Baudžiamoji
byla Nr. 2K-253/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.10.4.;
1.2.14.4.1.; 1.2.20.3; 2.1.7.4.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. birželio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko
Olego Fedosiuko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M.
P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m.
gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24
straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams
penkiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems
metams.
Vadovaujantis BK
63 straipsnio 1, 5 dalimis, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį
paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo
2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 223
straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1,
4, 6 dalimis, prie šios bausmės pridėjus pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirtos
bausmės dalį galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems
mėnesiams.
M.
P. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (V. K. IĮ turto
užvaldymas) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Baudžiamoji byla pagal 1964 m. BK 18 straipsnio 4 dalį, 277 straipsnio 1
dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį (UAB „Kaišiadorių paukštynas“ turto užvaldymas) M. P. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo
senaties terminui.
Skundžiama ir
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo M. P. apeliacinis
skundas atmestas, o Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d.
nuosprendis dėl M. P. pripažinimo
kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paliktas nepakeistas.
Minėtu
nuosprendžiu taip pat nuteisti L. J., N.
G., A. G., tačiau dėl jų kasacine tvarka
nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija,
išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
M. P. pagal BK 181 straipsnio 1
dalį nuteistas už tai, kad kartu
su N. G., veikdami bendrininkų grupe, prievartavo turtą, t. y.
neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir kitų naudai vertė kitą asmenį
perduoti teisę į turtą, grasindami nukentėjusiajam sunaikinti ar sugadinti jo
turtą bei panaudodami kitokią psichinę prievartą:
2000 m.
rugsėjo 30 d., veikdami bendrininkų grupe, M. P. priklausančiu
automobiliu BMW 730 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) jie išgabeno nukentėjusįjį
A. K. per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą į užsienį.
Po to, prieš nukentėjusiajam A.
K. sugrįžtant iš užsienio,
2000 m. spalio 22 d. N. G.
ir M. P. paėmė jo turtą – 17 200 Lt vertės automobilį
„Mercedes-Benz“ (valst. Nr. (duomenys
neskelbtini)) su įranga viščiukams kepti, stovėjusį Klaipėdoje, Vingio g.,
prie 14 namo, prekybos centro „Mėta“ kieme.
Reikalaudami iš A. K. duoti palankius jiems parodymus Klaipėdos rajono policijos komisariato iškeltoje
baudžiamojoje byloje, pareikalavo
perduoti teisę į turtą – sudaryti sutartį, pagal kurią M. P. savo
nuožiūra galėtų disponuoti A. K. priklausančiu turtu
– automobiliu „Mercedes-Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip
privertę nukentėjusįjį perduoti savo turtinę teisę į šį automobilį M. P., N. G. ir M. P. 2000
m. lapkričio 9 d. perdavė automobilį „Mercedes-Benz“
R. G.,
užregistruodami šį automobilį jo vardu Klaipėdos
vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijoje.
Klaipėdos
rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu M. P. taip pat nuteistas pagal BK 24
straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto įgijimą
apgaule (sukčiavimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nutartimi,
išnagrinėjus nuteistojo M. P. kasacinį skundą dėl
nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 2
dalyje, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendis ir
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
vasario 20 d. nuosprendis palikti nepakeisti; panaikinta 2007 m. vasario 20 d.
nuosprendžio dalis, kuria atmestas M. P. apeliacinis
skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, ir ši bylos dalis
perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniu
skundu nuteistasis M. P. prašo: panaikinti Klaipėdos
rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį, kuria jis
nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį ir
baudžiamąją bylą jam nutraukti; tuo atveju, jei teismas jo veiksmuose nustatytų
nusikalstamos veikos požymių, jam inkriminuotą veiką iš BK 181 straipsnio 1
dalies perkvalifikuoti į BK 233 straipsnio 1 dalį; taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos
pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties
metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir paskirtą bausmę sumažinti
vienu šeštadaliu; į paskirtos bausmės laiką įskaityti atliktą Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Kasatorius
teigia, kad jis neprievartavo A. K. turto ir prieš jį
smurto nenaudojo; A. K., bijodamas, kad jo automobilis
gali būti konfiskuotas, pats prašė perrašyti šį turtą kitam asmeniui.
Kasatorius
nurodo, kad teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį
yra nepagrįsti, paremti prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis.
Pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visas bylos aplinkybes, nepatikrino
visų versijų, padarė objektyviems įrodymams priešingas išvadas. Teismas,
pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalį, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį,
remdamasis tiesiogiai teisme netirtais duomenimis, kurių įrodomoji vertė yra
abejotina. Apylinkės teismas įrodymus įvertino pagal vidinį įsitikinimą, kuris
neturi objektyvaus pagrindo, nes kaltinantys įrodymai nebuvo kruopščiai
analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pažeidžiant
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė
apylinkės teismo padarytų klaidų, neišnagrinėjo visų paduoto apeliacinio skundo
argumentų, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies
normas.
Kasatoriaus
nuomone, teismas, vertindamas nukentėjusiųjų A. ir G. K. parodymus,
neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam A. K. byla dėl
sukčiavimo buvo nutraukta, ir jis, siekdamas išvengti grėsusios baudžiamosios
atsakomybės, nutylėjo aplinkybes dėl savo netinkamų veiksmų. Teismai
nepagrįstai nukentėjusiųjų parodymus laikė nuosekliais ir neprieštaringais,
neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiųjų parodymai teisminio nagrinėjimo metu
buvo akivaizdžiai šališki, jie nurodydavo skirtingas aplinkybes apie savo
veiksmų priežastis. Kasatorius tvirtina, kad teismai neatsižvelgė į
nukentėjusiųjų parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu (T. 12, b. l.
335, T. 13, b. l. 143, 147, T. 17, b. l. 183, T. 18, b. l. 94) apie tai, dėl
kokių priežasčių nukentėjusysis A. K. išvyko į užsienį ir kas
buvo automobilio perleidimo kitam asmeniui iniciatorius. Kasatoriaus nuomone,
iš nukentėjusiųjų teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų matyti, kad
jis, M. P., prieš nukentėjusiuosius jokios prievartos
nenaudojo, A. K. į užsienį išvyko savo noru, o
automobilio perrašymas vyko policijos pareigūno R. Ž. nurodymu.
Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas šių nukentėjusiųjų teisminio
nagrinėjimo metu duotų parodymų su kitais byloje esančiais įrodymais, padarė
nepagrįstas išvadas, kad jis, M. P., yra kaltas.
Kasatorius
pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad
„Byloje teisingai nustatyta, kad
tuo metu M. P. ir N. G., patys siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės,
pradėjo aktyvius veiksmus, tarp jų ir tokius, kuriais įbaugintų kitus
nusikalstamų įvykių dalyvius, nes vienas iš įtariamųjų buvo išvežtas į Rusiją,
o A. K. – į Lenkiją“; „nuteistieji, iš jų ir M. P., darė aktyvų psichologinį poveikį
nukentėjusiesiems <...> poveikis patvirtinamas ir tuo, kad A. K. tuo metu neturėjo net lėšų gyvenimui
užsienyje ir ten vykti nenorėjo“. Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų,
jog jis būtų vertęs A. G. ar A. K. išvykti iš Lietuvos;
teisiamajame posėdyje apklausta G. K. patvirtino,
kad jos vyras geranoriškai išvyko į užsienį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių
nukentėjusiosios G. K. versiją, kad prieš ją buvo panaudota psichinė prievarta.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. yra šeiminiais ryšiais susijęs asmuo su A. K. Šis tuo metu buvo įtariamasis
baudžiamojoje byloje; siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir turto
konfiskavimo išvyko į Lenkiją bei prašė jo, M. P., padėti perleisti automobilį kitiems asmenims. Šias
aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. B. kurio parodymus teismas nepagrįstai,
vien formaliais argumentais atmetė.
Nuteistasis taip pat nurodo, kad
teismai netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normas,
kvalifikuodami veiką ne pagal tą straipsnį, kuris numato baudžiamąją atsakomybę
už neva jo padarytą nusikalstamą veiką. Kasatoriaus nuomone, nors tikslas ir
motyvas nėra būtinieji BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos
veikos sudėties požymiai, jie yra svarbūs atribojant šią nusikalstamą veiką nuo
kitų objektyviaisiais požymiais panašių nusikalstamų veikų. Turto prievartavimo
objektyvieji požymiai sutampa su BK 233 straipsnyje numatytos nusikalstamos
veikos objektyviaisiais požymiais. Šie nusikaltimai atskiriami pagal
nusikaltimo padarymo motyvą ir tikslą. Kasatoriaus nuomone, pagal
nukentėjusiųjų parodymus automobilis buvo paimtas turint tikslą, kad A. K. duotų parodymus, kuriuose neminėtų
jo, M. P., ir N. G.,
o turto panaudos sutartis buvo sudaryta siekiant, kad A. K. nepakeistų jau duotų parodymų. Taigi šios nusikalstamos
veikos motyvas buvo ne siekis įgyti svetimą turtą, bet tam, kad būtų duoti
tikrovės neatitinkantys parodymai, todėl teismai turėjo kvalifikuoti veiką pagal
BK 233 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. K. buvo įtariamasis ir tik vėliau buvo
pripažintas nukentėjusiuoju, kasatoriaus nuomone, nepašalina padarytos veikos
objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurių visuma rodo, kad galėjo būti
daromas neteisėtas poveikis A. K. Kasatorius
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad „kaltinimas dėl
poveikio liudytojams baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareikštas
ir jis šioje byloje nenagrinėjamas“, nes tai prieštarauja baudžiamojo proceso
įstatymui ir pažeidžia nuteistojo teises. Apeliacinės instancijos teismas,
nustatęs, kad padaryta lengvesnė nusikalstama veika, remdamasis BPK 320
straipsniu, galėjo veiką perkvalifikuoti pagal kitą straipsnį nepasunkindamas
nuteistojo padėties.
Kasatorius taip pat nurodo, kad
teismas neatsižvelgė į visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes, neįvertino,
kad jis rūpinasi ir išlaiko du mažamečius vaikus – penkiolikos metų Osvaldą ir
vienerių metų Matą, pastarojo motiną, kuri šiuo metu yra dekretinėse
atostogose, rūpinasi savo sergančiais tėvais, nuo 1993 metų yra aktyvus
verslininkas, teikė labdarą, aktyviai dalyvauja visuomenei naudingoje veikloje,
ir paskyrė jam per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismai, netaikydami 2002
m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl
amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos
dešimties metų sukaktį“ nuostatų, netinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso
bendrosios dalies normas – BK 78 straipsnį. Klaipėdos rajono apylinkės teismo
2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu jis nuteistas už nusikalstamas veikas,
padarytas iki įsigaliojant amnestijos aktui. Prieš šių nusikaltimų padarymą jis
nebuvo teistas. Šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, remiantis BK 63
straipsniu, buvo subendrintos su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m.
birželio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Esant nusikalstamų veikų sutapčiai
turi būti paskirta tokia galutinė bausmė, kuri būtų paskirta, jei visos
padarytos nusikalstamos veikos būtų išnagrinėtos ir už jas paskirtos bausmės
vienu nuosprendžiu. Jis teisiamu laikomas pirmą kartą, viena iš nusikalstamų
veikų, numatyta BK 181 straipsnyje, yra priskiriama amnestijos akte nurodytiems
nusikaltimams, už kuriuos nuteistiems asmenims ribojamas amnestijos taikymas,
todėl, pritaikius amnestijos akto 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, jam
paskirta bausmė turėtų būti sumažinta vienu šeštadaliu.
Kasatorius
dar nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepritaikė BK
63 straipsnio 9 dalies normų, nes paskyręs bausmes už atskirus nusikaltimus
ir subendrinęs jas su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio
17 d. nuosprendžiu paskirta bausme, į bausmės laiką įskaitė tik laikinojo
sulaikymo ir suėmimo laiką, bet neįskaitė atliktos Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės.
Atsiliepimu į
nuteistojo M. P. kasacinį skundą
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo nuteistojo
kasacinį skundą atmesti.
Prokuroro
nuomone, kai kurie kasacinio skundo argumentai, kur kasatorius nurodo, kad jis
svetimo turto neprievartavo, prieš nukentėjusįjį A. K. smurto
nenaudojo, šis mikroautobusą jam perrašė laisva valia, bijodamas mikroautobuso
konfiskavimo, kad teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų A. ir G. K.,
liudytojo R. G. parodymus, nesudaro bylos kasacinio
nagrinėjimo dalyko, todėl jie paliktini nenagrinėti.
Kasaciniame
skunde nepagrįstai tvirtinama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš teismų sprendimų matyti,
kad abiejų instancijų teismai M. P.
kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, grindė
surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumos įvertinimu.
Kasacinio skundo teiginiai, kad apylinkės teismo nuosprendis grindžiamas
tiesiogiai neištirtais teisiamajame posėdyje įrodymais, yra deklaratyvaus
pobūdžio, nes kasatorius nenurodo, kokie duomenys, kuriais teismas grindė
nuosprendį, nebuvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu.
Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje pasisakyta visais svarbiais aspektais, kurie buvo
nurodyti M. P. apeliaciniame skunde, todėl apeliacinio
teismo teisėjų kolegija nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Kasatorius
teigia, kad abiejų instancijų teismai, vertindami tik objektyviuosius padarytos
veikos požymius, bet netirdami ir neanalizuodami subjektyviųjų požymių (motyvų
ir tikslų), padarė nepagrįstas išvadas, kad buvo prievartaujamas turtas. Jo
veiką teismas privalėjo kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Šie
kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti.
BK 181
straipsnio 1 dalis apibrėžia turto prievartavimo požymius. Pagal šį įstatymą
baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris neturėdamas teisėto pagrindo
atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti
turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti
kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš
nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti
turtą, arba panaudoti psichinę prievartą.
Kasacinės
instancijos teismas baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis
žemesnių teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis M.
P., veikdamas bendrininkų grupe su kitu nuteistuoju N. G.,
neturėdamas jokio teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė
nukentėjusįjį perduoti teisę į turtą sudarant sutartį, kuria remdamasis M. P. savo nuožiūra galėtų disponuoti nukentėjusiajam
priklausančiu turtu (automobiliu). Šios teismo išvados yra pagrįstos bylos
duomenimis. Turto prievartavimo (BK 181 straipsnio 1 dalis) sudėtis yra
formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėtų turtinių reikalavimų
pateikimo. Šios bylos nustatytos faktinės aplinkybės leido teismams padaryti
pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis suprato, jog teisę į savo turtą jis turi
perduoti vykdydamas aiškiai neteisėtus M. P. reikalavimus,
suvokdamas, kad kasatorius neturi jokių teisių į turtą, kurio reikalauja. M. P. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181
straipsnio 1 dalį.
Nepagrįstas
kasatoriaus tvirtinimas, kad byloje teismai (pirmosios ir apeliacinės
instancijų), netaikydami 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų
sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto, netinkamai pritaikė BK bendrosios
dalies normas.
Amnestijos
įstatymo taikymas yra galimas tik po to, kai teismas, vadovaudamasis BK 63 ar
64 straipsnių nuostatomis, subendrina nuteistajam paskirtas bausmes ir nustato
galutinę paskirtą bausmę. Amnestijos įstatymo 9 straipsnio 4 punkte nustatyta,
kad amnestija netaikoma asmenims, padariusiems kelis nusikaltimus, jeigu bent
dėl vieno iš jų šis įstatymas amnestijos nenumato. M. P. galutinė bausmė paskirta subendrinus bausmes,
paskirtas už keturis nusikaltimus, tarp jų ir už nusikalstamą veiką, numatytą
BK 186 straipsnio 1 dalyje, kuri padaryta 2003 m. sausio 31 d., t. y.
po įstatyme nustatytos datos – 2002 m. spalio 25 d. (įstatymo 10 straipsnis).
Taigi teismas, vadovaujantis amnestijos įstatymo 9 straipsnio 4 punktu, neturėjo
teisės taikyti nuteistajam M. P. amnestijos.
Prokuroro
nuomone, teismai nepažeidė ir BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų. Klaipėdos
rajono apylinkės teismas, priimdamas 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendį, neturėjo
duomenų apie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d.
nuosprendžio įvykdymą, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas netinkamai
pritaikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas.
Apylinkės
teismas, skirdamas bausmę M. P., vadovavosi bendraisiais
bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), atsižvelgė į padarytų
nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir
tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą,
atsakomybę sunkinančią aplinkybę (turto prievartavimą padarė bendrininkų grupe),
paskyrė bausmę, atitinkančią baudžiamojo įstatymo reikalavimus, todėl jos švelninti
nėra pagrindo.
Nuteistojo M. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20
straipsnio, 301 straipsnio nuostatų taikymo
Kasatorius
tvirtina, kad teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalį, apkaltinamąjį
nuosprendį priėmė, remdamasis tiesiogiai teisme netirtais duomenimis, kurių
įrodomoji vertė yra abejotina. Jis teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo
prieštaringi, bei kartu pažymi, kad teismas neatsižvelgė į nukentėjusiųjų
parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu apie tai, kad A. Kasparavičius savo noru išvyko į užsienį ir kas buvo
automobilio perleidimo iniciatorius.
BPK 20
straipsnyje nustatyti reikalavimai įrodymams, kuriais grindžiamos teismo
nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės, ir jų vertinimui. Pagal BPK 20
straipsnio 3 ir 4 dalis įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti
duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais,
patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai
išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus turi
įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. BPK 301 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo
išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Pagal teismų
praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar
jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias
aplinkybes; apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti
pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius
nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40
„Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas,
reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5, 3.1.8 punktai).
Pirmosios
instancijos teismas, pripažindamas M. P. kaltu pagal BK
181 straipsnio 1 dalį, šių nuostatų laikėsi. Iš teisiamojo posėdžio protokolo
matyti, kad teismas apklausė nukentėjusiuosius A. K., G. K.,
perskaitė liudytojo R. G. parodymus, ištyrė
rašytinius bylos įrodymus – 2000 m. gruodžio 27 d. poėmio protokolą, operatyvinės
tarnybos pažymą, pažymą – sąskaitą. Jie atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse
įtvirtintus reikalavimus, keliamus įrodymams. Įvertinęs šių įrodymų visetą teismas
pagrindė M. P. ir kito bendrininko kaltę dėl inkriminuotos
nusikalstamos veikos padarymo.
Pažymėtina,
kad liudytojo R. G. parodymai, priešingai kasatoriaus
teigimui, yra svarbūs, nes patvirtinto tą aplinkybę, kad būtent M. P.,
nedalyvaujant turto savininkui, siūlė pirkti mikroautobusą išsimokėtinai tik už
4000 Lt, iš karto jam sumokant apie 500 Lt, o vėliau kiekvieną mėnesį
– po 200 Lt. Pagal bylos medžiagą nukentėjusysis mikroautobusą pirko už 17
200 Lt. Taigi M. P. tvirtinimas,
kad mikroautobusas buvo parduodamas prašant nukentėjusiajam ir tik už
4000 Lt prieštarauja logikai. Be to, nukentėjusysis apie neteisėtus
veiksmus prievartaujant turtą iš karto pranešė policijai, nurodydamas, kad M. P. ir N. G. pagrasino nepakeisti parodymų ir privertė
surašyti generalinį įgaliojimą dėl automobilio, jam atsisakius tai padaryti, grasino
automobilį sudeginti (T. 5, b. l. 67).
Kasatorius
nepagrįstai ir neargumentuotai nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymai, duoti
teisme, buvo prieštaringi bei kad vertindami nukentėjusiojo A.
K. parodymus teismai neatsižvelgė į tai, jog šiam nukentėjusiajam baudžiamoji
byla dėl sukčiavimo buvo nutraukta. Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros
prokuroro 2001 m. sausio 17 d. nutarimu baudžiamoji byla, iškelta A. K. pagal 1961 m. BK 274 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis
1961 m. BK 151 straipsniu, buvo nutraukta, nes jis padėjo išaiškinti
organizuotos grupės nusikalstamą veiką (T. 5, b. l. 3–4). Pagal susiformavusią
teismų praktiką asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391
straipsnyje (atitinka 1961 m. BK 151 straipsnį) numatytu pagrindu,
parodymai vertinami pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 5 punktas).
A. K. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, proceso
dalyviai turėjo galimybę pateikti jam klausimų apie svarbias bylai aplinkybes,
jo parodymai įvertinti palyginus juos su kita bylos medžiaga, todėl jų
patikimumas abejonių nekelia.
Tačiau pagal
bylos duomenis pripažintina, kad kasatorius teisingai nurodo, jog A. K. savo noru išvyko į užsienį. 2000 m. spalio 4 d. buvo
iškelta baudžiamoji byla dėl A. G. individualios įmonės turto
užvaldymo apgaulės būdu. Tyrimo institucijos domėjosi ir A. K.
veiklos, dirbant jam šioje įmonėje vadybininku, teisėtumu. Nors pagal bylos
medžiagą A. K. išvykti į užsienį ir pasiūlė M. P., pastarojo veiksmų negalima vertinti kaip psichinės
prievartos, nes iš A. K. ir G. K. duotų
parodymų matyti, kad nukentėjusysis, atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, gresiančius
įtarimus dėl nusikalstamos veikos padarymo, sutiko, kad reikia išvažiuoti į
užsienį. Apie tai spręstina iš A. K. teisiamajame
posėdyje duotų parodymų: „<...> mane surado P. ir G. ir
pasakė, kad G. nuėjo į policiją, o man gresia laisvės atėmimas. Pasakė, kad man
geriau dingti iš Lietuvos, kad manęs negalėtų apklausti
policijoje. <...> Aš sutikau išvykti iš Lietuvos.
<...> Su draugu Norvegijoje buvau sutaręs, kad apsigyvensiu pas jį, bet
man nepavyko rasti darbo“ (T. 3, b. l. 147–148). Nukentėjusioji G. K. davė parodymus: „<...> jie pasiūlė vyrui važiuoti
į užsienį kol byla aprims“ (T. 18, b. l. 94), „Aš žinojau, kad vyras
geranoriškai išvyksta į užsienį, nes aš pati surinkau jam daiktus“ (T. 18, b.
l. 96). Taigi teismo nustatyta aplinkybė, kad 2000 m. rugsėjo 30 d. M. P. ir N. G. M. P. priklausančiu
automobiliu BMW 730 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) išgabeno nukentėjusįjį
A. K. per Kalvarijos pasienio kontrolės postą į
užsienį, iš nuosprendžio šalintina.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį,
jos atribojimo nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje
Kasatorius nurodo, kad nors ir pripažinus, jog jo
veiksmai buvo neteisėti, jie netinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 1 dalį. Kasatorius
teigia, kad atsižvelgus į nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytą veikos
padarymo motyvą, veika atitiktų BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos
nusikalstamos veikos sudėtį.
Kasatoriaus prašymas perkvalifikuoti
nusikalstamą veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį yra atmestinas. Pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad M. P. kartu su N. G., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami nukentėjusiajam sunaikinti ar
sugadinti jo turtą bei panaudodami kitokią psichinę prievartą, vertė
nukentėjusįjį perduoti teisę į turtą
– sudaryti sutartį, pagal kurią M. P. savo nuožiūra
galėtų disponuoti A. K. priklausančiu automobiliu
„Mercedes-Benz“. Nukentėjusysis perdavė savo turtinę teisę į šį
automobilį M. P., o N. G. ir M. P. perdavė automobilį „Mercedes-Benz“ R. G., kurį užregistravo šio vardu.
BK 181
straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama nusikaltimams
nuosavybei. Ja yra kėsinamasi į nuosavybės ir
kitas daiktines, prievolines ar kitos kilmės turtines teises, taip pat
turtinius interesus. Turto prievartavimo objektyvieji požymiai – tai neteisėtas
vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos
kaltininką ar kitą asmenį ar atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus; jis nėra susijęs su reikalaujančiojo
ir nukentėjusiojo ankstesniais santykiais (paskolos davimu, investicijomis į
bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) ar kitomis aplinkybėmis, kurios,
suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartavimo dalykas
yra nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausantis turtas, teisė į turtą, kurią
įgijęs kaltininkas turės galimybę turtą valdyti, naudotis ir disponuoti,
turtinio pobūdžio veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo jų.
Būtinasis turto prievartavimo požymis – psichinės
prievartos panaudojimas, tai gali būti įvairūs grasinimai nukentėjusiajam
ar kitam asmeniui: fizinio smurto panaudojimas,
turto sunaikinimas ar sugadinimas, kompromituojančios ar kitos informacijos
paskelbimas, kitokios psichinės prievartos panaudojimas. Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama
veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės
pretenzijos grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą.
Materialinės pasekmės turi reikšmės nusikaltimo sudėčiai, kai jos atitinka BK
181 straipsnio 2 dalyje nustatytus kvalifikuojamuosius požymius. Šios
nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tiesioginė tyčia. Motyvas ir
tikslas nėra būtinieji šios veikos subjektyviosios pusės požymiai ir įrodinėti
jų nereikia. Tačiau paprastai turto prievartavimo atveju kaltininkas nurodo
neteisėto vertimo perduoti turtą motyvą.
Kasatorius
nurodo, kad teismai nustatė, jog nusikalstamos veikos motyvas buvo siekis
priversti nukentėjusįjį A. K. duoti neteisingus parodymus
parengtinio baudžiamosios bylos tyrimo metu, todėl veika turėtų būti
kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (poveikis liudytojui,
nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui). Iš tikrųjų iš
bylos medžiagos matyti, kad M. P. ir N.
G. reikalavo, kad A. K. duotų neteisingus, palankius
jiems parodymus. Šį reikalavimą jie pateikė po to, kai paėmė nukentėjusiajam
priklausantį mikroautobusą prieš sugrįžtant šiam iš užsienio. Tačiau negalima
spręsti, ar nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, atsižvelgiant vien tik į
veikos padarymo motyvą. Baudžiamojoje teisėje padarytos veikos vertinimas
priklauso nuo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą
nusikalstamą veiką, formuluotės, t. y. nusikalstamos veikos sudėties
požymių aprašymo straipsnio dispozicijoje. Nusikalstamos veikos dalykas įeina į
nusikalstamos veikos sudėtį, nulemia veikos baudžiamumą, jei jis yra aprašytas
Baudžiamojo kodekso konkretaus straipsnio dispozicijoje; nesant nusikaltimo dalyko
ar jo neįrodžius, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama
veika priskiriama nusikaltimams teisingumui. Ja kėsinamasi į normalią ikiteisminio
tyrimo, teismo veiklą vykdant teisingumą. Pagal BK 233 straipsnio 1
dalies dispoziciją atsakomybė iškyla tik už neteisėtus veiksmus siekiant paveikti
konkrečiai įstatyme išvardytus baudžiamųjų procesinių santykių subjektus, t. y.
liudytoją, nukentėjusįjį,
ekspertą, specialistą, revizorių, vertėją, siekiant, kad jie duotų neteisingus
parodymus, išvadas, pateiktų kitą melagingą informaciją. Taigi pagal BK 233
straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė siejama tik su tam tikromis
nukentėjusiojo savybėmis, kurias jis įgyja, dalyvaudamas baudžiamajame procese.
Už siekimą paveikti įtariamąjį ar kaltinamąjį baudžiamoji atsakomybė pagal BK
233 straipsnio 1 dalį nekyla. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. P. inkriminuotos veikos padarymo metu nukentėjusysis A. K. 2000 m. spalio 25 d., lapkričio 2 d. buvo apklaustas
kaip įtariamasis dėl nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 274 straipsnio
1 dalyje. Taigi M. P. siekė
paveikti A. K., apklausiamą kaip įtariamąjį, todėl jau
vien dėl šios aplinkybės kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 233
straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo. Tai, kad A. K. iškelta
baudžiamoji byla 1961 m. BK 151 straipsnio pagrindu buvo nutraukta,
o vėliau jis buvo apklaustas kaip liudytojas, nėra teisiškai reikšminga.
M. P. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio
1 dalį. A. K. nuosekliai tvirtino, kad dėl neteisėtų M. P. ir N. G. veiksmų, jiems paėmus
automobilį „Mercedes-Benz“, grasinant jį sudeginti, reikalaujant duoti jiems
palankius parodymus Klaipėdos rajono PK
iškeltoje baudžiamojoje byloje, jis buvo verčiamas perduoti teisę į
turtą – sudaryti sutartį, pagal kurią M. P. savo nuožiūra galėtų disponuoti svetimu turtu –
automobiliu „Mercedes-Benz“. Nepagrįstai kasatorius tvirtina, kad automobilio
perrašymas vyko policijos pareigūno R. Ž. nurodymu, nes
„nukentėjusieji galbūt ir nebūtų perrašę savo automobilio, jei nebūtų gavę policininko Ž. patarimo parašyti įgaliojimą bei garantijų,
kad tas daiktas liks jiems“. Jau minėta, kad pagrindinė turto prievartavimo
sudėtis, numatyta BK 181 straipsnio 1 dalyje, yra formali, t. y.
nusikalstama veika laikoma baigta, kai grasinant, šantažuojant ar panaudojant
kitokią psichinę prievartą nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos.
Pasekmės, šiuo atveju tai, kad nukentėjusiojo
turtinė teisė į automobilį buvo perduota
M. P., taip pat ar
turtinė teisė buvo perduota žinant policijos pareigūnui R. Ž., neturi
reikšmės nusikalstamos veikos vertinimui bei jos kvalifikacijai.
Dėl
apeliacinės instancijos teismo nutarties
Šioje
nutartyje jau pasisakyta, kad pagal bylos medžiagą nėra pagrindo pripažinti, jog
M. P. vertė A.
K. išvykti į užsienį. Taigi kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės
instancijos teismo teiginys apie tai, kad M. P. ir N. G. išvežė A. K. į Lenkiją,
neatitinka tikrovės, yra teisingas. Tačiau kitas kasatoriaus argumentas dėl
netinkamo liudytojo R. B. parodymų vertinimo yra
atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė R.
B. parodymais, teisinančiais M. P., duotais bylą
nagrinėjant teismo posėdyje apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad teisiamajame
posėdyje R. B. jau buvo apklaustas, jo parodymai
atitiko parengtinio tyrimo metu duotus parodymus, kurie nebuvo teisinantys M. P. Savo apeliaciniame skunde M. P. nenurodė,
kad R. B. duoti parodymai buvo netinkamai įvertinti. Be
to, ir pats R. B. patvirtino, kad apeliacinės instancijos
teismui pateiktą 2007 m. lapkričio 9 d. kreipimąsi surašė ne jis, kas surašė,
nežino, o pasirašyti jam atnešė M. P. (T. 20, b. l. 13).
Taigi esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
atmetė naujus šio liudytojo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė
dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Apygardos teismo sprendimas atitinka
BPK 332 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus apeliacinės instancijos
teismo nutarties turiniui.
Dėl BK 63
straipsnio 9 dalies nuostatų taikymo
Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nepritaikė BK 63 straipsnio
9 dalies normos, nes, paskyręs bausmes už atskirus nusikaltimus ir subendrinęs
jas su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu
paskirta bausme, į bausmės laiką neįskaitė atliktos Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – sumokėtos 5000
Lt baudos.
Iš pirmosios
instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad galutinė
bausmė, subendrinus, remiantis BK 63 straipsnio nuostatomis, Klaipėdos rajono
apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu ir Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes, nustatyta
laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams. Nors Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d. nuosprendžiu už nusikalstamas
veikas, numatytas BK 186 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, M. P. buvo paskirta bausmė – 5000 Lt bauda,
skundžiamu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d.
nuosprendžiu ši bausmė buvo subendrinta su pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182
straipsnio 2 dalį paskirta bausme, remiantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, taikant
bausmių apėmimo būdą, t. y. griežtesne – laisvės atėmimo – bausme apimant
švelnesnę – baudą. Taigi M. P. galutinė pagal du
nuosprendžius subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas. Pagal BK 63
straipsnio 9 punktą, kai asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar
padarė kitą nusikalstamą veiką, skiriant bausmę pagal naują nuosprendį, į
bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį
nuosprendį. Skundžiamo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės
16 d. nuosprendžio priėmimo metu M. P. 5000 Lt
baudos, paskirtos ankstesniu nuosprendžiu, nebuvo sumokėjęs, todėl taikyti šios
įstatymo nuostatos teismui nereikėjo. M. P. 5000 Lt baudą
sumokėjo tik 2006 m. rugpjūčio 28 d., t. y. po Klaipėdos rajono apylinkės
teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio priėmimo. Kadangi bendrindamas
bausmes pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso
bendrosios dalies normas, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo,
remdamasis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis, keisti nuosprendžio ir įskaityti
į bausmės laiką sumokėtos baudos.
Dėl 2002 m.
lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl
amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos
dešimties metų sukaktį“ taikymo ir bausmės
Kasatorius taip pat teigia, kad
teismai pažeidė BK 78 straipsnio nuostatas, nes nepritaikė 2002 m.
lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl
amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos
dešimties metų sukaktį“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto.
Pagal BK 78 straipsnį
nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies
bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu; amnestijos pagrindus, sąlygas
ir tvarką nustato amnestijos aktas.
Įstatymo „Dėl
amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos
dešimties metų sukaktį“ 9 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad amnestija
netaikoma asmenims, padariusiems kelis nusikalstimus, jeigu bent dėl vieno iš
jų Įstatymas amnestijos nenumato; 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
asmenims, kuriems Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nėra įsiteisėjęs
apkaltinamasis nuosprendis, amnestija taikoma, jei nusikaltimas yra padarytas
iki 2002 m. spalio 25 d. įskaitytinai.
Pagal teismų praktiką
amnestijos įstatymo taikymas yra galimas tik po to, kai nustatoma, kokia yra
konkreti galutinė kaltininkui paskirta laisvės atėmimo bausmė ir ar kaltininkas
turės realiai ją atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje
byloje Nr. 2K-360/2003, skelbta „Teismų praktika“ Nr. 19, p. 147). Taigi
tuo atveju, kai kaltininkas yra padaręs kelias nusikalstamas veikas, už kurias
nuosprendžiu paskiriama galutinė bausmė, jeigu bent viena iš šių veikų padaryta
po 2002 m. spalio 25 d., Įstatymo taikyti negalima.
Klaipėdos rajono
apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu M. P. nuteistas
pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 181 straipsnio 1 dalį. Vadovaujantis
BK 63 straipsnio nuostatomis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės buvo
subendrintos su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 17 d.
nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 186 straipsnio 1 dalį, 223
straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis, nustatant galutinę bausmę – laisvės
atėmimą šešeriems metams šešiems mėnesiams. Nusikalstama veika, numatyta BK 186
straipsnio 1 dalyje, įeinanti į nusikalstamų veikų sutaptį, už kurias Klaipėdos
rajono apylinkės teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu paskirta
galutinė subendrinta bausmė, buvo padaryta 2003 m. sausio 31 d., t.
y. po Įstatyme nustatytos datos – 2002 m. spalio 25 d. Dėl šių aplinkybių
taikyti M. P. Lietuvos Respublikos
įstatymą ,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos
Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nėra teisinio pagrindo.
Kasatorius
taip pat nurodo, kad jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, nes
teismas neįvertino jo asmenybės, neatsižvelgė, kad tokios bausmės paskyrimas
padarys didelę žalą jo šeimai, t. y. netinkamai taikė BK 54 straipsnio
nuostatas.
Kasacinės
instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tuo atveju,
jeigu bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu
(BPK 376 straipsnio 3 dalis). Pagal nustatytas faktines aplinkybes
nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas
pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, iš esmės
laikėsi ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 1 ir
2 dalyse: atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį,
kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę
lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad M. P. atsakomybę lengvinančių
aplinkybių nenustatyta, o jo atsakomybę sunkina tai, kad turto prievartavimą
padarė veikdamas bendrininkų grupe. Nuteistojo kasaciniame skunde nurodytos
aplinkybės (jis išlaiko du mažamečius vaikus, sūnaus motiną, padeda savo tėvams)
nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos rajono apylinkės
teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį
pakeisti.
Pašalinti
aplinkybę, kad 2000 m. rugsėjo 30 d. M. P. ir N. G. M. P.
priklausančiu automobiliu BMW 730 (valst.
Nr. (duomenys neskelbtini)) išgabeno nukentėjusįjį A.
K. per Kalvarijos pasienio kontrolės punktą į užsienį.
Kitą nuosprendžio ir
nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Olegas Fedosiukas
Alvydas Pikelis
Viktoras
Aidukas