Administracinė byla Nr. A-1520-662/2020
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03356-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 18-IL-86-00632-e (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui M. Ž. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad visos aplinkybės, nurodomos skundžiamame sprendime ir įvykusios iki 2018 m. spalio 21 d., negali turėti įtakos ir būti reikšmingos panaikinant leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes jos buvo įvertintos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) pareigūnų 2015 m. vasario 19 d. išduodant leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Nuo 2013 m. vasario 18 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, nuo kurio praėjo 5 metai, iki leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo pareiškėjas padarė tik du administracinius pažeidimus, susijusius su kelių eismo taisyklėmis, o tai rodo, kad pareiškėjas padarė išvadas dėl anksčiau padarytų administracinių nusižengimų, suvokė jų pavojingumą, galinčias kilti sunkias pasekmes.
3. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (toliau – ir ANK) nustatė atsakomybę už ginklų ir šaudmenų saugojimo, laikymo, nešiojimo ar gabenimo tvarkos pažeidimus. Už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką laikė ginklus ir šaudmenis, pareiškėjas 2018 m. lapkričio 13 d. buvo nubaustas administracine tvarka, skirtą 15 Eur baudą sumokėjo tą pačią dieną. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Būtent dėl pareiškėjo 2018 m. spalio 21 d. padaryto ginklų laikymo ir saugojimo tvarkos taisyklių pažeidimo, buvo priimtas sprendimas panaikinti išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Tokiu būdu buvo pažeistas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas dvigubo baudimo draudimo principas, nes, kaip jau minėta, iki 2018 m. spalio 21 d. padaryti administraciniai pažeidimai nebuvo teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą. Tuo atveju, jeigu įstatymų leidėjas būtų pripažinęs ginklų laikymo ir saugojimo tvarkos taisyklių pažeidimą kaip itin pavojingą ar keliantį didelę grėsmę visuomenei ar jos saugumui, tokiu atveju tokių taisyklių pažeidimas būtų įvertintas kaip nusikalstama veika arba Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintas kaip savarankiškas teisinis pagrindas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
4. Vykdant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus įsirengti tinkamas sąlygas laikyti ginklą ir šaudmenis, ginklai nuolat buvo laikomi adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2018 m. spalio 21 d. atvyko su ginklais į (duomenys neskelbtini)., nes buvo susiruošęs vykti į medžioklę (duomenys neskelbtini). rajone, todėl ginklai ir šaudmenys buvo laikinai (iki išvykimo į medžioklę) laikomi pareiškėjui priklausančiame bute. Pareiškėjas bute buvo vienas ir buto raktų niekas kitas neturėjo, todėl ginklai buvo saugūs ir niekam nekėlė grėsmės. Raktus nuo savo buto sugyventinei pareiškėjas perdavė tik tada, kai sužinojo, jog ji išsikvietė policijos pareigūnus, siekdama iš buto pasiimti savo asmeninius daiktus. Dėl ginklų saugumo pareiškėjas neabejojo, nes žinojo, kad sugyventinė į pareiškėjo butą pateks tik su policijos pareigūnais ir ginklų nepasisavins bei jais nepasinaudos. Aplinkybę, jog pareiškėjo turimi ginklai buvo nuolat laikomi adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina ir tai, kad 2018 m. spalio 21 d. kaip nesaugiai laikomi buvo paimti tik medžiokliniai ginklai, o savigynai turimas pistoletas buvo laikomas minėtoje nuolatinėje ginklų laikymo vietoje. Sutikdamas su aplinkybe, kad šaunamieji ginklai 2018 m. spalio 21 d. trumpą laiką buvo laikomi teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pareiškėjas nedelsdamas įvykdė skirtą administracinį nurodymą.
5. Pareiškėjo įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, jog jis kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl nėra Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte, ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 92.3 papunktyje numatytų pagrindų panaikinti pareiškėjui Klaipėdos AVPK 2015 m. vasario 19 d. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus ir šaudmenis.
6. Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 15 d. Policijos licencijuojamos veiklos informacinėje sistemoje gautas M. Ž. pranešimas apie pasikeitusią ginklų laikymo vietą. Atlikus asmens patikrinimus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, buvo nustatyta, kad M. Ž. 2013 m. vasario 18 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnyje (Tarnybinių pareigų neatlikimas) ir nuteistas 25 MGL bauda. Administracinių nusižengimų registro duomenimis pareiškėjas baustas administracine tvarka, nes 2011 m. birželio 25 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatyta 2,07 promilės); 2011 m. gruodžio 24 d. būdamas neblaivus (nustatyta 0,93 promilės) įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais pareigūnus einančius tarnybines pareigas ir dėvinčius tarnybinę uniformą, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų; 2012 m. birželio 16 d. viešoje vietoje gėrė alkoholinius gėrimus (alų); 2014 m. spalio 18 d. vairavo nustatyta tvarka neįregistruotą transporto priemonę; 2014 m. spalio 23 d. viršijo leistiną greitį 28 km/h; 2016 m. liepos 21 d. vairavo automobilį su savimi neturėdamas vairuotojo pažymėjimo; 2016 m. liepos 21 d. po medžioklės vežėsi šaunamąjį ginklą dėkle, iš ginklo neišėmęs šovinių, medžiotojo biliete nebuvo žymos apie saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatus; 2018 m. sausio 12 d. viršijo leistiną greitį 21 km/h; 2018 m. spalio 21 d. policijos pareigūnai, namuose, dėkluose, pastatytuose šalia neužrakinto, nepritvirtinto prie sienos ar grindų, seifo, rado šaunamuosius ginklus. Ginklai laikomi ne pastovioje ginklų laikymo vietoje. Namuose pareiškėjo nebuvo.
8. Telšių AVPK Akmenės rajono policijos komisariato Veiklos skyriuje 2018 m. spalio 31 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. M-1-01-77766-18 (toliau – ir Nutarimas) pagal nusikaltimo požymius, numatytus BK 255 straipsnyje. Tyrimo metu nustatyta, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 16.53 val. policijos pareigūnai atvyko į (duomenys neskelbtini), juos pasitiko R. B., kuri norėjo pasiimti iš buto jai priklausančius daiktus. Pareiškėjas įdavęs buto raktus buvusiai sugyventinei išėjo. Įėjus į butą policijos pareigūnams, miegamajame kambaryje, dėkluose pastatytuose šalia neužrakinto, nepritvirtinto prie sienos ar grindų, seifo rasti pareiškėjui priklausantys du graižtviniai šautuvai. Ant seifo buvo padėti jam skirti raktai. Seifo viduje, atskiroje lentynoje, rasti įvairūs šoviniai. Kambaryje ant kėdės, plastikiniame pistoleto dėkle rasta tuščia ginklo šovinių dėtuvė ir dėžutė su 2 vnt. šovinių. Tokiais veiksmais pareiškėjas sudarė galimybę kitam asmeniui (buvusiai sugyventinei) neteisėtai paimti jam priklausančius ginklus ir jais naudotis. Leidimo panaikinimą lėmė gauti duomenys apie pareiškėjo veiksmus: Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 straipsnyje (Tarnybinių pareigų neatlikimas), ne kartą baustas administracine tvarka už administracinius teisės pažeidimus (vairavimą neblaiviam, alkoholio vartojimą viešoje vietoje, pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą, šaunamojo ginklo gabenimo bei laikymo taisyklių pažeidimus ir t. t.).
9. Atsakovas pabrėžė, jog asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, o asmens teisė turėti ginklą nėra absoliuti, Pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų periodiškumas, vertybės ir teisiniai gėriai, kuriais kėsintasi nurodytomis veikomis, patvirtina, kad pareiškėjas linkęs pažeidinėti teisės aktus ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai. Neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, o kartu įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
11. Teismas nustatė, kad skundžiamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Taisyklių 92.3 punktu, nutarė panaikinti M. Ž. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0002301 (toliau – ir leidimas).
12. Teismas vadovavosi Įstatymu ir nurodė, kad jo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas (ginčui aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) nustatė, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
13. Teismas iš bylos medžiagos nustatė ir nurodė pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus. Pažymėdamas, kad Taisyklių 92.3 punkte taip pat nustatyta, jog leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms, teismas darė išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs atvejus, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui. Teismas nurodė, jog Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios, t. y. nesuteikiančios diskrecijos teisės atsakovui pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą.
14. Dėl pareiškėjo argumento, jog visos aplinkybės, nurodomos skundžiamame Sprendime, įvykusios iki 2018 m. spalio 21 d., negali turėti įtakos ir būti reikšmingos panaikinant Leidimą, nes jos buvo įvertintos 2015 m. vasario 19 d. išduodant pareiškėjui Leidimą, teismas pažymėjo, kad praeityje padarytas nusikaltimas ir padaryti administraciniai nusižengimai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir vertinami kartu su kitais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, buvo atmesti pareiškėjo minėti teiginiai, nes, teismo vertinimu, bylos medžiaga patvirtino, jog net ir po Leidimo išdavimo, t. y. po 2015 m. vasario 19 d., pareiškėjas padarė pažeidimą susijusį su šaunamojo ginklo laikymu – po medžioklės vežėsi šaunamąjį ginklą dėkle, iš ginklo neišėmęs šovinių, medžiotojo biliete nebuvo žymos apie saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatus – ir du administracinius nusižengimus – vairavo automobilį su savimi neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, viršijo leistiną greitį 21 km/h.
15. Teismas darė išvadą, jog Sprendime nurodytų veikų pobūdis ir kiekis bei padarymo laikas suponavo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo būtinybę. Pažymėdamas, kad nuo paskutinių pažeidimų padarymo dar nėra praėję dešimt metų, teismas sprendė, jog visi padaryti pažeidimai neprarado aktualumo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme, o pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų.
16. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus, skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nebuvo teisinio pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą ir įpareigoti atsakovą Telšių AVPK išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
17. Teismas nurodė, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.
III.
18. Pareiškėjas M. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, paremtas paviršutinišku ir neobjektyviu bylos aplinkybių įvertinimu. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, ir akcentuoja, kad 2018 m. spalio 21 d. į jo butą iškviesti pareigūnai buvo šališki ir neobjektyvūs, Nutarime melagingai nurodyta, kad policiją išsikvietė R. B.. Pareiškėjo teigimu, į butą policijos pareigūnai užėjo patys vieni, apžiūrėjo butą ir radę ginklus juos pasiėmė.
20. Visi pareiškėjo nusižengimai, padaryti iki leidimo išdavimo, buvo išnagrinėti ir pareiškėjas buvo patrauktas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka bei valstybės vardu pritaikytos teisinės sankcijos, minėti įvykiai nebuvo kliūtis 2015 metais pareiškėjui išduoti leidimą, t. y. nevertinti kaip smurtiniai ar tyčiniai.
21. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2018 m. spalio 21 d. nuosavame bute užrakino medžioklinius šautuvus (dėl buitinio konflikto pamiršo įdėti ginklus į seifą) ir davė buto raktus R. B., kad ji pasiimtų asmeninius daiktus, tačiau kviesti policijos pareigūnus nebuvo jokio pagrindo. Pareigūnai bute atliko neteisėtą kratą, bute buvo vieni ir pastebėjo atsivežtus, neužtaisytus, dėkluose esančius ginklus, kurie stovėjo miegamajame kambaryje šalia seifo, tada patys atsirakino seifą ir jį apžiūrėję, nustatė, kad jame yra padėti minėtų ginklų šaudmenys. Pareiškėjas paskirtą administracinę nuobaudą už ginklų laikymo ir saugojimo tvarkos pažeidimą sumokėjo. Nuo leidimo išdavimo dienos pareiškėjas buvo baustas tik už 2 mažareikšmius administracinius nusižengimus, kurie nėra smurtiniai, tyčiniai ar nukreipti į viešąją tvarką ar visuomenės saugumą. Minėtos aplinkybės paneigia sprendime nurodomus motyvus, kad gavęs leidimą ginklui, pareiškėjas nepadarė išvadų, toliau pažeidinėjo teisės normų reikalavimus. Priešingai, minėti įvykiai, jų mažareikšmis pavojingumas, minėtų teisės deliktų sudėtis rodo, kad pareiškėjas padarė išvadas dėl praeityje padarytų pažeidimų.
22. Vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo. Atsakovas skundžiamame sprendime, išvardindamas visus pareiškėjo per jo gyvenimą padarytus nusižengimus, neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką, nedetalizavo, kurie deliktai ir kokiu būdu jie sukėlė pavojų asmenų gyvybei ir sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai ir kuo jie pasireiškė. Pareiškėjo po 2015 metų padaryti 2 administraciniai nusižengimai – automobilio vairavimas neturint su savimi vairuotojo pažymėjimo ir po įvykusios medžioklės ginklo vežimas neišėmus šovinių, dėl jų mažareikšmiškumo negali būti siejami su Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos grėsmės atsiradimu.
23. Kad būtų galima taikyti Įstatymo 17 straipsnį, turi būti nustatytos dvi sąlygos – įstatymų, teisės aktų pažeidimas, bei tuo keliama grėsmė žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Šiuo aspektu vertinant 2018 m. spalio 21 d. susiklosčiusią situaciją (ginklai buvo užrakinti pareiškėjo bute, pats pareiškėjas atsivežęs ginklus taip pat buvo minėtame bute kartu su ginklais, ginklus paliko trumpam laikui, perdavė raktus pažįstamam asmeniui, R. B. gavusi raktus iš pareiškėjo, į butą užėjo ir daiktus pasiėmė tik tada, kai jos iškviesti policijos pareigūnai savavališkai pirmieji įėjo ir apžiūrinėjo butą ir pasiėmė kambaryje buvusius ginklus bei neteisėtai atrakino seifą iš kurio paėmė ten buvusius šovinius) matyti, kad atsakovo sprendimo teiginiai, jog ginklais galėjo pasinaudoti sugyventinė, yra formalūs ir paviršutiniški, prieštaraujantys faktinėms, teisiškai reikšmingoms bylos aplinkybėms. Pareigūnai pažeidė konstitucinę teisę į būsto neliečiamumą. Pareiškėjo įsitikinimu, moteris, nemokanti naudotis ir užtaisyti medžioklinio ginklo, negali būti traktuojama kaip mokanti pasinaudoti šiais ginklais ir kelianti grėsmę kitiems asmenims ar viešajai tvarkai, todėl nepagrįsta Sprendimo išvada, kad pareiškėjas sudarė galimybę sugyventinei neteisėtai pasinaudoti ginklais ir juos pasiimti.
24. ANK 229 straipsnyje formuluojamas kaltinimas dėl ginklų laikymo sąlygų pažeidimo, tačiau minėto straipsnio sankcijoje nėra numatyta galimybė panaikinti leidimą ginklui laikyti (nešioti). Atitinkamai, pareigūnų priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešioti) ginklą, buvo priimtas neinformavus apie ketinimą naikinti minėtą leidimą ir nesuformulavus jam kaltinimo, taip neužtikrinus pareiškėjo teisės į gynybą dėl minėto kaltinimo.
25. Skundžiamas Telšių AVPK sprendimas neatitinka konstitucinių proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, nes yra perteklinis ir neproporcingas pareiškėjo padarytam administraciniam nusižengimui pagal ANK 229 straipsnio 2 dalį. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme 17 straipsnyje išvardintos aplinkybės, kurioms esant draudžiama įsigyti ir turėti fiziniams asmenims B ir C kategorijų ginklus, siejamos su smurtiniais tyčiniais veiksmais, asmens priklausomybe nuo alkoholinių, narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir 18 straipsnyje numatytos nepriekaištingos reputacijos reikalavimais. Pareiškėjo padaryti pažeidimai nebuvo tyčiniai ar smurtiniai, padaryti piktnaudžiaujant asmeniui alkoholiu, psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, ir atitinkamai nebuvo sukėlę grėsmės asmenų gyvybei ar saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ką nurodo atsakovas skundžiamame sprendime.
26. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, gero administravimo principo, taikytos poveikio priemonės nemotyvuotos ir neproporcingos. Pareiškėjo skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, turintis pareigą patikrinti priimto procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalėjo išsamiai, objektyviai, visapusiškai ir nešališkai bei detaliai išnagrinėti bei tinkamai įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, šios pareigos nesilaikė, pareiškėjo argumentų, kaip ir faktinių bylos aplinkybių, kiek jos atitinka priimtą procesinį sprendimą nenagrinėjo, nevertino pačių policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimo, kokiomis aplinkybėmis jie pateko į butą, o formaliai perrašė atsakovo atsiliepimą, nenagrinėjo prieštaravimų tarp pareiškėjo skundo argumentų ir pareigūnų priimtų procesinių sprendimų, todėl nukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, neteisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės nepagrįstą bei neteisingą procesinį sprendimą.
27. Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
28. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, papildomai nurodo, jog Įstatyme ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtintuose Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių laikymo, saugojimo ir laikino saugojimo reikalavimuose (toliau – ir Reikalavimai) įtvirtinti nurodymai, susiję su ginklų laikymu, yra imperatyvūs, vadinasi, kitokie elgesio variantai yra neleidžiami, šių reikalavimų negalima aiškinti plečiamai ar jų įgyvendinimą sieti su kokiomis nors sąlygomis ar išimtimis. Atsakovas pažymi, kad pagal Taisyklių 93 punktą Leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo pagrindas yra aplinkybės, dėl kurių gali būti panaikinamas leidimas, patvirtinanti medžiaga, panaikinimas pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklą, nėra laikytinas jo kaltinimu.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Telšių AVPK 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui M. Ž. leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumas ir pagrįstumas.
30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, jog pareiškėjo padarytų priešingų teisei veikų (administracinių nusižengimų ir nusikaltimo) kiekis, pobūdis sudarė pagrindą charakterizuoti pareiškėją kaip asmenį, keliantį grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.
31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, neatliko savarankiškos jų analizės, nemotyvavo savo sprendimo, bylą išnagrinėjo tik formaliai. Pagal nustatytus teisės pažeidimus (iki leidimo išdavimo ir po to), jis negali būti charakterizuojamas kaip pavojų keliantis asmuo, nes jie visi mažareikšmiai, o 2018 m. spalio 21 d. pareiškėjas nesudarė sąlygų kitam asmeniui pasinaudoti ginklais, todėl ši situacija nelaikytina grėsmingu, pavojų gyvybei, sveikatai ir kitoms esminėms vertybėms keliančiu elgesiu. Telšių AVPK Sprendimas nemotyvuotas ir neproporcingas. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog policijos pareigūnai, 2018 m. spalio 21 d. pagal iškvietimą atvykę į jo namus, buvo šališki, į juos pateko ir atliko kratą neteisėtai, pažeidė pagrindines pareiškėjo konstitucines teises, pareiškėjui nebuvo sudaryta teisė apsiginti nuo nežinomų kaltinimų iki panaikinant Leidimą.
32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
33. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
34. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde detalizuoja aplinkybes, susijusias su 2018 m. spalio 21 d. policijos pareigūnų veiksmais, kai jie buvo iškviesti į jo gyvenamąją vietą, abejoja pareigūnų veiksmų teisėtumu, nurodo, jog pareiškėją bausdami administracine tvarka pagal ANK 229 straipsnį policijos pareigūnai neteikė kaltinimų dėl leidimo panaikinimo, taip suvaržydami jo teisę apsiginti ir kitus, su skundžiamo Telšių AVPK sprendimu sukeltų pasekmių neproporcingumu susijusius argumentus. Pastebėtina, kad minėtų argumentų pareiškėjas, apibrėždamas keliamo ginčo ribas, nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija šių argumentų neanalizuos ir dėl jų plačiau nepasisakys.
36. Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys ir į tai, jog pagal ABTĮ nustatytą teisinį reguliavimą, administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 1 d., 3 str. 1 d., 17 str.), tačiau nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš tų teisinių santykių, kurie nepatenka į viešojo administravimo sritį. Bylos, nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, nurodytos ABTĮ 18 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti, be kita ko, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Policijos pareigūnų veiksmai, kurie pagal savo pobūdį yra administracinių nusižengimų teisenos veiksmai, ir kurie, pareiškėjo įsitikinimu, buvo neteisėti, taip pat nevertintini (ir negalėjo būti vertinami) šioje byloje. Policijos pareigūnų, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų (sprendimų) teisėtumas tikrinamas ne ABTĮ, o Administracinių nusižengimų kodekso ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas nevertino ar netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
38. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai yra iš dalies pripažintini pagrįstais.
39. Ginčijamo Telšių AVPK 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo teisinis pagrindas – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas (leidimai panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) ir Taisyklių 92.3 punktas (leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas, atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms).
40. Primintina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2017 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-540 redakcija, įsigaliojusi 2018 m. sausio 1 d.) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Šio Įstatymo 40 straipsnyje nustatyti atvejai, kada leidimai nešiotis ir leidimai laikyti ginklus, šaudmenis panaikinami. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.
41. Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-11-415/2018).
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 25 d. nutarime konstatavo, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką; įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų; įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.
43. Byloje nustatyta, kad iki priimant Telšių AVPK 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, pareiškėjas 2013 m. vasario 18 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 straipsnyje (Tarnybinių pareigų neatlikimas); Administracinių nusižengimų registro duomenimis pareiškėjas baustas administracine tvarka, nes 2011 m. birželio 25 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatyta 2,07 promilės); 2011 m. gruodžio 24 d. būdamas neblaivus (nustatyta 0,93 promilės) įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais pareigūnus, einančius tarnybines pareigas ir dėvinčius tarnybinę uniformą, nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų; 2012 m. birželio 16 d. viešoje vietoje gėrė alkoholinius gėrimus (alų); 2014 m. spalio 18 d. vairavo nustatyta tvarka neįregistruotą transporto priemonę; 2014 m. spalio 23 d. viršijo leistiną greitį 28 km/h; 2016 m. liepos 21 d. vairavo automobilį su savimi neturėdamas vairuotojo pažymėjimo; 2016 m. liepos 21 d. po medžioklės vežėsi šaunamąjį ginklą dėkle, iš ginklo neišėmęs šovinių, medžiotojo biliete nebuvo žymos apie saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatus; 2018 m. sausio 12 d. viršijo leistiną greitį 21 km/h; 2018 m. spalio 21 d. policijos pareigūnai, namuose, dėkluose, pastatytuose šalia neužrakinto, nepritvirtinto prie sienos ar grindų, seifo, rado šaunamuosius ginklus; ginklai buvo laikomi ne pastovioje ginklų laikymo vietoje; namuose pareiškėjo nebuvo.
44. Pažymėtina, kad šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), iki ginčijamo sprendimo priėmimo nebuvo pareiškėjo ginklų laikymo vieta (šios aplinkybės neginčydamas pareiškėjas skunde nurodė, jog ginklai, vykdant Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, buvo laikomi kitoje vietoje).
45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį (galintį) kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šie visi pažeidimai yra mažareikšmiai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 40 ir 17 straipsnių kontekste jie nelaikytini mažareikšmiais, nes ANR duomenys patvirtinta, jog pareiškėjas, be kita ko, vairavo neblaivus, būdamas neblaivus pažeidė viešąją tvarką, nesilaikė šaunamojo ginklo gabenimo tvarkos, vairuodamas transporto priemonę viršijo nustatytą greitį ir pan., t. y. jis yra kėsinęsis į Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytas vertybes.
46. Dėl pareiškėjo argumentų, kad 2018 m. spalio 21 d. palikus šalia nepritvirtinto seifo 2 šautuvus, o neužrakintame seife šaudmenis, nekilo jokios grėsmės, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose Reikalavimuose nurodytas įpareigojimas nustatytu būdu laikyti ginklus yra imperatyvus ir nėra svarbu, ar konkrečioje situacijoje pagrįstai tikėtina reali grėsmė ir faktinės pasekmės. Nors aptariamoje situacijoje pažeidžiant nustatytą tvarką laikomi ginklai ir šaudmenys žalos asmenims nesukėlė, tačiau nepaneigtas lieka faktas, jog pareiškėjas leidimo galiojimo metu du kartus nesilaikė teisės aktų, nustatančių šaunamųjų ginklų ir šaudmenų gabenimo ir laikymo tvarką, reikalavimų. Tokio pobūdžio pažeidimai, juos vertinant kartu su anksčiau padarytais teisės pažeidimas, patvirtina atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjas nėra linkęs laikytis nei viešosios tvarkos, kelių eismo taisyklių, nei ginklų, kaip padidinto pavojaus šaltinio, griežtos civilinės apyvartos tvarkos ir laikymo taisyklių, kas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams.
47. Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018). Tačiau pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju priešingos išvados prieš tai nustatytų aplinkybių kontekste nesuponuoja. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų spręsti dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu ir akivaizdaus jos neteisingumo. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, tikrinamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas, Sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, susijusius su pareiškėjo argumentų neišnagrinėjimu, nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas esmines, teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
49. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
50. Atsižvelgdamas į tai, kad kiti pareiškėjo nurodomi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigiantys skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
51. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė