Baudžiamoji byla Nr. 1A-512-238/2018

              Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37405-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algerdo Urbšio,

sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Dianai Vorvul,

dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,

nuteistojo E. Ž. gynėjai advokatei Linai Gervelienei,

nukentėjusiajam D. A.,

civilinei ieškovei R. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį: visą šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.; tęsti mokslą (duomenys neskelbtini), o ją baigus – per mėnesį laiko pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nepilnamečio nukentėjusiojo D. A. įstatyminei atstovei R. A. 60,03 Eur (šešiasdešimties eurų 3 centų) turtinę žalą; neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų, per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. E. Ž. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 19 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, nepilnamečiui nukentėjusiajam D. A. sudavė du smūgius ranka į galvos sritį ir ne mažiau kaip du smūgius ranka į kairę ranką, kuria nukentėjusysis dengėsi galvą, tuo dėl kairio riešo kaulo – laivakaulio įstrižinio lūžimo nukentėjusiajam padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.
2. Apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) nuteistasis E. Ž. prašo Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teismui pripažinus, kad jis yra nuteistas pagrįstai, prašo panaikinti teismo jam paskirtą įpareigojimą laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.
1. Skunde nurodo, kad teismas negalėjo remtis liudytojo V. B. parodymais, nes jo parodymai yra prieštaringi. Kadangi V. B. yra nukentėjusiojo D. A. draugas, tikėtina, kad jis savo parodymus suderino su D. A. parodymais ir teisme jų abiejų parodymai dėl neva jo suduotų smūgių D. A. sutapo. Tačiau teisme jis nurodė, kad V. B. nubėgo visai ne į tą pusę, kurią jis nurodė, o nubėgo už daubos, iš kur niekaip negalėjo matyti įvykio vietos. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, V. B. ir D. A. nurodė skirtingas kelio puses, kurioje sustojo A. Ž. vairuojamas automobilis. V. B. parodymų patikrinimo protokolo fotolentelėje Nr. 11 užfiksuota kairė kelio pusė, kurioje sustojo A. Ž. vairuojamas automobilis. D. A. parodymų patikrinimo protokolo fotolentelėje Nr. 17 nurodyta dešinė kelio pusė, kurioje sustojo A. Ž. automobilis. Jis patvirtino, kad jo motinos vairuojamas automobilis sustojo dešinėje kelio pusėje. Taigi, V. B. ir D. A. nurodytos automobilio sustojimo vietos akivaizdžiai skiriasi, iš ko galima daryti išvadą, kad, pamatęs atvažiuojantį juodos spalvos automobilį, V. B. nubėgo ir konflikto aplinkybių nematė. Tokią išvadą suponuoja ir liudytojo L. Z. parodymai teisme, kuomet jis nurodė, kad, susitikus V. B., šis jam sakęs, kad gali būti sumuštas D. A., o kad pats būtų matęs, kaip E. Ž. mušė D. A., V. B. nenurodė. Nukentėjusiojo D. A. parodymų, kad jį sumušė būtent jis, nepatvirtino liudytojų A. Ž. ir V. S. parodymai. V. S. nurodė, kad, būdamas savo sklype, išgirdo triukšmą ir iš karto nuėjo pažiūrėti prie medžių juostos, esančios prie kelio. Jis matęs prie automobilio stovintį E. Ž., o nuo jo 10-20 metrų atstumu pievoje stovintį jaunuolį. Jie abu ginčijosi, ir V. S. girdėjo, kaip jaunuolis sakęs „nudėsiu tavo šunį“. Iš automobilio išlipusi A. Ž. ir liepusi E. Ž. lipti į automobilį. Jis įlipo, ir automobilis nuvažiavo. Liudytojas teigė, kad jokių smūgių E. Ž. nesudavė, jis supratęs, kad konfliktas vyko dėl šuns. Ikiteisminio tyrimo metu D. A. buvo nurodęs, kad sakęs, jog E. Ž. pasiimtų savo šunį, nes jį užmuš. Taigi, liudytojas V. S. neabejotinai matė visą įvykį, nes girdėjo netgi pokalbį tarp jo ir D. A.. Liudytoja A. Ž. taip pat patvirtino, kad jis nesudavė nei vieno smūgio D. A., taip pat nurodė, kad jis su D. A. kalbėjosi 15-20 metrų atstumu, ir jis nebuvo prie D. A. net priėjęs. Logiška manyti, kad D. A., būdamas išsigandęs besivejančio šuns ir jo, bėgdamas griuvo ir patyrė kairės rankos riešo kaulo – laivakaulio įstrižinį lūžį. Specialisto išvadoje Nr. G 914/2017(06) nurodyta, kad D. A. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Tokia specialisto išvada suponuoja galimybę teigti, kad kairės rankos riešo lūžį D. A. patyrė griūdamas ir nepagrįstai jį apkalbėjo.
2. Skunde taip pat nurodo, kad 2017 m. liepos 19 d. vakare apžiūrint D. A. ligoninėje, kraujosruvos kairės rankos rieše nenustatytos ir nenurodytos. Logiška manyti, kad kraujosruva kairės rankos rieše būtų atsiradusi, jei D. A. būtų suduotas stiprus smūgis, nuo kurio būtų lūžęs kairės rankos riešas. Ligoninėje D. A. smegenų sukrėtimas nustatytas tik remiantis jo subjektyviais nusiskundimais, nebuvo atliekama nei kompiuterinė smegenų tomograma, nei magnetinis rezonansas. 2017 m. liepos 24 d. D. A. epikrizėje nurodyta, kad stebimas 1-o laipsnio nistagmas (tai spontaniški, nevalingi akių judesiai), kitos meninginės, neurologinės simptomatikos nestebima. Liudytojas A. V. teisme nurodė, kad žvejodamas jis matė praeinančius tris jaunuolius su meškerėmis. Po 3-5 minučių jis pamatęs, kad vienas vaikinas greitai prabėgo pro jį. Dar po kiek laiko prie jo priėjo D. A. ir pasakė, kad juos sumušė, ir klausė, ar nematė, kur nubėgo jo draugas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad iki D. A. atbėgant prie A. V. niekas nebuvo sumuštas, D. A. savo draugų sumuštų nematė. Akivaizdu, kad D. A. dramatizavo įvykius, buvo nusiteikęs prieš jį, ir neatmetama galimybė, kad tuo metu bėgdamas ir griūdamas jau buvo susižalojęs ranką.
3. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai paskyrė įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Jis praeityje nėra teistas, nelinkęs į teisėtvarkos pažeidimus, mokosi (duomenys neskelbtini), charakterizuojamas teigiamai. Įpareigojimas būti namuose nakties metu paprastai skiriamas asmenims, kurie nusikalstamas veikas padaro nakties metu, o jam inkriminuojama veika padaryta dienos metu. Taigi, nėra jokio pagrindo jam paskirti įpareigojimą nakties metu būti namuose. Jis savo gyvenamąją vietą deklaravęs ir gyvena Alytuje, tačiau nuolat turi pasirūpinti savo nusenusiu ir neįgaliu seneliu G. Ž., gyvenančiu Nemunaičio kaime, Alytaus rajone, pas kurį, pablogėjus jo sveikatai, turi ir nakvoti. Seneliui yra nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. neterminuotai. Paskyrus įpareigojimą būti namuose nakties metu, jis neturėtų galimybės tinkamai pasirūpinti paramos ir priežiūros reikalingu seneliu.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis ir civilinė ieškovė nuomonės dėl nuteistojo apeliacinio skundo nepareiškė.
4. Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliaciniame skunde keliamas nuteistojo kaltės ir jam paskirto įpareigojimo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino E. Ž. kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.
8. BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Apeliantas nagrinėjamuoju atveju ginčija savo kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo sukėlimo teigdamas, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai jo kaltės nepatvirtina, o liudytojų parodymai prieštaringi.
9. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini. Nukentėjusysis D. A. 2017 m. liepos 24 d. protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 5) nurodė, kad 2017 m. liepos 19 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), netoli jo namų jį sumušė E. Ž., t. y. į galvos sritį sudavė du kartus, dėl kurių jis patyrė galvos smegenų sukrėtimą, taip pat pagavęs už kairės rankos ją tampė ir bandė jį pargriauti, dėl ko jam buvo sulaužytas kairės rankos riešas. Analogiškas aplinkybes nukentėjusysis D. A. nurodė tiek apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo (t. 1, b. l. 20, 21), tiek teisiamojo posėdžio metu. Liudytojas V. B. 2017 m. liepos 20 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam nepažįstamas jaunuolis priėjęs prie D. A. sudavė jam du smūgius į veidą (t. 1, b. l. 107, 108). Papildomos apklausos metu liudytojas nurodė, kad D. A. nuo jaunuolio gynėsi užsidengdamas rankomis ir tikrai matė, kad jam pataikė į ranką ne mažiau kaip du kartus (t. 1, b. l. 129, 130). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas patvirtino, kad matė kaip E. Ž. tris kartus sudavė D. A. – du smūgius į galvą ir vieną smūgį į ranką. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. B. ir D. A. nurodytos automobilio, kuriuo atvažiavo E. Ž., sustojimo vietos akivaizdžiai skiriasi, tačiau, skirtingai nei teigiama skunde, nėra pagrindo daryti išvados, kad, pamatęs atvažiuojantį juodos spalvos automobilį, V. B. nubėgo ir konflikto aplinkybių nematė. Toks nukentėjusiojo ir liudytojo nurodomos neesminės detalės dėl automobilio sustojimo vietos neatitikimas savaime nesukelia abejonių esminiais šių asmenų parodymais apie padarytą nusikalstamą veiką, kadangi tai galėjo būti nulemta dėl įvykio metu kilusio sąmyšio ir streso.
10. Apelianto teigimu liudytojas L. Z. nurodė, kad V. B. nesakė jam, kad pats matė kaip E. Ž. mušė D. A.. Tačiau iš liudytojo L. Z. teisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis nurodė, jog kalbant su V. B. šis pasakė, kad tikriausiai sumuštas D. A., po to jie nuėjo pas D. A. į namus ir iš tikrųjų matė, kad jis sumuštas. Taigi, šie liudytojo L. Z. parodymai nepatvirtina apelianto keliamų abejonių dėl liudytojo V. B. parodymų patikimumo.
11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo D. A. parodymų apie tai, kad jį sumušė būtent E. Ž., nepatvirtino liudytojų A. Ž. ir V. S. parodymai. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojų A. Ž. ir V. S. parodymai yra priešingi nei D. A. ir V. B. parodymai apie įvykio aplinkybes, tačiau pažymėtina, kad A. Ž. yra nuteistojo motina, o V. S. – dėdė, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, nuteistajam artimų asmenų parodymai turi būti vertinami kritiškai, kadangi byloje pakanka kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę. Apeliantas kelia versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs, tačiau ši versija yra laikytina tik niekuo nepagrįsta prielaida ir spėjimu, kadangi jos nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Specialisto išvada (t. 1, b. l. 86-87) patvirtina, kad D. A. galvos smegenų sukrėtimas, kairio riešo kaulo – laivakaulio įstrižinis lūžimas galėjo būti padaryta kieto buko daikto poveikyje galimai prie užduotyje nurodyto laiko ir aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų konfliktavęs su kitais asmenimis ar galėtų būti sužalotas kitomis aplinkybėmis. Apelianto teigimu, D. A. dramatizavo įvykius, buvo nusiteikęs prieš jį, tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, nukentėjusiojo patirti sužalojimai patvirtina, jog jam iš tiesų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ir jo nurodomos šio sveikatos sutrikdymo aplinkybės visiškai atitinka kitus bylos esančius įrodymus, išskyrus nuteistajam artimų asmenų – motinos ir dėdės parodymus. Teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybių, t. y., kad tai buvo padaryta nuteistojo E. Ž. tyčiniais veiksmais. Aukštesniojo teismo nuomone, iš nukentėjusiojo D. A. ir liudytojo V. B. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, negalima daryti išvados, kad jų parodymai yra prieštaringi ir neobjektyvūs – parodymai yra nuoseklūs, juose nėra jokių esminių prieštaravimų, parodymus taip pat visiškai patvirtina ir specialisto išvada dėl sveikatos sutrikdymo, todėl kritiškai vertinti jų nėra pagrindo.
12. Byloje neginčytinai nustačius, jog E. Ž. 2017 m. liepos 19 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, nepilnamečiui nukentėjusiajam D. A. sudavė du smūgius ranka į galvos sritį ir ne mažiau kaip du smūgius ranka į kairę ranką, kuria nukentėjusysis dengėsi galvą, tuo dėl kairio riešo kaulo – laivakaulio įstrižinio lūžimo nukentėjusiajam padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, jo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuota teisingai.
13. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai E. Ž. skyrė laisvės apribojimo bausmę, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą vidurkiui. Apeliaciniame skunde bausmės švelninimo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.
14. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti įpareigojimą būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, kadangi jam inkriminuojama veika padaryta dienos metu, taip pat paskyrus įpareigojimą būti namuose nakties metu, jis neturėtų galimybės tinkamai pasirūpinti paramos ir priežiūros reikalingu seneliu.
15. BK 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus, iš kurių vienas yra tam tikru laiku būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Teismas, parinkdamas įpareigojimų rūšis bei nustatydamas jų turinį, atsižvelgia į kaltininko asmenybės požymius, kurie lemia jo pavojingumą arba charakterizuoja asmenybę; ankstesnius teistumus; vertybinę orientaciją, elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos, nusikalstamos veikos priežastį, amžių, šeiminę padėtį, darbingumą, sveikatą ir kt.
16. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes ir manydamas, kad tai turės teigiamos įtakos nuteistosios elgesiui, pagrįstai paskyrė įpareigojimą laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. Byloje nenustatyta, kad minėtu įpareigojimu nuteistojo E. Ž. interesai gali būti pažeisti labiau, nei to reikalauja įstatymas. Įpareigojimai skiriami siekiant įgyvendinti bausmės tikslus ir paskirtį, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad skiriamas įpareigojimas turi sukelti nuteistajam neigiamas pasekmes, todėl tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas pagrindu tokį įpareigojimą panaikinti ar pakeisti, o sprendimas tenkinti apelianto norą išvengti bet kokių didesnių suvaržymų, susijusių su bausme, prieštarautų pačiai bausmės paskirčiai. Įpareigojimas būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., yra tikslinga poveikio priemonė, kuri nelaikytina pertekline ar neproporcinga. Vien tai, kad E. Ž. padaryta nusikalstama veika buvo padaryta dienos metu, savaime nepaneigia būtinybės apriboti nuteistojo laisvę nakties metu, kadangi jo padaryta nusikalstama veika yra smurtinio pobūdžio. Byloje taip pat nepateikta jokių duomenų, kad nuteistasis E. Ž. būtų paskirtas savo senelio globėju, todėl tenkinti apeliacinį skundą šioje dalyje pagrindo taip pat nėra.
17. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad Alytaus apylinkės teismo 2018 m. balandžio 17 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai              Kęstutis Dargužis

              Danguolė Šiugždinytė

              Algerdas Urbšys