Administracinė byla Nr. eA-4104-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01250-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. K. (Y. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. K. (Y. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas Y. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) 2021 m. kovo 17 d. sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Y. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6)1U-3 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimu atsakovas konstatavo, jog: 1) santuokos sudarymo metu (duomenys neskelbtini) pareiškėjas ir jo sutuoktinė žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad jų šeimos tęstinumui kyla rizika; 2) atsakovas nustatė, kad persikelti gyventi į (duomenys neskelbtini) šeimai nėra kliūčių, o jei, vis dėlto, išvykti nepageidautų – pareiškėjas su dukra gali išlaikyti ryšį pasitelkdamas elektroninio ryšio priemones. Tokiu būdu, nei išvykimas, nei draudimas atvykti į Lietuvą, atsakovo vertinimu, nesutrikdo šeimos gyvenimo tokia apimtimi, kad pažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, užuot vertinęs Sprendimo priėmimo metu egzistuojantį priklausomumo santykį tarp pareiškėjo ir jo šeimos narių, koncentravosi į faktą, jog pareiškėjo santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), t. y., jau po to, kai atsakovas priėmė sprendimą jam nesuteikti prieglobsčio. Teigė, kad, viena vertus, santuokos sudarymo metu pareiškėjas Lietuvoje buvo teisėtai, turėdamas prieglobsčio prašytojo statusą, kita vertus, nurodytas sprendimas, kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti, 2021 m. sausio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimu buvo panaikintas, kas, priešingai nei teigė atsakovas, įrodė pagrįstą pareiškėjo pažeistų teisių gynimą dėl atsakovo priimtų sprendimų panaikinimo, kartu paneigiant ir atsakovo išvadą, jog santuokos sudarymo metu pareiškėjo šeimos tęstinumui jau kilo reali rizika. Taip pat, atsakovas netinkamai vertino mažametės pareiškėjo dukters ir jo priklausomumo santykį sprendimo priėmimo metu, konstatuodamas, kad išsiuntus pareiškėją iš šalies bei uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą 1,5 metų, šis galėtų palaikyti šeiminius santykius su dukra, naudodamasis elektroninėmis priemonėmis, kartu netinkamai įvertino ir jo bei sutuoktinės priklausomumo ryšį. Tvirtino, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas neproporcingas sprendimas. Jis gali sukelti neproporcingą žalą pareiškėjo sutuoktinei ir jų mažamečiui vaikui, sugriautų šeimą, mažametė dukra paliktų be tėvo, kas akivaizdžiai atsilieptų vaiko asmenybei ir tolimesniam gyvenimui, jos socializacijai.

4.       Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas netinkamai atliko vertinimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumo nustatymo ir tuo pagrindu neteisėtai bei nepagrįstai konstatavo, jog 1,5 metų laikotarpio terminas atvykti į Lietuvos Respubliką laikomas proporcingu bei protingu nagrinėjamoje situacijoje. Nacionalinės valdžios institucijų atliktas konkretaus atvejo vertinimas turi būti grindžiamas ne vien pareiškėjo nusikalstama praeitimi, bet ir iškylančių interesų pusiausvyros įvertinimu, todėl valdžios institucijos turi deramai atsižvelgti į visas joms žinomas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas Sprendime nurodė, kad remiantis Policijos departamento rašte pateikta 2020 m. sausio 13 d. bei 2020 m. kovo 9 d. išvada, pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Toks atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju laikomas paviršutinišku ir nepakankamu konstatuoti, kad pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju pritaikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pusantrų metų yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės į šeimos susijungimą atėmimu, turint omeny, kad su savo šeima, tiek sutuoktine, tiek vaiku, būtų išskiriamas mažiausiai 1,5 metų terminui (nurodė, kad pareiškėjui grįžti į Lietuvos Respubliką, legalizuojant savo teisinę padėtį, taipogi užimtų bent keletą papildomų mėnesių, kurie prisidėtų prie 1,5 metų termino).

5.       Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką negalėjo jo grįsti vien tik Policijos departamento išvada dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai. Atsakovo vertinimas nebuvo pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju draudimo atvykti į Lietuvą 1,5 metų terminas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu. Sprendime nepateikti ir jokie objektyvūs duomenys apie pareiškėjo realiai keliamą grėsmę visuomenės saugumui / viešajai tvarkai. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino pusiausvyros tarp šeimos interesų bei visuomenės saugumo. Nurodė, kad įvertinus pareiškėjo padaryto nusikaltimo pobūdį (vadovaujantis BK 11 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, bausmė atlikta), nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudarė pagrindą konstatuoti, kad priimant Sprendimą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą bei proporcingumą, todėl skundžiamas Departamento Sprendimas turėtų būti panaikintas.

6.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas nurodė, kad Departamentas prieš priimant ginčijamą Sprendimą, surinko duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad jis yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę D. L.. Pora (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, o (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra. D. L. taip pat turi dar vieną dukrą. Departamentas įvertino, ne tik pareiškėjo galimybes bendrauti su šeima elektroninėmis ryšio priemonėmis, bet ir galimybes pareiškėjui su sutuoktine ir vaikais apsigyventi (duomenys neskelbtini). Bet kuriuo atveju, nustatytas ryšys su Lietuva (šeiminiai santykiai), nepaneigė fakto, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena neteisėtai. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos bei pasibaigus nustatytam atvykti į Lietuvą draudimo laikui, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą. Nei išvykimas ir grįžimas, nei laikas, būtinas gyvenimo Lietuvos Respublikoje legalizavimui, nelaikytini faktoriais, kurie sutrikdytų šeimos gyvenimą tokia apimtimi, kuri pažeistų Konvencijos 8 straipsnį.

8.       Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, atsakovas pažymėjo, jog visą su pareiškėju susijusią informaciją Departamentas visapusiškai įvertino (o taip pat papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę) ir išsamiai dėl jų pasisakė Sprendime, o vien tai, kad pareiškėjas nesutiko su Sprendime pateiktu Departamento vertinimu, nereiškė, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam, nebuvo užtikrinta ir / ar kad pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė be galo teikti paaiškinimus bei įrodinėti savo teiginių pagrįstumą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad jokių papildomų aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir skunde. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Sprendimas ir jame pateiktas nurodymas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes pareiškėjo šeiminiams ryšiams, taip atimant iš pareiškėjo šeimos narių teisę gyventi Europos Sąjungos šalyje. Pažymėjo, kad pareiškėjas santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), t. y. jau po to, kai Departamentas priėmė sprendimą nesuteikti jam prieglobsčio. Pareiškėjas su sprendimu nesuteikti prieglobsčio buvo supažindintas 2019 m. gegužės 27 d., nepaisant to, po poros savaičių pora sudarė santuoką, todėl beveik neabejotina, kad santuoką sudarę asmenys žinojo, kad vieno iš jų (pareiškėjo) imigracinė padėtis buvo tokia, kad jų šeimos gyvenimo tęstinumui kyla rizika. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Lietuvoje yra nuo 2018 m. spalio 31 d., visą šį laiką jis arba prašė prieglobsčio, arba skundė Departamento sprendimus nesuteikti prieglobsčio. Kitais būdais įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje užsienietis nebandė, netrukus po atvykimo į Lietuvos Respubliką įvykdė nusikalstamą veiką. Departamentas laikėsi pozicijos, kad vien pareiškėjo santuokos sudarymo su Lietuvos Respublikos piliete faktas nereiškia, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas, automatiškai yra neteisėtas ir nepagrįstas, juolab šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas.

9.       Departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytina nepagrįsta ir neproporcinga, nes Departamentas negalėjo grįsti draudimo atvykti vien tik Policijos departamento išvada dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui , kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taip pat 2020 m. sausio 13 d. Departamentas buvo gavęs Policijos departamento raštą Nr. 5-S-528, kuriame pateikiama išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Rašte nurodoma, kad vadovaujantis 2019 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnį „Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“ 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjui paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, mokytis arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat Policijos departamentas savo išvadoje pažymėjo, jog tikslinga, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsniu nurodytais pagrindais, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus. Nurodė, jog atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) 39 punktą, Departamentas įvertino tai, kad užsienietis kuria šeimą su Lietuvos piliete, o draudimas jam atvykti, sutuoktinei nevykstant į jo kilmės šalį, apribotų jų bendravimo galimybes ir pobūdį, todėl jo atžvilgiu pritaikė perpus trumpesnį draudimo atvykti laikotarpį iki vienerių su puse metų, kuris laikomas proporcingu.

10.       Pareiškėjas teigė, jog šiuo atveju papildomai turėjo būti taikomas Tvarkos 5 punktas, pagal kurį, kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Departamentas su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutiko, kadangi pareiškėjo atvejis bei susiklostę šeiminiai ryšiai nėra kažkuo išskirtiniai ar reikšmingesni, nei kitų užsieniečių, kurių atžvilgiu priimami sprendimai dėl draudimo atvykti, turimi šeiminiai ryšiai. Nėra tokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad sutuoktiniai tarpusavio ryšio negalėtų palaikyti nuotoliniu būdu ar kad pareiškėjo sutuoktinė negalėtų laikinai atvykti į (duomenys neskelbtini). Pagrįstai galima teigti, jog vienerių su puse metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis laikytinas proporcingu.

11.       Atsakovas nurodė, kad atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką vienerių su puse metų laikotarpiui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 15 punktu, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami C. SIS II. Pareiškėjas atitinka SIS II reglamento kriterijus dėl perspėjimo į C. SIS įvedimo, kurio pagrindu pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Šengeno erdvės valstybes vienerių su puse metų laikotarpiui nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Argumentų, kodėl ši Sprendimo dalis turėtų būti pripažįstama nepagrįsta ar neteisėta, pareiškėjas skunde nenurodė.

II.

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Y. K. skundą.

13.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjui paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, mokytis arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Departamentas priėmė 2020 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-13)IU-1 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Y. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas nesutiko su Departamento sprendimu ir apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, 2020 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą nusprendė tenkinti iš dalies ir panaikino Departamento 2020 m. sausio 15 d. sprendimą, konstatavęs, jog Departamentas tinkamai neįvertino užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikos piliete bei kitų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas 2020 m. vasario 24 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas naujas priežastis. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, priėmė 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-106, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VAAT, kuris 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartimi taip pat atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Įsiteisėjus Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimui Nr. (15/6-15)12PR-106 dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvoje. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai bei, Policijos departamento vertinimu, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavedant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjo išsiuntimą, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedė į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vienerius su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14.       Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai vertino mažametės pareiškėjo dukters ir jo priklausomumo santykį sprendimo priėmimo metu, konstatuodamas, kad išsiuntus pareiškėją iš šalies bei uždraudus jam atvykti į Lietuvą 1,5 metų, šis galėtų palaikyti šeiminius santykius su dukra, naudodamasis elektroninėmis priemonėmis, kartu netinkamai įvertino ir jo bei sutuoktinės priklausomumo ryšį. Teismas pažymėjo, jog visus šiuos pareiškėjo pateiktus dokumentus bei informaciją Departamentas įvertino, be to, papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę, jų dukrą, ir dėl jų išsamiai pasisakė ginčijamame Sprendime, todėl šiuo atveju, darė išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu Departamento vertinimu, nereiškia, jog atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo ir jo mažametės dukters bei sutuoktinės ryšį.

15.       Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra nepagrįsta ir neproporcinga.

16.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurias nulėmė paties pareiškėjo veiksmai (konkretūs duomenys nurodyti Policijos išvadoje). Departamentas priimdamas Sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateiktomis Policijos departamento išvadomis, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, pažymėdamas, kad pareiškėjas yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę D. L.. (duomenys neskelbtini) pora sudarė santuoką, o (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra. Departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ir jo sutuoktinės bei jų vaiko galimybės bendrauti, įvertino ar pareiškėjo sutuoktinė su vaiku galėtų vykti į pareiškėjo kilmės šalį, pareiškėjas skunde nenurodė, kodėl jo turimi šeiminiai ryšiai yra išskirtiniai ar reikšmingesni, nei kitų užsieniečių, kurie išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos.

17.       Teismo vertinimu, viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl pareiškėjui taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams, o pareiškėjo teiginiai, kad jis patirs neigiamas pasekmes, nereiškia, kad sprendimas yra neproporcingas. LVAT savo bylose yra konstatavęs, kad užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei gali būti konstatuota ir esant tik užsieniečio padarytiems administraciniams nusižengimams (LVAT administracinėje byloje Nr. A-5130-492/2017). Nagrinėjamu atveju Departamentas, remdamasis Policijos departamento išvada ir kitomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis, kurių teisingumu ir pagrįstumu teismas neturėjo pagrindo abejoti, pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

18.       Pareiškėjas skunde teigė, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino pusiausvyros tarp šeimos interesų bei visuomenės saugumo. Teisėjų kolegija akcentavo, jog užsieniečio išsiuntimas iš šalies, kurioje gyvena jo šeima, gali būti laikomas teisėtu tik tais atvejais, kai, įvertinus viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. siekiant apsaugoti minėtus nacionalinius interesus. Teismo vertinumu, pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra pripažintini proporcingai reikšmingesne aplinkybe, nei jo pripažinimas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį.

19.       Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo teistas už apysunkį nusikaltimą, taip pat teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė reikšmingų aplinkybių, kodėl jo išsiuntimas iš šalies gali sukelti neproporcingą žalą pareiškėjo sutuoktinei ir jų mažamečiui vaikui.

20.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės įvertino šeimos interesus bei pakankamai pagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti tikslingumą, kaip šeimos ir privataus gyvenimo konstitucines vertybes, todėl darė išvadą, jog atsakovo nustatytas 1,5 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis laikytinas proporcingu ir protingu.

21.       Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

22.       Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Departamento Sprendimas teismo paliktas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo, skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.). Atmetus skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintos ( ABTĮ 40 str.1d.).

23.       Pareiškėjas ir atsakovas savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeitė šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisakė.

III.

24.       Pareiškėjas Y. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

25.       Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1.                      Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas netinkamai vertino mažametės pareiškėjo dukters ir jo priklausomumo santykį sprendimo priėmimo metu, konstatuodamas, kad išsiuntus pareiškėją iš šalies bei uždraudus jam atvykti į Lietuvą 1,5 metų, šis galėtų palaikyti šeiminius santykius su dukra, naudodamasis elektroninėmis priemonėmis, kartu netinkamai įvertino ir jo bei sutuoktinės priklausomumo ryšį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „visus šiuos pareiškėjo pateiktus dokumentus bei informaciją Migracijos departamentas įvertino, be to, papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę, jų dukrą, ir dėl jų išsamiai pasisakė ginčijamame Sprendime, todėl šiuo atveju, darytina išvada, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su ginčijamame sprendime pateiktu Migracijos departamento vertinimu, nereiškia, jog atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo ir jo mažametės dukters bei sutuoktinės ryšį. <..> Departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo ir jo sutuoktinės bei jų vaiko galimybės bendrauti, įvertino ar pareiškėjo sutuoktinė su vaiku galėtų vykti į pareiškėjo kilmės šalį, pareiškėjas skunde nenurodė, kodėl jo turimi šeiminiai ryšiai yra išskirtiniai ar reikšmingesni, nei kitų užsieniečių, kurie išsiunčiami iš Lietuvos Respublikos.“. Nurodyti argumentai negali būti pripažįstami pagrįstais, kadangi pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais, ginčijame sprendime nenurodydamas argumentų, kurių pagrindu atmesti pareiškėjo motyvai.

Pareiškėjas cituoja LVAT 2021 m. kovo 10 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2724-602/2021, bei nurodo, kad nagrinėjamu atveju, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino mažametės pareiškėjo dukters ir jo priklausomumo santykį sprendimo priėmimo metu, konstatuodamas, kad išsiuntus pareiškėją iš šalies bei uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą 1,5 metų, šis galėtų palaikyti šeiminius santykius su dukra, naudodamasis elektroninėmis priemonėmis, kartu netinkamai įvertino ir jo bei sutuoktinės priklausomumo ryšį.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesuteikė teisės pateikti papildomus paaiškinimus pareiškėjui ir / ar jo šeimos nariams, tokiu būdu pažeistas reikalavimas teisės būti išklausytam. Neužtikrinus minėtos teisės būti išklausytam realizavimo, liko neįvertinta ir galimybė pareiškėjo sutuoktinei vienai užtikrinti abiejų vaikų gerbūvį, jos sutuoktiniui esant išsiųstam į kilmės valstybę 1,5 metų (tiek finansiškai, tiek emociškai, tiek fiziškai, nevertinta, ar yra asmenų, į kuriuos galėtų kreiptis pagalbos dėl vaikų priežiūros, pareiškėjo sutuoktinei esant darbe). Dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas taipogi nepasisakė. Netinkamai įvertinus nurodytas aplinkybes, reikšmingas ginčijamo Sprendimo priėmimui, nepagrįstai prieita išvados, kad pareiškėjo sutuoktinė motinystės atostogose bus trejus metus, taip pat, apskritai nevertina, ar bus galimybė užtikrinti vaikų priežiūrą (mažamečio ir paauglės), pareiškėjo sutuoktinei grįžus dirbti, tuo metu pareiškėjui esant išsiųstam iš Lietuvos, su draudimu atvykti ir gyventi į Lietuvą pusantrų metų. Tokiu būdu, netinkamai įvertinus pareiškėjo ir sutuoktinės, bei pareiškėjo ir jų bendro mažamečio vaiko priklausomumo ryšį, priimtas neteisėtas ir neproporcingas sprendimas išsiųsti pareiškėją, nustatant jam neproporcingai ilgą – 1,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamoje byloje aktuali teismų praktika suformuota sprendžiant dėl atsakovo priimto Sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvą, kaip priemonės, proporcingumo, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eI2-2231-809/2021, bei LVAT 2021 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. administracinėje byloje Nr. eA-3314-502/2021.

25.2.                      Nagrinėjamoje byloje taipogi aktualus 2017 m. gegužės 10 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu, priimtu byloje Nr. C-133/15, pateiktas išaiškinimas. Atsakovas ginčijamu Sprendimu nusprendęs išsiųsti pareiškėją, nustatydamas draudimą atvykti 1,5 metus į Lietuvą (terminą skaičiuojant nuo jo išsiuntimo dienos), iš esmės paneigė SESV 20 straipsnio praktinį taikymą jo šeimos narių – Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos piliečių – atžvilgiu. Atsakovas, nurodydamas, kad pareiškėjo sutuoktinė, jos duktė ir bendra mažametė turi vykti kartu su pareiškėju į (duomenys neskelbtini), tikslu išlaikyti egzistuojančius šeiminius santykius su pareiškėju, atima tiek iš pareiškėjo sutuoktinės, tiek iš jų vaikų teisę gyventi Europos Sąjungos šalyje, akcentuojant, kad nurodyti asmenys faktiškai priverčiami išvykti ne tik iš valstybės narės, kurios pilietybę turi, teritorijos, bet ir iš visos Europos Sąjungos teritorijos, ir tai yra tokio neigiamo Sprendimo pasekmė. Įvertinus nurodytą ESTT išaiškinimą, jog pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, įskaitant sprendimus atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje Europos Sąjungos piliečio šeimos nariams, kuriomis iš Europos Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro jų statuso suteikiamų teisių esmę, todėl ginčijamas Sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir naikintinu vien šiuo pagrindu.

25.3.                      Nacionalinės valdžios institucijų atliktas konkretaus atvejo vertinimas turi būti grindžiamas ne vien pareiškėjo nusikalstama praeitimi, bet ir iškylančių interesų pusiausvyros įvertinimu. Tam minėtos valdžios institucijos turi deramai atsižvelgti į visas joms žinomas reikšmingas aplinkybes. Vertinant pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Nagrinėjamu atveju reikšmingos ir Konvencijos nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.

Nors Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis Policijos departamento 2020 m. sausio 13 d. bei 2020 m. kovo 9 d. raštuose pateikta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis VAĮ 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumo negalėjo grįsti vien tik Policijos departamento išvada dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai. Atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju draudimo atvykti į Lietuvą 1,5 metų terminas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu. Sprendime nepateikta ir jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo realiai keliamą grėsmę visuomenės saugumui / viešajai tvarkai. Taigi šiuo atveju atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, iš esmės neįvertino pusiausvyros tarp šeimos interesų bei visuomenės saugumo.

25.4.                      Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis mažiau reikšmingi nei viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo užtikrinimas ne tik netinkamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, bet ir nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos – LVAT 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eA-4115-438/2019, bei 2019 m. gegužės 29 d. sprendimas, administracinėje byloje Nr. eA-2528-575/2019. Abejose bylose konstatuota, kad užsieniečių keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei nėra reikšmingesnė negu šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas nebuvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu. 

25.5.                      Pareiškėjo nuomone, apeliaciniame skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad priimant atsakovo Sprendimą, buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą bei proporcingumą, todėl skundžiamas Departamento Sprendimas turėjo būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, išsamiai neištyrė ir nevertino teisinių bei faktinių bylos aspektų, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas.

26.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27.       Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Atsakovo nuomone, tiek Departamentas, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstus sprendimus. Departamentas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

27.1.                      Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog nesuteikdamas teisės pateikti papildomus paaiškinimus pareiškėjui ar jo šeimos nariams buvo pažeistas reikalavimas teisės būti išklausytam, pažymi, jog visą su pareiškėju susijusią informaciją Departamentas visapusiškai įvertino (o taip pat papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę) ir išsamiai dėl jų pasisakė ginčijamame Sprendime, o vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu Departamento vertinimu, nereiškia, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam, nebuvo užtikrinta ir / ar kad pareiškėjui turėjo būti sudaryta galimybė be galo teikti paaiškinimus bei įrodinėti savo teiginių pagrįstumą. Atkreiptas dėmesys, kad jokių papildomų aplinkybių pareiškėjas nenurodė nei pirmosios instancijos teismui, nei skunde teikiamam apeliacinės instancijos teismui. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas neužtikrino jo teisės būti išklausytam, yra visiškai deklaratyvūs ir šiuo atveju neaišku, kokius duomenis ar dokumentus, kurie nagrinėjamu atveju privalėjo būti įvertinti, pareiškėjui buvo sukliudyta pateikti. Be to, pareiškėjo skunde cituojama LVAT 2021 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5197-415/2021, kurioje anot pareiškėjo yra nurodyta Departamento pareiga išklausyti užsienietį grąžinimo procedūros metu, nagrinėjamu atveju neaktuali, kadangi šioje byloje Departamentas nenustatė užsieniečio šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, nors bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad jis yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi minėta byla, nors ji nėra analogiška pareiškėjo atvejui.

27.2.                      Atsižvelgęs į EŽTT suformuotą praktiką ir poziciją, Departamentas laikosi nuomonės, kad vien pareiškėjo santuokos sudarymo su Lietuvos Respublikos piliete faktas nereiškia, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas, automatiškai yra neteisėtas ir nepagrįstas, juolab, kad šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas.

27.3.                      Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atsižvelgus į Policijos departamento rekomendaciją bei vadovaujantis Tvarkos 38.1 papunkčiu, užsieniečio atžvilgiu taikytas uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Ir nors pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju papildomai turėjo būti taikomas Tvarkos 5 punktas, Departamentas su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka, kadangi pareiškėjo atvejis bei susiklostę šeiminiai ryšiai nėra kažkuo išskirtiniai ar reikšmingesni, nei kitų užsieniečių, kurių atžvilgiu priimami sprendimai dėl draudimo atvykti, turimi šeiminiai ryšiai. Nėra tokių duomenų, kurie leistų vertinti, kad sutuoktiniai tarpusavio ryšio negalėtų palaikyti nuotoliniu būdu ar kad pareiškėjo sutuoktinė negalėtų laikinai atvykti į (duomenys neskelbtini). Departamentas teigia, jog vienerių su puse metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas neproporcingai ilgu ir galinčiu padaryti žalą pareiškėjo šeiminiams santykiams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

28.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/6)1U-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Y. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo.

29.       Byloje nustatyta, kad:

30.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjui paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, mokytis arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

31.       Departamentas 2020 m. sausio 13 d. gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-528, kuriame pateikiama išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Rašte nurodoma, kad vadovaujantis 2019 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnį 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Taip pat Policijos departamentas savo išvadoje pažymėjo, jog tikslinga, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsniu nurodytais pagrindais, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus.

32.       Departamentas priėmė 2020 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/6-13)IU-1 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Y. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas nesutiko su Departamento sprendimu ir apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, 2020 m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2045-556/2021 pareiškėjo apeliacinį skundą nusprendė tenkinti iš dalies ir panaikino Departamento 2020 m. sausio 15 d. sprendimą, konstatavęs, jog Departamentas tinkamai neįvertino užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikos piliete bei kitų Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

33.       Pareiškėjas 2020 m. vasario 24 d. pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas naujas priežastis. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, priėmė 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. (15/6-15)12PR-106, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Šį sprendimą pareiškėjas apskundė VAAT, kuris 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2021 m. kovo 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2845-602/2021 taip pat atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą.

34.       Įsiteisėjus Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 3 d. sprendimui Nr. (15/6-15)12PR-106 dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas prarado teisę likti Lietuvoje. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai bei, Policijos departamento vertinimu, kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Departamentas 2021 m. kovo 17 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavedant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjo išsiuntimą, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvedė į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vienerius su puse metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

35.       Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, jog visus pareiškėjo pateiktus dokumentus bei informaciją Departamentas įvertino, be to, papildomai surinko duomenis apie pareiškėjo sutuoktinę, jų dukrą, ir dėl jų išsamiai pasisakė ginčijamame Sprendime, todėl šiuo atveju, darė išvadą, jog vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu Departamento vertinimu, nereiškia, jog atsakovas netinkamai vertino pareiškėjo ir jo mažametės dukters bei sutuoktinės ryšį. Nagrinėjamu atveju Departamentas, remdamasis Policijos departamento išvada ir kitomis bylai reikšmingomis aplinkybėmis, kurių teisingumu ir pagrįstumu teismas neturėjo pagrindo abejoti, pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismo vertinumu, pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra pripažintini proporcingai reikšmingesne aplinkybe, nei jo pripažinimas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 str. 2 dalį. Teismas sprendė, kad atsakovo nustatytas 1,5 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis laikytinas proporcingu ir protingu.

36.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis LVAT suformuota praktika, nagrinėjamu atveju, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino mažametės pareiškėjo dukters ir jo priklausomumo santykį sprendimo priėmimo metu, konstatuodamas, kad išsiuntus pareiškėją iš šalies bei uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą 1,5 metų, šis galėtų palaikyti šeiminius santykius su dukra, naudodamasis elektroninėmis priemonėmis, kartu netinkamai įvertino ir jo bei sutuoktinės priklausomumo ryšį. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nesuteikė teisės pateikti papildomus paaiškinimus pareiškėjui ir / ar jo šeimos nariams, tokiu būdu pažeistas reikalavimas teisės būti išklausytam. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje aktuali teismų suformuota praktika sprendžiant dėl atsakovo priimto Sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvą, kaip priemonės, proporcingumo. Be to, nacionalinės valdžios institucijų atliktas konkretaus atvejo vertinimas turi būti grindžiamas ne vien pareiškėjo nusikalstama praeitimi, bet ir iškylančių interesų pusiausvyros įvertinimu. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjo socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis mažiau reikšmingi nei viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo užtikrinimas ne tik netinkamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, bet ir nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos.

V.

37.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, teismui pripažinus, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo iš / į (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

38.       Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

VI.

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

40.       Skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu  jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

41.       Įstatymo 4 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-1864  straipsnio redakcija) 3 dalyje nustatyta Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Prieglobstis Lietuvos Respublikoje ar laikinoji apsauga užsieniečiui suteikiami tik gavus išvadą, kad šis užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, ir išvadą, kad užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikiama papildoma apsauga, nekelia grėsmės visuomenei, o užsienietis, kuriam suteikiamas pabėgėlio statusas arba laikinoji apsauga, nėra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir nekelia grėsmės visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. 

42.       Įstatymo 128 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalyje (2014 12 09 įstatymo Nr. XII-1396 straipsnio dalies redakcija) nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

43.       Įstatymo 33 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 5 dalyje (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 straipsnio dalies redakcija) nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Šio straipsnio 8 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 straipsnio dalies redakcija) nustatyta, kad sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

44.       Minėtose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

45.        <...> taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 punktas).

46.       Be to, siekiant pagrįsti Sąjungos piliečių ar jų šeimos narių teisės gyventi šalyje išimtį, sąvokos „viešoji tvarka“ ir „visuomenės saugumas“ turi būti aiškinamos siaurai. Sąvoka „viešoji tvarka“ visais atvejais reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, sąvoka „visuomenės saugumas“ apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų įstaigų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo pavojus ar grėsmė kariniams interesams gali paveikti visuomenės saugumą. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad kova su nusikalstamumu, susijusiu su organizuota neteisėta prekyba narkotikais ar terorizmu, patenka į sąvoką „visuomenės saugumas“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Mar?n, C‑165/14, EU:C:2016:675, 82 ir 83 punktus ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 37–39 punktus).  Vis dėlto šios išvados negalima daryti automatiškai, remiantis vien suinteresuotojo asmens teistumu. Atsižvelgiant į atvejį, tokią išvadą galima daryti tik konkrečiai įvertinus visas esamas ir reikšmingas bylos aplinkybes, atsižvelgus į proporcingumo principą, vaiko interesus ir pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Mar?n, C‑165/14, EU:C:2016:675, 85 punktą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 41 punktą). Atliekant tokį vertinimą, be kita ko, reikia atsižvelgti į atitinkamo asmens elgesį, jo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmę ir teisėtą pobūdį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, suinteresuotojo asmens esamą pavojingumą visuomenei, vaikų amžių ir sveikatos būklę, taip pat jų šeiminę ir materialinę padėtį (2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Mar?n, C‑165/14, EU:C:2016:675, 86 punktas ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 42 punktas) (Teisingumo Teismo 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo C-82/16, K. A., M. Z., M. J., N. N. N., O. I. O., R. I., B. A. prieš Belgische Staat, ECLI:EU:C:2018:308, 91, 93–94 punktai).

47.       Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

48.       Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr. pvz. LVAT 2019 m. gegužės 15 d. nutartį byloje Nr. eA-2528-575/2019).

49.       EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).

50.       Teisingumo Teismo praktikoje yra nuspręsta, kad teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą, taikoma pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, būtent pagal jos 6 straipsnį, turi būti aiškinama kaip apimanti neteisėtai šalyje esančio trečiosios valstybės piliečio teisę prieš priimant sprendimą jį grąžinti pareikšti savo nuomonę dėl jo buvimo šalyje teisėtumo ir dėl galimo šios direktyvos 5 straipsnio ir 6 straipsnio 2–5 dalių taikymo bei dėl grąžinimo tvarkos (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431).

51.       Teisės būti išklausytam principo, kaip teisingos ir skaidrios procedūros sudėtinės dalies, svarba bylose dėl neteisėto trečiųjų šalių piliečių buvimo šalyje nutraukimo, pabrėžiama ir LVAT praktikoje (žr. 2021 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-5197-415/2020).

52.       Tvarka ir joje įtvirtintas Kriterijų sąrašas ir jų vertinimo tvarka priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį ar išbraukti duomenis apie užsienietį iš nepageidaujamų asmenų sąrašo, negali būti aiškinami taip, kad šis teisės aktas įtvirtina baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant gali būti priimamas užsieniečiui palankus/nepalankus sprendimas. Toks Tvarkos aiškinimas būtų nesuderinamas su Direktyvos 2008/115 tikslais. Minėta, kad pagal Direktyvą 2008/115 draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, taigi kiekvieną kartą turi būti įvertinama užsieniečio individuali padėtis. Draudimas atvykti gali būti panaikintas ar sustabdytas ir dėl priežasčių, kurios nėra nurodytos Direktyvos 2008/115 11 straipsnyje, t. y. ir dėl kitų priežasčių kaip nurodoma šiame straipsnyje. Toks Direktyvos 2008/115 11 straipsnio aiškinimas pabrėžiamas Teisingumo Teismo praktikoje (Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) Sprendimo 2018 m. gegužės 8 d., C-82/16, K. A., M. Z., M. J., N. N. N., O. I. O., R. I., B. A. prieš Belgische Staat 60 p.) (žr. LVAT 2021 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Nr. eA-2724-602/2021, 62 p.).

VII.

53.       Prieš priimant ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas surinko duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad jis yra vedęs Lietuvos Respublikos pilietę D. L. (duomenys neskelbtini) pora sudarė santuoką, (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra. D. L. taip pat turi dar vieną dukrą (gim. (duomenys neskelbtini), mergaitės tėvas nežinomas).

54.       Departamentas 2020 m. sausio 13 d. gavo Policijos departamento raštą Nr. 5-S-528, kuriame pateikiama išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Rašte nurodoma, kad vadovaujantis 2019 m. gegužės 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnį 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Taip pat Policijos departamentas savo išvadoje pažymėjo, jog tikslinga, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsniu nurodytais pagrindais, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus.

55.       Migracijos departamentas, remdamasis Policijos departamento raštu bei jame pateikta informacija, kad pareiškėjas yra nuteistas už pasikėsinimą įvykdyti vagystę, padarė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir šiuo pagrindu priėmė Sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos. Migracijos departamentas įvertino tai, kad užsienietis kuria šeimą su Lietuvos piliete, o draudimas jam atvykti, sutuoktinei nevykstant į jo kilmės šalį, apribotų jų bendravimo galimybes ir pobūdį, todėl nustatė perpus trumpesnį negu treji metai draudimo atvykti laikotarpį (Tvarkos 39 punktas).

56.       Minėta, kad remiantis Įstatymo (128 str. 1 d. 4 p.), LVAT praktika Teisingumo Teismo praktika išvados, ar asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, negalima daryti automatiškai, remiantis vien suinteresuotojo asmens teistumu. Tokią išvadą galima daryti tik konkrečiai įvertinus visas esamas ir reikšmingas bylos aplinkybes, atsižvelgus į proporcingumo principą, vaiko interesus ir pagrindines teises. Atliekant tokį vertinimą, be kita ko, reikia atsižvelgti į atitinkamo asmens elgesį, jo gyvenimo valstybės teritorijoje trukmę ir teisėtą pobūdį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, suinteresuotojo asmens esamą pavojingumą visuomenei, vaikų amžių ir sveikatos būklę, taip pat jų šeiminę ir materialinę padėtį. Minėta, kad remiantis EŽTT praktika, valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

57.       Departamentas minėto vertinimo neatliko, tik nustatydamas draudimą atvykti terminą, lakoniškai pažymėjo, kad ilgesnis terminas būtų neproporcingas dėl to, kad būtų apribotos sutuoktinių bendravimo galimybės ir nėra tokių duomenų, kurie leistų vertinti, jog sutuoktiniai tarpusavio ryšio negalėtų palaikyti nuotoliniu būdu ar kad pareiškėjo sutuoktinė negalėtų laikinai atvykti į (duomenys neskelbtini). Departamentas nevertino, ar pareiškėjas kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (kaip yra nustatyta Įstatyme), viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui (kaip yra nustatyta Direktyvoje 2008/115). Departamentas neatlikęs tokio vertinimo, neįvertino taip pat visų esamų ir reikšmingų bylos aplinkybių, atsižvelgus į proporcingumo principą, vaiko interesus ir pagrindines teises. Taigi Departamentas netinkamai taikė Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl užsieniečio išsiuntimo, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, neatsižvelgė į Direktyvos 2008/115 tikslus, reikšmingus Teisingumo Teismo, EŽTT  bei LVAT išaiškinimus.

58.       Remiantis EŽTT praktika, Departamentas vertino, kokia apimti būtų sutrikdytas šeimos gyvenimas, šeimos ryšiai valstybėje narėje, ar egzistuoja neįveikiamos kliūtys šeimai gyventi užsieniečio kilmės valstybėje. Departamentas sprendė, kad šeimos gyvenimas nebūtų sutrikdytas tokia apimtimi, kuri pažeistų Konvencijos 8 straipsnį. Departamentas nustatė: nenustatyta, jog užsieniečio žmona susidurtų su neįveikiamomis kliūtimis siekiant gauti leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) šeimos susijungimo pagrindu; nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų oficialių darbinių santykių Lietuvoje; sutuoktinė D. L. nuo (duomenys neskelbtini) dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, šiuo metu yra nėštumo ir gimdymo atostogose; jei sutuoktiniai nuspręstų išvykti į (duomenys neskelbtini), o su jais išvyktų ir D. L. vyresnioji dukra – mergaitė turėtų galimybę šioje šalyje tęsti mokslus nuotoliniu būdu; (duomenys neskelbtini) yra pareiškėjo artimieji – vyras Migracijos departamentui yra nurodęs, kad ten gyvena jo motina – dukters močiutė; pareiškėjo dukra, tiek pagal Lietuvos, tiek pagal (duomenys neskelbtini) įstatymus, turi teisę į dvigubą pilietybę.

59.       Departamentas apibendrindamas savo tyrimą sprendė, kad nepaisant aukščiau išvardintų variantų, neatmestina, jog perspektyva persikelti gyventi į vyro gimtinę D. L. nėra priimtina, tačiau ir tokiu atveju pareiškėjo kontaktas su sutuoktine ir dukra galėtų būti išlaikomas pasitelkiant elektroninio ryšio priemones ir tokiu būdu nenutrūktų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, trukdančių pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos bei pasibaigus nustatytam draudimo atvykti į Lietuvą laikui, nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą.

60.       Departamento nurodytos išvados yra paremtos vien pačios institucijos prielaidomis. Šiame vertinime nėra atsižvelgiama nei į vaiko amžių, nei į tėvo ryšį su vaiku, nei į faktinius šeimos santykius. Departamento prielaida, kad užsienietis gali išvykti iš Lietuvos Respublikos bei pasibaigus nustatytam draudimo atvykti į Lietuvą laikui (pusantrų metų), nustatyta tvarka gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sugrįžti į Lietuvos Respubliką ir tęsti šeiminį gyvenimą, nėra suderinama su pareiga neriboti šeiminį gyvenimą labiau negu tai yra būtina, taigi nesuderinama su proporcingumo principu, taip pat ir su protingumo bei teisingumo principais. Be to, kaip minėta Departamentas nevertino, ar pareiškėjas kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taigi negalima pripažinti, kad buvo atsakyta į klausimą, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visai visuomenei svarbus interesas (vertybė), dėl kurios yra būtina tokiu lygiu riboti pareiškėjo teisę į šeiminį gyvenimą.

61.       Departamentas neatlikęs vertinimo arba atlikęs neteisingą vertinimą, nesilaikė bendrųjų standartų, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas, neįvertino visų nagrinėjamu atveju reikšmingų aplinkybių (kurių baigtinio sąrašo nei Įstatyme, nei Tvarkoje nėra) – tinkamai neatsižvelgė į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, nepaisė negrąžinimo principo, kaip to reikalauja Direktyva 2008/115, tuo pačiu netinkamai taikė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.

62.       Pareiškėjas pagrįstai nurodo savo apeliaciniame skunde, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, kas yra pabrėžiama Teisingumo Teismo praktikoje Direktyvos 2008/115 aiškinimo kontekste, taip pat ir minėtoje LVAT praktikoje. Šio principo pažeidimas galėjo lemti ir minėto neišsamaus (pagrįsto tik Departamento prielaidomis) vertinimo atlikimas, taigi ir netinkamų esminių išvadų padarymą išsiuntimo klausimu.  

63.        Dėl apeliaciniame skunde nurodomų Teisingumo Teismo išaiškinimų, kuriose analizuojamos Sąjungos piliečio šeimos nario teisės gyventi šalyje, Sąjungos pilietybės praktinio veiksmingumo klausimų kontekste, plačiau nepasisakoma, nes šie išaiškinimai būtų aktualūs nagrinėjant klausimą dėl leidimo pareiškėjui gyventi išdavimo, kas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

64.       Departamento Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos teisės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

65.       ABTĮ 41 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d įstatymo Nr. XIII-1833 straipsnio redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Remiantis šia ABTĮ 41 straipsnio nuostata klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, priteisimo perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo Y. K. (Y. K.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Y. K. (Y. K.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. kovo 17 d. sprendimą „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio Y. K. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ Nr. (15/6)1U-3.

Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Veslava Ruskan