Civilinė byla Nr.e2A-362-516/2021

Teisminio proceso Nr.2-56-3-00265-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.8.9; 2.6.8.10;

2.6.10.3; 3.3.1.20

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. R. Č. ir N. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-521-555/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį atsakovams V. R. Č. ir N. Č. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Statybų žiedas“, ir atsakovų V. R. Č. ir N. Č. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei SEB bankas dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės, trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Statybų žiedas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų V. R. Č. ir N. Č., kaip solidarių skolininkų su pagrindine skolininke uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Statybų žiedas“, 100  000,00 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 725,00 Eur žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2007 m. spalio 8 d. AB SEB bankas (buvęs AB SEB Vilniaus bankas) (toliau – ir bankas) ir atsakovai V. R. Č., N. Č. (toliau – ir laiduotojai) pasirašė laidavimo sutartį Nr. 0307-1271, kuria buvo užtikrintas 2006 m. spalio 9 d. kreditavimo sutarties Nr. 0360606013965-62, pagal kurią trečiajam asmeniui UAB „Statybų žiedas“ suteiktas 473  876,27  Eur (1 636 200,00 Lt) kreditas, sąlygų įvykdymas. Laidavimo sutartimi atsakovai įsipareigojo atsakyti bankui solidariai ta pačia apimtimi kaip ir UAB „Statybų žiedas“, t. y. grąžinti bankui kreditą ar jo negrąžintą dalį, sumokėti bankui priskaičiuotas, bet UAB „Statybų žiedas“ nesumokėtas palūkanas bei netesybas ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo banko pranešimo apie tai, kad skolininkė nevykdo skolinių įsipareigojimų, gavimo dienos. UAB „Statybų žiedas“ nevykdė savo įsipareigojimų ieškovei, dėl ko ieškovė kreipėsi į hipotekos skyrių su prašymu išieškoti 579 818,93 Eur (2 001 998,79 Lt) skolą iš UAB „Statybų žiedas“, išieškojimą nukreipiant į įkeistą turtą, prašymas dėl priverstinio išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą buvo patenkintas teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi Nr. 02201010496-L. Priverstinis įkeisto turto realizavimas buvo vykdomas iki 2018 m. pabaigos, iš viso bankui buvo padengta 315 408,91 Eur skola. 2018 m. kovo 15 d. atsakovams išsiųstas reikalavimas Nr. 01.10.02-3334 įvykdyti įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį, t. y. sumokėti bankui 286 511,83 Eur UAB „Statybų žiedas“ negrąžintą skolą, palūkanas, delspinigius ir baudą. Įspėjimas laiduotojams buvo įteiktas 2018 m. kovo 20 d., šalims ginčo išspręsti abipusiu susitarimu nepavyko. Ieškovė, pasinaudodama jai kaip kreditorei suteikta teise, pateikė ieškinį dėl dalies skolos priteisimo iš atsakovų, mažindama reikalavimo apimtį iki 100  000,00 Eur. Reikalaujama priteisti suma yra dalis likusios nepadengtos kredito sumos, t. y. bankas nereiškia reikalavimo priteisti iš atsakovų likusios 164  409,97 Eur sumos, kuri susideda iš 56 536,45 Eur kredito dalies, 80 798,12 Eur palūkanų, 17  562,88 Eur delspinigių ir 9 512,52 Eur baudos.

3.       Atsakovai V. R. Č. ir N. Č., nesutikdami su ieškiniu ir prašydami jį atmesti, pareiškė priešieškinį, prašydami atleisti juos nuo civilinės atsakomybės pagal 2007 m. spalio 8 d. laidavimo sutartį Nr. 0307-1271 ir 2006 m. spalio 9 d. kreditavimo sutartį Nr. 0360606013965-62 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.259 straipsnio 2 dalies pagrindu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Nurodė, kad būtent 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė, kuomet nukrito įkeisto ieškovei turto vertė, prisidėjo prie trečiojo asmens UAB „Statybų žiedas“ negalėjimo atsiskaityti su ieškove, tačiau trečiasis asmuo niekada nevengė įvykdyti savo prievolės ieškovei ir siekė tai padaryti. Ieškovė nesutiko pagerinti įkeisto turto (gyvenamosios žemės ir žemės ūkio paskirties sklypų) ir tokiu būdu padidinti prievolės užtikrinimui hipoteka įkeisto turto vertę, todėl pati prisidėjo prie nuostolių padidėjimo ir nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, net ir esant pagrindinės skolininkės UAB „Statybų žiedas“ prašymui. Ieškovė, nesutikdama leisti UAB „Statybų žiedas“ atlikti žemės ūkio paskirties sklypų pagerinimų, pakeičiant jų paskirtį, matydama, kokia pinigų suma gali būti gauta tokius veiksmus atlikus, pasitelkdama jos naudai veikiantį komercinį subjektą (UAB „Litectus“), siekė kuo greičiau pati įsigyti sklypus ir tokiu būdu pasipelnyti.

5.       Atsakovai įrodinėjo, kad būtent dėl ieškovės kaltų veiksmų, kuriais buvo draudžiama pagerinti įkeistą turtą, šis buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, dėl to iš esmės buvo pažeisti skolininkės interesai ir skola, pardavus turtą, buvo grąžinta tik iš dalies. Atsakomybę turi prisiimti pati ieškovė, atitinkamai atleidžiant atsakovus nuo civilinės atsakomybės.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.

7.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė turėjo teisę reikšti laiduotojui ir mažesnį reikalavimą, nei yra likusi pagrindinio skolininko skola, didinti ar mažinti ieškinio reikalavimus, todėl ieškinio reikalavimą dėl dalies 100 000,00 Eur skolos priteisimo iš laiduotojų (atsakovų), laikė pagrįstu ir teisėtu.

8.       Teismas sprendė, kad nors atsakovai priešieškinyje ir paminėjo, jog finansinė krizė apsunkino pagrindinio skolininko galimybes įvykdyti prievolę grąžinti paskolą, tačiau byloje neįrodinėjo, kad yra pagrindai atleisti laiduotojus (atsakovus) nuo prievolės bankui įvykdymo (CK 6.129 straipsnis).

9.       Teismas, pasisakydamas dėl atsakovų argumentų, kad jie turėtų būti atleidžiami nuo prievolės bankui įvykdymo remiantis CK 6.259 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad CK 6.259 straipsnis, kuriame reglamentuojama civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė, šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ieškovė pareiškė reikalavimą dėl sutartinės prievolės įvykdymo, o ne dėl civilinės atsakomybės atsakovams taikymo. Byloje nebuvo duomenų, šių aplinkybių byloje neįrodinėjo ir atsakovai, kad bankas savo kaltais veiksmais būtų trukdęs ar ribojęs laiduotojų galimybes vykdyti prievoles pagal laidavimo sutartis. Taigi, šiuo atveju teismas CK 6.259 straipsnio 2 dalies netaikė ir neanalizavo ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis), nesprendė, ar ieškovė privalėjo priimti skolininko teikiamus pasiūlymus dėl įkeisto turto pagerinimo, nevertino, ar skolininkas, ar su juo susiję asmenys turėjo galimybių (išteklių) investuoti į įkeistą turtą.

10.       Pasisakydamas dėl atsakovų akcentuojamos kasacinio teismo praktikos, teismas nurodė, kad atsakovų įvardijamose bylose nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nebuvo tapačios ar esmingai panašios, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į jose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, kurios būtų aktualios sprendžiant dėl atkleidimo nuo civilinės atsakomybės, tačiau ne nuo prievolės įvykdymo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Apeliaciniame skunde atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – AB SEB bankas ieškinį atmesti, o atsakovų V. R. Č. ir N. Č. priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neišnagrinėjo bylos, tinkamai teisiškai nekvalifikavo ginčo teisinių santykių, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir atleidimą nuo jos, jas aiškino netinkamai ir dėl to nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos bei padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų atžvilgiu išvis negalėjo būti taikomas atleidimas nuo civilinės atsakomybės.

11.2.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnyje, 183  straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje, kadangi net nepasisakė dėl atsakovų į bylą pateiktų įrodymų (susirašinėjimo tarp ieškovės ir trečiojo asmens; 2012 m. kovo 14 d. UAB „Ateivis LT“ Komercinio pasiūlymo dėl detaliojo plano, 2012 m. liepos 4 d. antstolio R. B. atsakymo; 2012 m. spalio 13 d. UAB „MTD Kasyba“ lokalinės sąmatos; M. B. ir V. Č. sutikimų; 2012 m. lapkričio 2 d. UAB „Robinta“ rašto; turto pardavimo iš varžytinių akto; Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, Užstatymo zonos tikslinimo plano? Registrų centro išrašu? Specialiaisiais architektūros reikalavimais? UAB „Giraitės vandenys“ leidimu, UAB „Vandenvala“ sąskaitos faktūros; Rangos sutarties Nr.  GB-V-1909-468, atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimų, liudytojų paaiškinimų, taip pat Rinkos vertės nustatymo ekspertinio tyrimo ataskaitos Nr. 20-01-EXP-07).

11.3.                      Teismas ignoravo CK 6.82 straipsnio 2 dalies imperatyvą, susiaurino ginčą tik iki laidavimo sutarties vykdymo, nevertindamas ieškovės kaip kreditorės civilinės atsakomybės prieš trečiąjį asmenį kaip skolininką dėl neprotingo ir neapdairaus prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių panaudojimo. Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti atsakovams sutartinę civilinę atsakomybę ir, vertindamas šio reikalavimo pagrįstumą, spręsti dėl galimybės taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas. Atsakovai įrodinėjo ne atleidimą nuo prievolės bankui įvykdymo CK 6.129 straipsnio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar egzistuoja būtent CK 6.259 straipsnyje numatytas pagrindas, o ne visi kiti galimi pagrindai atsakovams išvengti atsakomybės.

11.4.                      Teismas nevertino ieškovės veiksmų. Atsakovai įrodinėjo, kad ieškovė pati buvo kalta dėl savo veiksmų, t. y. ieškovė, nesutikdama leisti pagerinti įkeisto turto iki jo išvaržymo, tokiu būdu padidinant prievolės užtikrinimui hipoteka įkeisto turto vertę, prisidėjo prie savo patirtų nuostolių padidėjimo, nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti net ir esant ekonomiškai pagrįstam ir pagrindinės skolininkės UAB „Statybų žiedas“ prašymui leisti atlikti turto pagerinimo veiksmus. Atsakovai įrodinėjo tai, kad ieškovė savo veiksmais nulėmė žalos jai atsiradimą, o ne tai, jog ieškovė savo veiksmais būtų trukdžiusi ar ribojusi laiduotojų galimybę vykdyti prievolę pagal Laidavimo sutartį, kai Kreditavimo sutartis buvo neįvykdyta. Jokios imperatyvios teisės normos nevaržė ieškovės pasinaudoti dispozityviaisiais sutartiniais civilinės teisės instrumentais, sudarant sąlygas įkeisto turto vertės padidinimui iki jo išvaržymo. Trečiojo asmens teikti konkretūs pasiūlymai ieškovei neprieštaravo nei viešajai tvarkai, nei gerai moralei, nei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Nepriimdama trečiojo asmens pasiūlymų pagerinti įkeistą turtą ieškovė iš esmės išreiškė sutikimą prisiimti riziką, kad įkeisto turto priverstinis išvaržymas nepadengs ieškovės patirtų dėl kreditavimo sutarties neįvykdymo atsiradusių nuostolių. Toks ieškovės atsisakymas leisti pagerinti įkeistą turtą negali būti laikomas įstatymų saugoma ieškovės teise, nes tai prieštarauja viešajai tvarkai, geriems papročiams, visuomenės moralės, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Šioje situacijoje ieškovė nebuvo tiek sąžininga ir apdairi, kad veiktų abiem šalims finansiškai palankiausiu būdu ir imtųsi veiksmų, kurie maksimaliai sumažintų (pašalintų) tiek ieškovės, tiek ir skolininkės bei atsakovų patiriamus nuostolius.

11.5.                      Valstybės mastu patiriami ekonominės krizės padariniai yra reikšminga aplinkybė, atitinkanti CK 6.212 straipsnio 1 dalies ir 6.253 straipsnio 2 dalies apibrėžimą (neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos). Šios išimtinės force majeure (nenugalima jėga) apibrėžimą atitinkančios aplinkybės įpareigoja visas sutarties šalis priimti sprendimus ir įgyvendinti savo teises bei pareigas atsižvelgiant į tai, kad po sutarties sudarymo momento dėl neišvengiamos ir nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti numatyta, iš esmės pasikeitė šalių padėtis. Krizės aplinkybės, objektyviai padariusios priverstinį skolos išieškojimą neperspektyvų visų nuostolių padengimui, negalėjo būti ieškovės ignoruojamos.

11.6.                      Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovų įvardijamose bylose nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, todėl esą atsižvelgti į suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, pagrindo nebuvo.

12.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

12.1.                      Šioje byloje nagrinėjamiems ginčo santykiams tarp ieškovės ir atsakovų netaikytinas CK 6.259 straipsnyje numatytas atleidimas nuo civilinės atsakomybės. Ieškovės reikalavimas įvykdyti prievole natūra nėra tapatus reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo. Laiduotojas tampa papildomu skolininku kreditoriui pagrindinės prievolės vykdymui, o ne įgyja pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius dėl pagrindinės skolininkės įsipareigojimų neįvykdymo. Byloje banko pareikšto ieškinio reikalavimas priteisti skolą (negrąžintą kreditą) reiškiamas reikalaujant įpareigoti laiduotoją įvykdyti sutartinę prievolę (solidariai su pagrindiniu skolininku – trečiuoju asmeniu – prisiimtą prievolę) natūra (CK 6.213  straipsnio l dalis). Tiek laiduotojas, tiek skolininkas, būdami solidariai atsakingi už prievolę pagal kredito sutartį, turi pareigą vykdyti prievolę natūra, o ne keisti jos vykdymo būdą ar pasirinkti nuostolių atlyginimą užuot įvykdę prisiimtą prievolę. Bankas į teismą kreipėsi dėl sutartinės prievolės įvykdymo, o ne dėl civilinės atsakomybės taikymo, kuri yra savarankiška, nauja prievolė, kylanti dėl sutarties ar įstatymo pažeidimo bei negali būti sutapatinama su pagrindine prievole atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Atsakovų priešieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti, kadangi civilinė atsakomybė apima tik nuostolių kreditoriui atlyginimą, kurio bankas atsakovų atžvilgiu nereiškė.

12.2.                      Vien faktas, kad ekonominė krizė neginčytinai egzistavo ir galimai pripažintina visuotinai žinoma aplinkybe, nesuteikia pagrindo šioje byloje konstatuoti banko kaltų veiksmų atsakovų atžvilgiu ir apeliantų įrodinėjamo galimo žalos jiems atsiradimo fakto. Atsakovai remiasi pasaulinės ekonominės krizės faktu, tačiau byloje neįrodinėjo jos įtakos trečiojo asmens veiklai ir gebėjimui vykdyti prisiimtas sutartines prievoles bankui.

12.3.                      Bankas neprivalėjo besąlygiškai priimti trečiojo asmens teikiamų siūlymų dėl infrastruktūros įvedimo, įkeistų sklypų paskirties pakeitimo, todėl atsakovų argumentai dėl nesuteiktų leidimų negali būti vertinami kaip banko kaltė dėl trečiojo asmens prievolių neįvykdymo ar bendradarbiavimo ir kooperavimo pareigos pažeidimas. Pažymi, kad dar 2011 m. birželio 29  d. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-2544-153/2011 konstatavo, jog trečiasis asmuo UAB „Statybų žiedas“ yra nemokus. Bankas, turėdamas pastarąją informaciją, neturėjo pagrindo sutikti su jokiomis papildomomis investicijomis į nemokios įmonės infrastruktūrą ar nemokios įmonės investicijas į sklypų paskirties keitimą, kadangi trečiajam asmeniui bet kada galėjo būti keliama bankroto byla. Susijusių asmenų ateityje galimos investicijos, banko manymu, vertintinos kaip stokojančios realumo kriterijaus ir deklaratyvios, kadangi bankui niekada nebuvo pateikti faktiniai įrodymai, kad tie asmenys turi finansines galimybes investuoti. Nei teikiant prašymą vykdymo procese, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo pateikti teisiškai pagrįsti įrodymai (jungtinės veiklos sutartis, tikslinė paskolos ar kt.) apie trečiojo asmens ir kitų asmenų juridinį susitarimą dėl infrastruktūros įrengimo kitų asmenų lėšomis.

12.4.                      Byloje esanti Rinkos vertės nustatymo ekspertinio tyrimo ataskaita Nr. 20-01-EXP-07, kuria apeliantai įrodinėjo galimą turto vertę, vertintina kritiškai, nes atsakovai neinformavo vertintojo, kad vertė turi būti nustatoma su išlyga – turtas realizuojamas vykdymo procese. Taip pat vertinime nėra įvertintos sąnaudos inžinerinei infrastruktūrai įrengti, nėra atskleista, koks galimo vertės padidėjimo santykis su būtinosiomis investicijomis. Žemės sklypas, kuriam atsakovai prašė leidimo pakeisti paskirtį ir padalinti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi (hipotekos teisėjo) buvo areštuotas ir apribojimai galiojo iki žemės sklypo realizavimo vykdymo procese. Taigi, veiksmams atlikti buvo reikalingas ne tik banko leidimas, bet ir teismo taikomo arešto panaikinimas, tačiau į bylą nepateikti jokie įrodymai, kad trečiasis asmuo ir/ar apeliantai būtų vykdę ar bent pradėję minėtų areštų panaikinimo procedūrą. Vertindamas kylančią riziką, pasiūlymų nepagrįstumą, skolininko nemokumą, bankas neturėjo pagrindo sutikti su skolininko teikiamais pasiūlymais, kurie būtų pažeidę jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

12.5.                      Reikalavimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir teismų praktika taikytina reikalavimams dėl civilinės atsakomybės nėra taikytina dėl prievolės vykdymo natūra – suteiktos skolos grąžinimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis kasacinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo sprendžiamas nuostolių atlyginimo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė AB SEB bankas (buvusi AB SEB Vilniaus bankas) ir atsakovai V. R. Č., N. Č. 2007 m. spalio 8 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 0307-1271, kuria buvo užtikrintas 2006 m. spalio 9 d. kreditavimo sutarties Nr. 0360606013965-62, pagal kurią trečiajam asmeniui UAB „Statybų žiedas“ suteiktas 473 876,27 Eur kreditas, sąlygų įvykdymas. Laidavimo sutartimi atsakovai įsipareigojo atsakyti bankui solidariai ta pačia apimtimi kaip ir UAB „Statybų žiedas“, t. y. grąžinti bankui kreditą ar jo negrąžintą dalį, sumokėti bankui priskaičiuotas, bet UAB „Statybų žiedas“ nesumokėtas palūkanas bei netesybas ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo banko pranešimo apie tai, kad skolininkė nevykdo skolinių įsipareigojimų, gavimo dienos. Skolininkei negrąžinus skolos sutartyje nustatytu terminiu, ieškovė 2010 m. rugsėjo 17 d. pareiškimu Nr. 01.10.02-8218 kreipėsi į hipotekos skyrių prie Kauno apylinkės teismo inicijuodamas priverstinį skolos išieškojimą. Kauno apylinkės teismo hipotekos teisėja 2010 m. rugsėjo 29 d. priėmė nutartis Nr. 02201008418-L ir Nr. 02201008417-L dėl įkeisto turto arešto ir įspėjo UAB „Statybų žiedas“, kad per vieną mėnesį negrąžinus skolos bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Per nustatytą terminą skolos bankui negrąžinus, buvo pradėtas priverstinis skolos iš UAB „Statybų žiedas“ išieškojimas, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą.

15.       Tiek laiduotojai, tiek skolininkas, būdami solidariai atsakingi už prievolę pagal kredito sutartis, turi pareigą vykdyti prievolę natūra. Tokią pareigą suponuoja ne tik sutartys, bet ir įstatymas, t. y. CK 6.213 straipsnis, taip pat ir CK 6.6 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Byloje ieškinio reikalavimas priteisti negrąžintą kreditą reiškia iš esmės reikalavimą įpareigoti laiduotojus įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovams neginčijus skolos dydžio, pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė iš atsakovų negrąžinto kredito dalį vertindamas ieškovės reikalavimą pagal CK 6.213 straipsnį.

16.       Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės kaip kreditorės civilinės atsakomybės prieš trečiąjį asmenį kaip skolininką dėl neprotingo ir neapdairaus prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių panaudojimo. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti atsakovams sutartinę civilinę atsakomybę ir, vertindamas šio reikalavimo pagrįstumą, spręsti dėl galimybės taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas. Teismas be pagrindo nevertino ieškovės veiksmų, nors atsakovai įrodinėjo, kad ieškovė pati buvo kalta dėl savo veiksmų, t. y. ieškovė, nesutikdama leisti pagerinti įkeisto turto iki jo išvaržymo, tokiu būdu padidinant prievolės užtikrinimui hipoteka įkeisto turto vertę, prisidėjo prie savo patirtų nuostolių padidėjimo.

17.       Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad ieškovės pareikšti reikalavimai priteisti 100 000 Eur skolą turi būti vertinami kaip reikalavimai įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnis), o pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, reikalavimas įvykdyti prievolę natūra nėra tapatus reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo, todėl dėl reikalavimo įvykdyti prievolę natūra negali būti taikomas CK 6.259 straipsnis, kuriame nustatytas civilinės atsakomybės sumažinimas arba atleidimas nuo jos, kai konstatuojama kreditoriaus kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011). Byloje nebuvo sprendžiamas reikalavimui dėl civilinės atsakomybės taikymo: ieškovė nereikalavo nei nuostolių atlyginimo, nei sutartinės atsakomybės – baudos ir / ar netesybų priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas, nusprendęs ieškovės reikalavimų dėl pradelstos skolos pagal sutartis nevertinti civilinės atsakomybės aspektu, nepažeidė materialinės teisės normų, laikėsi teismų suformuotos praktikos. Kadangi apeliantai nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčija ieškovės apskaičiuotos pradelstos skolos pagal kreditavimo sutartį dydžio (kurį ieškovė, pareikšdama ieškinį atsakovams, kaip laiduotojams, savo valia yra sumažinusi), teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys tenkintas.

18.       Apeliantai taip pat nurodė, kad valstybės mastu patiriami ekonominės krizės padariniai yra reikšminga aplinkybė, atitinkanti CK 6.212 straipsnio 1 dalies ir 6.253 straipsnio 2 dalies apibrėžimą. Šios išimtinės force majeure (nenugalima jėga) apibrėžimą atitinkančios aplinkybės, apeliantų manymu, įpareigoja visas sutarties šalis priimti sprendimus ir įgyvendinti savo teises bei pareigas atsižvelgiant į tai, kad po sutarties sudarymo momento dėl neišvengiamos ir nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kuri nebuvo ir negalėjo būti numatyta, iš esmės pasikeitė šalių padėtis. Krizės aplinkybės, objektyviai padariusios priverstinį skolos išieškojimą neperspektyvų visų nuostolių padengimui, negalėjo būti ieškovės ignoruojamos. Su tokiais apeliantų argumentais nėra pagrindo sutikti.

19.       Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ekonominės krizės situacija per se (savaime) nereiškia nenugalimos jėgos fakto, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių. CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos (požymiai) turi būti konstatuojami kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Apeliantai nors ir nurodo pasaulinės ekonominės krizės faktą, tačiau neįrodinėja jos įtakos trečiojo asmens veiklai, gebėjimui vykdyti prisiimtas sutartines prievoles ieškovei. Apeliantų motyvas dėl tariamai netinkamo ieškovės bendradarbiavimo ir apeliantų teiktų pasiūlymų nepriėmimo dėl pasikeitusios ekonominės padėties (esant ekonominei krizei) nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pagrindui atleisti trečiąjį asmenį ir, atitinkamai, apeliantus nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

20.       Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje, kadangi nepasisakė dėl atsakovų į bylą pateiktų įrodymų.

21.       Įvertinusi apskųsto sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 183, 185 straipsniai). Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas CK 6.259 straipsnio 2 dalies nagrinėjamu atveju netaikė, todėl atitinkamai laikė netikslinga pasisakyti ir analizuoti ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas, spręsti skolininko teikiamų pasiūlymų dėl įkeisto turto pagerinimo, vertinti ar skolininkas, ar su juo susiję asmenys turėjo galimybių (išteklių) investuoti į įkeistą turtą. Pagrįstai nevertinęs minėtų aplinkybių, teismas taip pat pagrįstai neanalizavo ir šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų.

22.       Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovų įvardijamose bylose nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nėra tapačios ar esmingai panašios, todėl esą atsižvelgti į suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, pagrindo nebuvo.

23.       Apeliantai tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-469/2017, kurioje buvo kasacinis teismas 50 procentų sumažino priteistinus nuostolius, kai po lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjas realizavo perimtą automobilį už gerokai mažesnę negu rinkos vertę. Kasacinis teismas sprendė, kad turtas galimai buvo parduotas už mažesnę kainą, nei jis galėjo būti parduotas rinkoje, nes ieškovė nesiūlė šios transporto priemonės įsigyti atsakovams, nesiėmusi jokių kitų veiksmų pardavė turtą ilgalaikei verslo partnerei, realizuojant kitas dvi transporto priemones bendrovėms, neturinčioms verslo santykių su ieškove, todėl iš atsakovų priteistinų nuostolių dėl turto pardavimo sumą sumažino. Kitoje apeliantų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013 konstatuota, kad aplinkybė, jog ieškovas atsisakė pasiūlymo parduoti pieną už didesnę kainą, o sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį už mažesnę kainą, leido daryti išvadą, kad ieškovas nepagrįstai nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, todėl dėl dalies nuostolių atsiradimo buvo ir ieškovo kaltės, kas sudarė pagrindą jo patirtų nuostolių atlyginimą mažinti. Pažymėtina, kad apeliantų nurodomoje kasacinio teismo praktikoje buvo sprendžiamas būtent nuostolių atlyginimo ir jų mažinimo dėl kreditoriaus kaltės, klausimai, o nagrinėjamoje byloje ieškovė atsakovams reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nereiškė; nurodytose bylose taip pat buvo vadovautasi CK 6.259 straipsnio nuostatomis, kurios šio ginčo atveju netaikytinos, todėl, teismų praktika taikytina reikalavimams dėl civilinės atsakomybės nėra taikytina tuo atveju, kai reiškiamas reikalavimas dėl prievolės įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nei vienos iš apeliantų nurodomų bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ar panašios, kad jomis būtų galima vadovautis kaip teismo precedentais šioje byloje.

24.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą teismo sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi atidėjo apeliantams 2 658,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą už paduotą apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos sprendimo (nutarties) priėmimo, todėl, apeliantų apeliacinį skundą atmetus, valstybei iš atsakovų priteisiamas 2 658,00 Eur žyminis mokestis.

26.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių šias išlaidas, į bylą nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 329,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt devynis eurus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą už apeliacinio skundo pateikimą.

Teisėjos                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                Aldona Tilindienė

                                        Jūratė Varanauskaitė