Civilinė byla Nr. e2A-422-221/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19424-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

114.11; 121.21; 121.22.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

Nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Domus firma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1372-945/2014 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Domus firma“, tretiesiems asmenims Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, valstybės įmonei „Vidaus vandens kelių direkcija“, uždarajai akcinei bendrovei „Brastos valda“, Z. S., dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė teismui ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai įrengtą Neries krantinės gelžbetoninį sutvirtinimą (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o šio įpareigojimo atsakovei teismo nustatytu terminu neįvykdžius, leisti ieškovei išardyti savavališkai įrengtą Neries krantinės gelžbetoninį sutvirtinimą ir sutvarkyti statybvietę, išieškant turėtas išlaidas iš atsakovės.

Nurodė, kad trečiasis asmuo Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas 2009 m. lapkričio 6 d. raštu informavo ieškovę apie atliekamus galimai neteisėtus statybos darbus. Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė informaciją, kad atsakovei 2009 m. kovo 14 d. yra išduotas projektavimo sąlygų sąvadas upės krantinei su dviračių taku statyti nurodytu adresu, tačiau statybos leidimas nėra išduotas. Atlikus patikrinimą vietoje, nustatyta, kad Neries upės kranto apsaugos zonoje ir juostoje vykdomi krantinės įrengimo ir tvirtinimo darbai – klojama geoplėvelė, dedamos gelžbetoninės krantinės sutvirtinimo plokštės, darbus vykdo teisės užsiimti krantinių statybos darbais neturinti UAB „Signe LT“. Vadovaujantis statybos darbų atlikimo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu buvo statomas ypatingas statinys, kuriam, įskaitant žemės darbus, buvo reikalingas statybos leidimas. Leidimo nesant, tai lėmė statybos savavališkumą. Nustatytų aplinkybių pagrindu 2009 m. gruodžio 15 d. atsakovei, kaip statytojai, buvo surašytas savavališkos statybos aktas ir statybos sustabdymo aktas. Šių aktų teisėtumą atsakovė nesėkmingai ginčijo teismine tvarka. 2010 m. sausio 22 d. ieškovė (nuo 2010 m. sausio 1 d. perėmusi funkcijas iš iki tol veiksmus atlikusios Kauno apskrities viršininko administracijos), surašė atsakovei reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, analogišką šioje byloje reiškiamam ieškinio reikalavimui. Reikalavimui įgyvendinti buvo nustatytas terminas iki 2010 m. birželio 30 d. 2010 m. liepos 10 d. atlikus patikrinimą, surašytas reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad reikalavimas neįvykdytas. Šio reikalavimo teisėtumą atsakovė taip pat nesėkmingai ginčijo teismine tvarka. 2013 m. vasario 18 d. atlikus pakartotinį patikrinimą, vėl užfiksuotas reikalavimo neįvykdymo faktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2375/2011 atsakovės atliktų darbų rezultatas pripažintas inžineriniu statiniu, žemės darbams vykdyti buvo reikalingas statybos leidimas. Ieškovė nurodo, kad reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo atitinka ieškinio metu galiojantį CK 4.103 straipsnyje, Statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą.

Atsiliepime į ieškinį atsakovė prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovei nepriklauso, todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo atsakovė negalėtų įvykdyti. 2009 metais, suderinus su Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūra, atsakovei priklausančiuose žemės sklypuose buvo supiltas ir juose sandėliuojamas gruntas. Darbus vykdžiusi įmonė nurodė, kad pilti gruntą upės vagoje nebuvo galimybės, kadangi gruntas būtų nuplautas ir vėl suformuotų seklumas. Supylus gruntą, atsakovė kreipėsi į UAB „Hidroprojektas“ dėl techninių rekomendacijų, kurios užtikrintų tinkamą sandėliuojamo grunto pylimo apsaugą nuo išplovimo, parengimo. Visus darbus atsakovė atliko įgyvendindama šias rekomendacijas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012, kurioje keltas klausimas dėl Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento reikalavimų atsakovės atžvilgiu teisėtumo, nurodė, kad nėra aišku, ar atsakovė yra įpareigota imtis priemonių, jog būtų išvengta žalos gamtai atsiradimo, neaišku, kokia žala gamtai buvo padaryta atsakovės veiksmais, ar žalos grėsmė būtų panaikinta pašalinus geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes, ar tokio reikalavimo įvykdymas nesukels didesnės žalos aplinkai.

Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Sklypai, kuriuose vykdyti darbai, patenka į kultūros vertybės – Kauno senamiesčio, apsaugos zoną. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalimi, statybos darbams šioje zonoje atlikti reikalingas trečiojo asmens įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas, kuris nagrinėjamu atveju nėra gautas.

Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad darbų upės apsaugos zonoje vykdymas, neturint tam specialių leidimų, negali būti pripažįstamas teisėtu, tokiais veiksmais pažeidžiami Aplinkos apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 16 straipsnio 2-3 dalių, 17 straipsnio 1-2 dalių, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126 punkto reikalavimai. Už šiuos veiksmus atsakovės direktoriui paskirtos administracinės nuobaudos.

Dublike ieškovė papildomai nurodė, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2-3 dalimis, aplinkybė, jog vienas iš dviejų sklypų statytojui nepriklauso nuosavybės teise, nelaikytina kliūtimi reiškiamam reikalavimui įvykdyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012 nekonstatavo, kad pašalinus savavališkos statybos padarinius, būtų padaryta žala gamtai, be to, šioje byloje ieškovė nebuvo įtraukta dalyvaujančiu asmeniu. Nurodytoje byloje atsakovė savo poziciją grindė argumentais, kurie nėra susiję su nagrinėjama byla.

nepriklausančiame žemės sklype. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012 buvo vertinamas analogiškas atsakovės atžvilgiu pareikštas reikalavimas. Pakartotinai nurodė, kad darbai buvo atliekami, siekiant užkirsti kelią žalai gamtai atsirasti.

Trečiasis asmuo UAB „Brastos valda“ pateikė teismui tripliku pavadintą procesinį dokumentą, kuriame prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrovei priklauso nuosavybės teise. Nurodytame sklype trečiasis asmuo nevykdo ir nevykdė jokių darbų, negavo jokių reikalavimų. Kartu akcentavo, kad trečiasis asmuo nesutinka, jog jam priklausančiame žemės sklype būtų atliekami kokie nors darbai, kurie gali sukelti žalą aplinkai ar pakenkti žemės sklypo būklei.

Teisme taip pat gautas trečiojo asmens Z. S. pranešimu pavadintas procesinis dokumentas, kuriame prašoma ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovę UAB „Domus firma“ per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – išardyti savavališkai įrengtą Neries krantinės gelžbetoninį sutvirtinimą, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o šio įpareigojimo atsakovei teismo nustatytu terminu neįvykdžius, leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos išardyti savavališkai įrengtą Neries krantinės gelžbetoninį sutvirtinimą, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant turėtas išlaidas iš atsakovės. Priteisė iš atsakovės UAB „Domus firma“ valstybei 144 Lt žyminį mokestį ir 40,19 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmiausia turi būti konstatuotas savavališkos statybos faktas. Teismas sutiko su ieškovės pateikta pozicija, kad, vadovaujantis pažeidimų nustatymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnio 3, 17-18 dalimis, 3 straipsnio 2 dalimi, statybų atlikimo metu galiojusio STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“, 1 priedo 2 lentelės 12 punktu (šiuo metu galiojančio STR 1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“ 2 lentelės 15 punktu), STR 1.07.02:2005 „Žemės darbai“ 4, 7.1 punktais, ieškinyje nurodytiems darbams atlikti buvo būtinas statybos leidimas. Pastaroji aplinkybė buvo patvirtinta ir teismine tvarka nagrinėjant savavališkos statybos akto, statybos sustabdymo akto ir reikalavimo šalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2375/2011; 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-3109/2012). Atsakovė neginčija aplinkybės, kad darbai buvo vykdomi leidimo neturint, kas lėmė jų savavališkumą (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Dėl pastarosios aplinkybės, kaip teisiškai nereikšmingą vertino atsakovės argumentą, kad darbai buvo atliekami, vadovaujantis UAB „Hidroprojektas“ rekomendacijomis. Teismas nagrinėjamu atveju reikšminga pripažino aplinkybę, kad atsakovė per pakankamai ilgą laiką (nuo savavališkų darbų sustabdymo iki bylos išnagrinėjimo praėjo beveik penkeri metai) neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama savavališkos statybos padarinius pašalinti įteisinimo būdu. Kartu teismas akcentavo, kad sisteminis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio aiškinimas lemia statybų priežiūrą atliekančios institucijos pareigą inicijuoti savavališkai pastatytų ar rekonstruotų statinių nugriovimą, nenumato galimybės institucijai inicijuoti statinių įteisinimą ar konstatavus statinių statybos ar rekonstravimo savavališkumą neatlikti jokių veiksmų, tuo tarpu galimybė statinius įteisinti yra siejama su aktyviais statytojo veiksmais ir aiškiai įstatyme įtvirtintu terminu. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėja aplinkybės, jog statinys negali būti įteisintas dėl imperatyvių teisės aktuose įtvirtintų kliūčių, tačiau, elgdamasi pasyviai atsakovė ne tik nesiima jokių veiksmų, kuriais būtų inicijuojama įteisinimo procedūra, bet ir nenurodo jokių objektyvių kliūčių tokiems veiksmams atlikti. Teismas, įvertinęs atsakovės argumentą, kad ieškinys negali būti tenkinamas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui, kadangi atsakovei nuosavybės teise nepriklauso vienas iš sklypų, kuriuose buvo vykdomos statybos darbai, atkreipė dėmesį į tai, kad darbų atlikimo metu abu žemės sklypai nuosavybės teise priklausė būtent atsakovei. Be to, byloje neginčijama aplinkybė, kad savavališkų darbų atlikimą inicijavo ir organizavo, t. y. statytoja turi būti laikoma, būtent atsakovė. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad Statybų įstatymo 3 straipsnio 2-3 dalyse nustatytas teisinis reglamentavimas, pagal kurį statytojas gali būti įpareigojamas teismo sprendimu šalinti savavališkos statybos padarinius net ir nebūdamas žemės sklypo savininku. Tokia išvada atitinka protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus, užkerta kelią asmenims piktnaudžiauti teise ir subjektyviu žemės sklypo perleidimu išvengti neteisėtų savo veiksmų padarinių. Teismas nurodė, kad prievolių, susijusių su statybų darbais, subjektu yra ne nuosavybės į žemę subjektas, o specialų statusą turintis subjektas – statytojas, kuriam gavus teismo įpareigojimą šalinti savavališkos statybos padarinius, atitinkamiems veiksmams atlikti sklypo savininko leidimas ar sutikimas nėra reikalingi. Teismas atsakovės argumentus, jog įgyvendinant ieškovei palankų teismo sprendimą, būtų padaroma žala gamtai, vertintino kaip negalinčius turėti įtakos nagrinėjamoje byloje reiškiamo reikalavimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad net ir atlikdama veiksmus, kuriais, buvo siekiama išvengti žalos aplinkai, atsakovė privalėjo tai daryti laikydamasi teisės aktų reikalavimų, tačiau nepateikė nei argumentų, nei įrodymų, kurie leistų spręsti egzistavus objektyvioms kliūtims tai padaryti ir objektyviam poreikiui elgtis ne pagal įstatymą. Teismas sutiko su ieškovės ir trečiojo asmens Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovų pozicija, kad UAB „Hidroprojektas“ rekomendacijos dėl būtinybės atlikti tam tikrus darbus, tegali būti vertinamos kaip subjektyvi pozicija, kurios pagrįstumas gali būti patikrinamas atliekant visas su statybos leidimo išdavimu susijusias procedūras. Teismas pripažino, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pateikti teismui pakankamus įrodymus, kurie leistų spręsti, jog įgyvendinant ieškovei palankų teismo sprendimą, būtų padaryta žala aplinkai. Vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, 23 straipsnio 17 dalies 3 punktu, Aplinkos apsaugos įstatymo 16-17 straipsniu, įpareigojimas šalinti neteisėtos statybos padarinius turėtų būti įgyvendinamas prieš tai teisės aktuose nustatyta tvarka pasirengus ir pasitvirtinus projektinę dokumentaciją, kuria remiantis atliekant darbus būtų užkertamas kelias žalos aplinkai atsiradimui. Teismas sprendė, kad vykdydama statybas be statybą leidžiančio dokumento, atsakovė neteisėtai apėjo aplinkosauginį vykdomo projekto vertinimą, dėl ko jos veiksmai, kai remiamasi būtent duomenų, ar įgyvendinamu projektu nebus padaryta žala aplinkai, trūkumu, vertintini kaip piktnaudžiavimas, negalintis turėti įtakos ieškinio reikalavimo teisėtumui ir pagrįstumui. Įstatyminė prievolė sutvarkyti statybvietę ir darbus atlikti taip, kad būtų išvengta žalos aplinkai, paneigia atsakovės nurodomų pasekmių galimybę. Teismas taip pat sutiko su ieškovės ir trečiojo asmens Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovų pozicija, kad atsakovės pasirinktas ekspertas nepateikė duomenų apie turimą kompetenciją vertinti žalos aplinkai pobūdį ir mastą. Atliekant ekspertizę net nebuvo remiamasi Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 11 punktu, Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika (šie aktai neįvardinti tarp šaltinių, kuriais remtasi). Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pats grunto išplovimo faktas, savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinantis žalos atsiradimą. Vadovaujantis Aplinkos ministro 2007 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. D1-23 patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų vandens telkinių dugno valymo ir gilinimo darbams laivybos reikmėms 14. 1 punktu, ruože nuo Kauno hidroelektrinės iki Vilkijos miesto, kuriame didelis hidraulinis upės nuolydis ir susiformavusi savigrinda, Nemuno upės vagos valymo darbai vykdomi tik tiek, kiek tai būtina vidaus vandenų kelio gabaritams palaikyti ir nepažeidžiant savigrindos; gruntas gali būti išvežamas tik tuo atveju, jei nėra sąlygų jo palikti upės vagoje; bendras išvežamo grunto kiekis šiame ruože neturi viršyti 100 tūkst. m3 per metus. Nurodytas reglamentavimas ne tik nepatvirtina, bet net ir paneigia tiesioginio ryšio tarp grunto išplovimo ir žalos atsiradimo fakto. Teismas nurodė, kad tam, jog būtų konstatuota žala, turi būti aiškiai ir konkrečiai įvardijamas ne tik grunto išplovimo galimybės realumas, bet ir su tuo susiję neigiamos pasekmės. Kasimo darbai buvo vykdomi ne aplinkosaugos, o laivybos tikslais ir aplinkybė, jog nuplovus tam tikrą kiekį grunto, galėtų pasikeisti upės vagos struktūra, gali turėti neigiamos įtakos laivybos veiklai, tačiau nebūtinai reiškia žalos gamtai atsiradimą. Nurodytų aplinkybių pagrindu, teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog neigiami padariniai, kuriuos gali sąlygoti ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas, yra realūs, ir juolab, kad jų mastas yra neproporcingas, viršijantis tą teisinį gėrį, kurį siekiama įgyvendinti, įpareigojant atsakovę pašalinti savo neteisėtos veiklos padarinius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė apeliaciniame skunde prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1372-945/2014 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad UAB „Hidroprojektas“ rekomendacijomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-822-2460/2012 nurodytomis aplinkybėmis grindžiama atsakovės pozicija, jog ginčijamais darbais buvo siekiama išvengti žalos aplinkai, vertintina kaip negalinti turėti įtakos nagrinėjamoje byloje reiškiamo reikalavimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliantė nagrinėjamoje byloje laikėsi ir laikosi nuoseklios pozicijos, kad grunto supylimas žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buvo suderintas su KRAAD, atsakovė visus darbus vykdė laikydamasi techninių rekomendacijų. Kita vertus, patenkinus ieškinį ir įpareigojus atsakovę pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sudarkyti statybvietę, gali būti padaryta žala aplinkai.

2. Nepagrįstu laikytinas skundžiamame teismo sprendime pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-822-2460/2012 vertinimas. Ieškovė byloje rėmėsi priimtais teismų sprendimais, nurodydama, kad jie turi res judicata galią, tuo tarpu nei ieškovė, nei pirmosios instancijos teismas, nepagrindė ir iš esmės net nemotyvavo, kodėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d.  sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2460/2012, ginčo atveju neturi tos pačios res judicata galios. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime konstatavo visą eilę aplinkybių, kurios turėjo esminės reikšmės šioje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas jų tinkamai neįvertino, todėl priėmė nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pateikti teismui pakankamus įrodymus, kurie leistų spręsti, jog įgyvendinant ieškovei palankų teismo sprendimą, būtų padaryta žala aplinkai, yra ne tik nepagrįsta, tačiau ir prieštaraujanti bylos medžiagai.

4. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę dėl galimos žalos aplinkai nustatymo, tuo tarpu skundžiamame sprendime nurodo, kad apeliantė neįvykdė jai tenkančios pareigos pateikti teismui pakankamus įrodymus. Tokia teismo išvada yra prieštaringa ir teisiškai ydinga, kadangi teismas pats užkirto kelią apeliantei pateikti pakankamus įrodymus. Kita vertus, nors teismas atsisakė šioje byloje skirti ekspertizę, apeliantė savo iniciatyva užsakė ekspertizę ir ekspertizės aktą, kaip rašytinį įrodymą, pateikė teismui. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės nemotyvavo, kokiais argumentais remiantis jis šį apeliantės pateiktą įrodymą atmetė ir juo nesivadovavo. Apeliantės nuomone, eksperto nurodytos išvados akivaizdžiai pagrindžia faktą, kad ieškinyje prašytos ir skundžiamu teismo sprendimu pritaikytos poveikio priemonės yra neadekvačios, galinčios sukelti sunkių padarinių.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovės nuomone, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nepažeidė procesinės teisės normų, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, visapusiškai, objektyviai ištyrė ir įvertino įrodymus byloje, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti. Nagrinėjamoje byloje apeliantė turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimą į ieškinį, t. y. kad patenkinus ieškinį ir įpareigojus UAB „Domus firma“ pašalinti savavališkos statybos padarinius, gali būti padaryta žala gamtai. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas nustatė, kad ieškinyje nurodytiems darbams atlikti buvo būtinas statybos leidimas. Jo neturėjimas ir lėmė atsakovės vykdomų statybos darbų savavališkumą. Todėl pagrįstai, kaip teisiškai nereikšmingą, vertino atsakovės argumentą, jog darbai buvo atliekami vadovaujantis UAB „Hidroprojektas“ rekomendacijomis. Šios faktinės aplinkybės buvo konstatuotos nagrinėjant savavališkos statybos akto, statybos sustabdymo akto ir reikalavimo šalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2375/2011 ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-3109/2012. Apeliantė savo atsikirtimus dėl galimos žalos aplinkai atsiradimo siejo su situacija, kuri susiklostytų, jeigu teismas įpareigotų pašalinti gelžbetonines plokštes ir geotekstilės plėvelę, tačiau nebūtų atliekami jokie žemės darbai, kuriais būtų atkuriama padėtis, buvusi tuo metu, kai iš Neries upės iškastas gruntas buvo paruoštas sandėliuoti. Šiuo tikslu apeliantė prašė teismo skirti ekspertizę. Inspekcijos nuomone, teismas visiškai pagrįstai atmetė šį apeliantės prašymą, kadangi aplinkybės, kurias siekė išsiaiškinti atsakovė, nebuvo reikšmingos bylai. Teismas teisingai konstatavo, kad įgyvendinant teismo sprendimą, laikantis visų atitinkamiems darbams taikomų teisės aktų reikalavimų, žala gamtai bet kuriuo atveju negalės būti daroma, nes UAB „Domus firma“ privalo užtikrinti, kad tokia žala nekiltų. Be to, teismui atmetus tokį atsakovės prašymą, atsakovė savo iniciatyva užsakė šią ekspertizę, kuri kaip rašytinis įrodymas buvo prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos. Nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas pažeidė teismui nustatytą pareigą motyvuoti savo sprendimą, kadangi „paviršutiniškai vertino rašytinį įrodymą“. Mano, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktikoje suformuotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismas tinkamai motyvavo, kodėl rašytinis įrodymas – atsakovės užsakymu atliktos ekspertizės aktas, vertintinas kaip nereikšmingas bylai. Inspekcijos nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylai aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, todėl nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas atsakovės pateiktos ekspertizės pagrįstumą vertino atsižvelgdamas ne tik į Inspekcijos ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovų išdėstytą poziciją, bet analizavo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. D1-23 patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų vandens telkinių dugno valymo ir gilinimo darbams laivybos reikmėms nuostatas. Inspekcija nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas nevertino LVAT 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012, kaip turinčio res judicata galią nagrinėjamoje byloje, kadangi byloje buvo ginčijami administraciniai aktai, kuriuos teismas panaikino, kaip neatitinkančius Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 ir 20 straipsnių ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Inspekcija nebuvo įtraukta į administracinę bylą suinteresuotu asmeniu, todėl apeliantės teiginys, jog šioje prejudicinę galią turinčioje administracinėje byloje teismas konstatavo galimos žalos gamtai grėsmę, yra visiškai nepagrįstas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos  prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad trečiasis asmuo palaiko poziciją, pateiktą atsiliepime į ieškinį, ir papildomai nurodė, kad ginčo statinys, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į valstybės saugomos ir Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Kauno senamiesčio apsaugos zoną. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 4 punktu, statybos kultūros paveldo statinyje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose atvejais raštu statinio projektui pritaria Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas. Pažymėjo, kad Departamento Kauno teritoriniam padaliniui statybos projektas statiniui pateiktas nebuvo ir tokiam projektui Departamento Kauno teritorinis padalinys nėra pritaręs.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėja nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalį, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti draudžiama. Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami taikant įstatymus, galiojančius šių padarinių  konstatavimo ir šalinimo metu. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad statybos  procesas yra tęstinio pobūdžio, todėl, nors teisinis santykis ir yra prasidėjęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Be to, kitoks įstatymų galiojimo aiškinimas prieštarautų įstatymo leidėjo tikslams dėl savavališkos (neteisėtos) statybos  padarinių šalinimo bei negarantuotų statybų proceso ir statinių kokybės  kontrolės užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus  teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008; 2009 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2012; kt.). Apeliantės skundžiamame sprendime, pasisakydamas dėl  savavališkos statybos padarinių šalinimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bylos nagrinėjimo metu galiojusia Statybos įstatymo 28 straipsnio, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio redakcija.

   Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas 2009 m. lapkričio 6 d. raštu Kauno apskrities viršininko administraciją informavo apie atliekamus galimai neteisėtus statybos darbus (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 9–11). Pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos informaciją atsakovei 2009 m. kovo 14 d. yra išduotas projektavimo sąlygų sąvadas upės krantinės su dviračių taku statybai nurodytu adresu, kuris nesuteikia teisės vykdyti statybos darbus, statybos leidimas nėra išduotas (1 t., b. l. 12). Atlikus patikrinimą vietoje, nustatyta, kad Neries upės kranto apsaugos zonoje ir juostoje savavališkai vykdomi krantinės įrengimo ir tvirtinimo darbai – klojama geoplėvelė, dedamos gelžbetoninės krantinės sutvirtinimo plokštės, darbus vykdo teisės užsiimti krantinių statybos darbais neturinti UAB „Signe LT“. Surašyti savavališkos statybos (1 t., b. l. 13–18) ir statybos sustabdymo aktai (1 t., b. l. 16–18). Šių aktų teisėtumą atsakovė nesėkmingai ginčijo teismine tvarka (1 t., b. l. 23–26, 27–35). 2010 m. sausio 22 d. ieškovė, nuo 2010 m. sausio 1 d. perėmusi funkcijas iš iki tol veiksmus atlikusios Kauno apskrities viršininko administracijos, surašė atsakovei reikalavimą iki 2010 m. birželio 30 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius (1 t., b. l. 19). 2010 m. liepos 10 d. atlikus patikrinimą, nustatyta, kad reikalavimas  neįvykdytas (1 t., b. l. 20–21). Šio reikalavimo teisėtumą atsakovė taip pat nesėkmingai ginčijo teismine tvarka (1 t., b. l. 36–39, 40–44). 2013 m. vasario 18 d. konstatuotas reikalavimo neįvykdymo faktas (1 t., b. l. 22). Todėl ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę pašalinti savavališkos statybos padarinius. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, su sprendimu nesutinka atsakovė.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad UAB „Hidroprojektas“ rekomendacijomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-822-2460/2012 nurodytomis aplinkybėmis grindžiama atsakovės pozicija, jog ginčijamais darbais buvo siekiama išvengti žalos aplinkai, vertintina kaip negalinti turėti įtakos nagrinėjamoje byloje reiškiamo reikalavimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad išskiriamos trys įsiteisėjusio teismo sprendimo savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią – tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Sprendimo res judicata galia yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-822-2460/2012 pagal pareiškėjos UAB „Domus firma“ skundą atsakovei KRAAD, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Hidroprojektas“ buvo prašoma panaikinti KRAAD direktoriaus 2010 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. V-2 „Dėl 2009 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. 66 apskundimo“ ir KRAAD 2009 m. gruodžio 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. 66. Pažymėtina, kad šioje byloje ginčijamus administracinius aktus teismas panaikino kaip neatitinkančius Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 ir 20 straipsnių bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, t. y. ieškovė nagrinėjamoje byloje, nebuvo įtraukta į administracinę bylą. Kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, jog šioje administracinėje byloje teismas konstatavo žalos gamtai grėsmę. Kaip matyti iš priimto sprendimo administracinėje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, „kad iš atsakovo privalomajame nurodyme Nr. 52 ir jo pagrindu priimtame bei nagrinėjamoje byloje ginčijamame privalomajame nurodyme Nr. 66 nustatytų faktinių aplinkybių nėra aišku, ar, pareiškėjui įvykdžius privalomojo nurodymo Nr. 66 reikalavimus, t. y. pašalinus iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos suklotą geotekstilės plėvelę, ir gelžbetonines plokštes, žala aplinkai ar grėsmė jai kilti bus panaikinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, jog geotekstilės plėvelės ir gelžbetoninių plokščių, kuriais pridengiamas gruntas, pašalinimas iš Neries upės pakrantės nesukels didesnės žalos aplinkai nei aplinkybės (pareikėjo veikimas ar neveikimas), kurių pagrindu buvo priimti privalomieji nurodymai Nr. 52 ir Nr. 66“. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai nelaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012, kaip turinčio res judicata galią nagrinėjamoje byloje.

Apeliantės teigimu, nagrinėjamoje byloje ji laikėsi ir laikosi nuoseklios pozicijos, kad grunto supylimas žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), buvo suderintas su KRAAD, atsakovė visus darbus vykdė laikydamasi techninių UAB „Hidroprojektas“ rekomendacijų, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus laikė kaip teisiškai nereikšmingus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios faktinės aplinkybės buvo konstatuotos nagrinėjant savavališkos statybos akto, statybos sustabdymo akto ir reikalavimo šalinti savavališkos statybos padarinius teisėtumo klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  2011­ m. lapkričio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2375/2011; 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-3109/2012. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2375/2011 apeliantės atliktų darbų rezultatas pripažintas inžineriniu statiniu ir tai, kad žemės darbams vykdyti buvo reikalingas statybos leidimas. Nustačius, kad atsakovės vykdomų statybos darbų savavališkumą lėmė būtent statybos leidimo neturėjimas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo minėtu apeliantės argumentų vertinimu.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pateikti teismui pakankamus įrodymus, kurie leistų spręsti, jog įgyvendinant ieškovei palankų teismo sprendimą, būtų padaryta žala aplinkai, yra ne tik nepagrįsta, tačiau ir prieštaraujanti bylos medžiagai, teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę dėl galimos žalos aplinkai nustatymo, nemotyvavo, kokiais argumentais remiantis atmetė apeliantės pateiktą eksperto išvadą ir ja nesivadovavo.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą,   grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti, turi būti tinkamai motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014; kt.).

                Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė nagrinėjant bylą savo atsikirtimus dėl galimos žalos aplinkai atsiradimo siejo ir sieja su situacija, kuri susiklostytų, teismui įpareigojus pašalinti gelžbetonines plokštes ir geotekstilės plėvelę, tačiau nebūtų atliekami jokie žemės darbai, kuriais būtų atkuriama padėtis, buvusi tuo metu, kai iš Neries upės iškastas gruntas buvo paruoštas sandėliavimui. Šiuo tikslu atsakovė prašė teismo skirti ekspertizę užduodant ekspertui klausim, ar pašalinus iš Neries upės pakrantės apsaugos juostos suklotą geotekstilės plėvelę ir gelžbetonines plokštes, kuriais yra pridengtas gruntas, neatsiras grėsmė ir/arba žala aplinkai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės prašymą skirti ekspertizę, nes aplinkybės, kurias siekė išsiaiškinti atsakovė, nebuvo reikšmingos bylai. Pažymėtina, kad apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog įgyvendinant teismo sprendimą laikantis visų atitinkamiems darbams taikomų teisės aktų reikalavimų, žala gamtai bet kuriuo atveju negalės būti daroma, nes atsakovė UAB „Domus firma“ privalės užtikrinti, jog žala nekiltų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai sprendime išanalizavo ir nurodė, kokių teisės aktų reikalavimų ir kaip turi būti laikomasi šalinant savavališkos statybos padarinius, todėl jiems pritaria ir jų nekartoja. Kolegija nesutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nevertino apeliantės užsakymu atliktos ekspertizės išvados, tinkamai nemotyvavo, kodėl nesiremia minėta išvada. Šis rašytinis įrodymas buvo prijungtas prie bylos, apylinkės teismas dėl jo pasisakė, pažymėjo, kad ekspertas atsakinėjo tik į klausimą, kas atsitiktų, jeigu būtų pašalinta tik dalis savavališkos statybos padarinių, t. y. pašalinta geotekstilės plėvelė ir gelžbetoninės plokštės, kuriais pridengtas sandėliuojamas gruntas, tačiau, kaip matyti iš išvados, ekspertas nevertino žemės darbų, kuriais būtų atkuriama padėtis, buvusi tuo metu, kai iš Neries upės iškastas gruntas buvo paruoštas sandėliavimui. Pirmosios instancijos teismas pateiktos ekspertizės pagrįstumą vertino analizuodamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. D1-23 patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų vandens telkinių dugno valymo ir gilinimo darbams laivybos reikmėms nuostatas. Teismas nustatė, kad nurodytas reglamentavimas ne tik nepatvirtina, bet net ir paneigia tiesioginio ryšio tarp grunto išplovimo ir žalos atsiradimo faktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pateiktą minėtame rašytiniame įrodyme eksperto siūlymą, kuo greičiau parengti techninį projektą upės krantinei su dviračių taku įrengti, panaudojant sandėliuojamą gruntą statybos darbams atlikti, tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos, apeliantė nesiekia savališkos statybos padarinių įteisinimo procedūros, nekėlė klausimo dėl atliktinų darbų proporcingumo, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011; kt.). Konkrečiu atveju, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti apeliantę pašalinti savavališkos statybos padarinius laikytinas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui. Tokia priemonė ir Europos Žmogaus Teisių Teismo laikoma atitinkančia bendrąjį visuomenės interesą, t. y. turinčia teisėtą tikslą, jei šiomis priemonėmis siekiama atkurti teisės viršenybę (pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį), užtikrinti statybos normų laikymąsi, tvarkingą teritorijų planavimą, aplinkos apsaugą, ir jei nepažeidžiamas proporcingumo aspektas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Nr. 21861/03 Hamer v. Belgija).

             Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime nustatė visas svarbias bylos aplinkybes, šalių pateiktus įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko buvo priimtas pagrįstas sprendimas, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o atsakovės apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).  

           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                      Virginija Lozoraitytė

Arūnas Rudzinskas

Egidijus Tamašauskas