Administracinė byla Nr. A-1957-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00535-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.2; 78.1

„(S)“

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TDL oda“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Šiaulių apylinkės teismo prašymą ištirti, ar 2009 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, nurodant, kad atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TDL oda“ (toliau – ir UAB „TDL oda“ kilo abejonių dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo. 2010 m. rugsėjo 16 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ (toliau – ir UAB „Šiaulių vandenys“) ir UAB „TDL oda“ buvo sudaryta „Nuotekų tvarkymo sutartis“ Nr. 81215, pagal kurią geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatomos ir keičiamos Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. UAB „Šiaulių vandenys“ nustatydamas nuotekų tvarkymo kainas rėmėsi 2009 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas). Byloje ginčas kilo ar Sprendimo 1.2.2 punktas, kuriame nustatyta nuotekų tvarkymo kaina „nuotekų tvarkymo, kai teršalų kiekis nuotekose neviršija leistinų koncentracijų, - BDS7 iki 287,5 mg O2/l – 2,58 Lt/m3; kai nuotekų užterštumas viršija BDS7 – 287,5 mg O2/l, padidėjęs nuotekų tvarkymo tarifas didinamas po 0,10 Lt už kubinį metrą nuotekų užterštumui padidėjus pagal BDS7 už kiekvienus papildomus 57,5 mg O2/1“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNT Įstatymas) 11 straipsniui, 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims. Sprendimu nustatytos geriamojo vandens ir nuotekų pardavimo kainos nėra suderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, nėra patikrintas tokių kainų nustatymo pagrįstumas, atitiktis paslaugų kainodaros principams, pažeidžiamas abonento teisėtas interesas mokėti kainą, apskaičiuotą vadovaujantis teisės aktais. Šiaulių apylinkės teismo manymu Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-369 dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo 1.2.2 punktas galimai neatitinka GVTNT Įstatymo 11 straipsnio 3 punkte nustatytos paslaugų nustatymo tvarkos. Pagal GVTNT Įstatymo 22 straipsnį, kainos gali būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis vandeniui tiekti ir nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams. Nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio, skaičiuojamos atskiroms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos dalims, kurias, ne trumpesniam nei 3 metų terminui, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, įvertinusi investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai Įstatymu suteikti dideli įgaliojimai, todėl teismui kilo abejonių ar Sprendimo 1.2.2 punktas atitinka GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatas.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (t. I, b. l. 111-116) paaiškino, kad GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad viešųjų vandens tiekėjų teikiamos geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla. Tai reiškia, kad turi būti užtikrintas ilgalaikis infrastruktūros eksploatavimas bei sudarytos priimtinos sąlygos naudotis viešuoju geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad kainos gali būti diferencijuojamos atsižvelgiant į sąnaudas vandeniui tiekti ir nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti. Nuotekų paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento išleidžiamų paslaugų kiekio ir taršos pobūdžio. Viešieji vandens tiekėjai geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas nustato suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) bei vadovaudamiesi Geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Komisija kontroliuoja ar savivaldybių tarybų nustatytos kainos atitinka Metodiką bei GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nustatytus principus. Kadangi Komisija ginčijamo sprendimo neskundė ir nepanaikino, vadinasi jis yra teisėtas ir pagrįstas. Metodikos 53.10 ir 53.15 punktuose nustatyta, kad nuotekų tvarkymo kaina nustatoma taip, kad įmonei būtų padengtos nuotekų surinkimo, valymo, dumblo tvarkymo sąnaudos ir mokestis už taršą. Abonentams, kurių mokestis yra didesnis ir (arba) specifinės taršos, skaičiuojama papildoma padidintos ir (arba) specifinės taršos kaina.

Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas buvo suderintas su Komisija, buvo gautas 2009 m. lapkričio 27 d. Komisijos nutarimas Nr. 03-225 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų“ (toliau – ir 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Komisija 2002 m. sausio 3 d. raštu Nr. 01-07-7 yra informavusi Šiaulių miesto savivaldybę, kad ji nederina padidintos ir specifinės taršos nuotekų dydžių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo „TDL ODA“ atsiliepimu (t. 1, b. l. 77-81) nurodė, kad atsakovas neturi teisės vienašališkai nustatyti rinkliavos už padidėjusią taršą tuo pažeisdamas GVTNT Įstatymo 22 straipsnyje nustatytus principus, be to, pagal GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 5 dalį kainos turi būti suderintos su Komisija. 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimo 1.2.2. punktu visiems abonentams buvo nustatyta vienoda kaina, tačiau atsakovas ginčijamu Sprendimu nustatė diferencijuotas kainas atsižvelgdamas į teršalų kiekio koncentraciją, tačiau toks diferencijavimas nebuvo suderintas su Komisija. Be to, ginčijamame Sprendime nenurodyta, kuo vadovaujantis atsakovas nustatė leistiną teršalų koncentraciją. Nebuvo atsižvelgta nei į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. Dl-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 5.7 punktą, kuriame nustatyta, kad GE (gyventojų ekvivalentas) per parą yra 70 g BDS7, 12 g N (Bendras azotas), 2,7 g P (Bendras fosforas), nei į Lietuvos standarto LST EN 1085, 2007 m. liepa (toliau – standartas) 1050 punktą, kuriame nurodoma, kad ekvivalentiškumo pagrindas užterštumo apskaičiavimui iš ne buitinių vartotojų pagal ES direktyvą atitinka 60 g/(d žm) BDS5 vertę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (t. 1, b. l. 83-85) atsiliepime nurodė, kad Komisija 2009 m. gruodžio 21 d. nutarimu O3-92 patvirtino Metodiką, kurios 36 punkte įtvirtinto kainų skaičiavimo ypatumus, atsižvelgiant į padidėjusios ir specifinės taršos nuotekas. Komisija 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-217 patvirtino Nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę trąšą skaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-888/2011, kurioje konstatuota, kad situacija, kai nėra atitinkamų nuotekų valymo kainų skaičiavimo metodikos, yra ydinga. Priėmus minėtą Aprašą, nuotekų tvarkymo kaina skaičiuojama atsižvelgiant į faktinę taršą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių vandenys“ atsiliepimu (t. 1., b. l. 180-186) paaiškino, kad nors Komisija nederino kainos už padidėjusią ir specifinę taršą, tačiau ji būdavo informuojama apie pajamas, gaunamas už padidintą ir specifinę taršą. 2009 m. lapkričio 27 d. Komisijos nutarimu buvo atsižvelgta į šias pajamas ir kaina sumažinta 11 centų. UAB „Šiaulių vandenys“ Komisijai pranešė apie ginčijamu Sprendimu nustatytą kainą su jos pagrindimu ir negavo jokių pretenzijų, kartą per metus teikdavo ataskaitą apie veiklos informaciją.

Pažymėjo, kad Šiaulių miesto savivaldybė nustatė laisvesnį leistinos taršos normatyvą abonentams nei tuo metu buvę projektiniai Šiaulių miesto nuotekų valymo įrenginių pajėgumai. Nuotekų valymo dumblo kiekį labiausiai veikia biologinio deguonies suvartojimo parametras. Visi kiti parametrai buvo apmokestinti 2001 m. lapkričio 22 d. Šiaulių miesto savivaldybės sprendimu Nr. 307 „Dėl nuotekų valymo paslaugų kainų“. Be to, UAB „TDL oda“ neteisingai apskaičiuoja „bazinius“ teršiančiųjų medžiagų koncentracijų dydžius.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu nusprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos.

Teismas nustatė, kad viešasis vandens tiekėjas turi pirmiausia, besivadovaudamas paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoti tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, o po to, suderinęs su Komisija, teikti šias kainas tvirtinti atitinkamos savivaldybės tarybai. Metodika ginčijamo sprendimo patvirtinimo laikotarpiu nuotekų valymo kainos už padidėjusią ir specifinę taršą skaičiavimo tvarkos nereglamentavo. Pažymėjo, kad skaičiuojant specifinę kainą, kurios neapima Metodika ar kitas jos kainos skaičiavimą reglamentuojantis teisės aktas, būtina laikytis bendrų GVTNT Įstatyme įtvirtintų kainos skaičiavimo principų, inter alia paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla (Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis), paslaugų kaina nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“; kainos gali būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų (vartotojų) kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis vandeniui patiekti ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams (vartotojams); nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio (Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis). Viešasis vandens tiekėjas, tinkamai apskaičiavęs atitinkamą nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, privalo vykdyti kitą pareigą – suderinęs su Komisija teikti šias kainas tvirtinti atitinkamos savivaldybės tarybai (Įstatymo 22 straipsnio 5 dalis).

Teismas nustatė, kad Komisija 2009 m. lapkričio 25 d. pažymoje „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų derinimo“ Nr. 05-301 atsižvelgė į pajamas, kurias UAB „Šiaulių vandenys“ gauna už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekas ir atitinkamai sumažino vieno kubinio metro (m3) nuotekų tvarkymo kainą 0,11 Lt. Komisija, tvirtindama UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas 2009 m. lapkričio 27 d. nutarimu, gavo iš tiekėjo duomenis, kad į nuotekų tvarkymo kainą yra įskaičiuotas Bendrojo azoto ir Bendrojo fosforo taršos valymas. UAB „Šiaulių vandenys“ pateikė Komisijai duomenis apie vidutinę metinę teršalų koncentraciją atitekančiose bei išleidžiamose nuotekose bei apie metinius išvalytus teršalų kiekius. Komisija, derindama kainą, atsižvelgė į pajamas, kurias tiekėjas gauna už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą. Atsižvelgus į tiekėjo gaunamas pajamas už padidėjusios ir specifinės taršos nuotekų tvarkymą vieno kubinio metro vandens kaina sumažėjo 11 centų. UAB „Šiaulių vandenys“ informavo Komisiją 2009 m. gruodžio 23 d. raštu Nr.         S-4809 apie 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimą, kuri kainų nustatymo pažeidimų nenustatė. Pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog kainų projektas prieš pateikiant jį tvirtinti savivaldybei, buvo teikiamas derinti Komisijai. Teismas darė išvadą, kad objektyviai buvo ir yra įmanoma, vadovaujantis Įstatyme nustatytomis bendromis nuostatomis, apskaičiuoti nuotekų tvarkymo paslaugų kainą abonentams už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą asmenims, net ir nesant atitinkamos Komisijos patvirtintos metodikos.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „TDL oda“ pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l.38-40), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos sprendimo priėmimo metu.

Paaiškina, kad ginčijamu sprendimu buvo nustatytos kainos, kurios nebuvo suderintos su Komisija. 2009 m. lapkričio 27 d. Komisijos nutarimu buvo suderinta BDS7 iki 287,5 mg O2/l koncentracijos valymo kaina 2,58 Lt/m3. Tuo tarpu ginčijamame Sprendime kita kaina – 2,58 Lt/m3 plius po 0,10 Lt už 1 m3 nuotekų užterštumui padidėjus pagal BDS7 kiekvienus papildomus 57,5 mg O2/l. Nuotekų, kurių tarša yra specifinė ar padidinta, tvarkymo kaina turi būti nustatoma kitaip, nei likusių nuotekų. Viešasis vandens tiekėjas turi pirmiausia, vadovaudamasis paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoti tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, po to privalo įvykdyti kitą pareigą – suderinęs su Komisija, teikti šias kainas tvirtinti atitinkamos savivaldybės tarybai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 51-55) prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.

Paaiškina, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jokie įstatymai neišskyrė ir neapibrėžė „padidintos, specifinės trąšos“ nuotekų, kaip atskiros nuotekų rūšies, bei nenumatė kitokios kainų derinimo ir nustatymo tvarkos. Komisija Aprašą, kuriame įtvirtintos kainos už padidėjusią ir specifinę taršą, patvirtino tik 2011 metais. Savivaldybė, pagal įtvirtintą principą „teršėjas moka“, pagal labiausiai tikėtinas nuotekų teršalų koncentracijas skaičiavo papildomą kainą vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu. Komisija, skaičiuodama kainas, vadovavosi Metodikos 53.10 punktu, vertino padidintos ir specifinės taršos nuotekų valymo sąnaudas. UAB „Šiaulių vandenys“ derindama 2009 m. kainas nurodė, kad už padidintą ir specifinės taršos nuotekų valymą papildomai gaus 450 tūkstančių litų pajamų, tokia suma buvo sumažintos nuotekų valymo sąnaudos, todėl kaina abonentams sumažėjo 0,11 Lt/m3. Visi vartotojai moka suderintą mažesnę kainą, o abonentai, kurių nuotekos yra padidintos ir specifinės taršos dar sumoka pagal savivaldybės tarybos, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu, patvirtintą skaičiavimo ir taikymo tvarką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių vandenys“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 58-61) prašo jį atmesti, palikti galioti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą.

Paaiškina, kad nors Komisija ir nederino kainos už padidėjusią ir specifinę taršą, tačiau ji nuolat buvo informuojama apie pajamas, gaunamas už padidėjusią ir specifinę taršą, todėl atsižvelgus į šias pajamas, nuotekų valymo kaina buvo sumažinta 0,11 Lt/m3. Iš Komisijos nebuvo gauta jokių pretenzijų dėl netinkamos kainos nustatymo.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 65-68) prašo jį atmesti, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti galioti.

Paaiškina, kad nuotekų paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento išleidžiamų paslaugų kiekio ir taršos pobūdžio. Viešųjų vandens tiekėjų teikiamos geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla. Komisija, derindama kainas įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas šioje byloje kyla dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 16 d. tarp UAB „Šiaulių vandenys“ ir UAB „TDL oda“ buvo sudaryta „Nuotekų tvarkymo sutartis“ Nr. 81215, pagal kurią geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatomos ir keičiamos GVTNT Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. UAB „Šiaulių vandenys“ nustatydami nuotekų tvarkymo kainas rėmėsi 2009 m. gruodžio 17 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“. Prašoma ištirti, ar minėto Sprendimo 1.2.2. punktas atitinka Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos, t. y. ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatytos kainos už padidėjusią ir specifinę nuotekų taršą turėjo būti suderintos su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, kaip yra derinamos kitos nuotekų tvarkymo paslaugų kainos.

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2 punkte nustatyta nuotekų tvarkymo kaina „kai teršalų kiekis nuotekose neviršija leistinų koncentracijų,- BDS7 iki 287,5 mg 02/1 – 2,58 Lt/m3; kai nuotekų užterštumas viršija BDS7 – 287,5 mg 02/1, abonentams nuotekų tvarkymo tarifas didinamas po 0,10 Lt už 1 kubinį metrą, nuotekų užterštumui padidėjus pagal BDS7 už kiekvienus papildomus 57,5 mg 02/1“.

Ginčijamo norminio akto tvirtinimo metu galiojo 2006 m. liepos 13 d. GVTNT Įstatymo Nr. X-764 redakcija. GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis numatė, kad viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą bei sudaryti abonentams (vartotojams) priimtinas sąlygas naudotis viešuoju geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu, taip pat mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius.

GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis nustatė, kad viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Kainos gali būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų (vartotojų) kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis vandeniui patiekti ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams (vartotojams). Nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio.

GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 5 dalis nustatė, kad viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikia tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms. Kiti (ne viešieji) vandens tiekėjai tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas nustato vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi būti skaičiuojamos pagal sąnaudas atskiroms geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos dalims, kurias nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatomos ne trumpesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Kartu su kainų apskaičiavimais vandens tiekėjas privalo pateikti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai įmonės veiklos ir plėtros planus, sudarytus ne trumpesniam kaip kainų galiojimo laikotarpiui. Derindama kainas, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Tuo atveju, kai veiklos ir plėtros planai nevykdomi arba keičiami, vandens tiekėjas privalo apie tai informuoti savivaldybės tarybą ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kuri priima sprendimą dėl kainų keitimo poreikio.

GVTNT Įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad tarybos, vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, nustato viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas.

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, viešųjų vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, nustatoma vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengta geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, remiantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“, kainos gali būti diferencijuojamos pagal atskiras abonentų (vartotojų) kategorijas, atsižvelgiant į kriterijus, susijusius su būtinosiomis sąnaudomis, reikalingomis vandeniui patiekti ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugoms teikti tam tikros kategorijos abonentams (vartotojams); nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio bei suderinus su Komisija, teikiamos tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms.

Byloje yra aktualūs nuotekų tvarkymo kontrolės ir viešųjų vandens tiekėjų teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainų valstybinio reguliavimo klausimai. Viešųjų vandens tiekėjų teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainų valstybinis reguliavimas atliekamas vienos iš vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio reguliavimo institucijų – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos.

Nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo srityje Komisijai suteikiami dideli įgaliojimai ir nustatytos pareigos tiek paslaugų teikėjams, tiek savivaldybių taryboms, tiek pačiai Komisijai. GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nurodoma viešųjų vandens teikėjų pareiga pranešti Komisijai savivaldybių tarybų nustatytas kainas bei jų pagrindimą per 10 dienų nuo kainų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip likus 30 dienų iki jų įsigaliojimo; Komisijos nurodytus pažeidimus savivaldybės privalo pašalinti ne vėliau kaip per 30 dienų. Komisijai nustatyta pareiga kontroliuoti, ar savivaldybių tarybų nustatytos ir vandens tiekėjų taikomos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatytos pagal Metodiką ir Įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nurodytus kainodaros principus. Jei savivaldybių tarybos nustato kitokias kainas, negu buvo suderintos su Komisija, pažeidimai turi būti šalinami arba derinamos naujos kainos (Įstatymo 22 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 1747 buvo patvirtinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatai (toliau - ir Nuostatai), kurių 5 punkte numatyta, jog vienas iš pagrindinių komisijos uždavinių yra prižiūrėti vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka. Vykdydama šią funkciją Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą; nustato nuotekų tvarkymo kainodaros principus; nustato nuotekų tvarkymo kainų dydžių skaičiavimo metodikas, prašymų suderinti naujas nuotekų tvarkymo kainas ar tarifus pateikimo ir nagrinėjimo tvarką; derina nuotekų tvarkymo kainas; kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą. Komisija, atlikdama jai pavestas funkcijas, turi teisę priimti sprendimą dėl kainų dydžio.

Pagal Metodikoje įtvirtintas nuostatas, visos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sąnaudos skaičiuojamos atskiriant pardavimo, vandens gavybos, paruošimo, pristatymo bei nuotekų surinkimo, valymo ir dumblo tvarkymo sąnaudas. Nuotekų tvarkymo kaina nustatoma vadovaujantis nuostata, kad įmonei turi būti padengtos nuotekų surinkimo, valymo ir dumblo tvarkymo sąnaudos ir mokestis už taršą. Konkretiems abonentams, kurių nuotekos yra didesnės ir (arba) specifinės taršos, vadovaujantis teisės aktais, skaičiuojama papildoma padidintos ir specifinės taršos kaina. Metodikos 55 punkte nustatyta, kad prašymas suderinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kainas pateikiamas Komisijos nustatyta tvarka.

Nors iš byloje esančios Komisijos 2009 m. lapkričio 25 d. pažymos „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų derinimo“ Nr. 05-301 matyti, kad Komisijai buvo pateiktos derinti kainos apėmė ir pajamas, planuojamas gauti už padidintą taršą, Komisijos vandens skyrius, skaičiuodamas kainas vartotojams ir abonentams įvertino 450,0 tūkst. Lt pajamas, kurias bendrovė planuoja gauti už padidintą taršą ir atitinkamai sumažino vieno kubinio metro (m3) nuotekų tvarkymo kainą 0,11 Lt, teisėjų kolegija pažymi, kad planuojamos įmonės pajamos ir nustatytas mokestis teršėjui nėra analogiškos sąvokos. todėl darytina išvada, kad kainų projektas, prieš pateikiant jį tvirtinti savivaldybei, nebuvo suderintas su Komisija.

Ta aplinkybė, kad Komisija tik 2011 m. liepos 29 d. nutarimu patvirtino Aprašą, savaime nereiškia, kad iki jo patvirtinimo kainos už specifinę ir padidėjusią taršą neturėjo būti skaičiuojamos, ar tokių kainų derinimas su Komisija nėra privalomas. Metodikos dėl kokios nors specifinės nuotekų rūšies tvarkymo paslaugų kainų skaičiavimo nebuvimas savaime nereiškia, kad šios specifinės nuotekų rūšies tvarkymo paslaugų kainų skaičiavimas (taip pat ir šio skaičiavimo tvarka) paliekamas viešojo vandens tiekėjo ar atitinkamos savivaldybės tarybos diskrecijai.

GVTNT Įstatyme įtvirtintas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad paprasti abonentai (vartotojai) moka vienodą nustatytą nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, o tie vartotojai, kurių nuotekų tarša yra padidėjusi ir/arba specifinė, moka didesnę nuotekų tvarkymo paslaugų kainą, priklausomai nuo taršos lygio. Kadangi nustatytas teisinis reglamentavimas įpareigoja su Komisija derinti vandens tiekimo ir nuotekų, neviršijančių leistinų taršos koncentracijų, kainas, tai vandens tiekimo ir nuotekų, už padidintą ir specifinę taršą kainos, atsižvelgiant į jų pavojingumą, privalo būti derinamos su Komisija. Tokiu būdu yra užtikrinamas GVTNT Įstatyme įtvirtintų kainos skaičiavimo ir „teršėjas moka“ principų tinkamas įgyvendinimas. Be to, valstybinė padidėjusios ir (ar) specifinės taršos nuotekų kainodaros kontrolė turi užtikrinti ir vartotojų teisių apsaugą. Komisijos funkcija yra derinti kainas, tikrinti jų apskaičiavimo teisingumą ir pagrįstumą vadovaujantis teisės aktais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad savivaldybės taryba patvirtindama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, nesuderino su Komisija šių kainų paskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo specifinės ir padidėjusios taršos aspektu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pritaikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškoje administracinėje byloje Nr. A858-888/2011 suformuotą tų pačių GVTNT Įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o apeliacinis skundas tenkintinas priimant naują teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas tenkintinas konstatuojant Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punkto prieštaravimą GVTNT Įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos. Pažymėtina, kad konstatavus, jog tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-369 kainos už specifinę ir padidėjusią taršą buvo patvirtintos pažeidžiant įstatymuose nustatytas esmines procedūras, galėjusias nulemti neteisingų kainų nustatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo detaliau nagrinėti ginčijamo sprendimo atitikties GVTNT Įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatoms.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

trečiojo suinteresuoto asmens UAB „TDL oda“ apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo Šiaulių apylinkės teismo prašymą tenkinti, pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T-369 „Dėl UAB „Šiaulių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo“ 1.2.2. punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 punkto, 22 straipsnio 5 dalies nuostatoms dėl nuotekų tvarkymo kainų nustatymo principų ir tvarkos.

Sprendimas neskundžiamas.

              Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė