Administracinė byla Nr. A-2468-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03337-2013-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 14.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjų S. A., R. A., G. Š., A. V., I. V.-V., A. K., E. K. ir A. L. atstovei advokatei Rasai Gradauskienei,

atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei V. B.,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. T. ir D. Z. Š.,

trečiojo suinteresuoto asmens R. T. atstovui advokatui Liutaurui Kinderiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovėms D. T. ir J. G.-V.,

specialistui R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. A., R. A., L. Š., G. Š., A. R., A. V., I. V.-V., A. K., E. K., D. P., A. L. ir V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. A., R. A., L. Š., G. Š., A. R., A. V., I. V.-V., A. K., E. K., D. P., A. L. ir V. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, R. T. ir D. Z. Š., dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai S. A., R. A., L. Š., G. Š., A. R., A. V., I. V.-V., A. K., E. K., D. P., A. L. ir V. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 165–170) prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. A-3191 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Paaiškino, jog Įsakymu buvo patvirtintas 1525 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas, DP), kuriame numatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemės, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos. Pareiškėjai yra detaliuoju planu suplanuotos teritorijos gretimų žemės sklypų savininkai ir naudotojai. Įsakymas yra neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos teritorijų planavimą reglamentuojančios teisės normos. Buvo pažeista viešo svarstymo procedūra, nes viešo svarstymo metu apribota jų galimybė detaliai susipažinti su visais Detaliojo plano dokumentais, neskelbtais viešoje erdvėje, nes buvo neigiamai atsakyta į jų 2013 m. birželio 5 d. raštišką prašymą pateikti daugiau rengiamo detaliojo plano dokumentų bei atsisakyta su jais supažindinti viešo susirinkimo 2013 m. liepos 4 d. metu. Pareiškėjai nebuvo supažindinti su uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Inžinerinės projekto dalys“ atliktais „Teršalų išmetamų iš automobilių vidaus degimo variklių parkavimo aikštelėse“ skaičiavimais ir pateikta išvada, nebuvo parengtas statinių vizualizacijos brėžinys.

Pažymėjo, jog iki Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokolo Nr. 70-19-106 (2012-38/2013-38) patvirtinimo Kauno apygardos administraciniam teismui buvo apskųstas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) Kauno teritorinio planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. liepos 26 d. raštas Nr. (15.2)-2D-10975 dėl rengiamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo plano. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatytas faktas, kad detaliojo plano organizatorius R. T. bei detaliojo plano rengėjas D. Š. teikė skirtingus brėžinius visuomenei viešojo svarstymo metu ir VTPSI Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui bei Administracijos Urbanistikos skyriui, neinformuodami apie tai visuomenės ir pažeisdami teritorijų planavimo dokumentų rengimo bei viešo svarstymo procedūras. 2013 m. kovo 27 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-122-422/2013 buvo konstatuoti ginčo žemės sklypo detaliojo plano viešojo svarstymo procedūros pažeidimai.

Detaliojo plano sprendiniais, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 1 dalies 7 punktą, nebuvo suderinti valstybės, atskirų fizinių asmenų ir visuomenės interesai, nebuvo atsižvelgta į vyraujantį pastatų aukštį. Sprendiniuose nurodytas leistinas statinių aukštis metrais bei aukštais prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, 2012 m. sausio 4 d. Planavimo sąlygų detaliojo plano dokumentui rengti Nr. R-7916 8.7 punktui, pažeidžia suinteresuotos visuomenės interesus, prieštarauja TPĮ 2 straipsnio 48 ir 51 punktų reikalavimams.

Kvartalo teritorija (toliau – ir Teritorija) 2003-2013 metų Kauno miesto bendrajame plane (toliau – ir Bendrasis planas) yra priskiriama „gyvenamosios paskirties sodybinio užstatymo teritorijos pobūdžiui“. Teritorijoje jau susiformavęs individualių sodybinių gyvenamųjų namų užstatymas, su jai būdinga erdvine struktūra, vyraujantis pastatų aukštis yra 2 aukštai arba apytiksliai 8,5 m. Teritorija beveik užstatyta (yra likęs vienas laisvas sklypas). Teritorijoje susiformavo tokio pobūdžio teritorijoms būdinga visuomenė, socialiniai ryšiai,vadovaujantis 2003-2013 bendruoju planu į ją investuojama, kuriant pridėtinę vertę.

TPĮ 7 straipsnio 3 dalyje nurodytas vienas iš bendrojo planavimo uždavinių – nustatyti planuojamos teritorijos užstatymo aukščio ir intensyvumo parametrus. Kauno miesto savivaldybės bendrajame plane (II pakeitimas), patvirtintame 2010 m. liepos 26 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-462, nurodyta, kad teritorijos, į kurią patenka ir ginčo sklypas, paskirtis – sodybinio užstatymo teritorija, todėl joje negali būti numatytos „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos“.

Pažymėjo, jog Bendrojo plano teritorijų tvarkymo režimų lentelėje yra nurodyta leistina kitokia žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis. Sodybinio užstatymo teritorijoje yra leidžiamos <...> Mažaaukščių statinių teritorijos (G2), <...>. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3D-852/D1-793 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ pakeitimo 15.1 punkte nurodytas žemės sklypo naudojimo pobūdis iš „Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“ (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti 1-3 aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai) pakeistas į „Vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba“, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai. Kadangi iki šio įsakymo nebuvo aiškiai apibrėžta, ar gali į mažaaukštės statybos apibrėžimą įeiti daugiabučiai gyvenamieji namai (1-3 aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai), šis pataisymas (vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai) išaiškino ir patikslino apibrėžimą, todėl, pareiškėjų nuomone, Bendrasis planas nenumato galimybės šioje vietoje statyti daugiabučio statinio.

Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano skyriuje 3.9 „Teritorijų tvarkymo bendrasis reglamentas“, 3.9.2 punkto 10 lentelėje „Užstatymo intensyvumo bendrieji režimai“ maksimalus dydis užstatymo intensyvumui sodybinio užstatymo teritorijai yra leistinas 0,65, todėl ginčo detaliojo plano sprendiniuose nurodytas 1,50 užstatymo intensyvumo dydis prieštarauja Bendrajam planui, pagal kurį 1,6 užstatymo intensyvumo rodiklis galimas tik daugiaaukščių pastatų teritorijose. Detaliojo plano sprendiniuose numatomas pastato aukštingumas 1-3 aukštai, tačiau atsižvelgiant į planuojamą statinio aukštį nuo žemės paviršiaus, pastato aukštingumas sieks 3-4 aukštus. Detaliojo plano parengtais sprendiniais numatomas pastatas, tiek savo aukščiu tiek tūriu pažeidžia konkrečiai teritorijai būdingą išsidėstymo ir pastatų tūrių (apimties) struktūrą, nes yra žymiai aukštesnis ir stambesnis, nei tai numato galiojantys teisės aktai bei Kauno miesto savivaldybės Bendrasis planas. Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nuostatas. Vadovaujantis šio Statybos techninio reglamento 9 priedo namų sklypų užstatymo ir tvarkymo reikalavimais, kai planuojamas žemės sklypo plotas yra apie 1500 kv. m, užstatymo tankis leidžiamas iki 25 proc., todėl 1525 kv. m sklype užstatymo maksimalus procentas būtų 25 proc., tai sudarytų apie 381 kv. m. Tuo tarpu detaliajame plane numatyta, jog užstatymo tankumas yra 50 proc., o tai sudaro apie 763 kv. m užstatomo ploto. Planuojamo žemės sklypo ploto užstatymo tankis yra per didelis vienbučiams ir dvibučiams pastatams, todėl jis yra per didelis 1525 kv. m žemės sklypo plote statant daugiaaukštį namą, atsižvelgiant į tai, jog vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ yra reglamentuojama minimali sklypo struktūra, kurią sudaro: pastato užimamas plotas, priėjimai ir privažiavimai prie pastato, automobilių saugykla, želdynai su vaikų žaidimo ir sporto aikštelėmis, ramaus poilsio vietomis vyresnio amžiaus ir neįgaliems žmonėms, inžinerinių sistemų statiniai (transformatorinės ir kita). Detaliajame plane nenumatytos atskiros mažamečių vaikų žaidimo, sporto ir poilsio aikštelės, zonos. Vien vaikų aikštelės minimalus plotas turi būti 50 kv. m bei įrengtos atskirtos aikštelės, tačiau detaliajame plane nurodytas plotas nepakankamas visoms reikalingoms aikštelėms įrengti. Dėl sprendinių trūkumo negalima įvertinti kai kurių sprendinių teisėtumo.

Detaliuoju planu (duomenys neskelbtini) sklype (duomenys neskelbtini) nustatomi reglamentai didina leistiną statybos mastą (duomenys neskelbtini), išplečiant DP sprendinių poveikį į gretimus sklypus. Tokio dydžio pastatas ir jo priklausiniai nustatys naujus apribojimus (pastatų ir sklypų insoliacijai, priešgaisriniams atstumams ir kt.), kurių įtaka (minimaliais atstumais apribotos zonos) persikels į gretimus sklypus, mažindama statybinę zoną pareiškėjų valdomiems sklypams arba nustatydama kitus papildomus reikalavimus statytiniems bei rekonstruotiniems pastatams (ugniasienių reikalingumą ir pan.), varžys galimybę pilnai pasinaudoti nekilnojamu turtu, bus suvaržytos pareiškėjų teisės į statybą, teisė laisvai disponuoti savo turtu. Detaliojo plano aprašomojoje dalyje pažymima, kad vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 2.06.01:1999 „Miestų ir miestelių susisiekimo sistemos“ nuo automobilių parkavimo išlaikomas atstumas ne mažesnis kaip 15 m (11 lentelė nurodo, kad ne mažesnis kaip 15 m atstumas turi būti, kai parkuojamų automobilių kiekis yra 11-50 vnt.). Grafinėje dalyje parodyta 11 antžeminio parkavimo vietų, bet pats pastato tūris parodytas didesnis, t. y. 14,3 m nuo esamo vienbučio gyvenamojo namo. Parkavimo atstumai turi būti skaičiuojami nuo įvažiavimų į stovėjimo vietas, šiuo atveju įvažiavimo linija sutaptų su pastato siena, dėl to neišlaiko reikiamo normatyvinio atstumo iki pareiškėjų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) atstumo. Tuo pačiu, (duomenys neskelbtini)sklypui užkertama galimybė plėstis vakarine kryptimi į detaliajame plane projektuojamo namo pusę. Nagrinėjant teorinę galimybę keisti užstatymą sklype (duomenys neskelbtini) dėl sklypo formos nėra galimybių plėstis į kitas puses, dėl to tam, kad nepažeistų šio sklypo savininkų teisėtų lūkesčių, daugiabučio namo užstatymo linija turėtų atsitraukti net 12 m nuo sklypo ribos. Sprendiniuose numatoma nauja pastato vieta 4,75 m nuo sklypo ribos. Pagal Detalųjį planą bus statomas 15 butų daugiabutis, skirtas šeimoms, kurios dažniausiai turi po du, o kartais ir daugiau automobilių, todėl vienos vietos parkuoti automobiliui garaže ir atviroje stovėjimo aikštelėje nepakaks. Automobiliai bus parkuojami gatvėje, apsunkinant privažiavimą gretimų sklypų savininkams, padidės transporto srautas. Tokiame mažame sklype nuolatos gyvenant apie 50 žmonių, greta esančių mažaaukščių gyvenamųjų namų savininkams pablogės jų gyvenimo kokybė, atsiras neigiamos pasekmės.

Vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (toliau – ir Taisyklės), IX skyriaus 43.8 punktu, detaliojo plano sprendinių sudėtyje turi būti susisiekimo sistemų organizavimas (transporto srautai, važiavimai, automobilių stovėjimo vietos ir kt.). Ginčijamu detaliuoju planu sklype nurodyti privažiavimai automobiliams neatitinka jų pločiui keliamų reikalavimų, kaip numatyta STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 187 punkte. STR 2.02.01:2004 191 punkte nurodyta, jog visi privažiavimai prie daugiaaukščių daugiabučių pastatų laiptinių, sklypo statinių turi turėti apsisukimo aikšteles, tinkamas apsisukti valymo, atliekų vežimo automobiliams. Minimalus apsisukimo aikštelės dydis 12x12 m. Apsisukimo aikštelės plotas negali būti naudojamas automobilių statymui, apsisukimo aikštelės plotas turi būti neužstatytas automobiliais. Detaliuoju planu nepažymėti transporto judėjimo srautai, jų kryptys, posūkio spinduliai. Esamas privažiavimas tarp gatvės raudonųjų linijų – 12 m, bet prie planuojamo daugiabučio – tik 9 m. STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ numato, kad D2 (pagalbinės) kategorijos gatvių, kurios netaikomos vien tik vienbučiams ar daugiabučiams namams (1 lentelė, D2 ir D2), minimalus atstumas tarp raudonųjų linijų turi būti 12 m. Posūkis į sklypą prieštarauja šio reglamento 9 lentelei „Dešiniųjų posūkių minimalūs spinduliai“, kuriuose nustatytas minimalus 6 m spindulys. Nors brėžinyje nėra matmens ir yra pastaba, kad brėžinys neskirtas matavimui, vizualiai matosi, jog suprojektuotas posūkio spindulys neviršija 2 m.

Pagal STR 2.02.01:2004, nustatant daugiabučio gyvenamojo pastato ir jo sklypo projekto sprendinių reikalavimų sistemą, atstumas nuo užstojančio statinio pagal 193.1 punktą turi būti ne mažesnis negu jo aukštis. 193.2 punktas numato, jog atstumai gali būti mažesni, jeigu pro užstoto pastato langus bus garantuojamas ne mažesnis kaip 60° regėjimo kampas horizontalioje plokštumoje.

Detaliojo plano sprendiniuose neįvertinti privalomų atstumų iki sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) statybos zonos ribos reikalavimai, nenurodyta, kad šiam sklypui 2012 m. kovo 15 d. išduoti specialieji architektūros reikalavimai Nr. 40-8-85 ir, kad šiame sklype projektuojamas gyvenamasis namas 3 m atstumu nuo bendros sklypų ribos, kurio insoliacijos užtikrinimas negalimas dėl per didelio sklype (duomenys neskelbtini) nustatomo pastato aukščio ir jo išdėstymo Detaliuoju planu planuojamame sklype. Išduoti specialieji architektūros reikalavimai Nr. 40-8-85 yra galiojantys, jais vadovaujantis yra projektuojamas nesudėtingas gyvenamos paskirties statinys, kurio insoliacijos (patalpų apšvietimo saulės spinduliais) reikalavimai negalės būti patenkinti dėl Detaliojo plano sprendinių poveikio gretimam sklypui. Statinio projektas yra derinamas įstatymų numatyta tvarka ir atitinka sklypo Detalųjį planą. Detaliuoju planu nenumatyta zona gaisrinių automobilių apsisukimo aikštelei sklypo rytinėje dalyje, kaip įtvirtinta Gaisrinės saugos pagrindinių reikalavimų, patvirtintų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Priešgaisrinės apsaugos departamentas) direktoriaus 2010 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1-338 148 ir 148.7 punktuose, t. y. nenumatyti keliai (nepalikta 3,5 m pločio vietos) privažiuoti prie pastato iš dviejų išilginių pastato pusių, <...>. Sklype nėra numatytos zonos stambaus gabarito transporto apsisukimui bei judėjimui. Nenumatyti keliai įvažiuoti į kiemą, nenumatytas gaisrinių mašinų apsisukimas, o esant šiems trūkumams, projektas nesuderintas su Priešgaisrinės apsaugos departamento tarnyba. Be to, kvartale nėra nei magistralinių, nei skirstomųjų centralizuotų šilumos tinklų. Pastato šiluminis aprūpinimas iš centralizuotų šilumos tinklų prieštarauja Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialiajam planui, patvirtintam 2009 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. T-320. Šiame plane kvartalas priskiriamas necentralizuoto aprūpinimo šiluma zonai, prioritetinis kuras — dujos. AB „Kauno energija“ išduotos projektavimo sąlygos prieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Be to, šiems ir kitiems planuojamiems tinklams nėra nurodyti komunikaciniai koridoriai, tinklų apsaugos zonos, o patys tinklai planuojami intensyviai apželdintoje zonoje, kur jų tiesimas neįmanomas nesunaikinant medžių alėjos, kuri apsaugo kvartalą nuo triukšmo bei taršos, sklindančios iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Detaliuoju planu privaloma planuoti kitus aprūpinimo šiluma būdus, suplanuoti teisės aktams neprieštaraujančius inžinerinių komunikacijų prijungimo sprendinius, planuoti tinklams komunikacijų koridorius nuo konkrečių prisijungimo vietų iki sklypo, nurodyti tikslias komunikacijų koridorių vietas, tinklų apsaugos zonas nepažeidžiant gamtosaugos, privačių asmenų, visuomenės ir valstybės interesų. Detalusis planas turi būti panaikintas, nes priimtas pažeidžiant TPĮ reikalavimus, Lietuvos Respublikos visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo proceso nuostatų, Detaliųjų planų rengimo taisyklių, Kauno miesto savivaldybės teritorijos 2003-2013 bendrojo plano nuostatas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 50–61) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Detalusis planas buvo apsvarstytas su visuomene, laikantis viešo svarstymo procedūrą reglamentuojančių teisės aktų. Detaliojo plano viešumo užtikrinimo procedūros buvo pakartotos, atsižvelgiant į Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendime nurodytas aplinkybes. VTPSI 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. (15.2)-2D-11984 nurodė planavimo organizatoriui pakoreguoti Detaliojo plano sprendinius, kad jie atitiktų Bendrąjį planą, o ,,pakoregavus sprendinius <...> pakartoti Detaliojo plano viešumo užtikrinimo procedūras“. Detalusis planas buvo suderintas Nuolatinėje statybos komisijoje 2013 m. kovo 20-21 dienų protokolu Nr. 70-19-106 (2012-38/2013-38), pateikus derinti ketvirtą kartą (nesuderintas 2012 m. rugpjūčio 1-2 dienų protokolu Nr. 70-19-38, 2012 m. spalio 3-4 dienų protokolu Nr. 70-19-38/2, 2013 m. sausio 30-31 dienų protokolu Nr.70-19-38 (2012-38)). Pakoregavus Detaliojo plano sprendinius (pakeitus leistiną pastatų aukštį, užstatymo tankumą ir intensyvumą), buvo surengtas naujas viešas svarstymas su visuomene, apie kurį buvo skelbta spaudoje, Kauno miesto savivaldybės administracijos tinklalapyje, seniūnijoje ir prie planuojamos teritorijos įrengtame stende. Detalusis planas iš naujo buvo pateiktas derinti Nuolatinei statybos komisijai, kuri 2013 m. liepos 31 d./rugpjūčio 1 d. protokolu Nr. 70-19-253 (2013-106) Detalųjį planą suderino. Taigi, Detalusis planas buvo apsvarstytas su visuomene, suderintas Nuolatinėje statybos komisijoje, o Inspekcija 2013 m. rugsėjo 27 d. surašė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TPl-2500-(15.4), kurio išvada teigiama ir nurodoma, kad teritorijų planavimo dokumentą galima tvirtinti. Detaliojo plano medžiaga teisės aktų nustatyta tvarka buvo eksponuojama Šilainių sen. Pagal Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 (redakcija, galiojusi detaliojo plano rengimo metu) (toliau – ir Nuostatai), 4 punktą, vieša ekspozicija apibrėžiama, kaip viešumą užtikrinanti procedūra, kurios metu viešai eksponuojami parengti teritorijų planavimo dokumento sprendiniai (grafinė ir tekstinė dalys) ir aiškinamoji medžiaga (paaiškinimai, schemos, brėžiniai, strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ir teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimo ataskaitos ir t. t.), todėl pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka buvo sudarytos sąlygos susipažinti su visais rūpimais Detaliojo plano sprendiniais. 2013 m. liepos 4 d. vykusio viešojo svarstymo metu buvo išsamiai aptarti Detaliojo plano sprendiniai, į pareiškėjų pasiūlymus planavimo organizatorius trečiasis suinteresuotas asmuo R. T. atsakė motyvuotu 2013 m. liepos 29 d. raštu, kuris nebuvo apskųstas teisės aktų nustatyta tvarka. Detaliojo plano sprendiniais vystoma darnios urbanistikos politika, gerinamas miesto infrastruktūros panaudojimas, mažinamas visuomenės grupavimas, derinami skirtingi fizinių asmenų interesai dėl teritorijos panaudojimo ir veiklos plėtojimo, mažinamas erdvinis fragmentiškumas, vystoma labiau nuo centro nutolusi miesto zona. Pareiškėjai, gyvendami gyvenamosios paskirties teritorijoje, negali ir neturi pagrindo tikėtis, jog šalia jų esančiuose žemės sklypuose, niekada nebus vykdoma jokia gyvenamųjų pastatų statyba, taip pat negali teigti, jog tokioje teritorijoje esantis inžinerinės infrastruktūros žemės sklypas su jame esančiu garažu, labiau dera su aplinka ir labiau atitinka pačių pareiškėjų nurodomą ir ginamą bendruomenės, visos visuomenės ar net valstybės interesą.

Detaliojo plano rengimo ir Bendrojo plano rengimo metu teisės aktai skirtingai reglamentavo žemės sklypų būdus ir pobūdžius. Ginčo detaliojo plano rengimo metu galiojo du gyvenamosiose teritorijose esančių žemės sklypų naudojimo pobūdžiai, id est, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos bei daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos. Būtent pastarasis žemės sklypo naudojimo pobūdis ir buvo nustatytas Detaliuoju planu, kaip visiškai atitinkantis detaliojo plano patvirtinimo metu galiojusios Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos (toliau – ir Specifikacija), patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. Dl-151, 1 lentelės 5.1.2 punkto nuostatas ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio (toliau – ir Sąrašas) 15.2 punkto nuostatas. Ankstesnis reglamentavimas, kai gyvenamosiose teritorijose buvo galimi du pobūdžiai – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos ir daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos – ginčo detaliojo plano metu negaliojo. Ankstesniame reglamentavime žemės sklypų pobūdžiai buvo išskiriami vadovaujantis pastatų aukščio kriterijumi, ginčo detaliojo plano regimo metu galiojusioje Specifikacijoje ir Sąraše pobūdžiai išskiriami atsižvelgiant į planuojamo statinio butų skaičiaus kriterijų.

Atsakovo nuomone, užstatymo intensyvumas Bendrajame plane nėra nustatomas atskiriems žemės sklypams kaip privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimas. Šią aplinkybę patvirtina Bendrojo plano rengimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Nei Bendrojo plano rengimo metu galiojusi TPĮ redakcija, nei „Miestų, miestelių ir kaimų bendrojo planavimo laikinosios taisyklės“ (toliau – ir Laikinosios taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 171 (galiojo nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 23 d.) nenumatė, kad bendrajame plane turi būti numatomas užstatymo intensyvumas, kaip privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Užstatymo intensyvumas yra išvestinis rodiklis, kuris apskaičiuojamas TPĮ ir kitų poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka pagal kitus detaliuoju planu nustatytus rodiklius. Detaliajame plane nustatytas aukštingumas – iki 12 m (3 aukštai). Pagal žemės sklype nustatomą aukštingumą ir užstatymo tankumą apskaičiuojamas užstatymo intensyvumas šiuo atveju yra 1,5. Skaičiuojant kvartalo (ar miesto dalies) užstatymo intensyvumą, reikėtų įvertinti visus esančius statinius, pravažiavimus, praėjimus, želdinius, nesančius suformuotų žemės sklypų teritorijose, tuomet užstatymo intensyvumas atitiktų 10 lentelėje rekomenduojamam. TPĮ 2 straipsnio 49 dalyje numatyta, kad „užstatymo intensyvumas – visų pastatų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu“. Ginčo detaliuoju planu suplanuotas 1525 kv. m dydžio žemės sklypas, kuriame nustatomas pastatų aukštis yra iki 12 m (3 aukštai), užstatymo tankumas – 0,5 ir užstatymo intensyvumas – 1,5 (užstatymo tankumas x aukštų skaičius = užstatymo intensyvumas, id est, 0,5 x 3 = 1,5). Detaliajame plane užstatymo intensyvumas apskaičiuotas teisingai ir vadovaujantis teritorijų planavimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Bendrojo plano uždaviniai yra orientuoti į miesto teritoriją ir jos funkcines zonas, bet ne į konkretų sklypą (žemės sklypai bendruosiuose planuose nėra žymimi), todėl užstatymo intensyvumo rodiklis nustatytas rajonui ar kvartalui visada bus mažesnis nei analogiškas rodiklis nustatytas konkrečiam sklypui. Detaliojo plano sprendiniai dėl automobilių parkavimo vietų, dėl statybos, priešgaisrinių atstumų, atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjai neįrodė savo teisių pažeidimo, o visuomenės interesų nėra įgalioti ginti, todėl jų skundas atmestinas.

Atkreipė teismo dėmesį, kad nors teismui patikslintą skundą yra pateikę dvylika pareiškėjų, tačiau skunde dėstoma tik apie galimus besiribojančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, savininkų teisių pažeidimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. T. skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjų prašymai buvo išnagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka, į pagrįstus reikalavimus atsižvelgta, Detalusis planas pakoreguotas, pakartota viešojo svarstymo procedūra. Detaliojo plano sprendiniai ir jam nustatytas 1,5 užstatymo intensyvumo dydis neprieštarauja Bendrajam planui. Remiantis tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu teisės aiškinimu, minėtas rodiklis buvo nustatytas ne atskiriems sklypams, o teritorijai, kaip visumai, nustatant bendrą visos teritorijos vidurkį, į kurį patenka parkai, skverai, gatvės, infrastruktūra, tai patvirtina ir Bendrojo plano rengėjo Kauno SĮ „Kauno planas“ išaiškinimas. Pareiškėjai neįrodė savo teisių pažeidimo, ginčo teritorija yra judriame intensyviai apgyvendintame kvartale. Pareiškėjų noras, kad šalia nebūtų vykdoma gyvenamųjų namų statyba yra suprantamas, bet nerealus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. Z. Š. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog detaliojo plano viešo svarstymo procedūra, detaliojo plano sprendiniai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjų pretenzijos buvo išsamiai išnagrinėtos laikantis viešojo svarstymo teisės aktais reglamentuotų procedūrų, skunde nurodyti argumentai nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į skundą (I t., b. l. 109–117) paaiškino, kad Įsakymas, kuriuo patvirtintas detalusis planas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai reikalavimų Inspekcijai nereiškia, dėl skundo pagrįstumo palieka spręsti teismo nuožiūra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (II t., b. l. 136–153) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas aptarė bylos faktines aplinkybes, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, TPĮ (įstatymo redakcija Nr. 21-617, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 32 straipsnio 4 dalimi, 2 straipsnio 35 punktu ir nurodė, kad pareiškėjai R. A., S. A., D. P., yra gretimų žemės sklypų savininkai (Detaliojo plano medžiaga, l. 3–4, 6, 120), kiti pareiškėjai yra tos pačios gatvės gyventojai, aktyviai dalyvavę ginčo teritorijos planavimo viešojo svarstymo procedūrose, todėl pagal faktinę situaciją ir teisinį reglamentavimą, teismo nuomone, pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą, manydami, jog jų teisės yra pažeidžiamos, tačiau kartu turi ir pareigą įrodyti savo teisių pažeidimus.

Pareiškėjai nurodė, jog buvo pažeista viešo svarstymo procedūra, nes viešo svarstymo metu apribota jų galimybė detaliai susipažinti su visais žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo plano dokumentais, neskelbtais viešoje ekspozicijoje, nes buvo neigiamai atsakyta į jų 2013 m. birželio 5 d. raštišką prašymą pateikti daugiau rengiamo detaliojo plano dokumentų bei atsisakyta su jais supažindinti viešo susirinkimo metu, dėl to neturėjo pakankamai laiko nuodugniai susipažinti su visais DP dokumentais.

Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese tvarką, procedūras reglamentuoja Nuostatai. Teritorijų detaliojo planavimo viešumą užtikrina procedūros, įtvirtintos Nuostatų II skyriuje, reglamentuojančiame Bendrąją visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese tvarką (5 p.–6 p.), tačiau pareiškėjai nereiškia pretenzijų dėl jų tinkamo neįvykdymo.

Pretenzijos reiškiamos dėl to, kad viešo susirinkimo metu buvo atsisakyta supažindinti su pareiškėjų 2013 m. birželio 5 d. raštiškame prašyme nurodytais dokumentais. Viešo svarstymo susirinkimo procedūrų tvarką reglamentuoja Nuostatų VI skyrius, tačiau pareiškėjai nenurodė, kokie konkretūs minėto teisės akto reikalavimai buvo pažeisti.

2013 m. liepos 30 d. visuomenės dalyvavimo ataskaita bei 2013 m. liepos 8 d. viešo susirinkimo protokolas, 2013 m. liepos 4 d. dalyvių sąrašas (Detaliojo plano medžiaga, l. 138–150)  patvirtina, jog ginčo detaliojo plano viešas svarstymas su visuomene įvyko 2013 m. liepos 4 d. Šilainių seniūnijos patalpose (duomenys neskelbtini), Kaune. Viešo susirinkimo metu 2013 m. liepos 4 d. buvo pateiktas pareiškėjų pasiūlymas, į kurį atsakyta 2013 m. liepos 29 d. raštu, atmetant pareiškėjų pasiūlymus (Detaliojo plano medžiaga, l. 151–157, 159–164). Prieš tai, t. y. 2013 m. birželio 5 d. S. A. buvo pateikęs prašymą pateikti Detaliojo plano projekto dokumentų patvirtintas kopijas (brėžinius, aiškinamuosius raštus, inžinerinių tinklų prisijungimo vietų bei trasų schemas ir kt.), analogiško turinio prašymas buvo pateiktas 2013 m. liepos 1 d. ir detaliojo plano rengėjui. Į minėtus prašymus buvo motyvuotai atsakyta 2013 m. birželio 17 d. raštu (Detaliojo plano medžiaga, l. 165–168). Minėtame rašte pagrįstai nurodyta, jog teisės aktai nenustato detaliojo plano organizatoriams ir rengėjams pateikti visuomenės pageidaujamų visų detaliojo plano dokumentų.

Pažymėtina, jog detaliojo plano organizatoriaus ir rengėjo 2013 m. birželio 17 d., 2013 m. liepos 29 d. raštuose pareiškėjams buvo išaiškinta TPĮ 32 straipsnyje numatyta apskundimo tvarka, tačiau byloje nėra duomenų, jog minėtas atsisakymas tenkinti pareiškėjų pasiūlymus būtų apskųstas įstatymų nustatyta tvarka.

Detaliojo plano medžiaga patvirtina, jog nuo 2013 m. birželio 18 d. iki viešo susirinkimo pabaigos detaliojo plano sprendiniai (grafinė ir tekstinė dalys) ir aiškinamoji medžiaga buvo eksponuojami Šilainių seniūnijos skelbimų lentoje. Pareiškėjai dalyvavo viešo svarstymo metu, jiems buvo paaiškinti detaliojo plano sprendiniai, atsakyta į pateiktus klausimus, išnagrinėtos pretenzijos. Detaliojo plano viešojo svarstymo procedūra buvo pakartota 2013 m. kovo 27 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. I-122-422/2013 konstatavus anksčiau padarytus minėto detaliojo plano viešojo svarstymo procedūros pažeidimus. Pakoregavus detaliojo plano sprendinius (pakeitus leistiną pastatų aukštį, užstatymo tankumą ir intensyvumą), buvo surengtas naujas viešas svarstymas su visuomene, apie kurį buvo skelbta spaudoje, Kauno miesto savivaldybės administracijos tinklalapyje, seniūnijoje ir prie planuojamos teritorijos įrengtame stende (Detaliojo plano medžiaga, l. 222, 225–226).

Taisyklių 38 punktas nustato, kad detalųjį planą sudaro: aiškinamasis raštas, brėžiniai su teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimais ir procedūrų dokumentai. Taisyklių 39.4 punktas numato, kad statinių vizualizacijos brėžinys rengiamas, priklausomai nuo to, ar to pageidauja planavimo organizatorius, ir jei tai aptarta sutartyje, sudaromoje su detaliojo plano rengėju. Paprastai vizualizacijos rengiamos, kai tokį reikalavimą kelia sąlygas išduodančios institucijos, planuojant senamiesčio ar kitose paveldo teritorijose. Nei minėtas teisės aktas nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys teritorijų planavimą, nenustato planavimo organizatoriui ar teritorijų planavimo rengėjui privalomo reikalavimo ruošti statinių vizualizacijos brėžinį, todėl pareiškėjų argumentai dėl vizualizacijos brėžinio nebuvimo nėra pagrindas ginčijamam įsakymui panaikinti.

Vienas iš pareiškėjų esminių argumentų yra tai, jog detaliojo plano sprendiniai prieštaravo tuo metu galiojusio Bendrojo plano sprendiniams, nes ginčo teritorijoje Bendrasis planas sodybinio užstatymo teritorijoje nenumato galimybės statyti daugiabučio statinio, be to, pagal Bendrąjį planą leistinas planuojamo sklypo užstatymo intensyvumo rodiklis sodybinio užstatymo teritorijai – 0,65, o detaliuoju planu nustatytas 1,5 užstatymo intensyvumo rodiklis dvigubai viršija numatytą Bendrajame plane.

Detaliojo plano metu galiojusios teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos numatė galimybę Detaliuoju planu keisti žemės sklypo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį (TPĮ 22 str. 1 d. 4 p., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 24 str.). Minėti teisės aktai ne tik numato galimybę, bet ir įpareigoja keičiant žemės sklypo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, rengti detalųjį planą. Minėtas teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, jog sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį arba tik naudojimo būdą, pobūdį priimamas kartu su sprendimu patvirtinti teritorijų planavimo dokumentą (detalųjį planą) pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytų naudojimo būdų turinį. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A662- 1465/2009).

Rėmėsi TPĮ 26 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu). Nurodė, kad detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojo Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu T-242 patvirtintas Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas 2003-2013. Ginčo teritorija pagal Bendrąjį planą patenka į „Kitos paskirties Gyvenamųjų teritorijų Sodybinio užstatymo“ teritoriją, Bendrajame plane, pažymėtą šviesiai žalia spalva (II t., b. l. 128A). Pagal Bendrojo plano tekstinės dalies I tomo „Miesto struktūra“ 3.9 skyriaus „Teritorijų tvarkymo bendrasis reglamentas“ 3.9.2 poskyryje „Teritorijų tvarkymo režimai ir jų žymėjimai“ pateiktoje lentelėje nurodytą teritorijų žemės naudojimo režimą pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį gyvenamosios teritorijos sodybinio užstatymo teritorijoje numatytas pagrindinis žemės naudojimo būdas – sodyboms (pavienėms ir sublokuotoms) statyti (lentelės Nr. 5.1.1), tačiau sodybinio užstatymo teritorijoje yra leistina ir kitokia žemės naudojimo paskirtis, būdas, pobūdis. Pagal minėtą lentelę šioje teritorijoje leidžiamos mažaaukščių statinių teritorijos, žymimos indeksu G2 (eil. Nr. 5.1.1) (II t., b. l. 119–120). Mažaaukščių statinių teritorijoje numatytas pagrindinis žemės naudojimo būdas – gyvenamiesiems namams iki 3 aukštų su bendru sklypu, jų priklausiniams statyti (lentelės Nr. 5.1.2), jose numatytos kaip leistinos pagal žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį taip pat ir daugiabučių namų teritorijos, žymimos indeksu G3. Detaliajame plane nurodytas konkretus teritorijos naudojimo tipas – gyvenamosios teritorijos daugiabučių statybos (I t., b. l. 28).

2003 m. patvirtinto Bendrojo plano metu (iki 2005 m. balandžio 24 d.) galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 402 patvirtintas Laikinasis detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamentas ir jo priedai (toliau – ir Reglamentas), kuris nustatė, kad kitos paskirties žemės naudojimo pobūdžiai yra: G1 – sodybinio užstatymo teritorija (leidžiama statyti individualius gyvenamuosius namus), G2 – mažaaukščių statinių teritorija (leidžiama statyti statinius iki 3 aukštų), G3 kodas suteiktas daugiaaukščių statinių teritorijai, kurioje leidžiama statyti statinius virš 3 aukštų.

Iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusioje Specifikacijos redakcijoje buvo numatyti tokie kitos paskirties gyvenamosios teritorijos žemės naudojimo pobūdžiai: G1 – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar trijų aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai), G2 – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti gyvenamieji namai virš 3 aukštų). Specifikacija toks žemės naudojimo pobūdis kaip sodybinio užstatymo teritorija buvo  pašalintas iš taikytinų teisės aktų sistemos. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A556-424/2010).

Pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusius teisės aktus buvo nustatyta tik tai, jog  pagal žemės naudojimo pobūdį, kuris numato mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą, žemės sklype statomi gyvenamieji namai gali būti iki trijų aukštų, tačiau nebuvo įtvirtinta, ar tokie gyvenamieji namai turi būti vienbučiai, dvibučiai ar daugiabučiai. Toks skirstymas Specifikacijoje atsirado tik po 2010 m. spalio 1 d., tačiau jis buvo paremtas visai kitais kriterijais. Iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusioje Specifikacijoje žemės sklypo naudojimo pobūdžiai buvo skirstomi pagal gyvenamojo namo aukštį, tuo tarpu po šios datos įsigaliojusioje Specifikacijos redakcijoje įtvirtintas skirstymas yra paremtas ne namo aukščiu, o butų skaičiumi. Šie du kriterijai negali būti sulyginti, nes yra skirtingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A602-1387/2014).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog ginčo Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis buvo sudaryta 2011 m. gruodžio 1 d., planavimo sąlygų sąvadas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S-7916 bei planavimo sąlygos Nr. R-7916 išduotos 2012 m. sausio 4 d. (Detaliojo plano medžiaga, l. 123–125), todėl ginčo detaliojo rengimo ir tvirtinimo metu galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. D1-151 patvirtintos ir 2010 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. D1-769 pakeistos Specifikacijos redakcija (pakeitimas įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.), kurios II dalyje „Žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių kodavimo sistemos“ 1 lentelėje  buvo nurodyti tokie kitos paskirties gyvenamosios teritorijos žemės naudojimo pobūdžiai: G1 – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai), G2 – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) gyvenamieji pastatai ir bendrabučiai). Specifikacijos 3.1 punkte imperatyviai nurodyta, jog 1 lentelėje pateikta kodavimo sistema taikoma rengiant bendruosius bei detaliuosius planus, Specifikacijos 4.1 punkte įtvirtinta, jog rengiant detaliuosius planus, nustatomas kaip privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – konkretus teritorijos naudojimo tipas.

Atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą ir Bendrojo plano nuostatas dėl ginčo teritorijos, padarė išvadą, jog Bendrajame plane numatytas pagrindinis žemės naudojimo būdas „sodybinio užstatymo teritorija“ nėra kliūtis ginčo teritorijoje planuoti ir statyti daugiabutį namą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Bendrojo plano pagrindinį brėžinį „Kitos paskirties gyvenamoji teritorija“ skirstoma į: 1) sodybinio užstatymo teritoriją, 2) daugiaaukščių statinių teritoriją; 3) mažaaukščių statinių teritoriją (II t., b. l. 128A). Bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje ginčo teritorija, kuriame planuojama statyti 3 aukštų daugiabutį gyvenamąjį namą, pažymėta žalsva spalva ir priskirta „sodybinio užstatymo teritorijai“. Nors sąvoka „Sodybinio užstatymo teritorija“ buvo pašalinta iš teisės aktų, tačiau Bendrojo plano sprendiniai per tą laiką nebuvo pakeisti. Pagal Bendrojo plano tekstinės dalies I tomo „Miesto struktūra“ 3.9 skyriaus „Teritorijų tvarkymo bendrasis reglamentas“ 3.9.2 poskyryje „Teritorijų tvarkymo režimai ir jų žymėjimai“ pateiktoje lentelėje (toliau – ir Reglamento lentelė) nurodytą teritorijų žemės naudojimo režimą pagal tikslinę žemės naudojimo paskirtį gyvenamosios teritorijos sodybinio užstatymo teritorijoje numatytas pagrindinis žemės naudojimo būdas – sodyboms (pavienėms ir sublokuotoms) statyti (lentelės 5.1.1 p.), tačiau sodybinio užstatymo teritorijoje yra leistina ir kitokia žemės naudojimo paskirtis, būdas, pobūdis. Pagal minėtą lentelę šioje teritorijoje leidžiamos <...> mažaaukščių statinių teritorijos (II t., b. l. 119).

Nors Bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje ši teritorija nėra pažymėta kaip Mažaaukščių statinių teritorija (II t., b. l. 128A), tačiau pagal faktinę situaciją matyti, jog ginčo teritorijoje daugumai sklypų yra numatytas naudojimo pobūdis – „mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos“, tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (Detaliojo plano medžiaga, l. 6, 15–24).

Pagal Reglamento lentelę mažaaukščių statinių teritorijoje numatytas pagrindinis žemės naudojimo būdas – gyvenamiesiems namams iki 3 aukštų su bendru sklypu, jų priklausiniams statyti, visuomeninės, komercinės paskirties ir smulkaus verslo patalpoms įrengti ir eksploatuoti (lentelės 5.1.2 p.), tačiau šiose teritorijose kaip leistinos pagal žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį taip pat numatytos ir daugiabučių namų teritorijos, žymimos indeksu G3 (II t., b. l. 41). Toks pastatas ir planuojamas Detaliuoju planu, todėl Detaliajame plane nurodytas teritorijos naudojimo pobūdis – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos – neprieštarauja Bendrajam planui.

Pareiškėjai nurodė, jog Detaliojo plano parengtais sprendiniais numatomas pastatas tiek savo aukščiu, tiek tūriu pažeidžia konkrečiai teritorijai būdingą erdvinę struktūrą, sprendiniuose nurodytas statinių aukštis metrais ir aukštais prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, teisės aktams, 2012 m. sausio 4 d. planavimo sąlygų Nr. R-7916 8.7 punktui, TPĮ 2 straipsnio 5 ir 48 punktams. Iš Detaliojo plano pagrindinio brėžinio matyti, jog planuojamas statinio aukštų skaičius nuo 1 iki 3 aukštų (Detaliojo plano medžiaga, l. 34), todėl minėtas sprendinys neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniuose numatytam leistinam aukštų skaičiui. Pareiškėjai teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pastato aukštingumas sieks 3-4 aukštus, todėl minėti argumentai pripažinti nepagrįstais. Pažymėtina, jog prieš tai buvo numatytas 2-4 statinio aukštų skaičius, tačiau reaguojant į visuomenės pasiūlymus, pakartojus viešojo svarstymo procedūrą 2013 m. kovo 27 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-122-422/2013 pagrindu numatomų statinio aukštų skaičius sumažintas iki 3. Bendrajame plane pastatų aukštis metrais nereglamentuotas, jis nustatomas detaliuoju planu (žr. STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai” XI skirsnio 131 p.). Detaliajame plane nustatytas statinio aukštis nuo žemės paviršiaus 12 m (pagrindinis Detaliojo plano brėžinys, Detaliojo plano medžiaga, l. 34).

2012 m. sausio 4 d. planavimo sąlygų Detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. R-7916 8.7 punktas įpareigoja rengiant detalųjį planą nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų pagrįstų interesų, įvertinti gretimybes. Konkrečiu atveju gretimybės buvo įvertintos, tai patvirtina Detaliojo plano medžiagoje esantis insoliacijos brėžinys (Detaliojo plano medžiaga, l. 101). Minėtame brėžinyje išnagrinėti didžiausi šešėliai (nepalankiausia padėtis) gretimiems namams, esant 12 m pastato aukščiui (arčiausiai esantis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir pateikta išvada, jog planuojamas pastatas nutolęs nuo gretimų gyvenamųjų namų daugiau, negu didžiausias leidžiamas jo aukštis, todėl neigiamos įtakos gretimų pastatų gyvenamosioms patalpoms nedaro. Brėžinyje taip pat nurodyta pastaba, jog jei rengiant techninį užstatymo projektą būtų pasirinktas kitoks užstatymas, insoliacija turi būti patikrinta iš naujo, pastatų insoliacija turi atitikti STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimus.

TPĮ 2 straipsnio 48 bei 51 dalyse yra pateiktos užstatymo aukščio ir užstatymo tipo sąvokos. Pareiškėjai nurodė, jog Detaliojo plano parengtais sprendiniais numatomas pastatas tiek savo aukščiu, tiek tūriu pažeidžia konkrečiai teritorijai būdingą erdvinę struktūrą, tačiau, konkrečiai neįvardijo, kaip tie pažeidimai pasireiškia jų atžvilgiu, todėl minėti argumentai yra abstraktaus pobūdžio, konkretūs pažeidimai esamu atveju neįrodyti. Rengiant statinio projektą pareiškėjams neužkertamas kelias ginčyti konkrečius techninius sprendimus ir statybos dokumentus jų teisių pažeidimo atveju teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjant administracinę bylą nustatyta, jog ginčo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių yra pastatytas 8 aukštų daugiabutis pastatas, (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena vienas iš pareiškėjų – A. L. (I t., b. l. 5, Detaliojo  plano medžiaga, l. 94, 99, 121),  todėl pareiškėjų argumentai, jog planuojamas 3 aukštų daugiabutis namas savo aukščiu ir tūriu pažeidžia konkrečiai teritorijai būdingą erdvinę struktūrą yra nepagrįsti. Iki 2000-ųjų metų ši teritorija buvo suplanuota kaip Šilainių 7-o mikrorajono dalis, tačiau 2000-aisiais teritorija perplanuota. Ginčo teritorija yra judrioje miesto vietoje, šalia intensyvaus eismo gatvių – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (Detaliojo plano medžiaga, l. 60). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. A-4254 patvirtintame Šilainių 7 mikrorajono dalies prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detaliajame plane nurodyti šie prioritetiniai teritorijos naudojimo būdai: sodybinė gyvenamoji, daugiaaukštė gyvenamoji, komercinė ir smulkaus verslo ir mažaaukštė gyvenamoji.

Pareiškėjų nuomone, ginčo detaliojo plano sprendiniuose nurodytas 1,50 užstatymo intensyvumo rodiklis prieštarauja Bendrajam planui, pagal kurį sodybinio užstatymo teritorijoms yra leistinas didžiausias 0,65 užstatymo intensyvumas.

Skunde remiamasi Bendrojo plano tekstinės dalies I tomo „Miesto struktūra“ 3.9 skyriuje „Teritorijų tvarkymo bendrasis reglamentas“ 3.9.2 poskyryje „Teritorijų tvarkymo režimai ir jų žymėjimai“ pateikta 10 lentele „Užstatymo intensyvumo bendrieji režimai“ (toliau – ir 10 lentelė).

TPĮ 2 straipsnio 49 dalyje užstatymo intensyvumas apibrėžtas kaip – visų pastatų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu. Užstatymo intensyvumas yra vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų, rengiant detalųjį planą (ginčo metu galiojusių TPĮ 23 str. 1 d. 4 p.,  Specifikacijos 4.4 p., Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 43 p.).

Bendrojo plano 3.9 skyriaus „Teritorijų tvarkymo bendrasis reglamentas“ 2 punkte nurodyta, jog užstatymo intensyvumo indeksas (Ui) yra skirtingas skirtingo žemės naudojimo būdo ir pobūdžio teritorijoms ir kinta, keičiantis statinių vidutiniam aukštingumui. Užstatymo vidutinis aukštingumas kitos paskirties teritorijoms nustatomas žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, (Ui) nurodomas 10 lentelėje. Pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas sutinka su atsakovo pozicija, jog užstatymo intensyvumas apskritai negali būti vertinamas atskirai, nes tai yra išvestinis rodiklis, kurio dydis priklauso nuo kitų parametrų (nuo bendro žemės sklypo ploto, užstatymo tankumo ir statinių aukštingumo). 

Pažymėjo, jog Bendrojo plano 10 lentelėje (Ui) maksimalus užstatymo intensyvumo dydis yra apibrėžiamas kaip visų teritorijoje esančių pastatų antžeminės dalies bendro ploto vertybių (ne ploto) santykis su teritorijos bendruoju plotu. Pagal minėto apibrėžimo prasmę akivaizdu, jog Teritorijų planavimo teisės aktuose ir Bendrajame plane minėto rodiklio sąvokos nėra tapačios. TPĮ 2 straipsnio 49 dalyje numatytas konkretaus žemės sklypo užstatymo intensyvumo nustatymas, o Bendrajame plane –  tam tikros miesto teritorijos (jos funkcinių zonų, kvartalo, miesto dalių) užstatymo intensyvumo matas, todėl jis negali būti taikomas, apskaičiuojant konkretaus žemės sklypo intensyvumą, atitinkamai  ir Lentelėje nurodyti (Ui) dydžiai negali būti taikomi konkretiems detaliai planuojamiems žemės sklypams. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, jog Bendrasis planas nereglamentuoja užstatymo intensyvumo atskiriems žemės sklypams, nes tai teisės aktų nustatyta tvarka atliekama detaliuoju planu, kurį rengiant privalu vadovautis Teritorijų planavimą reglamentuojančiais teisės aktais. Pareiškėjai neginčija 1,5 užstatymo intensyvumo rodiklio daugiabučiams namams, o ginčija aplinkybę, jog pagal Bendrąjį planą toje vietoje negalima daugiabučių statinių teritorija. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nebėra pagrindo analizuoti užstatymo intensyvumo detalaus paskaičiavimo.

Teisės aktų aiškinimas yra priskirtas teismo kompetencijai, todėl nėra pagrindo remtis architekto projektų vadovo P. K. išvada (I t., b. l. 177–179), kurią teismas vertino kaip  vienos šalies prašymu pateiktą asmens subjektyvią nuomonę teritorijų planavimo klausimu.

Pareiškėjai nurodė, jog detaliojo plano sprendiniai pažeidžia STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nuostatas. Ginčijamu Detaliuoju planu yra numatomas statyti daugiabutis gyvenamasis pastatas, todėl minėtas STR 2.02.09:2005, reglamentuojantis vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybą, yra neaktualus, taigi pareiškėjų argumentai, susiję su detaliojo plano sprendinių neatitikimu šiam reglamentui neturi teisinės reikšmės.

Pareiškėjai nurodė, jog Detaliojo plano sprendiniuose neįvertinti privalomų atstumų iki sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) statybos zonos ribos reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog gretimo sklypo savininkams  pareiškėjams R. A. ir S. A. 2012 m. kovo 15 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyrius yra išdavęs specialiuosius architektūros reikalavimus vienbučio gyvenamojo namo rekonstravimo (duomenys neskelbtini), Kaune, projektui atlikti ir naujo gyvenamojo namo statybai sklype (duomenys neskelbtini) (Detaliojo plano medžiaga, l. 65, 109).

Duomenų apie tai, kad būtų atlikta rekonstrukcija ar pastatytas naujas pastatas gretimame sklype nėra, todėl techniniais reglamentais įtvirtinti atstumai detaliuoju planu pagrįstai numatyti iki sklypo ribos ir realiai egzistuojančių žemės sklypuose pastatų. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog pagal esamą situaciją yra laikoma, jog projektuojamasis gyvenamasis namas bus statomas ne arčiau kaip 3 m nuo sklypo ribos, todėl privalomas STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 193 punkte numatytas atstumas iki hipotetinės statybos zonos ribos išlaikomas (I t., b. l. 23). Paneigiančių duomenų teismui nepateikta. Aiškinamajame rašte nurodyta, jog techninio projekto metu, pasikeitus sprendiniams ir atsiradus statiniams gretimuose sklypuose, šie atstumai turi būti tikslinami vadovaujantis teisės aktais.

Kaip jau minėta, Detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Kauno miesto Bendrajam planui, tame tarpe ir gretimo žemės sklypo požiūriu. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje (Detaliojo plano medžiaga, l. 34) nurodytas 12,28 m atstumas nuo planuojamo sklypo statybinės zonos ribos iki gretimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) esamo gyvenamojo namo. Detaliojo plano sprendiniais planuojamame sklype nustatomas didžiausias leistinas numatomo 1-3 aukštų daugiabučio gyvenamojo statinio aukštis 12 m. Šie sprendiniai atitinka STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 193 punkte nustatomus detaliuosius daugiaaukščių (daugiabučių) gyvenamųjų pastatų išdėstymo sklype reikalavimus, galiojančius kitiems naujai statomiems ir rekonstruojamiems statiniams ir laikomi įvykdytais, jeigu atstumas nuo užstojančio statinio yra ne mažesnis negu jo aukštis, konkrečiu atveju taip ir numatyta Detaliajame plane, todėl pareiškėjų argumentai dėl šių aplinkybių taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjų teigimu, ginčijamu Detaliuoju planu sklype nurodyti privažiavimai automobiliams neatitinka jų pločiui keliamų reikalavimų, numatytų STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 187 punkte, Detaliojo plano sudėtyje nėra numatyti transporto srautai, automobilių stovėjimo vietų.

STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 187 punktas numato priėjimų ir privažiavimų ribinius dydžius, tačiau pareiškėjai neišdėstė, kokių konkrečiai dydžių neatitinka Detaliajame plane nurodyti privažiavimai. Detaliajame plane nurodyta, kad į planuojamą sklypą patenkama iš (duomenys neskelbtini) gatvės, esamu pravažiavimo keliu valstybinėje žemėje (Detaliojo plano brėžinys Transporto schema, SP-5.1, Detaliojo plano medžiaga, l. 99).

Patekimas į planuojamą sklypą buvo numatytas minėto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. A-4254 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ (Detaliojo plano medžiaga, l. 116–117). Detaliojo plano medžiaga patvirtina, jog nagrinėjamas kvartalas buvo suplanuotas Šilainių 7-to mikrorajono dalies prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių detaliuoju planu, patvirtintu 2000 m. spalio 10 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 1229 (Detaliojo plano medžiaga, l. 110–117). Šiame detaliajame plane buvo numatytos 12,0 m ir 9,0 m valstybinės žemės juostos gatvių ar pravažiavimų įrengimui ginčo teritorijai (Detaliojo plano medžiaga, l. 111–112). Taigi įvažiavimas į minėtą žemės sklypą atitinka anksčiau teritorijų planavimo dokumentuose įtvirtintus sprendinius. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentais dėl teisės reikalavimų pažeidimų. Teismas taip pat nustatė, jog dalis valstybinės žemės toje vietoje yra užtverta kaimyninių sklypų savininkų savavališku pagrindu. Tai patvirtina Detaliojo plano probleminių situacijų brėžinys ir fotonuotraukos (Detaliojo plano medžiaga, l. 100) bei VĮ Registrų centro išrašuose apie nekilnojamąjį turtą padaryti įrašai dėl savavališkos statybos (Detaliojo plano medžiaga, l. 22, 23). Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjų pretenzijos dėl pravažiavimo apsunkinimo yra nepagrįstos, nes iš esmės yra atsiradusios dėl jų pačių teisės aktams prieštaraujančių veiksmų. Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje nurodyta, jog įvažiavimas gali būti tikslinamas techninio projektavimo metu.

Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje bei aiškinamajame rašte nurodyta, jog automobilių parkavimui sklypo ribose numatoma 16 vietų. 11 automobilių stovėjimo vietų planuojama saugykloje pastato pirmame aukšte, 5 automobilių stovėjimo vietos numatomos atviroje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Nuo antžeminio garažo iki artimiausių esamų gyvenamų pastatų, taip pat ir iki sklype (duomenys neskelbtini) galimos statybos ribos, išlaikomas ne mažesnis nei 15 m atstumas, o nuo atviros automobilių stovėjimo aikštelės – daugiau nei 10 m atstumas, kaip tai nustatyta STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 11 lentelėje. Atstumus nuo antžeminių garažų ir atvirų automobilių stovėjimo aikštelių iki gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų langų, taip pat mokyklų ir kitų vaikų įstaigų bei medicinos stacionarų teritorijų ribų reglamentuoja STR 2.06.01:1999 3.4 punktas, kuris nurodo, jog minėti atstumai neturi būti mažesni kaip nurodyti 11 lentelėje. Palyginus su 11 lentelėje nurodytais dydžiais, Detaliajame plane numatomi dydžiai jų neviršija, todėl pareiškėjų argumentai dėl šių atstumų neišlaikymo yra nepagrįsti.

Automobilių stovėjimo vietų poreikio nustatymą reglamentuoja minėto STR II skirsnio nuostatos. 10 lentelėje daugiabučiams namams numatyta 1 stovėjimo vieta 1 butui (lentelės 1.1 p.). Taigi Detaliojo plano sprendiniai dėl automobilių parkavimo atitinka STR 2.06.01:1999 2.3 punkto nuostatas.

Pareiškėjų nuomone, parkavimo vietų skaičius ir atstumai priklauso nuo pastato tūrio, tačiau nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu remiasi, nurodydami tokius kriterijus, todėl nėra galimybės patikrinti jų pagrįstumo. Pareiškėjų argumentai, jog gyvenamajame name bus daugiau gyventojų ir atitinkamai automobilių, yra hipotetinio pobūdžio, paremti prielaidomis, nukreipti į ateitį, todėl dėl nurodytų aplinkybių ginčijamas sprendimas negali būti naikinamas.

Rengiant ginčo detalųjį planą buvo atliktas teršalų kiekio, išmetamų iš automobilių vidaus degimo variklių parkavimo aikštelėje skaičiavimas bei matavimai, kuriuos atliko projektavimo įmonė UAB „Inžinerinės projekto dalys“. Atlikus ginčo objekto išmetamų teršalų sklaidos modeliavimą, nustatyta, jog aplinkos oro tarša neviršija leistinų ribinių verčių (Detaliojo plano medžiaga, l. 70–93). Minėtas tyrimas buvo atliktas Kauno visuomenės sveikatos centro reikalavimu. Ši institucija yra išdavusi sąlygas detaliojo plano rengimui, taip pat suderinusi ginčo Detalųjį planą (Detaliojo plano medžiaga, l. 7, 124, 127). Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjų nurodytus šio pobūdžio argumentus teismas pripažino nepagrįstais.

Pareiškėjai kėlė klausimą dėl medžių sunaikinimo ginčo teritorijoje. Iš Detaliojo plano pagrindinio brėžinio matyti, jog ginčo teritorijoje numatoma iškirsti 2 drebules. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų priimti Detaliojo plano sprendiniai dėl liepų alėjos sunaikinimo, todėl pareiškėjų argumentai dėl šių aplinkybių nepagrįsti objektyviais duomenimis ir todėl atmestini.

ABTĮ (5 str. 1 d.) kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau minėta norma taip pat įpareigoja asmenis, besikreipiančius teisminės gynybos įrodyti savo subjektinių teisių pažeidimus. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, Nr. A502-926/2014, Nr. A662-491/2014). Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi, į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti. Konkrečiu atveju pareiškėjai neįrodė savo subjektinių teisių pažeidimo.

Pareiškėjų nurodytos aplinkybės ir pretenzijos dėl vaikų žaidimo, sporto, poilsio aikštelių įrengimo detaliai planuojamame žemės sklype, dėl apsisukimo aikštelių įrengimo, dėl pravažiavimų ploto, transporto judėjimo srautų, krypčių pažymėjimo Detaliajame plane, dėl specialios paskirties transporto priemonių privažiavimo prie numatomo statyti daugiabučio namo, dėl apsirūpinimo šiluma būdų, teismo nuomone, yra nesusijusios su pareiškėjų subjektinių teisių pažeidimais, o pagal įstatymą jiems nesuteikta teisė ginti viešo intereso ( ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjai rėmėsi TPĮ 4 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimu, tačiau minėtame straipsnyje yra nurodyti ir kiti tikslai, vienas iš jų – sudaryti sąlygas privačioms investicijoms, kuriančioms socialinę ir ekonominę gerovę, tinkamos kokybės gyvenimo sąlygas (6 p.). Savo teisių pažeidimą pareiškėjai motyvavo blogėjančia gyvenamosios aplinkos kokybe. Pareiškėjų noras, kad gretimoje teritorijoje nebūtų statomas pastatas yra suprantamas, tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjų teisių pažeidimo. Planuojama teritorija pagal Bendrąjį planą priskiriama intensyvaus užstatymo teritorijai, kurioje numatyta gyvenamosios, komercinės, visuomeninės paskirties įstaigų plėtra (Bendrojo plano 3.1, 3.2 p.).

III.

Pareiškėjai S. A., R. A., L. Š., G. Š., A. R., A. V., I. V.-V., A. K., E. K., D. P., A. L. ir V. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 162–174) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Paaiškina, kad pareiškėjai neginčija 1,5 užstatymo intensyvumo rodiklio daugiabučiams namams, o ginčija aplinkybę, jog pagal bendrąjį planą toje vietoje negalima daugiabučių statinių teritorija, teismui atmetus argumentus, nėra pagrindo analizuoti užstatymo intensyvumo detalaus paskaičiavimo. Pareiškėjai mano, kad teritorijos pobūdis neturi nieko bendra su pažeistu teritorijos užstatymo intensyvumu. Šioje byloje pareiškėjai administracinį aktą skundė keliais pagrindais, iš kurių vienas jų (atskiras) buvo tas, kad detaliuoju planu numatytas teritorijos užstatymo intensyvumas pažeidžia Bendrajame plane numatytą teritorijos užstatymo intensyvumą, kitas argumentas buvo tas, kad minėtoje teritorijoje apskritai negalima daugiabučių namų statyba. Todėl susieti šiuos argumentus ir laikyti, kad jei neįrodytas vienas, lieka neįrodytas ir kitas ar dėl jo nepasisakytina, yra aiškiai nepagrįsta. Šio ginčo atveju teismas privalėjo įvertinti, ar teisės aktai, priimant ginčo administracinį aktą, yra taikyti tinkamai ir ar ginčo situaciją teisės aktai reguliuoja. Nurodydamas, kad Bendrajame plane nurodyta užstatymo intensyvumo sąvoka yra bendro pobūdžio, neapibrėžta teisės aktais, neaišku ką reiškianti, taikoma neaiškioms teritorijoms ir neaišku, kaip nustatyta, teismas vienareikšmiškai pažeidė žemiau nurodytų teisės aktų reikalavimus. Aiškinant užstatymo intensyvumo kriterijų taip, kaip tą padarė teismas (nors konkrečių argumentų sprendime nėra), Bendrajame plane nurodytas užstatymo intensyvumas apskirtai praranda prasmę ir tampa deklaratyvus, netaikytinas rodiklis. Remiasi Bendrojo plano 3.9 dalimi, kuri, pareiškėjų manymu, paneigia teiginį, kad užstatymo intensyvumas nustatomas neapibrėžtoms teritorijoms. Mano, kad detalusis planas pažeidžia Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2003-2013 reikalavimus. Detaliojo planavimo medžiagoje nėra pateikta duomenų, kad detaliojo planavimo organizatoriui būtų leista daugiau nei dvigubai padidinti žemės sklypo užstatymo intensyvumą.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2004 m. liepos 14 d. rašte Nr. (14-3)-D8-5317 nurodė, kad atsižvelgiant į galiojančių teisės aktų nuostatas, rengiamame detaliajame plane žemės sklypų užstatymo intensyvumas negali būti didesnis už užstatymo intensyvumą, nurodytą galiojančiame savivaldybės Bendrajame plane. Šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1473 redakcija), 8.6.1 papunkčiu, teritorijų planavimo teisinis reglamentavimas priskirtas Aplinkos ministerijos reguliavimo sričiai.

Remiasi 2007 m. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo komentaru, kuriame išdėstyta, jog asmenų konstitucinės teisės į sveiką ir darnią aplinką pažeidžiamos, jeigu gretimame sklype yra pastatomi statiniai nesilaikant teisės normų reikalavimų. Pripažįstama, kad trečiųjų asmenų teises pažeidžia per didelis sklypo užstatymo intensyvumas.

Teismo argumentas, kad vienas iš pastatų, kuriame gyvena pareiškėjas, esančių toje teritorijoje, yra daugiabutis, visiškai neteisinga, kadangi keli statiniai toje teritorijoje buvo pastatyti ir teisiškai įregistruoti dar iki 2003 metų, be to, minėtoje teritorijoje net ir iki 2003 metų nebuvo pastatyta nei vieno daugiabučio pastato – pareiškėjas A. L. gyvena sublokuotame keturių atskirų butų dviejų aukštų name, kuris negali būti laikomas daugiabučiu namu. Be to, teismas apskirtai šios aplinkybės netyrė ir nenustatinėjo. Bendrasis planas, numatantis minimos teritorijos naudojimo būdą – sodybinio užstatymo teritoriją, buvo patvirtintas 2003 metais ir nuo to laiko visi teritorijoje formuojami žemės sklypai visiškai pilnai atitiko nurodytą teritorijos intensyvumą ir jo neviršijo.

Detaliojo plano parengtuose sprendiniuose, neatsižvelgta į vyraujantį pastatų aukštį, nurodytas leistinas statinių aukštis metrais bei aukštais prieštarauja Bendrojo plano sprendiniams, teisės aktams, 2012 m. sausio 4 d. planavimo sąlygų detaliojo plano dokumentui rengti Nr. R-7916 8.7 punktui, pažeidžia visuomenės interesus, prieštarauja TPĮ 2 straipsnio 48 ir 51 dalių reikalavimams.

Pagal Bendrojo plano Reglamento lentelę mažaaukščių statinių teritorijoje numatytas pagrindinis žemės naudojimo būdas – gyvenamiesiems namams iki 3 aukštų su bendru sklypu, jų priklausiniams statyti, visuomeninės, komercinės paskirties ir smulkaus verslo patalpoms įrengti ir eksploatuoti (lentelės 5.1.2 p.), tačiau šiose teritorijose kaip leistinos pagal žemės naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį taip pat numatytos ir daugiabučių namų teritorijos, žymimos indeksu G3 (II t., b. l. 41). Toks pastatas ir planuojamas ginčo Detaliuoju planu, todėl Detaliajame plane nurodytas teritorijos naudojimo pobūdis – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos neprieštarauja Bendrajam planui.

Pagal reglamento lentelę kiekvienai teritorijai yra nurodytas „pagrindinis naudojimo būdas“. Terminas „pagrindinis“ suponuoja vyraujantis, dominuojantis. Ginčo nagrinėjamoje teritorijoje, tai sodybinio užstatymo teritorija. Šioje teritorijoje nurodyta leistina kitokia žemės naudojimo paskirtis, būdas ar pobūdis. Pažymi, kad tarp kitokių leistinų naudojimo paskirčių būdų ir pobūdžių nėra atskirai nurodyta daugiabučių namų teritorijos (G3), nors detaliai išvardintos visos kitos leistinos paskirtys būdai ir pobūdžiai, o akcentuojama, kad planuojant šias teritorijas atsižvelgti į RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ reikalavimus, tuo aiškiai deklaruojant, kad teritorija turi būti planuojama užstatant ją sodybiniu principu, net jei ir bus statomi mažaaukščiai pastatai. Bendrojo plano rengėjai, galėjo nurodyti tarp kitų paskirčių, būdų ir pobūdžių ir daugiabučių namų teritorijos (G3), kaip tai padaryta lentelės eilutėje 5.1.2. prie mažaaukščių statinių teritorijos, tačiau to nepadarė. Darytina išvada, kad Bendrajame plane ginčo nagrinėjamoje teritorijoje nenumatytas daugiabučių namų būdas ar pobūdis, o galima planuoti mažaaukščių – vieno dviejų butų pastatų teritorijas.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3D-852/D1-793 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo pakeitimo“ (Žin., 2010, Nr. 114-5850) pakeistas 15.1 punkte nurodytas žemės sklypo naudojimo pobūdis iš mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos – žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti 1-3 aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai pakeistas į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai. Kadangi iki šio įsakymo nebuvo aiškiai apibrėžta, ar gali į mažaaukštės statybos apibrėžimą įeiti daugiabučiai gyvenamieji namai (1-3 aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai), šis pataisymas (vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai) išaiškino ir patikslino apibrėžimą.

Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2003-2014 m. (galiojusio iki 2014 m. balandžio mėn.) teritorijų tvarkymo režimų ir jų žymėjimo sprendiniuose nustatyta, kad žemės naudojimo būdo „gyvenamoji teritorija“ žemėje, kuriai nustatytas žemės naudojimo pobūdis „sodybinis užstatymas“ (indeksas G1), be kitų nurodytų leistinas ir „mažaaukščių statinių teritorijos“ (indeksas G2) žemės naudojimo pobūdis.

Aptariamo teritorijų planavimo dokumento rengimo ir tvirtinimo metu galiojo Reglamentas, kuris detalizavo, kad kitos pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdo „gyvenamoji teritorija“ naudojimo pobūdžio „sodybinis užstatymas“ (indeksas G1) žemėje galima individualių gyvenamųjų namų statyba, naudojimo pobūdžio „mažaaukščių statinių teritorija“ (indeksas G2) žemėje galima statinių iki 3 aukštų statyba, o „naudojimo pobūdžio daugiaaukščių statinių teritorija“ (indeksas G3) žemėje galima statinių virš 3 aukštų statyba.

Iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusio žemės naudojimo pobūdžio „mažaaukščių statinių teritorijos“ turinio sąvoka iš esmės reglamentavo šiose teritorijose esamų ir leidžiamų statyti statinių aukštingumą ir buvo siejama su individualia (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų) statyba. Aktualūs teisės aktai nenumato žemės naudojimo pobūdžio „mažaaukščių statinių teritorija“ bei jo turinio reglamentavimo. Pagal galiojančią teisinę bazę daugiabučių gyvenamųjų namų statyba galima tik teritorijose, kurioms nustatytas daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos žemės naudojimo būdas. Visiškai analogiškas išaiškinimas yra pateiktas ir byloje esančiuose Žemės ūkio ministerijos (2014 m. liepos 23 d. Nr. 3IN-G-1152-883), bei Aplinkos ministerijos (2014 m. liepos 14 d. Nr. D8-5318) raštuose.

Detaliajame plane aukštis metrais ir aukštais nustatytas pažeidžiant galiojusio TPĮ 2 straipsnio 48 punktą, pagal kurį užstatymo aukštis – planuojamos teritorijos vyraujantis (daugiau kaip 70 proc. užstatymo) pastatų aukštų skaičius ar maksimalus pastatų aukštis metrais, kurio negalima viršyti.

Pažymi, kad Aplinkos ministerijos 2014 m. liepos 14 d. rašte Nr. 5317 yra nurodyta, jog kai detaliuoju planu nustatomas vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijų žemės sklypų naudojimo būdas, užstatymo tankumas skaičiuojamas įvertinant STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo reikalavimus. Nagrinėjamu atveju šio reikalavimo nebuvo laikomasi.

Remiasi Detaliųjų planų rengimo taisyklių IX skyriaus 43.8 punktu, TPĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Aplinkos ministro įsakymo „Dėl detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ 38 punktu, Reglamento 2.3.2, 2.3.3, 2.5, 2.7 ir 5.1 punktais. Atkreipia dėmesį, jog Reglamento III skyriaus 2 dalies 3 lentelė „Papildoma gatvių klasifikacija“ yra detalizuojama, po ja nurodant, jog akligatvių pabaigoje turi būti įrengtos automobilių apsisukimo aikštelės. Minimalus aikštelės dydis, esant stačiakampio formai 12,5 kv. m, apskritimui – 6 m. Todėl akivaizdu, jog teisės aktų leidėjas yra imperatyviai įtvirtinęs, jog detaliųjų planų sprendiniuose, kuriuose sprendžiama dėl akligatvio panaudojimo transporto tikslams, apsisukimo aikštelė turi būti įrengiama besąlygiškai.

Inžinierinių tinklų netinkamas suplanavimas tiesiogiai įtakoja visų tos teritorijos inžinierinių tinklų naudotojų teises arba galimus būsimus interesus.

Remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu „Dėl detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ 38, 39.3.1 ir 43 punktais, TPĮ 24 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Nurodo, kad Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojo atnaujintas Kauno miesto mikrorajonų šilumos tiekimo specialusis planas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. T-296. Detaliojo plano sprendiniai ir planavimo sąlygos prieštarauja specialiojo plano sprendiniams. Šio specialiojo plano sprendiniuose nurodyta, kad kvartalas priskiriamas necentralizuoto aprūpinimo šiluma zonai, prioritetinis kuras – dujos. Pažymėtina, kad kvartale apskritai nėra centralizuotų šilumos tinklų, jų plėtros į kvartalą planų.

Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-05-03 įsakymo Nr. D1-239 „Dėl detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“ 25 punktu teigia, kad Detaliuoju planu privaloma planuoti kitus aprūpinimo šiluma būdus, suplanuoti teisės aktams neprieštaraujančius inžinerinių komunikacijų prijungimo sprendinius, planuoti tinklams komunikacinius koridorius nuo konkrečių prisijungimo vietų iki sklypo, nurodyti tikslias komunikacinių koridorių vietas, tinklų apsaugos zonas nepažeidžiant gamtosaugos, privačių asmenų, visuomenės ir valstybės interesų, tačiau šie reikalavimai nebuvo išpildyti.

Nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo įrodytas pareiškėjų teisių pažeidimas. Pareiškėjai R. ir S. A. teismui pateikė turto vertinimo studiją, iš kurios matyti, kad pareiškėjų turto vertė dėl Detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo pasikeistų ženkliai. Byloje nėra priešingų įrodymų, todėl teismas nepagrįstai nenurodė, dėl kokių priežasčių ši studija, kurią atliko atestuotas turto vertintojas ir kuri vertintina kaip rašytinis įrodymas, nelaikytina pakankamu įrodymu byloje.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 7–17) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir papildomai paaiškina, kad apeliantų pasisakymai, susiję su Bendrojo plano rodiklių ginčijimu, yra niekuo nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendime dėl to nėra pasisakoma, o apeliantai klaidingai interpretuoja teismo padarytas išvadas. Nors anot pačių pareiškėjų užstatymo intensyvumo rodiklis turėtų būti vertinamas pagal konkretų teritorijos užstatymo pobūdį – šiuo atveju sodybinį užstatymą ir turėtų būti 0,65, apeliaciniame skunde daroma tokiai pozicijai prieštaraujanti išvada, jog „teritorijos pobūdis <...> neturi nieko bendra su pažeistu teritorijos užstatymo intensyvumu“.

Apeliaciniame skunde gausiai pateikiamos teisės aktuose nustatytos užstatymo intensyvumo sąvokos ir paaiškinimai, kaip nustatomas žemės sklypo užstatymo intensyvumas, apeliantai taip pat pamini, kas turi būti nurodoma statinio projekte ir kaip nustatomas žemės sklypo tankumas. Pažymėtina, jog nei teismas, nei atsakovas ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys bylos nagrinėjimo metu neginčijo teisės aktuose pateikiamų užstatymo intensyvumo sąvokų. Užstatymo intensyvumas Detaliajame plane yra nustatytas ir paskaičiuotas būtent taip, kaip tai apibrėžiama apeliantų nurodytuose ir teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Apeliantai, vertindami Bendrojo plano 10 lentelėje pateiktus užstatymo intensyvumo rodiklius, tą daro klaidingai, kitaip tariant, pageidauja, jog Detaliuoju planu suplanuotame žemės sklype būtų nustatyti kitokio naudojimo pobūdžio teritorijai būdingi užstatymo intensyvumo rodikliai.

Apeliantų aiškinimas, jog mažaaukščių statinių teritorijoje galimas tik vienbučių ir dvibučių statinių užstatymas, prieštarauja ne tik šiuo metu galiojantiems teisės aktams, kurie gyvenamųjų pastatų statybos teritorijas diferencijuoja pagal butų skaičių, pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, bet ir logikos principams, nes jis reikštų, jog daugiabučiai gyvenamieji pastatai privalo būti aukštesni nei 3 aukštų ir negali būti žemesni, o vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai negali būti aukštesni nei 3 aukštų.

Pažymi, jog šios bylos ginčo dalykas yra Detalusis planas, kuriuo suplanuotas konkretus žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune. Iš apeliantų pasvarstymų galima daryti išvadą, jog jie pageidauja, kad planavimo organizatoriaus sąskaita gatvėje būtų suplanuota ir įrengta apsisukimo aikštelė, kas akivaizdžiai prieštarautų teisės aktams. Pažymi, jog Detaliojo plano rengimo metu galiojusi Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 12.4 punkto redakcija numatė, kad negalima reikalauti iš detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus rengti ne jo valdomo ar naudojamo žemės sklypo detalųjį planą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinu laikytinas apeliantų argumentas dėl apsisukimo aikštelės įrengimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. T. (III t., b. l. 18–31) atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais pagrindiniais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą. Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Detalusis planas pažeidžia Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2003-2013 reikalavimus, tačiau tokia pareiškėjų išvada yra visiškai nepagrįsta. Pareiškėjai savo nuomonę grindžia Kauno miesto bendrojo plano tekstinės dalies I tomo „Miesto struktūra“ 3.9 skyriuje „Teritorijų tvarkymo bendrasis reglamentas“ 3.9.2. poskyryje „Teritorijų tvarkymo režimai ir jų žymėjimai“ pateikta 10 lentele „Užstatymo intensyvumo bendrieji režimai“, tačiau pažymėtina, jog minėtoje lentelėje pateiktas ne žemės sklypo, o teritorijos užstatymo intensyvumo rodiklis. Atskiram žemės sklypui maksimalus užstatymo intensyvumas 2003-2013 Kauno miesto bendrajame plane nėra numatytas. Tokiu būdu, lentelėje pateikiamas užstatymo intensyvumas paskaičiuotas visai sodybinio užstatymo teritorijai, o ne atskiram žemės sklypui. Į teritorijos sąvoką patenka ne tik užstatyti žemės sklypai, tačiau ir skverai, infrastruktūros objektai, šaligatviai, keliai ir jų struktūra, parkai ir kiti želdynai bei pan. Tokiu būdu, atskiram žemės sklypui šis rodiklis nėra taikomas ir bendrojo plano rengėjai tokio tikslo, nustatyti kiekvieno žemės sklypo maksimalų užstatymo intensyvumą, neturėjo. Todėl ir pareiškėjų argumentas, jog Detalusis planas užstatymo intensyvumo požiūriu pažeidžia 2003-2013 Kauno miesto bendrojo plano reikalavimus, yra nepagrįstas ir atmestinas. Tai, kad 2003-2013 Kauno miesto bendrojo plano aiškinamojo rašto 10 lentelėje numatytas užstatymo intensyvumas taikomas teritorijai, o ne žemės sklypui, patvirtina lingvistinė lentelėje naudojamų sąvokų analizė. Pačioje lentelėje ir yra pateikiamas paaiškinimas, kas yra maksimalus joje nurodytas Ui. Atkreiptia dėmesį, jog šios nuomonės laikosi ir Kauno miesto bendrąjį planą 2003-2013 rengusi įmonė „Kauno planas“ (2014 m. spalio 24 d. raštas Nr. 2014-443). Pažymėtina, jog tą aplinkybę, kad 2003-2013 Kauno miesto bendrajame plane nenustatytas konkretaus žemės sklypo maksimalus užstatymo intensyvumas patvirtina ir 2003-2013 bendrojo plano taikymo praktika. Pažymi, jog 2003-2013 Kauno miesto bendrasis planas buvo patvirtintas Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242. Tuo metu, t. y. 2003 m. gegužės 29 d., galiojo 1995 m. gruodžio 12 d. TPĮ (su pakeitimais, paskutiniai pakeitimai įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.). Ši, bendrojo plano tvirtinimo ir rengimo metu galiojusi TPĮ redakcija, tame tarpe 2 straipsnis, apskritai nenumatė užstatymo intensyvumo sąvokos, kaip tą nurodo pareiškėjai. Užstatymo intensyvumo sąvoka buvo nustatyta tik vėliau, kuomet 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo visiškai nauja TPĮ redakcija. Tokiu būdu, 2003-2013 Kauno miesto bendrojo plano rengėjai negalėjo nustatyti tokios sąvokos, apie kurią kalbama apeliaciniame skunde, ir galėjo nustatyti tokią, apie kuri paaiškinta pačiame bendrajame plane.

Be to, pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti teisės aktai užstatymo intensyvumo sąvoką sieja ne su bendruoju, o su detaliuoju planu. Tiek TPĮ (22 str. 1 d.), tiek Detaliųjų planų rengimo taisyklės nurodo, jog žemės sklypo užstatymo intensyvumas nustatomas rengiant detalųjį žemės sklypo planą ir yra sudedamojo žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo dalis. Tokiu būdu, tai tik dar kartą patvirtina, jog žemės sklypo užstatymo intensyvumas yra nustatomas detaliuoju planu. Kaip tik rengiant žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą žemės sklypo užstatymo intensyvumas ir buvo nustatytas. Tokiu būdu, Detalusis planas šiuo požiūriu visiškai atitinka įstatymo reikalavimus. Įrodymų, kurie patvirtintų, jog Detaliuoju planu projektuojamo žemės sklypo užstatymo intensyvumas 1,5 pažeistų Bendrajame plane nustatytą teritorijos užstatymo intensyvumą, byloje nėra pateikta. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai neskundžia, kad 1,5 užstatymo intensyvumas gali būti nustatytas, todėl detalus intensyvumo skaičiavimas nėra atliekamas, ir dėl to nėra jokio ginčo. Šios aplinkybės seka iš pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškėjų skundo bei patikslinto skundo, taip pat iš skundų, kurie pareiškėjų buvo teikiami vykdant viešojo svarstymo procedūras, teikiant skundus Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Pareiškėjai skunde nurodo, jog nustatant žemės sklypo užstatymo intensyvumą 1,5 būtų pažeista jų konstitucinė teisė į sveiką ir švarią aplinką. Tačiau, užstatymo intensyvumas Detaliuoju planu nėra pažeidžiamas. Be to, tokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog švari ir sveika aplinka taptų nešvari ir nesveika ir tuo galimai būtų pažeistos pareiškėjų teisės, teismui nėra pateikta. Priešingai, rengiant Detalųjį planą buvo atliekami atskiri insoliacijos skaičiavimai, išmetamų dujų skaičiavimai, iš kurių matyti, jog gyvenamoji aplinka šiuo požiūrių nenukentės ir leistinų normų neviršys. Visuomenės, gretimų žemės sklypų savininkų interesai yra derinami vykdant Detaliojo plano viešojo svarstymo procedūrą. Rengiant Detalųjį planą, jo sprendiniai buvo pateikti viešajam svarstymui, vyko viešojo svarstymo su visuomene susirinkimas, jo protokolas pateiktas teismui kartu su Detaliojo plano medžiaga. Suinteresuota visuomenė aktyviai dalyvavo, teikė savo pasiūlymus, jie visi buvo apsvarstyti ir pareiškėjams argumentuotai atsakyta. Pareiškėjai pateiktus atsakymus skundė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, kuri pažeidimų nenustatė bei pateikė teigiamą Detaliojo plano patikros išvadą. Šių dokumentų apeliantai teismui neskundė, jie yra galiojantys. Tokiu būdu Detaliojo plano sprendinių derinimas vykdant viešojo svarstymo su visuomene procedūrą vyko, visuomenei ir pareiškėjams buvo sudarytos galimybės dalyvauti Detaliojo planavimo procese, ginti savo interesus įstatymo nustatyta tvarka. Sprendžiant pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl Detaliojo plano atitikimo 2003-2013 Kauno miesto bendrojo plano sprendiniams klausimą, atkreiptinas dėmesys, jog Bendrasis planas numatė bendrus miesto struktūros plėtros strateginius tikslus. Kaip nurodoma Bendrajame plane (tekstinės dalies 3.4 p.), panaudojant efektyviai miesto teritoriją, joje galima sutalpinti žymiai didesnį, negu dabar, urbanistinį potencialą (pastatų kiekį, bendrą plotą ir t. t.). Tokiu būdu, numatytas Detalusis planas pilnai atitinka strateginius bendrajame Kauno miesto plane numatytus miesto plėtros tikslus, nukreiptus į miesto urbanizaciją, o ne į sodybinį, iš esmės būdingą kaimo teritorijos, užstatymą. Ginčo sklypo teritorija apskritai buvo projektuota kaip Šilainių 7-tas mikrorajonas, greta suprojektuotos ir pastatytos dvi magistralinės gatvės – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sutvarkyta daugiabučių mikrorajonui reikalinga inžinerinė infrastruktūra, kuri, pagal savo potencialą, pritaikyta aptarnauti daugiabučius gyvenamuosius namus. Tokiu būdu, Detaliojo plano sprendiniai, numatantys 1-3 aukštų 12 butų daugiabučio gyvenamojo namo statybą pilnai atitinka Bendrajame plane įtvirtintus strateginius miesto plėtros tikslus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-28 įsakymo Nr. A-3191, kuriuo patvirtintas 1525 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad išnagrinėjus skunde nurodytas aplinkybes, datalusis planas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Teigia, jog sprendimas dėl leistino sklypo užstatymo intensyvumo, dėl daugiabučių namų statybos galimumo, dėl užstatymo intensyvumo analizės bei pareiškėjų teisių pažeidimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant ir netinkamai taikant materialines teisės normas, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose.

Byloje nustatyta, kad Kaumo miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-10-30 įsakymu Nr. A-4254 buvo patvirtintas 1526 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas, kurio pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos, naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. T. 2010 m. rugsėjo 30 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 37ž-09 iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Valstybės turto fondo, įsigijo 0,1526 ha valstybinės žemės sklypą (unikalus kadastinis Nr. 4400-1052-4584), esantį Kauno m. sav., Kaune, (duomenys neskelbtini).

Kauno miesto savivaldybė, atstovaujama Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, ir R. T. 2011 m. gruodžio 1 d. sudarė detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 40-11-198, kuria žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos perduotos R. T.. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus vedėjas 2012 m. sausio 4 d. išdavė planavimo sąlygų sąvadą detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S-7916, kuriame nurodyta, jog planavimo tikslas – žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio keitimas, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo ir statybos reglamentų nustatymas (naujam daugiabučiam gyvenamajam pastatui statyti), vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais. Parengtas detaliojo plano projektas 2013 m. liepos 31–rugpjūčio 1 dienomis suderintas Kauno miesto savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje (kompleksinio derinimo protokolas Nr. 70-19-253), taip pat Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atlikusi teritorijų planavimo dokumento patikrinimą, jį įvertino teigiamai (2013 m. rugsėjo 27 d. patikrinimo aktas Nr. TP1-2500-(15.4)). Žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas viešai apsvarstytas 2013 m. liepos 4 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013-11-28 d. įsakymu Nr. A-3191 patvirtino 1525 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalųjį planą (pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdžiai – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos).

Byloje ginčijamu įsakymu patvirtinti šie detaliojo plano teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomieji reikalavimai: 1) konkretus teritorijos naudojimo tipas – gyvenamosios teritorijos/daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos; 2) statinio aukštis nuo žemės paviršiaus (m) – 12; 3) užstatymo tankumas – 0,50; 4) užstatymo intensyvumas – 1,50. Taip pat nustatyti ir kiti reikalavimai (statinių aukštų skaičius, statinių paskirtys, papildomi reikalavimai ir apribojimai).

Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, leistino užstatymo intensyvumo.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (ginčo Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rengiant detaliuosius planus, nustatomas šis privalomas teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas: 1) konkretus teritorijos naudojimo tipas; 2) leistinas pastatų aukštis; 3) leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas; 4) leistinas sklypo užstatymo intensyvumas; 5) statinių statybos zona; 6) užstatymo tipas (išreikštas tekstiniu apibūdinimu ir grafiškai - statinių statybos zona, statybos riba ar linija); 7) servitutai; 8) susisiekimo sistemų organizavimas. Taigi vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementų (reikalavimų) yra leistinas žemės sklypo užstatymo intensyvumas. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 49 dalį, užstatymo intensyvumas - visų pastatų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto sumos santykis su žemės sklypo plotu. Šios definicinės normos turinio analizė rodo, kad patalpų bendrojo ploto sumos santykis nustatomas su teritorijos planavimo dokumentu planuojamu žemės sklypo plotu.

Kaip matyti iš Detaliojo plano sprendinių, žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Kaune, nustatytas 1,5 užstatymo intensyvumo rodiklis. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003-05-29 sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano tekstinės dalies I tomo „Miesto struktūra“ 3.9 skyriuje „Teritorijų tvarkymo bendrasis reglamentas“ 3.9.2 poskyryje „Teritorijų tvarkymo režimai ir jų žymėjimai“ pateiktoje 10 lentelėje „Užstatymo intensyvumo bendrieji režimai“ nurodyta, kad maksimalus užstatymo intensyvumo dydis sodybinei užstatymo teritorijai, kai planuojami statyti 3 aukštų pastatai, yra 0,65.

Anksčiau minėtoje Bendrojo plano 10 lentelėje pateiktas sąvokos „Užstatymo intensyvumas" paaiškinimas, t. y. visų teritorijoje esančių pastatų antžeminės dalies bendro ploto vertybių (santykis) su teritorijos bendruoju plotu. Atsakovas bei tretieji suinteresuoti asmenys R. T. ir D. Z. Š. šį paaiškinimą bando interpretuoti ir susieti užstatymo intensyvumo rodiklį su visa sodybinio užstatymo teritorija, tačiau konkrečiais skaičiavimais (duomenimis) jo nepagrindė. Tokia Kauno miesto savivaldybės administracijos ir nurodytų trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicija nėra teisinga, nes naudojant aptariamo paaiškinimo lingvistinės analizės metodą nėra jokio pagrindo tokiai vienareikšmiškai išvadai padaryti. Netgi dar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-12-16 įsakymu Nr. 402 patvirtinto Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento 7.4 punkte buvo nustatyta, kad užstatymo intensyvumas reglamentuoja visų pastatų bendro ploto santykį su viso sklypo plotu. Šis santykis išreiškiamas indeksu, kuris nurodo didžiausią leistiną bendrą grindų visuose pastatų aukštuose plotą kartu su viso sklypo plotu (pvz.: intensyvumo indeksas bus lygus 2,0, jei planuojamajame sklype statinių bendras plotas dvigubai didesnis už sklypo plotą). Kita vertus, detaliojo plano rengimo metu iškilus sąvokos „užstatymo intensyvumas“ sampratos problemai, galima buvo vadovautis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme pateiktu apibrėžimu (kaip aukštesnės juridinės galios teisės aktu), kuriame ši sąvoka pakankamai aiškiai apibrėžta. Be to, jog Bendrajame plane nustatytas užstatymo intensyvumo dydis taikomas tik teritorijų planavimo dokumentu planuojamo žemės sklypo plotui teismo posėdžio metu patvirtino ir specialistu apklaustas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Teritorijų planavimo skyriaus vedėjas R. B.. Tapačią poziciją yra išreiškusi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2013 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. (13-2)-D8-7165 (bendrajame plane numatytų teritorijos tvarkymo reglamentų maksimali užstatymo intensyvumo reikšmė (UI), taip pat maksimali užstatymo aukštingumo ir aukščio reikšmė (a/m) taikomos rengiant detalųjį planą žemės sklypui, jeigu bendrojo plano tekstinėje dalyje nenustatyta kitaip (išskirti atvejai, kada bendrojo plano sprendiniuose nustatyti teritorijos tvarkymo reglamentai netaikomi)). Tai reiškia, jog konkretaus žemės sklypo detaliuoju planu nustatomas užstatymo intensyvumas negali būti didesnis už užstatymo intensyvumo rodiklį, nurodytą galiojančiame savivaldybės teritorijos Bendrajame plane.

Vadovaujantis išdėstytu, atmestini atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens R. T. atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, kad Bendrajame plane apibrėžtas maksimalus užstatyno intensyvumo rodiklis taikytinas visai sodybinei užstatymo teritorijai, o ne atskiram (konkrečiam) žemės sklypui.

Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, naudojimo būdo ir pobūdžio.

Minėto Bendrojo plano aiškinamojo rašto I tomo 3.9.2 skyriaus „Teritorijų žemės naudojimo režimai ir jų žymėjimai“ 5.1 punkte kaip tikslinė žemės naudojimo paskirtis nurodyta gyvenamoji teritorija. Pagal šio skyriaus 5.1.1 ir 5.1.2 punktus, gyvenamosios teritorijos pagrindinis žemės naudojimo būdas gali būti dvejopas – sodybinio užstatymo teritorija (žemė naudojama sodyboms (pavienėms ir sublokuotoms) statyti, smulkaus verslo pastatams statyti ir patalpoms esamuose ir projektuojamose pastatuose įrengti) arba mažaaukščių statinių teritorija (žemė naudojama gyvenamiesiems namams iki 3 aukštų su bendru sklypu, jų priklausiniams (automobilių, sporto, poilsio, žaidimo ir kt. aikštelėms) statyti, kiemo želdiniams sodinti, įstatytoms į namus visuomeninės paskirties (mokymo, sveikatos apsaugos, kultūros, ne pelno siekiancioms biudžetinėms įmonėms ir organizacijų būstinėms), komercinės paskirties ir smulkaus verslo (prekybos, finansinėms) patalpoms įrengti ir eksploatuoti. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pagal detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojusį Bendrąjį planą, planuojamas žemės sklypas pateko į sodybinio užstatymo teritoriją.

Bendrojjo plano aiškinamojo rašto I tomo 3.9.2 skyriaus „Teritorijų žemės režimai ir jų žymėjimai“ 5.1.1 punkte greta sodybinio užstatymo teritorijos leistinas kitoks žemės naudojimo būdas ir pobūdis, t. y. visuomeninės teritorijos (išskyrus ritualines paslaugas) (V), komercinės teritorijos (K), infrastrukturos teritorijos: gatvių tinklui įrengti ir eksploatuoti (i1), inžinerinės infrastruktūros tinklams ir objektams įrengti ir eksploatuoti (I4), bendrojo naudojimo teritorijos (B), rekreacinės teritorijos (R), mažaaukščių statinių teritorijos (G2) (planuojant šias teritorijas, atsižvelgti į RSN 151-92 “Miestų ir gyvenviečių sodybos” reikalavimus), o 5.1.2 punkte greta mažaaukščių statinių teritorijos leistinas kitoks žemės naudojimo būdas ir pobūdis, t. y. visuomeninės teritorijos (išskyrus ritualines paslaugas) (V), komercinės teritorijos (išskyrus smulkią gamybą) (K), infrastruktūros teritorijos: gatvių tinklui įrengti ir eksploatuoti (I1), inžinerinės infrastruktūros tinklams ir objektams įrengti ir eksploatuoti (I4), bendrojo naudojimo teritorijos (B), rekreacinės teritorijos (R), sodybinio užstatymo teritorija (G1),  daugiabučių namų teritorijos (G3). 

Šios Bendrojo plano aiškinamojo rašto nuostatos suponuoja išvadą, jog teritorijoje, kurios tikslinė žemės naudojimo paskirtis „gyvenamoji teritorija“, kuriai nustatytas žemės naudojimo būdas „sodybinio užstatymo teritorija“ (G1), be kitų nurodytų, leistinas ir „mažaaukščių statinių teritorija“ (G2) žemės naudojimo būdas.

Jau minėto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-12-16 įsakymu Nr. 402 patvirtinto Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento 5 lentelėje „Pagrindinės tikslinės žemės paskirties (kitos paskirties) žemės naudojimo būdai ir pobūdžiai“ nurodyta, kad kitos pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdo „gyvenamoji teritorija“ naudojimo pobūdžio „sodybinis užstatymas“ (G1) žemėje galima individualių gyvenamųjų namų statyba, naudojimo pobūdžio „mažaaukščių statinių teritorija“ (G2) žemėje galima statinių iki 3 aukštų statyba, o naudojimo pobūdžio daugiaaukščių statinių teritorija (G3) žemėje galima statinių virš 3 aukštų statyba.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2005-01-20 įsakymu Nr. 3D–37/D1–40 patvirtino Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinį, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašą ir jų turinį (2010 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3D-852/D1-793 redakcija), kurio 15 punkte išskirtas žemės sklypo naudojimo būdas „gyvenamosios teritorijos“ (teritorija, skirta gyvenamųjų namų statybai). Pagal 15.1 ir 15.2 punktus, šis žemės naudojimo būdas gali būti dvejopo pobūdžio: vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai) ir daugiabučių gyvenamųjų namų pastatų ir bendrabučių statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) gyvenamieji pastatai ir bendrabučiai).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005-03-17 įsakymu Nr. D1-151 buvo patvirtinta Žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacija. Iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusioje Specifikacijos redakcijoje buvo numatyti tokie kitos paskirties gyvenamosios teritorijos žemės naudojimo pobūdžiai: G1 – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar trijų aukštų gyvenamieji namai ir jų priklausiniai), G2 – daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos (žemės sklypai, kuriuose esami arba numatomi statyti gyvenamieji namai virš 3 aukštų). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-20 įsakymu Nr. D1-769 Specifikacija buvo pakeista (pakeitimas įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.), nurodant tokius kitos paskirties gyvenamosios teritorijos žemės naudojimo pobūdžius: G1 – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti vieno ar dviejų butų gyvenamieji pastatai ir jų priklausiniai), G2 – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos (žemės sklypai, kuriuose yra esami arba numatomi statyti trijų ir daugiau butų (daugiabučiai) gyvenamieji pastatai ir bendrabučiai).

Pagal bylos duomenis matyti, kad nagrinėjamu atveju planavimo procesas pradėtas po 2010 m. spalio 1 d. (2011 metų pabaigoje). Pagal galiojusį teisinį reguliavimą (Specifikaciją), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo plano rengimo metu žemės naudojimo būdas „gyvenamoji teritorija“ galėjo būti dvejopo pobūdžio, t. y. vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos arba daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos. Būtent pastarasis planuojamo žemės sklypo naudojimo pobūdis ir buvo nustatytas ginčijamu detaliuoju planu.

Iš aukščiau aptarto seka, jog vertinat žemės naudojimo būdų ir pobūdžių raidą teisinio reguliavimo kontekste, taip pat atsižvelgiant į Bendrojo plano sprendinius, detaliuoju planu galėjo būti nustatytas terirorijos naudojimo tipas „gyvenamosios teritorijos/daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statybos“, kadangi planuojama statyti daugiabutį (15/16 butų) pastatą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo vienareikšmiškai padaryti išvadą, kad buvęs žemės naudojimo pobūdis „mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba“ pasikeitus teisiniam reguliavimui (po 2010 m. spalio 1 d.) prilyginamas pobūdžiui „vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba“. Neatmestina galimybė, jog laikantis Bendrajame plane nustatyto užstatymo intensyvumo dydžio ir kitų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo privalomųjų reikalavimų ginčo teritorijoje galėjo būti planuojama statyti ir mažaaukštį daugiabutį pastatą (ne 15/16, o mažiau butų).

Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama jurisprudencija, kurio 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1387/2014 pažymėta, kad pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusius teisės aktus buvo nustatyta tik tai, jog pagal šį pobūdį žemės sklype statomi gyvenamieji namai gali būti iki trijų aukštų, tačiau nebuvo įtvirtinta, ar tokie gyvenamieji namai turi būti vienbučiai, dvibučiai ar daugiabučiai. Toks skirstymas Specifikacijoje atsirado tik po 2010 m. spalio 1 d., tačiau jis buvo paremtas visai kitais kriterijais. Iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusioje Specifikacijoje žemės sklypo naudojimo pobūdžiai buvo skirstomi pagal gyvenamojo namo aukštį, tuo tarpu po šios datos įsigaliojusioje Specifikacijos redakcijoje įtvirtintas skirstymas yra paremtas ne namo aukščiu, tačiau butų skaičiumi. Šie du kriterijai negali būti sulyginti, nes yra skirtingi. Akivaizdu, kad galima situacija, kai statomas mažaaukštis daugiabutis gyvenamasis namas. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. D1–1061 7 punkte nustatyta, kad iki 2010 m. spalio 1 d. pradėtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams papildomai nustatomas gyvenamųjų pastatų tipas: vienbučiai ir dvibučiai pastatai arba daugiabučiai pastatai ir bendrabučiai. Šioje normoje esantis žodis „arba“ patvirtina, kad gali būti nustatomas bet kuris iš nurodytų pastatų tipų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog parkavimo atstumai turi būti skaičiuojami nuo planuojamos aikštelės, bet ne nuo pažymėtų parkavimo vietų, detaliuoju planu sklype nurodyti privažiavimai automobiliams neatitinka jų pločiui keliamų reikalavimų, nenumatyta zona gaisrinių automobilių apsisukimo aikštelei, akligatvių pabaigoje nenumatytos automobilių apsisukimo aikštelės ir pan. Kadangi dėl nustatytų pažeidimų (netinkamai nustatyto užstatymo intensyvumo rodiklio) sprendimas naikintinas, tai teismas plačiau šių apeliacinio skundo argumentų nebenagrinėja ir papildomai dėl jų nepasisako.

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-05-03 įsakymu Nr. D1-239 (2006 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. D1-473 redakcija) patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 50 punkte. Nagrinėjamu atveju ginčijamu įsakymu patvirtinto detaliojo plano sprendinys daugiau nei du kartus viršija Bendruoju planu nustatytą maksimalų leistiną žemės sklypo užstatymo intensyvumą. Taigi vienas iš privalomųjų detaliojo palno teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimų (sprendinių) prieštaravo teritorijos planavimo dokumento rengimo ir tvirtinimo metu galiojusiam Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui (2003-2013 m.). Teisėjų kolegija vertina, jog šis detaliojo plano sprendinys neatitinka Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003-05-29 sprendimu Nr. T-242 patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (2003–2013 metams) sprendinių. Atsižvelgiant į tai, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-28 įsakymas Nr. A-3191, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detalusis planas, naikintas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų S. A., R. A., L. Š., G. Š., A. R., A. V., I. V.-V., A. K., E. K., D. P., A. L. ir V. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjų S. A., R. A., L. Š., G. Š., A. R., A. V., I. V.-V., A. K., E. K., D. P., A. L. ir V. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-28 įsakymą Nr. A-3191 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo plano patvirtinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                Audrius Bakaveckas

                                                                                                                 Stasys Gagys

                                                                                                                 Skirgailė Žalimienė