėra aišku, koks atstumas iki artimiausių gyvenamųjų namų buvo vertinamas, nes šie duomenys yra skirtingi: Vilniaus VSC Širvintų skyriaus 2013 m. liepos 30 d. pažymoje Nr. 22(22-3-6)-22.3.11-33 nurodoma, jog artimiausia gyvenamoji teritorija nuo planuojamos ūkinės veiklos sklypo ribos pietų kryptimi yra už 240 ir 300 metrų, informacijos atrankai dėl poveikio aplinkai vertinimo 2.2.2 punkte nurodoma, kad artimiausias gyvenamasis namas yra už 340 metrų nuo įmonės vykdomos veiklos teritorijos, o 6.4 punkte – kad artimiausi gyvenamieji namai yra daugiau kaip už 360 metrų. Atstumo iki gyvenamųjų namų įvertinimas nagrinėjamu atveju yra reikšmingas dėl to, kad atliekų perdirbimo veiklai, kuomet neatliekamas poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, yra numatyta 500 metrų sanitarinės apsaugos zonų riba (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių priedo 2.2 p.).

Teismo vertinimu, iš Vilniaus VSC 2014 m. kovo 10 d. išvados taip pat nėra aišku, kokia konkreti kvapo koncentracijos vertė gyvenamosios aplinkos ore buvo vertinama, ypač kai Bendrovė planavo ne bet kokių, o organinių biodegraduojančių atliekų tvarkymo veiklos išplėtimą, siekdama per metus perdirbti 101 151 t organinių atliekų (bioskaidžių atliekų ir dumblo), be to, itin ženkliai padidino naftos produktais užterštų pavojingų atliekų tvarkymo kiekį (nuo 1900 t iki 10 700 t per metus), nors ir pasisakyta, kad ji neviršys didžiausios leidžiamos ribinės vertės (8 OUE/m3), joje (išvadoje) neįvertinta, kokius kvapo ir oro taršos pokyčius sąlygos plečiama ūkinė veikla, atsižvelgiant į organinių junginių skaidymosi trukmę, kokia numatoma kvapo koncentracija, intensyvumas, sklaida ir pan. Tik tam tikro fakto apie kvapo ribinę vertę nurodymas, niekaip neaptariant šio kvapo poveikio artimiausių gyvenamųjų teritorijų gyventojams ir visuomenės sveikatai, Vilniaus VSC išvadoje laikytinas nepakankamu argumentu tam, kad būtų padaryta išvada apie PAV nereikalingumą.

Teismas pabrėžė, kad atsakovas, priimdamas galutinę atrankos išvadą, privalo ne tik atsižvelgti į planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo pateiktą informaciją, apibūdinančią planuojamą ūkinę veiklą, bet ir ją išanalizuoti bei įvertinti, taip pat išanalizuoti daugelį kitų veiksnių, nurodytų Įstatymo 7 straipsnio 6 dalyje, identifikuojant galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį įvairiems saugomiems gėriams. PAV subjekto išvada atsakingai institucijai nėra privaloma, nes ji turi pareigą  PAV subjekto išvadą išnagrinėti kartu su kitais dokumentais (informacija), reikalingais galutinei atrankos išvadai pateikti, todėl iš esmės ją turi vertinti tik kaip išreiškiančią PAV subjekto nuomonę dėl poveikio aplinkai vertinimo privalomumo šio subjekto veiklos kompetencijai priskirtų klausimų kontekste, todėl PAV subjekto išvados motyvacijos trūkumai, jei šia išvada remiamasi priimant galutinę atrankos išvadą, turėtų būti vertinami per atsakingos institucijos įstatyme įtvirtintos pareigos priimti motyvuotą galutinę atrankos išvadą prizmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2102/2014).

Teismas konstatavo, jog Vilniaus RAAD, atsižvelgęs į visiškai nepagrįstą ir nemotyvuotą Vilniaus VSC 2014 m. kovo 10 d. išvadą Nr. 12(12.37)-2-3038, priėmė Galutinę išvadą, kurios 9.7 ir 9.8 punktuose nurodė iš esmės analogišką, kaip ir Vilniaus VSC rašte išdėstytą, informaciją. Galutinės išvados 9.7 punktas, kuris laikytinas vienu iš pagrindinių ir lėmusių Galutinės išvados priėmimą, negali būti laikomas pakankamu priimti atrankos išvadą dėl to, kad poveikio aplinkai vertinimas nereikalingas. Vilniaus RAAD, susipažinęs su Bendrovės vykdoma ūkine veikla, jos pateikta informacija, kurioje nurodyti įmonėje į orą išmetamų teršalų kiekiai, Galutinėje išvadoje neatsižvelgė ir nevertino ginčo planuojamos ūkinės veiklos galimo poveikio visuomenės sveikatai, nepateikė jokių su tuo susijusių argumentų. Skundžiamos galutinės atrankos išvados argumentai nepagrįsti išsamia informacija ir faktinėmis aplinkybėmis apie planuojamos ūkinės veiklos pavojingumą dėl jos pobūdžio, vietos ypatumų ir galimą reikšmingą tikėtiną neigiamą planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai, kitiems aplinkos elementams, t. y. gyvūnijai ir augalijai, dirvožemiui, žemės paviršiui ir jos gelmėms, orui, vandeniui ir t. t. Teismo vertinimu, Galutinės išvadoje nėra argumentų, kurie leistų vienareikšmiškai teigti, kad ginčo planuojama ūkinė veikla neturės ir negali turėti jokio reikšmingo poveikio aplinkai.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, galutinėje atrankos išvadoje turi būti atsižvelgta į subjektų, kurie kreipėsi su prašymais persvarstyti atrankos išvadą, argumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1424/2014). Vilniaus VSC 2014 m. sausio 22 d. rašte Nr. 12(12.37)-2-743 prašydamas persvarstyti atrankos išvadą nurodė, kad nepateikta informacija, kaip bus koreguojamos esamos ūkinės veiklos sanitarinės apsaugos zonų ribos dėl tvarkomų atliekų veiklos išplėtimo bei nepateikta informacija apie su PŪV susijusį kvapo poveikį artimiausių gyvenamųjų teritorijų gyventojams, todėl Vilniaus RAAD Galutinėje išvadoje turėjo pareigą ją tinkamai motyvuoti ir argumentuoti atsižvelgdamas į išreikštus pastebėjimus, nes priešingu atveju išvados persvarstymas taptų betiksliu. Vilniaus RAAD Galutinėje išvadoje pasisakė dėl sanitarinės apsaugos zonų ribų jos 9.8 punkte, nurodydamas, kad šiuo metu vyksta PŪV sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir tvirtinimo procedūros, tačiau iš esmės tinkamai nepasisakė dėl su planuojama ūkine veikla susijusio kvapo poveikio artimiausių gyvenamųjų teritorijų gyventojams, todėl Galutinė išvada laikytina nepakankamai motyvuota ir aiškia. 

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Įstatymo 7 straipsnio 13 dalis įpareigoja atsakingą instituciją priimti motyvuotą galutinę atrankos išvadą. Nustatyti Galutinės išvados motyvų trūkumai nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą šį individualų administracinį aktą pripažinti nepagrįstu, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų bei naikintinu.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartimi atsakovo Vilniaus RAAD ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Biodegra“ apeliacinius skundus atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos yra sietinos tik su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų išpildymu, priimant Galutinę išvadą, todėl ir pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų bus apsiribojama vien tais aspektais, kurie susieti su šiuo klausimu – Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aiškinimu bei taikymu tikrintinoje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Galutinės išvados surašymo metu galiojusiomis Įstatymo 7 straipsnio 6, 7 ir 13 dalių, Metodinių nurodymų 11 punkto bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. D1-311 patvirtinto Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo dokumentų nagrinėjimo aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punkto, 2 priedo bei 3 priedo 9 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad teisėkūros subjektai atsakingai institucijai įtvirtino pareigą priimti išvadą dėl poveikio aplinkai vertinimo (ne)privalomumo, kuri visais atvejais (tiek nesant persvarstymo, tiek po persvarstymo) turi būti motyvuota. Tai pagrindinė pareiga, kurios neįvykdžius atrankos išvada (pirminė ar po persvarstymo) dėl poveikio aplinkai vertinimo negalėtų būti pripažinta teisėta bei pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Aplinkos ministerija Metodiniuose nurodymuose galutinės motyvuotos atrankos išvados formos neapibrėžė bei neįvardijo, kas konkrečiai turi būti atspindėta galutinėje motyvuotoje atrankos išvadoje dėl poveikio aplinkai vertinimo (ne)privalomumo. Tokio pobūdžio reikalavimai iš principo buvo nurodyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. D1-311 3 priede, kurie iš esmės buvo įvykdyti, todėl, teismo vertinimu, formaliuoju požiūriu atsakovas Vilniaus RAAD nuo keliamų reikalavimų nenukrypo, kartu lyg ir laikydamasis 3 priedo 9 punkte apibrėžto teisės aktuose įtvirtinto įpareigojimo išdėstyti pagrindinius motyvus, kuriais remtasi priimant išvadą, todėl pastarojo punkto turinio analizė iš esmės ir lemia, ar iš tikro 2014 m. kovo  24 d. surašyta Galutinė išvada buvo nemotyvuota, ką konstatavo pirmosios instancijos teismas bei kas nulėmė skundžiamos Galutinės išvados panaikinimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš principo sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentacija, naikinant Galutinę išvadą, papildomai pažymėjo, kad Galutinės išvados 9.1 ir 9.2 punktuose jokio savarankiško atsakingos institucijos vertinimo (motyvacijos) nėra, kad Galutinės išvados 9.3 punkte pasisakoma apie veiklos vykdymo išplėtimą, tvarkomų atliekų kiekių ir sąrašo išplėtimą, tačiau nenurodoma, kiek ši veikla išsiplės ir kaip aritmetine išraiška pasikeis kiekiai, kodėl jie nelemia poreikio atlikti poveikio aplinkai įvertinimą, todėl 9.3 punkte esantis dėstymas neatitinka atrankos išvados motyvacijos sąvokos ir yra sunkiai, sprendžiant pagal tai, kas surašyta 9.3 punkte, suderinamas su Galutine išvada, kad poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas. Galutinės išvados 9.4 ir 9.5 punktuose išdėstyti dalykai visiškai nekonkretizuoti ir yra bendro pobūdžio, o pradėtas vykdyti monitoringas ir jau vykdomas kitokio pobūdžio monitoringas (9.6 p.), tai tik aplinkybių konstatavimas, nenurodant, kada įmonės teritorijoje yra pradėtas vykdyti taršos šaltinių išmetamų / išleidžiamų teršalų monitoringas ir koks pastarojo monitoringo tikslas bei kaip jis daro įtaką Galutinei išvadai. Galutinės išvados 9.8 punkto motyvas, jog Galutinės išvados surašymo metu vyksta PŪV sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymas ir tvirtinimas. Šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismas vertino tik kaip bendro pobūdžio informaciją apie vykstančias procedūras, kuri nesusijusi su priimta Galutine išvada, nes pasikeitus riboms, keisis ir faktinė situacija, kuri palies kitokį suinteresuotų asmenų ratą, o veiklą planuojama plėsti.  Dėl Galutinės išvados 9.7 punkto, kaip esminio, ir jo trūkumų, apeliacinės instancijos teismas palaikė pirmosios instancijos teismo poziciją. Pabrėžė, kad Galutinės išvados 9.7 punkte daroma kategoriška išvada nepatvirtinta jokiais duomenimis. Atsakovas nenurodė, kokie konkretūs faktiniai duomenys tai patvirtina, o teiginys, kuris negali būti patikrintas, negali būti pripažintas pagrįstu bei tarnauti kertiniu motyvu, lėmusiu Galutinės išvadą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad motyvai, kuriais remiantis priimama atrankos išvada (pirminė ar po persvarstymo), negali būti bendro pobūdžio abstraktūs teiginiai. Darant išvadą dėl poveikio aplinkai vertinimo (ne)privalomumo galutinės atrankos išvados motyvacijos dalyje turi būti aiškiai bei konkrečiai išdėstyta (taip, kad būtų galima patvirtinti arba paneigti), kas suponuoja tokio pobūdžio išvadą, įvardijant konkrečias faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, patvirtinusias Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų nesilaikymą, siekdamas realiai užtikrinti visuomenės ar jos dalies teisę į švarią bei saugią aplinką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjų reikalavimo teisės aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pareiškėjai turi teises į sveiką, švarią ir saugią aplinką bei nuosavybės apsaugą, o tai reiškia ir teisę jas ginti inter alia (be kita ko) teisme. Įvardytos teisės nėra absoliučios ir paneigiančios ūkinių vienetų teisę verstis norima ūkine veikla, todėl turi būti ieškoma balanso tarp šalių konstitucinių teisių.

IV.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Biodegra“ prašymu dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 prašo: 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017, ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjų skundą atmesti. Prašymą atnaujinti procesą UAB „Biodegra“ grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, t. y. kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, bei būtinybe užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą. Prašyme UAB „Biodegra“ nurodo, kad:

1. Galutinė išvada buvo priimta ir skirta suinteresuotiems asmenims – UAB „Biodegra“, viešajai įstaigai „Aplinkos vertinimo projektai“, Širvintų rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritoriniam padaliniui. Nurodyti suinteresuoti asmenys Galutinės išvados neginčijo, jos motyvai jiems buvo suprantami ir aiškūs. Individualaus administracinio akto turinio trūkumai savaime negali lemti ginčijamo administracinio akto pripažinimo neteisėtu, būtina įvertinti, kokie tai pažeidimai. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad Galutinė išvada nėra pakankamai motyvuota, tačiau nenurodė jokių konkrečių teisės aktų pažeidimų, kurie galėjo sudaryti pagrindą pripažinti, kad Galutinė išvada neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo (pareigos nurodyti individualaus administracinio akto motyvus). Nurodyta aplinkybė leidžia teigti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų individualų administracinį aktą pripažinti nemotyvuotu – teismas nenustatė, kad priimtos Galutinės išvados motyvai būtų nepakankamai aiškūs suinteresuotiems asmenims.

2. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos yra bendrosios teisės normos Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertimo įstatymo atžvilgiu. Individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialiosios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, todėl priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nulemtas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį. Teismai, vertindami Galutinės išvados motyvų pakankamumą, privalėjo nustatyti ir įvertinti konkrečius pažeidimus, kurie buvo padaryti, priimant ginčijamą išvadą, negalėjo apsiriboti tik Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymu ir privalėjo nurodyti ne tik bendrosios teisės normos (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.), bet ir specialiosios teisės normos pažeidimus, tačiau to nepadarė. Bendrovė pažymi, jog poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūra yra specifinė sritis, todėl vien motyvų „nepakankamumas“, taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas negalėjo būti pagrindas panaikinti Galutinę išvadą. Teismas, nenurodydamas aiškių Galutinės išvados trūkumų, neatskleidė bylos esmės ir šią išvadą panaikino formaliu pagrindu, kaip neva nepakankamai motyvuotą individualų administracini aktą.

3. Bendrovė taip pat pabrėžia, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl atliekų perdirbimo baro (duomenys neskelbtini), sanitarinės zonos nustatymo specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino sanitarinės apsaugos zonos nustatymo specialųjį planą. Patvirtinus šį planą, buvo faktiškai patvirtinti Galutinėje išvadoje nurodyti argumentai ir jos motyvų pakankamumas (pagrįstumas). Sanitarinių apsaugos zonų nustatymas neginčijamai patvirtina, kad UAB „Biodegra“ vykdoma atliekų tvarkymo veikla neturi jokio reikšmingai neigiamo poveikio aplinkai Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo prasme.

4. Šioje byloje trys fiziniai asmenys pareiškėjai T. K., L. J. ir A. J. pateikė teismui skundą prašydami panaikinti Vilniaus RAAD Galutinę išvadą. Pareiškėjai nurodė, kad skundas yra pareikštas ginant viešąjį interesą. Byloje pareiškėjai net neįrodinėjo savo asmeninių teisių ir interesų pažeidimo, o išnagrinėtoje administracinėje byloje nebuvo nustatyta jokių konkrečių šių fizinių asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo. Pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas įstatymų nustatytais atvejais imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: viešieji interesai ginami tik įstatymų numatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų numatytais atvejais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-211/2013). Asmenų (šiuo atveju pareiškėjų) įgaliojimai (teisė) ginti viešąjį interesą turi būti nustatyti įstatyme, todėl tuo atveju, jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, asmuo neturi teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o teismas neturi pareigos nagrinėti tokį pareiškimą. Skundą (prašymą) tokiu atveju turėtų būti atsisakoma priimti, o jei jis jau priimtas – byla turėtų būti nutraukta. Pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį suinteresuota visuomenė turi teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ginčijant sprendimų, veiksmų ar neveikimo poveikio aplinkai vertinimo srityje materialinį ar procesinį teisėtumą. Pavieniai fiziniai asmenys, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nėra laikomi suinteresuota visuomene, todėl teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą, akivaizdžiai nukrypo nuo anksčiau nurodytos administracinių teismų praktikos, pagal kurią fiziniams asmenis teisė ginti viešąjį interesą nėra suteikta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-796-525/2016; 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-186/2013; 2014 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1890/2013; 2014 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1472/2014).

5. Išnagrinėtoje administracinėje byloje teismai pripažino teisę teikti skundą dėl galutinės atrankos išvados panaikinimo pavieniams fiziniams asmenims. Tokiu būdu buvo iš esmės pažeistos poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūrą reglamentuojančios materialiosios teisės normos. Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XII-418) 7 straipsnio 9 dalis numato, kad suinteresuota visuomenė per 20 darbo dienų nuo atrankos išvados paskelbimo dienos turi teisę Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka teikti atsakingai institucijai pasiūlymus persvarstyti atrankos išvadą. Nagrinėjamu atveju suinteresuotos visuomenės pasiūlymų persvarstyti atrankos išvadą per 20 darbo dienų nuo atrankos išvados paskelbimo dienos nebuvo, nors būtent šioje neteisminėje poveikio aplinkai vertinimo atrankos stadijoje fiziniai ir visi kiti suinteresuoti asmenys turėjo teisę aktyviai dalyvauti (teikti pastabas, pasiūlymus).

Pareiškėjai T. K., L. J. ir A. J. atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bendrovė nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, taip pat nepateikė jokių naujų įrodymų. Bendrovės argumentai atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Nagrinėjamu atveju teismas nepadarė materialiosios teisės normų taikymo pažeidimų ir materialiosios teisės normas taikė tinkamai. Bendrovės įrodinėjami tariami materialiosios teisės normų pažeidimai negalėtų būti esminiais ir turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui. Iš Bendrovės prašymo turinio akivaizdu, kad ji siekia papildyti savo argumentaciją išnagrinėtoje byloje, iš naujo įvertinti byloje pateiktus įrodymus, o tai nesuderinama su proceso atnaujinimo paskirtimi. Byloje teismai detaliai analizavo ir motyvavo panaikinto administracinio akto trūkumus, išsamiai išnagrinėjo kiekvieną skundžiamos išvados motyvą, o nustačius, kad Galutinėje išvadoje nėra argumentų, kurie leistų neabejotinai konstatuoti, kad veikla neturės ir negali turėti jokio reikšmingo poveikio aplinkai, Galutinė išvada negalėjo būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl ji pagrįstai buvo panaikinta. Bendrovės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336-11) yra nesusijusi su išnagrinėta byla, šios dvi praktikos nekonkuruoja tarpusavyje.

2. PAV procedūroje vienas iš suinteresuotų asmenų yra suinteresuota visuomenė, kuri turi neabejotiną tarptautinės teisės pripažįstamą Orhuso konvencijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintą teisę ginčyti PAV procedūros metu priimtų sprendimų teisėtumą. Teismas išnagrinėtoje byloje nustatė, jog panaikintas administracinis aktas yra iš esmės nemotyvuotas ir pažeidžiantis pareiškėjų kaip suinteresuotos visuomenės teises į sveiką, saugią ir švarią aplinką bei nuosavybės neliečiamumą. Be to, pareiškėjai pirmiausia siekė apginti savo pažeistas subjektines teises, t. y. teisę į sveiką, saugią ir švarią aplinką. Ginčai aplinkosaugos srityje pasižymi neišvengiamu privataus ir viešo intereso dualumu. Tai, kad fiziniai asmenys yra suinteresuota visuomenė, tiesiogiai patvirtina Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 10 ir 11 dalių nuostatos. Bendrovės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A520-211/2013, taip pat kitose bylose jokiu būdu neapribojo fizinių asmenų kaip suinteresuotos visuomenės teisės ginti savo pažeistas teises bei suinteresuotos visuomenės teisės ginti viešą interesą. Bendrovės nurodytose administracinėse bylose pareiškėjais buvo ne fiziniai, o juridiniai asmenys, o teismai pateikė atitinkamus išaiškinimus dėl konkrečių juridinių asmenų teisės ginčyti sprendimus aplinkosaugos srityje. Aplinkybė, kad teismai yra nagrinėję bylas pagal pareiškėjų – juridinių asmenų – skundus, nepaneigia ir negali paneigti fizinių asmenų teisės kreiptis į teismą. Be to, ši Bendrovės nurodyta tariama teisės taikymo klaida yra susijusi ne su materialiosios, o su proceso teisės normų taikymu, o tai negali būti pagrindas procesui pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą atnaujinti.

Pareiškėjai teismui taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriuo prašo jiems iš prašymą atnaujinti procesą pateikusio asmens priteisti 1 680 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo patenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Atsiliepime Vilniaus RAAD pakartotinai išdėstė faktines bylos aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, nurodė, jog Galutinė išvada priimta vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, PAV dokumentų rengėjo pateikta informacija, persvarstymo išvadomis ir PAV vertinimo subjektų išvadomis. Vilniaus RAAD nurodė pritariantis prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje išdėstytai pozicijai, kad vien motyvų „nepakankamumas“, taikant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, negalėjo būti pagrindas panaikinti Galutinę išvadą, priimtą specialiųjų teisės normų reglamentuotų PAV procedūrų metu, o teismas, nenurodydamas aiškių Galutinės išvados trūkumų, neatskleidė bylos esmės ir išvadą panaikino formaliu pagrindu. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Biodegra“ prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 pateiktas po Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose V. prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; R. prieš Rusiją Nr. 52854/99; kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. K. prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. P. prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr. S. prieš Rusiją, Nr. 8269/02). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. S. prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Biodegra“ prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017, užbaigtoje įsiteisėjusia šio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartimi, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Bendrovės argumentai dėl proceso atnaujinimo iš esmės yra susiję tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-478 redakcija) 8 straipsnio normą, nes neįvertino visų su ginču susijusių aplinkybių bei specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių ginčo santykius, o nustatytus pažeidimus vertino visiškai formaliai; be to, teismas esą neįvertino fakto, kad skundą padavė asmenys, kuriems nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą ar teikti skundus teismui dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, todėl padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą bei neužtikrino vienodos teismų praktikos, susijusios su asmenų teise kreiptis į teismą dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, formavimo.

Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

UAB „Biodegra“ teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė jokių konkrečių teisės aktų pažeidimų, kurie galėjo sudaryti pagrindą pripažinti, kad Galutinė išvada neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo, t. y. pareigos nurodyti individualaus administracinio akto motyvus. Bendrovė nurodo, jog vertindamas Galutinės išvados motyvų pakankamumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalėjo nustatyti ir įvertinti konkrečius pažeidimus, kurie buvo padaryti priimant ginčijamą aktą, nurodyti pažeistas specialiąsias teisės normas, tačiau to nepadarė. Bendrovės įsitikinimu, nenurodydamas aiškių Galutinės išvados trūkumų, teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, neatskleidė bylos esmės ir šią išvadą panaikino formaliu pagrindu, todėl procesas turėtų būti atnaujintas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka su šiais trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje detaliai pasisakyta apie tai, kokie konkrečiai ginčijamos Galutinės išvados trūkumai nulėmė, kad šis administracinis aktas buvo pripažintas nemotyvuotu bei neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konkrečiai nurodė, kurie Galutinės išvados punktai ir dėl kokių priežasčių buvo laikomi nepakankamai motyvuotais ir neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčą dėl Galutinės išvados panaikinimo nagrinėjo vadovaudamasis Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. XII-418), Metodinių nurodymų (2010 m. liepos 22 d. įsakymo redakcija Nr. D1-639) bei Tvarkos aprašo (2012 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. D1-989 redakcija) nuostatomis, galiojusiomis ginčijamos Galutinės išvados surašymo metu. 2017 m. vasario 14 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą, kuriame konstatuota, jog: duomenys, kad didžiausia leidžiama kvapo koncentracijos ribinė vertė, t. y. 8 OUE/m-3, dėl PŪV nebus viršyta nei PŪV teritorijoje, nei artimiausios gyvenamosios aplinkos ore ir atitiks nustatytas ribines vertes, yra deklaratyvūs, kadangi nėra neaišku, kokiais konkrečiais dokumentais buvo remiamasi, nepateiktas jų įvertinimas; dėl ūkinės veiklos (buities patalpų, plovyklos) į orą bus išmetamas anglies monoksidas, azoto oksidai, sieros anhidridai, kietosios dalelės, dėl atliekų kompostavimo į orą bus išmetamas amoniakas, tačiau šie rodikliai nebuvo tikrinti, neįvertinti ir kiti Bendrovės monitoringo programoje nurodytų taršos šaltinių ir iš jų susidarančių teršalų rodikliai; nėra aišku, kokia konkreti kvapo koncentracijos vertė gyvenamosios aplinkos ore buvo vertinama, ypač kai Bendrovė planavo ne bet kokių, o organinių biodegraduojančių atliekų tvarkymo veiklos išplėtimą, siekdama per metus perdirbti 101 151 t organinių atliekų, be to, itin ženkliai padidino naftos produktais užterštų pavojingų atliekų tvarkymo kiekį (nuo 1900 t iki 10 700 t per metus); Galutinėje išvadoje neįvertinta, kokius kvapo ir oro taršos pokyčius sąlygos plečiama ūkinė veikla, atsižvelgiant į organinių junginių skaidymosi trukmę, kokia numatoma kvapo koncentracija, intensyvumas, sklaida ir pan., o tik tam tikro fakto apie kvapo ribinę vertę nurodymas, niekaip neaptariant šio kvapo poveikio artimiausių gyvenamųjų teritorijų gyventojams ir visuomenės sveikatai, laikytinas nepakankamu argumentu tam, kad būtų padaryta išvada apie PAV nereikalingumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje taip pat nurodė, kad: Galutinės išvados 9.1 ir 9.2 punktuose nėra jokio savarankiško atsakingos institucijos vertinimo (motyvacijos); Galutinės išvados 9.3 punkte pasisakoma apie veiklos vykdymo išplėtimą, tvarkomų atliekų kiekių ir sąrašo išplėtimą, tačiau nenurodoma, kiek ši veikla išsiplės ir kaip aritmetine išraiška pasikeis kiekiai bei kodėl jie nelemia poreikio atlikti poveikio aplinkai įvertinimą; Galutinės išvados 9.4 ir 9.5 punktuose išdėstyti dalykai visiškai nekonkretizuoti ir yra bendro pobūdžio, o pradėtas vykdyti monitoringas ir jau vykdomas kitokio pobūdžio monitoringas (9.6 p.), tai tik aplinkybių konstatavimas; Galutinės išvados 9.8 punkto motyvas, jog Galutinės išvados surašymo metu vyksta PŪV sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymas ir tvirtinimas, yra tik bendro pobūdžio informacija apie vykstančias procedūras, kuri nesusijusi su priimta Galutine išvada; o esminiame Galutinės išvados 9.7 punkte daroma išvada nepatvirtinta jokiais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas nenurodė, kokie konkretūs faktiniai duomenys patvirtina, kad poveikio aplinkai vertinimas planuojamai ūkinei veiklai nėra privalomas, o teiginys, kuris negali būti patikrintas, negali būti pripažintas pagrįstu bei tarnauti kertiniu motyvu, lėmusiu Galutinę išvadą.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje tokį vertinimą atliko ir dėl jo išsamiai pasisakė, tačiau iš Bendrovės prašyme atnaujinti procesą išdėstytos pozicijos matyti, kad ji nesutinka su šioje byloje teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių. Vadovaujantis šiais Bendrovės argumentais iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio normos yra procedūrinio pobūdžio ir teisės subjekto teisinio statuso arba konkrečios jo teisės ir pareigos nenustato, o proceso teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-135/2014).

Įvertinus UAB „Biodegra“ prašymo atnaujinti procesą argumentus, konstatuotina, jog Bendrovė nepateikė jokių teisiškai argumentuotų motyvų, kuriais remiantis Bendrovės nurodytas iš netinkamo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo kilusias pasekmes ir teismo dėl to padarytas išvadas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme būtų galima vertinti kaip kilusias iš materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant. 

Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo ir vienodos teismų praktikos, susijusios su asmenų teise ginti viešąjį interesą, formavimu

UAB „Biodegra“ taip pat nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįvertino aplinkybės, kad skundą padavė fiziniai asmenys, kuriems nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą ar teikti skundus teismui dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrų. Bendrovės teigimu, tuo buvo iš esmės pažeistos poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūrą reglamentuojančios materialiosios teisės normos, todėl procesas atnaujintinas pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.   

Prašyme atnaujinti procesą Bendrovė cituoja ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų, 55 straipsnio 1 dalies, 103 straipsnio 1 punkto, taip pat Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalies, 7 straipsnio 9–12 dalių, 15 straipsnio 3 dalies nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmenų teisės kreiptis į teismą, tačiau nenurodo, su kokių konkrečių jos išvardytų teisės normų (ar vienos iš jų) pažeidimu sieja teismo procesinio dokumento neteisėtumą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Bendrovė tinkamai nepagrindė būtinybės atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, t. y. nenurodė, koks konkretus, akivaizdus ir esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

Išsamiai susipažinusi su prašymu atnaujinti procesą ir bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo savo prašyme dėl proceso atnaujinimo nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017, kadangi mano, jog teismas apskritai neturėjo priimti ir nagrinėti asmenų (pareiškėjų), neturinčių teisės ginčyti Galutinę išvadą, skundą, o jį priėmęs – administracinę bylą turėjo nutraukti.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais Bendrovės argumentais. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme Bendrovė pareiškėjų teisės skųsti Galutinę išvadą neginčijo, šiuo pagrindu bylos nutraukti neprašė. Argumentą, kad „byloje nėra jokių įrodymų, jog skundą teismui pateikusių asmenų teisės yra pažeidžiamos“, apeliaciniame skunde nurodė atsakovas Vilniaus RAAD, tačiau šį argumentą jis siejo ne su pareiškėjų, kaip fizinių asmenų, teise kreiptis į teismą dėl Galutinės išvados panaikinimo, o su aplinkybėmis, kad pareiškėjų gyvenamosios aplinkos kvapo koncentracija neviršijo teisės aktuose nustatytų ribinių verčių, t. y. su tuo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdytas pareiškėjų skunde nurodytas pažeidimas (ginčo nagrinėjimu iš esmės). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo bei nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje nustatytų faktų ir teisės taikymo aspektus, 2017 m. vasario 14 d. nutartyje nurodė, kad iš Galutinės išvados nėra aišku, kaip plėsis planuojamos ūkinės veiklos vykdymas, kaip keisis tvarkomų atliekų sąrašas bei kiekiai, taip pat kaip, plečiantis planuojamos ūkinės veiklos vykdymui, keisis sanitarinės apsaugos zonų ribos, o Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010; 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011; kt.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, vertindamas pareiškėjų suinteresuotumą bylos baigtimi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjai turi teises į sveiką, švarią ir saugią aplinką bei nuosavybės apsaugą ir teisę jas ginti teisme. Taigi Bendrovės nurodyta aplinkybė dėl pareiškėjų teisės ginčyti Galutinę išvadą teismo buvo įvertinta. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog skundo priėmimą ir bylos nutraukimą reglamentuoja proceso teisės normos, t. y. jos nelaikytinos materialiosios teisės normomis, todėl Bendrovės nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjų skundo priėmimo bei administracinės bylos nutraukimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme nevertintinos kaip tinkamas proceso atnaujinimo pagrindas.

Bendrovė prašyme atnaujinti procesą, be kita ko, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, pagal kurią fiziniams asmenims nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą, šį savo argumentą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: 2013 m. rugsėjo 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-211/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-186/2013; 2014 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A792-1890/2013;  2014 m. birželio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1472/2014; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-796-525/2016. Bendrovės teigimu, tai yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-81-261/2016).

Nagrinėjamu atveju Bendrovės nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-211/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-186/2013; 2014 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A792-1890/2013;  2014 m. birželio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1472/2014 bei 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-796-525/2016 buvo sprendžiama dėl asociacijų teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Nė vienoje iš šių bylų nebuvo sprendžiama, ar pagal Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą surašytą galutinę atrankos išvadą turi teisę ginčyti fiziniai asmenys, šiose bylose nebuvo vertinamas tokių fizinių asmenų suinteresuotumas poveikio aplinkai vertinimo procedūromis (jų rezultatais). Todėl nepagrįstas ir Bendrovės teiginys, jog šiose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo praktiką, pagal kurią fiziniai asmenys neturi teisės teikti skundų dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrų metu priimtos galutinės atrankos išvados. Administracinės bylos Nr. A-2549-556/2017 ir Bendrovės prašyme atnaujinti procesą nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Šioms byloms nesant analogiškoms, nėra pagrindo Bendrovės nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus procesinius sprendimus laikyti precedentais administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 bei teigti, kad pastarojoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Kitų įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, Bendrovė nepateikė, taigi pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat nėra. 

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Biodegra“ prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi Bendrovė iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Biodegra“ prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjai prašo iš trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Biodegra“ priteisti 1 680 Eur dėl atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimo patirtas išlaidas.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjai grindžia 2017 m. birželio 20 d. mokėjimo nurodymu bei advokato Sauliaus Dambrausko parengta 2017 m. birželio 16 d. ataskaita serija AK Nr. 170616. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Pareiškėjų atsiliepimas į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo parengtas ir teismui pateiktas 2017 m. birželio 21 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2016 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 822,80 Eur.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad maksimali už atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą priteistina suma yra 329,12 Eur (0,4 × 822,80) (Rekomendacijų 8.16 p.; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-552/2017). Taigi prašoma atlyginti 1 680 Eur suma viršija maksimalią priteistiną sumą. Atsižvelgdama į administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 kilusio ginčo pobūdį, į prašymo atnaujinti procesą turinį, į tai, kad prašyme atnaujinti procesą nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai nebuvo keliami, taip pat į tai, kad advokatas Saulius Dambrauskas pareiškėjams atstovavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo žinomos ir atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą surašymas nepareikalavo itin didelių pareiškėjų atstovo darbo ir laiko sąnaudų, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo rekomenduojamų priteisti maksimalių užmokesčio už procesinių dokumentų rengimą dydžių, todėl pareiškėjų prašymas dėl atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimo išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą sumokėjo pareiškėjas T. K., todėl patirtos 329,12 Eur išlaidos iš trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Biodegra“  priteistinos T. K..         

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 40 straipsnio 1 dalimi, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 pagal pareiškėjų T. K., L. (L.) Jakubėno ir A. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Biodegra“) dėl išvados panaikinimo.

Pareiškėjui T. K. iš trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Biodegra“ priteisti 329,12 Eur (tris šimtus dvidešimt devynis eurus ir dvylika centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Laimutis Alechnavičius

                                                                                                Irmantas Jarukaitis

                                                                                                Dalia Višinskienė