Civilinė byla Nr. 2S-504-431/2013
Procesinio sprendimo kategorijos: 122.2.; 122.3., 122.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. vasario 18 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko ir įkeisto turto A.C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Danske Bank A/S Lietuvos filialo pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, suinteresuoti asmenys A.C. (skolininkas ir įkeisto turto savininkas) ir G.V.C. (įkeisto turto savininkė).
Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Skolininkas A.C. užtikrindamas iki 2037-04-19 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2005-09-28 įregistruotu Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė Danske Bank A/S skolininkui ir G.V. C. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - 128,02 kv.m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2484/317866 dalis automobilių stovėjimo aikštelės G-1, turinčios 3 178,66 kv. m ploto, esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas kreditorius Danske Bank A/S Lietuvos filialas (toliau tekste – Bankas) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš skolininko ir įkeisto turto savininko A.C. ir G.V.C. nevykdant hipoteka užtikrintos prievolės – 2004-04-19 kredito sutarties su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012 m. birželio 14 d. nutartimi areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus - 128,02 kv.m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2484/317866 dalis automobilių stovėjimo aikštelės G-1, turinčios 3 178,66 kv. m ploto, esantį S. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį skolininkui A.C. ir G.V. C., uždraudžiant įkeistų daiktų savininkams jais disponuoti. Teismas išaiškino daiktų savininkams, kad areštavus įkeistus daiktus, jie netenka teisės perleisti daiktų kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į daiktus arba mažinti jų vertę. Teismas įspėjo skolininką (įkeisto turto savininką) A.C. ir įkeisto turto savininkę G.V. C., kad negrąžinus skolos, t.y. 146 985,12 EUR negrąžinto kredito, 6386,50 EUR nesumokėtų palūkanų, 4916,40 EUR delspinigių (iš viso 158 288,02 EUR), bei 141 Lt žyminio mokesčio išlaidų per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Teismas išaiškino kreditoriui, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeistų daiktų arešto nutarties nuorašo įteikimo įkeisto turto savininkams dienos negrąžinta, kreditorius ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šios nutarties įteikimo skolininkui, bei įkeisto turto savininkams dienos turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas A.C. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-14 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinės skolos išieškojimo atmesti. Apeliantas taip pat prašo sustabdyti banko išieškojimo veiksmus pagal hipoteka įkeistą turtą iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
- apelianto ir pareiškėjo sudaryta kredito sutartis yra laikytina vartojimo sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva patikrinti sutarties sąlygas, kurios buvo nutraukimo pagrindu, atitikimą sąžiningumo reikalavimas. Apelianto teigimu, Kredito sutarties 50.1-50.5 p. sąlygos prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą apelianto, kaip vartotojo nenaudai, todėl teismo iniciatyva jos turėjo būti pripažintos negaliojančiomis ab initio. Nurodo, jog šalių sudaryta Kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra 33 metai, bendra kredito suma sudaro apie 144 810 EUR. Kreditas turi būti grąžintas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, Sutarties 50 p. ir 50.1 p. įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti sumokėtų visą negrąžintą kredito sumą, mokėtinas palūkanas ir visas kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai;
- po 2012-04-25 rašto Dėl kredito sutarties nutraukimo pateikimo apeliantas dalį įsiskolinimo sumokėjo (2012-06-15 sumokėjo 2432,46 Lt sumą). Be to, skolininko nuomone, šis banko raštas turėjo būti vertinamas laikantis CK 6.209 str. 4 d. reikalavimų, t.y. tuo aspektu, kokią sutartinių prievolių dalį sudaro neįvykdyta prievolė.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius Danske Bank A/S prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą, o skolininko atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Ginčas byloje kilo dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos laikymosi, kaip pagrindo kreditoriui kreiptis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.
Šio atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos CPK normos, galiojusios iki 2011-12-22 Nr. XI-1843 (Žin., 2002, Nr. 36-1340; 2011, Nr. 85-4126) priimto įstatymo (dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios) įsigaliojusio nuo 2012-07-01, kurio 34 str. 3 d., nustato, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškimas šioje byloje paduotas dar iki buvusio teisinio reglamentavimo pakeitimo. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (tarp jų ir pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012-07-01 buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-06-14 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą nustatančias procesines teisės normas. Dėl to atskirojo skundo argumentai ir jį pagrindžiantys motyvai prielaidų pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo nutartį nesudaro.
Pagal iki 2012-07-01 galiojusias CPK XXXVI skyriaus nuostatas, įregistravus sutartinę hipoteką, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos buvo nustatytos CPK 558 str. Pagal šią teisės normą priverstinis skolos išieškojimas įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.
Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, priimtą išsprendus pareiškėjo (kreditoriaus) prašymą areštuoti skolininkui nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl priverstinio skolos ieškojimo vykdymo procedūros pirmojo etapo (CPK 558 str. 1 d.), įforminto skundžiama hipotekos teisėjos nutartimi, teistumo ir pagrįstumo.
Apeliantas A.Cibulskas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą iš esmės grindžia nepagrįstu kreditoriaus vienašališku kredito sutarties nutraukimu, pažeidžiant vartotojų teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir susiformavusią teismų praktiką. Apeliacinės instancijos atkreipia dėmesį į tai, jog kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti nagrinėjamos tarp šalių individualiai susiklosčiusios aplinkybės, todėl kreditoriaus, turinčio galiojantį reikalavimą skolininkui, teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo ne ginčo tvarka, turi būti vertinamos atsižvelgiant į byloje nustatytas konkrečias aplinkybes.
Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantas A.C. ir pareiškėjas AB Sampo bankas (pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S) 2004-04-19 sudarė kredito sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, pagal kurią bankas apeliantui A.C. suteikė kreditą, o pastarasis įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui banko naudai buvo įkeistas apeliantui A.C. ir G.V.C. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas - 128,02 kv.m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 2484/317866 dalis automobilių stovėjimo aikštelės G-1, turinčios 3 178,66 kv. m ploto, esančios (duomenys neskelbtini). Skolininkas savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdė jau ilgą laiką, dėl to pareiškėjas jau buvo vienašališkai nutraukęs kredito sutartį ir 2010-11-18 kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo (b.l. 75-76). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-11-19 nutartimi pareiškimą patenkino ir areštavo įkeistą nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apygardos teismas 2011-06-15 nutartimi šią Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-11-19 nutartį paliko nepakeistą. 2011-07-20 pareiškėjas pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011-07-21 nutartimi pareiškimą patenkino ir nutarė išieškoti iš skolininko A.C. skolą ir priverstinai parduoti iš varžytinių hipotekos lakštu Nr. 01120050019118 įkeistą nekilnojamąjį turtą, bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį A.C. ir G.V.C., tačiau Vilniaus apygardos teismas 2012-02-24 nutartimi c.b. Nr. 2S-208-881/2012 Kredito sutarties nutraukimą pripažinęs negaliojančiu, panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-07-21 nutartį bei atmetė kreditoriaus Danske Bank A/S pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Kadangi skolininkui ir toliau netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, skola augo (sutarties nutraukimo dienai jos dydis buvo gana ženklus – 20 151,84 EUR), pareiškėjas 2012-03-20 raštu kreipėsi į skolininką, ragindamas jį vykdyti sutartines prievoles ir sumokėti tuo metu egzistavusį įsiskolinimą – 9535,16 EUR negrąžinto kredito, 5590,20 EUR nesumokėtų palūkanų, 3886,09 EUR delspinigių, 457,78 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmokų. 2012-04-25 pranešimu pareiškėjas dar kartą informavo skolininką, jog šis nevykdo sutartinių prievolių, bei pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą įspėdamas, jog nesumokėjus įsiskolinimo per 30 kalendorinių dienų, pareiškėjas CK 6.209 str. 3 d., 6.217 str. nustatyta tvarka nutrauks sutartį bei reikalaus pradėti priverstinį išieškojimą ir hipoteka įkeisto turto. Minėtas 2012-04-25 raštas skolininkui ir G.V.C. buvo įteiktas 2012-04-27, todėl sutartis laikoma nutraukta praėjus 30 dienų laikotarpiui.
Pasisakant dėl skundo argumentų, susijusių su skolininko teisinės padėties, lyginat su kreditoriumi, nelygiavertiškumu (jis yra silpnesnioji sutarties šalis, vartotojas) bei tuo klausimu plėtojamos kasacinio teismo praktikos, sutiktina su apeliantu, kad tam tikrais atvejais (esant vartojimo teisiniams santykiams) ir teismui, nagrinėjančiam ne ginčo tvarka paduotą hipotekos kreditoriaus prašymą, kyla pareiga būti aktyviam. Tuo atveju, jei kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ir būtent šis veiksmas lemia kreditoriaus kreipimąsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, hipotekos teisėjas, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, kad pagrindinė sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, turi ex officio patikrinti, ar priešlaikinį sutarties nutraukimą reglamentuojančios sutarties nuostatos yra sąžiningos, ir ar kreditorius laikėsi sutartyje ar įstatyme nustatytos priešlaikinio sutarties nutraukimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje tiesiogiai ir neįvardijo skolininko ir kreditoriaus santykių kaip vartojimo ir nekonstatavo, jog šalis siejanti sutartis vartojimo, tačiau teismas 2012-06-14 nutartyje siekdamas įvertinti kredito sutarties nutraukimo pagrįstumą, ar sutartis nutraukta laikantis įstatyme ir sutartyje nustatytos tvarkos, ar nutraukta prieš terminą dėl esminio pažeidimo (pagal kasacinio teismo išaiškinimus 2011-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011) ištyrė aplinkybes, jog uždelsta mokėti daugiau nei vieną mėnesį, skolininkas ne kartą buvo informuotas dėl įsipareigojimų nevykdymo. Teismas konstatavo, jog skolininkas pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgtis sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti pareigas bei visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi. Teismas padarė išvadą, kad kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, laikantis kreditavimo sutarties nustatytos tvarkos, nesumokėta per papildomai nustatytą terminą (CK 6.217 str. 1, 2, 3 d., 6.209 str., 2004-04-19 Kredito sutartis Nr. BS1133040103).
Pastebėtina, kad kasacinis teismas, plėtodamas teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2012). Nurodytame kontekste aptartinas teisinis reglamentavimas. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). CK 6.218 str. 1 d. nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš 30 dienų (analogiškas terminas nustatytas ir šalių sudarytoje kredito sutartyje Nr. BS1133040103, bendrosios dalies 55.1 p.). Minėta, kad 2012-03-20 raštu pareiškėjas ragino skolininką įvykdyti sutartines prievoles, o 2012-04-25 raštu informavo jį apie susidariusį įsiskolinimą ir įspėjo, kad neįvykdžius įsipareigojimų per 30 kalendorinių dienų, sutartis bus vienašališkai nutraukta. Konstatuotina, kad skolininkui buvo nustatytas protingas terminas įsiskolinimui pagal kredito sutartį padengti. Aukščiau įvardintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartyje civilinėje byloje 3K-3-58/2012 yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 str., reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Atskirajame skunde teigiama, kad 2012-06-15 skolininkas sumokėjo 2432,46 Lt sumą, tačiau tokios aplinkybės niekuo nepagrindė. Be to, iš kreditoriaus pateiktų duomenų, kuriuos paneigiančių argumentų ir įrodymų atskirajame skunde nepateikta, matyti, kad skolininkas kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus nuolat pažeidinėjo nuo 2010 metų.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys bei susiformavęs pakankamai ženklus įsiskolinimas duoda pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad sutartis nutraukta laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir nėra pagrindo teigti, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl ilgalaikio sutarties netinkamo vykdymo pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojų (kredito gavėjų) nenaudai.
Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas vartotojų teisių apsaugos aspektu, teismo išvados atitinka formuojamą teismų praktiką, todėl skundžiama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliantas A.C. taip pat prašo sustabdyti banko išieškojimo veiksmus pagal hipoteka įkeistą turtą iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui. Tačiau toks skolininko prašymas atmestinas, kadangi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-14 nutartis nėra įsiteisėjusi ir vykdoma, todėl taikyti apelianto prašomą laikinąją apsaugos priemonę nėra teisinio pagrindo. Be to, skolininkas turi teisę ginčyti kreditoriaus reikalavimą CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka, o tokiu atveju sustabdyti hipotekos procedūras gali bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ir šie klausimai nėra bylos dėl hipotekos teisinių santykių, nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos teisine procedūra.
Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad iki atskirojo skundo nagrinėjimo buvo gauti apelianto A.C. rašytiniai paaiškinimai dėl pareiškėjo Danske Bank A/S atsiliepimo į atskirąjį skundą. Pagal LR CPK 318 str. dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau apeliacinis procesas nenumato kitų procesinių dokumentų pateikimo galimybės, tame tarpe ir rašytinių paaiškinimų į byloje dalyvaujančių asmenų pateiktą atsiliepimą, todėl apelianto pateikti dokumentai nepriimami ir grąžinami juos padavusiam asmeniui.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti skolininko A.C. rašytinius paaiškinimus, bei grąžinti juos padavusiam asmeniui.
Teisėja Laima Gerasičkinienė