Civilinė byla Nr. 2A- 247/2009
Procesinio
sprendimo kategorija 63.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NuTartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės
Piškinaitės ir Donato Šerno,
sekretoriaujant
Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant
ieškovui G. P.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-742-560/2008 pagal ieškovo G. P. ieškinį
atsakovams V. M. ir A. M., tretieji asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, R. P., dėl
skolos ir palūkanų priteisimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
Ieškovas G. P.
kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (1 t. b. l. 2-6, 32-33, 192-196),
prašė priteisti iš atsakovų V. M. ir A. M. solidariai 198 000 Lt
skolą, iš atsakovo V. M. - 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą
sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš
atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas, pripažinti negaliojančia 2006 m.
spalio 19 d. UAB „Era“ akcijų perleidimo sutartį. Ieškovas nurodė, jog įvairiomis
sumomis paskolino atsakovui V. M. 208 000 Lt. 2001 m. gegužės 1 d.
šalys pasirašė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog ieškovas paskolino
atsakovui 208 000 Lt iki 2001 m. lapkričio 1 d. Atsakovas paskolos
negrąžino. Paskolos sutartimi atsakovas V. M. skolintos pinigų sumos
grąžinimą garantavo savo asmeniniu turtu ir jam tenkančia šeimos turto dalimi. Ieškovas
kreipėsi į teismą dėl dalies skolos, 10 000 Lt išieškojimo ir Vilniaus rajono
apylinkės teismas 2007 m. liepos 9 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino. Šio
teismo sprendimo vykdymo metu, antstolė informavo, kad skolos išieškojimas yra apsunkintas,
kadangi paskutinis skolininko turtas, kuriuo būtų galima padengti įsiskolinimą,
buvo UAB „Era“ akcijos bei po atsakovo skyrybų su A. M. buvusiai
sutuoktinei perduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas
taip pat nurodė, kad atsakovas žinojo, jog perleidęs turtą jis negalės
atsiskaityti su ieškovu, nes kito turto neturi. Ieškovas mano, kad UAB „Era“
akcijų perleidimo sutartis sudaryta tarp atsakovo ir R. P. buvo tariamas
sandoris, sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių.
Atsakovas, kaip ir anksčiau, tebedirba UAB „Era“ vadovu. Šis sandoris pažeidžia
ieškovo, kaip V. M. kreditoriaus, interesus, todėl akcijų perleidimo
sandoris negalioja ir pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas. Ieškovo teigimu,
atsakovui V. M. suteikta paskola buvo naudojama šeimos poreikiams tenkinti,
todėl skolos suma priteistina iš abiejų atsakovų solidariai.
Vilniaus
apygardos teismas 2008 m. spalio 2 d. sprendimu
ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. M. ieškovo G. P.
naudai 198 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą
sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atitinkamai
paskirstė bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas priėmė
ieškovo G. P. atsisakymą nuo reikalavimo pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 21
d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, sudarytą tarp V. M. ir A. M.,
ir bylą šioje dalyje nutraukė, grąžino ieškovui už šį reikalavimą sumokėto
žyminio mokesčio dalį. Sprendime teismas nurodė, kad:
1. Paskoliniai
santykiai tarp šalių susiformavo dar 1997 metais. 1997 m. kovo 14 d. šalys
sudarė ir notariškai patvirtino paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino
atsakovui 16 000 Lt (t. 1, b. l. 100). 1998 m. spalio 5 d. atsakovas
pasiskolino iš ieškovo 307 600 Lt (t. 1, b. l. 95). 1997 m. rugpjūčio 5
d. ir 1998 m. kovo 5 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymo protokolus (t.
1, b. l. 101, 162-164), kuriuose numatė terminus, iki kurių atsakovas turėtų
grąžinti paskolintas pinigų sumas ieškovui. Teismo teigimu, šie dokumentai
įrodo, jog ieškovas skolino pinigus būtent atsakovui, o ne UAB „Lignoris“,
visas sutartis ir tarpusavio susitarimus atsakovas pasirašinėjo kaip fizinis
asmuo, o ne kaip bendrovės vadovas.
2. 2001 m.
vasario 19 d. atsakovas parašė įgaliojimą (t. 1, b. l. 104), kuriuo įgaliojo
ieškovą tvarkyti visus reikalus, susijusius su atsiskaitymais už atsakovui
priklausančių patalpų pardavimą, ir pervesti į savo paties sąskaitą
208 000 Lt, t. y. būtent tokią pinigų sumą, kokia ir buvo numatyta vėliau,
2001 m. gegužės 1 d. tarp šalių sudarytoje paskolos sutartyje. Ši aplinkybė,
teismo teigimu, rodo, kad atsakovas netiesiogiai pripažino, jog yra skolingas
ieškovui 208 000 Lt.
3. 2001 m.
gegužės 1 d. šalių sudarytos paskolos sutarties turinys ir forma visiškai
atitinka įstatymo reikalavimus. Teismo teigimu, sutartyje nurodytas žodis
„pasiskolinau“ reiškia, kad pinigai pagal šią sutartį atsakovui buvo perduoti.
Aplinkybė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti ne tuo pačiu metu, kai buvo
pasirašoma paskolos sutartis, neįrodo, jog pinigai nebuvo perduoti iš viso. Paskolos
sutartis nėra nuginčyta, todėl atsakovas pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį privalo
grąžinti gautą paskolą jos davėjui. Įvertinęs dalies paskolos priteisimo
įsiteisėjusiu teismo sprendimu faktą, teismas sprendė, kad atsakovas turi
pareigą grąžinti ieškovui 198 000 Lt paskolos. Kadangi abi sandorio šalys
yra fiziniai asmenys, todėl, nustatydamas procesinių palūkanų dydį, teismas taikė
CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas.
4. Ieškovas
teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad atsakovo
pasiskolinta pinigų suma būtų panaudota šeimos poreikiams tenkinti (CPK 178
str.). Remdamasis atsakovų išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nėra
jokio pagrindo abejoti, jog A. M. apie paskolas nieko nežinojo ir kad skolinti
pinigai šeimos poreikiams tenkinti nebuvo naudojami. Teismas sprendė, kad
apylinkės teisme pareikštame ieškinyje dėl 10 000 Lt skolos priteisimo bei
nagrinėjamoje byloje pradiniame ieškinyje paskolos grąžinimo reikalaudamas tik
iš atsakovo V. M., ieškovas netiesiogiai patvirtino, kad paskoliniai santykiai
egzistavo tik tarp ieškovo ir atsakovo, todėl pagrindo taikyti solidariąją
atsakomybę nėra.
5. Teismas
nustatė, kad UAB „Era“ akcijų perleidimo sutartis sudaryta tarp atsakovo ir R.
P. yra įvykdyta, šalys pagal šią sutartį yra atsiskaičiusios, atsakovas 2006 m.
spalio 13 d. raštu pranešė VĮ Registrų centrui apie dalies akcijų perleidimą
fiziniam asmeniui (t. 1, b. l. 37). Teismas sprendė, kad tarp atsakovo ir
trečiojo asmens sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo tariamas
sandoris, nes sutartyje buvo išreikšta tikroji šalių valia, atsakovui nebuvo
draudžiama perleisti dalį turimų akcijų kitam asmeniui, sandoris buvo
atlygintinis ir yra pilnai įvykdytas, todėl pripažinti jį negaliojančiu pagal
CK 1.86 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų,
kad trečiasis asmuo R. P., sudarydamas minėtą sandorį, buvo nesąžiningas. Remdamasis
trečiojo asmens paaiškinimais, teismas nustatė, kad R. P. apie atsakovo skolas
ieškovui nežinojo, po akcijų įsigijimo investavo į bendrovę, todėl jos mokumas
ženkliai padidėjo. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog, perleidęs 50
procentų bendrovės akcijų, atsakovas tapo nemokus, todėl nepripažino ginčijamo
sandorio negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
Apeliaciniu
skundu atsakovas V. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008
m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš jo ieškovui
G. P. 198 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą
sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi
išlaidas panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi
išlaidas. Apelianto teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, priimtas netinkamai ištyrus visus
faktus ir reikšmingas bylos aplinkybes. Atsakovas skunde nurodo, kad:
1. Vertindamas
tarp šalių susiklosčiusius santykius ir sudarytas paskolos sutartis, teismas
neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, t. y. į tai, kad lėšos buvo
paskolintos ne asmeninėms reikmėms, o verslui vystyti.
2. Paskolos teisiniuose santykiuose pinigų perdavimo faktą
turi įrodyti paskolos davėjas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kada ir kokią
sumą perdavė atsakovui. Teismas
nustatė, jog pats ieškovas neneigė, kad 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties pasirašymo
metu atsakovui pinigų neperdavė. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino.
3. 1996 metais atsakovas įsigijo 50 procentų UAB „Lignoris“ akcijų. Atsakovo
prašymu, 1997 metų pradžioje V. B. sutiko
suteikti UAB „Lignoris“ 34 000 JAV dolerių paskolą įmonės veiklos finansavimui,
apyvartos padidinimui ir žaliavos pirkimui. Dalį šios sumos atsakovas priėmė ir įnešė į UAB „Lignoris“ sąskaitą, o
kitą dalį priėmė UAB „Lignoris“
direktorius, kuris ir vykdė žaliavos pirkimą. 1998 metais UAB „Lignoris“ nesugebėjo išsilaikyti rinkoje ir nutraukė savo
veiklą. Dėl UAB „Lignoris“ suteiktos paskolos V. B. kreipėsi į atsakovą ir nurodė, jog dalis įmonei paskolintų lėšų
priklauso ieškovui. Tam, kad būtų užtikrintas įmonei suteiktos paskolos
grąžinimas, UAB „Lignoris“ ir ieškovas
pasirašė paskolos sutartį. Paskolos
sutartis tomis pačiomis sąlygomis buvo pasirašyta pakartotinai 2001 m. gegužės 1 d. Šios, V.
B. patvirtintos aplinkybės įrodo, kad
34 000 JAV dolerių paskolos gavėjas buvo UAB „Lignoris“.
4. Pirmosios
instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų dėl ginčo paskolos sutarties,
kaip apsimestinio sandorio, sudaryto kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 str.).
Pagal 2001 m. gegužės 1 d.
paskolos sutartį pinigai atsakovui neperduoti, šiuo sandoriu yra pridengiamas paskolos sutarties su
UAB „Lignoris“ sudarymas, todėl šio niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio
sandorio faktą pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti ex officio (CK 1.78
str.).
5. Ieškovas su tapačiu ieškiniu jau kreipėsi į Vilniaus
rajono apylinkės teismą, byla išnagrinėta ir teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl teismas turėjo
atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str., 2 d., 4 p.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
atsakovė A. M. prašo skundą tenkinti ir priteisti iš ieškovo atsakovei
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo,
kad nėra jokio pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę. Atsakovės teigimu,
teismas netinkamai įvertino 2001 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį, pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias
sutartinius paskolinius teisinius santykius. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu,
paaiškėjus, kad apeliantas dalį paskolos yra grąžinęs V. B., ieškovas pareiškė
norą sumažinti ieškinio reikalavimą. Teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, jos
nevertino ir keisti ieškinio dalyko ieškovui neleido.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
ieškovas G. P. prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime teigia, kad skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, jog ieškovas ir
UAB ,,Lignoris“ pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią buvo įkeistas
miškovežis. Ieškovo teigimu, tokios sutarties jis nepasirašė, o minėtą
aplinkybę patvirtinančių duomenų apeliantas nepateikė. 1997 m. kovo 14 d.
paskolos sutartimi atsakovas pasiskolino iš ieškovo 16 000 Lt ir įkeitė UAB
„Era“, kurios direktoriumi buvo atsakovas, o ne UAB „Lignoris“, priklausantį
miškovežį.
Apeliacinis skundas
atmestinas.
Bylos
nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir
teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas
(CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina
teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir
neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra
skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas
tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo
iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti
analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme
nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė
(CPK 329 str.).
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias
kilusiam ginčui išspręsti, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis
CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės
teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias
materialinės teisės normas ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir
pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Bylos duomenimis
nustatyta, kad notarine tvarka patvirtinta 1997 m. kovo 14 d. paskolos
sutartimi ieškovas G. P. paskolino atsakovui V. M. iki 1997 m. rugsėjo 14 d.
16 000 Lt (t. 1, b. l. 100). Šios sutarties užtikrinimui šalys ta pačią
dieną sudarė turto įkeitimo sutartį, pagal kurią atsakovas įkeitė ieškovui UAB
,,Era“ nuosavybės teise priklausantį krovininį automobilį (t. 1, b. l. 99).
1997 m. rugpjūčio 5 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų protokolą,
kuriame nurodė, kad bendra ieškovo atsakovui suteikto kredito suma yra 29 500
JAV dolerių, o nesumokėtos palūkanos sudaro 5 159,72 JAV dolerių, kuriuos
atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui iki 1997 m. gruodžio 30 d. (t. 1, b. l.
101). Šiame šalių patvirtintame atsiskaitymų protokole (lentelė Nr. 1)
detalizuotas paskolos suteikimas, t. y. nurodyta, kad iki 1997 m. rugpjūčio 5
d. ieškovas atsakovui paskolino: 1997 m. kovo 14 d. - 4 000 JAV dolerių, 1997
m. balandžio 30 d. - 16 500 JAV dolerių, 1997 m. gegužės 14 d. - 4 000 JAV
dolerių, 1997 m. gegužės 16 d. – 1 000 JAV dolerių, 1997 m. gegužės 19 d. – 1
000 JAV dolerių, 1997 m. birželio 10 d. – 3 000 JAV dolerių. 1998 m. vasario 3
d. sudarytu garantiniu įsipareigojimu atsakovas vienašališkai įsipareigojo
ieškovo suteiktą 43 000 JAV dolerių kreditą grąžinti iki 1998 m. birželio 1 d.
(t. 1, b. l. 102). 1998 m. kovo 5 d. šalys sudarė dar vieną tarpusavio
atsiskaitymų protokolą, kuriuo atsakovas įsipareigojo iki 1998 m. birželio 5 d.
grąžinti ieškovui bendrą 48 443,52 JAV dolerių skolą ir šalių sutartas
palūkanas (t. 1, b. l. 161-162, 163-164). 1998 m. spalio 5 d. sudarytoje sutartyje
nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 307 600 Lt iki 1998 m. lapkričio
5 d. (t. 1, b. l. 95). 2001 m. gegužės 1 d. G. P. ir V. M. sudarė paskolos
sutartį, kurioje nurodė, kad ieškovas paskolino atsakovui iki 2001 m. lapkričio
1 d. 52 000 JAV dolerių (208 000 Lt) (civ. b. Nr. 2-941-577/07, b. l.
6). Nustatytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad byloje
nėra konkrečių įrodymų, pagrindžiančių paskolai perduotų pinigų kiekį ir laiką.
Nustatytu
terminu atsakovas paskolos negrąžino, todėl, remdamasis 2001 m. gegužės 1 d.
paskolos sutartimi, 2006 m. spalio 31 d. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas
priteisti iš atsakovo 10 000 Lt. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m.
liepos 9 d. sprendimu už akių šis ieškinys buvo patenkintas (Civ. b. Nr.
2-941-577/07, b. l. 61). Apeliaciniame skunde, atsakovas teigia, kad
nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra tapatus ieškiniui, pareikštam Vilniaus
rajono apylinkės teisme jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-941-577/07,
todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas atsisako
priimti ieškinį kai yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas
dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šia
norma įstatymų leidėjas siekia, kad vienoje byloje nebūtų priimami keli
sprendimai, t. y. nustato draudimą tapačius reikalavimus nagrinėti teisme
pakartotinai. Tapačiais ieškiniais gali būti pripažįstami tik kai visiškai
tapatūs visi trys ieškinio elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis
ieškinio pagrindas. Nesutampant nors vienam iš šių elementų, ieškiniai
nelaikomi tapačiais. Ieškinio dalykas yra reikalavimas,
kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Išnagrinėtoje
civilinėje byloje Nr. 2-941-577/07 Vilniaus rajono apylinkės teismas patenkino
ieškovo G. P. reikalavimą priteisti iš atsakovo 10 000 Lt sumą 2001 m. gegužės
1 d. sutarties dėl 208 000 Lt paskolos suteikimo pagrindu. Iš nagrinėjamoje
byloje pareikšto ieškinio matyti, kad ieškinio pagrindu nurodoma ta pati
paskolos sutartis, tačiau reikalavimas reiškiamas dėl likusios negrąžintos
paskolos dalies - 198 000 Lt priteisimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija
neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu dėl būtinumo taikyti CPK 137
straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas.
Atsiliepime į
ieškinį ir apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad 2001 m. gegužės 1 d.
paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 str.), kadangi tikrasis
paskolos gavėjas buvo ne atsakovas, o UAB ,,Lignoris“. Atsakovas taip pat
nurodo, kad iki 1997 metų pabaigos UAB ,,Lignoris“ gavo 34 000 JAV dolerių
paskolą iš V. B., kuris tik vėliau atsakovui pranešė, jog dalis paskolintų
pinigų priklausė ieškovui. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas
privalėjo ex officio konstatuoti ginčo paskolos sutarties, kaip niekinio
sandorio faktą. Su tokia apelianto pozicija sutikti nėra pagrindo. CK 1.78
straipsnio 5 dalis numato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio
sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Ši
teisės norma nereiškia, kad bylos šalis, siekdama sandorio pripažinimo
negaliojančiu, neturi reikšti tokio pobūdžio reikalavimo. Nagrinėjamos bylos
atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva konstatuoti
niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes, nes pagal byloje esančius
duomenis nėra akivaizdu, kad ginčo paskolos sutartimi buvo pridengtas kitas,
tikrąją šalių valią išreiškiantis sandoris.
2000 m. CK
1.78 - 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl
sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam
kodeksui. Tais atvejais, kai ginčijami sandoriai yra sudaryti iki 2000 m. CK
įsigaliojimo, jų negaliojimą reglamentuoja 1964 m. CK normos, nustatančios
sandorių negaliojimo atvejus, tvarką. 1964 m. CK 52 straipsnyje nustatyta, kad
sandoriui, sudarytam, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios
tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
yra išaiškinęs, jog apsimestinio sandorio atveju iš esmės yra sudaromi du
sandoriai - apsimestinis (pridengiantis), kuris negalioja nuo sandorio sudarymo
momento, ir tikrasis (pridengiamasis), kuris vertinamas pagal tikrąją, o ne
pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-7-438/2002). Šis sandoris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su
statytiniu ir teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji
sandorio šalis). Pažymėtina tai, jog siekiant pripažinti sandorį apsimestiniu
būtina nustatyti sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų, valią ir ketinimus
pridengti vieną sandorį kitu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m.
balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001).
Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktų buvimą tenka asmeniui, prašančiam
sandorį pripažinti negaliojančiu, nagrinėjamoje byloje - atsakovui (CPK 178
str.). Kaip jau minėta, pagrindinės 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties,
kurią atsakovas prašo pripažinti negaliojančia, šalys buvo ieškovas G. P. ir
atsakovas V. M.. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas siekė sudaryti
su atsakovu apsimestinį sandorį, t. y. kad faktiškai siekė sudaryti paskolos
sutartį ne su atsakovu, o su UAB ,,Lignoris“. Teisėjų kolegijos nuomone,
šaliai, siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos
ginčijamo sandorio šalies (atsakovo V. M.) ar trečiųjų asmenų, nebuvusių
ginčijamo sandorio šalimi, valios ydingumo. Kadangi paskolos sutarties šalys
yra dvi, todėl būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį (Lietuvos
apeliacinio teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimas, priimtas civilinėje
byloje Nr. 2A-239/2006). Nesant įrodymų apie G. P. valią sudaryti
apsimestinį sandorį, nėra ir pagrindo pripažinti 2001 m. gegužės 1 d. paskolos
sutartį apsimestine.
Apeliacinio
skundo argumentai, kad ieškovas suteikė paskolą ne atsakovui, o bendrovei
„Lignoris“, yra neįrodyti (CPK 178 str.), o liudytojo V. B. parodymai (t. 2, b.
l. 36-37) nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos, rašytiniais
įrodymais pagrįstos aplinkybės, kad paskoliniai santykiai buvo susiklostę tarp
ieškovo ir atsakovo. Beje, 1998 m. kovo 5 d. tarpusavio atsiskaitymų protokole
ir 1998 m. spalio 5 d. sutartyje, atsakovas prisiėmė pareigą atsakyti
kreditoriui savo turtu (t. 1, b. l. 95, 161-162).
G. P. ir V. M.
ginčo sutartį sudarė 2001 m. gegužės 1 d., t. y. iki naujo 2000 m. Civilinio
kodekso įsigaliojimo (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.), paskola turėjo būti
grąžinta iki 2001 m. lapkričio 1 d., kai jau galiojo 2000 m. Civilinis
kodeksas. Pagal ginčo paskolos sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų galiojimo metu
esantį paskolos santykių teisinį reglamentavimą, paskolos sutartimi paskolos
davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas
įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą nustatytu laiku ir
tvarka (1964 m. CK 291 str. 1 d., 2000 m. CK 6.870 str. 1 d., 6.873 str. 1 d.).
Taigi paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, kuris sudaromas esant išreikštai
dviejų šalių valiai. Pažymėtina tai, kad paskolos sutartis yra realinė, todėl
laikoma sudaryta ne nuo jos sudarymo (valios išraiškos) dienos, o nuo pinigų
perdavimo momento. Iš byloje esančios 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties
matyti, kad paskolos sutarties šalys yra fiziniai asmenys ieškovas G. P. ir
atsakovas V. M.. Iš byloje pateiktų paskolinius šalių santykius įrodančių
dokumentų matyti, kad 29 500 JAV dolerių paskola atsakovui buvo perduota
dalimis laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 14 d. iki 1997 m. birželio 10 d. Vėliau, 1998
m. kovo 5 d. sudarytame atsiskaitymo protokole, šalys tikslino bendrą paskolos
sumą ir nurodė, kad skola sudaro 34 659,72 JAV dolerių, o palūkanos – 13 783,80
JAV dolerių, iš viso 48 443,52 JAV dolerių. 1998 m. spalio 5 d. sutartimi
šalys dar kartą patikslino skolos sumą ir nurodė, kad atsakovas skolingas
ieškovui 76 900 JAV dolerių (arba 307 600 Lt). Bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme
metu, ieškovas patvirtino, kad atsakovas iš dalies atsiskaitė su ieškovu, todėl
2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutartyje šalys nurodė, kad atsakovo skola
ieškovui sudaro 52 000 JAV dolerių (208 000 Lt). Aplinkybės, kad 2001
m. gegužės 1 d. sutarties sudarymo metu pinigai faktiškai nebuvo perduoti,
šalys neginčija. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia,
kad minėta sutartimi buvo pakartotinai įforminti paskoliniai šalių santykiai,
kurie tęsėsi nuo 1997 metų. Sutartyje yra aiškiai išreikšta šalių valia – V. M.
pasiskolino iš G. P. 208 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2001 m.
lapkričio 1 d. Be to, šiuo dokumentu yra įformintas ne pirmas šalių susitarimas
dėl paskolos suteikimo. Pastebėtina, kad atsakovas yra verslininkas, turintis
pakankamai žinių ir patirties, todėl pasirašydamas paskolos sutartis galėjo ir
turėjo suvokti, kad sudarytomis sutartimis jis patvirtina pinigų pasiskolinimo
faktą, bei asmeniškai, kaip fizinis asmuo, įsipareigoja juos grąžinti
atitinkamais terminais.
Teisėjų
kolegijos nuomone, apeliantas netinkamai aiškina įrodinėjimo pareigą. Pagal
bendrą taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į CK 6.875
straipsnio 1 dalį, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jei
jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta
sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas, nagrinėjamoje
byloje – atsakovas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismui pateikta 2001 m.
gegužės 1 d. paskolos sutartis yra patvirtinta paskolos davėjo (ieškovo) ir
paskolos gavėjo (atsakovo). Pasirašydamas sutartį, atsakovas patvirtino, kad
pasiskolino iš ieškovo 208 000 Lt iki 2001 m. lapkričio 1 d. Teisėjų kolegijos
nuomone, byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad atsakovui paskolos
suma nebuvo perduota, todėl darytina išvada, kad šios aplinkybės atsakovas
neįrodė. Nagrinėjamoje byloje paskolos sutartis nėra nuginčyta, o jos forma bei
turinys atitinka įstatymų reikalavimus (CK 6.871 str. 1 d.).
Atsižvelgdama
į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
sprendžia, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir
pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą
(CPK 263 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybės naudai priteistinos 17
Lt dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės
instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
V. M. 17 Lt (septyniolika litų) bylinėjimosi
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos
teisme, valstybei.
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Nijolė Piškinaitė
Donatas Šernas