Civilinė byla Nr. e3K-3-326-701/2020
Teisminio proceso Nr. 2-45-3-01129-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1; 2.6.8.6; 2.6.8.8; 2.6.8.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovui A. V. (A. V.) dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus parduodamo naudoto daikto kokybei ir pardavėjo atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybės trūkumus, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1646,30 Eur nuostolių atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovas nurodė, jog jis su atsakovu 2018 m. lapkričio 9 d. sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį dėl automobilio „Volvo S60“. Prieš pardavimą, atlikus patikrą, nustatyta, kad automobilis neatitinka techninių reikalavimų ir negali būti naudojamas pagal paskirtį. Buvo nustatyti smulkūs defektai – priekinio žibinto bei priekinio šarnyro trūkumai, jie buvo aptarti ir žinomi ieškovui prieš sudarant transporto priemonės pirkimo sutartį. Pristačius automobilį į specializuotą servisą dėl šių trūkumų pašalinimo, paaiškėjo, kad trūkumai negali būti pašalinti, nepašalinus kitų defektų, apie kuriuos atsakovas ieškovo neinformavo. Patikros metu nustatyti automobilio detalių trūkumai, susiję su rėmu tarp žibintų, priekiniu kairės pusės posparniu, priekiniu dešinės pusės posparniu, priekiniu bamperiu, priekinio bamperio kairės pusės laikikliu, apsauga po radiatoriais, centrine radiatoriaus apsauga, variklio apsauga, dešinės pusės oro žibinto kreipiančiąja. Pagal UAB „Sostena“ išankstinę sąskaitą šių defektų šalinimo kaina sudaro 1646,30 Eur, neįskaičiavus darbų kainos.
4. Ieškovo teigimu, atsakovas privalėjo nurodyti visus eismo įvykius, kuriuose automobilis buvo apgadintas per laikotarpį, kada atsakovas buvo automobilio savininkas, kitus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose transporto priemonė buvo apgadinta. Atsakovas privalėjo suteikti reikšmingą informaciją apie automobilio techninę būklę. Atsakovas pardavimo skelbime svetainėje www.autoplius.lt nurodė, kad automobilis paruoštas naudoti. Tačiau, nepašalinus trūkumų, automobiliui negali būti išduotas techninių reikalavimų atitikties sertifikatas, todėl jis negali būti naudojamas pagal paskirtį ir neatitinka kokybės reikalavimų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, jog ieškovas ir atsakovas 2018 m. lapkričio 9 d. sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas nupirko, o atsakovas pardavė transporto priemonę „Volvo S60“ už 8000 Eur. Sutartyje parduodamo daikto kokybė aptarta nurodant automobilio ridą, valstybinį ir identifikavimo numerį. Sutartyje šalys neaptarė, ar transporto priemonė buvo apgadinta eismo įvykyje, ar žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose transporto priemonė buvo apgadinta. Sutartyje, be kita ko, nurodyta, jog automobiliui galioja transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra.
7. Teismas nurodė, kad atsakovas negarantavo parduodamo daikto kokybės, o priešingai – nurodė, jog automobilis nenaujas. Nors transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptarti parduodamo daikto trūkumai, tačiau, teismo vertinimu, iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apie automobilio trūkumus, trukdančius jį naudoti pagal paskirtį, taip pat ir apie eismo įvykius, kurių metu buvo apgadintas automobilis, automobilio apgadinimų mastą bei pobūdį ieškovui buvo žinoma iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.
8. Teismas nustatė, kad 2018 m. lapkričio 8 d., t. y. iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, ieškovo iniciatyva ir jam dalyvaujant automobilis, nors šio techninė apžiūra buvo galiojanti iki 2020 m. rugsėjo 4 d., buvo patikrintas techninės priežiūros centre „Tuvlita“. Apžiūros metu nustatytas pernelyg didelis priekinio šarnyro lankstinės jungties elementų sudilimas ir dešinio priekinio žibinto defektas. Apie minėtus automobilių defektus buvo pažymėta techninės apžiūros rezultatų kortelėje, kurioje taip pat buvo konstatuota, kad automobilis netinkamas naudoti. Ieškovas, žinodamas apie minėtus defektus, priėmė sprendimą pirkti automobilį, neišsiaiškinęs minėtų trūkumų šalinimo išlaidų.
9. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad automobilių pardavimas yra atsakovo nuolatinė komercinė veikla. Atsakovas ginčo automobilį įsigijo naudotą, po eismo įvykio, Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusiame aukcione ir apie tai ieškovas buvo informuotas. Ieškovui buvo pateiktos nuotraukos iš aukciono, kuriose užfiksuoti automobilio defektai po eismo įvykio. Atsakovas neatliko automobilio remonto, nedalyvavo jį remontuojant, o pirko suremontuotą iš R. B. už tokią pačią kainą, už kurią vėliau automobilis parduotas ieškovui. Atsakovas nėra atsakingas už automobilio remonto kokybę. Atsakovo ir pardavėjo R. B. susirašinėjimas suteikia pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas automobilį įsigijo savo reikmėms. Automobilio pardavimo skelbime buvo nurodyta, kad automobilis yra iš Jungtinių Amerikos Valstijų, suremontuotas ir paruoštas naudoti. Atsakovas minėtą automobilį naudojo, perėjo techninę apžiūrą, jos metu buvo konstatuota, jog automobilis yra techniškai tvarkingas. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog tuo metu, kai atsakovas naudojo automobilį, šis būtų dalyvavęs eismo įvykyje ar apgadintas kitomis aplinkybėmis. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir įrodymus, teismas nusprendė, kad atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškinyje nurodytus automobilio trūkumus. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pripažįsta, jog ieškinyje nurodyti automobilio defektai paaiškėjo tik išmontavus atitinkamas automobilio detales, siekiant pašalinti šalių aptartus automobilio trūkumus.
10. Teismas nurodė, kad ieškovo pateikta UAB „Sostena“ išankstinė pardavimo sąskaita faktūra, kuria ieškovas grindžia automobilio trūkumų šalinimo išlaidas, patvirtina tik atitinkamų automobilio detalių pirkimą ieškovo sąskaita, bet nepatvirtina nei ieškinyje nurodytų trūkumų, jų masto, nei aplinkybės, jog tiek šalių aptartiems, tiek neaptartiems automobilio trūkumams pašalinti būtina keisti pagal minėtą sąskaitą ieškovo įsigyjamas automobilio detales. Teismas nusprendė, jog ieškovas neįrodė prašomų atlyginti nuostolių, t. y. jog po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo paaiškėjo šalių neaptarti automobilio trūkumai, trukdantys naudoti automobilį pagal paskirtį, taip pat minėtiems trūkumams šalinti reikalingų išlaidų dydžio. Teismas pažymėjo, kad iš automobilio pardavimo skelbimo matyti, jog atsakovo paskelbta automobilio pardavimo kaina buvo 9900 Eur, o automobilis ieškovui buvo parduotas už 8000 Eur, tuo tarpu byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog automobilio rinkos kaina, įvertinus ieškovo nurodytus trūkumus, yra mažesnė už pardavimo kainą.
11. Teismas pažymėjo, kad tai, jog ieškovas, neišsiaiškinęs automobilio trūkumų šalinimo būdo ir išlaidų dydžio, priėmė sprendimą sudaryti sutartį, tenka ieškovo rizikai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo, kaip pardavėjo, pareigą garantuoti prekės kokybę, o iš bylos aplinkybių matyti, jog atsakovui taip pat nebuvo ir negalėjo būti žinomi visi automobilio trūkumai bei tikslios jų šalinimo išlaidos. Teismas padarė išvadą, kad automobilio trūkumai, trukdantys jį naudoti pagal paskirtį, ieškovui buvo žinomi iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo; automobilio kaina buvo šalių suderinta, įvertinus automobilio trūkumus.
12. Teismas nurodė, kad pirkdamas naudotą automobilį pirkėjas, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turi pareigą įsitikinti perkamo automobilio kokybe, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pardavėjas nuslėpė nuo pirkėjo parduodamo daikto trūkumus. Nagrinėjamu atveju atsakovas deklaravo, jog parduodamas automobilis yra nenaujas, apgadintas eismo įvykio metu, taip pat sudarė sąlygas ieškovui patikrinti perkamą automobilį savo paties pasirinktu būdu. Ieškovas suprato, kad perka nenaują automobilį, kuris buvo sugadintas eismo įvykio metu ir remontuotas iki atsakovui jį įgyjant nuosavybės teise, su tuo sutiko, pasirašydamas pirkimo–pardavimo sutartį bei neaptardamas perkamo daikto trūkumų. Ieškovas neginčijo aplinkybės, jog atsakovas jam sudarė galimybes patikrinti perkamo automobilio kokybę ieškovo pasirinktu būdu ir ieškovas šia teise pasinaudojo, patikrindamas automobilį savo pasirinktame servise, taip pat neginčijo aplinkybės, kad patikrinimo metu buvo nustatyti trūkumai, trukdantys daiktą naudoti pagal paskirtį. Ieškovas, žinodamas apie minėtus trūkumus, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį už šalių sutartą 1900 Eur mažesnę kainą, nei nurodyta pardavimo skelbime. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.327 straipsnis nustato pardavėjo pareigą informuoti pirkėją apie parduodamo daikto esamus trūkumus, tačiau nenustato prievolės pateikti informaciją apie daikto trūkumams šalinti reikalingus remonto darbus, jų kainą, tuo tarpu pirkėjas, žinodamas apie perkamo daikto trūkumus, pats privalo įvertinti sudaromo sandorio ekonominę naudą ir priimti atitinkamą sprendimą.
13. Teismas konstatavo, jog daikto trūkumai šalių buvo aptarti iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir atitinkamai sumažinta prekės kaina, o ieškovas neįrodė, kad įsigytas automobilis neatitiko pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, dėl to atsakovui nekyla CK 6.334 straipsnyje nustatyta civilinė atsakomybė dėl parduodamo daikto neatitikties kokybės reikalavimams.
14. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
15. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį parduodamas automobilis buvo patikrintas, o ieškovo pozicija, jog jis negalėjo tinkamai įgyvendinti daikto patikrinimo teisės, nes norėjo automobilį patikrinti UAB „Sostena“, bet atsakovas nesutiko, nes negalėjo pristatyti automobilio patikrai darbo valandomis, nepagrįsta įrodymais. Ieškovas nebuvo susitaręs patikros laiko, nepateikė duomenų, jog prašė atsakovo konkrečiam laikui pateikti automobilį. Nenustačius nesutikimo fakto nėra pagrindo laikyti, kad CK 6.328 straipsnyje nustatyta teise pirkėjas pasinaudojo netinkamai.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, UAB „Tuvlita“ techninės apžiūros rezultatų kortelė, kurioje nurodyta 122 117 km rida, patvirtina, jog 2018 m. lapkričio 8 d. buvo įvertinti automobilio techniniai reikalavimai ir nustatyta, kad transporto priemonė neatitinka techninių reikalavimų dėl šių trūkumų: priekyje dešinėje nėra priekinių žibintų gaubto ir pernelyg didelis lanksto, lankstinės dalies elementų sudilimas (priekinis šarnyras). Sutarties sudarymas po prekės patikrinimo rodo, jog reikalavimai parduotam automobiliui turi būti nustatomi pagal UAB „Tuvlita“ 2018 m. lapkričio 8 d. atliktą vertinimą. Tai, jog automobilis neatitinka techninių reikalavimų, buvo žinoma abiem sutarties šalims, todėl pirkėjas neturėjo pagrindo tikėtis, kad jam parduodamas automobilis yra paruoštas naudoti ir atitinka reikalavimus. Be to, buvo matyti, jog skiriasi skelbime ir pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta automobilio rida ir kaina, skelbime nurodyta automobilio pardavimo kaina buvo sumažinta 1900 Eur.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog automobilio kokybė neatitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.333 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju daikto trūkumus ieškovas įrodinėjo UAB „Sostena“ išankstine sąskaita, kurioje nurodyta, jog reikia keisti rėmą tarp žibintų, posparnius, priekinį bamperį, radiatoriaus ir variklio apsaugą, žibinto kreipiančiąją, iš viso reikia atlikti remontą už 1646,30 Eur. Teismas pažymėjo, jog ieškovas priėmė sprendimą pirkti naudotą, eismo įvykyje dalyvavusį, UAB „Tuvlita“ nustatytų techninių reikalavimų neatitinkantį automobilį, todėl pirkėjo nuostoliai dėl netinkamos daikto kokybės gali būti atlyginti tiek, kiek defektai nėra būdingi ieškovo įsigytos būklės automobiliui. UAB „Sostena“ išankstinėje sąskaitoje yra nurodyta naujų detalių pardavimo kaina, tačiau byloje nėra duomenų, ar siūlomi keisti bamperis, grotelės ar kitos detalės gali būti remontuojami ar keičiami naudotomis detalėmis pagal automobilio pagaminimo laiką.
18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog CK 6.327 straipsnis nustato pardavėjo pareigą informuoti pirkėją apie parduodamo daikto esamus trūkumus, tačiau nenustato prievolės pateikti informaciją apie daikto trūkumams šalinti reikalingus remonto darbus. Atsakovas buvo neseniai įsigijęs automobilį, juo beveik nevažinėjęs. Atsakovo pateiktoje 2018 m. spalio 22 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad jis automobilį įsigijo iš R. B. už 8000 Eur, pažymėta, jog tuo metu, kai pardavėjas R. B. buvo automobilio savininkas, transporto priemonė eismo įvykyje nebuvo apgadinta. Ieškovo teiginiai, kad automobilis po R. B. atliktos techninės apžiūros galėjo patekti į eismo įvykius, nėra pagrįsti įrodymais. Taip pat nėra įrodyta, jog atsakovas buvo susitaręs su R. B. dėl kokių nors paslėptų gedimų slėpimo nuo ieškovo.
19. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog ieškovas neįrodė, kad automobilis neatitiko sutartimi nustatytų daikto savybių. Automobilis buvo nenaujas, dalyvavęs eismo įvykyje, todėl, kompetentingai institucijai nustačius, kad automobilis neatitiko techninių reikalavimų, ieškovas turėjo imtis priemonių sužinoti apie perkamo daikto būklę. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog rūpestingai elgdamasis pirkėjas negalėjo nežinoti apie perkamo daikto trūkumus (CK 6.327 straipsnio 2 dalis).
20. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovo teiginius, kad atsakovas užsiima veikla, susijusia su automobilių pardavimu, pažymėjo, jog atsakovas pateikė pakankamai logišką paaiškinimą, kodėl jis per metus atliko operacijas su penkiais automobiliais: vienas automobilis buvo įgytas tėvo, kitas – žmonos, taip pat įskaičiuotas automobilis, dėl kurio kilo ginčas byloje. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas užsiimtų automobilių verslu, būtų deklaravęs veiklą, mokėtų mokesčius. Automobilių skaičius nėra toks didelis, kad ieškovas turėtų verslo pajamų, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo atsakovo laikyti verslininku ir taikyti jam aukštesnius atidumo standartus (CK 6.256 straipsnio 4 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o nesant tokios galimybės, bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Ieškovas nurodė, jog jis apie UAB „Tuvlita“ nustatytus trūkumus žinojo ir dėl jų pretenzijų nereiškia, tačiau prašo atlyginti nuostolius už vėliau paaiškėjusius paslėptus automobilio defektus. Ieškinyje nurodyti po automobilio įsigijimo nustatyti trūkumai nebuvo akivaizdžiai matomi, neturint specialių žinių bei neišmontavus atitinkamų detalių, jie negalėjo būti pastebėti. Iš atsakovo ir ankstesnio pardavėjo R. B. susirašinėjimo matyti, jog atsakovui buvo žinoma perkamo automobilio būklė ir ji neapsiribojo aukcione buvusiais defektais, kurie buvo atskleisti ieškovui. Be to, iš Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusio aukciono ieškovui buvo perduotos ne visos nuotraukos – jose nesimato nei stogo atsilupimo, nei jokių kitų įlenkimų, apie kuriuos susirašinėjime diskutuoja atsakovas ir R. B. ir apie kuriuos atsakovui buvo žinoma. CARFAX istoriją atsakovas taip pat perdavė ne visą, nes joje buvo tik informacija apie du buvusius automobilio savininkus, VIN numeris bei automobilio modelis, tačiau nebuvo pateikta informacijos apie eismo įvykius ar automobilio apgadinimus. Atsakovo susirašinėjimas su R. B. taip pat pateiktas epizodiškai. Atsakovui ne tik buvo žinomas defektų faktas, bet ir buvo suteikta detali informacija apie atliekamą remontą, siųstos tarpinės automobilio remonto metu padarytos nuotraukos, papasakota, kokie darbai atlikti bei kokius reikia atlikti. Teismas taip pat buvo nurodęs atsakovui pateikti skelbimo, pagal kurį automobilis buvo įsigytas iš R. B., kopiją, tačiau šie dokumentai nebuvo pateikti.
21.2. Teismai, teigdami, jog pardavėjas garantijos daiktui nesuteikė, be to, kad pirkėjas privalėjo įsitikinti daikto kokybe, to nepadaręs – veikė savo rizika, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. CK įtvirtina pardavėjo atsakomybę už daikto trūkumus, atsiradusius iki daikto perdavimo pirkėjui momento, t. y. suteikia perkamam daiktui garantiją pagal įstatymą, ir kad būtų galima taikyti atsakomybę pardavėjui, jokios pardavėjo suteiktos garantijos papildomai nereikalaujama. Pirkėjui įstatymai suteikia teisę, bet ne pareigą įsitikinti perkamo daikto kokybe, ypač kai kalbama apie paslėptus trūkumus, o pirkėjas neturi specialių žinių, leidžiančių juos pastebėti. Ieškovas yra nurodęs, jog ieškojo apynaujo geros būklės automobilio, o UAB „Tuvlita“ nustatyti pažeidimai nebuvo tokio pobūdžio, kad galėtų nulemti apsisprendimą nepirkti automobilio. Vėliau nustatyti automobilio defektai žymiai skiriasi savo pobūdžiu.
21.3. Teismas, taikydamas ir aiškindamas materialiosios teisės normas dėl pardavėjo garantijos, nustatydamas pareigą pirkėjui įsitikinti perkamo daikto kokybe bei perkeldamas jam visą įsigyjamo daikto kokybės riziką, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Teismas yra nurodęs, kad atsakovė, kaip pardavėja, turėjo byloje įrodyti, jog automobilio trūkumai ieškovei buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis), taip pat turėjo įrodyti atsakovės atsakomybę šalinančius pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017). Be to, jeigu kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos galima būtų naudoti tam, kam jie įprastai naudojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017).
21.4. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo, atkartojo pirmosios instancijos teismo argumentus bei rėmėsi išimtinai atsakovo bei jo atstovo paaiškinimais, nemotyvavo, kodėl atmeta kitus įrodymus, teismai, priimdami sprendimus, rėmėsi prielaidomis. Teismo sprendime taip pat remtasi teismo posėdyje neišnagrinėtais, į paskutinį teismo posėdį pateiktais įrodymais.
21.5. Atsakovas teismui buvo pateikęs prašymą įtraukti R. B., iš kurio automobilį įsigijo atsakovas, kaip trečiąjį asmenį, tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo neišsprendė, o tai vertintina kaip esminis proceso normų pažeidimas, turėjęs įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Šio prašymo neišsprendimas rodo teismo šališkumą.
21.6. Ieškovas neturi specialių žinių, reikalingų automobilio paslėptiems defektams įvertinti, nes jo išsilavinimas yra viešojo administravimo srities, darbas yra nesusijęs su techninių žinių turėjimu, išmanymu apie automobilių sandarą, mechanizmus. Tuo tarpu atsakovas ne tik turėjo detalią informaciją apie automobilio defektus ir jo remontą, bet ir specialių žinių apie automobilių sandarą bei remontą. Atsakovas vairuoja vilkiką, o profesionalių kategorijų vairuotojai yra išsamiai supažindinami su autotransporto technine sandara. Taigi byloje nebuvo įvertintos atsakovo specialios žinios apie transporto priemones bei papildoma veikla užsiimant automobilio perpardavimu. Atsakovas byloje taip pat tiesiogiai apklaustas nebuvo, taip nebuvo sudarytos galimybės kitai šaliai užduoti klausimus.
21.7. Atsakovo atstovas, davęs paaiškinimus teisme atsakovo vardu, rėmo tarp žibintų apgadinimą pripažino bei sutiko atlyginti dėl šio defekto susidariusius nuostolius, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė ir ieškinį atmetė. Toks teismo elgesys vertintinas kaip veikimas išimtinai atsakovo interesais.
21.8. Teismas savo iniciatyva konstatavo, jog ieškovui dėl nustatytų trūkumų buvo padaryta 1900 Eur nuolaida, taip išeidamas už bylos nagrinėjimo ribų, nes nė viena iš šalių negrindė savo pozicijos šia aplinkybe ir neįrodinėjo tokio dydžio nuolaidos suteikimo. Atsakovas apie neva padarytą 1900 Eur nuolaidą nurodė tik atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės buvo nurodytos, tačiau apeliacinės instancijos teismas pakartojo pirmosios instancijos teismo poziciją apie 1900 Eur nuolaidą ir dėl šiuo klausimu išdėstytų apeliacinio skundo argumentų nepasisakė. Šiuo atveju svarbu tai, kad po UAB „Tuvlita“ patikrinimo, per kurį buvo nustatyti smulkūs defektai, dėl kurių pretenzijos nėra reiškiamos šioje byloje, ir įvertinus tai, kad radijas ir navigacija nebuvo pritaikyti naudoti Europoje, ieškovas nusiderėjo 500 Eur.
21.9. Teismas išskirtinę reikšmę suteikė UAB „Tuvlita“ centre atliktos techninės apžiūros aktui, kuriame buvo nurodyti nustatyti automobilio defektai bei konstatuota, kad ieškovas, prieš sudarydamas sutartį, žinojo ir negalėjo nežinoti apie automobilio defektus. Kaip minėta, ieškovas nėra automobilių ekspertas, neturi specialių žinių apie automobilio sandarą ir techninius jo ypatumus. Atlikus tik išorinę perkamo automobilio apžiūrą, neįmanoma nustatyti visų defektų, jeigu pažeistos detalės, neišardžius automobilio, vizualiai nėra matomos. Todėl įstatymas ir įtvirtina pardavėjo atsakomybę už parduodamo daikto kokybę.
21.10. Atsakovas pirko automobilį su technine apžiūra, be to, jeigu teismas nusprendė, kad daugiau į jokius įvykius automobilis nebuvo patekęs, nebuvo paaiškinta aplinkybė, kad po savaitės automobilio naudojimo sudilo automobilio šarnyras bei skilo žibintas, be kita ko, visiškai kitos pusės, nei buvo apgadinta per deklaruotą eismo įvykį. Tai leidžia teigti, jog pirminė techninė buvo atlikta nesąžiningai arba pirminis pardavėjas ar atsakovas, įsigijęs automobilį, pateko į dar vieną eismo įvykį, kurio metu ir buvo apgadintas automobilis, ir ši informacija buvo nuslėpta nuo pirkėjo.
21.11. Ieškovas buvo nurodęs, jog nors sąskaitoje nurodytos naujų detalių kainos, tačiau neprašoma atlyginti už automobilio ardymo, surinkimo ir dažymo darbus. Ieškovas teigė, jog jam priimtinas variantas, jeigu atsakovas nuostolius atlygintų ne pinigais, o perduodamas naudotas, bet reikalingas pakeisti detales. Apytikslės tokių detalių kainos atsakovui buvo pateiktos elektroniniu laišku tuo metu, kai buvo siekiama ginčą išspręsti taikiai. Apie siūlymą atsakovui atsiskaityti pagal naudotų detalių kainas buvo minėta ir teismo posėdžiuose, ir apeliaciniame skunde, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.
21.12. Iš pateiktų nuotraukų matyti, kad padarytų apgadinimų nesukeltų natūralus automobilio susidėvėjimas. Be to, išardžius automobilį, ieškovui buvo suteikta informacija, šią jis perdavė ir atsakovui bei pakartojo teisme, kad dėl priklijuotų priekinio bamperio tvirtinimo elementų bamperis bet kuriuo metu galėjo nukristi, o toks įvykis yra pavojingas jau ne tik pačiam automobilio vairuotojui, bet ir aplinkiniams – netikėtai nukritęs bamperis gali ne tik apgadinti svetimą turtą, bet ir sukelti avarines situacijas ar net eismo įvykius. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie įprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Automobilio kokybės reikalavimai apima ne tik jo gebėjimą važiuoti, tačiau, sprendžiant dėl automobilio atitikties paskirčiai, taip pat yra svarbu, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017).
21.13. Iš VĮ „Regitra“ gauti duomenys liudija, jog atsakovas atliko sandorius su skirtingais automobiliais. Atsakovas pirko skirtingus automobilius ir vien jau šis faktas verčia abejoti, kad automobilius atsakovas pirko savo reikmėms. Be to, atsakovas teikė skirtingus paaiškinimus, kodėl taip greitai pardavė vieną ar kitą automobilį. Automobilius, kuriuos perpardavinėjo, atsakovas registravo ne vien tik savo vardu, o tai reiškia, kad iš pateiktų duomenų negalima spręsti apie visus jo įvykdytus sandorius. Tai leidžia teigti, jog atsakovas automobilių perpardavimo verslą vykdė neoficialiai, nedeklaruodamas tokios veiklos ir nemokėdamas mokesčių.
22. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti teismų priimtus procesinius sprendimus nepakeistus bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Teismai šalims tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, vertino byloje esančius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 straipsnio 2 dalis, 6.333 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjui, siekiančiam paneigti savo atsakomybę dėl netinkamos daikto kokybės, tenka pareiga įrodyti esant jo atsakomybę šalinančius pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010). Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi faktinės aplinkybės, ar automobilio trūkumai galėjo būti objektyviai nustatyti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ir ar jų nenustatymą lėmė paties ieškovo elgesys. Ieškovas kasaciniame skunde nepateikia tiesioginių ir neginčijamų įrodymų dėl paslėptų automobilio defektų.
22.2. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovas teikė tik sau palankius, epizodiškus susirašinėjimus. Atsakovas nuo pat teisminio proceso pradžios buvo aktyvus, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, išskyrus vieną, kuriame negalėjo dalyvauti dėl darbo, bei pateikė visą turimą medžiagą, susijusią su automobiliu. R. B. nesiuntė atsakovui ataskaitos apie detalią remonto eigą. Byloje pateikti susirašinėjimai yra visa informacija, kurią atsakovas turėjo. Ieškovo prašomi pateikti dokumentai – pirminio parduodamo nesuremontuoto automobilio skelbimas – nesusiję su nagrinėjamu ginču. Skelbimo, kurio pagrindu įsigijo automobilį iš pirminio pirkėjo R. B., ieškovas nebuvo išsisaugojęs, o prasidėjus teisminiams ginčams prašomas pateikti skelbimas jau nebeegzistavo. Taigi ieškovas žinojo visą automobilio istoriją, defektus bei eismo įvykio pasekmes.
22.3. Ieškovas turėjo realiai įvertinti parduodamo automobilio kokybę ir įsitikinti, ar parduodama transporto priemonė neturi defektų. Prieš perkant automobilį ieškovas UAB „Tuvlita“ apžiūrėjo automobilį iš apačios ir matė dalį defektų, t. y. kad trūksta variklio ir radiatoriaus apsaugos, taip pat kad skilę posparniai. Ieškovui apžiūrint automobilį UAB „Tuvlita“ nebuvo galima nepastebėti, kad trūksta variklio ir radiatoriaus apsaugos. Kiekvienas atidus ir rūpestingas pirkėjas, net ir vizualiai apžiūrėjęs transporto priemonę, būtų pastebėjęs nurodytus trūkumus. Byloje nepateikta duomenų, kad šie trūkumai nebuvo akivaizdūs, kad jiems nustatyti būtų reikėję specialių žinių ar ypatingo tyrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016). Nagrinėjamu atveju defektai buvo akivaizdūs, juos galėjo pastebėti bet kuris atidus pirkėjas be specialaus tyrimo, todėl už tokį trūkumą pardavėjas neturi atsakyti. Pagal CK 6.333 straipsnio 2 dalies nuostatas pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad apie automobilio trūkumus, taip pat eismo įvykius, kurių metu buvo apgadintas automobilis, jų mastą bei pobūdį ieškovui buvo žinoma iki sutarties sudarymo, todėl, įsigydamas automobilį, neapsiskaičiavęs trūkumų šalinimo išlaidų, ieškovas prisiėmė riziką.
22.4. Įrodinėdamas nuslėptus transporto priemonės trūkumus, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie leistų abejoti atsakovo pateiktu įrodinėjimo priemonių patikimumu, neprašė teismo atlikti ekspertizę ar apklausti remontą atlikusios įmonės darbuotojus ar specialistus, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti jo nurodytas aplinkybes dėl jų kvalifikacijos bei nustatytų transporto priemonės trūkumų. Teismas neturėjo pagrindo abejoti UAB „Tuvlita“ atlikta apžiūra, kai buvo konstatuota, jog automobilis yra techniškai tvarkingas. Nuo įsigijimo momento automobiliu buvo galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį. Tai patvirtino UAB „Tuvlita“ specialistai, ieškovas, kuris nuo teisminio proceso pradžios sėkmingai naudoja automobilį.
22.5. Įsigydamas naudotą, kaip žinoma, daužtą automobilį, ieškovas turėjo būti maksimaliai apdairus ir rūpestingas. Pirkdamas naudotą ir intensyviai eksploatuotą, patekusį į eismo įvykį automobilį, ieškovas turėjo numanyti, kad automobilis gali turėti tam tikrų techninių trūkumų arba jie gali atsirasti bet kuriuo įsigyto automobilio tolesnio naudojimo momentu. Nurodyti tariamai paslėpti trūkumai, tokie kaip trūkęs rėmas, įskilęs priekinis bamperis, sulūžęs rėmas bei posparniai, yra akivaizdžios eismo įvykio pasekmės. CK 6.328 straipsnis įtvirtina pirkėjo teisę prieš mokant ar prieš priimant daiktą jį patikrinti bet kokioje vietoje bet kokiu laiku ir metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas naudotą automobilį pirko pats neturėdamas specialių žinių ar įrangos, kad patikrintų perkamo automobilio techninę būklę, kaip protingas, apdairus ir rūpestingas pirkėjas, privalėjo atsakingiau pasinaudoti teise patikrinti aštuonerius metus naudotos transporto priemonės techninę būklę. Ieškovas taip pat turėjo įvertinti aplinkybę, kad, atsisakydamas patikrinti automobilį specializuotame servise, prisiima atsakomybę dėl nepastebėtų prekės defektų, nes pirkimo–pardavimo sutartimi prekei garantija nebuvo taikoma. Ieškovas galėjo pasirinkti patikrinti automobilio techninę būklę bet kuriame specializuotame autoservise, kuris dirba ilgiau nei iki 17 val. Atsakovas tai rekomendavo ir suteikė tam visas galimybes.
22.6. Kasacinio skundo argumentai dėl atsakovo vertimosi automobilių perpardavimo veikla nepagrįsti įrodymais. Teismai pagrįstai konstatavo, jog atsakovas nėra profesionalus automobilių meistras ar profesionalus pardavėjas. Tai, kad atsakovas pardavė sau nepatikusius automobilius po kelių mėnesių ar po kelių savaičių, nesudaro pagrindo teigti, jog jis yra profesionalus pardavėjas. Nuo 2018 m. lapkričio mėn. atsakovas sandorių, susijusių su automobilių pirkimu ar pardavimu, nesudarė, nes turi du šeimos automobilius, kuriais su sutuoktine yra patenkinti. Taigi atsakovas nelaikytinas automobilių pardavimo srities profesionalu, kuriam turėtų būti taikomas didesnis atsargumo, atidumo ar rūpestingumo standartas (CK 6.38 straipsnio 2 dalis).
22.7. Automobiliui buvo atlikta privaloma techninė apžiūra ir jos metu nustatyta, kad transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, ieškovui buvo pateikta visa automobilio istorija, susijusi su eismo įvykiu bei jo remontu. Automobilio trūkumai sutarties sudarymo ir automobilio perdavimo metu ieškovui buvo žinomi. Ieškovo nurodyti tariamai paslėpti trūkumai yra susiję su pardavėjo nurodytais trūkumais, kuriuos atsakovas nurodė ir kurių dalį ieškovas pats matė ar bent jau turėjo matyti faktiškai nuodugniai apžiūrėdamas automobilį UAB „Tuvlita“. Neįmanoma nepastebėti apžiūrint automobilį iš apačios, jog trūksta variklio ir radiatoriaus apsaugos. Be to, ieškovas patvirtino, jog jam buvo žinoma ir matoma, kad variklio dugnas apibėgęs tepalu, o būtent toje vietoje yra variklio apsauga, taip pat matėsi ir trūkstama radiatoriaus apsaugos detalė. Atsakovui šios aplinkybės nebuvo žinomos, tačiau ieškovas, apžiūrinėdamas automobilį, šiuos trūkumus matė. Be to, ieškovas kasacinio skundo argumentų, susijusių su galinio bamperio keitimu, stogo atsilupimu, įlenkimais, nenurodė ir neįrodinėjo kaip automobilio trūkumų.
22.8. Atsakovas nepripažino ieškovo įrodinėjamų automobilio trūkumų. Atsakovas nuo teisminio proceso pradžios laikėsi pozicijos, jog apie automobilio trūkumus jis nežinojo, o ginčijami trūkumai ieškovui turėjo būti žinomi. Ieškovas, teigdamas, jog 2019 m. kovo 21 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas pripažino rėmo tarp žibintų apgadinimą ir sutiko atlyginti dėl šio defekto susidariusius nuostolius, siekia suklaidinti teismą. Šiame teismo posėdyje atsakovas sutiko su tuo, kad rėmas tarp žibintų nebuvo matomas, kol nebuvo nuimtas bamperis, tačiau nesutiko su faktu, jog jis žinojo apie šį defektą ar sutiko ieškovui atlyginti nuostolius.
22.9. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie 1900 Eur nuolaidą, pagrįstai rėmėsi pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta ginčo automobilio kaina, 2019 m. kovo 21 d. vykusio teismo posėdžio metu išsakyta šalių pozicija dėl automobilio pirkimo–pardavimo kainos. Ieškovas automobilio kainos ir nuolaidos klausimo pagrįstumo nekėlė nagrinėjant bylą. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad automobilio pirkimo kaina buvo sumažinta galimiems smulkiems automobilio trūkumams, kuriuos ieškovas pats pripažino, pašalinti. Be to, pradinė automobilio kaina nesuponuoja išvados, jog už tokią kainą automobilis ir turėjo būti parduotas, o ieškovo dėstomos aplinkybės apie tai, kad jis sandorio metu išsiėmė iš bankomato 10 000 Eur, neįrodo, jog atsakovui faktiškai buvo sumokėta daugiau, nei nurodyta pirkimo pardavimo sutartyje. Be to, tarp šalių nebuvo ginčo dėl automobilio kainos ir ieškovas nepateikia įrodymų, kad automobilis buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina. Automobilio kaina atitiko jo techninę būklę ir kitus techninius bei atitinkamos kokybės parametrus sutarties sudarymo metu.
22.10. Asmenys įtraukiami į bylą kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar teisėtiems interesams. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuostolių atlyginimo pagal pirkimo–pardavimo sutartį, todėl ginčo tarp ieškovo ir atsakovo išsprendimas neturi įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei ir dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto daikto kokybės trūkumus
23. CK nuostatos neįtvirtina specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl tokiais atvejais yra taikomos CK XXIII skyriaus taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 12 punktas).
24. CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Iš šios nuostatos matyti, jog parduodamo daikto kokybę garantuoja pardavėjas.
25. CK 6.333 straipsnis įtvirtina pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei keliamus reikalavimus. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis).
26. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl naudoto daikto kokybės, yra nurodęs, jog parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau tokiam parduodamam daiktui taip pat yra taikomi kokybės reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 19 punktas).
27. Plėtodamas nurodytą teismų praktiką, aiškinančią parduodamo naudoto daikto kokybę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 18 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 20 punktas). Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 23 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 19 punktas).
28. Pirkėjas, įsigijęs daiktą, neatitinkantį jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, gali ginti savo pažeistas teises CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirkėjas gali pareikšti reikalavimą neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus arba atlyginti jo išlaidas trūkumams ištaisyti, jeigu daikto trūkumus įmanoma pašalinti. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, remdamasis šia teisės norma, prašė priteisti 1646,30 Eur nuostolių atlyginimo, reikalingo siekiant pašalinti įsigyto naudoto automobilio nustatytus trūkumus, apie kuriuos ieškovas, kaip jis pats teigia, nebuvo informuotas. Tuo tarpu atsakovas įrodinėjo, kad nustatyti trūkumai galėjo būti matomi automobilio pirkimo metu, be to, jie savo pobūdžiu netrukdo eksploatuoti automobilio pagal paskirtį.
29. Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami ginčą dėl parduoto naudoto automobilio kokybės, akcentavo, jog ieškovas įsigijo naudotą automobilį, kuris buvo patekęs į avariją, todėl ieškovas negalėjo tikėtis tokių pat garantijų ar daikto nepriekaištingo veikimo, kokybės, kaip ir naujo automobilio savininkas, be to, jis, atsižvelgus į UAB „Tuvlita“ 2018 m. lapkričio 8 d. atliktą patikrą, neturėjo pagrindo tikėtis, kad parduodamas automobilis yra paruoštas naudoti ir atitinka visus reikalavimus. Teismai taip pat vertino, jog ieškovas, nesiėmęs papildomų veiksmų automobilio kokybei įvertinti, pats prisiėmė riziką už įgyto daikto trūkumus.
30. Vertindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su teismo vertinimu, kad naudoto daikto kokybė gali būti kitokia nei analogiško naujo daikto, tačiau pirmiau minėtas teisinis reguliavimas ir kasacinio teismo praktika teikia pagrindą teigti, kad ir naudotam daiktui yra taikomi daikto kokybės reikalavimai.
31. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016, 25 punktas; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 20 punktas; kt.).
32. Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009). Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018, 28–29, 32 punktai; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 18 punktas).
33. Pirkėjo žinojimas apie parduodamo daikto trūkumus yra subjektyvus veiksnys, kurį būtų galima konstatuoti iš esmės tik pačiam pirkėjui tai pripažinus. Žinojimas skiriasi nuo negalėjimo nežinoti – t. y. kitos, alternatyvios aplinkybės, sudarančios savarankišką pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės. Pagrindas konstatuoti pirkėjo negalėjimą nežinoti apie parduodamo daikto trūkumus atsiranda, be kita ko, tais atvejais, jei atskleisdamas pirkėjui parduodamo daikto trūkumus pardavėjas veikė taip, kad bet kuris atidus ir rūpestingas asmuo pirkėjo vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis būtų apie tokius trūkumus sužinojęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas).
34. Tuo atveju, kai pirkėjas negalėjo žinoti apie parduodamo naudoto daikto trūkumus ir šie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo, pardavėjas, garantuodamas parduodamo naudoto daikto kokybę, yra atsakingas ir už šio daikto paslėptus trūkumus, jei parduoto naudoto daikto negalima naudoti pagal paskirtį ir jis neatitinka tokio daikto kokybės savybių (CK 6.333 straipsnio 2 dalis). Parduodamo naudoto daikto neatitikimai turi būti nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu jie paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis).
35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nei įstatymas, nei pirkimo–pardavimo sutartis nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas (CK 6.337 straipsnis), todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę (CK 6.328 straipsnis). Tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016, 34 punktas; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020, 26 punktas).
36. Minėtas pirkėjo, pardavėjo pareigų pobūdis, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog, sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės, pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį, kad jis neatitinka kokybės reikalavimų, reiškiamų tokio pobūdžio daiktams, ir kad pirkimo metu jis nežinojo ir jam negalėjo būti žinoma apie parduoto daikto trūkumus. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 29 punktas).
37. Šių išaiškinimų kontekste pažymėtina, jog, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, ieškovas pirko naudotą automobilį turėdamas tikslą šį naudoti asmeniniams poreikiams, apie parduodamą naudotą automobilį sužinojo pagal į interneto tinklalapį įdėtą skelbimą, apžiūrėjo automobilį kaip vidutinis naudoto automobilio pirkėjas, ieškovo iniciatyva UAB „Tuvlita“ atliko automobilio techninę apžiūrą, ieškovui buvo nurodyta dalis automobilio trūkumų, tačiau šiuo atveju nuostolių atlyginimo yra siekiama argumentuojant paslėptais automobilio kokybės trūkumais, kurie galimai nebuvo nustatyti ir apie kuriuos ieškovas nebuvo informuotas. Būtent šių trūkumų, siejamų su naudoto pirkto automobilio kokybe, buvimą teismai turėjo analizuoti bei dėl jų pasisakyti, atsižvelgdami į tai, ar šie trūkumai buvo paslėpti, ar jie trukdo automobilį naudoti pagal paskirtį.
38. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad teismai išsamiai nevertino ir neanalizavo, kaip tai nurodo minėta kasacinio teismo praktika, ieškovo nurodytų automobilio kokybės trūkumų pobūdžio, ar šie trūkumai galėjo būti pastebimi, ar jie nebuvo tokie akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų galėjęs juos pastebėti be specialaus tyrimo, teismai taip pat neatsižvelgė į byloje proceso šalių pateiktus paaiškinimus dėl galimybės matyti ir įvertinti atitinkamus nurodomus automobilio defektus. Teismai taip pat nevertino, ar būtent ieškovo nurodyti automobilio trūkumai, apie kuriuos jis nebuvo informuotas, lemia tai, kad automobilis negali būti naudojamas pagal paskirtį.
39. Šios aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai, spręsdami ginčą, tinkamai neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką dėl naudoto daikto kokybei keliamų reikalavimų, nenustatė faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl pirkėjo prašomo taikyti galimai pažeistų teisių gynybos būdo įsigijus netinkamos kokybės naudotą automobilį. Tai sudaro pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jį panaikinus byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
40. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant ginčą iš naujo turi būti atsižvelgiama į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl daikto kokybės reikalavimų, pirmiau minėtą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, taip pat į tai, kad nors įrodymų pateikimo pareiga tenka šalims, tačiau, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas taip pat gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Be to, teismui laikant, kad klausimui išspręsti reikalinga specialių žinių turinčio asmens išvada, gali būti sprendžiamas klausimas dėl ekspertizės skyrimo (CPK 212 straipsnio 1 dalis).
Dėl pateikto procesinio prašymo neišsprendimo bei teismo (teisėjo) šališkumo
41. Kasaciniame skunde ieškovas pažymi, jog byloje nebuvo išspręstas atsakovo pateiktas prašymas dėl R. B., iš kurio automobilį įsigijo atsakovas, įtraukimo į bylą kaip trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Ieškovas skunde teigia, jog šio prašymo neišsprendimas yra esminis proceso normų pažeidimas, turėjęs įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Ieškovo vertinimu, šio prašymo neišsprendimas taip pat liudija teismo šališkumą, pasireiškusį išankstinės nuomonės dėl būsimo teismo sprendimo turėjimu, nes jeigu teismas nebūtų iš anksto nusiteikęs ieškinio netenkinti, jis būtų svarstęs klausimą dėl procesinio teismo sprendimo reikšmės R. B. teisėms ir pareigoms.
42. Vertindama šiuos argumentus teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagrindai nusišalinti teisėjui įtvirtinti CPK 65 straipsnyje. Be to, CPK 66 straipsnyje nustatyta, kad, be šio kodekso 65 straipsnyje nustatytų pagrindų, teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo.
43. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisėjo nešališkumas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme turi būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, o vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10).
44. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06).
45. Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas svarbia papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr., pvz., EŽTT 1984 m. spalio 26 d. sprendimą byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Šiuo atžvilgiu net įtarimas gali turėti tam tikrą reikšmę, todėl kiekvienas teisėjas, dėl kurio šališkumo gali kilti teisėtų (pagrįstų) abejonių, turi nusišalinti (žr. EŽTT 1998 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95).
46. EŽTT yra pabrėžęs, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., EŽTT 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01).
47. Kaip minėta, šiuo atveju abejonės dėl galimo teismo šališkumo yra siejamos išimtinai su pateikto procesinio prašymo įtraukti į bylos nagrinėjimą kaip trečiąjį asmenį R. B. neišsprendimu.
48. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui 2018 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą įtraukti į bylą kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, pradinį automobilio savininką R. B.. Toks prašymas buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas automobilį, kurį 2018 m. spalio 22 d. įsigijo iš R. B., 2018 m. lapkričio 9 d. pardavė ieškovui, per laikotarpį, kai atsakovas valdė automobilį, nebuvo užfiksuotas joks eismo įvykis ar kitas incidentas, galėjęs turėti įtakos automobilio kokybei, o ieškovas reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo grindžia aplinkybe, kad atsakovas automobilį pardavė nuslėpdamas tam tikrus jo trūkumus. Todėl, siekiant užtikrinti atsakovo regreso teisės tinkamą įgyvendinimą, buvo prašoma į bylos nagrinėjimą kaip trečiąjį asmenį įtraukti pradinį automobilio savininką R. B.. Iš bylos medžiagos matyti, kad šis prašymas pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas ir dėl jo nebuvo pasisakyta.
49. Pasisakydama dėl tokio prašymo neišsprendimo, teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 37 straipsnio tikslas – pateikti byloje dalyvaujančių asmenų sampratą ir jų sąrašą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančiais asmenimis laikomi proceso dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, gali įstoti į procesą savo iniciatyva arba būti įtraukti motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Taigi ši teisės norma nustato apibendrintą byloje dalyvaujančių asmenų sampratą, kuri apima tuos proceso dalyvius, kuriems būdingas teisinis – materialusis ir procesinis arba tik procesinis – suinteresuotumas bylos baigtimi.
50. Ginčo teisenoje byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi (ir atitinkamai suteikiamos procesinės teisės) ne tik bylos šalys (ieškovas ir atsakovas), bet ir tretieji asmenys. Esminis trečiųjų asmenų skirtumas nuo bylos šalių tas, kad tretieji asmenys nėra pirminiai ginčo subjektai. Tretieji asmenys byloje dalyvauja dėl to, kad turi pagrįstą suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti jų teises. Tretieji asmenys skirstomi į trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis), ir trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). CPK 47 straipsnis nustato trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisinę padėtį, jų teises ir procesines taisykles dėl jų įstojimo (įtraukimo) į bylą.
51. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, materialiosioms teisėms ir pareigoms tarp bylos šalių nagrinėjama civilinė byla tiesioginės įtakos neturi. Vis dėlto CPK 37 ir 47 straipsniais įtvirtinta galimybė dalyvauti byloje ir tokiems asmenims. Tai grindžiama tuo, kad bylos baigtis gali turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos asmens teisinei padėčiai. Tai, kad bylos baigtis turės tik netiesioginę įtaką trečiojo asmens teisinei padėčiai, lemia, kad trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų CPK nesuteikia teisės disponuoti ginčo dalyku. Tačiau trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesiniu įstatymu suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti procese taip, kad šis pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-421/2019, 17 punktas; 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372-219/2019, 30 punktas).
52. CPK nenustato asmenų, galinčių būti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, sąrašo, todėl asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, klausimas sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje įvertinus konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2013; 2014 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2014).
53. Minėta CPK 47 straipsnio 1 dalis lemia, jog tam, kad asmuo įgytų byloje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusą, teismo nutartis dėl asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turi būti priimta ne vėliau kaip iki baigiamųjų kalbų pradžios. Nesant tokio procesinio teismo sprendimo, asmuo byloje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statuso neįgyja, todėl ir negali disponuoti jam įstatymo suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-1075/2020, 27 punktas).
54. Pirmiau minėto teisinio reguliavimo pagrindu, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, atskleidžiančią trečiųjų asmenų įtraukimo į bylos nagrinėjimą tikslus, spręstina, jog CPK 47 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą išspręsti jam pateiktą prašymą dėl asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu ir kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus ginčo aplinkybes, pasisakyti dėl tokio prašymo pagrįstumo. Šio klausimo įvertinimas bei išsprendimas sudaro prielaidas užtikrinti asmenų teisių, interesų apsaugą bei priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą.
55. Kaip minėta, atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl R. B., iš kurio atsakovas įsigijo automobilį, įtraukimo į bylą kaip trečiojo asmens, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų šį prašymą vertinęs ir dėl jo pasisakęs. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 47, 290 straipsnių nuostatas. Tačiau, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad toks pažeidimas vertintinas kaip esminis proceso normų pažeidimas, turėjęs įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina ir tai, kad šių aplinkybių šalys neteikė apeliacinės instancijos teismui, be kita ko, argumentuodamos galimu minėtų CPK nuostatų pažeidimu.
56. Teisėjų kolegija taip pat vertina, jog tokio prašymo neišsprendimas, nesant kitų argumentų, duomenų byloje, savaime negali būti traktuojamas kaip liudijantis teismo išankstinį nusistatymą ar išankstinę nuomonę dėl galutinio bylos išsprendimo. Kasaciniame skunde nėra pateikta kitų duomenų, leidžiančių žvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą konstatuoti pirmosios instancijos teismo teisėjo subjektyvųjį šališkumą ir išankstinį nusistatymą dėl ieškovo inicijuojamo ginčo baigties. Taigi vien ši minėta aplinkybė, nesant kitų duomenų, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas. Dėl pirmiau minėtų priežasčių nėra pagrindo konstatuoti išankstinį teismo nusistatymą dėl ginčo esmės bei teismo šališkumą.
57. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, jais, be kita ko, keliami faktų klausimai, kurie tirtini ir nustatytini bylą apeliacine tvarka nagrinėjant iš naujo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58. Kasacinis teismas turėjo 2,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šių, kaip ir kitų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas išspręstinas iš naujo išnagrinėjus bylą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Vincas Verseckas