Administracinė byla Nr. eA-1488-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00400-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vantolina“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-309 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“ skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu Įsakymu jam skirta nuobauda – įspėjimas – už Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 11.2 punkte nustatyto profesionalumo principo bei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 30 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, nes pareiškėjas daugiau nei du mėnesius nuomojo administruojamos įmonės (BUAB „(duomenys neskelbtini)“) turtą, neturėdamas tam teismo leidimo. Nesutikdamas su paskirta nuobauda, pareiškėjas nurodė, kad įmonės nekilnojamojo turto nuoma nelaikytina ūkine komercine veikla. Nuomojant įmonės turtą buvo siekiama užtikrinti įmonės turto apsaugą, išvengti jo nusidėvėjimo, žuvimo rizikos ir papildomų jo išlaikymo kaštų. Be to, Etikos kodekso 11.2 punktas ir ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalis neįpareigoja administratorių kreiptis į teismą dėl leidimo nuomoti nekilnojamąjį turtą. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nuomos sutartys buvo terminuotos, todėl vis tiek nebūtų buvę galima jas nutraukti anksčiau termino, nes tokios galimybės nenumato įstatymas. Administratorius galėtų tik nepratęsti nuomos sutarčių termino, jeigu tam nebūtų buvęs gautas teismo leidimas, tačiau tokį leidimą pareiškėjas gavo dar iki pasibaigiant sutarčių galiojimo terminui. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju nenukentėjo nei bankrutuojančios įmonės, nei jos kreditorių teisės ir teisėti interesai. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje nurodyta, jog įmonės patalpos nuomojamos pagrįstai. Tuo tarpu tai, kad patalpos buvo nuomojamos ir po įmonės likvidavimo paskelbimo, savaime nereiškia kokių nors teisės aktuose įtvirtintų administratoriaus pareigų pažeidimo. Pareiškėjas tvirtino, kad patalpų nuoma yra atskira likviduojamos įmonės ūkinės veiklos rūšis, kuriai vykdyti apskritai nėra privalomas teismo leidimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 4, 6, 7 punktuose įtvirtintas bankroto administratoriaus funkcijas. Net ir tuo atveju, jeigu įmonės turto nuomos sutarčių sudarymą būtų galima priskirti įmonės ūkinei komercinei veiklai, iš ĮBĮ nuostatų matyti, kad tokia veikla yra išskirtinė kitokios įmonės ūkinės komercinės veiklos atžvilgiu, nes įmonės turto nuomos sutartys sudaromos ne iki įmonės likvidavimo dienos, bet iki šio turto pardavimo, perdavimo ar grąžinimo dienos, o ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 7 punktas neįpareigoja bankroto administratorių gauti teismo leidimą tokių nuomos sutarčių tęsimui, pratęsimui ar sudarymui po teismo sprendimo likviduoti įmonę įsiteisėjimo dienos.
3. Atsakovas Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas), po reorganizacijos nuo 2016 m. sausio 1 d. perėmusi Departamento teises ir pareigas, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49–51) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo prašyme leisti sudaryti sandorius ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje nurodyta, kad nuo bankroto bylos iškėlimo iki šiol už patalpų nuomą susikaupė 65 212,81 Eur (apmokėjus visas einamąsias išlaidas, susijusias su patalpų išlaikymu bei atstovavimu civilinėse bylose, pradėtose bankroto byloje), o iš patalpų nuomos gaunamų pajamų BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turi lėšų turto išlaikymui, apsaugai, administravimo procedūroms bei daliniam kreditorinių reikalavimų padengimui. Taigi, atsakovo manymu, šiuo atveju akivaizdu, kad įmonės vykdoma veikla yra ūkinė komercinė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto prasme. Nors ĮBĮ nenustato tikslaus ūkinės komercinės veiklos apibrėžimo, Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje tokia veikla apibrėžiama kaip bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai įtvirtintas draudimas nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos likviduojamai įmonei vykdyti ūkinę komercinę veiklą, suteikiant jai teisę sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius. Atsakovas pabrėžė, kad ši ĮBĮ nuostata įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., tuo tarpu 2015 m. gruodžio 8 d. išvadoje „Dėl bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ veiksmų, administruojant BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procesą“ (registracijos Nr. A4-1524) (toliau – ir Išvada) konstatuotos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas apie pasikeitusį teisinį reguliavimą sužinojo tik pradėjus patikrinimą. Atsižvelgęs į tai, atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju profesionalumo principo pažeidimas yra akivaizdus. Kartu pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, jog, esant motyvuotam ir pagrįstam administratoriaus prašymui, ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostata suteikia teismui teisę nutartyje likviduoti dėl bankroto įmonę leisti bankrutavusiai įmonei sudaryti tam tikrus sandorius, reikalingus įmonės turto vertei išsaugoti ar nuostoliams mažinti, net jei tai susiję su tam tikru ūkinės komercinės veiklos vykdymu iki bus parduotas turtas. Ši teismo teisė leisti sudaryti tam tikrus sandorius pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos turinį yra išimtis iš ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų ir 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos administratoriaus kompetencijos. Atsakovas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo argumentai, jog šiuo atveju nenukentėjo nei bankrutuojančios įmonės, nei jos kreditorių teisės ir teisėti interesai, yra teisiškai nereikšmingi, nes Tarnybos atliekamos priežiūros objektas yra įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų, kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, nustatytas tikrinant administratoriaus veiklą. Todėl padarytų pažeidimų pasekmių vertinimas galėtų būti svarbus tik Tarnybai sprendžiant, kurią iš nuobaudų taikyti. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo skirta pati švelniausia nuobauda.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 137–141) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymą Nr. V-309 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“ skyrimo“.
6. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi pareiškėjas paskirtas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2015 m. liepos 10 d., BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Departamente gavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundą dėl pareiškėjo veiksmų administruojant BUAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo pradėtas neplaninis pareiškėjo veiklos patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį bei Etikos kodekso 11.2 punkte nustatytą profesionalumo principą, kadangi, teismui priėmus nutartį laikyti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, daugiau nei du mėnesius vykdė ūkinę komercinę veiklą, nuomojo įmonės turtą, neturėdamas tam teismo leidimo. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo teiktus paaiškinimus, 2015 m. gruodžio 17 d. surašė galutinę išvadą, jog UAB „Vantolina“ pažeidė ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį bei Etikos kodekso 11.2 punkte nustatytą profesionalumo principą. Departamento direktoriui buvo pasiūlyta už minėtą pažeidimą skirti pareiškėjui nuobaudą – įspėjimą. Atsižvelgiant į galutinę išvadą, skundžiamu Departamento direktoriaus Įsakymu pareiškėjui buvo skirta minėta nuobauda.
7. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad asmenų, turinčių teisę teikti įmonių, fizinių asmenų bankroto ir įmonių restruktūrizavimo administravimo paslaugas Lietuvos Respublikoje, ir bankroto bei restruktūrizavimo administratorių profesinės veiklos etikos principus ir taisykles, kuriomis jie turi vadovautis, siekdami teikti ir teikdami administravimo paslaugas, nustato Etikos kodeksas. Pagal Etikos kodekso 11.2 punktą bankroto administratorius savo veikloje turi vadovautis profesionalumo principu, kuris reiškia, jog administratorius turi turėti pakankamai žinių ir nuolat tobulinti kvalifikaciją, gilinti profesines žinias, būti gerai susipažinęs su įstatymais ir kitais teisės aktais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti; tinkamai, rūpestingai, kvalifikuotai, atsakingai atlikti savo pareigas; visada veikti profesionaliai, aiškinti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyviams proceso teisinį reguliavimą ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus. Atitinkamai nagrinėjamu atveju Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė minėto principo, nes pažeidė ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta, jog teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus. Nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę numatytus sandorius.
8. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas akcentavo, kad pareiškėjas neneigia, jog po teismo nutarties, kuria BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta bankrutavusia, įsiteisėjimo toliau numojo bankrutavusios įmonės turtą, tačiau, pareiškėjo manymu, tokie veiksmai neprieštarauja ĮBĮ 30 straipsnio 3 daliai. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, jog likviduojamos įmonės turto nuoma nėra ūkinė komercinė veikla. Nors ĮBĮ nėra įtvirtinta ūkinės komercinės veiklos sąvoka, teismas sutiko su atsakovo pateiktu šios veiklos apibrėžimu, jog tai bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, kuria siekiama gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas neneigia, jog, nuomodamas bankrutavusios įmonės turtą, siekė ekonominės naudos – išvengti turto nusidėvėjimo, papildomų jo išlaikymo kaštų. Taigi, pareiškėjo teiginius, kad turto nuoma nelaikytina ūkine komercine veikla, teismas atmetė kaip nepagristus. Kartu nurodė, kad bankrutavusios įmonės turto nuoma nėra sandoris, susijęs su įmonės veiklos nutraukimu, toks sandoris taip pat nebuvo numatytas ir teismo nutartyje dėl įmonės likvidavimo, todėl pareiškėjas, norėdamas toliau tęsti administruojamos įmonės turto nuomą, turėjo gauti tam teismo leidimą. Tačiau pareiškėjas tokį leidimą gavo tik 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, taigi nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo pareiškėjas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą nuomojo pažeisdamas ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, o tai iš esmės reiškia ir profesionalumo principo, reikalaujančio būti gerai susipažinusiu su įstatymais, kurių reikia administravimo paslaugoms teikti, tinkamai atlikti savo pareigas, nesilaikymą.
9. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, jog už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad iš ĮBĮ 117 straipsnio 1 dalies formuluotės „gali būti paskirta nuobauda“ matyti, jog bankroto administratoriui už nustatytus pažeidimus nuobauda gali būti ir neskiriama. Teismas kartu nurodė, kad detaliau bankroto administratorių veiklos priežiūrą, kuri apima ir poveikio priemonių administratoriams taikymą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintos Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 4 punkte įtvirtinta, jog administratorių veiklos priežiūra atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 362 straipsnio 1 dalyje nustatytais principais. Tuo tarpu VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad poveikio priemonės turi būti proporcingos pažeidimo pobūdžiui ir juo padarytai žalai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl nuobaudos bankroto administratoriui skyrimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individuliai, įvertinant pažeidimo pobūdį ir pasekmes.
10. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas parėžė, kad nors pareiškėjas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą nuo 2015 m. liepos 10 d. nuomojo be teismo leidimo, taip pažeisdamas ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį, toks leidimas buvo gautas 2015 m. lapkričio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurioje konstatuota, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių nuomojamų patalpų pardavimas gali užtrukti, o pagal nuomos sutartis gautos pajamos naudojamos išlaidoms, susijusioms su patalpų išlaikymu, apsauga, administravimo procedūromis ir kt. Be to, nors Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje, kuria BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nebuvo numatytas leidimas sudaryti tam tikrus sandorius, šiuo atveju buvo padaryta išvada, kad siekiant ir toliau iš likviduojamos įmonės turto nuomos gauti pajamų šio turto išlaikymui, priežiūrai, administravimo procedūroms, tikslinga leisti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pratęsti patalpų nuomos sutartis arba, dabartiniam nuomininkui atsisakius nuomos, pasirašyti su naujais nuomininkais nuomos sutartis, galiosiančias iki patalpų pardavimo ar perdavimo įkaito turėtojui dienos. Teismo nuomone, nustačius paminėtą sutarčių galiojimo terminą, nebus apsunkintas turto realizavimas. Taigi, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su pareiškėju, kad nagrinėjamu atveju dėl jo padaryto pažeidimo jokia žala nekilo, o ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies neatitikę nuomos sandoriai iš esmės buvo įteisinti Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Todėl, įvertinęs pareiškėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei padarinius, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pažeidimas pripažintinas formaliu ir mažareikšmiu, už kurį, be kita ko, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus, pareiškėjui nuobauda neturėjo būti skirta. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo Įsakymas naikintinas.

III.

11. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 145–148), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
12. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeidimas pripažintinas formaliu ir mažareikšmiu, už kurį, be kita ko, atsižvelgiant į protingumo ir proporcingumo principus, pareiškėjui nuobauda neturėjo būti skirta. Šiuo aspektu pažymi, kad teismo argumentas, jog dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo jokia žala nekilo, yra teisiškai nereikšmingas, kadangi ĮBĮ 171 straipsnio 1 dalyje bei kituose lydimuosiuose teisės aktuose nustatyta, jog Tarnybos atliekamos priežiūros objektas yra įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų, kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas, nustatytas tikrinant administratoriaus veiklą. Todėl padarytų pažeidimų pasekmių vertinimas galėtų būti svarbus tik Tarnybai sprendžiant, kurią iš nuobaudų taikyti.Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjui buvo skirta pati švelniausia nuobauda. Be to, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo nurodytas VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas, be kita ko, reiškia ir tai, jog poveikio priemonės ūkio subjektams taikomos tik tada, kai priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu (ultima ratio). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš viso nepripažino pažeidimo padarymo, todėl priežiūros tikslai neskyrus nuobaudos negalėjo būti pasiekti.
13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 156–158) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą nepakeistą.
14. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažeidimą pripažino formaliu ir mažareikšmiu bei konstatavo, jog už jį nuobauda neturėjo būti skirta. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl nuobaudos bankroto administratoriui skyrimo, kiekviena situacija turi būti vertinama individuliai. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis VAĮ 362 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principu, pagrįstai padarė išvadą, kad netgi esant pažeidimui, nuobauda bankroto administratoriui negali būti skiriama automatiškai, o sprendžiant jos paskyrimo klausimą privalo būti laikomasi proporcingumo, protingumo ir kitų principų, be kita ko, turi būti įvertinta, ar priežiūros tikslų negalima pasiekti kitu būdu, taip pat įvertinamas pažeidimo pobūdis, pasekmės ir kitos pažeidimo aplinkybės. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai pasidavė bankroto administratoriaus S. P., kuris vadovauja UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kandidatavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorius bei nuolat skundžia UAB „Vantolina“ veiksmus tiek priežiūros institucijoms, tiek teismui, spaudimui ir įtakai, ir net neįvertinęs pažeidimo pasekmių bei kitų aplinkybių, be kita ko, neįvertinęs to, kad nuobaudos skyrimas niekaip neįtakos priežiūros tikslų įgyvendinimo, kadangi leidimą nuomoti patalpas pareiškėjas gavo dar gerokai iki ginčijamo atsakovo sprendimo skirti nuobaudą pareiškėjui priėmimo, skyrė pareiškėjui nuobaudą. Šiame kontekste pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį į tai, jog, atsižvelgiant į nuomos sutarčių sudarymo ir bankroto procedūrų eigos aplinkybes, atsakovas nepagrįstai ignoravo faktą, kad šiuo atveju teismo leidimo gavimas buvo formalus, kadangi: pareiškėjas ir taip privalėjo užtikrinti nuomotino įmonės turto apsaugą, išvengti jo nusidėvėjimo, žuvimo rizikos ir papildomų jo išlaikymo kaštų, kas buvo daroma išnuomojant patalpas (remiasi ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 4, 6, 7 punktais); turto nuomos sutartys galiojo ne iki kreipimosi į teismą su prašymu likviduoti įmonę datos, o iki 2015 m. gruodžio 31 d., todėl jas nutraukti anksčiau termino vis tiek nebūtų galima, t. y.bankroto administratorius galėtų tik nepratęsti nuomos sutarčių termino, jeigu tam nebūtų buvęs gautas teismo leidimas, tačiau tokį leidimą pareiškėjas gavo dar iki pasibaigiant sutarčių galiojimo terminui; aplinkybę, kad patalpos buvo nuomojamos pagrįstai ir nei įmonės, nei jos kreditorių teisės bei teisėti interesai nenukentėjo (priešingai, patalpų nuoma juos atitinka), patvirtino ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties motyvai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nuobauda jam buvo skirta nepagrįstai neišsiaiškinus visų pažeidimo padarymo aplinkybių, pažeidžiant jos skyrimo protingumo, proporcingumo ir poveikio priemonių administratoriams taikymo kaip ultima ratio priemonės principus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

15. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. V-309 „Dėl nuobaudos bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Vantolina“ skyrimo“, teisėtumo ir pagrįstumo. UAB „Vantolina“ nuobauda – įspėjimas – paskirta už Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių etikos kodekso 11.2 punkte nustatyto profesionalumo principo bei Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą, nes pareiškėjas daugiau nei du mėnesius nuomojo administruojamos įmonės (BUAB „(duomenys neskelbtini)“) turtą, neturėdamas tam teismo leidimo, kuris vėliau buvo išduotas.
17. Taigi nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, taikytos atsakomybės už įstatymo ir Etikos kodekso pažeidimą, t. y. sprendžiama dėl taikytos drausminės atsakomybės už profesinės veiklos pažeidimus.
18. Drausminės atsakomybės, kaip ir bet kurios kitos teisinės atsakomybės, atsižvelgiant į šios teisinės kategorijos prigimtį ir pobūdį, taikymas lemia asmens teisinio statuso (teisių ir pareigų turinio ir apimties) pasikeitimą. Taikant teisinę atsakomybę ir teisinio poveikio priemones, gali būti suvaržoma ar prarandama galimybė įgyvendinti tam tikras subjektines asmens teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstines teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje A-2479-261/2016).
19. Pažymėtina, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).
20. Drausminės atsakomybės nustatymas turėtų užtikrinti profesionalumą vykdant tam tikras funkcijas, saugoti šios profesijos prestižą. Drausminės atsakomybės taikymas suponuoja išvadas, kad asmens profesinių pareigų atlikimas nesuderinamas su šios profesijos prestižu. Taigi drausminės atsakomybės, kuriai atsirasti nėra nustatytas konkretus veikų ar pažeidimų sąrašas, taikymas kiekvienu atveju susijęs su vertinimu, ar konkrečiu atveju yra daromi pažeidimai, nesuderinami su konkrečia profesija, t. y. ar yra daromi akivaizdūs ir šiurkštūs profesiniai pažeidimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje A-3271-602/2016).
21. Juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, yra keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai (ĮBĮ 112 str.), taikant drausminę atsakomybę yra siekiama paneigti, kad asmuo atitinka minėtus reikalavimus ir gali atlikti profesines pareigas. Drausminės atsakomybės taikymas yra reikšmingas profesinės veiklos ribojimas, turintis esminę įtaką asmens teisei užsiimti įmonių bankroto administravimo paslaugų teikimo veikla, gauti pajamas iš šios veiklos. Todėl, kaip minėta, drausminės atsakomybės klausimas gali būti keliamas už akivaizdžius ir šiurkščius profesinės veiklos pažeidimus, kai profesinės pareigos yra vykdomos aiškiai aplaidžiai.
22. Aiškiai aplaidžiu konkrečios profesinės pareigos atlikimu gali būti laikomas toks atvejis, kai pažeidimas yra akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai be gilesnės analizės galima konstatuoti, kad yra pažeidžiamas teisės aktas. Aplaidus profesinės pareigos vykdymas yra susijęs taip pat ir su pažeidimo pasekmėmis. Asmens, teikiančio įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiksmų pripažinimui drausminiu deliktu, nepakanka nustatyti tik akivaizdžios klaidos padarymą, bet šis pažeidimas turėtų sukelti tam tikras pasekmes – pažeisti asmenų teises ar teisėtus interesus ar sukelti kitokios žalos padarymą.
23. Nagrinėjamu atveju institucija, kuri sprendė klausimą dėl drausminės atsakomybės už profesinės veiklos pažeidimus juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, taikymo, konstatavo įstatymo pažeidimą, kurį asmuo padarė profesinėje veikloje, tačiau nemotyvavo, ar šis pažeidimas yra toks profesinės veiklos pažeidimas, už kurį yra būtina konkrečiu atveju taikyti asmeniui profesinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju institucija, kuri sprendė klausimą dėl drausminės atsakomybės už profesinės veiklos pažeidimus juridiniam asmeniui, teikiančiam įmonių bankroto administravimo paslaugas, taikymo, teisingai konstatavo įstatymo pažeidimą ir vertino šį pažeidimą kaip akivaizdų, tačiau neteisingai sprendė, kad yra nebūtina vertinti, ar šis pažeidimas nesukėlė tam tikrų neigiamų pasekmių (pvz., ar nebuvo pažeisti įmonės ar jos kreditorių teisės ar teisėti interesai, ar nebuvo sukelta kitokia žala). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neigiamos pasekmės neatsirado, todėl pagrįstai ir teisėtai nagrinėjamu atveju panaikino aktą, kuriuo buvo paskirta nuobauda už profesinės veiklos pažeidimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan