Baudžiamoji byla   Nr. 2K-38-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02009-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.2;

1.2.18.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nuosprendžio.

              Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt, 3765 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Pritaikius BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalis, nuteistajam A. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė –4 045 799, 95 Lt (1 171 744 Eur) konfiskavimas.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalis dėl A. J. paskirtos bausmės ir turto konfiskavimo pakeista. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistajam paskirta laisvės atėmimo trejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį  paskirta bausmė – 100 MGL (13 000 Lt, 3765 Eur) – bauda subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Be to, panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, A. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 4 045 799,95 Lt (1 171 744 Eur) konfiskavimas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas UAB „B“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. – Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, atsakingu už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą bei jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą – UAB „B“ priklausiusias piniginės lėšas, turėdamas tikslą jas pasisavinti, nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. birželio 27 d. iš UAB „B“ banko AB „Parex bankas“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), dvidešimt dviem atvejais pervedė į savo asmenines sąskaitas iš viso 485 710,19 Lt bei dviem atvejais iš UAB „B“ banko AB „Parex bankas“ sąskaitos paėmė grynais pinigais iš viso 534 972,24 Lt, taip iš UAB „B“ banko AB „Parex bankas“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso paėmė 1 020 682,43 Lt, iš kurių 44 882,48 Lt panaudojo įmonės veikloje ir pagrindė UAB „B“ apskaitos dokumentais, o 975 799,95 Lt panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais, jų į kasą neįnešė ir juos pasisavino. Be to, A. J. 2007 m. liepos 2 d. Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) esančioje UAB „B“ buveinėje, grynais pinigais kaip UAB „B“ paskolos grąžinimą gavo 3 070 000 Lt, šių pinigų panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais, jų į kasą neįnešė ir juos pasisavino. Tokiais veiksmais A. J. pasisavino einamų pareigų pagrindu jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ turtą – pinigines lėšas 4 045 799,95 Lt.

A. J. nuteistas ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas UAB „B“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iki 2007 m. rugpjūčio 7 d. – Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. birželio 27 d., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje tyčia apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą – apskaitos dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė piniginių lėšų, iš viso 287 122,43 Lt, paimtų iš UAB „B“ banko AB „Parex bankas“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bei apskaitos dokumentais nepagrindė šių piniginių lėšų panaudojimo, taip pat 2007 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaita faktūra, serija DRM Nr. 100700, pagrindė plastikinių gaminių pirkimą už 5100 Lt iš IĮ „Arvitas“, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, ir taip pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją. Dėl šių A. J. padarytų pažeidimų laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. birželio 27 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų  dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 29 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 183 straipsnio 2 dalį, nes jo veika neatitinka šiame straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, konkrečiai – svetimo turto požymio. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), kaip ir BK, neatskleidžia svetimo turto sąvokos, tačiau teismų praktikoje svetimu laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra teisėtai jo valdomas. Kasatorius mano, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ pateiktas išaiškinimas, jog akcinių bendrovių turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, yra klaidingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 23, 46 straipsnių nuostatoms, CK 4.37 straipsniui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 straipsniams. Konstitucijoje įtvirtintos nuosavybei skirtos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad būtų įgyvendinta nuosavybės apsauga bei neliečiamumas. Konstitucijos normos turi aukščiausią teisinę galią nacionalinėje teisės sistemoje, todėl jos turi būti teisės normų kūrimo ir aiškinimo pagrindas bei valstybės institucijų galių ribojimo matas, taigi teismų praktika neturi prieštarauti Konstitucijos normoms. CK 4.37 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 straipsniai nustato turtines ir neturtines akcininkų teises, viena iš jų vienintelio uždarosios akcinės bendrovės akcininko teisė ir valia paversti bendrovės turtą savo turtu. CK 2.50 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus; kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę subsidiariai. Iš šių teisės normų išplaukia, kad juridinio asmens dalyvio ir juridinio asmens turtas nėra visiškai atskirtas, todėl akcinei bendrovei priklausančio turto vertinimas kaip svetimo vieninteliam akcininkui prieštarauja šių teisės normų turiniui. Kasatoriaus nuomone, toks aiškinimas prieštarauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniui, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymų, o ne teismų praktikos nustatytais atvejais. Be to, logiška, kad jei visos uždarosios akcinės bendrovės akcijos priklauso vienam akcininkui, tai visas bendrovės turtas priklauso akcininkui ir negali būti laikomas jam svetimu. Kasatorius nurodo esąs nuteistas už tai, kad per UAB „S“ būdamas vienintelis UAB „B“ akcininkas pasisavino šios bendrovės turtą, tačiau UAB „B“ turtas dėl pirmiau nurodytų argumentų negali būti laikomas jam svetimu, o tai reiškia, kad jo veika neatitinka nusikalstamos veikos dalyko požymio.

Kasatorius pažymi, kad BK 183 straipsnyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl būtinas sudėties požymis yra žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinėje apskaitoje esančius duomenis. Pasisavinant uždarosios akcinės bendrovės turtą, žala padaroma bendrovei, tačiau galiausiai žalą patiria bendrovės akcininkai, nes jie yra bendrovės savininkai, o kartu ir bendrovei priklausančio turto savininkai. Jei uždarosios akcinės bendrovės akcijų savininkas yra vienas, tai jis yra vienintelis asmuo, patiriantis žalą dėl bendrovės turto pasisavinimo. Nusikalstama veika padaryta žala paprastai atlyginama patenkinus civilinius ieškinius, tačiau šioje byloje civilinis ieškinys nebuvo pareikštas. Kasatorius pabrėžia, kad visą bendrovės turtą, kurio pasisavinimu jis kaltinamas, sudarė bendrovės nuosavos lėšos, o ne skolintas kapitalas. Bendrovės turtas nebuvo pasunkintas prievoliniais įsipareigojimais, todėl dividendų išsimokėjimas nesukėlė bendrovių „B“ ir „S“ nemokumo ar kitų neigiamų padarinių, o net jei būtų sukėlęs, tai negalėtų būti vertinama kaip nusikalstama veika. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai nėra teisės šaltiniai, tačiau pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi sprendimai konkrečiose bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad tada, kai tai yra neišvengiama, objektyviai būtina, visais atvejais deramai (aiškiai, racionaliai) argumentuotą bendrosios kompetencijos teismų  praktikos koregavimą (nukrypimą nuo anksčiau saisčiusių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasatorius nurodo, kad tiek suformuota teismų praktika, tiek galiojanti teisė turi būti taikoma protingai, vadovaujantis teisės principais, konstitucinėmis nuostatomis, bet ne mechaniškai, nes visuomeniniai santykiai vystosi, o kartu turi keistis ir jų vertinimas. Kasatoriaus manymu, kasacinis teismas turėtų nukrypti nuo anksčiau suformuotos teismų praktikos ir konstatuoti, kad jis nepadarė BK 183 straipsnio 2 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos.

Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai pritaikė ir BK 222 straipsnio 1 dalį, nes baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką kyla tik tada, kai atsiranda baudžiamajame įstatyme aprašyti padariniai, t. y. kai tampa negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tik abstrakčiai konstatavo, kad tokie padariniai kilo, tačiau nenurodė, ko konkrečiai negalima nustatyti. Kaltinimas grindžiamas viso labo dviejų pinigų sumų apskaitos trūkumais, tačiau šių sumų panaudojimą teismai nustatė: 287 122,43 Lt (pervesti iš UAB „B“ sąskaitos) buvo jo, kaip bendrovės direktoriaus, žinioje ir panaudoti dividendams išmokėti, tuo tarpu 5100 Lt pagal 2007 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą DRM Nr. 1000700 buvo išleisti plastikiniams gaminiams įsigyti. Dėl to darytina išvada, kad šių pinigų panaudojimas UAB „B“ veikloje buvo visiškai aiškus. Kasatorius pažymi ir tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad jis tyčia, sąmoningai nevedė buhalterinės apskaitos, byloje nenustatyta jokių tokio jo elgesio motyvų ir tikslų. Jis pagal galimybes stengėsi tvarkyti buhalterinę apskaitą ir turėdamas šį tikslą 2007 m. sudarė sutartį su UAB „Ervėja“, pagal kurią ši bendrovė nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2010 m. kovo 1 d. tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą. Kasatorius pripažįsta, kad jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už UAB „B“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau pasitikėjo specialistais ir dėl savo užimtumo per mažai juos kontroliavo, tačiau tikina, kad tikslo nevesti buhalterinės apskaitos neturėjo, jokių neteisėtų nurodymų dėl apskaitos tvarkymo UAB „Ervėja“ nedavė, todėl jo veiksmai be pagrindo kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Kasatorius mano, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju neatitinka baudžiamųjų įstatymų tikslų ir teismų praktikos, todėl svarstytina, ar jam neturėtų būti pritaikytos finansinė ar administracinė atsakomybė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo  nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nuteistojo argumentas esą teismų praktika, pagal kurią vieninteliam akcininkui priklausantis bendrovės turtas yra jam svetimas, vertintina kaip pasenusi, yra nepagrįstas. Dėl tokių pat A. J. apeliacinio skundo argumentų nuosprendyje pasisakė apeliacinės instancijos teismas ir motyvuotai šiuos argumentus atmetė. A. J. pagal BK 183 straipsnį nuteistas už UAB „B“ turto pasisavinimą. Nors iš kasacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad kasatorius UAB „B“ turtą įgijo teisėtai, tačiau skunde nenurodoma, kokiu būtent teisiniu pagrindu šis turtas buvo įgytas, o byloje nustatytos aplinkybės neleidžia teigti, kad A. J. nuosavybės teisę į UAB „B“ turtą įgijo CK numatytu būdu, t. y. teisėtai. Priešingai, bylos įrodymais nustatyta, kad A. J. einamų pareigų pagrindu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ turtą – 4 045799,95 Lt, o konkrečiai – nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. birželio 27 d. iš UAB „B“ banko sąskaitos dvidešimt du kartus pervedė į savo asmenines sąskaitas iš viso 485 710,19 Lt ir du kartus iš UAB „B“ banko sąskaitos paėmė grynaisiais 534 972,24 Lt. Iš viso iš UAB „B“ banko sąskaitos A. J. paėmė 1 020 682,43 Lt, iš kurių 44 882,48 Lt panaudojo įmonės veikloje ir pagrindė UAB „B“ buhalterinės apskaitos dokumentais, o 975 799,95 Lt panaudojimo buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, jų į kasą neįnešė, o pasisavino. Be to, A. J. 2007 m. liepos 2 d. UAB „B“ buveinėje grynaisiais kaip paskolos grąžinimą gavo 3 070 000 Lt ir šių pinigų panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais, jų į kasą neįnešė ir juos pasisavino. Atsiliepime pažymima, kad juridinių asmenų, jų dalyvių ir darbuotojų veiklą reglamentuojanti teisinė bazė iš esmės nėra pasikeitusi, todėl kasatoriaus samprotavimai apie visuomeninių santykių vystymąsi, kūrybišką teisės taikymą, nesudaro pagrindo skundžiamam nuosprendžiui ir teismų praktikai pakeisti.

Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl BK 222 straipsnio taikymo taip pat yra nepagrįsti. BK 222 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba nuslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo  ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal byloje surinktus įrodymus A. J. nuteistas už tai, kad sąmoningai neįtraukė į apskaitą piniginių lėšų 287 122,43 Lt ir apskaitos dokumentais nepagrindė šių pinigų panaudojimo, taip apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, todėl kilo BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktinės aplinkybės teismų nustatytos teisingai, tai pagrindžia paties nuteistojo parodymai, taip pat specialisto išvada Nr. 5-3/15, specialistės paaiškinimai teisme, kita rašytinė bylos medžiaga. Šie duomenys gauti įstatymo numatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Nuteistojo A. J. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

Esminiai kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas kasatoriaus A. J. prašymas bylą nutraukti, yra tai, kad UAB „B“ turtas jam, kaip vieninteliam akcininkui, nebuvo svetimas, o tai esą reiškia, kad nėra BK 183 straipsnyje numatyto nusikalstamos veikos požymio (dalyko). Kasatoriaus manymu, teismų praktikoje išaiškinta svetimo turto sąvoka prieštarauja Konstitucijos 23, 46 straipsnių nuostatoms, taip pat CK 4.37 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 straipsniams. Be to, kasatorius teigia, kad jis nepadarė bendrovei realios žalos, nes civilinis ieškinys šioje byloje nepareikštas. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šio BK straipsnio prasme ir pagal teismų praktiką svetimu laikomas toks turtas, kuris nepriklauso kaltininkui nuosavybės teise. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bendrovė, tarp jų ir uždaroji akcinė, yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. CK 2.33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Iš CK 2.50 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, išplaukia, kad uždaroji akcinė bendrovė, kaip privatus juridinis asmuo, gali turėti turtą nuosavybės teise, t. y. gali turėti savo turtą. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrovė, tarp jų ir uždaroji akcinė, yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis, o 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Pagal veikos padarymo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnį akcininkai turi šias turtines teises: 1) gauti bendrovės pelno dalį (dividendą); 2) gauti bendrovės lėšų, kai bendrovės įstatinis kapitalas mažinamas siekiant akcininkams išmokėti bendrovės lėšų; 3) nemokamai gauti akcijų, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų, išskyrus šio Įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtis; 4) pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas šio Įstatymo nustatyta tvarka nusprendžia pirmumo teisę visiems akcininkams atšaukti; 5) įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei; 6)  gauti likviduojamos bendrovės turto dalį; 7) kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas turtines teises. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalį akcininkai turi teisę: 1) dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 2) pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose; 3) gauti šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją apie bendrovę; 4) kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Iš šių teisės normų matyti, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kaip juridinio asmens dalyvis, neturi teisės į bendrovės turtą, išskyrus atvejus, kai mokami dividendai ar bendrovė likviduojama, tačiau turi teisę spręsti dėl bendrovės veiklos ir disponavimo bendrovės turtu. Dėl to uždaroji akcinė bendrovė yra savarankiškas, atskiras nuo juridinio asmens dalyvio civilinių teisinių santykių subjektas, kurio turtas kitiems civilinių teisinių santykių subjektams yra svetimas. Šios išvados nepaneigia CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią tada, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Viena vertus, ši nuostata dar kartą aiškiai nurodo, kad juridinio asmens dalyvis ir juridinis asmuo turi atskirą savo turtą, kuriuo atsako pagal savo prievoles ir kuris yra svetimas atitinkamai juridinio asmens dalyviui ar juridiniam asmeniui, neturinčiam to turto nuosavybės teise. Kita vertus, pažymėtina, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostata taikytina tik išimtinėmis aplinkybėmis, t. y. esant sąlygų visumai: 1) juridinio asmens negalėjimui įvykdyti prievolės; 2) nesąžiningiems juridinio asmens dalyvio veiksmams (tokiais paprastai laikomi pažeidžiantys teisę veiksmai); 3) šie veiksmai nulėmė juridinio asmens negalėjimą įvykdyti savo prievolę; reiškia, kad aptariama norma visų pirma siekiama apsaugoti kitus civilinių teisinių santykių subjektus nuo nesąžiningų juridinio asmens dalyvių veiksmų, galinčių nulemti juridinio asmens negalėjimą vykdyti savo prievoles, o ne sukurti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį juridinio asmens dalyvis paprastai atsakytų savo turtu, jei juridinis asmuo, kurio dalyviu jis yra, negalėtų įvykdyti savo prievolės. Pažymėtina, kad net ir šiuo atveju juridinio asmens dalyvio civilinė atsakomybė savo turtu yra tik subsidiari, t. y. išieškojimas į akcininko turtą dėl juridinio asmens prievolių gali būti nukreipiamas tik nesant juridinio asmens turto, kuriuo jis galėtų atsakyti pagal civilinius įstatymus. Aptartas teisinis reguliavimas yra įtvirtintas įstatymuose, todėl nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimas, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti ribojama tik įstatymu. Pažymėtina, kad kasatoriaus skundo argumentai dėl Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių nuosavybės teisės apsaugos ir neliečiamumo principus, CK 4.37 straipsnio pažeidimo, yra bendro pobūdžio, tačiau nesusieti su bylos aplinkybėmis ir pirmiau nurodytomis teisės normomis. Požiūrio, kad akcinės bendrovės turtas vieninteliam akcininkui yra svetimas nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje ir tai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nuosavybės teisių apsaugai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108/2008, 2K-61/2009,             2K-385/2012, 2K-411/2012, 2K-138/2014, 2K-352/2014, 2K-332/2014, 2K-527-648/2015). Beje, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus vieninga teismų praktika formuojama teismų precedentais. Kasatoriaus nurodomi argumentai dėl to, kad vystantis civiliniams teisiniams santykiams toks teismų praktikos požiūris neatitinka besivystančių civilinių teisinių santykių, yra deklaratyvus, pats kasatorius nenurodo, kokiems civiliniams teisiniams santykiams vystytis trukdo pirmiau aptartas teisinių santykių reguliavimas. Pažymėtina, kad pagal teisinį reguliavimą, galiojusį veikos padarymo metu, bendrovės, tarp jų ir uždarosios akcinės, vienintelis akcininkas galėjo paversti bendrovės turtą savo turtu įstatymo numatytu būdu likviduodamas bendrovę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. J., būdamas UAB „B“ direktorius, pervesdamas iš šios bendrovės banko sąskaitos į savo asmenines sąskaitas bei paimdamas iš bendrovės banko sąskaitos pinigus grynaisiais, neįnešdamas į bendrovės sąskaitą kaip UAB „B“ direktoriaus gautų ir šiai bendrovei priklausančių grynųjų pinigų, neteisėtai pavertė UAB „B“ turtą savo turtu, t. y. jį pasisavino. Pažymėtina ir tai, kad vieninteliu UAB „B“ akcininku buvo ne A. J., o UAB „S“, ir tik šios bendrovės vieninteliu akcininku buvo A. J. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad teismų išvada, jog UAB „B“ turtas A. J. buvo svetimas, yra teisinga.

BK 183 straipsnio 2 dalyje aprašyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta, kai asmeniui padaroma reali žala. Jau minėta, kad A. J., kaip UAB „B“ direktorius, pervedė bendrovei nuosavybės teise priklausančius pinigus iš banko sąskaitos į savo asmenines sąskaitas ar paėmė bendrovės pinigus grynaisiais iš banko sąskaitos ar fizinių asmenų. Byloje nustatyta, kad šie pinigai nebuvo panaudoti vykdant UAB „B“ veiklą ar kitaip šios bendrovės interesais, tačiau bendrovei nebuvo grąžinti, už juos bendrovei nebuvo kitaip atlyginta. Dėl to nėra pagrindo nesutikti su teismų išvada, kad UAB „B“ buvo padaryta realios turtinės žalos. Šio fakto nepaneigia tai, kad byloje nėra pareikšta civilinių ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teismai, kvalifikuodami A. J. veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad jam netinkamai pritaikyta atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes, pasak jo, nenustatyti konkretūs BK 222 straipsnyje numatyti padariniai, tikslų ir motyvų nevesti buhalterinės apskaitos jis neturėjo, todėl veikė ne tyčia ir gali būti svarstomas tik jo administracinės ar finansinės atsakomybės klausimas. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Byloje teismai nustatė, kad A. J., būdamas pagal pareigas atsakingas už UAB „B“ buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2007 m. gegužės 17 d. iki 2008 m. birželio 27 d., pažeisdamas kaltinime nurodytas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, dokumentais nepagrindė ir į apskaitą neįtraukė 287 122,43 Lt bei apskaitos dokumentais nepagrindė šių pinigų panaudojimo, taip pat 2007 m. lapkričio 19 d. PVM sąskaita faktūra, serija DRM Nr. 100700, pagrindė plastikinių gaminių pirkimą už 5100 Lt iš IĮ „Arvitas“, kurioje įrašyti tikrovės neatitinkantys rekvizitai, pagal kuriuos nebuvo galima nustatyti ūkinės operacijos tapatumo, ir taip pagrindė tikrovės neatitinkančią ūkinę operaciją. BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama yra materiali, todėl laikoma baigta tik nustačius šio straipsnio dispozicijoje išvardytų padarinių buvimą, t. y. negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Šioje byloje dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto išvada Nr. 5-3/15 dėl UAB „B“ ūkinės finansinės veiklos, specialistės R. M. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme, pagal kuriuos dėl padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kasatoriaus teiginiai, kad teismai nenurodė, kokie konkretūs padariniai kilo dėl jo veikos ir kuo remdamiesi padarė šią išvadą, yra nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo administracinės atsakomybės atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtini BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, t. y. negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1731 straipsnyje tokie padariniai, kaip veikos sudėties elementas, nėra numatyti. Jau minėta, kad dėl A. J. inkriminuoto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo kilę BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyti padariniai byloje yra nustatyti. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad jo veika gali būti vertinama tik kaip užtraukianti administracinę ar finansinę atsakomybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, aprašytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima ir atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai, kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014, 2K-7-124-648/2015, 2K-334-677/2015). Šioje byloje duomenys apie kaltinime nurodytų pinigų buvimą ir jų panaudojimą buvo gauti ne iš UAB „B“ buhalterinės apskaitos dokumentų, o atlikus ikiteisminį tyrimą surinkus kitus įrodymus, todėl kasatoriaus teiginiai, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai yra formalūs, kaltinime nurodytų pinigų buvimas ir panaudojimas yra žinomi, o todėl esą nėra pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad išvada apie asmens kaltę daroma ne tik pagal jo paaiškinimus apie tai, kaip jis suvokė aplinkybes, bet ir analizuojant visus bylos faktus, leidžiančius spręsti apie asmens kaltės turinį. Bylos aplinkybės rodo, kad A. J., patyręs versle ir aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus, žinodamas pareigą apskaityti visas pinigų sumas ir įtraukti į buhalterinę apskaitą visas ūkines operacijas, nesiėmė priemonių, kad į UAB „B“ buhalterinę apskaitą būtų įtraukta didelė pinigų suma, buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė jos panaudojimo, atliko veiksmus, dėl kurių į UAB „B“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukti dokumentai apie ūkines operacijas, kurių tapatumo negalima nustatyti; tai atskleidžia, kad A. J. veikė tyčia. Darytina išvada, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes A. J. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo A. J. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                 Rima Ažubalytė

                                                                                                                              Alvydas Pikelis

                                                                                                                              Dalia Bajerčiūtė