Civilinė byla Nr. 3K-3-289/2013

            Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03131-2009-4                          Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1;

            30.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 15 d.

   Vilnius         

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Valstybės turto fondo kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. L. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys: Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, B. S. personalinė įmonė, L. B. ir notarė Rasa Birutienė.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl viešo aukciono būdu parduoto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių panaikinimo CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes buvo pažeistos CK 6.394 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, taip pat dėl restitucijos taikymo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas K. L. K. ieškiniu, pareikštu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Valstybės turto fondo (toliau – VTF), CK 6.394 straipsnio 2 dalies ir 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2007 m. liepos 31 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 114-07  ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 114ž-07 (toliau – ginčo sutartys); 2) taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui jo sumokėtus 160 111 Lt; 3) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 24 178 Lt nuostolių, patirtų dėl pinigų nuvertėjimo; 4) priteisti 808 Lt sutarčių sudarymo išlaidų ir 714 Lt vietovės topografinio plano sudarymo išlaidų, procesinių 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad 2007 m. liepos 25 d. įvyko VTF organizuotas viešas aukcionas valstybės nekilnojamajam turtui parduoti, kurį laimėjęs ieškovas sudarė su atsakovu pirmiau nurodytas ginčo sutartis, kuriomis įsigijo nuosavybės teises į 163,46 kv. m ploto slėptuvę (duomenys neskelbtini) ir prie jos priskirtą 0,05 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir sumokėjo atsakovui visą slėptuvės ir žemės sklypo kainą (160 111 Lt). 

Ieškovas pažymėjo, kad prieš sudarant ginčo sutartis jis nebuvo supažindintas su privatizuojamo žemės sklypo kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo pakeistos žemės sklypo ribos, o 2009 m. UAB „Geovelda“ pradėjus rengti slėptuvės projektinę dokumentaciją rekonstrukcijai paaiškėjo, jog dalis slėptuvei priklausančio žemės pylimo, ventiliacinė šachta ir įėjimas į slėptuvę išeina už slėptuvės eksploatacijai suformuoto žemės sklypo ribų. Be to, šiaurinė slėptuvės siena beveik sutampa su žemės sklypo riba, nors pagal reikalavimus privalo būti 3 metrų atstumas tarp statinio ir žemės sklypo ribos (STR 2.09:2005 8 priedo 1 punktas). Šios aplinkybės patvirtintos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugsėjo 23 d. rašte, kuriame nurodyta, jog B. S. PĮ 2005 m. gruodžio 23 d. parengtas žemės sklypo geodezinis planas iš dalies neatitinka slėptuvės išdėstymo vietoje ribų (sklypo riba eina statinio pylimo viduriu, viena ventiliacijos anga nepatenka į sklypo ribas, įėjimas į statinį yra už sklypo ribų), dėl ko ieškovas, kaip statinio savininkas, neturi teisės visiškai jį eksploatuoti; Be to, nurodyta, kad parengtas sklypo geodezinis planas pažeidžia STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ eksploatavimo ir rekonstrukcijos reikalavimų sąlygas. Pasak ieškovo, jis įsigijo nekilnojamąjį daiktą, kurio negali eksploatuoti, nes šio daikto (statinio) priklausiniai nepatenka į statiniui priskirto žemės sklypo ribas, tai prieštarauja CK 6.394 straipsnio 1,2 dalims, todėl ginčo sutartys pripažintinos negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 808 Lt išlaidų, turėtų sudarant ginčo sutartis, 714 Lt išlaidų už topografinę nuotrauką ir 24 178 Lt nuostolių dėl pinigų nuvertėjimo, skaičiuotų pagal 2009 m. spalio mėn. Vyriausybės paskelbtą vartotojų kainų indeksą (1,151; 160 111 Lt ×1,151=184 289 Lt; 184 289 Lt - 160 111 Lt = 24 178 Lt).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) pripažino negaliojančiomis 2007 m. liepos 31 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 114-07 ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 114ž-07 nuo jų sudarymo momento; 2) pritaikė restituciją natūra – priteisė iš ieškovo atsakovo naudai slėptuvę ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) o iš atsakovo ieškovo naudai – 160 111 Lt; 3) priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 808 Lt sutarčių sudarymo išlaidų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atmetė ieškinio dalį dėl nuostolių priteisimo.

Teismas priėmė ieškovo pateiktą atsisakymą reikalavimų pripažinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. A27-1937 „Dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“ neteisėtu ir jį panaikinti, pripažinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. 2.3-9018-41 „Dėl kitos paskirties valstybinės žemės sklypo suformavimo Nemenčinės mieste Vilniaus rajone“ ir 2007 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 2.3-642-41 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. 2.3-9018-41 patikslinimo“ neteisėtais ir juos panaikinti, bylą dėl šios dalies nutraukė.

Teismas nurodė, kad, siekiant nustatyti privatizuojamam statiniui – slėptuvei priskirtiną būtiną eksploatacijai ir parduotiną žemės sklypą, atsakovas privalėjo inicijuoti detaliojo plano parengimą, nes privatizavimo objektas yra miesto teritorijoje (Teritorijų planavimo įstatymo     (2004 m. rugsėjo 28 d. – 2006 m. birželio 7 d. galiojusi redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o kartu su privatizavimo objektais gali būti parduoti tik tie jiems priskirti žemės sklypai, kurių ribos ir plotai pažymėti detaliuosiuose planuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo     16 d. nutarimas Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų priskirtų privatizavimo objektams pardavimo ir nuomos“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 1023)), todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. A27-1937 „Dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) ribų ir dydžio nustatymo“ buvo priimtas, pažeidžiant nurodytą Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Įstatymo) nuostatą.

Iš byloje esančių žemės sklypo planų ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos    2009 m. kovo 10 d. Žemės naudojimo patikrinimo akto matyti, kad slėptuvės ventiliacijos anga yra už sklypo ribos (apie 2 m atstumu), įėjimas į slėptuvę yra už sklypo ribos, taip pat nenumatytas kelias prie slėptuvės. Dėl to teismas vertino, kad yra pagrindas teigti, jog ieškovui (daikto pirkėjui) nebuvo perduotos teisės į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri jam būtina naudoti pagal paskirtį (CK 6.394 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad, rengiant objektą (slėptuvę) privatizuoti ir nustatant jo eksploatacijai reikalingo žemės sklypo ribas, nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų priskirtų privatizavimo objektams pardavimo ir nuomos“ įtvirtintų taisyklių, pagal kurias tais atvejais, kai privatizavimo objekto priklausiniai, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atskirais objektais, yra kitame žemės sklype, o ne tame, kuriame yra privatizavimo objektas, jų užimti žemės sklypai parduodami ta pačia tvarka kaip privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas, jeigu tai numatyta sklypo, kuriame yra nurodytieji priklausiniai, detaliajame plane arba kaimų teritorijose – žemėvaldos plane (projekte), o kai žemės sklype kartu su privatizavimo objektu (statiniu ar įrenginiu) yra kitų savarankiškai funkcionuojančių statinių ir įrenginių, Nekilnojamojo turto registre įregistruotų atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), žemės sklype, suformuotame detaliajame plane, kaimo teritorijoje – žemėvaldų plane (projekte), šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, išskiriama dalis, kurios reikia privatizavimo objektui eksploatuoti, ir nustatomas šios dalies plotas. Be to, teismas konstatavo, kad nebuvo laikytasi kitų teisės aktų reikalavimų – Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513) 29 punkto nuostatų, kad prie kiekvieno žemės sklypo turi būti kelias arba nustatomas žemės servitutas, taip pat 31 punkto, pagal kurį žemės sklypo riba turi būti ne arčiau kaip 3 m nuo esamų pastatų sienos ir suaugusių medžių (arba ne arčiau kaip medžio laja), išskyrus atvejus, kai žemės sklypų savininkai susitaria kitaip. Dėl to ieškovui buvo apribota galimybė visiškai eksploatuoti privatizuotą slėptuvę bei ją rekonstruoti (STR 1.01.06:2002, STR 2.02.09:2005).

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad, sudarius galimybes ieškovui susipažinti su privatizuojamam objektui parengta žemės sklypo kadastrinių matavimų byla, kurioje buvo keičiamos ir iš naujo nustatomos esminės svarbios šio objekto eksploatacijai aplinkybės – žemės sklypo ribos, bei nepareiškus pastabų ir laisva valia sudarius žemės pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas neturi pagrindo ginčyti sandorio. Iš prie Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pridėto žemės sklypo plano M 1:500 matyti, kad jame nėra pažymėta, jog dalis slėptuvės yra už suformuoto sklypo ribų, todėl ieškovas objektyviai neturėjo galimybės pagal pateiktus dokumentus įvertinti pirmiau nurodytų norminių aktų pažeidimų, kurie buvo padaryti, formuojant žemės sklypą ir nustatant jo ribas. Be to, privatizavimo objektas – slėptuvė yra specifinis, įrengtas po žeme, tai sunkina tokio objekto apžiūrėjimą ir įvertinimą, nes vizualiai nematyti objekto išorinių sienų; nei žemės sklypo plane, nei objekto registro ir kadastro byloje nebuvo pažymėti šiam objektui tarnaujantys priklausiniai: žemės pylimas ir ventiliacinė anga. Teismo nuomone, pagrįstas ieškovo argumentas, kad jis turėjo pagrindą tikėtis, jog valstybei atstovaujantys asmenys pagal įstatymų reikalavimus prie privatizuojamo objekto suformuos tokį žemės sklypą, kuris būtinas privatizuojamam daiktui tinkamai eksploatuoti.

Įvertinęs visas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovui buvo parduotas nekilnojamasis daiktas, kurio įėjimo anga ir ventiliacinė šachta yra ieškovui nepriklausančiame žemės sklype, o pirkėjo teisės į žemės sklypą, ant kurio yra  įėjimo anga ir ventiliacinė šachta, nebuvo aptartos ginčo sutartyje; kad ventiliacijos stovas yra valstybinio miško teritorijoje, kurios privatizavimą riboja teisės norminiai aktai, todėl negalimas CK 6.394 straipsnio 3 dalies taikymas, tačiau pagal CK 6.394 straipsnio 2 dalį tokios sutartys pripažintinos negaliojančiomis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikytina restitucija natūra, įpareigojant ieškovą perduoti atsakovui nusipirktą daiktą, iš atsakovo priteisiant pirkimo kainą ir sandorio sudarymo išlaidas.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 24 178 Lt nuostolių, nurodydamas, kad nenustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai, kad ieškovas dvejus metus nenustatė ginčo kilimui reikšmingų aplinkybių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus (tarp jų Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugsėjo 9 d. raštą bei VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. rugsėjo 20 d. raštą, VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugsėjo 10 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 143, UAB „Geovelda“ 2009 m. birželio 1 d. skaitmeninį topografinį planą, VTF pateiktą ginčo žemės sklypo planą, VĮ Registrų centro 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. KS-2760) turėjo pagrindą teigti, jog slėptuvės dalis – ventiliacinė anga ir įėjimas į slėptuvę išeina už jai eksploatuoti suformuoto žemės sklypo ribų, be to, žemės sklypas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytų reikalavimų žemės sklypams dėl privalomo kelio prie kiekvieno žemės sklypo arba kelio servituto nustatymo bei minimalaus atstumo tarp žemės sklypo ribos ir esamų pastatų sienų bei suaugusių medžių (įsakymo 29, 31 punktai (2007 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 3D-265/D1-308 redakcija). Be to, atsakovas 2006 m. sausio 17 d. rašte Nr. (34)-SR-198 Vilniaus rajono savivaldybei nurodė, kad pagal pateiktą derinti 500 kv. m ploto ginčo žemės sklypo planą, slėptuvės įėjimas nepatenka į suformuotą žemės sklypą, t. y. jis žinojo apie pažeidimus, formuojant šį žemės sklypą. Ginčo Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties priedo – žemės sklypo plano duomenimis, nematyti nurodytų pažeidimų, todėl pagrįstai spręsta, jog ieškovas, sudarydamas ginčo sutartis, galėjo nežinoti apie padarytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sudarant ginčo sutartis, buvo pažeistos Vyriausybės    2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.1 punkto (2006 m. birželio 22 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 619 redakcija) nuostatos ir CK 6.394 straipsnio reikalavimai, t. y. imperatyviosios įstatymo normos, ir pagrįstai ginčo sutartis nuo jų sudarymo momento buvo pripažinta negaliojančia (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Ginčo sutarčių pagrindu atsakovas iš ieškovo gavo 160 111 Lt, todėl, šias sutartis pripažinus negaliojančiomis, atsakovas privalo grąžinti ieškovui tai, ką iš jo gavo (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Vertindama 24 178 Lt nuostolių, skaičiuotų pagal 2009 m. spalio mėn. Vyriausybės paskelbtą vartotojų kainų indeksą, priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. spalio mėn. galimybę, teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog ieškovas būtų galėjęs gauti papildomų pajamų, jeigu nebūtų sudarytos ginčo sutartys, o įstatymas nenumato atlyginimo ieškovo prašomų netiesioginių nuostolių, susijusių su lėšų perkamosios galios sumažėjimu. Be to, ieškovas daugiau kaip dvejus metus nesikreipė nei į atsakovą, nei į teismą dėl jo teisių pažeidimo, sudarant ginčo sutartis. Šiuo laikotarpiu ieškovas valdė ginčo žemės sklypą ir statinį bei turėjo galimybę ne tik juo naudotis, bet ir anksčiau nustatyti pirmiau nurodytus ginčo sandorių pažeidimus; bylos duomenimis, ginčo turtas taip pat nuvertėjo dėl amortizacijos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Valstybės turto fondo prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties dalį dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo dalies, kuria buvo patenkinti ieškovo reikalavimai panaikinti ir bylą dėl šios dalies perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o dėl likusios dalies – palikti nepakeistą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1.   Dėl CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovui parduotos slėptuvės dalis – ventiliacinė anga ir įėjimas į slėptuvę išeina už jai priskirto žemės sklypo ribų, todėl ginčo sutartimis buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos (CK 6.394 straipsnis) ir jos pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnis). Kasatorius argumentuoja, kad ginčo sutartys sudarytos griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų pagal patvirtintas tipines formas. Iš ieškovo 2007 m. liepos 31 d. sutarties Nr. 114-07 „Dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo“ matyti, kad joje yra aptartos pirkėjo teisės į privatizavimo objektui priskirtą žemės sklypą (Sutarties 2 punktas). Sutarties 4.1 punkte nurodyta žemės sklypo kaina, o 7 punkte – ieškovo pareiga pasirašyti rašytinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. 2007 m. rugpjūčio 31 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis            Nr. 114ž-07 patvirtina, kad ieškovas, įsigijęs pastatą–slėptuvę, įsigijo ir jam paskirtą žemės sklypą privatizavimo programoje nustatytomis sąlygomis, taip pat tinkamai atsiskaitė už įsigytą turtą, todėl atsakovas tą pačią dieną perdavė žemės sklypą ieškovo nuosavybėn. Taigi, bylos faktinės aplinkybės ir rašytiniai įrodymai įrodo, kad abi ginčo sutartys visiškai atitiko CK 6.394 straipsnio reikalavimus, todėl pripažinti jas prieštaraujančiomis imperatyviosioms įstatymo normoms vien dėl tam tikrų neesminių parduoto žemės sklypo trūkumų nebuvo jokio teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje teismui nustačius, kad žemės sklypas, priskirtas privatizavimo objektui, turi tam tikrų trūkumų, kaip nustato įstatymas, turi būti taikomas ne sandorio negaliojimą reglamentuojančios CK normos, bet pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teises nustatančios teisės normos (CK 6.399, 6.334 straipsniai). Taikomas pažeistų teisių gynimo būdas turi būti adekvatus galimam padarytam pažeidimui, taip pat atsižvelgtina į teisinio apibrėžtumo, proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus. Bylą nagrinėję teismai pritaikė neproporcingą sankciją atsakovui už sutartinių įsipareigojimų galbūt netinkamą vykdymą.

2.   Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Nepagrįstai konstatuota, kad žemės sklypas, priskirtas privatizavimo objektui, neatitiko Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų  2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (nuo 2007 m. gegužės galiojusios redakcijos) 29, 31 punktų reikalavimų. Teismai neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad šis žemės sklypas buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus dar iki 2007 m, vadovaujantis tuo metu galiojusios 2004 m. spalio 10 d. pirmiau nurodytų taisyklių aktualios redakcijos nuostatomis, kurių 28 punkte įtvirtinta, jog prie kiekvieno žemės sklypo turi būti bendro naudojimo kelias ar nustatytas jo servitutas. Vilniaus m. savivaldybės administracija 2010 m. lapkričio 4 d. raštu nurodė, kad prie ieškovui nuosavybės teise priklausančios slėptuvės numatytas kelias servituto teise, todėl šiuo metu nėra kliūčių ieškovui patekti į slėptuvę. Šalia privatizavimo objekto yra neprivatizuotina valstybinio miško teritorija, į kurią patenka slėptuvės ventiliacijos elementas ir ieškovo patekimas prie jo taip pat nėra ribojamas. Nurodyta, kad, galiojant visiems administraciniams aktams, t. y. Vilniaus rajono savivaldybės direktoriaus 2005 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. A27-1937, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. 2.3-9018-41 ir 2007 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 2.3-642-41, kuriuose nustatyti žemės sklypo duomenys buvo įrašyti ginčijamose sutartyse, teismams nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas vadovaujantis faktiškai vien tik Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugsėjo 10 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu, bei konstatuoti CK 6.394 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Pažymėta, kad ieškovo turėtos advokato pagalbos išlaidos bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamai išanalizuotos, todėl teismai neturėjo pagrindo teigti, jog šių išlaidų suma (3500 Lt) neviršija teisingumo ministro    2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatytų maksimalaus priteistino atstovavimo išlaidų dydžio apskaičiavimo pagrįstumo

3.   Dėl restitucijos taikymo. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Valstybės turto fondas veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas ir įgaliotas asmuo, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal šio straipsnio 2 dalies 8 ir 13 punktus Valstybės turto fondas Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius ir atstovauja Vyriausybei teisme dėl privatizavimo sandorių, kuriuos šis pasirašė. Taip pat atsižvelgiant į Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1503 45 punktą, Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintų Taisyklių 17 punktą, darytina išvada, kad pripažinti negaliojančiais sandoriai buvo sudaryti valstybės vardu per atstovą – Valstybės turto fondo vadovą, taigi sandorio šalis buvo valstybė, o ne Valstybės turto fondas. Dėl to teismai netinkamai pritaikė restituciją: tarp Valstybės turto fondo ir ieškovo. Nepagrįstai ieškovo sumokėti pinigai taikant restituciją, bylinėjimosi išlaidos bei procesinės palūkanos priteisti iš valstybei atstovaujančio Valstybės turto fondo.

4.   Dėl CPK 266 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė, kad kitos valstybės institucijos turi grąžinti Valstybės turto fondui pagal ginčijamas sutartis gautas sumas, bet, nustatydamas, jog Finansų ministerija privalo iš Privatizavimo fondo sąskaitos grąžinti Valstybės turto fondui dalį gautų lėšų, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje Finansų ministerija, skirtingai nei kitos institucijos, nebuvo įtraukta dalyvaujančiu byloje asmeniu, todėl teismas nustatydamas jai pareigą grąžinti lėšas pažeidė CPK 266 straipsnio reikalavimus, tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas K. L. K. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1.    Dėl CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Atlikus CK 6.394 straipsnio 1, 2 dalyse Nutarimo Nr. 1023 2.1 punkto, Taisyklių 2 punkto nuostatų lingvistinę bei sisteminę analizę, darytina išvada, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nepakanka aptarti pirkėjui perduodamų bet kokių teisių į žemės sklypą, o būtina įvertinti perduodamų teisių turinį ir jų atitiktį imperatyviosioms teisės normoms – pardavėjas turi pareigą perduoti pirkėjui ir pirkimo–pardavimo sutartyje aptarti pirkėjo teises į tokią žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Taigi pirkėjui įsigyjant pastatą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą kartu turi būti perduotos ir atitinkamos teisės į ne mažesnę, nei tas nekilnojamojo turto objektas užima ir nei būtina tam objektui naudoti pagal paskirtį, žemės sklypo dalis. Vertinant ieškovo galimybes eksploatuoti ginčo slėptuvę, nurodyta, kad slėptuvės įėjimas ir priklausiniai, pylimas ir ventiliacinė anga išeina už ieškovui perleisto ginčo žemės sklypo ribų, todėl ieškovas neturi galimybės slėptuve naudotis ir ją rekonstruoti.  

2.    Dėl pažeistų teisių gynimo būdo pasirinkimo. Ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą pripažinti ginčo sutartis negaliojančiomis, bet ne reikalavimą taikyti pirkėjo, įsigijusio netinkamos kokybės daiktą, civilinių teisių gynimo būdus, todėl teismai vadovaudamiesi CPK 265 straipsnio 2 dalimi pagrįstai neišėjo už ieškiniu pareikšto reikalavimo ribų.   

3.    Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Vertindamas Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų 2004 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ taikytiną redakciją, ieškovas nurodė, kad net tuo atveju, jei būtų vadovaujamasi nuo 2004 m. spalio 10 d. galiojusios redakcijos 28 punktu, byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad prie ginčo žemės sklypo buvo nustatytas bendrojo naudojimo kelias ar kelio servitutas. Pateiktame Vilniaus rajono savivaldybės administracijos rašte tik nurodyta, kad yra ketinama nustatyti kelio servitutą, tačiau nepatvirtinama, kad jis jau yra nustatytas. Taigi netikslios teisės akto redakcijos nurodymas teismo sprendimuose nelaikytinas pakankamu pagrindu panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą. Be to, Taisyklių 30 punkto nuostata pasikeitus redakcijai nepasikeitė, tik pakito numeracija, t. y. tapo 31 punktu. Kasatoriaus argumentai dėl nepagrįstai priteistų išlaidų advokato pagalbai apmokėti yra nemotyvuoti ir neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.    

4.    Dėl restitucijos taikymo. Vadovaudamiesi CK 6.145 straipsniu, 2.36 straipsnio 2 dalimi teismai pagrįstai restituciją taikė tarp ieškovo ir atsakovo, kaip ginčo sutarčių šalių, ir įvertino tai, kad valstybė savo funkcijas vykdo tik per ją atstovaujančias konkrečias institucijas. Net jeigu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuspręstų, kad restitucija ir lėšų grąžinimas turi vykti tarp ieškovo ir Lietuvos Respublikos valstybės, teismų sprendimų pakeitimus gali atlikti pats teismas, negrąžindamas bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kaip to prašo atsakovas. 

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

            Dėl privatizavimo objekto ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, neperdavus žemės sklypo dalies, kuri būtina privatizavimo objektui naudoti pagal paskirtį  

            Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; kt.). Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis prašoma panaikinti CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes įsigytos slėptuvės priklausiniai, t. y. ventiliacinės šachtos, apsauginis pylimas, taip pat įėjimas į slėptuvę, nepatenka į šiam statiniui priskirto žemės sklypo ribas, tai prieštarauja CK 6.394 straipsnio nuostatoms. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti (CK 6.394 straipsnio 2 dalis).

            Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Valstybės turto fondas 2001 m. vasario 14 d. Turto perėmimo aktu perėmė 163,46 kv. m slėptuvę, (duomenys neskelbtini), kuri buvo įtraukta į privatizavimo objektų sąrašą. Vėliau buvo kreiptasi į institucijas, atsakingas už žemės sklypų formavimą – Vilniaus rajono savivaldybę ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją – dėl žemės sklypo priskyrimo privatizavimo objektui (slėptuvei). Valstybės turto fondas, gavęs dokumentus apie slėptuvei priskirtą 0,05 ha žemės sklypą, parengė ir 2007 m. birželio 1 d. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 5(341) paskelbė šio privatizavimo objekto programą. 2007 m. liepos 25 d. įvyko Valstybės turto fondo organizuotas viešas aukcionas valstybės nekilnojamam turtui parduoti, kuriame K. L. K. buvo pripažintas aukciono laimėtoju ir įgijo teisę už 160 111 Lt nusipirkti slėptuvę su jai priskirtu 0,05 ha dydžio žemės sklypu. K. L. K. 2009 m. birželio 1 d. detaliojo plano rengimui atlikus topografinį planą paaiškėjo, kad slėptuvės pastato priklausiniai, t. y. ventiliacinės šachtos, apsauginis pylimas,  pastatyti už suformuoto sklypo ribų, įėjimas į slėptuvę taip pat yra už sklypo ribų. Dėl to prie slėptuvės, esančios miesto teritorijoje, suformuotas žemės sklypas yra per mažas, netinkamas įsigytam statiniui eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį.

            Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų priskirtų privatizavimo objektams pardavimo ir nuomos“ nustatyta, kad, privatizuojant valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – statinius ir įrenginius ar jų dalis (toliau – privatizavimo objektai) pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, kartu su privatizavimo objektu turi būti parduodami ar išnuomojami valstybei priklausantys žemės sklypai ar jų dalys, kurių reikia privatizavimo objektams eksploatuoti (toliau vadinama – privatizavimo objektams priskirti žemės sklypai). Perleidžiant privatizavimo objektą, kartu parduodamas ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas. Šiuo nutarimu įtvirtintų Taisyklių 8 ir 9.1 punktuose nustatyta, kad privatizuojant miesto teritorijos žemėje esančius objektus Valstybės turto fondas kreipiasi dėl žemės sklypo, reikalingo privatizavimo objektui eksploatuoti, suformavimo ir jeigu žemės sklypo detaliojo plano nėra, tai savivaldybės administracijos direktorius organizuoja žemės sklypo detaliojo plano rengimą. Be Vyriausybės nutarimu Nr. 1023 patvirtintų Taisyklių, ginčo teisinius santykius reglamentuoja ir Teritorijų planavimo įstatymas. Nagrinėjamoje byloje taikyti ginčo žemės sklypo formavimo veiksmai patenka į Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkto, kuriame nustatyta, kad detalieji planai turi būti rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, taikymo sritį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio teismų praktiką taikant teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, jurisprudencijoje pripažįstama, kad detalieji planai neturi būti rengiami, jeigu nėra sąlygų, nustatytų Teritorijų planavimo 22 straipsnio 1 dalyje, ir yra bent viena to paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga, kuriai esant detalusis planas neturi būti rengiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A²-235/2007; 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-857/2011). Bylą nagrinėjusių teismų nenustatyta šiame Įstatyme įtvirtintų detaliojo plano rengimo išimčių. Dėl to įvertinus pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą teigtina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog, siekiant nustatyti privatizuojamam statiniui – slėptuvei priskirtiną būtiną eksploatacijai ir parduotiną žemės sklypą, privalėjo būti parengtas detalusis planas.

            Šiomis nuostatomis atitinkamoms institucijoms nesivadovavus rengiant objektą privatizuoti ir nustatant jo eksploatacijai reikalingo žemės sklypo ribas susidarė faktinė situacija, kad K. L. K. viešo aukciono būdu įsigijęs slėptuvę negali ja naudotis pagal paskirtį, nes yra priskirtas per mažas žemės sklypas. Byloje nustatyta, kad slėptuvės dalis – ventiliacinė anga ir įėjimas į slėptuvę – išeina už suformuoto sklypo ribų. Tiek Vyriausybės nutarimo Nr. 1023, tiek CK 6.394 straipsnio nuostatose nurodoma, kad su parduodamu nekilnojamuoju turtu turi būti perduodamas ir jam eksploatuoti būtinas žemės sklypas. Aiškindama CK 6.394 straipsnio nuostatas teisėjų kolegijos nurodo, kad šiuo atveju CK 6.394 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kartu su 2 dalimi. Taigi tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog šalys tinkamai aptarė pirkėjo teises į žemės sklypą ir įgyvendino šios normos reikalavimus, būtina ne tik aptarti žemės sklypą identifikuojančius požymius, pvz.: jo dydį, vietą, unikalų numerį, bet kartu turi būti užtikrinama, jog sutartyje nurodytas žemės sklypo dydis yra ne mažesnis, nei nekilnojamasis daiktas užima ir pakankamas šiam daiktui naudoti pagal paskirtį. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad, šalims aptarus pirkėjo teises į žemės sklypą, jų sutartis visiškai atitiko CK 6.394 straipsnio reikalavimus, o ta aplinkybė, kad priskirtu žemės sklypu ieškovas negali naudotis pagal paskirtį, yra neesminis parduoto žemės sklypo trūkumas, nesudarantis pagrindo panaikinti susitarimą kaip neatitinkantį CK 6.394 straipsnio nuostatų, kaip nepagrįstus.

            Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl šalių sudarytos sutarties atitikties CK 6.394 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimams yra teisiškai nepagrįsti.

            Dėl restitucijos taikymo

            Civilinio kodekso 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusio šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į status quo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, kitos pagerėtų. Nagrinėjamos bylos atveju aplinkybių, kurios lemtų restitucijos netaikymą, nenustatyta. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė restituciją natūra. Tačiau kasaciniame skunde nesutinkama su restitucijos taikymu, t. y. dėl subjekto, privalančio grąžinti pirkėjui pagal pripažintą negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį jo sumokėtus pinigus, ir nurodoma, kad pinigai priteistini iš Lietuvos Respublikos valstybės, o ne jos atstovo – Valstybės turto fondo.

            Šiuo atveju restitucija taikoma pripažinus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis. Iki šių sutarčių sudarymo žemės sklypas ir privatizavimo objektas (slėptuvė) nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai. Valstybės turto fondas byloje veikė kaip atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės – atstovas (CPK 51 straipsnio 4 dalis). Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį Valstybės turto fondas veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas ir įgaliotas asmuo, privatizuojantis valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Taigi nagrinėjamos bylos atveju tiek materialiuosiuose, tiek ir procesiniuose teisiniuose santykiuose subjektas (šalis) yra valstybė, o ne jai atstovaujanti institucija, taigi ir tinkamas restitucijos subjektas yra valstybė, kuri pardavė privatizavimo objektą, žemės sklypą ir iš pirkėjo gavo pinigus. Dėl to bylą nagrinėję teismai neteisingai nurodė, kad pirkėjo pagal pripažintą negaliojančia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti pinigai taikant restituciją priteistini iš valstybei atstovaujančios institucijos – Valstybės turto fondo. Pakeitus šią nutarties dalį iš Lietuvos Respublikos valstybės ieškovui K. L. K. priteistina 32 022 Lt ir 128 089 Lt, t. y. 160 111 Lt sumokėtų už nupirktą slėptuvę su žemės sklypu, taip pat 808 Lt sutarčių sudarymo ir 8716 bylinėjimosi išlaidų,  t. y. 9524 Lt. Taip pat ieškovui iš Lietuvos Respublikos valstybės priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, t. y. 160 111 Lt sumokėtus pagal ginčo sandorius, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

            Kiti kasacinio skundo argumentai išsamiais teisiniais argumentais nepagrindžiami, todėl nepripažintini tinkamai suformuluotu teisės aiškinimo klausimu, kuris sudarytų kasacinio nagrinėjimo dalyką (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 346 straipsnis).

            Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žemės sklypo formavimą, teisę į žemės sklypą, tačiau netinkamai nustatė restitucijos taikymo subjektą, todėl ši nutarties dalis yra keistina (359 straipsnio 3 dalis).   

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo dalį dėl pinigų priteisimo taikant restituciją pakeisti ir ją išdėstyti taip:

            Priteisti Lietuvos Respublikos valstybei iš K. L. K. slėptuvę, (duomenys neskelbtini).  

            Priteisti Lietuvos Respublikos valstybei iš K. L. K. 0,0500 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini).

            Priteisti K. L. K. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos valstybės 160 111 (vieną šimtą šešiasdešimt tūkstančių vieną šimtą vienuolika) Lt, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9524 (devynis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt keturis) Lt sutarčių sudarymo ir bylinėjimosi išlaidų.

            Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio   31 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

            Priteisti K. L. K. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos valstybės 1800 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė 

                                                                                                            Algis Norkūnas

                                                                                                            Sigita Rudėnaitė