Civilinė byla Nr. e2A-1252-803/2025
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-03269-2024-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.3;
(S)
3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,
vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo: 1) 4 883,74 Eur dydžio negrąžintą paskolą; 2) 438,71 Eur palūkanas pagal paskolos sutartį nuo 2024 m. rugpjūčio 16 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d.; 3) 1 183,35 Eur administravimo mokestį; 4) 14,03 Eur nuostolių (negautų pajamų), kuriuos sudaro paskolos sutartyje nustatytos 22 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo sutarties nutraukimo 2024 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. gruodžio 17 d.; 5) 22 proc. nuostolių (negautų pajamų) už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. vasario 15 d.), nuo pagal paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 5 712,42 Eur sumos; 6) 513,24 Eur sutarties sudarymo mokestį; 7) 30,15 Eur delspinigių; 8) 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Nurodė, kad 2024 m. gegužės 31 d. su atsakovu sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 34663641 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 5 537,10 Eur paskolą 45 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt, o ieškovė, administruodama platformą, veikė kaip platformoje užsiregistravusių skolintojų ir paskolų gavėjų tarpininkė. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 537,10 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į ieškovės sąskaitą, o 5 000 Eur paskolos sumą tiesiogiai pervedė atsakovui į jo asmeninę banko sąskaitą. Ieškovė patikrino iš atsakovo gautą informaciją ir įvertino atsakovo galimybes sudaryti sutartį. Tačiau atsakovas sutartinių prievolių nevykdė, negrąžino jam suteiktos paskolos, nemokėjo palūkanų. Ieškovė siuntė atsakovui raginimus mokėti skolą, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo. Dėl to ieškovė pagal sutarties bendrųjų sąlygų 8.9 punktą vienašališkai nutraukė sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2025 m. sausio 29 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei UAB „Finansų bitė“ iš atsakovo V. P. 4 883,74 Eur negrąžinto kredito dalį, 438,71 Eur negautas pajamas (nuostolius), apskaičiuotus už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 16 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 13 d.), 217 Eur administravimo mokestį, apskaičiuotą iki sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 13 d.), 14,03 Eur negautas pajamas, kurias sudaro 22 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos pagal vartojimo kredito sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2024 m. gruodžio 13 d. iki 2024 m. gruodžio 17 d., 22 proc. nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos 2024 m. gruodžio 18 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito termino pabaigos (2028 m. vasario 15 d.), nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito sumos, neviršijant bendros 1 895,05 Eur sumos, 58,45 Eur sutarties sudarymo mokestį, 30,15 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7 537,13 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. gruodžio 20 d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 679,01 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas 2024 m. gegužės 31 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 34663641, kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 5 000 Eur kreditą 45 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo iki 2028 m. vasario 15 d. grąžinti kreditą ir sumokėti kitas pagal sutartį mokėtinas sumas. Atsakovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, sutartis su atsakovu nuo 2024 m. gruodžio 13 d. buvo nutraukta. Kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), teismas pripažino, kad atsakovas pažeidė savo prievoles ir priteisė ieškovei iš atsakovo 4 883,74 Eur negrąžinto kredito dalį ir 438,71 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas iki sutarties nutraukimo dienos (2024 m. gruodžio 13 d.).
5. Paskolos sutarties įmokų grafikas patvirtina, kad administravimo mokestis turi būti sumokėtas per 45 mėn. kartu su einamosiomis įmokomis. Šalys susitarė dėl 0,93 proc. dydžio mėnesinio administravimo mokesčio. Per 45 mėnesių paskolos (kredito) grąžinimo laikotarpį atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei iš viso 1 254,86 Eur administravimo mokesčio sumą. Tačiau teismų praktikoje konstatuota, kad administravimo mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020 ir kt.). Vartojimo kredito sutartį nutraukus prieš terminą, abi sutarties šalys atleidžiamos nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nes kreditorius nebeturi prižiūrėti mėnesio mokėjimų surinkimo, paskirstyti skolininko mokamų įmokų ir kt. Dėl to ieškovei iš atsakovo priteistinas 217 Eur administravimo mokestis, apskaičiuotas nuo administravimo mokesčio skolos susidarymo dienos iki sutarties nutraukimo.
6. Sutartis buvo nutraukta 2024 m. gruodžio 13 d., todėl ieškovė negavo tikėtinų gauti pajamų – palūkanų už laikotarpį iki sutarties termino pabaigos 2028 m. vasario 15 d. Šių tikėtinų ir pagrįstų pajamų ieškovė negavo dėl atsakovo veiksmų, dėl kurių ieškovė turėjo nutraukti sutartį. Dėl to teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo negautas pajamas, kurias sudaro 22 proc. (14,03 Eur) už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo (2024 m. gruodžio 13 d.) iki (2024 m. gruodžio 17 d.) ir 22 proc. nuostolių atlyginimo, skaičiuojamų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos 2024 m. gruodžio 18 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito termino pabaigos (2028 m. vasario 15 d.), nuo pagal vartojimo kredito sutartį tą mėnesį turėjusios būti likusios negrąžintos vartojimo kredito neviršijant bendros 1 895,05 Eur sumos.
7. Šalys susitarė, kad sutarties sudarymo mokestis – 9,7 procentai, jo suma – 537,10 Eur. Sutarties sudarymo mokestis yra išdėstytas 45 mėnesių terminui ir turėjo būti mokamas kas mėnesį. Pagal mokėjimo grafiką 45 mėnesius atsakovas turėjo mokėti po 11,93 Eur, o paskutinį mėnesį – 12,18 Eur sutarties sudarymo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis gali būti sumokėtas iškart, pasirašant sutartį, arba mokėjimas atidėtas, išdėstant jį visą sutarties galiojimą, t. y. kaip ir kredito grąžinimas. Tačiau nutraukus sutartį, atsiranda prievolė jį grąžinti nedelsiant, kaip ir likusią kredito sumą.
8. Sutarties sudarymo mokestis – tai vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose numatytas fiksuotas vartojimo kredito gavėjo vartojimo kredito davėjui mokamas mokestis už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad bendra sutarties sudarymo mokesčio suma per visą 45 mėn. laikotarpį yra 537,10 Eur. Pagal mokėjimo grafiką sutarties sudarymo mokestis mokamas nuo 2024 m. birželio 15 d. iki 2028 m. vasario 15 d. (per visą sutarties laikotarpį), sutarties sudarymo mokestis per mėnesį sudaro 11,93 Eur, o paskutinį mėnesį 12,18 Eur. Šios sąlygos įtvirtinimas sutartyje savaime nėra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimo dėl viso sutarties sudarymo mokesčio priteisimo.
9. Sprendžiant dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, turi būti įvertinta, ar toks reikalavimas yra protingas, paremtas byloje esančiais įrodymais. Sutarties sudarymo mokestis yra skirtas kompensuoti kredito davėjo išlaidas, patirtas sudarant sutartį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad 537,10 Eur išlaidas pradinė kreditorė patyrė dėl sutarties sudarymo (duomenų apie atsakovą surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, su sutartimi susijusių dokumentų parengimą). Atsižvelgiant į sutarties sudarymo mokesčio dydį, aplinkybę, kad atsakovas šį mokestį turėjo mokėti periodiškai kiekvieną mėnesį, pripažintina, kad sutarties sudarymo mokestis šiuo atveju iš esmės buvo skirtas sutarties administravimui visu šalių sutartu sutarties galiojimo laikotarpiu.
10. Kadangi vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, o sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, todėl šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Tokios praktikos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje Nr. e2A-50-803/2022; 2022 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-718-933/2022; 2022 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2338-880/2022; 2023 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-1187/2023; 2023 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-570-1012/2023; 2023 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2003-1097/2023; 2024 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-297-854/2024; 2024 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-294-656/2024). Ieškovei iš atsakovo priteistinas 58,45 Eur sutarties sudarymo mokestis, apskaičiuotas pagal sutarties mokėjimo grafiką nuo sutarties sudarymo mokesčio skolos susidarymo dienos iki sutarties nutraukimo.
11. Šalys sutartimi gali susitarti dėl netesybų, jei prievolė nebūtų vykdoma ar būtų netinkamai vykdoma (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties bendrųjų sąlygų 7.5 punkte numatyta atsakovo pareiga už kiekvieną uždelstą įmokos mokėjimo dieną mokėti ieškovei 0,05 procentų delspinigius. Ieškovė pateikė lentelę, patvirtinančią, kad prašoma priteisti delspinigių suma apskaičiuota už laikotarpį iki sutarties nutraukimo. Dėl to teismas ieškovei priteisė iš atsakovo 30,15 Eur delspinigių.
III. Apeliacinio skundo argumentai
12. Ieškovė UAB „Finansų bitė“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimo už akių dalį, kuria buvo sumažintas ieškovės reikalavimas dėl sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, ir priteisti ieškovei iš atsakovo 513,24 Eur sutarties sudarymo mokestį, priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas nepagrįstai sutarties sudarymo mokesčio funkciją priskyrė sutarties administravimui ir padarė neteisingą išvadą, kad šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Dėl to ieškovė kartu su apeliaciniu skundu teikia papildomus įrodymus – informaciją, kad paskolos sutarties sudarymo dieną ieškovė investavo į visas paskolas. Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.29 punkte apibrėžta, kad sutarties sudarymo mokestis – šios sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už vartojimo kredito gavėjo pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą.
12.2. Aplinkybė, kad sutarties sudarymo mokesčio suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nesuponuoja išvados, jog sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu. Tai yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat šis mokestis sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Paskolos suma (5 000,00 Eur) ir sutarties sudarymo mokestis (537,10 Eur) yra skolintojų (tarp kurių ir ieškovė) investuojama suma. Skolintojai investavo atsakovo sutarties sudarymo mokestį, kuris tiesiogiai buvo įskaitytas į ieškovės (organizatorės) sąskaitą, kaip atlygį organizatorei pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 253 straipsnio 61 dalį, o atsakovas sutarties sudarymo mokestį ir paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams (kartu ir ieškovei) pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis.
12.3. Ieškovė, atsižvelgdama į VKĮ pakeitimus, kuriais buvo leista tam tikrą dalį operatoriaus patiriamų sąnaudų padengti sutarties sudarymo metu, taip pat remdamasi VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje įtvirtinta išimtimi, šiuo metu yra pritaikiusi tokį veiklos modelį, pagal kurį į kiekvieną paskolą investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina kitus minėtoje normoje nustatytus reikalavimus. Dėl to ieškovė netaiko VKĮ 253 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų proporcingai skaičiuoti platformos operatoriui mokamo atlygio. Ieškovei, kaip platformos operatorei, mokamas atlygis pagal paskolų sutartis, sudarytas iš sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, kurie yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis) ir neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų. Minėti mokesčiai nurodyti paskolos sutartyje, apie juos paskolos gavėjas buvo informuotas ir įsipareigojo juos sumokėti.
12.4. Pagal paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 3.18 ir 4.4. punktus paskolos gavėjui suteikiant paskolą yra atskaitomas sutarties sudarymo mokestis, kaip dalis organizatorei (ieškovei) mokamo atlygio pagal VKĮ 253 straipsnio 61 dalį. Ieškovės, kaip skolintojos, investuota suma į paskolos sutartį buvo 665 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 600,48 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai. Ši suma sudarė 12,01 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 64,52 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Pagal susiklosčiusią įprastą tarpusavio skolinimo platformų rinkos praktiką visos paskolos ieškovės platformoje suteikiamos elektroniniu būdu, visiems skolintojams, paskolų gavėjams ir paskoloms platformoje suteikiami atitinkami identifikaciniai numeriai, siekiant apsaugoti asmenų privatumą ir užtikrinant asmens duomenų subjektų apsaugą. Dėl to jie naudojami skelbiant paskolas aukcione, atitinkamai skolintojų turimuose paskolų portfeliuose ir paskolos gavėjams informacijoje apie turimas paskolas.
12.5. Ieškovė atitinka VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje įtvirtintas sąlygas, dėl kurių nagrinėjamoje byloje netaikytini VKĮ 25l straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai operatoriaus mokesčio skaičiavimui. Dėl to iš atsakovo turėtų būti priteista visa likusi negrąžinta 513,24 Eur sutarties sudarymo mokesčio suma. Paskolos gavėjui mokant mėnesines įmokas pagal paskolos sutarties įmokų grafiką, iš atliktų mokėjimų gautos sumos paskirstomos paskolos sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovui atlikus mokėjimus po paskolos suteikimo, sutarties sudarymo mokesčio dalis (11,93 Eur) buvo paskirstyta investuotojams.
Teismas
konstatuoja :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
13. Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti 454,79 Eur sutarties sudarymo mokesčio dalį, apskaičiuotą už laikotarpį po sutarties nutraukimo iki sutartyje numatytos sutarties pabaigos, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė su atsakovu 2024 m. gegužės 31 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 34663641, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 5 000,00 Eur dydžio kreditą 45 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą – 9 265,27 Eur, kurią sudaro: suteikta 5 000,00 Eur paskolos suma, 0,93 proc. per mėnesį mokamas administravimo mokestis, 9,7 proc. sutarties sudarymo mokestis (bendra suma 537,10 Eur), 22 proc. palūkanos. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 2024 m. gruodžio 13 d. pranešimu nutraukė sutartį nuo 2024 m. gruodžio 13 d.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus duomenis: elektroninio dokumento apie ieškovės, kaip skolintojos, duomenis kopiją ir pažymą apie ieškovės 2024 m. gegužės 31 d. investicijas į paskolas, tarp kurių ir investuota 665 Eur suma į atsakovui suteiktą paskolą (el.b., failas 1, l. 108-109). Ieškovė teigia, kad šie duomenys patvirtina, jog sutarties su atsakovu sudarymo dieną atsakovė investavo į visas paskolas, todėl pagal VKĮ 253 straipsnio 61 dalies nuostatas jai turi būti priteistas visas sutarties sudarymo mokestis.
15. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).
16. Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, nes teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
17. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo, teikiantis profesionalias kreditavimo paslaugas, taip pat turi didelę patirtį, sprendžiant ginčus teismine tvarka ir siekiant atgauti suteiktas paskolas iš paskolos gavėjų, nevykdančių savo sutartinių prievolių. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės teismų praktika, susijusi su ieškovės reikalavimais priteisti vartojimo kredito sutartyse apibrėžtus sutarties administravimo ir sutarties sudarymo mokesčius, yra gana gausi, nors ir nevienoda, ir yra ieškovei gerai žinoma. Dėl to ieškovė nagrinėjamoje byloje galėjo kartu su ieškiniu pateikti visus turimus duomenis, galinčius patvirtinti jos reikalavimų priteisti sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių sumas.
18. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad jos pateikti nauji įrodymai patvirtina jos reikalavimo priteisti visą 537,10 Eur sutarties sudarymo mokestį pagrįstumą, nes turi būti taikoma VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendros taisyklės, kaip turi būti skaičiuojami mokesčiai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netaikė ir neaiškino VKĮ 253 straipsnio nuostatų, bet netenkino dalies ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį, remdamasis argumentais, jog ieškovė nepateikė duomenų apie jos patirtas išlaidas, susijusias su duomenų apie atsakovą surinkimu iš valstybės registrų, jų įvertinimą, o pats sutarties sudarymo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo.
19. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ieškovės pateiktus naujus duomenis, turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimą naujais aspektais, kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teismo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė CPK 314 straipsnyje įtvirtintų išimčių dėl naujų duomenų priėmimo, ir atsiako priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus.
Dėl sutarties sudarymo mokesčio
20. Šalių sutartinius teisinius santykius reglamentuoja VKĮ nuostatos. Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Pagal www.finbee.lt portalo naudojimosi sutarties 2.10 punktą ieškovė yra organizatorė, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (el.b., failas 1, l. 65-76). Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovė pripažintina tarpusavio skolinimo platformos operatore.
21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovo 513,24 Eur sutarties sudarymo mokestį, ieškinyje nurodydama, kad pagal vartojimo kredito sutartį suteikė atsakovui 5 537,10 Eur paskolą, kurią sudarė 5 000 Eur paskolos suma ir 5 371,10 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 537,10 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į ieškovės sąskaitą, o 5 000 Eur paskolos sumą (likutį) tiesiogiai pervedė į atsakovo asmeninę banko sąskaitą (el. b., failas 1, l. 2).
22. Pagal VKĮ 2 straipsnio 2 dalį bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – bendros vartojimo kredito sumos ir bendros vartojimo kredito kainos suma. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Į bendrą vartojimo kredito kainą taip pat įskaičiuojami sąskaitos, kurioje registruojamos mokėjimo operacijos ir vartojimo kredito lėšų išmokėjimas, administravimo mokesčiai, nebent sąskaitos atidarymas yra neprivalomas ir sąskaitos administravimo mokesčiai buvo aiškiai atskirai nurodyti vartojimo kredito sutartyje arba bet kurioje kitoje su vartotoju sudarytoje sutartyje; mokėjimo priemonių, skirtų mokėjimo operacijoms ir vartojimo kredito lėšoms išmokėti, išlaidos; kitos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos; su vartojimo kredito sutartimi susijusių papildomų paslaugų išlaidos, pavyzdžiui, draudimo įmokos, jeigu privaloma sudaryti su vartojimo kredito sutartimi susijusią papildomų paslaugų teikimo sutartį, siekiant gauti vartojimo kreditą skelbiamomis sąlygomis (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis).
23. Pagal šalių sutarties sudarymo metu galiojusią VKĮ 253 straipsnio 6 dalies redakciją ne mažiau kaip 75 procentai tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. VKĮ 253 straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 253 straipsnio 61 dalis). Būtent šiomis teisės normomis ieškovė grindžia savo apeliacinio skundo argumentus, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jai priteisti visą – 513,24 Eur – sutarties sudarymo mokestį, o ne tik 58,45 Eur dalį, apskaičiuotą iki sutarties nutraukimo 2024 m. gruodžio 13 d.
24. Pažymėtina, kad nei bendrose Civilinio kodekso nuostatose, reglamentuojančiose kredito ir vartojimo kredito sutartis, nei VKĮ nėra tiksliai apibrėžta skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio sąvoka, taip pat nėra detaliai reglamentuota šio atlygio mokėjimo tvarka ir terminai. Pagal VKĮ 25 straipsnio 2 dalį vartojimo kredito gavėjas turi būti informuotas apie vartojimo kredito tarpininkui mokamą atlygį. Susitarimas dėl šio atlygio turi būti sudarytas raštu patvariojoje laikmenoje prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito tarpininkas apie vartojimo kredito gavėjo mokamą atlygį už jo paslaugas praneša vartojimo kredito davėjui, kad šis atlygį įtrauktų į bendros vartojimo kredito kainos metinę normą (VKĮ 25 straipsnio 3 dalis).
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad VKĮ priimtas, įgyvendinant 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – Direktyva 2008/48/EB). Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad Direktyva 2008/48/EB siekiama užtikrinti aukštą vartotojų apsaugą (Teisingumo Teismo 2019 m. birželio 6 d. sprendimas byloje S., C/58/18, 28 punktas). Ši apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informuotumo (Teisingumo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje R. ir R., C/377/14, 63 punktas). Šiame kontekste papildomai pažymėtina, kad dėl naujų rinkos modelių (verslo formų), kaip nagrinėjamu atveju – internetinės skolinimo platformos veiklos ypatumų, vartotojas neretai yra priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis, jų kritiškai nevertindamas, ir negali daryti įtakos jų turiniui. Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, o atsakovas yra vartotojas, nekilo.
26. Šalių sudarytoje sutartyje administravimo ir sutarties sudarymo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (9 265,27 Eur), kuri susideda iš paskolos sumos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, administravimo mokesčio ir kitų galimų mokesčių, kurie yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidos (kredito kainos elementai) pagal VKĮ 2 straipsnio 3 dalį. Dėl to tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis turėtų būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei), kuris reglamentuojamas VKĮ 253 straipsnyje. Ieškovė taip pat ir sutarties sudarymo, ir administravimo mokestį vertina, kaip atlygį.
27. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime už akių neįvertino dalies šalių ginčui svarbių aplinkybių, dėl to nebuvo atskleista bylos dalies esmė. Kadangi ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ginčui aktualias sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio, vertinti jų teisėtumą ir su nurodytais mokesčiais susijusių ieškinio reikalavimų pagrįstumą VKĮ kontekste. Tokią nagrinėtinų klausimų apimtį atitinkamo pobūdžio ginčuose patvirtina ir formuojama teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2001-643/2024; 2024 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2256-794/2024; 2025 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1258-1097/2025). Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio vertino neįsigilinęs į paskolos sutarties nuostatas, nepagrįstai taikydamas tik bendrąsias civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
28. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepasisakė dėl ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis remiamasi ir apeliaciniame skunde, kad paskolos sutarties sudarymo mokestis yra paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalis, kad atsakovas sutarties sudarymo mokestį bei paskolos sumą įsipareigojo grąžinti skolintojams, t. y. investuotojams pagal paskolos sutarties įmokų grafiką kartu su einamosiomis įmokomis, kad pagal Portalo naudojimosi sutarties 9.2 punktą (el. b., failas 1, l. 72) ieškovė yra perėmusi skolintojų reikalavimo teises į atsakovą. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad sutarties sudarymo mokestis – sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už sutarties sudarymą, vartotojo mokamas organizatorei (ieškovei), kad sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su paskolos sutartimi susijusių dokumentų parengimą, o aplinkybė, kad ši suma buvo išskaidyta visam paskolos terminui, nepagrindžia išvados, jog sutarties sudarymo mokestis sietinas su paskolos administravimu.
29. Nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti, ar ieškovė turi teisę į VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje įtvirtintą išlygą, t. y. įvertinti, ar tarpusavio skolinimo platformos operatorė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visa vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatorės pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, nevertino, dėl jų nepasisakė. Ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, kad pati investuoja į jos administruojamoje tarpusavio skolinimo platformoje skelbiamas paskolas, suteikdama ne mažiau nei 12 procentų bendros vartojimo kredito (paskolos) sumos visiems paskolos gavėjams. Teismas, neįvertinęs nurodytų aplinkybių, negalėjo spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.
30. Pagal VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos. Pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai yra įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą (9 265,27 Eur), kuri susideda iš: paskolos sumos (5 000 Eur), palūkanų (2 473,31 Eur), sutarties sudarymo mokesčio (537,10 Eur), administravimo mokesčio (1 254,86 Eur) (paskolos įmokų grafikas (el. b., failas 1, l. 58)) ir kitų galimų mokesčių, tai yra su vartojimo kredito sutartimi susijusios vartojimo kredito gavėjo išlaidas, kartu ir sutarties sudarymo bei administravimo mokesčius, turėjo vertinami sistemiškai, kaip vieningą atlygį ieškovei, ir nustatyti, ar jis neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytų bendros vartojimo kredito kainos maksimalių ribų.
31. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė, t. y. nenustatė, ar ieškovės atlygis pagal paskolos sutartį – 1 791,96 Eur (537,10 Eur sutarties mokestis + 1 254,86 Eur administravimo mokestis arba atitinkamai 9,7 proc. dydžio ir 0,93 proc. dydžio) atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, nebuvo galimybės spręsti dėl ieškovei mokėtino atlygio, taip pat ir sutarties sudarymo mokesčio, dydžio ir atitikties imperatyvioms įstatymo normoms, o tuo pačiu nebuvo galimybės įvertinti ieškinio reikalavimų dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio pagrįstumo.
32. Jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, jog ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, spręstinas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimo dėl šio mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. VKĮ 253 straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinta kredito dalimi.
33. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde pripažino ir pateikė įrodymus, kad, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 537,10 Eur sutarties sudarymo mokestį arba 29,97 proc. viso ieškovės atlygio ((537,10 Eur / (537,10 Eur + 1 254,86 Eur)) įskaitė į ieškovės sąskaitą paskolos suteikimo metu, nesiedama jo su atsakovo grąžinta kredito suma (el. b., failas 1, l. 2), kas lemia tokio mokesčio neteisėtumą. Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka pagal paskolos mokėjimo grafiką.
34. VKĮ 253 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas draudimas išskaičiuoti didesnę nei 25 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį sutarties sudarymo metu tiek iš paskolos gavėjo (atsakovo), tiek ir iš skolintojams priklausančių sumų (platformos). Dėl to, tenkinant ieškovės reikalavimą, galėtų susidaryti situacija, kai ieškovė atsakovui skaičiuoja neteisėtą sutarties sudarymo mokestį, kurį ieškovė sutarties sudarymo metu persivedė sau iš skolintojų platformoje laikomų lėšų, suteikdama galimybę atsakovui šį mokestį padengti atidėtais mokėjimais, nes sutarties sudarymo mokesčio, kuris sudaro 29,97 proc. viso atlygio, nustatymas, nesiejant jo su atsakovo grąžintų įmokų suma, prieštarautų įstatymui (VKĮ 253 straipsnio 6 dalis), todėl būtų pagrindas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju taip pat būtų pagrindas vertinti, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovei iš atsakovo dalį sutarties sudarymo mokesčio. Kadangi ieškovė iš atsakovo gautomis įmokomis yra padengusi šio mokesčio dalį – 23,86 Eur (337,10 Eur – 513,24 Eur), būtų pagrindas spręsti dėl šios sumos grąžinimo atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).
35. Jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje nustatytą išlygą egzistavimo, atitikties VKĮ 253 straipsnio 6 daliai aspektu spręstinas klausimas dėl ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl sutarties administravimo mokesčio tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 217,00 Eur sumą, apskaičiuotą už laikotarpį iki paskolos sutarties nutraukimo. Nors ieškovė apeliaciniu skundu šios pirmos instancijos teismo sprendimo už akių dalies neginčijo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sutarties sudarymo ir administravimo mokesčiai turi būti vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, turėjo atitikties VKĮ 253 straipsnio 6 daliai aspektu vertinti ieškinio reikalavimo dėl administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumą.
36. VKĮ 253 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta imperatyvi taisyklė, pagal kurią tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis sietinas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintomis įmokomis. Nors dalį atlygio, neviršijančią 25 proc., ieškovė pagal įstatymą galėjo skaičiuoti kitokia tvarka, teisėto susitarimo dėl tokio atlygio ieškovė į sutartį neįtraukė. Kitą atlygio dalį, įvardintą administravimo mokesčiu, ieškovė skaičiavo už visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu teikiamas paslaugas, iš esmės laikydamasi VKĮ 253 straipsnio 6 dalies reikalavimų, siedama jį su atsakovo grąžintomis įmokomis. Toks ieškovės sukurtas veiklos modelis reiškia, kad ji gali reikalauti iš atsakovo tik paskolos sutarties administravimo mokesčio dalies, proporcingos atsakovo sutarties vykdymo metu sumokėtoms įmokoms. Gautais iš atsakovo mokėjimais ieškovė įskaitė 116,26 Eur (5 000 Eur – 4 883,74 Eur) arba 2,33 proc. (116,26 Eur / 5 000 Eur × 100 proc.) paskolos sumos, todėl įgijo teisę į 29,24 Eur (1 254,86 Eur × 2,33 proc.) sutarties administravimo mokesčio. Gautomis įmokomis ieškovė įsiskaitė 71,51 Eur (1 254,86 Eur – 1 183,35 Eur) šio mokesčio. Taigi galimai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 217,00 Eur administravimo mokesčio arba, jei nebūtų įrodyta kitaip, galimai ieškovė yra gavusi 42,27 Eur (71,51 Eur – 29,24 Eur) permoką, kuri turėtų būti grąžinta atsakovui (ja mažinant kitas ieškovei iš atsakovo priteistas sumas).
37. Tuo atveju, jei būtų konstatuotos paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio permokos, pagal paskolos sutarties sąlygas dėl gautų piniginių lėšų iš paskolos gavėjo įskaitymo tvarką galimai permokėta suma. sudarančia 66,13 Eur (23,86 Eur + 42,27 Eur) tokiu atveju turėtų būti mažinama ieškovei iš atsakovo priteista mokėjimo palūkanų už laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio 15 d. iki 2024 m. gruodžio 13 d. suma. Be to, tokiu atveju, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, kuriuos ieškovė skaičiavo ir už vėluojamą sumokėti sutarties sudarymo mokesčio dalį, ir už skolą, kuri būtų susidariusi dėl galimai neteisėtai panaudotos 66,13 Eur permokos. Tokiu atveju turėtų būti tikslinama bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos, ir, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, iš naujo spręstini ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai.
38. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė ieškinyje buvo nurodžiusi, jog pagal paskolos sutartį bendra kredito suma buvo suteikta ne atsakovo asmeniniams, bet šeimos poreikiams, todėl, prieš suteikiant paskolą, buvo įvertintas ir atsakovo sutuoktinės kreditingumas (el.b., failas 1, l. 2). Šias aplinkybes patvirtina ir ieškovės pateikti duomenys apie atsakovo sutuoktinės D. P. gaunamas pajamas ir turimus įsipareigojimus (el.b., failas 1, l. 31-33; 61-64). Pažymėtina, kad pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalies nuostatas pagal prievoles, kylančias iš vieno iš sutuoktinių sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkį, sutuoktiniai atsako solidariai. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 straipsnio 3 dalis). Dėl to atsakovo sutuoktinė turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu.
39. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio dalių priteisimo, netyrė ir nevertino dalies ginčui svarbių aplinkybių, taip pat neužtikrino visų asmenų, kurių teises ir pareigas gali įtakoti priimamas teismo sprendimas, įtraukimo į bylą dalyvaujančiais asmenimis. Teismas neįtraukė į bylą trečiuoju asmeniu atsakovo sutuoktinės; netyrė, nesiaiškino ir nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio esmės, prigimties ir paskirties; netyrė ir nesiaiškino ieškovės teisės į VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje nustatytą išlygą (ne)egzistavimo; nepagrįstai sutarties sudarymo mokestį ir administravimo mokestį vertino atsietai vienas nuo kito, neatsižvelgė į teismų praktikoje formuojamą aiškinimą, jog šie mokesčiai vertintini sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei; nenustatė, ar toks atlygis atitinka VKĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, jeigu nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad ieškovė neįrodė jos teisės į VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje įtvirtintą išlygą egzistavimo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl pagrindo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), o taip dėl ieškinio reikalavimų dėl paskolos sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio priteisimo (ne)pagrįstumo VKĮ 253 straipsnio 6 dalies nuostatų kontekste; taip pat tokiu atveju spręstina dėl nustatytų galimai permokėtų sumų įskaitymo, iš naujo vertintinas ir ieškinio reikalavimas priteisti delspinigius, atitinkamai tikslintina bendra ieškovei iš atsakovo priteista suma, už kurią skaičiuojamos procesinės palūkanos.
40. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 28-34 punktų argumentus, susijusius su paskolos sutarties sąlygų dėl sutarties sudarymo mokesčio galimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms pagal CK 1.80 straipsnį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui taip pat siūlytina kreiptis į Lietuvos Banką, kaip atliekančią vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių priežiūrą instituciją, dėl išvados pateikimo, ar ieškovės paskolos sutarties sąlygos, susijusios su sutarties sudarymo mokesčiu, neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms ir nepažeidžia kitų teisės aktų, kurių laikymosi priežiūra priskirta Lietuvos Banko kompetencijai (VKĮ 28 straipsnio 3 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
41. CPK 327 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai, taip pat, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
42. Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartų duomenų pagrindu, atsižvelgiant į teismo sprendimo už akių turinį ir teismo nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinį sprendimą priėmė, neįtraukęs į bylą atsakovo sutuoktinės trečiuoju asmeniu (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat ieškinio reikalavimus dėl sutarties sudarymo mokesčio ir administravimo mokesčio išsprendė, neatsižvelgęs į nagrinėjamam teisiniam santykiui reikšmingo specialaus VKĮ teisinio reglamentavimo turinį, nukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl neištyręs, neatskleidęs reikšmingų faktinių bylos aplinkybių; dėl to šiais aspektais teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Konstatuotina, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
43. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių teisėtumą ir pagrįstumą, neturi esminės reikšmės, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 punktas). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Ieškovės UAB „Finansų bitė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą už akių dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja Rūta Petkuvienė