Civilinė
byla Nr. 3K-3-89/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4; 44.5.2.5 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Česlovo Jokūbausko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 14 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. Š. (P. Š.) ieškinį atsakovui Lietuvos
Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t
a t ė :
I. Ginčo esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 15 d. nutartimi pakeistas pirmosios
instancijos teismo nuosprendis, baudžiamoji byla dėl ieškovo nutraukta
reabilituojančiu pagrindu – neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimus (BPK
303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Ieškovas prašė pripažinti, kad buvo
pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir į
tinkamą procesą, priteisti 6280 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimo. Jis nurodė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004 m. sausio
mėn.; jis buvo įtariamas ir kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje įžūliais
veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės
rimtį bei tvarką, sunkiai ir nesunkiai dėl chuliganiškų paskatų sužalojo žmogų;
taip pat tuo, kad jis 2004 m. sausio 1 d., apie 3 val., tęsdamas nusikalstamus
veiksmus, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo J. S. sveikatą –
pargriovęs šį ant žemės, dantimis nukando dalį ausies. Ieškovui nuo 2004 m.
kovo 15 d. iki 2004 m. liepos 8 d. taikytas suėmimas; jis dėl to negavo darbo
užmokesčio ir turėjo kitų išlaidų, dėl pareikšto kaltinimo padarius
nusikalstamą veiką, be pagrindo pritaikyto suėmimo, proceso trukmės bei
kaltinimo sunkumo patyrė neturtinės žalos – sunkių dvasinių išgyvenimų, emocinę
įtampą, išgyvenimų dėl ateities. Ieškovas reikalavimus grindė Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 6, 29, 30 straipsniais, Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, CK 6.249,
6.250, 6.272, 6.273 straipsniais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d. sprendimu
ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės,
atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 2023 Lt turtinės ir
10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai
apmokėti. Teismas, remdamasis Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, nustatė, kad vienas iš pagrindų, pagal kurį ieškovas išteisintas,
yra netinkamas įrodymų rinkimas – BPK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
asmens parodymo atpažinti tvarkos pažeidimas, byloje nesurinkta objektyvių
įrodymų, neginčijamai patvirtinančių ieškovo kaltę dėl jam inkriminuojamų
nusikaltimų. Netinkamas įrodymų rinkimas baudžiamojoje byloje, teismo
vertinimu, yra neteisėti veiksmai (pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai
pažeidimas), dėl kurių kyla atsakovo civilinė atsakomybė; dėl šių neteisėtų
veiksmų ieškovui buvo pareikšti įtarimai, jis atiduotas teismui ir tai turėjo
įtakos, parenkant kardomąją priemonę ir nustatant kardomojo kalinimo laiką.
Nustačius, kad vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriuo buvo grindžiamas įtarimas
bei kaltinimas ieškovui, yra netinkamas ir negalima juo remtis, teismas
sprendė, jog, nesant šio įrodymo, ieškovui nebūtų taikytos arba taikytos
švelnesnės procesinės prievartos priemonės. Dėl baudžiamojoje byloje taikyto
suėmimo ieškovas patyrė žalos, jis negavo 2023 Lt darbo užmokesčio (kardomasis
kalinimas truko 116 dienų) (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis);
teismas tenkino ieškinio reikalavimą dėl tos dalies, dėl kurios buvo prašoma
priteisti žalą, atsiradusią dėl suėmimo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio
(CK 6.272 straipsnio 1 dalis), tačiau nelaikė, kad 630 Lt žala atsirado taip
pat dėl suėmimo. Teismas pripažino, kad ieškovas dėl taikytų procesinės
prievartos priemonių patyrė ir neturtinės žalos; 10 000 Lt neturtinės
žalos atlyginimas atitinka teismų praktikos nuostatas, taip pat sąžiningumo,
teisingumo, protingumo principus ir įstatymo reikalavimus (CK 6.250 straipsnio
2 dalis, 6.272 straipsnio 3 dalis). Ieškinio reikalavimą pripažinti, kad buvo
pažeista ieškovo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką,
teismas atmetė; byloje baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti dar du asmenys,
atliekamos apklausos, kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai ir nuo įtarimo
paskelbimo iki išteisinamojo nuosprendžio praėjo vieneri metai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos
atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Klaipėdos apygardos
prokuratūros apeliacinius skundus, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pakeitė
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą dėl tos dalies, dėl
kurios ieškovui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerijos, priteista 2023 Lt turtinės žalos atlyginimo, jį
sumažino iki 1732 Lt; sprendimą dėl kitos dalies paliko nepakeistą, priteisė
ieškovui iš Lietuvos valstybės 1100 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės
instancijos teisme atlyginimo. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad
pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovas esą suėmimo
neteisėtumą grindė aplinkybe, jog jis išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo
padarant nusikaltimus, bet ne dėl netinkamo įrodymų rinkimo, kolegija pažymėjo,
kad ieškinio ribos nustatomos, atsižvelgiant į ieškinio dalyką ir pagrindą (146 straipsnio 2 dalies 6, 7 punktai); šiuo atveju būtinumą
įvertinti ieškovui paskirto suėmimo teisėtumą lėmė ieškinyje nurodytos
aplinkybės (ieškinio pagrindas), kad ieškovui nepagrįstai nuo 2004 m. kovo 15
d. iki 2004 m. liepos 8 d. paskirta griežčiausia procesinė prievartos priemonė
– suėmimas; ieškovas šiuo faktiniu ieškinio pagrindu grindė ir ieškinio
reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Kolegija akcentavo, kad suėmimo teisėtumo
vertinimas saistomas sąlygų, būtinų šios procesinės prievartos priemonės
paskyrimui, nustatymo, t. y. ar, skiriant suėmimą, buvo pakankamai duomenų,
leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121
straipsnio 2 dalis.), taip pat ar buvo suėmimo pagrindai (BPK 122 straipsnio 1
dalis). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo išteisinimo
pagrindą ir konstatuotus įrodymų gavimo tvarkos pažeidimus, kolegijos
vertinimu, pagrįstai atliko ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų vertinimą,
spręsdamas dėl ieškovui pareikšto įtarimo padarius jam inkriminuojamas
nusikalstamas veikas, kaip būtinos sąlygos suėmimui taikyti; pirmosios
instancijos teismas dėl suėmimo paskyrimo bei jo pratęsimo teisėtumo vertino,
remdamasis šios civilinės ir prie jos pridėtos baudžiamosios bylos duomenimis.
Kolegija laikė, kad atsakovai galėjo teikti savo argumentus ir juos pagrįsti
įrodymais, jeigu nesutiko su ieškovo išdėstyta pozicija dėl suėmimo
neteisėtumo.
Kadangi civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnio 1
dalį atsiranda be kaltės, esant neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam
ryšiui, tai kolegija, spręsdama dėl teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo,
akcentavo, kad šioje byloje kilęs įrodymų gavimo tvarkos ikiteisminio tyrimo metu
pažeidimo ir galbūt šių pažeidimų įtakos procesinių prievartos priemonių
paskyrimui klausimai, konkrečiai ar BPK 192 straipsnyje įtvirtintos asmens
parodymo atpažinti tvarkos pažeidimas galėjo turėti įtakos tam, kad ieškovui
ikiteisminio tyrimo metu buvo neteisėtai paskirta kardomoji priemonė –
suėmimas. Pagal BPK 121 straipsnio 2 dalį kardomosios priemonės gali būti
skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad
įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Kolegija rėmėsi ir išdėstė Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatas dėl suėmimo (sulaikymo) teisėtumo
vertinimo ir pagrįsto įtarimo, kaip būtinos (sine qua non) suėmimo
(sulaikymo) teisėtumo sąlygos – pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys
(paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui
susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray
v. the United Kingdom, Nr. 14310/88, 1994-10-28; Labita v. Italy, Nr. 26772/95,
2000-04-06). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju Klaipėdos
apygardos prokuratūros 2004 m. kovo 15 d. nutarimu ieškovas pripažintas
įtariamuoju pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą,
jam Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. kovo
15 d. nutartimi skirtas suėmimas; nutartyje konstatuota, kad byloje surinkta
pakankamai faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis P. Š. padarė jam inkriminuojamas veikas: nukentėjusiųjų,
liudytojų parodymai, atpažinimo iš nuotraukų bei vaizdo įrašų protokolai,
specialisto išvada bei kita bylos medžiaga; teismo 2004 m. kovo 16 d. nutartimi
paskirtas suėmimas paliktas galioti, skiriant įtariamajam kardomąją priemonę
(suėmimą) dviem mėnesiams. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 14
d. ir 2004 m. birželio 15 d. nutartimis suėmimo terminas pratęstas atitinkamai
vienam mėnesiui ir dvidešimčiai dienų. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo sprendime padaryta išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo
surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad ieškovas padarė
jam inkriminuotą nusikaltimą; kolegija pažymėjo baudžiamąją bylą nagrinėjusių
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendyje ir nutartyje išdėstytą
nuostatą, kad asmens parodymo atpažinti protokolai pagal BPK 20 straipsnį
apskritai nelaikytini įrodymais; ieškovas, kaip nusikaltimą padaręs asmuo, buvo
įvardytas po to, kai nukentėjusiam J. S. ir nepilnametei
liudytojai K. Š. buvo parodytos ieškovo, kaip nusikaltimą
padariusio asmens, nuotraukos, atliekant asmens parodymo atpažinti procesinį
veiksmą. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu ieškovo kaltę jam inkriminuojamo
nusikaltimo padarymu patvirtinantys įrodymai buvo gauti, pažeidžiant įstatymų
nustatytus reikalavimus, šie pažeidimai nėra formalūs, bet susiję su galimybe
ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis vertinti kaip objektyvius ir patikimus
ieškovo kaltę patvirtinančius įrodymus BPK 20 straipsnio prasme, tai
nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo pagrindas konstatuoti, kad, nesant šių
įrodymų, teismas nebūtų turėjęs pagrindo skirti griežčiausios procesinės
prievartos priemonės. Kadangi suėmimo paskyrimą nulėmė duomenys, gauti
pažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos reikalavimus, tuo tarpu, teismui
sprendžiant dėl kardomosios priemonės paskyrimo, nepateikta kitokių įrodymų,
kurie būtų pagrindas įtarti, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą
nusikaltimą, tai ieškovo suėmimas nuo 2004 m. kovo 15 d. iki 2004 m. liepos 8
d., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai pripažintas neteisėtu.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios
instancijos teismo išvadomis, kad asmeniui turi būti atlyginami tie turtiniai
nuostoliai, kuriuos jis patyrė dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių
taikymo. Kolegija sumažino ieškovui pirmosios instancijos teismo priteistą
turtinę žalą nuo 2023 Lt iki 1732,33 Lt, nes laikė, kad ieškovui priteistos
negautos pajamos (darbo užmokestis), netinkamai taikant materialiosios teisės
normas, t. y. neatskaičius pajamų mokesčio, kaip tai buvo nustatyta Lietuvos
Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo
Nr. IX-1007 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 26 punkte. Kolegija nurodė, kad
pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės, atlyginama ir neturtinė žala;
dėl neturinės žalos sprendžiama, vadovaujantis bendrosiomis žalos atlyginimo
sąlygas nustatančiomis teisės normomis (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), taip pat
atsižvelgiant į asmeniui pareikšto kaltinimo sunkumą, paskirtos bausmės dydį,
sulaikymo, neteisėto suėmimo laiką, informacijos apie sulaikymą, suėmimą
paskleidimą visuomenėje, įtariamojo ar kaltinamojo elgesį. Pirmosios
instancijos teismo nustatyta 10 000 Lt atlygintina neturtinė žala, kolegijos
vertinimu, teisingai kompensuoja ieškovo patirtus neturtinio pobūdžio praradimus.
Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 2000 Lt atstovavimo išlaidų, kolegijos
vertinimu, nepagrįsti; priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka jų dydį
nustatančius kriterijus (teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu N.
1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už
advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus
dydžio 2 punktą), taip pat CPK
98
straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimų prie kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas Lietuvos Respublika,
atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) prašo panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
rugsėjo 14 d. nutartį dėl tos dalies, dėl kurios ieškovui iš atsakovo Lietuvos
valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,
priteista 1732 Lt turtinės žalos atlyginimo, taip pat Klaipėdos apygardos
teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą dėl to dalies, dėl kurios ieškovui iš
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos, priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt
išlaidų advokato pagalbai atlyginti, dėl šios dalies priimti naują sprendimą,
kuriuo ieškinį atmesti, dėl kitos dalies sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos,
pareiškimais prisideda prie kasacinio skundo. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais teisiniais argumentais:
1. Dėl ieškinio turinį, taip pat ieškinio dalyko arba
pagrindo pakeitimą nustatančių CPK normų pažeidimo. Ieškinys turi atitikti bendruosius ir
specialiuosius reikalavimus (CPK 115 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalis); jame
turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą
(faktinis ieškinio pagrindas, CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir ieškovo
reikalavimas (ieškinio dalykas, CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas);
ieškinys apibrėžia nagrinėjamos bylos ribas. Šiuo atveju apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas ieškinyje ir rengiantis
bylos nagrinėjimui, reikalavimus grindė dviem aplinkybėmis; pirma, ieškovo
vertinimu, jis buvo neteisėtai suimtas; antra, pažeista jo teisė į bylos
nagrinėjimą per įmanomai trumpesnį laiką. Suėmimo neteisėtumą jis grindė tuo,
kad buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.
Pradėjus nagrinėti bylą iš esmės, ieškovas papildomai nurodė, kad neteisėti
buvo ne tik suėmimas, bet ir įrodymų rinkimas, nes asmens parodymo atpažinti
veiksmai atlikti, pažeidžiant BPK nuostatas, ir dėl šio pažeidimo jam paskirtas
suėmimas. Tai reiškia, kad suėmimo neteisėtumą ieškovas kildino iš kito
procesinio ikiteisminio tyrimo pareigūnų atlikto veiksmo – parodymo atpažinti,
tačiau, minėta, šios aplinkybės, kaip faktinio ieškinio pagrindo, nenurodė nei
ieškinyje, nei rengiantis bylos nagrinėjimui. Teismas pripažino neteisėtais
ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, atliekant procesinį parodymo atpažinti
veiksmą, tačiau aplinkybė, kuri nebuvo faktinis ieškinio pagrindas ir iki bylos
nagrinėjimo iš esmės nebuvo šiuo pagrindu grindžiama atsiradusi turtinė ir
neturtinė žala, suponuoja išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
CPK 141 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas – CPK 141 straipsnio
2 dalį.
2. Dėl CPK 182 straipsnio pažeidimo. Sutinkant su teismų pozicija, kad ikiteisminio
tyrimo pareigūnų atliktas procesinis parodymo atpažinti veiksmas nėra naujas
ieškinio pagrindas, bet įrodymas, kuriuo buvo įrodinėjamas suėmimo
neteisėtumas, pažymėtina CPK 112 straipsnio 3 punkto
nuostata, pagal kurią procesiniuose dokumentuose, kuriais siekiama pasirengti
žodiniam bylos nagrinėjimui, turi būti nurodomi įrodymai, kuriais šalis
grindžia savo reikalavimus. Šiuo atveju nei ieškovo pateiktuose procesiniuose
dokumentuose, nei rengiantis bylos nagrinėjimui teisme, nenurodyta, kad
ieškovas suėmimo neteisėtumą, nagrinėjant bylą teisme, grįs tuo, jog parodymas
atpažinti buvo atliekamas, pažeidžiant BPK nuostatas. Toks įrodymų pateikimas
nelaikytinas tinkamu CPK 226 straipsnyje nustatyto reglamentavimo aspektu.
Pagal CPK 230 straipsnyje nustatytus reikalavimus parengiamojo
teismo posėdžio metu šalys turi galutinai suformuoti savo reikalavimų ir
atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia
savo reikalavimus. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus CPK 181
straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais. Nagrinėjamoje byloje pirmosios
instancijos teismas grindė suėmimo neteisėtumą įrodymais, kuriais ieškovas
pradėjo remtis, nagrinėjant bylą iš esmės; apeliacinės instancijos teismas
nepašalino pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimo.
3. Dėl suėmimo teisėtumo, CPK 176, 185 straipsnių
pažeidimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinės teismų praktikos
nuostatų taikymo. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl BPK 122 straipsnio 1
dalyje nustatytų suėmimo pagrindų, spręsdami dėl ieškovui skirtos kardomosios
priemonės (suėmimo) teisėtumo, jį vertino tik vienu, t. y. BPK normų nustatytos
asmens parodymo atpažinti tvarkos pažeidimo, aspektu. Tuo tarpu dėl kardomosios
priemonės (suėmimo) turėjo būti sprendžiama, atsižvelgiant į kriterijus, kurių
laikomasi EŽTT ir nacionalinių teismų praktikoje; EŽTT praktikoje pripažįstama,
kad pagrįsto įtarimo, kuris suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar
informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, jog
įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką, buvimas yra būtina (sine
qua non) suėmimo (sulaikymo) teisėtumo sąlyga (Murray v. the United
Kingdom, Nr. 14310/88, 1994-10-28; Labita v. Italy, Nr. 26772/95,
2000-04-06; kt.). Teismui skiriant procesinę prievartos priemonę,
nesprendžiama, ar įtariamasis (kaltinamasis) iš tikrųjų padarė veiką, dėl
kurios jam pareikšti įtarimai; pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, nėra ir
objektyviai negali būti žinoma bylos galutinio rezultato. Šiuo atveju, skiriant
ieškovui suėmimą, buvo įvertinta tai, kad jis bandė išvengti dalyvavimo
procese. Klaipėdos apygardos prokuratūros 2004 m. kovo 15 d. nutarime nurodyta,
kad ieškovas, pamatęs policijos pareigūnus, kurie norėjo jį pristatyti į
Klaipėdos m. VPK, iššoko per buto langą ir pabėgo; buvo paskelbta jo paieška,
sulaikytas 2004 m. kovo 15 d. Skirdamas suėmimą, teismas atsižvelgė į tai, kad
ieškovas buvo anksčiau teistas ir kad Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjama
kita baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas dalyvavimu nusikalstamo
susivienijimo veikloje. Baudžiamojoje byloje esančių netiesioginių įrodymų
visuma leido pagrįstai įtarti, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą
nusikaltimą. Suėmimas suvaržo įtariamojo (kaltinamojo) teises, nustatytas
tarptautiniuose teisės aktuose, tačiau šiuo atveju be teisių suvaržymo nebūtų
pasiekta BPK nustatytų tikslų. Suėmimas buvo taikomas pagrįstai ir teisėtai –
įgalioto asmens motyvuota nutartimi, išnagrinėjus prokuroro prašymą, dalyvaujant
gynėjui. Ši klausimą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pripažino
suėmimą teisėtu ir pagrįstu.
4. Dėl CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo. Bylą nagrinėję teismai nenurodė motyvuotų argumentų,
kodėl ieškovo patirtą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt ir ją priteisė iš
kasatoriaus. Teismas sprendime turėjo vertinti įrodymus, kurių pagrindu jis
padarė išvadą, jog ieškovas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, kad
sumažėjo bendravimo galimybės su pažįstamais ir artimaisiais. Tokie įrodymai teismui
nebuvo pateikti, todėl jie negalėjo būti tiriami. Vadinasi, dėl neturtinės
žalos turėjo būti sprendžiama pagal byloje surinktus įrodymus. Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti, kad ieškovas patyrė
neturtinės žalos ne tik dėl paskirto suėmimo, bet ir dėl to, jog tuo pačiu metu
dėl jo buvo pradėtas kitas baudžiamasis procesas, kuriame jis buvo kaltinamas
dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje ir padarant, organizuojant kitus
nusikaltimus; šio baudžiamojo persekiojimo metu ieškovo teisės ir bendravimo
galimybės taip pat buvo ribojamos – jam buvo paskirtas namų areštas. Teismas
neįvertino, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų
teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą
skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės
pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus
Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v.
Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis
civilinėje byloje S. Š. ir V.
Š. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008).
5. Dėl CPK 93 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas tenkino 11,31 proc. ieškovo
pareikštų reikalavimų (prašė priteisti 6280 Lt turtinės ir 100 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo, priteista 2023 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės
žalos atlyginimo) ir pažymėjo, kad priteisiamos 2000 Lt išlaidos advokato
pagalbai apmokėti, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir patenkintų reikalavimų
dalį; apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo
sprendimą dėl tos dalies, dėl kurios ieškovui iš kasatoriaus priteistas
turtinės žalos atlyginimas, jį sumažino iki 1732 Lt, tačiau laikė, jog yra
pagrįstos pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistos 2000 Lt bylinėjimosi
išlaidos. Bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai pažeidė CPK 93 straipsnio 2
dalį, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai
teismo patenkintų reikalavimų daliai.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti
nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus, priteisti
ieškovui bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Ieškovas laiko, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK 141 straipsnio 1 dalies
pažeidimo yra nepagrįsti, nes, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos
teismas, kasatorius galėjo teikti savo motyvus ir juos pagrindžiančius įrodymus,
jeigu nesutiko su ieškovo argumentais, kuriais jis grindė ieškinio pagrindą.
Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai pasisakė dėl teisėsaugos
institucijų veiksmų teisėtumo vertinimo, aiškiai nurodė, kad, sprendžiant dėl
suėmimo skyrimo, vadovaujamasi ne tik BPK normomis, bet ir Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktikos nuostatomis. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo
argumentais, kad esą jis savo veiksmais prisidėjo prie to, jog būtų skirtas
suėmimas ir dėl neturtinės žalos atsiradimo; teismo teisingai išspręsta dėl
neturtinė žalos ir jos dydžio, kuris negali būti mažinamas, taip pat dėl
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl suėmimo teisėtumo, CPK 176, 185 straipsnių taikymo,
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinės teisės teismų praktikos nuostatų
taikymo
Valstybės atsakomybė už žalą,
atsiradusią dėl neteisėto procesinio veiksmo baudžiamajame procese, nustatyta
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų
neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka. Iš ieškovo P. Š. ieškinio pareiškimo
matyti, kad jis savo reikalavimus grindė dėl nepagrįstai pareikšto įtarimo ir
kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, 135
straipsnio 2 dalies 8 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taip pat jo
teisės į tinkamą procesą pažeidimo dėl nepagrįsto griežčiausios kardomosios
priemonės – suėmimo (nuo 2004 m. kovo 15 d. iki 2004 m. liepos 8 d.) paskyrimo,
baudžiamosios bylos neištyrimo ir neišnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią
laiką.
Kasatorius Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo
ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos, laiko, kad bylą nagrinėję teismai
nepasisakė dėl BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatytų suėmimo pagrindų, nors
turėjo spręsti, atsižvelgdami į kriterijus, kurių laikomasi Europos Žmogaus
Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktikoje.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo
argumentu, nes apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisėsaugos
institucijų veiksmų teisėtumo vertinimo, aiškiai nurodė, kokios aplinkybės buvo
vertinamos ir įvertintos, kokiomis procesinėmis teisės normomis buvo
vadovaujamasi sprendžiant dėl kardomosios priemonės (suėmimo) skyrimo, kur buvo
analizuojamas suėmimo skyrimo pagrįstumas BPK bei Konvencijos kontekste.
Teismai suėmimo paskyrimo bei pratęsimo teisėtumo vertinimą atliko,
neapsiribodami tik šalių teiginiais šioje civilinėje byloje, bet ir
baudžiamosios bylos Nr. 1-23-113/2005 m. duomenų pagrindu. Suėmimo teisėtumą
ieškovo atžvilgiu bylą nagrinėję teismai aiškinosi tiek nacionalinės teisės,
tiek ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu.
Konvencijos 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris yra
sulaikymo ar suėmimo auka, pažeidžiant šio straipsnio nuostatas, turi teisę į
nuostolių atlyginimą.
Žmogaus teisė į laisvę yra viena pagrindinių žmogaus teisių
ir laisvių (Konstitucijos 20 straipsnis), kuri, kaip nustatyta Konvencijos 5
straipsnyje, gali būti tik šio straipsnio 1-4 dalyse nurodytais pagrindais ir
tvarka. Sprendžiant klausimą, ar ieškovo suėmimas teisėtas, būtina vadovautis
ne tik BPK, bet ir Konvencijos 5 straipsniu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktika, suformuota aiškinant ir taikant Konvencijos 5 straipsnį. Suėmimo
teisėtumas pagal nacionalinę teisę savaime nesuponuoja suėmimo teisėtumo pagal
Konvencijos 5 straipsnį. Taikant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, svarbu tai,
koks suėmimo terminas gali būti pripažintas priimtinu (protingu). Europos
Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad šis klausimas turi būti sprendžiamas
atsižvelgiant į tai, jog kalbama apie vienos iš pagrindinių žmogaus
teisių – teisės į laisvę – ribojimą. Sprendžiant klausimą, ar suėmimo laikas
buvo protingas, ar ne, būtina vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose
suformuluotais kriterijais.
Baudžiamojoje byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kad
ieškovas buvo nusikaltimo vietoje nusikaltimo padarymo metu, o bylą nagrinėję
teismai ieškovo suėmimo teisėtumą aiškinosi ir analizavo ne tik BPK, bet ir
Konvencijos kontekste, todėl šis kasacinio skundo argumentas, teigiant apie
bylą nagrinėjusių teismų sprendimų priėmimą nesilaikant visų kriterijų,
nustatytų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ir nacionalinių teismų
praktikoje, bei teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą, nepagrįstas.
Dėl
ieškinio dalyko ir pagrindo, CPK 141 straipsnio taikymo
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai peržengė
ieškinio ribas, nes ieškovas jam paskirtos kardomosios priemonės (suėmimo)
neteisėtumą grindė tuo, jog jis buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo
padarant nusikalstamas veikas, tačiau, pradėjus nagrinėti bylą iš esmės, jis
pakeitė ieškinio pagrindą ir suėmimo neteisėtumą kildino iš parodymo atpažinti
neteisėtumo, t. y. pažeidžiant BPK nuostatas atlikto procesinio veiksmo.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu šį kasacinio skundo
argumentą ir pažymi, kad ieškovas nekeitė ieškinio dalyko, o ieškinio pagrindą
papildė, todėl nėra pagrindo konstatuoti CPK 141 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu išdėstė išsamius motyvus, su
kuriais nėra pagrindo nesutikti. Būtinumą nagrinėjamoje byloje įvertinti
ieškovui paskirtos kardomosios priemonės (suėmimo) teisėtumą lėmė ieškinyje
nurodytas ieškinio pagrindas, kuris, minėta, nebuvo pakeistas.
Dėl
CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateikta neturtinės žalos
samprata. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau
civilinė teisė jas gina turtiniais būdais, o neturtinė žala įvertinama ir
atlyginama pinigais. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime yra
konstatavęs, kad žalos atlyginimas įvairiose valstybės funkcijų vykdymo srityse
gali būti reguliuojamas skirtingai. Pabrėžta ir tai, kad įstatymuose expressis
verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti)
atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą –
atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui
valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės
ir (arba) moralinės žalos dydį, ir, vadovaujantis teise, inter alia
nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti
teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.
Nustatant neturtinės žalos dydį, svarbu tai, kad neturtinės
žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ir
integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinė žala yra bendrieji
nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjimas; jis pagal teisiškai
reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą nustatomas teismo. Taigi
priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės
žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto
paskirtį – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus
išgyvenimus, nepatogumus (CK 6.250 straipsnis). Materialios kompensacijos už
moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias sąlygas iš naujo sukurti tai, ko
negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai
niekas – pinigai ar materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo
2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo pareiga yra
nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus,
praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau
kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje K. A. v.
Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos
įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti
nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo
ir protingumo imperatyvus. Apeliacinės instancijos teismas pagal konstatuotą
bylose teisiškai reikšmingų kriterijų visumą atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu
atveju dėl neteisėto P. Š. suėmimo buvo apribota laisvė
nuo 2004 m. kovo 15 d. iki 2004 m. liepos 8 d., dėl ko šis neabejotinai patyrė
nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, todėl laikė, jog pirmosios instancijos
teismo nustatytas 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250
straipsnio 2 dalyse įtvirtintus neturtinės žalos nustatymo kriterijus, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose.
Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą
neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis
civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė,
atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr.
3K-3-196/2007; 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A.
N. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos
generalinės prokuratūros ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-7-7/2007), taip pat Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktiką (bylose prieš Lietuvą), teisėjų kolegija konstatuoja,
kad 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas atitinka sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo principus, todėl apeliacinė instancijos teismo
nutartis paliekama nepakeista.
Dėl
CPK 93 straipsnio taikymo
Tenkinant ieškinį iš dalies, ieškovui priteistos
bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į visus vertinimo kriterijus: bylos
apimtį, sudėtingumą, atstovavimo veiksmus ir kt. (Teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse
bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio). Už teisinę pagalbą ieškovui pirmosios
instancijos teismo priteista 2000 Lt, apeliacinės instancijos – 1100 Lt; tokios
išlaidos atitinka Rekomendacijų nuostatas.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, už kurio
surašymą turėjo 1210 Lt išlaidų advokato
pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti iš kasatoriaus. Byloje pateiktas
ieškovo išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2010 m. sausio 15 d. pinigų priėmimo
kvitas Nr. 558909. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš
antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios
bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne
didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos
pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse
bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą maksimalaus dydžio, įvertinusi prašymo argumentus, pažymi, kad
nagrinėjamoje byloje ieškovo patirtos išlaidos už advokato suteiktą teisinę
paslaugą, šiam surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlygintinos iš dalies,
t. y. priteisiant 500 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme
atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93 straipsniais, 359 straipsnio 1
dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo
14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos
Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, į. k. (duomenys
neskelbtini), įstaigos adresas: Gedimino pr. 30/1, LT–01104 Vilnius, a. s.
Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, ieškovui P. Š., a. k. (duomenys neskelbtini)
500 Lt (penkis šimtus litų) Lt bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos
teisme atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Česlovas
Jokūbauskas
Juozas
Šerkšnas