Administracinė byla Nr. A-1155-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00911-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reitan Convenience Lithuania“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reitan Convenience Lithuania“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui mažajai bendrijai „Artikulas“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Reitan Convenience Lithuania“ su skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. sausio 16 d. nutarimą Nr. ATK2-06/14 (toliau – ir Nutarimas) taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) pažeidimus ir bylą dėl ekonominės sankcijos taikymo nutraukti nesant TKĮ pažeidimo.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Departamentas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, sudarydamas 2013 m. liepos 29 d. Prekybos vietos valdymo paslaugų sutartį (toliau – ir Valdymo sutartis) su mažąja bendrija (toliau – ir MB) „Artikulas“ pažeidė TKĮ 12 straipsnio 1 dalį. TKĮ nepateikia nei mažmeninės prekybos tabako gaminiais sąvokos, nei atskleidžia šios veiklos turinio, tačiau iš TKĮ 2 straipsnio 17 dalies formuluotės galima daryti išvadą, kad mažmeninė prekyba tabako gaminiais yra laikomas tabako gaminių pardavimas galutiniam vartotojui, t. y. vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas dėl tabako gaminių pardavimo. Tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje, tiek Mažmeninės prekybos taisyklių 7 punkto 6 dalyje vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis apibrėžiama, kaip pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Taigi, mažmeninė prekyba tabako gaminais yra suprantam kaip veikla, kurios metu yra sudaroma tabako gaminių pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas, t. y. tabako gaminių savininkas, perduoda tabako gaminius nuosavybės teise pirkėjui pastarojo asmeniniams poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Pareiškėjo įsitikinimu, svarbus buvo būtent Valdymo sutarties turinys, kurį atsakovas vertino tik formaliai, neatsižvelgdamas į pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens tikruosius ketinimus sudarant bei vykdant Valdymo sutartį. Nei pareiškėjo, nei trečiojo suinteresuoto asmens tikrieji ketinimai nebuvo nukreipti į licencija suteiktų teisių perdavimą. Valdymo sutarties šalys, žinodamos griežtą teisinį reglamentavimą, nesiekė jo specialiai savo veiksmais pažeisti. Valdymo sutarties tikslas buvo optimizuoti verslo valdymą bei pagerinti galutiniams vartotojams teikiamų paslaugų kokybę (pareiškėjo tikrieji ketinimai sudarant Valdymo sutartį) ir nuosavo nedidelio verslo plėtojimas, teisėtai naudojantis pareiškėjo turimų prekės ženklų teikiamais pranašumais (trečiojo asmens tikrieji ketinimai sudarant Valdymo sutartį). Pažymėjo, kad MB „Artikulas“ pagal Valdymo sutartį teikia pareiškėjui organizacinio pobūdžio – prekybos vietos valdymo ir eksploatavimo – paslaugas. Valdymo sutarties 1.9 punkte aiškiai ir kategoriškai nurodyta, kad trečiasis asmuo neturi teisės veikti pareiškėjo vardu, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas išduoda trečiajam asmeniui specialų rašytinį įgaliojimą. Pareiškėjas niekada nėra išdavęs MB „Artikulas“ įgaliojimo verstis licencijoje Nr. T0156K nurodyta veikla. Prekių, esančių kioske, savininkas yra pareiškėjas. Būtent pareiškėjas šias prekes perka, pristato bei parduoda galutiniam vartotojui, t. y. pareiškėjas nuosavybės teisę į prekes perduoda ne trečiajam asmeniui, o tiesiogiai pirkėjui (galutiniam vartotojui), įsigyjančiam prekę kioske. Be to, pareiga kasos kvite nurodyti kartu pareiškėją ir trečiąjį suinteresuotą asmenį kyla tiek iš Valdymo sutarties 7.6 punkto, tiek iš viešosios teisės normų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 1283 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymas Nr. V-255 „Dėl kasos aparatų naudojimo taisyklių patvirtinimo“). Akcentavo, jog kasos kvite yra nurodomi visi išsamūs prekių pardavėjo – pareiškėjo duomenys, tuo tarpu kasos kvite nurodomas tik kasos aparato naudotojo pavadinimas, ir taip yra daroma būtent tam, kad tiek vartotojams, tiek institucijoms būtų akivaizdžiai suprantama, jog būtent pareiškėjas yra prekių pardavėjas, o kartu – ir asmuo, kuriam yra išduotos licencijos tam tikrai veiklai vykdyti. Trečiasis asmuo negauna jokių pajamų iš prekybos, ir ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas nėra perdavęs MB „Artikulas“ jokių teisių, kurias suteikia pareiškėjui išduota licencija verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais. Pareiškėjo ir MB „Artikulas“ teisiniai santykiai savo esme yra analogiški darbuotojų „nuomos“ santykiams, t. y. trečiasis asmuo pagal Valdymo sutartį atlieka tam tikras funkcijas – teikia paslaugas pareiškėjo naudai. Mano, jog TKĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas turėtų būti suprantamas kaip draudimas sąmoningai objektyviai ir formaliai, tiesiogiai įvardijant, sudaryti sutartis su kitais asmenimis ar išduoti tokiems asmenims įgaliojimus verstis licencijoje numatyta mažmenine prekyba tabako gaminiais.

Atsakovas Departamentas atsiliepime (I t., b. l. 54-60) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 16 d. Departamentui atliekant neplaninį patikrinimą pareiškėjui priklausančiame kioske Nr. 60, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, nustatyta, kad minėtame kioske mažmeninę prekybą tabako gaminiais vykdo MB „Artikulas“. Patikrinimo metu dirbo šios įmonės direktorė T. R., kuri vykdė visas operacijas, susijusias su tabako gaminių priėmimu, saugojimu, laikymu ir prekyba. Kasos kvituose nurodomi du pardavėjai – MB „Artikulas“ ir pareiškėjas UAB „Reitan Convenience Lithuania“. Atsakovas teigė, kad licencijos verstis tabako gaminių mažmenine prekyba jais turėtojas – pareiškėjas, pagal Valdymo sutartį perdavė kitam asmeniui (MB „Artikulas“) teisę verstis jo turimoje licencijoje nurodyta veikla. MB „Artikulas“ neturi licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, o tokia veikla pagal aptariamą sutartį verčiasi. Iš TKĮ 12 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad joje įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis. Šiuo atveju pareiškėjo atsakomybei atsirasti užtenka, kad jis, kaip licencijos verstis tabako gaminių mažmenine prekyba jais turėtojas, pagal sutartį perdavė kitam asmeniui teisę verstis jo turimoje licencijoje nurodyta veikla, t. y. valdyti ir administruoti licencijuojamą veiklą. Teisės pažeidimas formaliose sudėtyse yra baigtas, kada pažeidėjas atliko veiksmus, kurie yra įstatymo draudžiami. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Pažymėjo, kad Departamentas vertino ne tik aptariamų kasos kvitų duomenis, bet byloje esančių aplinkybių ir surinktų faktinių duomenų visumą, kaip įrodančią padaryto pažeidimo sudėtį. Be to, pareiškėjas į VMI kreipėsi dėl kasos aparatų naudojimo atitikties teisės aktų reikalavimams, o ne dėl planuojamos veiklos modelio atitikimo TKĮ nuostatoms. VMI savo kompetencijos ribose pastabų neturėjo, tačiau tai pareiškėjui nesudaro sąlygų manyti, kad planuojamos veiklos modelis atitinka apskritai visus teisės aktus ir jų reikalavimus. Su tabako gaminių realizavimu susijusi veikla yra griežtai reguliuojama ir licencijos verstis tokia veikla išduodamos tik asmenims, atitinkantiems nustatytus reikalavimus įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju pareiškėjas socialiai neatsakingai perleido vertimąsi licencijuojama veikla ūkio subjektui, kuriam net nėra aišku, ar apskritai tokia licencija verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais galėtų būti išduota. Licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais apimtis taikoma ne tik tiesioginiam tabako gaminių pardavimui vartotojui, bet apima ir tabako gaminių saugojimą, laikymą ir kitus su tuo susijusius veiksmus. Verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais leidžiama tik turint nustatytąja tvarka išduotą licenciją, o MB „Artikulas“, kuri sutarties pagrindu dirba arba faktiškai atlieka visus akcizinėmis prekėmis prekiaujančios įmonės veiksmus pareiškėjo licencijuojamoje vietoje, tokios licencijos neturi. MB „Artikulas“ laiko, sandėliuoja, parduoda, t. y. disponuoja tabako gaminiais, kurie priklauso pareiškėjui ir kuris tokį disponavimą sutartiniais santykiais perleido trečiajam asmeniui, neturinčiam teisės užsiimti šia veikla, taigi faktiškai licencijuojama veikla pareiškėjo buvo perduota trečiajam asmeniui. Pareiškėjas atsako už TKĮ laikymąsi visa apimtimi ir jokios privatinės teisės reguliuojamos nuostatos negali panaikinti viešosios teisės srities reikalavimų ir padarytų tų reikalavimų pažeidimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu (I t., b. l. 187-191) pareiškėjo UAB „Reitan Convenience Lithuania“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad skundžiamu Departamento Nutarimu bendrovei „Reitan Convenience Lithuania“ ekonominė sankcija – 4 000 Lt bauda – skirta už TKĮ 12 straipsnio 1 dalies pažeidimą, t. y. už tai, kad pareiškėjui priklausančiame kioske Nr. 60, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, mažmeninę prekybą tabako gaminiais vykdė MB „Artikulas“, kurios direktorė T. R. vykdė visas operacijas, susijusias su tabako gaminių priėmimu, saugojimu, laikymu ir prekyba. Kasos kvituose buvo nurodomi du pardavėjai – MB „Artikulas“ ir pareiškėjas.

Teismas nurodė, kad TKĮ nuostatos reglamentuoja su tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, prekyba, laikymu, gabenimu, įvežimu, importu, reklama, vartojimu, įsigijimo ir (ar) vartojimo skatinimu bei rėmimu susijusius santykius ir nustato valstybės tabako kontrolės pagrindus Lietuvos Respublikoje (TKĮ 1 str. 1 d.). Tabako gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, prekybai, įvežimui, importui, reklamai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas (TKĮ 1 str. 3 d.). Lietuvos Respublikoje verstis tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, didmenine ir mažmenine prekyba leidžiama tik turint nustatyta tvarka išduotas licencijas (TKĮ 10 str. 1 d.). Licencijų verstis tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba jais turėtojams draudžiama įgalioti ar pagal sutartį perduoti kitiems asmenims teisę verstis jų turimose licencijose nurodyta veikla (TKĮ 12 str. 1 d.).

Įvertinęs šias teisės aktų normas, teismas darė išvadą, kad su tabako gaminių realizavimu susijusi veikla yra griežtai reguliuojama, licencijos verstis tokia veikla išduodamos tik asmenims, atitinkantiems nustatytus reikalavimus įstatymų nustatyta tvarka, licencijos verstis tabako gaminių mažmenine prekyba turėtojui draudžiam perduoti kitam asmeniui teisę verstis jo turimoje licencijoje nurodyta veikla.

Teismas vertino pareiškėjo teiginius, kad jis, kaip licencijos verstis tabako gaminių mažmenine prekyba turėtojas, niekada nėra išdavęs MB „Artikulas“ įgaliojimo verstis licencijoje Nr. T0156K nurodyta veikla, MB „Artikulas“ pagal pasirašytą valdymo sutartį teikia pareiškėjui tik organizacinio pobūdžio paslaugas, t. y. prekybos vietos valdymo ir eksploatavimo paslaugas. Atsakovas turėjo vadovautis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis pirkimo – pardavimo sutartis, sąlygas ir pan., mažmeninės prekybos tabako gaminiais taisyklėmis, pareiškėjas nesudarė jokios sutarties dėl šioje byloje aptariamų teisių perdavimo, o sutarties buvimas tarp pareiškėjo ir MB „Artikulas“ savaime negali suponuoti TKĮ 12 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Teismas su tokiais teiginiais nesutiko pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikoje verstis tabako gaminių mažmenine prekyba leidžiama tik turint nustatyta tvarka išduotas licencijas (TKĮ 10 str. 1 d.). Draudžiama parduoti, laikyti tabako gaminius neturint licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, taip pat draudžiama juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams parduoti, laikyti, gabenti tabako gaminius (TKĮ 14 str. 1, 3 d.). Taigi su tabako gaminių realizavimu susijusi veikla yra griežtai reguliuojama ir licencijos verstis tokia veikla išduodamos tik asmenims, atitinkantiems nustatytus reikalavimus įstatymų nustatyta tvarka. Licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais apimtis taikoma ne tik tiesioginiam tabako gaminių pardavimui vartotojui, bet apima ir tabako gaminių saugojimą, laikymą ir kitus su tuo susijusius veiksmus. Byloje esantys įrodymai (faktų fiksavimo protokolas, sutartis, kvitas), teismo nuomone, aiškiai patvirtina, kad pareiškėjui priklausančiame kioske Nr. 60, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, mažmeninę prekybą tabako gaminiais vykdė MB „Artikulas“, kasos kvituose nurodomi du pardavėjai – MB „Artikulas“ ir pareiškėjas (b. l. 68-72, 77-99). Vadinasi pareiškėjas perleido vertimąsi licencijuojama veikla ūkio subjektui, kuriam nėra išduota tokia licencija verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, t. y. pareiškėjas pažeidė TKĮ 12 straipsnio 1 dalies imperatyvų reikalavimą, draudžiantį įgalioti ar pagal sutartį perduoti kitiems asmenims teisę verstis jų turimose licencijose nurodyta veikla.

Teismas vertino, kad teisė verstis ūkine komercine veikla, susijusia su tabako gaminių realizacija, gali būti suteikiama tik ūkio subjektams, kurie atitinka nustatytus reikalavimus, tačiau sutarties sudarymas su įmone, neturinčia licencijos užsiimti atitinkama veikla, suteikiant jai teisių, kurių nesuteikia specialus leidimas, apskritai paneigtų visą licencijavimo institutą ir jo esmę.

Nurodyta, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime konstatavo, jog visuotinai žinoma, kad tabako vartojimas kenkia sveikatai, gali sukelti neigiamų socialinių padarinių. Dėl to tabakas ir jo gaminiai priskirtini ypatingiems produktams, kurių gamybą, apyvartą ir vartojimą valstybė, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turinti priedermę rūpintis žmonių sveikata ir įgaliojimus reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d., 53 str. 1 d.), gali ir turi kontroliuoti. Įstatymų leidėjas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turintis teisę nustatyti tabako, kaip ypatingo produkto, kontrolės priemones ir tvarką, gali nustatyti specialų teisinį reguliavimą, tam tikrus draudimus, ribojimus ir kita, kurie nėra būdingi kitų produktų gamybos, apyvartos ir vartojimo santykių teisiniam reguliavimui.

Teismas taip pat vertino pareiškėjo teiginius, kad vystantis verslo poreikiams atsiranda naujos verslo santykių formos, liberalizuojama darbo santykių sritis, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas (toliau – ir Laikinojo įdarbinimo įstatymas), o šio įstatymo santykio su TKĮ 12 straipsnio 1 dalimi atsakovas apskritai neanalizavo (pareiškėjo santykiai su MB „Artikulas“ yra iš esmės analogiški darbuotojų „nuomos“ santykiams).

Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais taip pat nesutiko, nurodė, kad TKĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai numato, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti, laikyti tabako gaminius neturint licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, o to paties straipsnio 3 dalies nuostatos numato atitinkamas sąlygas, kuriomis Lietuvos Respublikoje draudžiama juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams parduoti, laikyti, gabenti tabako gaminius. Todėl toks teisės aktų aiškinimas ir interpretavimas neturi teisinio pagrindo, nes Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas reglamentuoja darbo santykių tarp laikinųjų darbuotojų ir laikinojo įdarbinimo įmonių ypatumus, įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones santykiuose dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas (minėto įstatymo 1 str. 1 d.). Vadinasi laikinasis įdarbinimas negali būti prilyginamas pareiškėjo su MB „Artikulas“ sudarytai sutarčiai dėl prekybos vietos valdymo-administravimo, nes tokia pareiškėjo sutartis nėra laikino pobūdžio, pareiškėjo prekybos vietoje veikia ne laikinas darbuotojas, samdytas per laikinojo įdarbinimo įmonę, o konkreti nuolatinė įmonė – MB „Artikulas“, kuri yra nurodyta sutartyje, esančiuose kasos kvituose. Be to, licencijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais apimtis taikoma ne tik tiesioginiam tabako gaminių pardavimui vartotojui, bet apima ir tabako gaminių saugojimą, laikymą ir kitus su tuo susijusius veiksmus. Vadinasi verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais leidžiama tik turint nustatyta tvarka išduotą licenciją, tačiau MB „Artikulas“, kuri pagal sutarties nuostatas faktiškai atlieka visus su akcizinėmis prekėmis prekiaujančios įmonės veiksmus pareiškėjo licencijuojamoje vietoje, tokios licencijos neturi. Bylos įrodymai aiškiai patvirtina (Faktų fiksavimo protokolas, kasos kvitai), jog MB „Artikulas“ laiko, sandėliuoja, parduoda, t. y. disponuoja tabako gaminiais, kurie priklauso pareiškėjui, kuris tokį disponavimą sutartiniais santykiais perleido trečiajam asmeniui, neturinčiam tam teisės užsiimti šia veikla, todėl faktiškai licencijuojama veikla pareiškėjo buvo perduota trečiajam asmeniui, pareiškėjas pažeidė imperatyvius TKĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Nurodyta, kad pagal TKĮ 26 straipsnio 3 dalį, už šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, nustatytų reikalavimų nesilaikymą, juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai ir ūkininkai baudžiami nuo trijų tūkstančių iki penkių tūkstančių litų bauda. Už šių draudimų ir reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per vienerius metus nuo baudos paskyrimo, juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai ir ūkininkai baudžiami nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų bauda. Teismas vertino, jog atsakovas pagrįstai paskyrė pareiškėjui baudos vidurkį – 4 000 Lt ekonominę sankciją, sprendė, kad mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo, nes pareiškėjas nepateikė jo atsakomybę lengvinančių įrodymų ar aplinkybių.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis sprendime išdėstytais argumentais ir vadovaudamasis TKĮ 12 straipsnio 1 dalimi, 26 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, teismas pareiškėjo skundą atmetė, kaip nepagrįstą. Nurodyta, kad pareiškėjui buvo skirta 4 000 Lt ekonominė sankcija (baudos vidurkis), atitinkanti įstatyme nustatytą baudą, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta, todėl nėra pagrindo naikinti ginčo nutarimo skunde išdėstytais argumentais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 57 str.).

Pažymėta, kad teismui pripažinus, kad ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjos prašomas teismo išlaidas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

III.

Pareiškėjas (apeliantas) UAB „Reitan Convenience Lithuania“ pateikė apeliacinį skundą (I t. b. l. 193-199), kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą; 2) priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Departamento Nutarimas taikyti ekonomines sankcijas už TKĮ pažeidimus ir byla dėl ekonominės sankcijos taikymo už TKĮ pažeidimus būtų nutraukta nesant TKĮ pažeidimo.

Taip pat prašo priteisti iš atsakovo apelianto naudai bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas neįvertino skunde nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su ekonominėmis šiuolaikinio verslo sąlygomis bei teisinio reguliavimo pokyčių reikalingumu reaguojant į besikeičiančius ekonominius reiškinius. Kadangi Lietuvoje nėra artimesnio apelianto pasirinktam verslo modeliui santykių reglamentavimo, apelianto pasirinkti jo ir MB „Artikulas“ teisiniai (verslo vykdymo) santykiai savo esme analogiški darbuotojų „nuomos“ santykiams ir turėtų būti aiškinami pagal analogiją vadovaujantis Laikinojo įdarbinimo įstatymo nuostatomis. Tačiau teismas nepagrįstai šiuos santykius vertino konkrečiai ir detaliai pagal minėtą įstatymą, nes apeliantas neteigė, kad MB „Artikulas“ yra jo laikinasis darbuotojas. Laikinojo įdarbinimo santykius reglamentuojančias teisės normas apeliantas nurodo siekdamas pagrįsti poziciją, kad toks TKĮ 12 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kokio laikosi Departamentas ir teismas, neatitinka dabartinių ekonominių ir verslo sąlygų ir poreikių, prasilenkia su socialinės tikrovės ir visuomeniniais poreikiais todėl keistinas. Trečiasis asmuo pagal Valdymo sutartį atlieka tam tikras funkcijas – teikia paslaugas – apelianto naudai. Nors darbuotojo „nuomos“ atveju darbo naudotojo (atitikmuo ginčo situacijoje – apelianto) ir laikino darbuotojo tarpusavio teisiniai santykiai apskritai nėra įforminami konkrečia sutartimi ar įgaliojimu, tačiau, vadovaujantis Departamento ir teismo logika, situacija, kai tabako gaminiais prekiautų licencijos turėtojo laikinas darbuotojas, taip pat pažeistų TKĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nepaisant to, kad darbo naudotojo ir laikino darbuotojo santykiai savo esme būtų teisiniai darbo santykiai. Apelianto nuomone, tai yra per siauras TKĮ 12 straipsnio 1 dalies aiškinimas. TKĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas turėtų būti suprantamas kaip draudimas sąmoningai objektyviai ir formaliai, tiesiogiai įvardijant, sudaryti sutartis su kitais asmenimis ar išduoti tokiems asmenims įgaliojimus verstis licencijoje numatyta mažmenine prekyba tabako gaminiais, tačiau negali riboti subjektų (šiuo atveju – apelianto ir trečiojo suinteresuoto asmens) laisvės pasirinkti jiems priimtiniausią verslo modelį, kuris yra teisėtas (nėra draudžiamas teisės normomis), efektyvus ir ekonomiškai priimtiniausias.

2) Nesutinka su teismo vertinimu, kad Valdymo sutartimi licencijos turėtojas perdavė MB „Artikulas“ savo teisę vestis licencijoje nurodyta veikla (mažmenine prekyba tabako gaminiais). Vien Valdymo sutarties, kaip dokumento, sudarymas savaime nereiškia, kad licencijos turėtojas perdavė jam teisę verstis licencijoje nurodyta veikla. Teismas neatsižvelgė arba netinkamai įvertino pačios Valdymo sutarties turinį, šią sutartį vertino itin formaliai, neatsižvelgė į sutarčių aiškinimo taisykles, šalių ketinimus. Valdymo sutartis nei savo esme, nei pažodiniu tekstu neatitinka teismo sprendime ir Nutarime pateikto aiškinimo. Nei apelianto, nei MB „Artikulas“ tikrieji ketinimai nebuvo nukreipti į licencija suteiktų teisių perdavimą, Valdymo sutarties šalys, žinodamos griežtą teisinį reglamentavimą, nesiekė jo specialiai savo veiksmais pažeisti ar apeiti.

3) Teismas, iš esmės formuodamas TKĮ 12 straipsnio taikymo praktiką, netinkamai, t. y. siaurai ir formaliai, aiškino TKĮ 12 straipsnio nuostatas. Siekiant nustatyti, ar apeliantas, sudarydamas Valdymo sutartį, pažeidė TKĮ 12 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti mažmeninės prekybos tabako gaminiais, kaip veiklos, kuria užsiimti apeliantui suteikta licencija, turinį. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 209 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-109/2009 pateiktu teisės aiškinimu, teigia, kad mažmenine prekyba tabako gaminiais užsiėmė išimtinai apeliantas, o trečiojo suinteresuoto asmens funkcija faktiškai atitiko darbuotojo (subjekto, organizuojančio kasdienį kiosko darbą ir aptarnaujančio klientus) funkciją. Pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovė, dirbusi kioske Departamento patikrinimo metu, yra buvusi apelianto darbuotoja, kuri ir anksčiau dirbo tame pačiame kioske ir atliko pardavėjos funkcijas. Vien tai, jog kioske faktiškai veikė asmuo, kuris savo bendradarbiavimą su apeliantu buvo modifikavęs iš darbo santykių į paslaugų (pagal Valdymo sutartį) teikimą, neturėtų būti vertinamas kaip TKĮ 12 straipsnio 1 dalies pažeidimas ar nukrypimas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teismas neįvertino aplinkybės, jog TKĮ nepateikia nei mažmeninės prekybos tabako gaminiais sąvokos, nei atskleidžia šios veiklos turinio, tačiau iš TKĮ 2 straipsnio 17 dalies formuluotės galima daryti išvadą, kad mažmeninė prekyba tabako gaminiais yra laikomas tabako gaminių pardavimas galutiniam vartotojui, t. y. vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas dėl tabako gaminių pardavimo. Nagrinėjamu atveju apeliantas nuosavybės teisę į prekes perduoda ne trečiajam suinteresuotam asmeniui, o tiesiogiai pirkėjui (galutiniam vartotojui), įsigyjančiam prekę kioske. Atsižvelgiant į tai, kad TKĮ 12 straipsnio 1 dalis savo turiniu ir apimtimi nėra iki galo aiški (yra dviprasmiška), turėtų būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad tuo atveju, kai teisės norminiai aktai aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, dėl teisinio reglamentavimo spragų ar kitų priežasčių, nenustato, atsakomybė už tokios tvarkos pažeidimą negali būti taikoma. Teismas be pagrindo netaikė TKĮ 2 straipsnio 17 dalies ir CK 6.305 straipsnio 1 dalies.

4) Teismas netinkamai vertino įrodymus, nes remdamasis kasos kvitu, kuriame kartu su apelianto pavadinimu nurodytas ir trečiojo suinteresuoto asmens pavadinimas, vertino, jog trečiasis suinteresuotas asmuo disponuoja tabako gaminiais ir tai lemia TKĮ 12 straipsnio 1 dalies pažeidimą (patvirtina licencijos perdavimo faktą). Neįvertinta tai, kad pareiga kasos kvite nurodyti kartu apeliantą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį kyla tiek iš Valdymo sutarties 7.6 punkto, tiek iš viešosios teisės normų. Taip teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį ir 81 straipsnį, nes suabsoliutino vieną iš byloje esančių įrodymų bei jame esančius duomenis įvertino ne santykyje su kitais įrodymais, argumentais.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 2-3), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą.

Atsiliepime nurodo, kad apeliaciniame skunde nepateikta naujų argumentų, todėl atsakovas palaiko savo argumentus, išdėstytus Nutarime ir atsiliepime į skundą, jų nekartoja. Mano, kad teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, nepažeidė nei materialinės, nei proceso teisės normų, apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės, paremti subjektyviu teisės aktų aiškinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui skirta 4 000 Lt bauda už Tabako kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Departamentas Nutarime priėjo išvadą, kad licenzijos verstis tabako gaminių mažmenine prekyba turėtojas – pareiškėjas – pagal sutartį perdavė kitam asmeniui (MB „Artikulas“) teisę verstis jo turimoje licenzijoje nurodyta veikla. MB „Artikulas“ neturi licenzijos verstis mažmenine prekyba tabako gaminiais, o tokia veikla pagal sutartį verčiasi. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė TKĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią licencijų verstis tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba jais turėtojams draudžiama įgalioti ar pagal sutartį perduoti kitiems asmenims teisę verstis jų turimose licencijose nurodyta veikla.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, mano, jog jis teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, susijusių su ekonominėmis šiuolaikinio verslo sąlygomis bei teisinio reguliavimo pokyčių reikalingumu. Nors trečiasis suinteresuotas asmuo nėra apelianto laikinasis darbuotojas, Lietuvoje nėra artimesnio apelianto pasirinktam verslo modeliui santykių reglamentavimo nei darbuotojų „nuoma“, apelianto ir trečiojo suinteresuoto asmens teisiniai (verslo vykdymo) santykiai savo esme yra analogiški darbuotojų „nuomos“ santykiams ir turėtų būti aiškinami pagal analogiją, vadovaujantis Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymu.

Pasisakydama pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog teisės subjektai turi laikytis galiojančio teisinio reguliavimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės taikyti tokio prekybos tabako gaminiais modelio, kokį siekia vykdyti (vykdo) pareiškėjas. Kol teisinis reguliavimas nebus pakeistas, tiek veiklos, susijusios su tabako gaminiais, priežiūrą vykdančios institucijos, tiek teismai negali nepaisyti galiojančio teisinio reguliavimo ir vertinti, jog toks prekybos tabako gaminiais modelis atitinka TKĮ reikalavimus. Primintina, jog įprastai teisinio reguliavimo pokyčius vykdo įstatymų leidėjas, ne valstybės institucijos ar teismai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog, kaip nurodo pats apeliantas, jį ir trečiąjį suinteresuotą asmenį siejantys santykiai nėra darbuotojų nuoma, tik, pareiškėjo nuomone, jiems artimiausi, Laikinojo įdarbinimo įstatymo nuostatomis turi būti vadovaujamasi pagal analogiją. Todėl šios bylos nagrinėjimo apimtyje nėra pagrindo vertinti, ar situacija, kai tabako gaminiais prekiautų licenzijos turėtojo laikinas darbuotojas, taip pat pažeistų TKĮ 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pareiškėjo siūlomas TKĮ 12 straipsnio 1 dalies aiškinimas, kad joje nustatytas draudimas turėtų būti suprantamas kaip draudimas sąmoningai ir formaliai, tiesiogiai įvardijant, sudaryti sutartis su kitais asmenimis arba išduoti tokiems asmenims įgaliojimus verstis licenzijoje numatyta mažmenine prekyba tabako gaminiais, tačiau negali riboti subjektų laisvės pasirinkti jiems priimtiniausią verslo modelį, kuris yra teisėtas (nėra draudžiamas) teisės normomis, efektyvus ir ekonomiškai priimtiniausias, teisėjų kolegijos vertinimu, yra neteisingas, nes yra per siauras ir sudarytų galimybes tokia veikla besiverčiantiems ar ketinantiems ja verstis subjektams, piktnaudžiauti teise, neatitinka TKĮ paskirties, juo siekiamų tikslų (TKĮ 1 str.), valstybės tabako kontrolės politikos principų (TKĮ 3 str.).

Pastarieji argumentai leidžia atmesti ir pareiškėjo argumentus ir įrodymus, kuriais pareiškėjas juos grindžia, dėl jo pasirinkto verslo modelio pagrįstumo, naudingumo, pelningumo, pareiškėjo sumokamų mokesčių sumų. Tai, kad toks prekybos tabako gaminiais modelis pareiškėjui naudingas, nepaneigia fakto, kad jis pažeidžia TKĮ 12 straipsnio 1 dalį. Teisės subjektai negali nepaisyti teisės aktų reikalavimų remdamiesi tuo, kad tai ekonomiškai naudingiau. Be to, pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens sudarytą Prekybos vietos valdymo paslaugų sutartį (Valdymo sutartį), neatsižvelgė į ją sudariusių asmenų tikruosius ketinimus. Nurodoma, kad Valdymo sutarties nuostatose, nėra įtvirtintas apelianto teisių, kurias suteikia licenzija, perdavimas. Šios sutarties pagrindu trečiasis suinteresuotas asmuo apeliantui tik teikia aiškias ir apibrėžtas organizacinio pobūdžio paslaugas – prekybos vietos valdymo ir eksploatavimo paslaugas, atsižvelgdamas į apelianto nurodymus, o ne perima apelianto veiklą ar verslo dalį. Licencijuojama veikla buvo vykdoma apelianto, parduodamos prekės nuosavybės teise priklausė apeliantui, pelnas (už parduotas prekes) atiteko išimtinai apeliantui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tabako gaminiai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių gamybai, prekybai, įvežimui, importui, reklamai, kitoms su jais susijusioms veiklos rūšims ir vartojimui pagal TKĮ ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinis teisinis reglamentavimas (TKĮ 1 str. 3 d.).

TKĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje verstis tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, didmenine ir mažmenine prekyba leidžiama tik turint nustatyta tvarka išduotas licencijas.

TKĮ 12 straipsnio „Licencijų turėtojų teisės verstis licencijuojama veikla ypatumai“ 1 dalis, minėta, numato, kad Licencijų verstis tabako auginimu, tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba jais turėtojams draudžiama įgalioti ar pagal sutartį perduoti kitiems asmenims teisę verstis jų turimose licencijose nurodyta veikla“.

TKĮ 14 straipsnio „Tabako gaminių pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimai“ 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti, laikyti tabako gaminius neturint licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba tabako gaminiais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. TKĮ 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta: „Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas turėti licenciją arba licencijos verstis tabako gaminių gamyba, didmenine ar mažmenine prekyba kopiją netaikomas, kai tabako gaminius, turėdami privalomus juridinę galią turinčius tabako gaminių įsigijimą patvirtinančius dokumentus arba gabenimo dokumentus, laiko ir gabena transportavimo paslaugas teikiantys asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar jų filialai, gabenantys tabako gaminius tranzitu arba pristatantys juos savo filialams ir atstovybėms Lietuvos Respublikoje, arba išvežantys juos iš Lietuvos Respublikos, taip pat užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, konsulinės įstaigos bei tarptautinių organizacijų atstovybės, akredituotos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.“ To paties straipsnio 3 dalis numato atitinkamas aplinkybes, kurioms esant Lietuvos Respublikoje draudžiama juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams parduoti, laikyti, gabenti tabako gaminius, taip pat importuoti į Lietuvos Respubliką tabako gaminius.

Tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens sudaryta Valdymo sutartis numato, kad UAB „Reitan Convenience Lithuania“ (SAVININKAS) suteikia, o MB „ARTIKULAS“ (VALDYTOJAS) priima iš SAVININKO teisę valdyti „Lietuvos Spauda“ Prekybos vietą Nr. 60, esančią (duomenys neskelbtini), Vilnius, pagal šią sutartį, SAVININKO nurodymus ir „R kiosk“/„Lietuvos spauda“ Koncepciją (1.3 p.). VALDYTOJAS įsipareigoja savarankiškai valdyti savo įmonę savo sąskaita ir rizika, o taip pat prisiimti visą atsakomybę prieš savo darbuotojus, taip pat prieš valstybines institucijas, įstaigas ir kt. kiek tai priklauso nuo VALDYTOJO veiksmų, įskaitant atsakomybę mokėti visus Lietuvos Respublikoje priklausančius mokėti mokesčius. <...> Ši Sutartis nesukuria jokių darbo santykių tarp SAVININKO ir VALDYTOJO ar tarp SAVININKO ir VALDYTOJO darbuotojų (1.7 p.). VALDYTOJAS neturi teisės veikti SAVININKO vardu (1.9 p.). VALDYTOJAS administruos prekybos vietą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (3.1 p.). VALDYTOJAS įsipareigoja Patalpose užsiimti tik su Sutarties vykdymu susijusiu verslu ir susilaikyti nuo bet kokios kitos veiklos ar verslo vykdymo patalpose (3.4 p.). SAVININKAS, kaip mažmeninės prekybos tabako gaminiais ir alkoholio produktais licencijos turėtojas bei tabako ir alkoholio produktų pardavėjas, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus atsako už Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytų tabako ir alkoholio gaminių pardavimo, laikymo ir gabenimo taisyklių reikalavimų laikymąsi ir tinkamą jų įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į tai, SAVININKAS turi teisę nustatyti tabako ir alkoholio produktų tinkamo priėmimo iš tiekėjų, saugojimo Prekybos vietoje ir pardavimo reikalavimus, kurių privalo laikytis VALDYTOJAS, teikdamas paslaugas SAVININKUI pagal šią sutartį. VALDYTOJAS įsipareigoja rūpintis ir yra atsakingas už Prekybos vietoje esančias prekes ir atsargas, tinkamą prekių priėmimą iš tiekėjų, reikiamų dokumentų sudarymą tinkamą prekių sandėliavimą Prekybos vietoje, saugojimą ir apskaitymą kaip nurodoma Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir SAVININKO nurodymuose. VALDYTOJAS užtikrina reikiamos prekių dokumentacijos (įskaitant važtaraščius) sutvarkymą vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir SAVININKO nurodymais. SAVININKAS turi teisę tikrinti ir kontroliuoti prekes įvairiais būdais, įskaitant pagal prekių tipą ir atsargų vertę (3.12 p.). VALDYTOJAS įsipareigoja laikytis SAVININKO nustatyto akcijų vykdymo plano, nustatyto prekių asortimento ir kokybės, SAVININKO nustatytos kainodaros politikos, laikytis Parduotuvės valdymo procedūrų, įskaitant inventorizacijos procedūras, apskaitos procedūrų ir pan. (6.1 p.) SAVININKAS, kaip mažmeninės prekybos tabako gaminiais ir alkoholio produktais licencijos turėtojas bei tabako ir alkoholio produktų pardavėjas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus atsako už tabako ir alkoholio gaminių pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimo tinkamą įgyvendinimą. VALDYTOJAS, vadovaudamasis SAVININKO nustatytais reikalavimais, organizuoja visų prekybos vietoje esančių prekių ir atsargų tinkamą priėmimą, laikymą, saugojimą ir apskaitymą (7.3 p.) VALDYTOJAS įsipareigoja valdyti prekybos vietą ir vykdyti komercinę veiklą vadovaudamasis finansiškai pagristais principais (7.5 p.).

Atsižvelgiant į aptartas ginčui aktualias TKĮ ir Valdymo sutarties nuostatas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas trečiajam suinteresuotam asmeniui Valdymo sutarties pagrindu perdavė dalį savo licencijuojamos veiklos, nes, nors jam ir nėra perduodama tabako gaminių nuosavybės teisė, jis atlieka pareiškėjui priklausančių tabako gaminių priėmimo, laikymo, saugojimo ir realizavimo (perdavimo vartotojui) veiksmus, kurie patenka į licenzijos verstis tabako gaminių mažmenine prekyba turinį, tačiau nepatenka į TKĮ 14 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis, kai reikalavimas turėti licenciją verstis tabako gaminių didmenine ar mažmenine prekyba netaikomas.

Šios išvados atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl iš esmės analogiškus reikalavimus tabako gaminiams nustatančio Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimų ir pažymėta, jog „Įstatyme vartojama „prekybos“ sąvoka apima visus prekiaujančios įmonės veiksmus, kuriais siekiama parduoti siūlomą prekę, be kita ko, ir jos išdėstymą bei pateikimą prekybos vietoje, vitrinoje ir pan., kad daiktų išdėstymas vitrinose, ant prekystalio ar kitose jų pardavimo vietose, taip pat daiktų pavyzdžių demonstravimas arba informacijos apie parduodamus daiktus pateikimas jų pardavimo vietoje laikomi viešąja oferta nepaisant to, ar nurodyta daiktų kaina arba kitos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, išskyrus atvejus, kai pardavėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kad tam tikri daiktai nėra skirti parduoti (CK 6.352 straipsnio 2 dalis)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-82/2009); „alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose – 17 str. 1 d. 2 p.) sutampa su tokių produktų laikymu 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme. Todėl pareiškėjo pateikti argumentai, kad pažeidimo kvalifikacijai pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra būtina nustatyti prekių pardavimo faktą, kolegijos pripažintini nepagrįstais“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1186/2007); alkoholiniai gėrimai prekybos vietoje yra laikomi vienu tikslu – juos parduoti, todėl alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė sutampa su tokių produktų laikymu 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2241/2012).

Pažymėtina, jog 2009 m. sausio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-109/2009 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas išaiškinimas („Tabako kontrolės įstatymo taikymo požiūriu ūkio subjektas (šiuo atveju pareiškėjas) yra specialus subjektas, kuriam yra nustatytos atitinkamos ekonominės sankcijos už Tabako kontrolės įstatymo nustatytų draudimų pažeidimą. Atsakomybė už tokio pobūdžio pažeidimus, nustatyta kitiems subjektams ir pagal kitus teisės aktus, tokiu būdu nelaikytina non bis in idem principo (dvigubos atsakomybės neleistinumo principo) pažeidimu. Kolegija pažymi, kad bet kokia juridinio asmens vykdoma ūkinė veikla (šiuo atveju aukščiau nurodyta tabako gaminių pardavimo veikla) ūkio subjekto (pareiškėjo) yra vykdoma per atitinkamus darbo santykiais su pareiškėju susijusius asmenis (pardavėjus). Tai yra vienintėlis įmanomas ūkio subjekto (pareiškėjo) tokios veiklos būdas (vienintelė jos išraiškos forma). Todėl ūkio subjekto darbuotojų, kurie pagal atitinkamas darbo sutartis darbdavio vardu vykdo šią veiklą, vykdoma veikla laikytina paties ūkio subjekto veikla, t. y. objektyvi nurodytos veiklos išraiška yra ta pati“), kuriuo remiamasi apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra aktualus dėl to, jog pateiktas sprendžiant bylą, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis (pareiškėjui juridiniam asmeniui priklausančiame prekybos centre pardavėja pardavė cigaretes nepilnamečiui) nėra analogiška ar labai panaši į šią administracinę bylą, aiškinant kitą (TKĮ 14 str. 5 d. 3 p.), nei šioje byloje aktuali, TKĮ nuostatą.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus – kasos kvitą, kaip patvirtinantį, kad būtent trečiasis suinteresuotas asmuo disponuoja tabako gaminiais ir tai patvirtina TKĮ 12 straipsnio 1 dalies pažeidimą, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006) proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2644/2012). Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nepažeidė, savo išvadas grindė ir sprendimą priėmė įvertinęs visumą bylos aplinkybių ir įrodymų. Todėl tai, jog teismas neįvertino įrodymų taip, kaip pareiškėjas manė esant teisinga, nėra pagrindas pripažinti, kad konkretūs įrodymai nebuvo vertinti ir dėl to priimtas neteisingas, naikintinas teismo sprendimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą panaikinant Departamento Nutarimą ir bylą dėl ekonominės sankcijos skyrimo nutraukti nesant TKĮ pažeidimo, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Reitan Convenience Lithuania“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.