Administracinė byla Nr. A-1616-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00487-2013-2

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. K., L. K. ir R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Zarasų rajono apylinkės teismui dėl apmokėjimo už darbą švenčių ir poilsio dienomis atliekant teisėjo funkcijas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai V. K., L. K. ir R. Ž. kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas), 49 136,44 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis; 2) priteisti pareiškėjai L. K. iš atsakovo 51 618,42 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis; 3) priteisti pareiškėjui R. Ž. iš atsakovo 48 578,08 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis; 4) priteisti pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo sprendimu priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjai skunde (II t., b. l. 84–87) paaiškino, kad dirba Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjais. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 straipsnis reglamentuoja viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, apmokėjimą, išmokant ne didesnę kaip pareiginės algos dydžio vienkartinę priemoką neviršijant atitinkamų metų nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Pareiškėjai 2009–2013 metais pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis, tačiau už budėjimą namuose 2011 ir 2012 metais buvo išmokėta tik nedidelė dalis tuo metu galiojusioje Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio redakcijoje nustatytos vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą. Teismų įstatyme teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo klausimas nėra sureguliuotas. Kadangi pareiškėjai dirbo pagal grafiką, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas, DK) 194 straipsnio 2 dalis, pagal kurią mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 straipsnio 2 dalyje. DK 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis kompensavimas kita poilsio diena ar dienos pridėjimas prie kasmetinių atostogų galimas tik tada, kai asmens darbas poilsio ar švenčių dienomis nėra numatytas pagal grafiką (DK 194 str. 1 d.). Už budėjimą pagal grafiką pareiškėjams turi būti atlyginta pagal DK 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo vidutinį darbo valandos užmokestį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, atsiliepimu į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 53–55) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas manė, jog skundas pareikštas netinkamam atsakovui. Tinkamu atsakovu tokio pobūdžio bylose turi būti ne Lietuvos valstybė, o atitinkamas teismas (pareiškėjo darbdavys). Taip pat prašė bylą stabdyti, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bus išnagrinėtas klausimas dėl DK 301 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono apylinkės teismas atsiliepimu į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 51) prašė jį tenkinti iš dalies.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjų reikalavimu priteisti procesines palūkanas, kadangi ginčas kilęs iš darbo teisinių santykių, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnyje numatytos palūkanos taikomos tik civilinių teisinių santykių srityje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu (II t., b. l. 107–112) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė V. K. iš atsakovo 38 460,93 Lt (11 139,06 EUR) neišmokėto darbo užmokesčio (suma nurodyta neatskaičiavus mokesčių). Priteisė L. K. iš atsakovo 40 008,48 Lt (11 587,26 EUR) neišmokėto darbo užmokesčio (suma nurodyta neatskaičiavus mokesčių). Priteisė R. Ž. iš atsakovo 37 508,19 Lt (10 863,12 EUR) neišmokėto darbo užmokesčio (suma nurodyta neatskaičiavus mokesčių).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalimi, Teisėjų atlyginimų įstatymo 1 ir 6 straipsniais ir nurodė, kad Teisėjų taryba 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuriuo reglamentavo Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos, išmokamos metų pabaigoje, vienkartinės priemokos teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) bei kituose įstatymuose, dydžio nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką. Tvarkos aprašo 3 punkte nustatyta analogiška Teisėjų atlyginimo įstatymui nuostata, kad vienkartinė priemoka teisėjams mokama neviršijant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jei šių lėšų nepakanka, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 13P-71-(7.1.2) 3–6 punktais ir Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, kuriuo Konstitucinis Teismas pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai. Taigi, Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus. Nepaisant minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų išaiškinimų, Lietuvos Respublikos Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo atlikti, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjams nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžė, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose. Įstatymų leidėjui nesureguliavus ginčo teisinių santykių, nagrinėjant skundus dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.). Rėmėsi DK 142 straipsniu, 143 straipsnio 1 punktu, 155 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienomis. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal DK nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.

Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal DK normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, todėl sprendžiamoje byloje yra reikšmingas kompensavimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis klausimas. Taigi, yra pagrindas vadovautis DK 155 straipsnyje įtvirtintomis specialiosiomis normomis, reglamentuojančiomis budėjimo teisinius santykius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjams už ginčui aktualius budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis buvo kompensuota suteikiant atitinkamą poilsio laiką, ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas pridėtas prie kasmetinių atostogų išmokant vidutinį darbo užmokestį.

Teismas išdėstė DK 155 straipsnio 3 dalies, 144 straipsnio 1 ir 2 dalių, 145, 146 straipsnių ir 149 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodė, kad Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjų V. K., L. K. ir R. Ž. 2009 m. gegužės–2013 m. spalio mėnesiais budėjimo grafikai bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (I t., b. l. 30–177, II t., b. l. 2–32) patvirtina, jog pareiškėjai 2009–2013 metais budėjo pagal teismo pirmininko sudarytą grafiką poilsio ir švenčių dienomis.

DK 162 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos švenčių dienos, kuriomis įmonėse, įstaigose ir organizacijose yra nedirbama. Iš byloje surinktų įrodymų taip pat matyti, jog pareiškėjas V. K. pagal grafiką budėjo ir šventinėmis dienomis, t. y. 2009 m. birželio 24 d., 2009 m. rugpjūčio 15 d., 2010 m. vasario 16 d., 2010 m. liepos 6 d., 2011 m. rugpjūčio 15 d., 2011 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 25 d., 2012 m. balandžio 8 d., 2012 m. gegužės 1 d., 2012 m. gegužės 6 d., 2012 m. birželio 3 d., 2012 m. rugpjūčio 15 d., 2012 m. gruodžio 24 d., 2012 m. gruodžio 25 d., 2012 m. gruodžio 26 d., 2013 m. kovo 11 d., 2013 m. balandžio 1 d., viso – 68 val., todėl, vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui V. K. už šias dienas priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis – 6 434,38 Lt. Tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo viršyta darbo laiko trukmė. Tai reiškia, kad šiuo atveju išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti taikytinos DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatos. DK 193 straipsnyje nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas poilsio ir švenčių dienomis budėjo pagal grafiką, viršijant darbo laiko trukmę 547 val., poilsio dienomis – 479 val., už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis V. K. priteistina 32 026,55 Lt darbo užmokesčio, viso, kartu su atlyginimu už budėjimą šventinėmis dienomis, – 38 460,93 Lt (neatskaičius mokesčių).

Pareiškėjas R. Ž. pagal grafiką budėjo šventinėmis dienomis, t. y. 2009 m. birželio 7 d., 2010 m. kovo 11 d., 2010 m. balandžio 5 d., 2010 m. birželio 6 d., 2011 m. balandžio 25 d., 2011 m. gegužės 1 d., 2011 m. liepos 6 d., 2012 m. vasario 16 d., 2012 m. birželio 24 d., 2012 m. liepos 6 d., 2013 m. vasario 16 d., 2013 m. kovo 31 d., 2013 m. liepos 6 d., viso – 50 val., todėl, vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui R. Ž. už šias dienas priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis – 4 298,51 Lt. Tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo viršyta darbo laiko trukmė. Tai reiškia, kad šiuo atveju išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti taikytinos DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatos. DK 193 straipsnyje nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas poilsio ir švenčių dienomis budėjo pagal grafiką, viršijant darbo laiko trukmę 607 val., poilsio dienomis – 557 val., už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis R. Ž. priteistina 33 209,68 Lt darbo užmokesčio, viso, kartu su atlyginimu už budėjimą šventinėmis dienomis, – 37 508,19 Lt (neatskaičius mokesčių).

Pareiškėja L. K. pagal grafiką budėjo šventinėmis dienomis, t. y. 2009 m. birželio 7 d., 2009 m. gruodžio 26 d., 2010 m. rugpjūčio 15 d., 2011 m. kovo 11 d., 2011 m. balandžio 24 d., 2011 m. birželio 5 d., 2011 m. birželio 24 d., 2012 m. balandžio 9 d., 2012 m. lapkričio 1 d., 2013 m. sausio 1 d., 2013 m. gegužės 5 d., 2013 m. birželio 2 d., 2013 m. birželio 24 d., 2013 m. rugpjūčio 15 d., viso – 56 val., todėl vadovaujantis DK 194 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai L. K. už šias dienas priteistinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis – 5 178,67 Lt. Tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėja budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo viršyta darbo laiko trukmė. Tai reiškia, kad šiuo atveju išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti taikytinos DK 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatos. DK 193 straipsnyje nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 straipsnio 2 dalyje. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėja poilsio ir švenčių dienomis budėjo pagal grafiką, viršijant darbo laiko trukmę 581 val., poilsio dienomis – 525 val., už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis L. K. priteistina 34 829,81 Lt darbo užmokesčio, viso, kartu su atlyginimu už budėjimą šventinėmis dienomis, – 40 008,48 Lt (neatskaičius mokesčių).

Atsakovo prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas klausimas dėl DK 301 straipsnio atitikimo Konstitucijai pirmosios instancijos teismas netenkino, kadangi Konstitucinis Teismas šį klausimą išnagrinėjo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 64-2569) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai bei DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 80-4138) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis nutarimas buvo paskelbtas TAR, 2014 m. gegužės 8 d., Nr. 5188, todėl DK 301 straipsnyje nustatytas ribojimas dėl priteisiamo darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų netaikomas. Pažymėtina, kad analogiškai prieštaraujančiomis Konstitucijai DK 301 straipsnio nuostatos nėra taikomos ir bendrosios kompetencijos teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1445/2014).

Procesinės palūkanos yra civilinių teisinių santykių institutas. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Nagrinėjamu atveju viešosios teisės normos, reglamentuojančios teisėjų atlyginimų mokėjimo santykius (Teisėjų atlyginimų įstatymas), dėl atlyginimo (kompensacijos) neišmokėjimo nenustato tokios teisinės pasekmės kaip palūkanų mokėjimas. Tokios teisinės pasekmės nenustato ir šioje byloje taikytos DK nuostatos. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog palūkanos pareiškėjams negali būti priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009, 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl pareiškėjų (teisėjų) reikalavimų priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tinkamu atsakovu pripažino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-991/2013, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1392/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-82/2010, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009, 2009 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-766/2009 ir kt.). Bylose dėl neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo Konstituciniam Teismui pripažinus antikonstitucinėmis nuostatas, kurių pagrindu susidarė nepriemoka, tinkamu atsakovu, iš kurio priteistina pensijos nepriemoka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pripažino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012).

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu (II t., b. l. 121–123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiasi Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcija, galiojusia nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. vasario 17 d., Tvarkos aprašo 1 ir 3 punktais, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo teismų pirmininkai įpareigoti patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Paaiškina, kad Tvarkos aprašuose (2008 m. gruodžio 5 d. ir 2009 m. balandžio 24 d.) viršvalandinio darbo apmokėjimo nuostatos yra tapačios – vienkartinė priemoka išmokama neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui kalendorinių metų gruodžio mėnesį; dydis yra nustatomas atsižvelgiant į teisėjo teisme dirbtą laiką per kalendorinius metus, viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, išnagrinėtų bylų skaičių ir bendrą krūvį.

Taigi laikytina, kad už darbą 2009–2011 m. laikotarpiu su pareiškėjais turėjo būti atsiskaityta pagal tuo metu nustatytą tvarką. Pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės ir priėmė nepagrįstą sprendimą, priteisdamas visą sumą už budėjimą švenčių ir poilsio dienomis. Byloje nebuvo nustatytos aplinkybės dėl vienkartinių priemokų išmokėjimo pareiškėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis.

Pareiškėjai V. K., L. K. ir R. Ž. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 128) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai remiasi Teisėjų atlyginimų įstatymo 1 ir 6 straipsniais, Tvarkos aprašo 3 punktu bei Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies (Žin., 2008, Nr. 131-5022) nuostata, tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsniui. Dėl Konstitucinio Teismo nutarime pažymėtos būtinybės atlyginti už atliktą darbą, jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, todėl, esant tokiai faktinei situacijai, teisės spraga užpildytina ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostata, kuri nustato, kad tokiu atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad šiuo atveju teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas. Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė DK nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Zarasų rajono apylinkės teismas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 129) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjams V. K., L. K. ir R. Ž. nesumokėtos atlyginimo dalies už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų skundą: priteisė V. K. iš atsakovo 11 139,06 EUR, L. K. – 11 587,26 EUR ir R. Ž. – 10 863,12 EUR nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą, t. y. kad Lietuvos valstybė nekelia teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo klausimų, o prašo ištaisyti pirmosios instancijos teismo galimai padarytas teisės taikymo klaidas, iš esmės atsako į apeliacinio skundo argumentą, kad už darbą per 2009–2011 m. laikotarpį su pareiškėjais turėjo būti atsiskaityta vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais.

Nustatyta, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama reikalavimą dėl iš dalies tuo pačiu laikotarpiu, kurį šiuo atveju kvestionuoja atsakovas, t. y. 2009–2011 m., teisėjui nesumokėto atlyginimo už darbą poilsio dienomis, 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, jog Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga turi būti užpildyta taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Apibendrindama nurodytus motyvus teisėjų kolegija atmeta atsakovo teiginius, jog ši byla turi būti sprendžiama vadovaujantis Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 2008 metams 3 punktu bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 8 punktu, atkartojančiais jau minėtas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio antikonstitucines nuostatas, kadangi Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis draudžia teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tai lemia išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš rašytinės medžiagos nustatęs, jog pareiškėjams V. K., L. K. ir R. Ž. 2009–2013 m. budint pagal grafiką konkrečiomis šventinėmis ir poilsio dienomis buvo viršyta įstatymais reglamentuota darbo laiko trukmė, pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Darbo kodekso normas, apibrėžiančias apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, tvarką.

Be kita ko atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos aplinkybės, susijusios su vienkartinių priemokų išmokėjimu pareiškėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, tačiau šių savo abejonių, kurios sudarytų objektyvų pagrindą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą ar jo dalį naikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėji iš naujo, nedetalizuoja. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, akivaizdžių materialinės ar proceso teisės pažeidimų nenustatė, todėl Lietuvos valstybės apeliacinio skundo netenkina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.