Civilinė byla Nr. e2A-9-1059/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08202-2025-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.1.; 1.2.2.4.15.; 1.4.2.4; 3.3.1.14.; 3.3.1.19.3
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. vasario 9 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, Loretos Miltenytės ir Igno Totilo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,
dalyvaujant (prisijungus nuotoliniu būdu): ieškovei M. B.ir jos atstovei advokatei Agnei Paškevičiūtei,
atsakovės (apeliantės) viešosios įstaigos „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ vadovei V. S., atstovei advokatei Sonatai Vaikšnorienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15868-727/2025 pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. B. (toliau – ir darbuotoja, ieškovė) 2025 m. vasario 6 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – ir DGK, Komisija), prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ (toliau – ir darbdavė, atsakovė, Centras) neteisėtu, išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, atlyginti patirtą neturtinę žalą.
2. 2025 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. DGKS-181 darbo byloje Nr. APS-131-3130/2025 (sprendimas pasirašytas 2025 m. kovo 3 d.) Komisija prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
3. Ieškovė M. B. 2025 m. kovo 24 d. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu VšĮ „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“, kuriuo prašė pripažinti jos 2025 m. sausio 9 d. atleidimą iš VšĮ „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ l. e. p. administracijos vadovės pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnį neteisėtu; negrąžinti jos į buvusį darbą; laikyti, kad 2024 m. gruodžio 19 d. darbo sutartis Nr. P3-4490 nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Ieškovė nurodė, kad 2024 m. lapkričio mėn. dalyvavo atrankoje į „VšĮ Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ l. e. p. administracijos vadovės pareigas ir 2024 m. gruodžio 19 d. sudarė darbo sutartį. Eidama pareigas pastabų negavo.
5. 2025 m. sausio 9 d. iš ryto buvo iškviesta pas direktorę į kabinetą, kur Centro Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė A. S. pateikė ieškovei susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnio 1 dalį (toliau – ir Susitarimas).
6. Ieškovė šį Susitarimą pasirašė, tačiau tai neatitiko ir neatitinka jos valios, nes jokio ketinimo nutraukti darbo santykius ieškovė neturėjo. Ji buvo įbauginta staigių ir netikėtų darbdavio veiksmų, išsigando, pasimetė, pajuto emocinį spaudimą, todėl pasirašė. Faktiškai nuo Susitarimo pateikimo ir darbo sutarties nutraukimo praėjo valanda.
7. Nurodė, kad dėl patirto streso ir emocinės įtampos nesuprato, kas vyksta. Grįžusi prie savo darbo kompiuterio suprato, kad prisijungimai panaikinti, jos darbiniai kontaktai ir nuorodos apie užimamas pareigas jau buvo pašalinti iš atsakovo interneto svetainės. Jai buvo nurodyta nedelsiant palikti patalpas, ji išėjo.
8. Ieškovės vertinimu, atleidimas yra neteisėtas, nes jai nebuvo sudaryta galimybė pagalvoti 5 dienas, joks pasiūlymas nutraukti darbo santykius nebuvo teikiamas, tik jau suformuotas Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovė buvo įbauginta sakant, kad jos darbo vietos nebus, kad ji bet kuriuo atveju bus atleista kitu pagrindu – dėl neigiamų išbandymo rezultatų, jai buvo sakoma, kad darbo sutarties nutraukimo būdas šalių sutarimu yra geresnis ir paprastesnis.
9. Pažymėjo, jog pasijautė pažeminta, apgauta, neįvertinta. Tokia negatyvi patirtis sąlygoja mažėjantį pasitikėjimą darbdaviais ir rodo, kaip paprasta darbdaviams manipuliuoti darbuotojais, jų jausmais. Šias aplinkybes ieškovė vertina kaip sąlygas neturtinei žalai priteisti, kurią vertina 500 Eur.
10. Atsakovė ieškinio nepripažino, prašė atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
11. Nurodė, kad jau darbo pradžioje pastebėjo tam tikrą ieškovės kompetencijos ir įgūdžių stoką, kas sukėlė tam tikrų abejonių dėl galimybės jai eiti administracijos vadovės pareigas.
12. Suprato, kad per nustatytą bandomąjį laikotarpį darbuotoja netenkino lūkesčių – ieškovės darbo metodai, kaip ir turima kvalifikacija, kompetencija, asmeninės charakterio savybės, nebuvo tinkami.
13. Buvo priimtas sprendimas nutraukti darbo santykius nelaukiant bandomojo laikotarpio pabaigos ir netaikant ieškovės atžvilgiu DK 36 straipsnio nuostatų, t. y. buvo pasirinkta galimybė nutraukti darbo santykius šalių bendru sutarimu.
14. Centro direktorė ir Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė A. S. 2025 m. sausio 9 d. pasikvietė ieškovę pokalbiui. Kadangi darbuotoja nebuvo pradėjusi jokių darbų, kuriuos reikėtų baigti ar perduoti, po pokalbio darbdavė ir darbuotoja susitarė, kad taupant abiejų šalių laiką, darbdavė neteiks darbuotojai įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo neišlaikius bandomojo laikotarpio, o darbo sutartį šalys nutrauks tą pačią dieną sudarant susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu.
15. Pokalbio pabaigoje darbdavė dar kartą išsamiai išdėstė atleidimo priežastis, taip pat išreiškė apgailestavimą dėl susiklosčiusios abipusiai nemalonios situacijos. Darbdavė bendravo taktiškai, aiškiai išdėstė, kodėl ieškovė netenkina lūkesčių, ieškovė teigė viską suprantanti.
16. Atsakovė pateikė pasiūlymą – susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu projektą. Susitarimo dėl darbo sutarties projekte buvo išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos: nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia atsiskaitymo tvarka ir kt. Ieškovė sutiko su pateiktu pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu, pasirašydama jį išreiškė sutikimą ir valią. Ieškovė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo dar kartą patvirtino savo parašu ir darbo sutartyje, įforminant darbo sutarties nuraukimą pasirašant darbo sutarties priedą Nr. 2.
17. Atsakovė nesutiko su ieškovės teiginiais, jog pasirašytas Susitarimas neatitinka jos valios, kadangi ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, ėjo administracijos vadovės pareigas, taigi jos teisinis išprusimas, gebėjimas surasti reikiamą informaciją, taip pat ir teisiniais klausimais (ypatingai darbo teisės), įvertinti pasirašomų dokumentų teisines pasekmes yra aukštas.
18. Ieškovei pateikta informacija apie galimą jos atleidimą kitu pagrindu negali būti laikoma neteisėtais veiksmais, kuriais darbdavė darė spaudimą darbuotojui; faktas, kad ieškovė buvo iškviesta į pokalbį, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti buvus darbdavio spaudimą. Ieškovei buvo paaiškinta situacija bei pateiktas susitarimo projektas, su kuriuo ieškovė susipažino ir turėjo galimybę su juo nesutikti bei susitarimo nepasirašyti.
19. Atsakovė nemano, kad savo veiksmais pažeidė įstatymą bei sukėlė darbuotojai neturtinę žalą. Priimant ieškovę į darbą ir pasirašant darbo sutartį ji suprato ir sutiko, kad jai būtų nustatomas bandomasis laikotarpis, per kurį darbuotojas nebūtinai pateisins darbdavio lūkesčius ir nebūtinai bandomajam laikotarpiui pasibaigus tęs darbo santykius Centre. Todėl ieškovė negalėjo nesuprasti, kad gauta darbinė pozicija yra laikina. Todėl nėra pagrindo manyti, kad darbo sutarties nutraukimas sąlygojo jai emocinius išgyvenimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino ir: pripažino ieškovės M. B. atleidimą iš darbo pas atsakovę VšĮ „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ neteisėtu; nusprendė negrąžinti jos į darbą; pripažino, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; nusprendė išieškoti ieškovės M. B. naudai iš atsakovės VšĮ „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ 3743,88 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), ir po 178,28 Eur neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1211,25 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisė 96 Eur žyminio mokesčio; pripažino, kad teismo sprendimui įsiteisėjus Komisijos sprendimas netenka galios.
21. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovė nepateikė ieškovei jokio raštiško pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu, tuo nesudarė sąlygų darbuotojai pasiūlymą apsvarstyti. Pabrėžė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog šalys derino darbdavės išsakytą poziciją (pasiūlymą) dėl darbo sutarties nutraukimo.
22. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad pateikto susitarimo nutraukti darbo sutartį projektas laikytinas tokio pasiūlymo pateikimu ir vertino, jog Centro direktorės jau pasirašyto Susitarimo darbuotojai pateikimas negali būti laikomas nei projektu, nei juo labiau pasiūlymu nutraukti darbo santykius DK 54 straipsnio pagrindu.
23. Teismas vertino, jog pasirašydama Susitarimą ieškovė galėjo suklysti ir neįvertinti visų aplinkybių įvertinant ir tai, kad DK nuostatos įtvirtina galimybę pasiūlymą išeiti iš darbo šalių susitarimu svarstyti 5 dienas, kuri iš ieškovės faktiškai buvo atimta. Jei ieškovei būtų buvę suteikta laiko pasiūlymui apsvarstyti, ji, tikėtinai, galėjo priimti kitą sprendimą ar galėjo teikti savo siūlymus (derėtis) dėl darbo sutarties nutraukimo pasekmių, prašyti palankesnių atleidimo sąlygų ar pasirašyti Susitarimą kitomis sąlygomis.
24. Įvertinęs pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą teismas konstatavo, kad darbuotojos valia nebuvo išreikšta, nebuvo derinama, o buvo primesta kitos darbo santykio šalies, kas sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovės atleidimas iš darbo buvo neteisėtas.
25. Spręsdamas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių teismas rėmėsi DK 218 straipsnio nuostatomis, atsakovės pateiktais duomenimis apie ieškovės gautą darbo užmokestį ir nurodė, kad, atsižvelgiant į darbuotojos įmonėje dirbtą labai trumpą laiką (tik devynios dienos), taip pat į bylos nagrinėjimo teisme trukmę, 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išmoka už priverstinę pravaikštą, t. y. 3743,88 Eur (178,28 Eur d. d. VDU x 21 d. d.), paskaičiuotą iki teismo sprendimo priėmimo, yra pakankama nagrinėjamoje situacijoje, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, yra suderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais ir yra adekvati darbdavės padarytam pažeidimui.
26. Kartu teismas nurodė, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija ieškovei nepriklauso, nes ji pas atsakovę neišdirbo dvejų metų.
27. Pasisakydamas dėl ieškovės prašomos neturtinės žalos pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis nagrinėjamu atveju nėra pakankama moralinė satisfakcija už neteisėtu atleidimu padarytą skriaudą ir savo prigimtimi ginčo atveju negali tokia būti. Be to, prašoma priteisti suma pagal formuojamą teismų praktiką nėra didelė. Todėl sprendė, kad ieškovei neteisėtu atleidimu padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jai iš atsakovės prašomą 500 Eur sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai argumentai
28. Apeliaciniu skundu atsakovė VŠĮ „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“ prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, taip pat priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
28.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai, remdamasis tik prielaidomis, neteisingai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog šalys derino darbdavio išsakytą poziciją (pasiūlymą) dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo.
28.2. Apeliantė pažymi, kad pasiruošimo nutraukti šalių darbo sutartį bei darbo sutarties nutraukimo procedūros atliktos nuosekliai laikantis DK 54 straipsnyje nustatyto reglamentavimo – apeliantė (darbdavė) raštu pateikė ieškovei (darbuotojai) pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu įteikiant susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą, o ieškovė, pasirašydama šį susitarimo projektą išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu pasiūlyme nurodytomis sąlygomis. Galutinai savo suderintą valią abi darbo sutarties šalys išreiškė pasirašydamos darbo sutarties priedą Nr. 2, kuriame, be kita ko, šalys pabrėžė, kad šį susitarimą sudaro laisva valia ir niekieno nevaržomos.
28.3. Byloje nustatyta, kad abi bylos šalys patvirtino, jog kalbėjosi, aptarė, derėjosi, ir tik po visų pokalbių pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Be to, ieškovė sąlygų netikslino, jų nekvestionavo, neišreiškė valios jas koreguoti ar apsvarstyti ilgesnį laiką.
28.4. Pažymi, jog teisės aktai nenurodo, kokios formos turi būti šalies pasiūlymas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, išskyrus reikalavimą, kad pasiūlymas būtų pateiktas raštu. Kita vertus, pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, net ir visiškai nesant darbdavio rašytinio siūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo, tai nesudaro pagrindo pripažinti šalių sudarytą susitarimą negaliojančiu.
28.5. Be to, ieškovė galėjo pasinaudoti įstatyme numatyta penkių dienų apsisprendimo teise (DK 54 straipsnio 3 dalis), tačiau ji pati laisva nusprendė nepasinaudoti tokia galimybe ir sutikimą nutraukti darbo sutartį išreiškė tą pačią pasiūlymo nutraukti darbo sutartį gavimo dieną, ko taip pat nedraudžia DK nuostatos ir šiuo klausimu formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).
28.6. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad ieškovė pasinaudodama, kad kaip darbuotoja yra silpnesnė šalis, pasyviai dalyvavo derybose, negynė savo interesų, o sutikusi su atleidimu iš darbo, bet vėliau persigalvojusi, ketindama pasipelnyti iš buvusio darbdavio, nepagrįstai teigia, kad nukentėjo, nesuprato keleto paprastų sakinių dokumento ir neišreiškė savo tikrosios valios, kurios visomis teisėtomis priemonėmis jai išreikšti niekas netrukdė, neribojo. Toks ieškovės pasyvumas negali būti pateisinamas ir besąlygiškai ginamas.
28.7. Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos fakto, kadangi byloje nebuvo įrodyta, kokias kančias ieškovei sukėlė atleidimas bandomojo laikotarpio metu, išdirbus vos keletą dienų.
28.8. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad ieškovė kreipėsi į medikus, kad jai teko vartoti vaistus dėl patirto streso, išgyvenimų ar pan. Ieškovė tik teigė, kad gavusi pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pasimetė, sutriko, patyrė šoką dėl netikėtumo. Bet kuriam žmogui žinia, apie atleidimą iš darbo keltų panašius jausmus, ir tai normalu, bet ne tokius, kad patirtų išgyvenimus, kančias, kurie sukeltų neturtinę žalą.
28.9. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti neturtinę žalą neatitinka ir šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, pagal kurią aplinkybėmis, patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą, pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai. Tokių aplinkybių šioje byloje nustatyta nebuvo.
28.10. Apeliantė pabrėžia, jog ieškovė per trumpą darbo centre laiką (8 darbo dienas) sukėlė rimtų problemų darbdaviui ir sumaišties kolektyve, ji pelnė kolegų ir darbdavio nepasitikėjimą viršydama savo įgaliojimus, deleguodama užduotis be teisės tai daryti, demonstravo nepagarbų elgesį su kolegomis, įsakmiai ir nepagarbiai su jais bendravo, skleidė paskalas ir rinko konfidencialią informaciją, ieškojo informacijos apie esamus ir buvusius darbuotojus, ja dalinosi ir aptarinėjo su kolektyvo nariais.
28.11. Be to, nors ieškovė sudarė pasitikinčios savimi, drąsios, norinčios teikti savo nuomonę daugeliu klausimų darbuotojos įspūdį, tačiau ji, nesigilindama į klausimus, reikšdavo savo nuomonę, kuri dažnu atveju buvo paviršutiniška ir nepagrįsta. Darbinių susitikimų metu atskleidė nekompetenciją naudojant būtinas darbo priemones (MS Office), nors savo gyvenimo aprašyme teigė puikiai išmananti šią sritį. Matydama tai, direktorė ėmėsi priemonių situacijai taisyti, be to ieškovė buvo įspėta dėl netinkamo elgesio.
28.12. Papildomai apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas ne tik, kad netinkamai taikė materialinės teisės normas, bet padarė ir procesinių pažeidimų, kurie galimai turėjo įtakos neteisingam skundžiamo sprendimo priėmimui, t. y. teismas byloje ieškovę ir liudytoją A. S. apklausė nesant jų priesaikos.
29. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė M. B. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
29.1. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovei teko pareiga įrodyti, kad ieškovės atleidimas iš darbo buvo teisėtas, tačiau šios pareigos atsakovė neįgyvendino.
29.2. Ieškovės nuomone, nors atsakovė ir tvirtina, kad derybos dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo, ieškovei nepripažįstant šios aplinkybės, atsakovė ją turėjo įrodyti leistinais įrodymais, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė.
29.3. Atsiliepime pažymima, kad atsakovė turėjo pateikti ieškovei aiškų pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, tačiau tokio pasiūlymo nepateikė, o galutinį iš anksto paruoštą Susitarimą atsakovė nepagrįstai sutapatino su pasiūlymu.
29.4. Be to, atsakovė turėjo pareigą informuoti ieškovę apie tai, kad ieškovė turi 5 darbo dienų terminą pasiūlymui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu apsvarstyti, tačiau šios pareigos atsakovė taip pat neįgyvendino ir nepateikė įrodymų apie tai, kad būtų įgyvendinusi.
29.5. Ieškovės nuomone, atsakovė, siekdama pagrįsti savo teiginius apie tai, kad ieškovė neišlaikė bandomojo laikotarpio, šiuos teiginius privalėjo pagrįsti, tačiau to nepadarė.
29.6. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, apklausdamas ieškovę bei liudytoją, esminio procesinės teisės normų pažeidimo nepadarė, kadangi tiek ieškovė, tiek liudytoja buvo apklaustos naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas, kuomet priesaikos tekstas nėra pasirašomas.
29.7. Papildomai ieškovė pažymi, jog sąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir, priešingai nei tvirtina atsakovė, nėra nesąžininga bei nesiekia nepagrįstai naudoti atsakovės ar teismų resursų.
30. Žodinio civilinės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovės vadovė V. S. bei atstovė advokatė Sonata Vaikšnorienė palaikė apeliacinį skundą, prašė skundą tenkinti jame išdėstytais argumentais.
30.1. Nurodė, kad dėl ieškovės kompetencijos trūkumo buvo priimtas sprendimas dėl darbo santykių su ieškove nutraukimo. Iš kitų darbuotojų buvo gauta informacija dėl ieškovės elgesio bei peržengiamų įgaliojimų. Atleidimo dieną susitarimas buvo paruoštas ir kaip pasiūlymas pateiktas ieškovei. Pokalbis su ieškove atleidimo dieną buvo ramus, ieškovė papildomo laiko neprašė. Taip pat buvo parengtas ir kitas pasiūlymas – atleisti ieškovę dėl kompetencijos trūkumo bandomojo laikotarpio metu.
31. Ieškovė M. B. ir jos atstovė advokatė A. Paškevičiūtė žodinio bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus bei prašė apeliacinio skundo netenkinti.
31.1. Nurodė, kad pas atsakovę iki atleidimo dirbo 9 dienas, atleidimo dieną jai buvo pateiktas jau pasirašytas ir registruotas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo. Joks laikas apsisprendimui suteiktas nebuvo, taip pat nesiūlytos alternatyvos. Nebuvo gavusi jokių pastabų dėl darbo kokybės, o atleidimo dieną pokalbio metu atsakovės vadovės tonas buvo tiesmukas, nurodant, jog ketinama atsisakyti ieškovės atliekamos darbo funkcijos dėl planuojamų struktūros pokyčių. Įvykio metu pati papildomo laiko pagalvoti neprašė, kadangi nesuvokė, jog gali pagalvoti, dėl patirto šoko nesuprato, kokių veiksmų gali imtis. Nors nesikreipė į medikus, tačiau dėl patirtos traumos patyrė neturinę žalą, gydėsi, nebepasitiki darbdaviais.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
33. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.
Dėl atleidimo iš darbo (ne)teisėtumo
34. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, kaip darbdavė, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu bei tvirtina, kad pasiruošimo nutraukti šalių darbo sutartį bei darbo sutarties nutraukimo procedūros atliktos nuosekliai laikantis DK 54 straipsnyje nustatyto reglamentavimo, o šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį atitiko darbuotojos laisvą valią ir apsisprendimą, dėl ko ieškovės atleidimas yra teisėtas.
35. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje kilusį ginčą dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, pažymi, jog, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymo nuostatos šalių valios nutraukti darbo sutartį susitarimu neriboja. Tačiau tai nereiškia, kad darbo sutarties nutraukimui šalių susitarimu jokie reikalavimai nėra keliami.
36. Vadovaujantis DK 54 straipsniu pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbo sutarties nutraukimo sąlygos gali būti ribojamos tam tikrą veiklą reglamentuojančiais įstatymais (DK 54 straipsnio 2 dalis). Jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu.
37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant minėtas teisės normas yra nurodyta, kad darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius.
38. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta ir dėl to ginčas nekyla, jog 2025 m. sausio 9 d. atvykusi į darbą M. B. buvo iškviesta į direktorės kabinetą ir jai buvo įteiktas Centro direktorės jau pasirašytas Susitarimas dėl darbo santykių nutraukimo. Joks kitas dokumentas, kuriame būtų išdėstytas pasiūlymas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu ieškovei įteiktas nebuvo.
39. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta A. S. patvirtino pirmosios instancijos teisme duotus parodymus bei nurodė, kad atsakovė su ieškove siekė nutraukti darbo santykius ir stengėsi rasti kuo mažiau konfliktišką būdą, taip pat ieškovei pateiktas Susitarimas jau buvo pasirašytas Centro direktorės.
40. Atsakovės vadovė V. S. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad atleidimo dieną buvo parengtas ir kitas pasiūlymas – atleisti ieškovę dėl kompetencijos trūkumo, o Susitarimas ieškovei buvo pateiktas jau pasirašytas.
41. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė faktinė situacija, kai ieškovė, ryte atvykusi į darbą, iškart iškviečiama pokalbiui su Centro direktore, o pokalbio metu ieškovei pateikiamas jau atsakovės vadovės pasirašytas Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo kartu esant parengtam ir kitam darbo sutarties nutraukimo variantui. Tokios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti, kad atėjusi į Centro direktorės kabinetą ir gavusi jau pasirašytą Susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovė patyrė netikėtumą, išgąstį, pasimetimą bei emocinį sutrikimą.
42. Nesutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovės įgytas išsilavinimas bei darbo patirtis sudarė sąlygas derėtis, prašyti papildomo laiko apsvarstymui ar nepasimesti, kadangi asmens turima profesija, įgyta kvalifikacija bei darbo patirtis savaime nepašalina galimybės sutrikti bei pasimesti, juo labiau netikėtoje situacijoje, kurioje taip pat pateikiami tik alternatyvūs darbo sutarties nutraukimo variantai.
43. Aptartoje faktinėje situacijoje ieškovės priimtas sprendimas sutikti su pateiktu pasiūlymu bei pasirašyti Susitarimą, kaip pagrįstai tą nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pasirašydama Susitarimą ieškovė išreiškė savo tikrąją valią, kuri nebuvo paveikta jos emocinės būsenos, kai šią būseną sukėlė ieškovei netikėti ir kategoriški atsakovės veiksmai.
44. Nors atsakovė nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad spaudimas pasirašyti Susitarimą ieškovei daromas nebuvo, jai nebuvo apribota galimybė prašyti papildomo laiko, o šalys derėjosi, tačiau pirmiau aptarta faktinė situacija, atsižvelgiant į atsakovės vadovės teismo posėdžio metu nurodytą aplinkybę, kad buvo parengtas ir kitas darbo sutarties nutraukimo projektas, o liudytoja A. S. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog su ieškove buvo nutarta atsisveikinti bet kokiu atveju, sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovės tikroji valia priimti sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu įvykio dieną buvo sąlygota ir nulemta atsakovės faktiškai sukurtos situacijos, kuri, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta kaip psichologinis spaudimas.
45. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nurodomomis tarp šalių vykusiomis derybomis, pažymi, jog aplinkybė, kad abi šalys kalbėjosi atsakovei ieškovę iškvietus į direktorės kabinetą ir konkrečiai įvardijus, jog yra siekiama nutraukti darbo sutartį bet kokiu atveju, nelaikytina realiai vykusiomis derybomis. Ieškovės operatyviai priimtas sprendimas sutikti su pateiktu Susitarimu, priešingai nei nurodo atsakovė, kaip tik patvirtina, kad trumpas laiko tarpas tarp netikėtai sužinotos informacijos apie ketinimą nutraukti darbo sutartį bei pateikto Susitarimo pasirašymo, tik patvirtina, kad ieškovės priimtas sprendimas buvo sąlygotas atsakovės sukurtos situacijos bei nesant realaus laiko apgalvojimui ir Susitarimo įvertinimui. Tai, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, yra pakankamas pagrindas konstatuoti nebuvus išreikštai tikrajai ieškovės valiai.
46. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat pabrėžia, jog darbo sutarties nutraukimo metu nebuvo daroma jokia neteisėta įtaka ieškovei bei jos valiai. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka ir pažymi, jog situacija, kai darbuotojui yra nurodomas faktas apie atleidimą bet kokiu atveju (nepaisant to, ar darbuotojas sutiks pasirašyti Susitarimą) negali būti pripažįstamas kaip šalių tarpusavio derybos dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, juo labiau kad atsakovė neginčijo aplinkybės, kad ieškovei nenurodė, jog ši gali per 5 darbo dienas apsvarstyti Susitarimo sąlygas, o ieškovei pateikto Susitarimo 3 punkte jau buvo nurodyta, kad šalys susitaria įforminti darbo sutarties nutraukimą teisės aktų nustatyta tvarka 2025 m. sausio 9 d., t. y. tą pačią dieną, kada Susitarimas buvo pateiktas ieškovei.
47. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės atleidimą iš darbo DK 54 straipsnio pagrindu pripažino neteisėtu ir priteisė 3 743,88 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), ir po 178,28 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (nuo atleidimo iš darbo dienos).
48. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs DK normas ar netinkamai įvertinęs faktinę situaciją dėl ieškovės darbo trukmės, darbo užmokesčio dydžio, dėl ko apskaičiuotos ieškovei priteistos sumos yra pagrįstos. Atsakovė apeliaciniu skundu šioje dalyje konkrečių nesutikimo argumentų taip pat neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
49. Skundžiamu sprendimu ieškovei priteista ir 500 Eur dydžio neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Jeigu darbdavys nesilaiko pagrindinių darbo santykių reglamentavimo principų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ar panašiai – tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas.
50. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovei priteistos neturtinės žalos pagrįstumo, pažymi, jog prie DK 218 straipsnyje įtvirtintų neteisėto atleidimo iš darbo teisinių pasekmių priskiriamas ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas, jei būtų nustatyta, jog tokia žala patirta, ir tai būtų įrodyta. DK normos neįtvirtina turtinės ir neturtinės žalos sampratų, tačiau jas pateikia Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK).
51. Kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai dėl kito subjekto neteisėtų veiksmų, jam padaroma turtinė žala, kuri, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
52. Teismų praktikoje darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis pripažįstama darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).
53. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad, teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).
54. Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).
55. Nagrinėjamu atveju, nors ieškovė ir nurodė patyrusi psichologinę traumą dėl jos neteisėto atleidimo, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino dėl to į medikus nesikreipusi, nors ir gydėsi. Į bylą jokių konkrečių duomenų, susijusių su ieškovės sveikatos sutrikimais, pateikta nebuvo, to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.
56. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat yra reikšminga ir tai, kad ieškovė pas atsakovę iki jos atleidimo dirbo itin trumpą laiką (8 darbo dienos), darbo santykiai nutrūko ieškovės bandomojo laikotarpio metu, iš darbo ji buvo atleista nediskriminuojančiu pagrindu, taip pat esant atsakovės, kaip darbdavės, vertinimui, kad ieškovė negali toliau dirbti dėl kompetencijos stokos ir asmeninių savybių.
57. Taigi, ieškovės atleidimu iš darbo jos reputacijai pakenkta nebuvo, taip pat nebuvo apribotos galimybės konkuruoti darbo rinkoje. Nėra duomenų, kad neteisėtas atleidimas iš darbo ieškovei sukėlė konkrečius sveikatos sutrikimus ar sunkius materialinius padarinius, dėl ko būtų pagrindas spręsti, jog neteisėto atleidimo iš darbo pasekmės sudaro pagrindą priteisti neturtinę žalą, o vien pažeidimo pripažinimo faktas nėra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.
58. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad sutiktina, jog ieškovė dėl neteisėto atleidimo patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau atsakovės padaryto darbo teisės normų pažeidimo šiurkštumas, ieškovės užimtų pareigų trukmė ir pobūdis, taip pat ieškovės sveikatai ir darbinei reputacijai kilę padariniai nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
59. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes spręstina, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius įrodymus bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą ieškovei priteisti 500 Eur žalos atlyginimą.
60. Dėl išdėstyto pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas ir ieškovei M. B. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra priteisiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Dėl kitų argumentų
61. Vienas iš esminių atsakovės pateikto apeliacinio skundo argumentų yra tas, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso normų pažeidimą, kadangi byloje ieškovę M. B. ir liudytoją A. S. apklausė nesant jų priesaikos.
62. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytus atsakovės argumentus, susijusius su šiais procesinės teisės pažeidimais, 2026 m. sausio 8 d. Panevėžio apygardos teisme vykusio teismo posėdžio metu apklausė ieškovę, atsakovės atstovę bei liudytoją. Ieškovė M. B., atsakovės atstovė V. S. bei liudytoja A. S. teismo posėdžio metu prisiekė bei į bylą pateikė pasirašytas šalies ir liudytojo priesaikas, A. S. taip pat buvo įspėta dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą už melagingų parodymų davimą.
63. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą išties nepagrįstai nesilaikė CPK 186 straipsnio 6 dalies bei 192 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau šis procesinis pažeidimas buvo pašalintas apeliacinės instancijos teisme, kuriame vykusio teismo posėdžio metu šalys bei liudytoja prisiekė bei patvirtino pirmosios instancijos teisme duotų parodymų teisingumą.
64. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios nuostatos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. v. Netherlands, Serija A n. 288, p. 20, par. 61).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
65. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės M. B. atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat tinkamai įvertino dėl to kylančias teisines pasekmes bei priteisė nurodyto dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai sprendė, kad vien pažeidimo pripažinimo faktas nėra pakankama satisfakcija, dėl ko nepagrįstai ieškovei iš atsakovės priteisė 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
66. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). Šiame straipsnyje išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo (3 dalis).
67. Nagrinėjamoje byloje už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 95 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 500 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidas (2025 m. gruodžio 17 d. sąskaita Nr. SD22/2025, 2025 m. gruodžio 23 d. „Luminor Bank“ AS duomenys apie 500 Eur lėšų pervedimą). Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius patirtas 892,50 Eur bei 170 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidas (Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 000879, 000915; AB SEB banko 2025 m. rugpjūčio 25 d. bei 2026 m. sausio 7 d. duomenys apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą).
68. Šalių pateiktų teisinės pagalbos išlaidų dydis, atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą, šalims suteiktų teisinių paslaugų kokybę, yra pagrįstas ir nemažintinas, juo labiau kad neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių.
69. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliaciniu skundu atsakovės apeliacinis skundas yra tenkinamas apie 12 proc., atlikus priešpriešinių vienarūšių šalių tarpusavio reikalavimų dėl teisinės pagalbos išlaidų įskaitymą, iš atsakovės ieškovei priteisia 875 Eur teisinės pagalbos išlaidų (1062,5 x 88 proc. - 500 x 12 proc.). Taip pat iš ieškovės atsakovei priteisia 11 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.
70. Kartu apeliacinės instancijos teismas perskirsto bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidariusias bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
71. Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė pateikė įrodymus patyrusi 1 211,25 Eur teisinės pagalbos išlaidų, o atsakovė – 1 110 Eur (1 t., 167-169 b. l.; 2 t., 37-39, 40-41, 45-46 b. l.). Šių išlaidų dydis taip pat neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių bei yra pagrįstas.
72. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimu yra pakeičiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo ir ieškovei 500 Eur neturinė žala nėra priteisiama, kas sudaro apie 12 proc. pirmosios instancijos teismo pripažintų ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteistų teisinės pagalbos išlaidų dydis, atlikus iš ieškovės atsakovei priteistinos sumos įskaitymą, yra mažinamas iki 933,90 Eur.
73. Nustačius, kad ieškovės pareikštas ieškinys apeliacinės instancijos teisme yra tenkinamas apie 12 proc. mažesne apimtimi iš atsakovės pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį suma sumažinama iki 84 Eur.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškovės M. B. ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo viešojoje įstaigoje „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), neteisėtu, negrąžinti jos į darbą, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Išieškoti ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovės viešosios įstaigos „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 3743,88 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus 88 ct), neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (imtinai), ir po 178,28 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus 28 ct), neatskaičius mokesčių, už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, skaičiuojant nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo iki jo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (vienerių metų terminas skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos) ir 933,90 Eur (devynis šimtus trisdešimt tris eurus 90 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Išieškoti iš atsakovės viešosios įstaigos „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 84 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio valstybei (ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui).
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2025 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. DGKS-181 darbo byloje Nr. APS-131-3130/2025 (sprendimas pasirašytas 2025 m. kovo 3 d.) netenka galios.“
Ieškovei M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės viešosios įstaigos „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), priteisti 875 Eur (aštuonių šimtų septyniasdešimt penkių eurų) dydžio teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Atsakovei viešajai įstaigai „Sostinės vaikų ir jaunimo centras“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 11 Eur išlaidas už žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
Teisėjai
| Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė
Loreta Miltenytė
Ignas Totilas
|
|
|
|
|