Civilinė byla Nr. e2A-1063-413/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12636-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.1.3.6; 2.6.8.7; 2.6.11.1; 3.3.1.18.2

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-426-1107/2020 pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ž. P.“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4600 Eur skolą, 22,05 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad šalys 2017 m. birželio 20 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PPS20170620, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti, o atsakovė priimti odontologinę kėdę ir laiku už ją atsiskaityti. Ieškovas sutarties nėra išsaugojęs, tačiau jis tinkamai pristatė kėdę, atsakovė ją gavo ir pretenzijų nereiškė. Ieškovas su atsakove sutartyje susitarė, jog prekės kaina yra 6000 Eur, atsakovė už įsigytą prekę atsiskaitys daliniais mokėjimais, išdėstytais dviejų metų laikotarpiui. Paskutinė dalinio mokėjimo data buvo numatyta 2019 m. birželio 20 d. Atsakovė atliko šešis dalinius mokėjimus, tačiau liko ieškovui skolinga 4600 Eur už įsigytą prekę.

3.       Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad neginčija, jog tarp šalių dėl odontologinės kėdės įsigijimo susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, tačiau ginčas iškilo dėl kėdės kainos, kadangi rašytinė sutartis neišliko. Nurodo, jog įvertinus visas aplinkybes, odontologinės kėdės kaina jos pardavimo metu 2017 m. birželio 20 d. negalėjo būti didesnė kaip 1400 Eur, kuriuos ieškovas gavo iš atsakovės.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Ž. P.“ iš ieškovo T. B. 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nurodė, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, kylantys iš šalių sudarytos odontologinės įrangos SIGER S60 pirkimo–pardavimo sutarties, o ginčas – dėl sandorio kainos, ieškovui teigiant, kad atsakovė įsipareigojo sumokėti už odontologinę įrangą 6000 Eur, o atsakovei nurodant, jog odontologinės įrangos įsigijimo kaina buvo 1400 Eur.

6.       Vertindamas bylos įrodymus, teismas nutarė nesivadovauti liudytojo M. Š. paaiškinimais, kadangi jį su ieškovu sieja artimi draugiški ryšiai, todėl liudytojo paaiškinimai galėjo būti neobjektyvūs ir šališki. Įvertinęs liudytojų E. S., D. D. paaiškinimus, teismas konstatavo, kad šių liudytojų paaiškinimai nepatvirtino ieškovo nurodyto fakto, jog sudarant odontologinės įrangos SIGER S60 pirkimo – pardavimo sutartį šalys susitarė dėl 6000 Eur dydžio parduodamos prekės kainos.

7.       Atsižvelgdamas į tai, kad šalys skirtingai aiškino susitarimo aplinkybes, susijusias su odontologinės įrangos kaina, taip pat į tai, jog į bylą nebuvo pateikti duomenys apie faktinę odontologinės įrangos SIGER S60 specifikaciją, visas šios įrangos dalis ir jų būklę pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu (2017 m. birželio 20 d.), o bylos rašytiniai įrodymai – 2019 m. gegužės 16 d. ir 2019 m. birželio 6 d. sąskaitos patvirtina, jog po įrangos įsigijimo buvo atliekamas įrangos remontas, pirktos naujos odontologinės įrangos detalės, teismas sprendė, jog jis, vadovaudamasis CK 6.198 straipsniu, CK 6.313 straipsnio 2, 4 dalimis, neturi galimybės  nustatyti atitinkančios protingumo kriterijus prekės kainos, ar kainos kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, už kurią ieškovas galėjo parduoti atsakovei konkrečios specifinės komplektacijos odontologinę įrangą SIGER S60. Todėl teismas nurodė, kad priimdamas sprendimą, jis nevertina ieškovo ir atsakovės byloje teiktų komercinių pasiūlymų ir viešų ofertų dėl įvairių odontologinių įrangų ir jų komplektacijų pardavimo bei šių įrangų kainos.

8.       Teismas nurodė, kad atsakovei byloje pateikus įrodymus, jog ji laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. sumokėjo ieškovui 1400 Eur prekės kainą periodinėmis įmokomis, kad periodiniai mokėjimai nuo 2018 m. rugpjūčio 29 d. ieškovui nebuvo atliekami, kad ieškovas dėl skolos sumokėjimo rašytiniais raginimais kreipėsi į atsakovę tik 2019 m. kovo 28 d., t. y. įvykus atsakovės įmonės perleidimui ir pasikeitus savininkui (2019 m. vasario mėn.), kad odontologinės įrangos SIGER S60 vertė atsakovės ilgalaikio turto apskaitos dokumentuose nuo 2017 m. buvo nurodyta 1400 Eur, teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei vidiniu įsitikinimu, sprendė, kad šalys galėjo susitarti dėl tokios prekės kainos, kuri ieškovui ir buvo sumokėta, t. y. 1 400 Eur.

9.       Tokią išvadą dėl odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo kainos teismas darė taip pat atsižvelgdamas ir į ieškovo pateiktus dokumentus – 2015 m. rugsėjo 22 d. BUAB „Denta Clinic“ kreditorių susirinkimo protokolą, 2016 m. vasario 12 d. BUAB „Denta Clinic“ varžytynių aktą, iš kurių matyti, kad netgi kreditorių susirinkimui nusprendus odontologinę įrangą SIGER S60 pardavinėti dvejose varžytynėse, nustatant pradinę pirmų varžytynių kainą 6500 Eur, antrų varžytynių kainą – 4500 Eur, ieškovas nurodytą odontologinę įrangą įsigijo už daugiau nei dvigubai mažesnę nei antrųjų varžytynių nustatytą kainą, t. y. už 2050 Eur. Kadangi bankroto procedūrų metu bankrutuojančio juridinio asmens turtas turėjo būti pardavinėjimas už kuo didesnę kainą, taip siekiant nepažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų susigrąžinti kuo didesnę bankrutuojančios įmonės skolų dalį, o bankroto metu vertingas įmonės turtas buvo parduotas už keturis kartus mažesnę kainą nei bankroto administratoriaus nustatyta daikto vertė, teismas sprendė, kad odontologinės įrangos techninė būklė galėjo būti prastesnė, nei bylos nagrinėjimo metu bandė įrodyti ieškovas.

10.       Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas 2016 m. vasario 12 d. įsigijo odontologinę įrangą SIGER S60 už 2050 Eur, šia įranga pats naudojosi atsakovės klinikos patalpose iki 2017 m. birželio 20 d., teismas darė išvadą, jog sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį šalys galėjo nustatyti odontologinės įrangos kainą 1400 Eur, kuri ieškovui buvo sumokėta laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d., nes tokia kaina galėjo atitikti protingumo kriterijus.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu ieškovas T. B. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas, priimti į bylą naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

11.1.                       Pagal faktinę situaciją ir taikant analogiją, kai sutarties kaina neaptarta, yra taikoma CK 6.198 straipsnio prezumpcija. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose buvo pažymėjusi, kad tikrosios sutarties kainos nežino. Dėl šių aplinkybių teismas turėjo vadovautis CK 6.198 straipsnyje ir CK 6.313 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintomis kainos nustatymo taisyklėmis.

11.2.                       Įrangos komplektaciją ir būklę pirmojo teismo posėdžio metu išsamiai apibūdino liudytojas M. Š., kuris sumontavo įrangą atsakovės patalpose. Atsakovė neginčijo aplinkybių dėl įrangos komplektacijos ir jos būklės sutarties sudarymo metu ir nepateikė jokių įrodymų, kad įranga neatitiko kokių nors standartų ar kokybės reikalavimų. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad įrangos būklė ar specifikacijos sutarties sudarymo metu yra neaiškios.

11.3.                       Atsakovės į bylą pateiktos sąskaitos dėl įrangos remonto išrašytos praėjus nuo sandorio sudarymo beveik dvejiems metams, todėl negali turėti įtakos sprendžiant apie įrangos būklę, buvusią prieš du metus. Jokių duomenų, kad įranga 2017 m. birželio 20 d. buvo neveikianti ar reikalaujanti remonto byloje nėra.

11.4.                       Teismas nepagrįstai nevertino ieškovo pateiktų įrodymų ir atsižvelgė tik į atsakovės pateiktus įrodymus. 2019 m. kovo 26 d. atsakovės sudarytas Ilgalaikio materialiojo turto tinkamumo naudoti įvertinimo aktas nepatvirtina bylos nagrinėjimui svarbios aplinkybės, nes buvo sudarytas praėjus dvejiems po įrangos pirkimo sandorio sudarymo. Be to, šį aktą sudarė pati atsakovė, todėl reali akto sudarymo data nėra aiški.

11.5.                       Teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovės Ilgalaikio turto apskaitos kortele, kurioje odontologinės įrangos SIGER S60 pradinė vertė nurodyta 1400 Eur, bei 2017 m. gruodžio 31 d. atsakovės ilgalaikio turto žiniaraščiu, kuriame šios įrangos įsigijimo vertė nurodoma 1400 Eur. Apelianto nuomone, šie dokumentai negalėjo būti vertinami kaip įrodymai dėl jų nepatikimumo. Dokumentas, kuris bet kuriuo metu prieš jį pateikiant teismui gali būti koreguojamas pagal atsakovės užimamą poziciją, negali būti laikomas patikimu įrodymu. Be to, nei vienas iš minimų dokumentų nėra patvirtintas parašu, todėl neaišku kas yra atsakingas už šių dokumentų teisingumą.

11.6.                       Teismas nepagrįstai nevertino UAB „Denta Clinic“ sutartinio įkeitimo dokumento, patvirtinančio, jog UAB „Denta Clinic“ 2014 m. spalio 14 d. maksimaliu įkeitimu odontologinę įrangą SIGER S60 buvo įkeitusi įkaito gavėjui AB DNB bankas, kur įkeičiamo daikto vertė nurodyta 33 917 Lt (9 823,04 Eur), bei UAB „Denta Clinic“ 2015m. liepos mėnesio ilgalaikio turto sąrašo, kuriame odontologinės įrangos S60 likutinė vertė nurodyta 8310,76 Eur. Be to, apeliantas teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 22 d. BUAB „Denta Clinic“ kreditorių susirinkimo protokolą, kurio 7.1.1. punktu nutarta naudotą Odontologinę įrangą SIGER S60, kurios balansinė vertė 8 379,05 Eur, pardavinėti dvejose varžytynėse, nustatant pradinę pirmų varžytynių kainą 6500 Eur, antrų varžytynių kainą – 4500 Eur. 

11.7.                      Teismui buvo pateiktos UAB „Alteks“ 2017 m. balandžio 3 d. PVM sąskaita faktūra ALT Nr. 002101, iš kurios matyti, kad 2017 m. UAB „Alteks“ pardavė VšĮ „Griškabūdžio ambulatorija“ prastesnės komplektacijos odontologinę įrangą (liudytojo M. Š. parodymai) už 9 869,99 Eur. Iš pateiktos 2015 m. liepos 31 d. UAB „Alteks“ PVM sąskaitos faktūros matyti, kad įranga SIEGER U200 (prastesnis modelis nei ginčo įranga, kaip nurodė M. Š.) VšĮ Jonavos PSPC buvo parduota už 7 580 Eur. Todėl, pasak apelianto, akivaizdu, kad įsigyti normaliai funkcionuojančią įrangą už 1400 Eur yra neįmanoma. Teismas šių apelianto įrodymų (pirminių apskaitos dokumentų) taip pat nevertino.

11.8.                       Liudytojas M. Š. – vienintelis odontologinės įrangos specialistas, dalyvavęs šioje civilinėje byloje, jo paaiškinimai buvo nuoseklūs, liudytojas atsiminė praktiškai visas su sandorio sudarymu susijusias aplinkybes, kadangi jis įrangą sumontavo, žinojo jos būklę, pirkimo–pardavimo sandorio metu jo vadovaujama įmonė UAB „Alteks“ buvo oficialus SIEGER odontologinės įrangos atstovas Lietuvoje, todėl liudytojas pagrįstai tvirtino, kad  įrangos rinkos vertė buvo 7000 Eur. Vertindamas šio liudytojo parodymus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad liudytojo parodymai yra nepatikimi dėl tariamų draugiškų santykių su apeliantu vien dėl to, kad juos praeityje siejo paslaugų teikimo santykiai.

11.9.                       Po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo apeliantas susisiekė su buvusia atsakovės direktore, kuri teigė, jog atsakovės dabartinis vadovas turi sutartį. Jos ir apelianto susirašinėjimą užfiksavo antstolis R. S., surašydamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kurį apeliantas prašo prijungti prie bylos. Susirašinėjime nurodoma, kad E. S. sudarydama akcijų perleidimo sutartį su dabartiniu atsakovės įmonės vadovu buvo pažymėjusi skolos apeliantui sumą, o pas sandorį tvirtinusį notarą turi būti dokumentai dėl UAB „Ž. P.“ finansinių įsipareigojimų apeliantui 2019 m. vasario mėnesį, galbūt ir pati ginčo sutartis, kurios atsakovė teigianti neturinti. Apeliantas susisiekė telefonu su notare R. D. (duomenys neskelbtini), kuri žodžiu patvirtino, kad tarp minėtų šalių tvirtino akcijų pirkimo–pardavimo ar panašaus pobūdžio sandorį. Todėl tik rengiant apeliacinį skundą iškilo būtinybė šiuos įrodymus pateikti teismui.

11.10.                       Apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš notarės R. D. (duomenys neskelbtini) dokumentus apie E. S. (buvusios atsakovės įmonės savininkės) ir A. T. (dabartinio atsakovės įmonės savininko) sudarytą UAB „Ž. P.“ akcijų pirkimo–pardavimo (ar kitą sandorį) sutartį, t. y. 1) dokumentus, iš kurių matytųsi sandoriu perduodamų įmonės dokumentų sąrašas; 2) 2017 m. birželio 20d. Įrangos pirkimo-pardavimo sutartį; 3) dokumentus, iš kurių matytųsi parduodamos įmonės įsipareigojimai kreditoriams ir įsipareigojimų sumos.

12.        Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Ž. P.“ prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, naujų įrodymų neprijungti ir prašymo dėl dokumentų išreikalavimo iš notarės netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

12.1.                       Ieškovas privalėjo įrodyti, jog odontologinės kėdės kaina pagal sutartį buvo 6000 Eur. Teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog šalys susitarė dėl 6000 Eur odontologinės kėdės (įrangos) pirkimo–pardavimo kainos. Tuo tarpu tie teismo sprendimo motyvai, kur nurodoma, kad nesant duomenų apie odontologinės įrangos būklę sandorio sudarymo metu teismas neturi galimybės pagal CK 6.198 straipsnį, 6.313 straipsnio 2, 4 dalis nustatyti atitinkančios protingumo kriterijus kainos, ar kainos, kurią buvo įprasta imti už tokią pat įrangą atitinkamomis aplinkybėmis, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimo, nes sutinkamai su CPK 328 straipsniu, iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais.

12.2.                       Ieškovas, nepateikęs jokių įrodymų dėl šalių sutartos odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo kainos, nepagrįstai kaip nepatikimus vertina byloje esančius kitus netiesioginius įrodymus. Viso teisminio proceso metu atsakovas siūlė ieškovui pasiimti jo vertinimu 6000 Eur vertą įrangą ir grąžinti atsakovui jo sumokėtus 1400 Eur, tačiau ieškovas su tuo nesutiko, tikėtinai suvokdamas, kad ši įranga daugiau kaip 1400 Eur yra neverta.

12.3.                       Duomenų 2017 m. gruodžio 31 d. ilgalaikio turto žiniaraštyje keitimas, prieš pateikiant juos 2020 metais teismui, priešingai nei mano ieškovas, iškreiptų įmonės finansinės atskaitomybės už 2017 metus duomenis. Tuo tarpu ieškovas iš VĮ „Registrų centro“ gavo ir į bylą pateikė atsakovo balansą už 2017 metus (I t., b. l. 121). Balanse nurodyta bendra atsakovo ilgalaikio turto suma (6037 Eur). Ši suma, neįsikaitant 26,81 Eur neatitikimo, atitinka 2017 m. gruodžio31 d. ilgalaikio turto žiniaraštyje (lydraščio priedas, I t., b. l. 111) nurodytą bendrą ilgalaikio turto sumą (6064,44 Eur). Tuo tarpu neženklus 26,81 Eur neatitikimas, dėl kurio atsakovas paaiškino prašyme dėl įrodymų prijungimo (I t., b. l. 143), neturi nieko bendro su ieškovo nurodoma net 4600 Eur suma, kuri įmonės balanse neatsispindi.

12.4.                      Atsakovė sutinka ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad aukščiau nurodyti 2017 metų atsakovo buhalterinės apskaitos duomenys apie odontologinės įrangos įsigijimo vertę tiesiogiai nei patvirtina, nei paneigia bylai reikšmingų aplinkybių apie tai, kad šalys sudarydamos odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, susitarė dėl 1400 Eur įrangos kainos. Tačiau pažymi, kad šie atsakovo buhalterinės apskaitos duomenys buvo pateikti pačiam ieškovui prašant. Todėl jeigu šie netiesioginiai įrodymai nepatvirtina ieškovo nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo jų nevertinti kaip įrodymų. Todėl teismas šiuos įrodymus pagrįstai vertino visų byloje esančių įrodymų kontekste.

12.5.                       Visi atsakovo buhalterinės apskaitos duomenys, kurių ieškovas prašė, pirmosios instancijos teismo buvo išreikalauti. Kita vertus, nors jie buvo pateikti ieškovo prašymu, ieškovas apeliaciniame skunde siūlo jų nevertinti kaip įrodymų, nes jie nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių dėl įrangos pirkimo-pardavimo kainos, su kuo iš esmės sutinka ir atsakovė. Todėl, sekant ta pačia logika, prašomi išreikalauti papildomi atsakovo buhalterinės apskaitos duomenys taip pat nei patvirtins, nei paneigs bylai reikšmingų aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įrodymų prijungimo

13.       Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašė prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus: 2020 m. kovo 13 d. antstolio R. S. surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą su nuotraukomis; apelianto 2020 m. kovo 30 d. raštą, kuriuo jis kreipėsi į Vilniaus m. 26-tas notarų biuro notarę R. D. dėl informacijos gavimo, ir notarės 2020 m. balandžio 10 d. atsakymą. Taip pat apeliantas prašė išreikalauti iš notarės R. D. tarp E. S. (buvusios atsakovės įmonės savininkės) ir A. T. (dabartinio atsakovės įmonės savininko) sudarytą UAB „Ž. P.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, ar kitus šį sandorį patvirtinančius  dokumentus: 1) kuriuose matytųsi sandoriu perduodamų įmonės dokumentų sąrašas; 2) kuriuose matytųsi parduodamos įmonės įsipareigojimai kreditoriams ir įsipareigojimų sumos; 3) 2017 m. birželio 20 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį.

14.       CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

15.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kai apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, ir joje nurodyta praktika).

16.       Apeliantas nurodė, jog naujai pateikti ir prašomi išreikalauti įrodymai patvirtina, kad dabartinis atsakovės vadovas turi ginčo objekto – odontologinės kėdės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, kurią perėmė kartu su kitais dokumentais pagal akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau sąmoningai jos neteikia teismui, nes tuomet paaiškėtų tikroji šios įrangos įsigijimo kaina.

17.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių ir liudytojų paaiškinimus pirmosios instancijos teisme ir šalių  procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nutarė pareikalauti papildomus įrodymus, kurių ieškovas (apeliantas), nebūdamas nurodytų atsakovės akcijų perleidimo sandorio šalimi, savo iniciatyva negali gauti. Todėl 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pareikalavo iš (duomenys neskelbtini) notarės R. D. pateikti teismui tarp E. S. (buvusios UAB „Ž. P.“ akcininkės) ir A. T. (dabartinio UAB „Ž. P.“ akcininko) 2019 m. vasario mėn. UAB „Ž. P.“ sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties priedus, kuriuose atsispindėtų 2017 m. birželio 20 d. odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės ir galima UAB „Ž. P.“ (pirkėjo) skola T. B. (pardavėjui).

18.       Notarė R. D. 2020 m. rugsėjo 9 d. pateikė teismui tokius įrodymus: 2019 m. vasario 15 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Ž. P.“ akcininkė E. S. turimas akcijas pardavė A. T.. Prie akcijų perleidimo sutarties, be kitų dokumentų, yra pridėtas 2019 m. vasario 15 d. įmonės kreditorių sąrašas, į kurį įtrauktas ir ieškovas T. B., kuriam poliklinika (atsakovė) skolinga 4232,00 Eur.

19.       Su šiais dokumentais šalys yra susipažinusios, apeliantas prašo šiuos įrodymus prijungti prie bylos ir jais vadovautis, o atsakovė UAB „Ž. P.“ nurodė, kad toks preliminarus kreditorių sąrašas negali būti atsakovės ginčijamos skolos atsiradimo pagrindas.

20.       Taigi, apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktais dokumentais yra grindžiami apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, šalys su jais yra susipažinusios ir pareiškusios savo nuomonę, todėl teisėjų kolegija sprendžia prijungti prie bylos naujai pateiktus ir teismo pareikalautus įrodymus ir vertinti juos visų byloje surinktų įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo esmės

21.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taigi, apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas.

22.       Byloje nėra ginčo, kad šalys 2017 m. birželio 20 d. sudarė odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį ir apmokėjimas už ją buvo vykdomas (išdėstytas) dalimis. Tačiau ieškovas šios sutarties neišsaugojo, o atsakovė teigė, kad ji tokios sutarties iš buvusios įmonės vadovės E. S. neperėmė. Taigi, nesant byloje ginčo dėl susiklosčiusių tarp šalių pirkimo–pardavimo teisinių santykių, bet nei vienai iš šalių nepateikus į bylą pačios odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutarties, byloje kilo ginčas dėl minėtos įrangos pardavimo kainos.

23.       Apelianto teigimu, jis pardavė atsakovei įrangą už 6000 Eur, o atsakovė yra sumokėjusi tik 1400 Eur ir liko skolinga 4600 Eur. Atsakovės teigimu, sutarties kaina buvo 1400 Eur, kurią atsakovė yra sumokėjusi ieškovui iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutarties kaina buvo 6000 Eur, ir kad atsakovė liko skolinga ieškovui 4600 Eur, todėl ieškovo ieškinį atmetė. Ieškovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

24.       CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu (CK 6.313 straipsnio 1 dalis). Šalys gali nustatyti tiek konkrečią pirkimo–pardavimo sutarties kainą, tiek jos nustatymo tvarką. Nors kaina ir nėra esminė sutarties sąlyga, pirkimo–pardavimo sutartis galioja ir nesant susitarimo dėl kainos, pirkimo–pardavimo sutartis yra atlygintinė sutartis, todėl kai joje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kuri, sudarant sutartį, buvo įprastai toje prekybos srityje mokama už tokius pat daiktus, parduodamus atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – protingumo kriterijus atitinkanti kaina (CK 6.313 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir esant paslėptajai pirkimo–pardavimo sutarčiai, todėl su ja susijusį ginčą nagrinėjantis teismas privalo, be kita ko, nustatyti sutarties kainą. Ji nustatytina teismui vertinant byloje pateiktus įrodymus, o jeigu nustatoma, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatyta kaina ar nenurodyta jos nustatymo tvarka ir šalys nėra susitarusios kitaip, tai sutarties kaina nustatytina vadovaujantis CK 6.313 straipsnio 2 dalies nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

25.       Vadovaujantis 24 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju teismas neturi galimybės nustatyti įrangos kainos yra nepagrįsta.

26.       CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).

27.       Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, kad ginčo sutartis buvo rašytinė, sudaryta dviem vienodą galią turinčiais egzemplioriais, šalių pasirašyta, vienas egzempliorius liko pas pardavėją (ieškovą), kitas – pas pirkėją (atsakovę), tačiau ieškovas savojo sutarties egzemplioriaus neišsaugojo. Ieškovas taip pat nurodė, kad dabartinis atsakovės vadovas buvo atvykęs derėtis dėl taikaus ginčo sprendimo ir neigė perėmęs iš buvusios įmonės vadovės ginčo sutartį. Be to, ieškovas pažymėjo, kad odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2017 m. birželio 20 d., parduodamo daikto kaina siekė 6000 Eur, atsiskaitymo terminas – du metai, galutinė atsiskaitymo data 2019 m. birželio 20 d., ieškovas yra gavęs 1400 Eur, likusi suma (skola) yra 4600 Eur.

28.       2020 m. sausio 14 d. teismo posėdyje apklausta liudytoja buvusi atsakovės UAB „Ž. P.“ vadovė E. S. patvirtino, jog pamenanti, kad tarėsi su ieškovu dėl odontologinės įrangos pirkimo, tačiau nepamena, ar buvo pasirašyta kokia nors pirkimo–pardavimo sutartis ir kokia jos kaina,, o jeigu tokia sutartis ir buvo pasirašyta, tai turėjo būti pagal sąrašą perduota naujajam atsakovės savininkui (akcininkui). Liudytoja taip pat tvirtino, kad apmokėti už odontologinę įrangą buvo sutarta dalimis, kad po akcijų perleidimo naujam įmonės savininkui skola ieškovui išliko ir naujajam atsakovės vadovui ši aplinkybė buvo žinoma (teismo posėdžio garso įrašas 21 min. 22 sek. – 24 min. 30 sek.).

29.       2020 m. vasario 17 d. teismo posėdyje apklausta liudytoja buvusi UAB „Ž. P.“ buhalterė D. D. paaiškino, kad pas atsakovę dirbdavo tik vieną dieną per savaitę, kokiu būdu ir kada odontologinė kėdė atsirado, paaiškinti negali, kadangi ji buvo atsakinga tik už buhalterinių dokumentų tvarkymą. Prisimenanti, jog ieškovas ir E. S. tarėsi dėl odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo, derybos vyko ilgai, tačiau ar realiai tokia sutartis buvo pasirašyta, nežinanti, todėl ir sutarties kainos pasakyti negali. Liudytoja taip pat paaiškino, kad Ilgalaikio turto apskaitos kortelės buvo sudaromos tuo atveju, kai įsigytas turtas yra įtraukiamas į buhalterinę apskaitą ir turi būti vertinamas to turto nuvertėjimas (teismo posėdžio garso įrašas 45 min. 30 sek. – 53 min.).

30.       2019 m. gruodžio 5 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas M. Š. paaiškino, jog jis yra buvęs UAB „Alteks“, t. y. įmonės, kuri 2017 m. birželį montavo atsakovės patalpose ginčo įrangą, oficialus atstovas, prekiaujantis analogiškomis odontologinėmis įrangomis. Liudytojas nurodė, kad apie odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo aplinkybes nežino, tik pažymėjo, jog įranga buvo geros komplektacijos, pati kėdė – kinų gamybos, tačiau atsiurbimo sistema buvo brangi, šveicarų gamybos. Liudytojas paaiškino, kad odontologinė įranga buvo mažai naudota, puikios techninės būklės, visos funkcijos veikė ir pagal tuo metu esančias rinkos kainas jos vertė siekė maždaug 7000 Eur (1 val. 43 min. 15 sek. – 2 val. 26 min.).

31.       Iš notarės R. D. 2020 m. rugsėjo 9 d. pateiktų teismui papildomų įrodymų matyti, kad buvusi atsakovės akcininkė E. S. 2019 m. vasario 15 d. pardavė savo akcijas A. T., perduodama jam ir kitus įmonės dokumentus, tame skaičiuje 2019 m. vasario 15 d. sudarytą preliminarų skolų kreditoriams sąrašą, į kurį yra įtrauktas ir apeliantas T. B. su atsakovės 4232,00 Eur dydžio skola. Iš notarės pateiktų dokumentų nematyti, jog kartu su šiais dokumentais atsakovės atstovui kartu buvo perduota ir odontologinės kėdės pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau apeliacinės instancijos teisme naujai nustatytos aplinkybės teikia pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad šalys, sudarydamos įrangos pirkimo pardavimo sutartį, susitarė dėl apytikslės 6000 Eur sandorio kainos (1400 Eur iki akcijų perleidimo naujajam įmonės savininkui ieškovui yra sumokėta, o likusi 4232 Eur skola yra įtraukta į priedus prie akcijų perleidimo sutarties). Šią išvadą iš dalies patvirtina ir žemiau aptarti įrodymai. 

32.       Iš apelianto kartu su apeliaciniu skundu pateikto antstolio R. S. 2020 m. kovo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir 11 vnt. atspausdintų telefono žinučių matyti, jog po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ieškovas bendravo su buvusia atsakovės vadove ir savininke (akcininke) E. S.. Iš pastarosios apeliantui siųstų žinučių matyti, jog ji patvirtino, jog dabartinis atsakovės vadovas sako netiesą; kad pradžioje atsakovės vadovas neginčijo, jog yra skolingas ieškovui; kad ji duomenis apie atsakovės skolą ieškovui perdavė naujajam akcininkui, nes pasirašant sutartį pas notarą tokia sąlyga yra būtina; kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pas notarę pasirašė Vilniuje. Teismui 2019 m. gruodžio 5 d. adresuotame elektroniniame laiške ji nurodė, jog 2019 m. vasario 15 d. perleidusi visas akcijas naujajam akcininkui supažindino jį su įmonės veikla ir įsipareigojimais, su kuriais akcijų pirkėjas sutiko, beveik metus vykdė veiklą ir jokia forma priekaištų nereiškė (I t., b. l. 88).

33.       Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovė UAB „Ž. P.“ 2017 m. birželio 30 d. pervedė į ieškovo T. B. banko sąskaitą 150 Eur, 2017 m. rugpjūčio 2 d. – 1500 Eur, 2017 m. gruodžio 7 d. – 100 Eur, 2018 m. sausio 30 d. – 800 Eur, 2018 m. birželio 25 d. – 100 Eur; 2018 m. rugpjūčio 28 d. – 100 Eur. Tokiu būdu iš viso atsakovė pervedė ieškovui 1400 Eur. Visuose mokėjimų pavedimuose nurodyta „pagal PPS20170620“ (I t., b. l. 11, 54–55). 

34.       Apeliantas 2019 m. kovo 28 d. kreipėsi raštu į atsakovę UAB „Ž. P.“, ragindamas ją sumokėti ieškovui 4900 Eur už prekes, gautas pagal sutartį PPS20170620, iki 2019 m. balandžio 11 d. Ieškovas su analogišku 2019 m. liepos 16 d. prašymu pakartotinai kreipėsi į atsakovę (I t., b. l. 12–14). Tačiau į bylą nepateikta duomenų, jog atsakovė kažkokiu būdu būtų reagavusi į ieškovo prašymus.

35.       Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jos žinioje esančios 2011 m. Kinijoje pagamintos odontologinės kėdės Dental Unit SIGER S60 vertė pagal interneto tinklalapyje skelbiamą informaciją yra 5863,28 Eur, nors iš paminėto šaltinio matyti, kad  šios prekės pardavimo kaina yra 6733,61 Eur, tačiau taikoma 870,33 Eur nuolaida (I t., b. l. 30).

36.       Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad ginčo odontologinę įrangą SIGER S60 su visomis komplektuojamomis dalimis pirmiausia 2014 m. kovo 4 d. įsigijo UAB „Denta Clinic“, kurią 2014 m. spalio 14 d. sutartiniu įkeitimu įkeitė AB DNB bankui, nurodydama 33 917 Lt (9823,04 Eur) įkeičiamo daikto vertę (I t., b. l. 41–45). UAB „Denta Clinic“ 2015 metų ilgalaikio turto sąraše šios ginčo įrangos įsigijimo kaina nurodyta nurodyta 9823,04 Eur, o likutinė vertė – 8310,76 Eur (I t. b. l. 46). Teismui iškėlus UAB „Denta Clinic“ bankroto bylą, kreditoriai 2015 m. rugsėjo 22 d. susirinkime priėmė nutarimą odontologinę įrangą SIGER S60, įkeistą bankui AB „DNB bankas“, kurios balansinė vertė 8379,05 Eur, pardavinėti dvejose varžytynėse nustatant pradinę pirmųjų varžytynių kainą – 6500 Eur, antrose – 4500 Eur, nepardavus dvejose varžytynėse ir neperėmus įkaito turėtojui, šaukti kreditorių susirinkimą dėl tolimesnės turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Galiausiai šią įrangą 2016 m. vasario 12 d. varžytynių metu iš bankrutavusios BUAB „Denta Clinic“ įsigijo ieškovas už 2050 Eur (I t., b. l. 47–48).

37.       Paminėtam kontekste pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės turtas aptartu laikotarpiu buvo pardavinėjamas vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis. Kreditorių susirinkimas parduodamo turto kainas nustatydavo remdamasis CPK nuostatomis, t. y. pagal CPK 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudarydavo aštuoniasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. Antrosios varžytynės vykdavo tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytynės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudarydavo šešiasdešimt procentų turto kainos (CPK 722 straipsnio 1 dalis).

38.       Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad apeliantas iš bankrutuojančios įmonės įsigijo ginčo įrangą už 2050 Eur nėra lemianti nustatant tikrąją įrangos vertę ginčo sutarties sudarymo metu. Paminėtam kontekste (kaip neturintys lemiamos įrodomosios reikšmės) vertinti ir kiti atsakovės pateikti įrodymai: 2019 m. kovo 26 d. UAB „Ž. P.“ Ilgalaikio materialiojo turto tinkamumo naudoti įvertinimo aktas Nr. 2019/0326-001INV, kur ginčo odontologinės įrangos įsigijimo data nurodyta 2017 m. birželio 20 d., vertė – 1400 Eur, nusidėvėjimas – 388,64 Eur, likutinė vertė – 1011,36 Eur (I t., b. l. 56); 2019 m. birželio 6 d. UAB „Rimsteda“ atsakovei išrašyta sąskaitą išankstiniam apmokėjimui Nr. 8, pagal kurią už odontologinės įrangos remonto darbus atsakovė turėjo sumokėti 890 Eur. (I t., b. l. 57–58) ir šios įmonės 2020 m. sausio 14 d. komercinis pasiūlymas atsakovei įsigyti analogišką įrangą BIOTEC CM 120 už 2000 Eur, kadangi dalis dokumentų (Ilgalaikio materialiojo turto tinkamumo naudoti įvertinimo aktas Nr. 2019/0326-001INV) sudaryti suinteresuotos bylos baigtimi šalies, kiti dokumentai nėra aktualūs 2017 m. laikotarpiui, kada buvo sudaryta ginčo sutartis. Pažymėtina, kad UAB „Rimsteda“ nuo 2015 metų Juridinių asmenų registrui neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų (CPK 179 str. 3 d.), o nuo 2018 m. sausio 1 d. neturi darbuotojų, iš PVM mokėtojų išregistruota nuo 2017 m. rugpjūčio 15 d., pajamas įmonė gavo tik iki 2014 metų, antstoliai vykdo išieškojimus. Todėl atsakovės pateikti duomenys apie šios įmonės atliktus darbus ir pateiktus komercinius pasiūlymus kelia pagrįstų abejonių, todėl teisėjų kolegija šiais įrodymais priimdama procesinį sprendimą nesivadovauja (CPK 185 straipsnis).

39.       Iš lietuviškų interneto tinklalapių matyti, kad įvairių modelių naudotų odontologinių kėdžių ir įrangų kainos svyruoja nuo 1100 Eur iki 3500 Eur. Ieškovas taip pat pateikė teismui komercinių pasiūlymų įsigyti įvairių modelių odontologines įrangas, kurių 2015 – 2018 metų įrangos gamybos kainos svyruoja nuo 10 000 – 39 000 Eur, taip pat skelbimus iš įvairių interneto puslapių, kuriuose įvairių modelių odontologinė įranga pardavinėjama už įvairias kainos: 40 000 zlotų, 11 000 svarų, nuo 6 000– 6 900 eurų. Taigi, ieškovo ir atsakovės pateiktuose skelbimuose odontologinių įrangų pardavimų, komercinių pasiūlymų kainos iš esmės skiriasi. Apibendrinant šalių pateiktus netiesioginius įrodymus apie įrangos rinkos vertę, galima daryti išvadą, kad konkrečios odontologinės įrangos kaina priklauso nuo jos pagaminimo metų (kuo naujesnio modelio, tuo brangesnė), nuo gamintojo (Kinijos gamintojų modeliai pigesni, Europos šalių gamintojų modeliai brangesni), nuo komplektacijos (kuo gausesnė komplektacija, tuo įranga brangesnė), nuo įrangos nusidėvėjimo. Tačiau šie įrodymai nepatvirtina, kokia galėjo būti 2014 metais pagamintos odontologinės įrangos SIGER S60 pardavimo kaina 2017 m. birželio 20 d. 

40.       Atsakovė pateikė 2017 metų atsakovės balansą, kuriame ilgalaikio turto vertė nurodyta 6037 Eur, UAB „Ž. P.“ 2017 m. gruodžio 31 d. Ilgalaikio turto apskaitos kortelėje įrangos įsigijimo 2017 m. birželio 20 d. kaina nurodyta 1400 Eur. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas odontologinės įrangos kainą, vadovavosi būtent šiais įrodymais. Tačiau apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš notarės įrodymai, tarp kurių ir UAB „Ž. P.“ kreditorių sąrašas, bei kiti aptarti įrodymai teikia pagrindo abejoti atsakovės argumentais, kad ginčo įrangą buvo sutarta nupirkti iš ieškovo už 1400 Eur sumą.

41.       Visų pirma, byloje nėra ginčo, kad šalis sietų dar kokie nors prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas būtų įtrauktas į atsakovės kreditorių sąrašą su 4232 Eur reikalavimu. Naujasis atsakovės vadovas su tokia įmonės skola ieškovui susipažino pasirašytinai, ginčo sutarties sudarymo fakto neneigė ir jį pripažino, pretenzijų nei ieškovui, nei buvusiai įmonės vadovei nereiškė, todėl yra pagrindas daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad atsakovės 4232 Eur skola susidarė iš ieškovo nurodytos odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutarties. Antra, sutiktina su apeliantu, kad iš atsakovės į bylą pateikto Ilgalaikio turto žiniaraščio 2017 m. gruodžio 31 dienai nematyti jo sudarytojas (atsakingas asmuo) ir dokumento sudarymo data, nes dokumentas yra nepasirašytas ir jame nėra sudarymo datos, todėl toks įrodymas neleistinas (neturi įrodomosios reikšmės) ir teisėjų kolegija vadovautis juo negali (CPK 177, 185 straipsniai). Be to, nagrinėjamo ginčo atveju atsakovės balanso duomenys apie ilgalaikį turtą  negalėtų būti atskirai vertinami nuo balansinės eilutės apie atsakovės įsipareigojimus kreditoriams, kurie siekė 38489 Eur, ir kurie, nepriklausomai nuo to, kokia verte yra apskaitytas ginčo turtas, nepaneigia atsakovės skolos ieškovui pagal jau minėtą  4232 Eur kreditorinį įsipareigijimą. Trečia, atsakovė nuslėpė nuo teismų bylai reikšmingą informaciją apie savo kreditorius, konkrečiai imant apie ieškovą, kurio įrodinėjamos aplinkybės apie sutarties ginčijamą vertę iš esmės sutampa (sumokėta – 1400 Eur, likutis pagal kreditorių sąrašą – 4232 Eur). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017, yra pažymėjusi, kad tuo atveju, jeigu kuri nors šalis sąmoningais veiksmais sunkina įrodymų rinkimą, nebendradarbiauja, tokiu atveju visos abejonės dėl įrodymų pakankamumo turi būti aiškinamos tokios šalies nenaudai. Ketvirta, ieškovas viso proceso metu laikėsi nuoseklios ir iš dalies įrodymais pagrįstos pozicijos, kad šalys buvo sudariusios rašytinę sutartį, pagal kurią atsakovė atsiskaitė tik iš dalies, ir šią poziciją iš esmės patvirtina šio sprendimo aptartos įrodymų vertinimo aplinkybės apie atsakovės ieškovo naudai atliktus mokėjimus, jų periodiškumą, šiuose mokėjimuose nurodomą jų paskirtį, antstolio konstatuotas faktines ieškovo ir buvusios įmonės vadovės susirašinėjimo aplinkybes, atsakovei po 2019 m. vasario 15 d. akcijų pirkimo pardavimo sandorio sudarymo perduoti įmonės dokumentai apie jos kreditorius.

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai ir šiame sprendime aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalys 2017 m. birželio 20 d. sudarė odontologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartį ir susitarė dėl šios įrangos 5632 Eur kainos. Atsakovė už minėta įrangą sumokėjusi 1400 Eur liko skolinga ieškovui 4232 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byloje priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš atsakovės už odontologinę įrangą SIGER S60 4232 Eur skolą.  

43.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad tuo atveju, jeigu teismas manytų, jog ginčo odontologinės įrangos kaina yra didesnė nei 1400 Eur, grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, suteikiant atsakovei galimybę teikti byloje priešieškinį ir ginčyti tokią pirkimo–pardavimo sutartį kaip apsimestinį sandorį.

44.       Pažymėtina, kad pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115-916/2018). Nagrinėjamu atveju minėtos aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra teisinio pagrindo. Kita vertus, pažymėtina, kad šalis savo procesinėmis teisėmis turi naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti ir pateikti teismui visus įrodymus, turinčius reikšmės bylai (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovei tikroji ginčo įrangos įsigijimo kaina yra/turėjo būti žinoma, todėl atsakovei nepateikus teismui visų bylai reikšmingų įrodymų, visos abejonės šiuo atveju aiškintinos atsakovės nenaudai.

45.       Apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės įstatyme nustatyto dydžio palūkanas, kadangi atsakovė pažeidė savo prievolę. CK 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. CK 6.63 straipsnyje reglamentuoti atvejai, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai jis praleidžia prievolės įvykdymo terminą. CK 6.344 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėjas privalo mokėti palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo daikto perdavimo ar šalių sutarto termino, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. 

46.       Teisėjų kolegijai nustačius, kad atsakovė yra skolinga ieškovui, o skola turėjo būti sumokėta iki 2019 m. birželio 20 d., laikytina, kad atsakovė pažeidė prievolės įvykdymo terminą. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. 

47.       Nagrinėjamu atveju nesant sutarties, teismas priteisia palūkanas pagal įstatymą. Ieškovas palūkanas paskaičiavo nuo 4600 Eur skolos sumos, tačiau apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad atsakovės skola 2019 m. birželio 20 d. buvo 4232 Eur, todėl 5 proc. dydžio palūkanos skaičiuotinos būtent nuo šios sumos iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Ieškovo paskaičiavimas prievolės praleidimo dienų skaičius iki ieškinio teismui padavimo yra 35, todėl papildomai iš atsakovės priteistina 20,29 Eur (4232 Eur x 5 proc. / 100 proc. / 365 d. x 35 d.).

48.       Tenkinus ieškinio turtinius reikalavimus iš dalies, ieškovui taip pat priteistinos įstatyme numatytos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, kurios skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

49.       Apeliacinės instancijos teismui nusprendus skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies (92 proc.), atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

50.       Bylos duomenimis, ieškovo T. B. pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos siekia 2100,50 Eur, kurios susideda iš 1996,50 Eur advokato atstovavimo bei 104 Eur žyminio mokesčio. Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 27 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) maksimalių atlygintinų paslaugų dydžių, nurodytų rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.17, 8.19, 8.20 punktuose, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 1933 Eur (2100,50 Eur x 92 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

51.       Atsakovės pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos siekė 2000 Eur, todėl atsakovė turi teisę į 160 Eur (2000 Eur x 8 proc. / 100 proc.) patirtų išlaidų atlyginimą. Atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina bendra pirmosios instancijos teisme turėtų išlaidų suma – 1773 Eur (1933 Eur – 160 Eur).

52.       Apelianto apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos siekia 1439,80 Eur, kurios susideda iš 150 Eur išlaidų už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą, 104 Eur žyminis mokestis ir 1185,80 Eur už suteiktas teisines paslaugas. Apeliacinį skundą tenkinus 92 proc., atitinkamai ieškovui iš atsakovės priteistina 1325 Eur (1439,80 Eur x 92 proc. / 100 proc.) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

53.       Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 550 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl ji turi teisę į 44 Eur (550 Eur x 8 proc. / 100 proc.) išlaidų atlyginimą. Atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 1281 Eur (1325 Eur – 44 Eur) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

54.       Susumavus ieškovo abejose instancijose patirtas bylinėjimosi išlaidas, ieškovui T. B. iš atsakovės UAB „Ž. P.“ priteistina 3054 Eur (1773 Eur + 1281 Eur) turėtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.).

55.       Pirmosios instancijos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesiniu dokumentų įteikimu, sudaro 6,97 Eur, todėl patenkinus ieškinį iš dalies, valstybei iš atsakovės priteistina 6,41 Eur (6,97 Eur x 92 proc. / 100 proc.). Bylinėjimosi išlaidos valstybei iš ieškovo nepriteistinos, nes 0,56 Eur (6,97 Eur – 6,41 eur) suma yra mažesnė, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2, kuriuo nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma 5 eurai (CPK 96 straipsnis).

56.       Ieškovas už teismui pateiktą pirminį ieškinį, kurio suma buvo 4923,49 Eur, buvo sumokėjęs 111 Eur žyminio mokesčio. Patikslintu ieškiniu sumažinta ieškinio suma iki 4622,05 Eur, už kurį mokėtinas 104 Eur dydžio žyminis mokestis, todėl, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, permokėta 7 Eur žyminio mokesčio suma grąžintina ieškovui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, 

n u s p r e n d ž i a :

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui T. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ž. P.“ (j. a. k. 302649296) 4232 Eur (keturis tūkstančius du šimtus trisdešimt du eurus) skolą pagal 2017 m. birželio 20 d. sudarytą odontologinės įrangos SIGER S60 pirkimo–pardavimo sutartį, 20,29 Eur (dvidešimt eurų 29 ct) palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4252,29 Eur)  nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. liepos 30 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3054 Eur (tris tūkstančius penkiasdešimt keturis eurus) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ž. P.“ (j. a. k. 302649296) 6,41 Eur (šešis eurus 41 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovui T. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,00 Eur (septynis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. liepos 23 d. iš AB „SEB bankas“ esančios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gintautas Koriaginas

               Algimantas Kukalis

               Rūta Palubinskaitė