Baudžiamoji
byla Nr. 2K-424/ 2009
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.3.2.9.; 1.1.4.4.3.; 2.1.6.2.3.; 2.1.7.3.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno,
Viktoro Aiduko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,
gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui,
išteisintajam A. A.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro
Jasaičio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo
13 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d.
nuosprendis panaikintas ir A. A. pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir 105
straipsnio 8 punktą išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą
veiką.
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d.
nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 4 dalį ir
105 straipsnio 8 punktą (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija)
laisvės atėmimu aštuoneriems metams.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,
prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo,
prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t
a t ė :
Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas
už tai, kad organizavo tyčinį R. G. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų 1995
metų balandžio mėnesio pabaigos – 1995 metų gegužės mėnesio laikotarpiu,
Vilniaus bei Kauno miestuose veikdamas su ginkluotos gaujos nariais -
pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo O. L. bei 2001 m. spalio 22 d. Vilniaus
apygardos teismo nuosprendžiu nuteistais G. B., I. M., V. J.:
A. A. dėl savanaudiškų paskatų – siekdamas
turėti turtinę naudą sau ir kitiems asmenims – norėdamas išvengti 200.000 -
l.000.000 JAV dolerių (800.000 – 4.000.000 litų) skolos R. G. grąžinimo,
1995 m. balandžio pabaigoje, per O. L. Vilniuje vykusio susitikimo metu
perdavė G. B. pavedimą organizuoti tyčinį R. G. nužudymą – surasti
vykdytoją šiam nusikaltimui ir aptarti su juo užmokesčio už R. G. nužudymą
dydį.
1995 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje
Vilniuje veikusiam G. B. per I. M. suradus nusikaltimo vykdytoją V. J.,
šiam bei I. M. už 10.000 JAV dolerių (40.000 Lt) sutikus dalyvauti
tyčiniame R. G. nužudyme ir apie tai per O. L. perdavus jam, jis - A. A.,
tęsdamas nusikalstamus veiksmus, suteikė reikalingus nusikaltimo įvykdymui
duomenis: 1995 m. balandžio mėnesio pabaigoje - gegužės pradžioje, tiksliau
nenustatytą dieną, Vilniuje, Lazdynų mikrorajone esančios „Neste“ degalinės
kavinėje susitiko su R. G. ir iš anksto apie šį susitikimą per O. L.
pranešęs G. B., sudarė galimybę G. B. pamatyti R. G. gyvą. Kaip
užmokestį už nusikaltimo įvykdymą per O. L. perdavė G. B. kitiems
nusikaltimo bendrininkams skirtą užmokestį už nužudymą - 10.000 JAV dolerių
(40.000 Lt). Nurodė R. G. įpročius, dienotvarkę, R. G. automobilio
„Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini, stovėjimo vietą prie gyvenamojo
namo, esančio Vilniuje, duomenys neskelbtini, kontorą, esančią Vilniuje,
duomenys neskelbtini.
Toliau A. A., 1995 m. gegužės mėnesio viduryje,
tiksliai nenustatytą dieną, Kaune, prie Sukilėlių pr. 114 namo vykusio
susitikimo su O. L. bei G. B. metu, šiems davė tiesioginį nurodymą
dėl tyčinio R. G. nužudymo terminų ir būdo – nurodė O. L. bei G. B.,
kad per savaitę nuo šio susitikimo R. G. turi būti tyčia nužudytas jį
nušaunant bei paaiškino, jog tyčinį R. G. nužudymą organizuoja siekdamas
išvengti didelės skolos nukentėjusiajam grąžinimo.
G. B. dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas
materialinės naudos kitiems asmenims, vykdydamas kitų tyčinio R. G.
nužudymo organizatorių: jo – A. A. – bei O. L. 1995 m. balandžio mėnesio
pabaigos – 1995 m. gegužės vidurio laikotarpiu duotą pavedimą organizuoti
tyčinį R.G. nužudymą, jam – A. A. – per O. L. reikalaujant kuo
greičiau įvykdyti šį nusikaltimą, 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos - gegužės
mėnesio laikotarpiu Vilniuje vykusių susitikimų metu I. M. perdavė iš jo -
A. A. bei O. L. gautus už R. G. nužudymą 10.000 JAV dolerių
(40.000 Lt) bei duomenis apie nukentėjusįjį: parodė I. M. R. G.
gyvenamąją vietą – Vilniuje, duomenys neskelbtini esantį namą, R. G.
naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini,
stovėjimo vietą šio namo kieme, manomą kontorą, esančią Vilniuje, duomenys
neskelbtini, apibūdino R. G. išvaizdą ir įpročius.
I. M. 1995 m. balandžio mėnesio pabaigos –
gegužės mėnesio laikotarpiu, dėl savanaudiškų paskatų, norėdamas gauti atlygį,
Vilniuje, vykdydamas G. B. perduotą jo – A. A. – bei O. L. nurodymą
įvykdyti R. G. nužudymą, nusikaltimo padarymui reikalingą informaciją apie
nukentėjusįjį bei užmokestį už R. G. nužudymą – 10.000 JAV dolerių (40.000
Lt), sau iš šios sumos už tarpininkavimą pasilikdamas 2000 JAV dolerių (8000 Lt),
perdavė V. J.
V. J., vykdydamas I. M. perduotą G. B.,
O. L. ir jo –A. A. – nurodymą tyčia nužudyti R. G., dėl
savanaudiškų paskatų, už jo – A. A. – per O. L., G. B. bei I. M.
perduotą 8000 JAV dolerių (32000 Lt) atlygį, nusprendęs nužudyti R. G.
pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu - jį susprogdinant, apie nusikaltimo
padarymo būdą iš anksto nepranešęs kitiems bendrininkams, 1995 m. gegužės mėn.
23 d., apie 24 val., po Vilniuje, duomenys neskelbtini namo kieme
stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, duomenys
neskelbtini, dugnu kėsinosi pritvirtinti savadarbį sprogmenį, kurio
pagrindą sudarė apie 800 gramų trotilo užtaisas, tačiau dėl per didelės šio
sprogmens konstrukcijos jo pritvirtinti nepavykus, tęsdamas nusikalstamus
veiksmus, pakeitęs sprogmens užtaisui naudotą sprogstamąją medžiagą, 1995 m.
gegužės mėn. 26 d., apie 2 val. nakties, po Vilniuje, duomenys neskelbtini
namo kieme stovėjusio R. G. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 230E“, duomenys
neskelbtini, dugnu magnetu pritvirtino savadarbį sprogmenį, kurio pagrindą
sudarė apie 500 gramų normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos
– „PVV-4“ („plastito“) užtaisas.
1995 m. gegužės mėn. 26 d., apie 11 val. 45 min., R. G.
automobiliu „Mercedes Benz 230E“, duomenys neskelbtini, išvažiavus iš
gyvenamojo namo kiemo į Vilniaus gatvę, prie Vilniuje, duomenys neskelbtini
buvusios „Rigondos“ parduotuvės po šiuo automobiliu V. J. pritvirtintas
savadarbis sprogmuo sprogo, sprogimo metu R. G. padarė dešinio juosmens,
sėdmens, šlaunies minkštųjų audinių sužalojimus, daugiaskeveldrinius abipusius
dubens kaulų ir dešiniojo šonkaulio lūžimus, plonžarnės ir šlapimo pūslės
pažeidimus, dėl ko, išsivysčius trauminiam šokui, vidiniam ir išoriniam
nukraujavimui, 1995 m. gegužės mėn. 29 d. R. G. ligoninėje mirė, tai yra
V. J., bendrininkaujat A. A., O. L., G. B. ir I. M., tyčia
jį nužudė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžiu A. A. išteisino
neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką. Tokį savo sprendimą teismas
motyvavo tuo, jog bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo
išvadų dėl savanaudiško motyvo, t. y. A. A. noro išvengti skolos
grąžinimo, o motyvo nustatymas nužudymo bylose (ypač tokio pobūdžio) yra
būtinas. G. B. parodymai, anot teismo, prieštaringi ir nelaikytini
patikimais bei nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, liudytojo
Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai taip pat negali būti laikomi
patikimais ir neabejotinai teisingais kaip ir kiti įrodymai dėl laiku
negrąžintų pinigų. Policijos pareigūno T. U. parodymai apie R. G.
įtarimus, kas galėjo organizuoti nužudymą, kuriuos šis nurodė dar būdamas
gyvas, nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Taigi, anot teisėjų
kolegijos, A. A. kaltės įrodymų nėra pakankamai ir visos abejonės, kurių
neįmanoma pašalinti, traktuojamos nuteistojo naudai, taigi, konstatuota, jog
A. A. kaltė dėl R. G. nužudymo organizavimo iš savanaudiškų paskatų
neįrodyta.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pavaduotojas Gintaras Jasaitis kasaciniame skunde prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 13 d.
nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl A. A. ir bylą perduoti iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą
apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimai: pažeisti BPK 20 straipsnio 1, 3-5 dalių reikalavimai, nes
bylą išnagrinėjo šališka apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kuri, esant
prokuroro pareikštam nušalinimui nurodžius nušalinimo pagrindus, numatytus BPK
58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nenusišalino; nuosprendyje neįvertinti visi
įrodymai arba iškraipyta jų prasmė; įrodymai įvertinti šališkai, atskirai,
nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, nuosprendis grįstas ir
neištirtais įrodymais; nebuvo pateikti motyvai, kodėl kaltinamąjį teisinantys
įrodymai priimti, o kaltinantys – atmesti; apeliacinės instancijos teismo
nuosprendis neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų;
neįvykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutarties šioje
byloje privalomi reikalavimai. Šie pažeidimai, prokuroro teigimu, yra esminiai,
sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti
bylą bei priimti teisingą sprendimą.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų
kolegijos šališkumo. Skundžiamą 2009 m.
kovo 13 d. nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko
V. Kažio bei teisėjų V. Ražinskaitės ir S. Knizlerio. Vienas iš
šiame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų šaltinių yra G. B.
tiesioginiai parodymai apie kaltinamąjį A. A. Pats G. B. buvo
nuteistas už R. G. nužudymą ir jo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas
priimant Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį. Šį
nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko V. Kažio,
teisėjų V. Ražinskaitės ir A. Bielskio. Kaip matyti, abu kartus
G. B. įrodymų patikimumas buvo vertinamas dviejų tų pačių teisėjų, t. y.
V. Kažio ir V. Ražinskaitės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant šią
baudžiamąją bylą, prokuroras, vadovaudamasis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4
punktu, pareiškė šiems teisėjams nušalinimą, tačiau teismo nutartimi prašymas
buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog 2002 m. rugsėjo 26 d. nuosprendyje
G. B. parodymai R. G. nužudymo epizode nebuvo vertinami, nes
R. G. nužudymo epizodas nebuvo apeliacinių skundų nagrinėjimo dalykas.
Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
1 dalyje įtvirtinta baudžiamojo proceso šalių teisė į bešališką teismą. Europos
Žmogaus Teisių Teismas byloje Daktaras prieš Lietuvą yra nurodęs, kad
teismo bešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti
subjektyviai bešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai
turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti
bešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas
garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Lietuvos teismų
praktikoje teismo šališkumas taip pat suprantamas subjektyviąja ir objektyviąja
prasme ir šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo
bent vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje
išvardytų priežasčių. Abiejuose minėtuose nuosprendžiuose G. B. parodymai
buvo vertinti jų pakankamumo ir patikimumo aspektais, taip pat ir apie R. G.
nužudymo aplinkybes. Tiek 1961 m. BPK 374 straipsnio 4 ir 6 dalyse, tiek
ir 2002 m. BPK 320 straipsnio 3 bei 5 dalyse yra įtvirtinta teismo pareiga
esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų aspektu patikrinti visą bylą,
nepaisant to, ar dėl jų yra gautas apeliacinis skundas, ir dėl jų priimti
sprendimus net ir tų nuteistųjų atžvilgiu, kurie nepadavė skundų. Šių reikalavimų
kolegija laikėsi ir patikrino visą bylą bei pažeidimų nenustatė. BPK 20
straipsnio 5 dalyje įtvirtintas ir nešališko įrodymų vertinimo principas. Atsižvelgiant
į visa, kas paminėta, kasatoriaus manymu, teismas, vertindamas įrodymus šioje
byloje nebuvo nei objektyvus, nei nešališkas. Be to, teismas G. B.
parodymų nelaikė patikimais, nes juos paneigia asmens, nuosprendyje įvardinto
kaip „V. K.“, parodymai, kurie nepaneigiami. Tačiau nuosprendis gali būti
grindžiamas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais, tuo tarpu byloje nėra
duomenų, kad teismo ar ikiteisminio tyrimo metu būtų buvęs apklaustas toks
asmuo. Laikant, jog tai galimai turimas omenyje J. K., reikia pažymėti,
kad jo parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais ir paneigti G. B.
parodymų patikimumą, nes būtent jis turėjo aiškų ir nenuneigiamą motyvą duoti
parodymus, paneigiančius G. B. parodymus apie A. A. vaidmenį. Iš
byloje esančio 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžio matyti, kad G. B. dėl
nusikalstamų gaujų nesutarimų organizavo kelis pasikėsinimus nužudyti
J. K. Šioje byloje yra 1999 m. J. K. duoti parodymai apie tai, kad
G. B. pavardė jam nieko nesako, tokio asmens jis nepažįsta, kai tuo tarpu
šioje baudžiamojoje byloje (dėl kurios nagrinėjamas kasacinis skundas)
J. K. parodė, jog jis 1995 m. matė savo pažįstamus G. B. ir
R. G. bendraujant bei važiuojantį į sandėlius, kur jų laukė A. A. Tai
rodo, jog J. K. parodymai apie G. B. ir A. A. pažintį iki 1995
m. R. G. nužudymo negali būti laikomi patikimais ir paneigiančiais
G. B. parodymų patikimumą.
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų surašant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir kasacinės
instancijos teismo įpareigojimų neįvykdymo. BPK
331 straipsnio 1 dalyje numatyta, kokios aplinkybės turi būti išdėstytos
išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, o to paties straipsnio 2 dalyje
numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje turi nurodyti ne tik
visas nustatytas bylos aplinkybes, bet ir įrodymus, kurie yra pagrindas teismo
išvadoms, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip
vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Byloje esantys ikiteisminio tyrimo metu
bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duoti kai kurių liudytojų
parodymai yra prieštaringi ar net iš esmės skiriasi : V. M. parodymai dėl
atsiskaitymo tarp UAB „Animus“ ir UAB „Era“ už įgytą panaudojant R. G.
pinigus sviesto krovinį, R. G. ir A. A. konfliktų aplinkybes bei UAB
„Era“ sąskaitas; A. L. parodymai dėl A. A. ir G. B. pažinties
iki R G. nužudymo; M. P. parodymai dėl atsiskaitymo už krovinį
aplinkybių, sumų dydžių ir datų. Iš dalies prieštaringi ir H. S.
parodymai, duoti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, apie šių
asmenų įsiskolinimų ir atsiskaitymų aplinkybes. Nuosprendyje, anot kasatoriaus,
šie parodymai neišanalizuoti, jų visuma su kitais įrodymais nepalyginta ir
neįvertinta. Nėra motyvų, paaiškinančių, kodėl remiamasi tik A. A.
palankiausia įrodymų dalimi, o kiti įrodymai atmetami arba paliekami be jokio
teisinio vertinimo. Nuosprendyje nurodžius, kodėl kitaip vertinami vieni ar
kiti įrodymai, neatskleidžiamas jų turinys, konkrečiai – ką yra parodę šie
asmenys vienoje ar kitoje proceso stadijoje. Tai yra esminis nuosprendžio
trūkumas, nes nesant tokių duomenų, teismo motyvai dėl įrodymų vertinimo lieka
niekuo nepagrįsti. Taip pat nuosprendyje nėra liudytojų M. T. bei
R. P. parodymų turinio, tik apsiribota išvada, kad jų parodymais
patvirtinamos vienos ar kitos A. A. palankios aplinkybės, tuo tarpu ta šių
asmenų parodymų dalis, kuri neatitinka nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų ar
nėra palanki išteisintajam A. A., išvis nepaminėta. Taigi, apeliacinės
instancijos teismas sprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti
naujojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, bei išdėstė ne visas aplinkybes, kurias
turėjo išdėstyti. Toks nuosprendžio surašymas neatitinka BPK 331 straipsnio 1
ir 2 dalyse išdėstytų reikalavimų, taigi toks nuosprendis negali būti
pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Be to, apeliacinės instancijos teismas
neįvykdė visų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d.
nutartyje išdėstytų privalomų reikalavimų, tame tarpe – išanalizuoti
prieštaringus V. M., H. S., M. P. ir paties A. A. parodymus apie
įsiskolinimų ir atsiskaitymų su R. G. aplinkybes. Tai sukliudė teismui
išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų – BPK 20 straipsnio 3-5 dalyse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių
pažeidimų ir kasacinės instancijos teismo įpareigojimų neįvykdymo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, jog bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų
dėl nusikaltimo savanaudiško motyvo – A. A. siekio išvengti skolos
R. G. grąžinimo. Tokią išvadą teismas grindė byloje esančiu po R. G.
nužudymo atliktu tarptautiniu pavedimu, kuriuo UAB „Animus“ Lenkijos
Respublikos firmai „Ango“ pervedė 168 000 JAV dolerių. Teismas padarė išvadą,
jog šis pervedimas buvo atsiskaitymas su UAB „Era“ už „Ango“ nupirktą sviestą,
V. M. panaudojant R. G. pinigus. Teismas nusprendė, jog UAB „Era“
pavadinimas pavedime nurodytas siekiant išvengti mokesčių, nes byloje nėra
nustatyta, kam realiai priklausė ši sąskaita. Teismas pripažino, jog R. G.
buvo pažįstamas su A. A. ir kad šis jam skolos negrąžino, ką įrodo ir
policijos pareigūno T. U. parodymai, jog prieš mirdamas R. G.
paminėjo skolos negrąžinimo faktą bei įtarė, kad dėl to A. A. arba
O. L. ir bus užsakę jo nužudymą. Tačiau šį faktą teismas pripažino
prielaida ir nurodė, jog tai negali būti įrodymu, nes nukentėjusysis tik
spėliojo, kas galėjo į jį pasikėsinti. Teismo baigiamasis aktas gali būti
grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami išanalizavus
jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su
kitais byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu minima apeliacinės instancijos
teismo išvada, anot kasatoriaus, padaryta vieną byloje esantį įrodymą (t. y.
168 000 JAV dolerių pavedimą) vertinant atsietai nuo kitų byloje esančių
įrodymų bei iškraipant šio įrodymo prasmę. V. M. parodė, jog minėtas
pavedimas neturi nieko bendro su sviesto sandoriu bei paaiškino sandorio tarp
UAB „Animus“ bei UAB „Era“ sudarymo aplinkybes, jog siekiant išvengti mokesčių,
panaudojant UAB „Era“ buvusias R. G. lėšas, „Ango“ iki sviesto pardavimo
buvo pervesta 400 000 – 600 000 JAV dolerių, mokėtoju nurodant UAB „Era“, o
sviesto gavėju – UAB „Animus“, ir pagal susitarimą lėšos turėjo būti grąžintos ne
UAB „Ango“, su kuria už sviestą buvo atsiskaityta iš anksto, o pervestos į
V. M. nurodytas UAB „Era“ sąskaitas. „Ango“ direktorius parodė, jog iš UAB
„Animus“ jie nėra gavę jokių pinigų. Teismas padarė išvadą, kad ši sąskaita
galėjo priklausyti V. M. arba UAB „Era“, tačiau tokia teismo išvada, anot
kasatoriaus, prieštarauja bylos medžiagai. Lenkijos bankas pranešė, jog jame iš
vis nėra sąskaitos tokiu numeriu, koks nurodytas pavedime, be to, jame nebuvo
tvarkomos jokios sąskaitos, kurios priklausytų UAB „Era“ arba V. M. Be to,
V. M. parodymus apie išankstinį apmokėjimą už sviestą tiesiogiai
patvirtino M. P. pateikti iš „Ango“ gauti su sviesto pirkimo sandoriu
susiję muitinės ir finansiniai dokumentai. Iš pateiktų memorialinių orderių,
telegrafinių pervedimų patvirtinimų matyti, jog į muitinės dokumentuose dėl
sviesto pardavimo nurodytas „Ango“ sąskaitas per 6 kartus buvo pervesta bendra
334 208,96 JAV dolerių suma. Visais atvejais šiuos pinigus pervedė UAB „Era“,
t.y. firma, kuriai vadovavo V. M., o gavėju nurodyta UAB „Animus“. Tai
įrodo, jog su UAB „Ango“ buvo atsiskaityta iš anksto, o šiems mokėjimams pagal
liudytojų V. M., H. S. ir V. M. parodymus buvo panaudotos UAB
„Era“ laikomos R. G. piniginės lėšos. Taigi, šie įrodymai nepatvirtina
fakto, jog 168 000 JAV dolerių pavedimas turėtų ką nors bendro su sviesto sandoriu
ar su R. G. lėšomis, nes jis atliktas jau po R. G. nužudymo, suma,
kurios R. G. reikalavo iš A. A. (200 000 – 280 000 JAV dolerių), ir
minėto pavedimo suma ženkliai skiriasi, mokėta ne į UAB „Era“ ar R. G. bei
jo žmonos sąskaitas, bet į sąskaitą, apie kurios realų egzistavimą nėra jokių
duomenų ir kuri nepriklausė nė vienai iš su sandoriu susijusių šalių. Apeliacinės
instancijos teismas, remdamasis R. G. našlės giminaičio M. T.
parodymais neva jis girdėjo, kad skola grąžinta partneriams Rusijoje, padarė
išvadą, kad A. A. skolą po R. G. mirties grąžino, tačiau teismas
nevertino paties A. A. parodymų apie tai, kad jis M. T. nepažįsta, su juo
susitikęs nebuvo ir apie 200 000 JAV dolerių skolą nekalbėjo, jokiems
partneriams Rusijoje jos negrąžino, nes jų nepažįsta ir į jį dėl skolos niekas
nesikreipė. Šie įrodymai, kaip ir H. S. parodymai, kad skola grąžinta
nebuvo, T. U. parodymai apie R. G. priešmirtinį pasakymą apie skolą,
taip pat liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai apie iš
A. A. sužinotus veiksmus bei G. B. parodymai apie A. A. pavedimą
nužudyti R. G. apeliacinės instancijos teismo jų viseto aspektu vertinti
nebuvo ir išvadų dėl jų viseto, kasatoriaus teigimu, nuosprendyje nepateikta,
kaip ir motyvų, kuriais remiantis šie įrodymai atmetami. Taigi dėl piniginių
lėšų grąžinimo nuosprendyje padarytos prieštaringos išvados, kurios nėra
pagrįstos byloje esančiais įrodymais; dėl savanaudiškų paskatų požymio nebuvimo
esantys prieštaravimai yra esminiai ir jų nepašalinus nuosprendis negali būti
laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimu. Taip pat kasatorius pažymi, jog apeliacinės instancijos
teismas netyrė, neanalizavo ir neįvertino M. P. pateiktų memorialinių orderių
bei telegrafinių pervedimų, nors toks privalomas nurodymas buvo išdėstytas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje, nesirėmė
ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais apie faktus,
sužinotus iš A. A. įkalinimo įstaigoje, motyvuodamas tuo, kad šie
parodymai prieštarauja kitų su A. A. kalėjusių asmenų – A. Z. bei
G. K. – parodymams, be to, kad jo parodymų negalima patikrinti BPK 20
straipsnio 4 dalyje numatytais veiksmais. Tačiau apeliacinės instancijos
teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. A. buvo kalinamas skirtingose
vietose, siekdamas įsitikinti, ar liudytojas Nr. 1 iš tiesų kalėjo su A. A.,
nepagrįstai nelygino atsakymuose iš šių įkalinimo įstaigų gautų duomenų. Be to,
skirtingai, nei nurodyta nuosprendyje, liudytojo Nr. 1 parodymai buvo
patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytais proceso veiksmais: šis
liudytojas buvo apklaustas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės
instancijos teisme bylą nagrinėjant pirmą kartą; tiek A. A., tiek jo
gynėjams buvo sudaryta galimybė užduoti šiam liudytojui klausimus ir šia teise
jie aktyviai naudojosi; apie šio liudytojo atsiradimo byloje aplinkybes
paaiškino LKPB ONTT operatyvinis darbuotojas M. G.; jokių duomenų, kad
minėtas liudytojas duoda melagingus parodymus ar turi tikslą apkalbėti
A. A., byloje nėra; pats įrodymas gautas teisėtu būdu ir jam suteiktas
anoniminio liudytojo statusas atitinka BPK 198-200 straipsniuose numatytus
anonimiškumo taikymo pagrindus ir sąlygas. Taigi, teismo išvada, kad šio
liudytojo parodymų negalima patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytais
procesiniais veiksmais, padaryta byloje esant duomenims, kurie šiai išvadai
prieštarauja ir yra pagrįsta prielaidomis, o ne nustatytais faktais ar
konstatuotais įstatymų pažeidimais. Teismas, padarydamas tokias išvadas,
motyvavo tuo, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai,
tačiau, anot kasatoriaus, ši nuostata taikytina tik tais atvejais, kai
išnaudotos visos procesinės galimybės surinkti, pateikti naujus, patikrinti ir
įvertinti visus bylos duomenis ir pašalinti prieštaravimus. Be to, turi būti
aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos tesimo nuosprendis
yra naikinamas ar keičiamas, o to padaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos
teismo išvados, jog G. B. parodymų apie pasiruošimo R. G. nužudymui eigą
nepatvirtina byloje esančių telefoninių kontaktų datos ir laikas, padarytos
nevertinant byloje esančių telefoninių pokalbių išklotinių duomenų apie
A. A. ir R. G. bei iš karto po to buvusius A. A. ir O. L. bei
O. L. ir G. B. telefoninius kontaktus, nekreipiant dėmesio į tai, jog
G. B. nurodė, kad jie naudojosi keleto mobiliojo ryšio telefono abonentų,
registruotų kitų asmenų vardais, kurių numerių nepamena. Taip pat nekreiptas
dėmesys ir į tai, jog dėl G. B. parodymų vertinimo R. G. nužudymo
epizode pasisakyta eilėje įsiteisėjusių teismo sprendimų: Vilniaus apygardos
teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendyje konstatuota, jog įrodyta, kad
O. L. G. B. degalinėje „Neste“ parodė asmenį, kurį reikia nužudyti;
jog G. B. savo parodymais padėjo išaiškinti tyčinį R. G. nužudymą,
kitus nužudymus bei su tuo susijusius asmenis, kad R. G. nužudymas buvo
užsakytas dėl pinigų, kurių grąžinimo siekė išvengti užsakovas – nenustatytas
asmuo, vardu „Alius“. Taip pat šiame nuosprendyje konstatuota, kad G. B.
duoti parodymai teisingi, nes jų pagrindu atskleisti kiti nusikaltimai.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijoje konstatuota, jog apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas net
iš esmės vieno asmens aprodymais nėra pagrindas kvestionuoti proceso
teisingumą, jei kaltinamasis turėjo galimybę pats ar padedamas gynėjo
įgyvendinti savo gynybos teises dėl šių parodymų ir suteikiama pakankama ir
tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti
šiam liudytojui klausimus parodymų davimo metu arba vėliau procese (pvz., Saidi
v. France, S. N. v. Sweden bylos). Teisiamųjų posėdžių
protokoluose užfiksuota, jog šiomis teisėmis tiek gynyba, tiek pats
kaltinamasis A. A. naudojosi aktyviai.
Apibendrindamas kasatorius teigia, jog visi
skunde išvardyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sukliudę
teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą,
todėl nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teisme.
Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų
kolegijos šališkumo
Kasaciniame skunde
teigiama, jog prokuroras išdėstė nušalinimo pagrindus, numatytus BPK 58
straipsnio 1 dalies 4 punkte, dviems iš bylą nagrinėjusių teisėjų, nurodydamas,
kad du iš apeliacine tvarka bylą nagrinėjusių teisėjų jau anksčiau buvo
nagrinėję apeliacine tvarka R. G. nužudymo bylą, kurioje buvo nuteisti I. M., V.
J. ir G. B., todėl jie jau yra pareiškę nuomonę dėl G. B. parodymų ir gali
būti varžomi savo ankstesnės pozicijos.
Kasacinio skundo
argumentai šiuo procesiniu klausimu yra nepagrįsti. Kasatorius neteisingai aiškina
bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas teigdamas, jog BPK 320 straipsnio 3 bei 5
dalyse yra įtvirtinta teismo pareiga esminių baudžiamojo proceso kodekso
pažeidimų aspektu patikrinti visą bylą, nepaisant to, ar dėl jų yra gautas
apeliacinis skundas, ir dėl jų priimti sprendimus net ir tų nuteistųjų
atžvilgiu, kurie nepadavė skundų. BPK
320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to
prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė
apeliacinius skundus. Turima galvoje – pagal paduotus apeliacinius skundus, nes
apeliacinio proceso funkcija yra ne revizinė–priežiūrinė, o pateiktuose skunduose
išdėstytų prašymų ribose. Jau minėto BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog
apeliacinio nagrinėjimo ribos yra išplečiamos, kai nustatomi esminiai baudžiamojo
proceso pažeidimai, nepaisant to, ar gautas dėl jų apeliacinis skundas, ne tik
dėl asmens, kuris padavė skundą, tačiau ir dėl kitų skundo nepadavusių
nuteistųjų. Tačiau tai nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas privalo
tikrinti ir tas nusikalstamas veikas, dėl kurių nebuvo paduoti skundai. Todėl apeliacinės
instancijos teisėjų kolegija pagrįstai atmetė pareikštą nušalinimą, motyvuodama
tuo, jog 2002 m. rugsėjo 26 d. nuosprendyje G. B. parodymai dėl R. G. nužudymo
nebuvo vertinami, nes šis nusikaltimas nebuvo apeliacinių skundų nagrinėjimo
dalykas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjai nebuvo išreiškę
pozicijos, kuri būtų galėjusi varžyti jų laisvę vertinti įrodymus ar kelti šiuo
pagrindu abejones jų objektyvumu.
Dėl BPK 20
straipsnio 3-5 dalyse įtvirtintų nuostatų taikymo ir kasacinės instancijos
teismo įpareigojimų nevykdymo
Apeliacinės
instancijos teismas teisingai nustatė pagrindinius bylos aplinkybių teisminio
nagrinėjimo objektus, pripažindamas, jog esminiai įrodymų šaltiniai pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje pripažįstant A. A. kaltu bendrininkavus tyčia
nužudant R. G. dėl savanaudiškų paskatų yra liudytojo G. B. ir liudytojo Nr. 1,
kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai. Kiti įrodymų šaltiniai – liudytojų T.
U., V. M., A. L., H. S., R. M., A. L., R. P. ir M. P. parodymai – nepateikia
tiesioginių duomenų apie A. A. dalyvavimą nusikaltime, todėl
jie yra reikšmingi kaip duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys tam tikras
aplinkybes apie R. G. verslo ryšius ir kontaktus su A. A. bei svarbūs
vertinant G. B. ir liudytojo Nr. 1 parodymus.
Skirtingų
instancijų teismai, vadovaudamiesi iš esmės tais pačiais baudžiamojo proceso
metu surinktais įrodymais, priėmė priešingus sprendimus. Pirmosios instancijos
teismas padarė išvadą, jog neabejotinai įrodyta, kad A. A. organizavo R. G.
nužudymą ir nuteisė jį pagal BK 18 straipsnio 4 dalį, 105 straipsnio 8 punktą,
o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog ištirti įrodymai yra
prieštaringi ir nepatikimi, todėl jais negali būti grindžiama A. A. kaltė
dėl R. G. nužudymo.
Baudžiamojo
proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos
yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.
Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie
reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra
subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose
ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas
argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės
taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir
nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus
bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą
visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas
priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir
po to daryti apibendrinančias išvadas.
Kasaciniame skunde
pagrįstai teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino
atsietai vienus nuo kitų. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nemažai
vietos skirta G. B. parodymams, tačiau jie nagrinėjami iš dalies
selektyviai, jų vertinimas pagrįstas skeptiška pozicija remiantis tuo, jog G. B.
neturi pareigos duoti teisingus parodymus, nes neatsako už melagingų parodymų
davimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog G. B. buvo įspėtas kaip
liudytojas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį
ir nustatyta tvarka prisiekė sakyti tiesą. Tai, kad G. B. bylos ikiteisminio tyrimo
ir teisminio nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikaltimą bei padėjo
atskleisti R. G. nužudymo aplinkybes ir už tai valstybinis kaltintojas prašė
skirti švelnesnę bausmę, savaime nedaro jo parodymų mažiau vertingais ar
abejotinais. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas G. B.
parodymus prieštaringais ir nepatikimais, rėmėsi pernelyg akcentuota kritine
nuostata jo parodymų atžvilgiu. Liudytojo G. B. parodymų analizė iš esmės buvo
paremta detaliu aplinkybių gretinimu su kitų įrodymų duomenimis apie bylos aplinkybes,
visus nesutapimus ir neatitikimus pripažįstant prieštaravimais, nesiaiškinant
šių neatitikimų esmės. Apeliacinės instancijos teismas iškėlė labai aukštus
reikalavimus G. B. parodymų tikslumui neatsižvelgdamas į tai, kad nuo
nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip 10 metų, šis nusikaltimas nebuvo
vienintelis G. B. nusikalstamoje veikloje, todėl tokios detalės kaip
automobilio VW Golf kėbulo konstrukcija, telefoninių ryšių kontaktų tikslios
datos, kokiu abonentiniu numeriu buvo skambinta, natūraliai gali būti pamiršti
ir netgi keltų didesnes abejones, jei šios kasdieninės detalės būtų tikslios.
Be to, G. B. nurodė, jog 1995 metais turėjo ne vieną telefoną. Pripažinęs G. B.
parodymus aiškiai neteisingais, apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų,
kodėl G. B. nori apkaltinti A. A. labai sunkaus nusikaltimo padarymu ir šiuo
klausimu nepriėmė jokio procesinio sprendimo. Apibendrinant darytina išvada,
jog apeliacinės instancijos teismo atliktas G. B. parodymų tyrimas yra paremtas
ne esminių faktinių duomenų apie nusikaltimo padarymą analize, o detalių
vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais,
neįvertinant minėtų parodymų santykio su kitais įrodymais loginio integralumo
aspektu. Apeliacinės instancijos teismas neatliko chronologinės G. B. parodymų
analizės pradedant jo pirminiais parodymais, apklausiant jį kaltinamuoju ir
chronologine tvarka lyginant jo parodymus su vėlesniais. Tokiu būdu būtų
galimybė išsiaiškinti, ar jo teiginiai apie esmines nusikaltimo aplinkybes
nuosekliai evoliucionavo nuo lakoniškų paaiškinimų į išsamius taikant įvairius
procesinius veiksmus (įvykio vietos apžiūrą, parodymų patikrinimą vietoje,
asmens atpažinimą ir kt.), ar buvo dirbtinai akumuliuojami kitomis procesiniais
įstatymais nenumatytomis priemonėmis.
Kasaciniame
skunde pagrįstai nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai
išnagrinėjo liudytojo Nr. 1, kurio asmens tapatybei taikytas anonimiškumas,
parodymus, be įstatyminio pagrindo juos eliminavo, motyvuodamas tuo, kad jų
negalima patikrinti BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytomis priemonėmis.
Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, jog minėtas liudytojas buvo įspėtas dėl
melagingų parodymų davimo, nėra duomenų, kad jo parodymai gauti neteisėtu būdu,
jam suteiktas anoniminio liudytojo statusas atitinka anonimiškumo taikymo
sąlygas ir pagrindus, numatytus BPK 198-200 straipsniuose, nes asmenų,
susijusių su nusikalstamu pasauliu bendradarbiavimas su teisėsaugos pareigūnais
suteikiant informaciją apie kitų asmenų padarytus nusikaltimus pastarųjų yra
ypatingai neigiamai vertinamas, todėl kelia dideles grėsmes tokius parodymus
davusio asmens saugumui. Šis liudytojas buvo apklaustas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismuose, proceso dalyviams buvo sudarytos galimybės
užduoti klausimus, teismas turėjo susipažinti su jo anketiniais duomenimis,
esančiais įslaptintame pakete, apie šio asmens atsiradimo byloje aplinkybes
buvo apklaustas ir davė parodymus operatyvinis darbuotojas M. G., todėl teismas
galėjo pasitikslinti aplinkybes, dėl kurių išdėstė abejones apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas turėjo
įvertinti, jog anoniminio liudytojo parodymų atsiradimo byloje aplinkybių
konkretizavimas gali būti tiesiogiai susijęs su galimybėmis jį identifikuoti,
todėl šių parodymų patikrinimas tokiu būdu pagrįstai buvo apribotas, o ne
varžomas dėl kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs tik
dalį asmenų, kurie buvo suėmime kartu su A. A., neturėjo pagrindo išvadai, jog
išteisintasis apie bylos aplinkybes su niekuo nekalbėjo, juolab remtis A. A.
parodymais, kai išteisinamajame nuosprendyje pripažino, jog nuteistasis neturi
pareigos duoti teisingus parodymus ir jis tokia savo procesine padėtimi aktyviai
naudojasi. Anoniminio liudytojo Nr. 1 parodymai galėjo būti vertinami kitais
būdais, tikrinant juos integralumo aspektu, gretinant su kitais byloje
esančiais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytojas Nr. 1
nurodė ir naujas aplinkybes, kurių nėra baudžiamoje byloje – apie tai, jog A. A.
turėjo verslo reikalų su V. M. dėl dyzelino ir batų prekybos, todėl V. M. buvo
skolingas A. A., tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių
netikslino ir nesiaiškino, nors jos kaip tik ir galėtų patvirtinti šio
liudytojo parodymų savarankiškumą. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies
selektyviai tyrė bylos aplinkybes bei vertino kitus baudžiamosios bylos proceso
metu surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuose
yra pripažinta, jog nepaisant A. A neigimo apie jo asmeninius kontaktus su
R. G., neginčytinai įrodyta, kad A. A. ir R. G. ne kartą buvo susitikę ir
bendravo dėl atsiskaitymo už sviestą, tačiau padaręs tokią išvadą teismas toliau
netyrė ir nevertino liudytojų V. M., A. L., R. M. ir A. L. parodymų apie šių
susitikimų aplinkybes bei A. A. ir R. G. kontaktų pobūdį. Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje neišanalizuoti ir liudytojo M. P. parodymai dėl
atsiskaitymo už krovinį aplinkybių, sumų dydžių, liudytojo H. S. parodymai dėl V.
M., A. A. įsiskolinimų ir atsiskaitymų aplinkybių po R. G. nužudymo. Apeliacinės
instancijos teismas nepakankamai dėmesio skyrė ir liudytojo T. U. parodymams
nurodydamas, jog R. G. priešmirtiniai parodymai, jog dėl sprogdinimo įtaria
„Alių“ iš Kauno, yra tik prielaidos, kurios iš esmės niekuo neparemtos. Tokia
išvada negali būti laikoma teisinga ir išsamia, nes liudytojas T. U.
nurodė, jog ligoninėje R. G. paaiškino, kad sprogdinimą dėl skolų padarė O. L.
ir „Alius“ iš Kauno. Dėl O. L. dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme yra
pasisakyta 2001 m. spalio 22 d. nuosprendyje, todėl šių duomenų negalima
laikyti vien prielaida. Tuo tarpu vertinant liudytojo J. K. parodymus, nebuvo
atsižvelgta į jo priešiškus santykius su G. B. Visi paminėti įrodymų šaltiniai
nebuvo išgryninti ir įvertinti konteksto aspektu su pagrindiniais bylos
įrodymais – liudytojų G. B. ir liudytojo Nr. 1, kurio tapatybei taikytas
anonimiškumas, parodymais kaip dalies ir visumos santykis. Teisingai
kasaciniame skunde nurodyta, jog išteisinamajame nuosprendyje nėra liudytojų M.
T. bei R. P. parodymų turinio, tik apsiribota išvada, jog jų parodymais
patvirtinamos vienos ar kitos A. A. gynybinei pozicijai palankios aplinkybės,
o ta dalis, kuri prieštarauja šiai pozicijai, neaptarta. Apeliacinės
instancijos teismas neištyrė ir neįvertino M. P. pateiktų memorialinių orderių
bei telegrafinių pavedimų, nors šių aplinkybių ištyrimas buvo akcentuotas ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje.
Remdamasi išdėstytais
argumentais, kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas
neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino
nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę
išteisintojo A. A. gynybinei pozicijai.
Šios
priežastys sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą spendimą, todėl tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla
perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Teisėjai Egidijus
Bieliūnas
Viktoras Aidukas
Alvydas Pikelis