Civilinė byla Nr. e2A-1208-803/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21000-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.7;
(S)
2.6.28.1; 3.2.4.11; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,
vienasmeniškai teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „mogo LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sauda“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. B..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 919,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovė teikia transporto priemonių lizingo (išperkamosios nuomos) ir ilgalaikės nuomos (su teise išpirkti nuomojamą transporto priemonę) paslaugas. Ieškovė 2020 m. gruodžio 16 d. su trečiuoju asmeniu A. B. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. RNT16122020/0022 (toliau – nuomos sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė už užmokestį trečiajam asmeniui automobilį Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), laikinai valdyti ir naudotis su galimybe jį išpirkti. Ieškovė 2022 m. birželio 14 d., gavusi Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – policijos įstaiga) Akmenės rajono policijos komisariato paklausimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-13218-22, sužinojo, kad 2022 m. balandžio 17 d. automobilis buvo sulaikytas, priverstinai nuvežtas ir saugomas atsakovės aikštelėje.
2. Ieškovė tą pačią dieną ėmėsi aktyvių veiksmų: pateikė atsakymą į policijos įstaigos paklausimą ir prašymą nekonfiskuoti automobilio bei leisti jį atsiimti. Prokuroras 2022 m. birželio 20 d. suteikė ieškovei leidimą atsiimti automobilį iš atsakovės aikštelės ir įpareigojo ieškovę jį saugoti iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos. Ieškovė 2022 m. birželio 20 d. kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo, tačiau atsakovė atsisakė grąžinti automobilį ir pareikalavo sumokėti 701,80 Eur už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo sulaikymo dienos, t. y. 2022 m. balandžio 17 d., pagal 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė 2022 m. birželio 21 d. pateikė atsakovei pasiūlymą, kuriuo sutiko padengti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d., kai ieškovė pirmą kartą buvo informuota apie trečiojo asmens padarytą teisės pažeidimą ir automobilio sulaikymo faktą, iki 2022 m. birželio 20 d., kai ieškovė gavo leidimą atsiimti automobilį. Atsakovė su pasiūlymu nesutiko.
3. Ieškovė 2022 m. liepos 19 d. pateikė atsakovei reikalavimą gražinti automobilį, tačiau atsakovė atsisakė jį gražinti. Atsakovė 2022 m. liepos 27 d. atsiuntė naują PVM sąskaitą faktūrą už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, nurodydama, kad ji turi būti apmokėta prieš atsiimant automobilį iš saugomos aikštelės. Ieškovė, suprasdama, kad kitokiu būdu automobilio atsiimti nepavyks, o automobilio saugojimo išlaidos tik didės, tą pačią dieną sumokėjo atsakovei visą jos reikalaujamą 1 059,96 Eur sumą. Atsakovė galėjo reikalauti sumokėti 60 Eur priverstinio nuvežimo išlaidų ir 56 Eur priverstinio saugojimo išlaidų nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d., iš viso kartu su PVM – 140,36 Eur. Ieškovė neturi prievolės sumokėti 919,60 Eur priverstinio saugojimo išlaidų už laikotarpius nuo 2022 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. birželio 13 d. ir nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d. Taigi atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, gavo 919,60 Eur (1 059,96 Eur - 140,36 Eur), kuriuos privalo grąžinti ieškovei.
4. Ieškovė turi sužinoti apie automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo faktą tam, kad ji galėtų vykdyti įstatymais jai numatytas savininkės teises ir pareigas. Ieškovės, kaip savininkės, civilinės atsakomybės nustatymui svarbios tokios aplinkybės: tinkamo pranešimo apie automobilio nuvežimą ir saugojimą momentas; veiksmai, kurių ieškovė ėmėsi po sužinojimo apie automobilio priverstinį nuvežimą, siekdama sumažinti saugojimo išlaidas. Automobilis priverstinai buvo sulaikytas 2022 m. balandžio 17 d., tačiau nei jo sulaikymo dieną, nei vėliau ieškovei apie tai nebuvo pranešta. Pirmą kartą ieškovė apie automobilio saugojimo faktą sužinojo 2022 m. birželio 14 d., o visa privaloma informacija jai buvo pateikta tik su 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaita faktūra. Dėl to ieškovei priskirtinos saugojimo išlaidos galėjo būti pradėtos skaičiuoti tik nuo 2022 m. birželio 14 d.
5. Trečiasis asmuo ir toliau mokėjo įmokas pagal nuomos sutartį, todėl ieškovė negalėjo įtarti, kad automobilis yra priverstinai saugomas. Be to, vos tik sužinojusi apie automobilio saugojimo faktą, ieškovė tą pačią dieną ėmėsi veiksmų, kuriais siekė atsiimti automobilį ir sumažinti saugojimo išlaidas. Dėl to ieškovė neprivalėjo mokėti 561,44 Eur saugojimo išlaidų už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. birželio 13 d. Atsakovė privalo šią sumą grąžinti. Atsakovė taip pat neturėjo teisinio pagrindo saugoti automobilio ir laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d. Dėl to atsakovė privalo grąžinti ieškovei nepagrįstai gautus 358,16 Eur.
6. Ieškovė 2022 m. birželio 20 d. kreipėsi dėl automobilio atsiėmimo. Tarp šalių kilo ginčas dėl iki šios dienos mokėtinos sumos, todėl automobilis buvo toliau saugomas. Dėl to visos po 2022 m. birželio 20 d. kilusios išlaidos susidarė tik dėl to, kad atsakovė atsisakė grąžinti ir toliau prieš ieškovės valią saugojo automobilį. Atsakovė turi teisę gauti atlygį už visą daikto saugojimo laikotarpį, tačiau negali visų išlaidų reikalauti iš ieškovės. Jeigu visos saugojimo išlaidos nėra atlyginamos dėl atsakovės kontrahento (policijos) neveikimo, tai yra atsakovės ir jos kontrahentų abipusių prievolių sritis, neturinti jokios įtakos ieškovės, kaip savininkės, prievolėms. Ieškovė ėmėsi išankstinių verslo rizikos valdymo priemonių, įtraukdama į nuomos sutartį sąlygas, nustatančias automobilio valdytojo pareigą nedelsiant pranešti apie automobilio priverstinį nuvežimą ir (ar) saugojimą. Jokių kitų priemonių kontroliuoti valdytojo veiksmus ieškovė neturi.
7. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad veikia pagal su policijos įstaiga 2020 m. liepos 15 d. sudaryta Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-47 (toliau – pasaugos sutartis). Automobilis buvo nuvežtas ir saugomas, siekiant užtikrinti jo konfiskavimą baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnį. Automobilis buvo tinkamai saugomas, todėl ieškovė neprivalėjo jo atsiimti, nes sprendimas dėl automobilio nekonfiskavimo dar nebuvo priimtas. Leidimas atsiimti automobilį iš priverstinės pasaugos taip pat nebuvo neišduotas, nes ieškovė automobilį perėmė su sąlyga jį saugoti iki tol, kol byla bus baigta nagrinėti teisme.
8. Atsakovė iki šiol neturi ir neprivalo turėti automobilio registracijos liudijimo kopijos, todėl atsakovė nežinojo ir neprivalėjo žinoti, kad trečiasis asmuo yra ne savininkas, kad yra ir kita solidari skolininkė – ieškovė. Pagal ieškovės paaiškinimus atsakovė turėtų nuolat tikrinti, ar nėra kitų bendraturčių ar valdytojų, ar pasaugos metu neatsirado jų daugiau. Trečiasis asmuo Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą pasirašė. Taigi trečiasis asmuo žinojo automobilio buvimo vietą atsakovės automobilių saugojimo aikštelėje. Be to, trečiasis asmuo skambino atsakovei ir klausė, ko reikia, kad galėtų atsiimti savo automobilį ir kiek tai kainuos, nuomos sutarties neminėjo. Policijos įstaigos 2022 m. gegužės 6 d. rašto Nr. 86-S-1945 priede automobilio savininku ar valdytoju nurodytas trečiasis asmuo. Jeigu vienas iš solidariųjų skolininkų pasirašė, kad žino apie automobilio nuvežimo faktą, pripažintina, jog šią aplinkybę žino visi kiti solidarieji skolininkai. Dėl to atsakovė neturėjo teisės be pagrindo savo iniciatyva domėtis įrašais apie automobilį ir jo savininkus Kelių transporto priemonių registre.
9. Ieškovės verslo specifika lemia, kad automobilio turėjimas nuosavybės teise ne tik mažina, bet ir didina ieškovės transporto priemonių nuomos rizikas dėl nuomos sutarties neįvykdymo. Tuo tarpu atsakovės transporto priemonių pasaugos verslo riziką dėl neatsiskaitymo mažina speciali Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalies norma, kurioje nustatyta imperatyvaus pobūdžio piniginė, solidarioji, nedaloma pasaugos davėjų savininkų (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis) ir valdytojų (SEAKĮ 2 straipsnio 83 dalis) prievolė, kylanti iš įstatymo, atsiskaityti su saugotoju už priverstinį transporto priemonių transportavimą bei saugojimą iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės. Ieškovė nepagrįstai savo automobilio nuomos verslo riziką dėl trečiojo asmens nemokumo bando perkelti atsakovei ir policijos įstaigai.
10. Ieškovė savo mokėjimo prievolės SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka nevykdė, todėl atsakovė neturėjo pareigos perduoti automobilio. Kai tik ieškovė 2022 m. liepos 27 d. įvykdė solidariąją mokėjimo prievolę, atsakovė 2022 m. liepos 28 d. grąžino jai automobilį. Ieškovei buvo siūloma pateikti ir adekvatų prievolės užtikrinimą (draudimo bendrovės, banko garantija, laidavimas). Nuomos sutartimi trečiasis asmuo įsipareigojo ieškovei pranešti, jeigu kitas asmuo areštuotų, laikinai sulaikytų ar kitaip apribotų ieškovės ir trečiojo asmens teises automobilio atžvilgiu, ir prisiėmė visą riziką ir atsakomybę. Nuomos sutarties sąlygų laikymosi kontrolė yra ieškovės verslo dalis ir jos rizika dėl to, kad trečiasis asmuo pažeidė savo prievoles ieškovei. Ieškovė faktiškai įvykdė solidariąją savo ir trečiojo asmens prievolę.
11. Atsakovė nuosekliai reikalavo pirmiau sumokėti pagal 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, nes pagal SEAKĮ visos išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės. Dėl to nėra pagrindo automobilio negrąžinimo kvalifikuoti kaip pasaugos sutarties vykdymo sustabdymą. Ieškovė šios sąskaitos neapmokėjo, tačiau vos tik paaiškėjo, kada ieškovė atvyks atsiimti automobilio, atsakovė 2022 m. liepos 27 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, po kurios apmokėjimo nedelsiant grąžino automobilį. Ieškovė, turėdama pagal CK prievolę teikti pasiūlymą dėl prievolės užtikrinimo, jokio užtikrinimo varianto atsakovei nepasiūlė. Taigi prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, buvo panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų.
12. Trečiasis asmuo per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir bylos nagrinėjime nedalyvavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Sauda“ ieškovei UAB „mogo LT“ 919,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą (919,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 565,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės UAB „Sauda“ valstybei 26,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
14. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties (faktiškai išperkamosios nuomos sutarties) davėjo (ieškovės), kaip ir lizingo davėjo, pagrindinis tikslas – ne įgyti daiktą nuosavybėn, o gauti pelną iš gavėjo finansavimo. Nuosavybės teisės palikimas davėjui iki bus sumokėta visa sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nors lizingo davėjas išlieka turto savininku teisine prasme, tačiau jo „ekonominiu“ savininku tampa lizingo gavėjas, kuris savo nuožiūra sprendžia, kaip jo plėtojamame versle naudoti pagal lizingo sutartį gautą daiktą ir gauti iš to pelną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-191/2014). Dėl to teismas pripažino, kad tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartys nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste vertintinos identiškai, atitinkamai ir teismų praktika taikytina abejoms nurodytoms sutartims.
15. Policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, turi pareigą pranešti transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis). Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal šią įstatymo normą Kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010). Nagrinėjamoje byloje pasaugos sutarties 8.14 punkte atsakovė įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti.
16. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės savininkas tai asmuo, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise (SEAKĮ 2 straipsnio 77 dalis). Nors atsakovė kėlė abejones, kad byloje nėra pateikto automobilio registracijos pažymėjimo, tačiau byloje pateikta 2020 m. gruodžio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad ieškovė byloje aptariamu metu buvo automobilio savininkė. Ieškovė iki 2022 m. birželio 14 d. net nebuvo informuota apie priverstinai nuvežtą automobilį, tuo labiau apie jo vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti. Tiek policijos įstaiga, tiek nuvežtos transporto priemonės saugotoja po priverstinio transporto priemonės nuvežimo privalo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę ir, jei transporto priemonės savininkas bei valdytojas (kuris nors ir dalyvavo priverstinai nuvežant nurodytą transporto priemonę) nesutampa, privalo informuoti automobilio savininką apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti.
17. Teismas nepritarė atsakovės pozicijai, kad vienam iš solidariųjų skolininkų pasirašius, jog jis žino apie automobilio nuvežimo faktą, laikytina, kad šią aplinkybę žino visi kiti solidarieji skolininkai. Tokia pozicija yra pernelyg formali, užkertanti galimybę transporto priemonės savininkui operatyviai būti informuotam apie priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę bei pernelyg didinanti jo atsakomybę automobilio saugotojo atžvilgiu.
18. Teismas taip pat kritiškai vertino atsakovės poziciją, kad ji neturėjo pagrindo abejoti policijos pateiktais duomenimis, kuriuose buvo nurodytas tik trečiasis asmuo, atitinkamai neturėjo pagrindo ir pareigos tikrinti VĮ „Regitra“ duomenų. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktuose rašytiniuose dokumentuose (nuvežimo akte ir policijos įstaigos 2022 m. gegužės 6 d. rašte) nebuvo aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, jog automobilio savininku yra trečiasis asmuo. Juose nurodyta, kad trečiasis asmuo yra transporto priemonės savininkas ar valdytojas. Dėl to tiek policijos įstaiga, tiek atsakovė, po priverstinio transporto priemonės nuvežimo, privalėjo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę, nustatant, kas yra automobilio savininkas, o jei savininkas bei valdytojas nesutampa, informuoti automobilio savininką, ieškovę, apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Ieškovė apie priverstinai nuvežtą automobilį policijos įstaigos buvo informuota tik 2022 m. birželio 14 d., t. y. beveik po dviejų mėnesių nuo automobilio nuvežimo.
19. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų, kurie patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286, 41 straipsnyje numatyta, kad registro duomenys, išskyrus asmens duomenis, yra vieši ir teikiami gavėjams, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai ir (ar) ES teisės aktai nenustato kitaip. Dėl to atsakovės poziciją, kad ji neturėjo teisės tikrinti automobilio duomenų (tuo labiau vykdant tokią veiklą), teismas vertino kritiškai. Teismas pripažino, kad atsakovė, kuriai taikytini aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, tinkamai nevykdė savo pareigos nustatyti priverstinai nuvežto automobilio savininkės (ieškovės) (tikėtina, taupydama savo veiklos lėšas, nes VĮ „Regitra“ išrašai gaunami atlygintinai) ir atitinkamai jos net neinformavo apie saugomą automobilį bei jo saugojimo (atsiėmimo) sąlygas, tokiu būdu pati didindama saugojimo išlaidas.
20. Teisinis reguliavimas ir šį reguliavimą aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui. Teismas nustatė, kad 2022 m. balandžio 17 d. sprendimas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo priimtas ieškovei nedalyvaujant. Byloje nėra įrodymų, kad policijos įstaigos atstovas ar atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. per 3 dienas būtų informavę ieškovę apie priverstinį jos automobilio nuvežimą. Dėl to atsakovė turėjo pagrindą reikalauti atlyginti saugojimo išlaidų sumą ne nuo priverstinio automobilio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo ieškovei, t. y. nuo 2022 m. birželio 14 d.
21. CK 6.840 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą jam saugoti daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys. Nors daikto sulaikymo teisė suteikta įstatymu, tačiau jos vykdymo sąlygos ir tvarka įprastai nustatoma pasaugos sutartyje. Nagrinėjamoje byloje pasaugos sutartis buvo sudaryta atsakovės ir policijos įstaigos, atitinkamai ieškovė ir trečiasis asmuo apie sudarytą pasaugos sutartį nežinojo, nebuvo sutarties šalys, todėl minėtos sutarties sąlygos ieškovei ir trečiajam asmeniui nesukelia teisinių padarinių. Saugojimo išlaidas ieškovė ir trečiasis asmuo privalėjo atlyginti pagal teisinį reguliavimą, t. y. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Ieškovė neginčijo, kad nesiūlė atsakovei jokios užtikrinimo prievolės, o 2022 m. liepos 27 d. visiškai sumokėjo atsakovės reikalautą išlaidų sumą.
22. Teismas pripažino, kad SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatos ir aptartas teisinis reglamentavimas iš esmės suteikė atsakovei teisę sulaikyti ieškovės automobilį iki tol, kol bus atlygintos visos saugojimo išlaidos arba pateiktas adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas. Daikto sulaikymo teisė baigiasi tuo atveju, kai skolininkas pateikia kreditoriui adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą. Šiuo atveju skolininkas turi galimybę susigrąžinti sulaikytą daiktą anksčiau, nei jo prievolė bus įvykdyta. Tokiu CK nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos skolininkui atgauti jam priklausantį daiktą, o kreditoriui, gavusiam adekvatų prievolės esmei savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimą, išnyksta pareiga užtikrinti sulaikyto daikto saugumą. Taip išlaikoma prievolės šalių interesų pusiausvyra, leidžiama išvengti piktnaudžiavimo sulaikymo teise.
23. Teismas pažymėjo, kad daikto sulaikymas yra teisė, bet ne pareiga. Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas (CK 4.229 straipsnis). Atsakovė sulaikymo veiksmus atliko ir tęsė, veikdama savo rizika, nes ieškovei nesumokėjus saugojimo išlaidų ir nepateikus alternatyvaus prievolės užtikrinimo būdo, atsakovė, norėdama atgauti susidariusią skolą, galėjo rinktis ir kitus savo pažeistos teisės gynimo būdus, kaip teisė pareikšti ieškinį ir t. t., tačiau šiuo atveju pasinaudojo sulaikymo teise.
24. Teismas nustatė, kad ieškovė, vos tik sužinojusi apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 2022 m. birželio 20-21 d. susisiekė su policijos įstaiga ir atsakove, gavo leidimą atsiimti transporto priemonę ir pasiūlė atsakovei padengti automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidas už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d., t. y. nuo faktinio sužinojimo apie nuvežtą ir saugomą automobilį iki jo atsiėmimo. Tačiau atsakovė 2022 m. birželio 21 d. nesutiko, tokiu būdu, nors tiesiogiai ir nepranešusi, pasinaudodama jai suteikta sulaikymo teise. Tačiau atsakovė iki 2022 m. birželio 14 d. neturėjo teisinio pagrindo gauti apmokėjimo už automobilio saugojimą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepagrįstai pasinaudojo jai suteikta sulaikymo teise, nes reikalavo to, kas jai nepriklausė.
25. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo gauti saugojimo išlaidų apmokėjimo ir už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 21 d. Nors ieškovė išlaidų už nurodytą laikotarpį atsakovei faktiškai 2022 m. birželio 21 d. ir nesumokėjo, teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės 2022 m. birželio 20 d. pasiūlymu, kad, atsakovei sutikus grąžinti automobilį, nurodytos išlaidos ieškovės būtų sumokėtos. Atsakovė iki 2022 m. birželio 14 d. neturėjo teisinio pagrindo gauti apmokėjimo už automobilio saugojimą, šio pagrindo neturėjo ir už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d., todėl teismas pripažino, kad atsakovė iš ieškovės be teisinio pagrindo gavo 919,60 Eur sumą. Dėl to teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 919,60 Eur be pagrindo atsakovės įgytų lėšų priteisimo (CK 6.237 straipsnis; CPK 12, 178, 185 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
26. Atsakovė UAB „Sauda“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje numatyta ne pažeidėjo, bet transporto priemonės savininko ir valdytojo solidarioji prievolė sumokėti už pasaugą, kai transporto priemonė atsiimama. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis yra imperatyvioji norma, todėl vykdytina tiksliai pagal jos formuluotes be galimybės susitarti kitaip. Atlyginimas pagal pasaugos sutartį turi būti sumokėtas po to, kai pasibaigia saugojimas, bet iki transporto priemonės atsiėmimo. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta išlyga, kad išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo, buvo nustatyta, siekiant apsaugoti saugotoją nuo nuostolių, kurie gali atsirasti dėl nemokių ar nesąžiningų trečiųjų asmenų. Dėl to šių prievolių negalima pakeisti ar panaikinti.
26.2. Atsakovė reikalavo, kad prievolę įvykdytų ieškovė, nes ji kreipėsi dėl automobilio atsiėmimo, neprašė, kad atsakovė reikalavimą pirmiausia nukreiptų į trečiąjį asmenį ir neužtikrino savo prievolės banko garantija ar laidavimu, jeigu trečiasis asmuo nesumokėtų. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo bendradarbiautų su ieškove, kad jis būtų linkęs prisidėti prie saugojimo išlaidų atlyginimo, todėl mažai tikėtina, kad kreipimasis į trečiąjį asmenį būtų leidęs gauti atlyginimą už pasaugą iki automobilio paėmimo iš saugojimo aikštelės. Dėl to atsakovės sprendimas reikalavimą dėl apmokėjimo reikšti ieškovei buvo ir teisėtas, ir racionalus. Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui.
26.3. Byloje neginčijama, kad trečiasis asmuo žinojo apie priverstinį nuvežimą ir pasaugą nuo pirmosios dienos. Trečiasis asmuo skolos neginčija, todėl teismas turėjo daryti išvadą, kad trečiasis asmuo, kaip solidarusis skolininkas, skolą pripažįsta. Dėl to ir ieškovė laikoma pripažįstančia solidariąją skola. Ieškovė yra įgijusi teisę regreso tvarka iš trečiojo asmens išsiieškoti pusę sumokėtos solidariosios skolos. Trečiasis asmuo pagal nuomos sutartį yra atsakingas ieškovei už visą solidariąją skolą. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas. Teismo sprendimas yra neaiškus, nes jame tiesiogiai nenurodyta, kad atleidus ieškovę nuo solidariosios prievolės sumokėti už dalį saugojimo laiko, 919,60 Eur skola tampa asmenine trečiojo asmens skola atsakovei.
26.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė ir trečiasis asmuo nebuvo pasaugos sutarties šalys, todėl pasaugos sutarties sąlygos ieškovei ir trečiajam asmeniui nesukelia teisinių padarinių. Teismas, spręsdamas dėl pasaugos sutarties galiojimo ieškovei ir trečiajam asmeniui, peržengė byloje pareikštą reikalavimą. Nenustatęs, kad viešojo pirkimo būdu sudaryta pasaugos sutartis būtų akivaizdžiai neteisėta, teismas negalėjo spręsti dėl jos galiojimo ieškovei ir trečiajam asmeniui ex officio. Policijos įstaiga, atsakovė, ieškovė ir trečiasis asmuo yra pasaugos sutarties šalys. CK 6.191 straipsnio 2 dalis sieja sutartį trečiojo asmens naudai su jo sutikimu priimti jam suteiktą sutartimi teisę. Trečiasis asmuo, pasirašydamas priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą, o ieškovė, įvykdydama pasaugos sutartį, prisijungė prie pasaugos sutarties, kaip sutarties šalys.
26.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutartys vertintinos identiškai, atitinkamai ir teismų praktika taikytina abejoms nurodytoms sutartims. Doktrinoje nurodoma, kad lizingas ir išperkamoji nuoma turėtų būti laikomi visiškai skirtingais sandoriais. Išperkamosios nuomos tikslas – perleisti nuosavybę, o finansinės nuomos – finansuoti naudojimąsi. Nuomos sutartis neatitinka specialiųjų lizingo požymių, nes ji yra vartojimo sutartis. Lizingo normos yra specialiosios normos kitų CK nuostatų atžvilgiu, todėl plečiamai neaiškintinos ir išperkamajai nuomai netaikytinos.
26.6. Automobilio saugojimas yra pasaugos sutarties vykdymas. Ieškovė nevykdė savo prievolės, net ir tos dalies, kurią pripažįsta, todėl atsakovė neturėjo pareigos perduoti automobilio. Mokėjimo prievolės įvykdymas ir įgalioto asmens atvykimas su atitinkamais dokumentais yra prielaida automobiliui grąžinti. Šių aplinkybių atsiradimas priklauso išimtinai nuo ieškovės valios. Dėl to nėra pagrindo automobilio negrąžinimą vertinti, kaip pasaugos sutarties vykdymo sustabdymą. Priešpriešinę mokėjimo pareigą skolininkas, ketinantis atsiimti automobilį iš priverstinės pasaugos, turi įvykdyti anksčiau, nei saugotoja grąžins automobilį, nes taip numatyta SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje. Tolesnis automobilio saugojimas nėra nei prievolės grąžinti automobilį įvykdymo sustabdymas, nei daikto sulaikymas. Kol automobilis neatsiimtas, tol pasaugos santykiai tęsiasi.
26.7. Atsakovė nėra prisiėmusi rizikos dėl to, kad policijos įstaiga Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 5-V-200 patvirtintą „Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti ja toliau važiuoti tvarkos aprašą“ įvykdys ne taip, kaip jį nepagrįstai aiškina ieškovė ir teismas. Trečiasis asmuo savininkui (valdytojui) skirtą Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą gavo. Taigi policijos įstaiga savo pareigą informuoti savininką (valdytoją) įvykdė.
26.8. Ieškovė su trečiuoju asmeniu byloje turėjo būti privalomaisiais bendrininkais, nes ieškinio dalykas įtakoja bendrai pagal įstatymus jiems priklausančias teises ir pareigas. Teismas nepagrįstai vien tik trečiojo asmens informavimą įvertino, kaip pernelyg formalų, užkertantį galimybę transporto priemonės savininkui operatyviai būti informuotam apie priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikai. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad tol, kol nėra išduotas leidimas atsiimti automobilį, nėra pagrindo teigti, jog automobilio saugojimo išlaidų didėjimas yra susijęs su saugotojos, savininkės ar trečiojo asmens neveikimu. Pirmoji pasaugos dalies trukmė yra nesusijusi su sutarties vykdymu. Tai yra laikas, kurio metu taikomas priverstinis sulaikymas. Dėl to ieškovės reikalavimas dėl atlyginimo už pirmąją pasaugos dalį grąžinimo negalėjo būti tenkintas.
26.9. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tiek policijos įstaiga, tiek atsakovė po priverstinio transporto priemonės nuvežimo privalo patikrinti viešus duomenis apie šią transporto priemonę ir informuoti automobilio savininką, jei jis nesutampa su valdytoju, apie saugomą automobilį. Policijos įstaiga buvo įvykdžiusi savo pareigą įteikti vienintelį akto egzempliorių, skirta savininkui (valdytojui). Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės argumentą apie ribotas jos galimybes gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro. Prašyme dėl duomenų iš Kelių transporto priemonių registro gavimo turi būti nurodytas duomenų naudojimo tikslas, jų teikimo bei gavimo teisinis pagrindas ir prašomų pateikti duomenų apimtis. Atsakovė neturėjo pagrindo abejoti policijos įstaigos ir trečiojo asmens raštu nurodyta informacija apie vieną automobilio savininką (valdytoją). Dėl to neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo tikrinti duomenis apie kitus automobilio savininkus. Policijos įstaigos duomenys yra oficialūs.
26.10. Teismas neteisingai nustatė, kad atsakovė pasinaudojo CK 6.207 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise sulaikyti savo prievolės vykdymą iki ieškovės prievolės įvykdymo. Atsakovė tęsė pasaugos sutarties vykdymą pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies taisykles, bet ne sulaikė automobilį ar sustabdė prievolės grąžinti vykdymą, nes negalima sustabdyti tokios prievolės, kuri dar neatsirado. Teismas faktinius ieškovės ir atsakovės santykius kvalifikavo netinkamai, todėl prielaidų apie sulaikymą ir nepranešimą pagrindu padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nepagrįstai pasinaudojo jai suteikta sulaikymo teise, nes reikalavo to, kas jai nepriklausė.
26.11. Teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Ieškovė prašė priteisti 919,60 Eur pagal CK 6.242 straipsnį. Atsakovė gynėsi nuo ieškovės įrodinėjamo reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teismas, neįspėjęs atsakovės, sprendimą motyvavo CK 6.237 straipsnio taikymu. Teismas, ketindamas peržengti ginčo ribas, turi apie tai įspėti proceso šalis. Teismas šios pareigos neatliko. Teismas priėmė atsakovei siurprizinį, t. y. netikėtą, sprendimą, nes pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą teismui grįsti priimamą sprendimą aplinkybėmis ir įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 straipsnis) ir atsakovės CPK 42 straipsnyje nustatytas procesines teises.
26.12. Teismas buvo šališkas arba turėjo išankstinį nusistatymą. Teismas, gavęs atsakymus, kurie neatitinka jo pozicijos, sprendime nenurodė, kad klausė ir kad gavo teismo poziciją neigiantį atsakymą. Teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, jas nustatė priešingai arba kitaip, nei yra nurodyta byloje esančiuose rašytiniame įrodymuose, atsakovės procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose teismo posėdyje. Teismo sprendimas neaiškus ir dėl to, kad teismas darė išvadas, tačiau jomis sprendime tiesiogiai nesirėmė. Teismas rėmėsi subjektyviomis prielaidomis, o ne įrodymais.
27. Ieškovė UAB „mogo LT“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Atsakovė savo poziciją grindžia bendrosiomis CK normomis, reglamentuojančiomis solidariosios prievolės institutą. Tačiau nagrinėjamoje byloje ginčo teisinis santykis kilo iš viešosios teisės normomis (SEAKĮ) nustatytų automobilio savininko prievolių. Dėl to savininko prievolės atlyginti saugojimo išlaidas pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį apimties nustatymo taisyklės negali visiškai sutapti su bendruoju solidariosios prievolės teisiniu reguliavimu. Teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti.
27.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad pagal pasaugos sutarties 8.14 punktą atsakovė įsipareigojo imtis visų priemonių, jog transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą jį atsiimti. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui.
27.3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad pasaugos sutartis negali prieštarauti imperatyvioms normoms ir reikia vadovautis teisės aktų normomis, o ne Saugojimo paslaugų sutartimi. Galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio sutartys sudaromos tretiesiems asmenims nedalyvaujant ir jiems apie tai nežinant, o būtent su šia aplinkybe yra siejamos tiek policijos, tiek saugotojo pareigos, susijusios su tinkamu transporto priemonės savininko informavimu apie priverstinio nuvežimo ir sulaikymo faktą. Būtent ši aplinkybė yra esminė ginčo išsprendimui, nes ieškovė neginčijo nei pasaugos sutarties, nei atsakovės teisės priverstinai nuvežti ir saugoti automobilį.
27.4. Ieškovė turi teisę, bet ne prievolę išsiieškoti patirtus nuostolius iš savo kontrahento. Tačiau atsakovė neturi jokios teisės nurodyti, kaip ieškovė turi ginti savo civilines teises. Ieškovė elgėsi sąžiningai, sumokėjo ir neginčijo saugojimo išlaidų sumos, kuri susidarė nuo pranešimo apie automobilio saugojimą momento iki kreipimosi dėl jo atsiėmimo momento ir neketina šių išlaidų išieškoti iš trečiojo asmens, nors tokią teisę ir turi. Dėl to, teismui priteisus nepagrįstai sumokėtas išlaidas už kitus laikotarpius, už kuriuos ieškovė neatsakinga ir šias lėšas susigrąžinus, ieškovė neturės pagrindo reikšti reikalavimo, nes šių lėšų ji nebus sumokėjusi.
27.5. Atsakovė ignoruoja faktą, kad nepriklausomai nuo sutarties rūšies (lizingas ar išperkamoji nuoma), savininko atsakomybės už saugojimo išlaidas sąlygas nulemia faktas, kad jis faktiškai nevaldo automobilio ir dėl to objektyviai negali žinoti apie priverstinio nuvežimo ir saugojimo faktą bei įvykdyti prievolių, susijusių su saugojimo išlaidų sumažinimu. Dėl to teismų praktikos suformuotos taisyklės, kad iš savininko galima reikalauti atlyginimo išlaidų tik nuo pranešimo jam apie saugojimą momento, atitinka ne tik visų sutarčių, kurių pagrindu teisinis savininkas faktiškai nevaldo savo nuosavybės, logiką, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
27.6. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad lizingo sutartys iš esmės skiriasi nuo automobilių nuomos sutarčių taip, kad joms negalima taikyti tų pačių SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies taisyklių. Teismų praktikoje savininko atsakomybės apsektu taip pat pripažįstama, kad tos pačios taisyklės taikytinos taip pat ir ieškovės sudarytų sutarčių atžvilgiu. Nagrinėjamo ginčo kontekste minėtos dvi sutarčių rūšys iš esmės nesiskiria, nes tiek lizingo, tiek išperkamosios nuomos sutarčių atveju teisinis savininkas nėra faktinis automobilio valdytojas ir objektyviai negali nei žinoti, nei daryti įtakos jo nuosavybės objekto valdymui. Lizingas ir išperkamoji nuoma skiriasi tik tuo, kad lizingo atveju faktinis valdytojas būna iš anksto apsisprendęs įsigyti nuosavybėn lizinguojamą automobilį, tuo tarpu nuomos atveju jis turi teisę šį automobilį įsigyti arba atsisakyti tai padaryti. Tačiau šis skirtumas nagrinėjamoje byloje neturi jokios reikšmės, nes tai nekeičia teisinio automobilio savininko santykio su kito asmens faktiškai valdomu turtu – abiem atvejais teisinis savininkas turto faktiškai nevaldo.
27.7. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovė tiksliai nenurodė ieškovei, kokiu pagrindu atsisako grąžinti automobilį, t. y. kokiu pagrindu jį sulaiko. Teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovė sulaikymo veiksmus atliko ir tęsė, veikdama savo rizika. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad atsakovė iki 2022 m. birželio 14 d. neturėjo teisinio pagrindo reikalauti iš savininko apmokėjimo už automobilio saugojimą, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė nepagrįstai pasinaudojo sulaikymo teise, nes reikalavo to, kas jai nepriklausė. Dėl to atsakovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti saugojimo išlaidų ir už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 21 d.
27.8. Atsakovė nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad ji neturi galimybių gauti duomenų apie automobilio savininką iš Kelių transporto registro. Atsakovė, būdama profesionali verslininkė, neturėtų pasirašyti sutarčių, žinodama, kad negalės jų įvykdyti. Prievolė informuoti savininką įtvirtinta pasaugos sutarties 8.14 punkte. Atsakovė gali pagrįsti registro duomenų poreikį, pateikdama būtent minėtą sutartį ir policijos išduotus dokumentus, patvirtinančius, kad jos žinioje yra saugomi konkretūs automobiliai. Atsakovė neturi prisiimtos verslo rizikos pasekmių perkelti nieko bendro su juo neturintiems privatiems asmenims.
27.9. Teismas motyvavo, kad sąlyga, jog asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo, reiškia tai, kad turto įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo. Pagal teismų praktiką ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas, nes teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra. Tai, kad ieškovė teigė, jog turi būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas, o teismas santykį kvalifikavo, kaip susiklosčiusį dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, nereiškia nei nukrypimo nuo pareikštų reikalavimų, nei kitų procesinių normų pažeidimo.
Teismas
konstatuoja :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
28. Byloje kilo ginčas dėl tinkamo automobilio savininkės ir valdytojo informavimo apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, automobilio savininkės pareigos sumokėti priverstinio saugojimo išlaidas už saugojimo laikotarpį iki savininkės informavimo apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą ir už laikotarpį nuo savininkės kreipimosi grąžinti automobilį iki jo grąžinimo, dėl automobilio savininko ir valdytojo solidariosios atsakomybės ribų.
29. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė su policijos įstaiga 2020 m. liepos 15 d. sudarė transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 86-ST2-47 (el.b., failas 1, l. 73-81). Ieškovė ir trečiasis asmuo 2020 m. gruodžio 16 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. RNT16122020/0022, pagal kurią ieškovė suteikė trečiajam asmeniui laikinai valdyti ir naudotis automobilį su galimybe jį išpirkti, neteikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugų, o trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus sutartyje nustatyta tvarka (el.b., failas 1, l. 12-32).
30. Automobilis pagal 2022 m. balandžio 17 d. Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą buvo priverstinai nuvežtas ir pristatytas į atsakovei priklausančią saugojimo aikštelę. Minėtas aktas trečiajam asmeniui tą pačią dieną buvo įteiktas pasirašytinai (el.b., failas 1, l. 82). Policijos įstaiga 2022 m. birželio 14 d. raštu informavo ieškovę, kad 2022 m. balandžio 17 d. trečiasis asmuo vairavo ieškovei priklausantį automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas, prašė ieškovės informuoti, kokia yra likutinė automobilio vertė, išaiškino ieškovei, kad pagal BK 2811 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką yra numatytas transporto priemonės konfiskavimas (el.b., failas 1, l. 33-34).
31. Ieškovė 2022 m. birželio 14 d. raštu prašė policijos įstaigos nekonfiskuoti automobilio ir leisti jį atsiimti, išieškoti iš kaltinamojo konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą (el.b., failas 1, l. 35-36). Policijos įstaiga 2022 m. birželio 20 d. pranešė ieškovei, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą grąžinti ieškovės atstovui iš automobilių saugojimo aikštelės jai priklausantį automobilį saugoti iki tol, kol byla bus baigta nagrinėti teisme (el.b., failas 1, l. 37-38).
32. Ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl automobilio grąžinimo, o atsakovė pateikė ieškovei 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje buvo nurodyta sumokėti 701,80 Eur už automobilio transportavimą ir saugojimą 65 dienas (el. b., failas 1, l. 39-41). Ieškovė 2022 m. birželio 21 d. el. laišku nurodė atsakovei, kad ieškovė yra atsakinga tik už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d., kada gavo informaciją iš policijos įstaigos, todėl prašė patikslinti sąskaitą, nes ieškovė nori atsiimti automobilį. Atsakovė 2022 m. birželio 21 d. el. laišku su ieškovės pasiūlymu nesutiko (el.b., failas 1, l. 42-43). Iki 2022 m. liepos 21 d. tarp ieškovės ir atsakovės vyko derybos dėl atsiskaitymo už automobilio saugojimą ir automobilio grąžinimo (el.b., failas 1, l. 44-46; 108). Atsakovė pateikė ieškovei 2022 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią ieškovė turėjo sumokėti 1 059,96 Eur už automobilio transportavimą ir saugojimą 102 dienas (nuo 2022 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. liepos 28 d.) (el. b., failas 1, l. 39-41). Ieškovė 2022 m. liepos 27 d. sumokėjo atsakovei 1 059,96 Eur sumą (el.b., failas 1, l. 47).
33. Telšių apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-410-1112/2022 trečiąjį asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), taip pat nusprendė išieškoti iš trečiojo asmens konfiskuotino turto – automobilio – vertę atitinkančios sumos pinigų dalį – 5 300 Eur, o nuosprendžiui įsiteisėjus, automobilį, perduotą ieškovei, paliko ieškovės nuosavybėn.
34. Ieškovė 2022 m. rugpjūčio 1 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl nepagrįsto reikalavimo apmokėti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas ir perspėjo, kad kreipsis į teismą dėl savo teisių ir interesų pažeidimo (el.b., failas 1, l. 48-49). Ieškovė pateikė teismui ieškinį dėl 919,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų priteisimo iš atsakovės.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
35. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui prašymą priimti naujus įrodymus: prašymo pateikti duomenis VĮ „Regitra“ formą (el.b., failas 2, l. 86-87), 2022 m. balandžio 6 d. VĮ „Regitra“ atsakymą (el.b., failas 2, l. 88), ieškovės atstovo advokato 2022 m. balandžio 7 d. paaiškinimą VĮ „Regitra“ (el.b., failas 2, l. 90-91), apmokėjimo VĮ „Regitra“ už paslaugas dokumentą ir VĮ „Regitra“ pateiktus duomenis apie nurodytų transporto priemonių savininkus (el.b., failas 2, l. 93-94), taip pat Telšių apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-410-1112/2022. Atsakovė nurodė, kad teismo nuosprendžiu rėmėsi pirmosios instancijos teismas, bet jo nėra nagrinėjamoje byloje, o poreikis įrodinėti ribotas atsakovės galimybes gauti informaciją iš viešųjų registrų apie transporto savininkus atsirado tik po teismo sprendimo priėmimo.
36. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).
37. Tačiau kasacinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl CPK 314 straipsnio taikymo, taip pat yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, nes teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes. Todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).
38. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai yra susiję su byloje nagrinėtomis aplinkybėmis, su šiais dokumentais turėjo galimybę susipažinti ieškovė ir atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti šių dokumentų vertinimą. Dėl to atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys priimami ir vertinami su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl saugotojo pareigos informuoti transporto priemonės savininką ir jos nevykdymo pasekmių
39. Apeliaciniu skundu atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį ir CK nuostatas, reglamentuojančias solidariąsias prievoles, nepagrįstai solidariąją automobilio savininko ir valdytojo skolą pakeitė individualia trečiojo asmens 919,60 Eur skola. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad automobilio valdytojas buvo laiku ir tinkamai informuotas apie automobilio nuvežimą ir saugojimą, nepagrįstai teisės aktus, reglamentuojančius valstybės įstaigų veiklą, taikė atsakovei, nepagrįstai perkėlė atsakovei atsakomybę už policijos įstaigos veiksmus, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė neturi pagrindo abejoti jai policijos įstaigos pateikta informacija, o pačios atsakovės galimybės gauti duomenis iš viešųjų registrų apie transporto priemonių savininkus yra ribotos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.
40. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui ir (ar) išlaidas patyrusiai institucijai transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.
41. Kasacinis teismas, aiškindamas SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies taikymą, yra konstatavęs, kad saugotojui ilgą laiką nesiėmus priemonių išsiaiškinti transporto priemonės savininko ir pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, yra pagrindas mažinti atlyginimą už automobilio saugojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009). Toliau plėtodamas šią praktiką, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tai, jog ieškovė informavo atsakovę apie priverstinį jos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus 4–5 mėnesiams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo atsakovei, tačiau ne visiškai atleisti atsakovę nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
42. Solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla iš SEAKĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos transporto priemonės savininko ar valdytojo pareigos rūpintis transporto priemone ir atsakyti už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Transporto priemonės savininko ar valdytojo pareiga rūpintis transporto priemone, be kita ko, apima ir domėjimąsi transporto priemonės buvimo vieta, dėjimą maksimalių pastangų kuo greičiau pasirūpinti transporto priemonės atsiėmimu iš saugojimo vietos. Transporto priemonės savininkas, ilgą laiką nesidomėdamas sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiima riziką, be kita ko, dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų, susidariusių jį priverstinai nuvežus dėl to, kad naudojantis automobiliu buvo padaryta visuomenei pavojinga veikla (Kelių eismo taisyklių 17 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).
43. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).
44. Kasacinis teismas yra padaręs išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės savininko ir valdytojo informavimas apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą sudaro pagrindą mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo momento, o nuo informacijos apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą pateikimo transporto priemonės savininkui ar valdytojui. Taip pat kasacinis teismas yra pripažinęs, kad, atsižvelgiant į savininko bei valdytojo informavimo momentą, yra galima skirtinga tiek savininko, tiek valdytojo solidariosios ir dalinės prievolės saugotojui apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-1075/2021).
45. Taigi, taikant SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, yra svarbu nustatyti, ar transporto priemonės savininkas ir valdytojas buvo informuoti apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, kada jie buvo informuoti, ar policijos įstaiga ir saugotojas atliko visus jiems prieinamus veiksmus, kad nustatytų tikrąjį transporto priemonės savininką ir jį informuotų, kaip tarpusavyje bendradarbiavo transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai tyrė ir aiškinosi visas šias aplinkybes.
46. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal pasaugos sutarties 8.14 punktą atsakovė įsipareigojo imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti automobilių savininkus ir valdytojus (jei savininkas ir transporto priemonės valdytojas nesutampa) apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius ir pareigą atsiimti). Pagal pasaugos sutarties 7.5 punktą policijos įstaiga įsipareigojo atsakovei teikti su nuvežimo vykdymu susijusią informaciją pagal sutarties priedo Nr. 1 „Informacija apie transporto priemonių procesinius statusus“ formą, užpildant 7-11 stulpelius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo užklausos gavimo dienos. Priedą Nr. 1 sudaro lentelė „Informacija apie transporto priemonių procesinius statusus“, kurios 7 stulpelyje nurodyta: „Transporto priemonės savininko ar valdytojo vardas, pavardė, gimimo data, adresas“.
47. Aptartos pasaugos sutarties sąlygos patvirtina, kad pagal jas atsakovė tokiais atvejais, kai automobilio valdytojas ir savininkas nesutampa, turėjo pareigą informuoti apie transporto priemonės saugojimą ir valdytoją, ir savininką, o apie juos tikslią informaciją turėjo pateikti policijos įstaiga. Nagrinėjamoje byloje 2022 m. balandžio 17 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo akte nurodyta, kad apžiūrint ir nuvežant transporto priemonę dalyvavo jos savininkas (valdytojas) A. B., kuris pasirašė aktą (el.b., failas 1, l. 82). Policijos įstaiga 2022 m. gegužės 6 d. ieškovei pateikė „Informaciją apie transporto priemonių procesinius statusus“, kurioje 7 stulpelyje nurodyta tik trečiojo asmens vardas ir pavardė (el.b., failas 1, l. 83-85). Taigi apie transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą buvo informuotas tik trečiasis asmuo, automobilio valdytojas, o viešųjų registrų duomenų apie automobilio savininką nei policijos įstaiga, nei atsakovė nepatikrino.
48. Trečiasis asmuo automobilį valdė pagal 2020 m. gruodžio 16 d. su ieškove sudaryta nuomos sutartį, pagal kurios 8.2 punktą gavėjas (trečiasis asmuo) įsipareigojo neleisti tretiesiems asmenims naudotis savo teisėmis transporto priemonės atžvilgiu. Jei trečiasis asmuo areštuotų, laikinai sulaikytų ar kitaip apribotų davėjo (ieškovės) ir gavėjo teises transporto priemonės atžvilgiu, gavėjas įsipareigoja imtis visų reikiamų priemonių transporto priemonei atgauti, apribojimams panaikinti ir privalo nedelsdamas pranešti davėjui apie tokį įvykį. Gavėjas turi padengti visas davėjo išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl šiame punkte aprašytų trečiųjų asmenų veiksmų, jei gavėjas leido tretiesiems asmenims imtis tokių veiksmų, neužkirto kelio tokiems veiksmams arba jų pasekmėms atsirasti.
49. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo būtų įvykdęs šią savo pareigą ir pranešęs ieškovei apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovės vadovas paaiškino, kad trečiasis asmuo jam skambino ir klausė, kaip galėtų atsiimti automobilį ir kiek tai kainuos, tačiau nuomos sutarties su ieškove neminėjo. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilio valdytojas, trečiasis asmuo, nevykdė savo sutartinės pareigos pranešti ieškovei apie automobilio saugojimą, neinformavo apie tikrąjį automobilio savininką atsakovės (saugotojos) ir policijos įstaigos (CK 6.189 straipsnis). Tuo tarpu, atsakovė laiku nepatikrino viešųjų registrų duomenų, ar automobilio valdytojas ir savininkas sutampa, taip pažeisdama CK 6.38 straipsnį. Policijos įstaiga 2022 m. birželio 14 d. pranešė ieškovei apie automobilio nuvežimą ir galimą jo konfiskavimą, atsižvelgiant į trečiojo asmens padarytą BK numatytą nusikalstamą veiką.
50. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybės, jog automobilio valdytojas žino apie automobilio saugojimą, vertinimas kaip patvirtinančios, kad apie tai žino ir kitas solidarusis skolininkas – automobilio savininkas, būtų pernelyg formalus ir užkertantis galimybę automobilio savininkui laiku sužinoti apie saugomą automobilį ir imtis priemonių jį atsiimti. Nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės su trečiuoju asmeniu sudarytą nuomos sutartį automobilis buvo perduotas visiškam trečiojo asmens valdymui iki 2024 m. gruodžio 6 d., per mėnesį mokant 391,29 Eur įmokas. Taigi ieškovė apie netinkamą nuomos sutarties vykdymą galėjo sužinoti tik trečiajam asmeniui pradėjus laiku nebemokėti periodinių įmokų, kurios mokamos tik kartą per mėnesį.
51. Pripažintina, kad trečiajam asmeniui nebendradarbiaujant su ieškove ir nevykdant nuomos sutarties 8.2 punkte nustatytos pareigos, pati ieškovė turėjo ribotas galimybes nustatyti, ar trečiasis asmuo nėra padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimų, ar automobilis nėra priverstinai nuvežtas. Tuo tarpu, atsakovei yra nustatyta sutartinė pareiga, jeigu automobilio savininkas ir valdytojas nesutampa, informuoti kiekvieną iš jų apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą (pasaugos sutarties 8.14 punktas).
52. Pažymėtina, kad atsakovei yra prieinami VĮ „Regitra“ duomenys apie automobilių savininkus ir valdytojus. Atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti duomenys apie jos kreipimąsi į VĮ „Regitra“ (el.b., failas 2, l. 86-93) kaip tik patvirtina, kad šiuos duomenis atsakovė gavo, tinkamai įvykdžiusi VĮ „Regitra“ darbuotojos reikalavimus ir sumokėjusi užmokestį. Dėl to atsakovė nepagrįstai teigia, kad jos galimybės gauti visus duomenis apie transporto priemonių savininkus yra ribotos. Pažymėtina, kad pagal pasaugos sutarties 5 punktą užsakovas (policijos įstaiga) sutartyje nurodytomis sąlygomis įsipareigojo perduoti informaciją teikėjui (atsakovei) apie reikiamas suteikti paslaugas, o pagal pasaugos sutarties 8.12 punktą atsakovė įsipareigojo nedelsdama informuoti užsakovą apie bet kurias aplinkybes, kurios trukdo ar gali sutrukdyti teikėjui suteikti paslaugas nustatytu laiku. Taigi atsakovė turi visas galimybes prašyti policijos įstaigos pateikti jai visą VĮ „Regitra“ informaciją apie registruotus automobilio valdytojus ir savininkus, taip užsitikrindama galimybę tinkamai įvykdyti pasaugos sutarties 8.14 punkto sąlygas.
53. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė, tik gavusi 2022 m. birželio 14 d. informaciją apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, iš karto ėmėsi veiksmų, siekdama gauti leidimą atsiimti automobilį, o jį gavusi, nedelsdama kreipėsi į atsakovę dėl automobilio atsiėmimo. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, nustatytas automobilio savininkės, valdytojo, saugotojos ir policijos įstaigos pareigas ir jų vykdymą, pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas dėl ieškovės informavimo beveik po dviejų mėnesių nuo įvykio mažinti ieškovės atlygintinų saugojimo paslaugų dydį ir nustatyti jos pareigą atlyginti atsakovei tik priverstinio automobilio nuvežimo ir jo saugojimo nuo 2022 m. birželio 14 d. iki 2022 m. birželio 20 d. (kreipimosi į atsakovę dėl automobilio grąžinimo dienos) išlaidas.
Dėl automobilio neperdavimo savininkui, kilus ginčui dėl pareigos informuoti nevykdymo, pasekmių
54. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad ji sulaikė prievolės grąžinti automobilį vykdymą, nes atsakovė tik vykdė pasaugos sutartį pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatas, todėl teismas neteisėtai konstatavo, kad atsakovė neturėjo teisės reikalauti iš ieškovės mokėti už saugojimo paslaugas nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.
55. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį išlaidos, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonių stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonių stovėjimo aikštelėje, atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonių stovėjimo aikštelės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad būtent šioje imperatyvioje teisės normoje yra nustatyta atsakovės automobilio sulaikymo teisė, nes ji gali negrąžinti transporto priemonės tol, kol jai neatlyginamos saugojimo išlaidos arba nepateikiamas prievolės įvykdymo užtikrinimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakove šia sulaikymo teise naudojosi nepagrįstai, nes reikalavo iš ieškovės atlyginti ir saugojimo išlaidas nuo 2022 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. birželio 13 d., kurių ieškovė neturėjo pareigos mokėti.
56. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2022 m. birželio 20 d. kreipėsi į atsakovę dėl automobilio grąžinimo, o atsakovė pateikė jai 2022 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą, nurodydama ją apmokėti iki 2022 m. birželio 21 d., 8:30 val. Ieškovė 2022 m. birželio 21 d. el. laišku nurodė atsakovei, kad informaciją iš policijos įstaigos ji gavusi tik 2022 m. birželio 14 d., o atsakovės sąskaitoje suma apskaičiuota už 65 dienas, t. y. nuo 2022 m. balandžio 16 d. nurodė, kad ieškovė yra atsakinga tik už laikotarpį nuo 2022 m. birželio 14 d., todėl prašė patikslinti sąskaitą apmokėjimui, nes ieškovė nori atsiimti automobilį. Atsakovė 2022 m. birželio 21 d. el. laišku su ieškovės pasiūlymu nesutiko (el.b., failas 1, l. 42-43).
57. 2022 m. liepos 21 d. el. laiške ieškovės darbuotoja nurodė, kad atsakovės vadovas nurodė, jog jei advokatas pritartų, tiktų toks variantas: ieškovė sumoka už saugojimą nuo 2022 m. birželio 14 d. iki atsiėmimo dienos ir atsiima automobilį, tačiau atsakovė pasilieka teisę dėl saugojimo išlaidų nuo 2022 m. balandžio mėnesio iki 2022 m. birželio 14 d. kreiptis solidariai į klientą ir į ieškovę (el.b., failas 1, l. 108).
58. Ieškovė 2022 m. liepos 19 d. pateikė atsakovei reikalavimą gražinti transporto priemonę Audi A5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodydama, jog nesutinka atlyginti ginčo automobilio saugojimo išlaidas nuo jo nuvežimo (2022 m. balandžio 17 d.) iki jos atsiėmimo dienos, taip pat nurodydama kasacinio teismų praktiką dėl saugotojo pareigos tinkamai ir laiku informuoti apie transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą bei galimas tokios pareigos nevykdymo pasekmes (el.b., failas 1, l. 44-45). Atsakovė 2022 m. liepos 20 d. pranešimu Nr. A03-07/22 nurodė, jog policijos įstaiga priverstinio nuvežimo akte nurodė, kad atsakingas už automobilį yra trečiasis asmuo, ir priminė, kad pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį už priverstinai nuvežtas ir saugomas transporto priemones apmoka savininkas ir valdytojas solidariai, šiuo metu automobilis yra neatsiimtas ir PVM sąskaita faktūra neapmokėta (el.b., failas 1, l. 46).
59. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė iš karto 2022 m. birželio 21 d. atsakovei nurodė, už kokį jai pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą laikotarpį ji neprivalanti mokėti, vėliau šalys derėjosi ir ieškovė papildomai atsakovei nurodė ir teismų praktiką dėl pareigos informuoti savininką ir galimybę mažinti saugojimo išlaidas dėl šios pareigos nevykdymo. Be to, pagal pasaugos sutarties 9.3 punktą atsakovė turi teisę savo iniciatyva vykdyti patirtų išlaidų už nuvežimą ir saugojimą išieškojimą ar kitaip spręsti su transporto priemonių savininkais, valdytojais ar įgaliotais asmenimis patirtų išlaidų kompensavimą. Taigi pripažintina, kad atsakovė, ieškovei iš karto siūlant sumokėti už priverstinio nuvežimo ir automobilio saugojimo išlaidas nuo jos informavimo, neperduodama ieškovei automobilio veikė savo rizika.
60. Ieškovė iki 2022 m. liepos 20 d. iš esmės derėjosi su atsakove dėl mokėtinos kainos dydžio bei aiškino jai įstatymų ir teismų praktikos taikymą. Supratusi, kad atsakovė jai automobilio už siūlomą užmokestį neatiduos, ieškovė iš karto 2022 m. liepos 27 d. sumokėjo visą ieškovės reikalaujamą kainą ir 2022 m. spalio 17 d. pateikė teismui ieškinį dėl be pagrindo sumokėtos sumos priteisimo iš atsakovės. Taigi ieškovė buvo sąžininga ir savo veiksmais nuosekliai siekė kuo greičiau atsiimti saugomą automobilį ir sumokėti už suteiktas paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo reikalauti iš ieškovės mokėti už saugojimo paslaugas, suteiktas iki 2022 m. birželio 14 d., nepagrįstai negrąžino ieškovei automobilio 2022 m. birželio 21 d., todėl neturėjo teisės ir reikalauti iš ieškovės sumokėti už saugojimą nuo 2022 m. birželio 21 d. iki 2022 m. liepos 27 d.
Dėl byloje pareikštų reikalavimų peržengimo
61. Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad teismas peržengė ieškovės pareikštus reikalavimus, nes ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 919,60 Eur pagal CK 6.242 straipsnį, bet teismas, neįspėjęs atsakovės, sprendimą motyvavo CK 6.237 straipsnio nuostatomis. Dėl to teismas teismo sprendimas atsakovei buvo siurprizinis, teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą grįsti sprendimą aplinkybėmis ir įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.
62. Sutiktina, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 919,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų, o dublike patikslino, kad šį reikalavimą reiškia pagal CK 6.242 straipsnyje įtvirtintą nepagrįsto praturtėjimo institutą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą patenkino, taikydamas CK 6.237 straipsnio nuostatas, pagal kurias asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta.
63. Pagal CPK 135 straipsnio nuostatas ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo faktinį ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei faktinio ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais ir įrodymais, kurių šalys teismui nenurodė), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2008).
64. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų (teisinio ieškinio pagrindo) nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2006). Ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-533-681/2016; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017).
65. Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų. Teismas negali peržengti pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, kokias teisės normas, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-469/2015).
66. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijama nei viena ieškovės nurodyta faktinė aplinkybė ar ieškovės bei atsakovės pateiktų įrodymų faktiniai duomenys. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi ir vertino tik tuos duomenis, kuriuos teismui pateikė šalys. Pagrindinis ginčas byloje kilo dėl SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies aiškinimo, dėl teismų praktikos, taikytinos nagrinėjamoje byloje, t. y. buvo vertinama, ar saugotoja (atsakovė) turėjo pareigą apie automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą informuoti ir automobilio savininką, ar turėjo pareigą domėtis, ar automobilio savininkas ir valdytojas sutampa, bei, kaip šios pareigos netinkamas vykdymas įtakoja automobilio savininkės mokėtinos sumos už saugojimą dydį. Visi šie teisiniai ginčo aspektai atsakovei buvo atkleisti ieškovės ieškinyje bei dublike, visus juos vertino ir pirmosios instancijos teismas. Dėl to aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas, nepripažintina ieškinio ribų peržengimu bei CPK 263 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
67. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
68. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
69. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
70. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
71. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese neatlygintinos. Ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovės 2 444,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme už teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėta suma neviršija pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 8.11 punktą numatyto 2 470,39 Eur maksimalaus dydžio, mokėtino už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Dėl to ieškovei priteistinos 2 444,20 Eur bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės.
72. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
atsakovės UAB „Sauda“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės UAB „Sauda“, juridinio asmens kodas 120507414, ieškovei UAB „mogo LT“, juridinio asmens kodas 302943102, 2 444,20 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 20 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėja Rūta Petkuvienė