Civilinė byla Nr. e2A-1239-945/2023
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01564-2023-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.5.7; 1.3.5.10; 3.3.1.20
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės ieškinį atsakovui R. K. dėl darbo ginčo išsprendimo iš esmės ir atsakovo R. K. priešieškinį ieškovei viešajai įstaigai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninei dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninė (toliau – ieškovė, darbdavys) prašė teismo perskaičiuoti atsakovui R. K. (toliau – atsakovas, darbuotojas) priteistiną sumą už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 9 d. iki sprendimo priėmimo dienos (2023 m. sausio 10 d. imtinai), atėmus atsakovui 2022 m. lapkričio 9 d. išmokėtą 2 658,79 Eur išeitinės išmokos sumą.
2. Ieškovė nurodė nesutinkanti su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos (toliau tekste – DGK) 2023 m. sausio 10 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-107-21062/2022 dalimi, kuria iš ieškovės atsakovui priteista 2 849,88 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo 2022 m. lapkričio 9 d. iki sprendimo priėmimo dienos (2023 m. sausio 10 d. imtinai) ir po 64,77 Eur (priskaitytina suma) už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 11 d., taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Ieškovės teigimu, atsakovui jo atleidimo iš darbo dieną jau buvo išmokėta 2 658,79 Eur išeitinė išmoka ir ši suma nebuvo išskaičiuota iš 2 849,88 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos. Darbdavys įvykdė DGK sprendimą, nes kitu atveju būtų priverstas mokėti po 64,77 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 11 d., taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.
3. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida. Darbuotojo gautos išeitinės išmokos įskaitymas į jam priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tokiu būdu gautos išeitinės išmokos dydžiu mažinant darbuotojui priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, reikštų gautos išeitinės išmokos iš jo išreikalavimą.
4. Teismas priėmė priešieškinio dalį, kuria atsakovas prašė teismo priteisti iš ieškovės 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovas priešieškinį grindė tuo, kad dėl neteisėto atleidimo, atleidimo procedūros metu padarytų pažeidimų, patirto smurto ir priekabiavimo atsakovas patyrė įtampą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, didelį šoką, pažeminimą, depresiją, nepasitikėjimo savimi jausmą, emocinį diskomfortą, tapo nekonkurencingas darbo rinkoje, pablogėjo santykiai šeimoje. Atsakovo patirtiems neigiamiems dvasiniams išgyvenimams kompensuoti nepakanka darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo konstatavimo ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
5. Ieškovė atsiliepime nurodė nesutinkanti su priešieškiniu, prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Ieškovės teigimu, išskyrus deklaratyvius atsakovo teiginius apie jo patirtus neigiamus išgyvenimus, byloje nėra duomenų apie ieškovės nepagarbų elgesį, kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus, galėjusius sukelti atsakovui išgyvenimų, nepatogumų, kurie būtų pagrindas konstatuoti neturtinės žalos faktą ir spręsti dėl piniginės satisfakcijos priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 26 d. sprendimu atmetė ieškinį ir priešieškinį.
7. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog visą DGK sprendimu priteistą sumą darbdavys yra sumokėjęs ir byloje jis iš esmės prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 760 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 233 straipsnį. Teismas nurodė nesutinkantis su ieškovės aiškinimu, kad pagal vyraujančią teismų praktiką darbuotojui darbo sutarties nutraukimo metu sumokėta išeitinė išmoka turėtų būti atimta iš DGK priteisiamos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, jei pirminis darbo sutarties nutraukimas pripažįstamas neteisėtu vėliau, o tokios teismų formuojamos praktikos priežastis yra ta, kad darbuotojas neturėtų gauti daugiau, nei lyginant su situacija, kuomet būtų dirbęs (nenutraukus darbo santykių) ir gavęs darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje skirtingai aiškinamos situacijos bei darbuotojo išmokėtos išeitinės išmokos įskaitymas nustatant darbuotojui mokėtino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos dydį, kai darbuotojas grąžinamas į darbą ir kai darbo santykiai užbaigiami teismo sprendimu. Teismo vertinimu, taisyklė, kurią cituoja ieškovė, nėra taikoma atvejams, kuomet sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstines pravaikštos laiką dydžio mažinimo, kai darbuotojas atleistas DK 57 straipsnio pagrindu ir jam išmokėtos šio straipsnio 8 ir 9 dalyje numatytos išmokos.
8. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, o neteisėti darbdavio veiksmai nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu. Teismo vertinimu, nekelia abejonių ir tai, kad neteisėtas atsakovo atleidimas iš darbo sukėlė jam neigiamų išgyvenimų, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog jie buvo tokio stiprumo (lygio), kad leistų konstatuoti ieškovės pareigos atlyginti neturtinę žalą egzistavimą. Darbuotojas ėmė ginčyti DGK sprendimą, kuriuo buvo atmestas jo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, ne įstatyme nustatytais terminais, o tik po to, kai darbdavys kreipėsi į teismą su ieškiniu, todėl darbuotojo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pateikimą, teismo vertinimu, labiau pagrindžia ne išgyvenimų stiprumas, o darbuotojo gynybinė pozicija byloje. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė priešieškinio reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas kartu nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nevertino, jog, pripažinus atsakovo pirminį atleidimą neteisėtu, jis įgijo teisę į vidutinį darbo užmokestį nuo 2022 m. lapkričio 9 d. iki 2023 m. sausio 10 d., t. y. į lygiai tokias pačias pajamas, kokias būtų gavęs, jeigu būtų dirbęs. Po 2023 m. sausio 10 d. atsakovas pasinaudojo alternatyva – netęsti darbo santykių ir gauti kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį. Šias lėšas ieškovė atsakovui sumokėjo. Teismas neišsprendė klausimo dėl sumos, kuri buvo išmokėta pirminio atleidimo dieną (2022 m. lapkričio 9 d.) pagal DK 57 straipsnio 8 dalį pirminio atleidimo dieną, įskaitymo. Pripažinus atleidimą DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu neteisėtu ir pakeitus darbo sutarties nutraukimo pagrindą į DK 218 straipsnio 6 dalį, ieškovei atsirado prievolė mokėti kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, tačiau neliko prievolės mokėti kompensaciją pagal DK 57 straipsnio 8 ir 9 dalis.
1.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, kadangi šioje nutartyje vadovaujamasi ir kasacinio teismo praktika, kurioje aiškinamos iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 129 straipsnio 1–2 dalių nuostatos, tačiau iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 129 straipsnio 1–2 dalių nuostatų negalima lyginti su galiojančiame DK nustatytais kompensacijų mokėjimo apskaičiavimais pagal DK 57 straipsnio 8 ir 9 dalis ir DK 218 straipsnio 4 dalį.
1.3. Teismas nepagrįstai nepritaikė taisyklės, jog darbuotojas neturėtų gauti daugiau, nei lyginant su situacija, kuomet būtų dirbęs. Atsakovas, gavęs tai, kas jam priklauso pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, neteko teisės/pagrindo į išmoką, kuri jam buvo apskaičiuota (ir išmokėta) 2022 m. lapkričio 9 d. DK 57 straipsnio 8 ir 9 dalių pagrindu.
10. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Ieškovė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015.
2.2. Atsakovui antra (pakartotina) išeitinė išmoka nebuvo išmokėta, o 2 658,79 Eur išeitinė išmoka išmokėta teisėtai ir pagrįstai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas iš (duomenys neskelbtini) pareigų atleistas 2022 m. lapkričio 9 d. DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, atleidimo dieną jam priskaityta 2 658,79 Eur išeitinės išmokos suma, kuri, atskaičius mokesčius, atsakovui buvo išmokėta. Atsakovui iniciavus darbo ginčą, DGK 2023 m. sausio 10 d. sprendimu jo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, vadovaujantis DK 218 straipsnio 4, 6 dalimis nuspręsta atsakovo į darbą negrąžinti, darbo santykius pripažinti pasibaigusiais DGK sprendimu, jo įsiteisėjimo dieną. Dėl šios DGK išvados nei darbuotojas, nei darbdavys į teismą nesikreipė, todėl ji įsiteisėjo (DK 229 straipsnio 2 dalis). Be to, taikydama DK 218 straipsnio 4 dalį DGK priteisė atsakovui iš ieškovės 2 849,88 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį iki DGK sprendimo priėmimo dienos ir po 64,77 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 11 d., taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, bei 4 061,07 Eur kompensaciją, apskaičiuotą taikant vidutinį mėnesio darbo užmokestį už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus. Pabrėžtina, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl nurodytų sumų dydžio, jų apskaičiavimo pagrindų, taip pat dėl to, jog vykdydama DGK sprendimą visas iš jos priteistas sumas ieškovė atsakovui sumokėjo dar prieš inicijuodama teisminį ginčą.
13. Ieškinį teismui ieškovė pareiškė nesutikdama su DGK pozicija, kad apskaičiuojant atsakovui iš ieškovės priteistinas sumas neturi būti įvertinamas išeitinės išmokos išmokėjimo atsakovą atleidžiant iš darbo faktas. Kartu atsakovas byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš ieškovės neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismui atmetus tiek ieškinį, tiek priešieškinį, apeliacine tvarka ginčijama sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas, sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovo reikalavimas, vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnis).
14. Ieškinį ieškovė iš esmės grindė argumentu, kad, darbo ginčą nagrinėjančiam organui darbuotojo atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnį pripažinus neteisėtu, ne tik panaikinamas pats darbdavio sprendimas, bet ir išnyksta darbuotojo teisė į jam DK 57 straipsnio 8 dalies pagrindu išmokėtą išeitinę išmoką, todėl išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu turi būti mažinamos DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu priteisiamos piniginės išmokos. Nors ieškinyje nurodoma, kad atmesdama šį ieškovės argumentą DGK išeitinę išmoką DK 218 straipsnio 4 dalies kompensacijos forma atsakovui priteisė antrą kartą, ieškiniu buvo prašoma darbdavio išmokėtos išeitinės išmokos suma mažinti darbuotojui priteistos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį.
15. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, cituodamas kasacinio teismo praktiką, teisingai nurodė, kad darbuotojui išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu jam priteistina išmokos už priverstinės pravaikštos laiką suma gali būti mažinama tuo atveju, kai darbuotojas, jo atleidimą pripažinus neteisėtu, grąžinamas į darbą (DK 218 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2015 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415-969/2015). Tokia išvada aiškintina tuo, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas atkuria iki neteisėto atleidimo buvusią padėtį, darbo santykiai pripažįstami besitęsiančiais, darbuotojas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką forma iš esmės gauna darbo užmokestį, kurį būtų gavęs tuo laikotarpiu, kai dėl darbdavio kaltės nedirbo, o išeitinės išmokos jam palikimas sąlygotų nepagrįstą praturtėjimą.
16. Kitokia situacija susiklosto tuo atveju, kai, atleidimą iš darbo pripažindamas negaliojančiu, darbo ginčą nagrinėjantis organas pritaiko DK 218 straipsnio 4 dalį ir darbuotojo į darbą negrąžina. DGK ar teismo sprendimu nutraukus darbo sutartį darbuotojo teisės gauti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką apimtis nesikeičia, tačiau jam turi būti kompensuota už patį darbo santykių nutraukimo faktą. Tam skirta DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta kompensacija – darbuotojo vidutinis mėnesio darbo užmokestis už kiekvienus dvejus darbo metus. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, koks yra santykis tarp šios kompensacijos ir atskirais pagrindais darbuotoją atleidžiant iš darbo jam priklausančios išeitinės išmokos. Kitaip tariant, kai darbuotojo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir darbuotojas į darbą negrąžinamas, gali susiklostyti dvejopa situacija. Viena vertus, jeigu darbuotojas neteisėtai iš darbo atleistas tokiu DK pagrindu, pagal kurį jam neturėjo būti mokama ir nebuvo išmokėta išeitinė išmoka (pvz., vadovaujantis DK 58 straipsniu), DK 218 straipsnyje 4 dalyje nurodyta nuo darbuotojo darbo stažo priklausančia išmoka darbuotojui kompensuojama už darbo santykių pabaigą. Kita vertus, jeigu darbuotojas yra neteisėtai iš darbo atleidžiamas pagal DK 57 straipsnį ir jam išmokama išeitinė išmoka, atleidimą pripažinus neteisėtu ir priteisus darbuotojui DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją, jis antrą kartą gautų išmoką, susijusią su darbo santykių nutraukimu.
17. DGK, atmesdama ieškovės argumentus, 2023 m. sausio 10 d. sprendime nurodė, kad šių išmokų paskirtis yra skirtinga. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalyje neteisėtai atleistam ir į darbą negrąžinamam darbuotojui išmokama kompensacija buvo tiesiogiai susieta su nuo darbo stažo priklausančia išeitine išmoka (2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 140 straipsnis). Nors dabar galiojančioje DK 218 straipsnio 4 dalyje vartojama ne išeitinės išmokos, bet kompensacijos sąvoka, jos esmė ir paskirtis nesiskiria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020), o skirtingos sąvokos yra susijusios ir su 2017 m. įvykusiais teisinio reglamentavimo pokyčiais, kai darbdavys moka tik dalį išmokos (DK 57 straipsnio 8 dalis), o kitą dalį, priklausomai nuo darbuotojo darbo stažo, moka Ilgalaikio darbo išmokų fondas (DK 57 straipsnio 9 dalis). Jeigu DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta išmoka, mokama darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu ir jo į darbą negrąžinus, būtų susieta tik su darbdavio pagal DK 57 straipsnio 8 dalį mokėtina išeitine išmoka, ilgai įmonėje ar įstaigoje dirbantis darbuotojas neteisėto atleidimo atveju atsidurtų mažiau palankioje situacijoje, kadangi jam mokama kompensacija nepriklausytų nuo jo sukaupto darbo stažo. Kita vertus, aptartų išmokų paskirties sutapatinimas negali būti vertinamas ir kaip suteikiantis pranašumą darbdaviui, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu, jam iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo išmokėta išmoka turi būti grąžinta į fondą, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 patvirtintų Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punkte nurodyta, jog išmokas tokiu atveju fondui turi grąžinti darbdavys. Kitaip tariant, atleidimą pripažinus neteisėtu darbdaviui tenka abiejų DK 57 straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytų išeitinės išmokos dalių sumokėjimo našta. Tos pačios darbuotojo teisės užtikrinimas dviem alternatyviais būdais lemtų jo nepagrįstą praturtėjimą darbdavio sąskaita, sukurtų neproporcingą darbdavio pareigą tą pačią funkciją atliekančią išmoką mokėti du kartus.
18. Vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta išmoka už priverstinės pravaikštos laiką negali būti mažinama darbuotoją atleidžiant iš darbo jam išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių. Pirma, pirmosios instancijos teismo cituotoje kasacinio teismo praktikoje bendrai kalbama apie išmokos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo darbo ginčą nagrinėjančiam organui konstatavus tokios išmokos neproporcingumą ir neadekvatumą galimybes, nurodant, kad mažinimo priežastis neturi būti siejama su darbuotojo gaunamomis sumomis. Antra, kaip minėta sprendimo 15 punkte, savo praktikoje kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbo sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu ir darbuotoją grąžinus į darbą, darbuotojas praranda teisę į išeitinę išmoką ir ši permoka kompensuotina sumažinant vienintelės tokiu atveju darbuotojui priteisiamos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką sumą. Gi darbuotojo į darbą negrąžinus jam ne tik turi būti kompensuojama už darbo santykių nutraukimą, bet ir atsiranda papildomi turtinių klausimų sprendimo būdai, o išeitinei išmokai artimesnė yra ne išmoka už priverstinę pravaikštą, bet DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta kompensacija. Trečia, nei vienoje kasacinio teismo nutartyje nėra nurodyta, kad darbuotojas turi teisę tiek į DK 57 straipsnio 8–9 dalyse nurodytą išeitinę išmoką, tiek ir į DK 218 straipsnio 4 dalyje aptartą kompensaciją. Kita vertus, pagrindo darbuotojui gauti dvigubą išmoką nebuvimas konstatuojamas eilėje apeliacine tvarka išnagrinėtų bylų (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1629-852/2019, 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1971-967/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1669-945/2020).
19. Kaip minėta sprendimo 14 punkte, formuluodama ieškinio reikalavimą ieškovė atsakovą atleidžiant iš darbo apskaičiuotos išeitinės išmokos dydžiu prašė mažinti ne DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos, bet išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį. Įvertinusi tokią ieškovės procesinę poziciją teisėjų kolegija pažymi tris reikšmingas aplinkybes:
9.1. Išeitinės išmokos atsakovui išmokėjimas negali būti aiškinamas kaip paneigiantis jo teisę į DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją. Priešingai, atsakovo atleidimo pripažinimas neteisėtu ir jo teisės į DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją pripažinimas paneigia darbuotojo teisę į atleidžiant iš darbo išmokėtą išmoką. Bet atsakovas šią išmoką yra gavęs, todėl yra pagrindas ją įskaityti į atsakovui priteisiamas sumas. Spręsti, kad toks įskaitymas galimas išskirtinai tik su DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta kompensacija, nėra pagrindo.
9.2. Ginčo riboms reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir ieškovės procesinės pozicijos savo piniginių prievolių atsakovo atžvilgiu apimtis siejant tik su pačios ieškovės atsakovui DK 57 straipsnio 8 dalies pagrindu išmokėta išeitine išmoka, bet nesiejant su atsakovo teise iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo gauti papildomą išmoką DK 57 straipsnio 9 dalies pagrindu, kurią taip pat privalės kompensuoti darbdavys, nulemtą specifinę situaciją byloje. Pasirinkęs tokią procesinę poziciją darbdavys neįrodinėjo, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją darbuotojas jau yra gavęs. Darbdavys, inicijuodamas bylą teisme, aiškiai nurodė siekiantis, kad, pripažinę darbuotojo atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnį neteisėtu, darbo ginčą nagrinėjantys organai kartu konstatuotų ir išnykusią darbuotojo teisę į jam apskaičiuotą ir išmokėtą išeitinę išmoką bei, koreguodamas šalių teisinę padėtį, šią sumą panaudotų apskaičiuojant darbdavio darbuotojui DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu priteisiamas sumas.
9.3. Prieš pateikdama ieškinį teismui ieškovė išmokėjo atsakovui visas DGK priteistas sumas, tiek išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, tiek ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją. Ši aplinkybė iš esmės reiškia, kad ieškovė į teismą kreipėsi siekdama atsakovo išeitinės išmokos, kurios mokėjimo pagrindas išnyko įsiteisėjus DGK sprendimui, susigrąžinimo.
20. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, kai, nevertinant tarp šalių kilusio ginčo esmės ir neanalizuojant darbdaviui nustatytų prievolių pobūdžio bei apimties, buvo orientuojamasi į vieną formalų dviejų darbuotojui išmokėtų išmokų tarpusavio santykio aspektą ir jis netiksliai aiškinamas (išimant iš konteksto), sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo byloje priėmimą. Byloje egzistavo sąlygos pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad, darbo ginčo eigoje perkvalifikavus šalių tarpusavio santykius, atsakovas prarado teisę į nutraukiant darbo santykius jam apskaičiuotą ir, atskaičius mokesčius, išmokėtą išeitinę išmoką. DGK priteisus atsakovui iš ieškovės išmoką už priverstinės pravaikštos laiką ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją, ir darbdaviui įvykdžius šias DGK nustatytas pinigines prievoles, teisinės technikos prasme priimtinu pripažintinas tiek sprendimas išeitinės išmokos dydžiu mažinti atsakovui DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu priteisiamas sumas bei DK 233 straipsnio pagrindu vykdyti DGK sprendimo dalies vykdymo atgręžimą, tiek ir sprendimas priteisti darbdaviui iš darbuotojo sumą, kuria darbuotojas disponuoja neturėdamas tam teisėto pagrindo (ši suma apskaičiuojama iš darbdavio nurodytos 2 658,79 Eur išeitinės išmokos sumos prieš mokesčius atimant 39,5 proc. (t. y. 20 proc. gyventojų pajamų mokesčių ir 19,5 proc. sveikatos bei socialinio draudimo mokesčių) ir sudaro 1 615,97 Eur), kartu konstatuojant ir darbdavio teisę susigrąžinti iš mokesčių administratorių už minėtą sumą sumokėtus mokesčius. Būtent antrąjį ginčo sprendimo būdą teisėjų kolegija taiko atsižvelgdama į aukščiau aptartas bylos nagrinėjimo specifiką bei ribas.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal savo paskirtį ir pobūdį išeitinė išmoka nėra prilyginama darbo užmokesčiui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-701/2019), todėl jokie ribojimai jos išreikalavimui iš nepagrįstai tokia suma disponuojančio darbuotojo netaikytini.
22. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys, ir priimti šioje dalyje naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei Viešajai įstaigai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninei, juridinio asmens kodas 302583800, iš atsakovo R. K., gim. (duomenys neskelbtini), 1 615,97 Eur (tūkstantį šešis šimtus penkiolika eurų 97 ct).
Pripažinti ieškovei Viešajai įstaigai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninei, juridinio asmens kodas 302583800, teisę įstatymų nustatyta tvarka susigrąžinti sumokėtus mokesčius už atsakovą R. K., gim. (duomenys neskelbtini), atleidžiant iš darbo 2022 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, jam apskaičiuotą 2 658,79 Eur (suma prieš atskaitant mokesčius) išeitinės išmokos sumą.
Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Egidijus Tamašauskas
Lina Žemaitienė