Administracinė byla Nr. eA-2519-662/2023

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Y. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 23S38645; 2) panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 23S59138; 3) panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23S61101 (skunde nurodytas Nr. 23S38645 laikytinas rašymo apsirikimu); 4) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2021 m. gegužės 17 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas 2023 m. sausio 26 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas dėl pareiškėjo priėmė tris susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui: 2023 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 23S38645 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1); 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 23S59138 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 2); 2023 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 23S61101, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir uždrausta ir apsigyventi 3 metus (toliau – ir Sprendimas 3).

3.       Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas, priimdamas sprendimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta informacija. Tiek atsakovas, tiek VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui siejo su pareiškėjo atsakymu į klausimyne pateiktus klausimus pareiškėjui nurodžius, kad jis 2009–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, todėl yra pagrindas konstatuoti jo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas 1 ir Sprendimas 3 motyvuojami tuo, kad pareiškėjas, 2009–2020 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutiko, paaiškino, kad 2006 m. įstojo į mokymo įstaigą Salihorsko valstybinę kalnakasybos ir chemijos kolegiją, Gamtinių ir žmogaus sukeltų ekstremalių situacijų prevencijos ir likvidavimo fakultetą, šią kolegiją baigė 2009 m. Nuo 2009 m. liepos mėn. pradėjo tarnybą ir dirbo ugniagesio gelbėtojo pareigose įvairiose pozicijose. 2020 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjas buvo priimtas į bendrovės „Girteka Logistics“ CE kategorijos vairuotojo pareigas, ten dirbo iki 2023 metų gegužės mėnesio. 2020 m. liepos 28 d. pareiškėjui išduota nacionalinė viza, o 2021 m. liepos 7 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metų laikotarpiui, galiojęs iki 2023 m. gegužės 17 d. Vien tai, kad asmuo dirbo gaisrininku, nerodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jos vykdomai politikai, juolab kai pastaruosius 3 metus jis dirbo vairuotoju privačiose Lietuvos Respublikos įmonėse, o klausimyne apie pažiūras į Rusijos vykdomus karinius veiksmus prieš Ukrainą išreiškė nepritarimą. Sprendimuose nėra jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Priešgaisrinė tarnyba nėra sukarinta organizacija, visose darbovietėse pareiškėjo vykdoma veikla buvo susijusi tik su gaisrų gesinimu ir priešgaisrine sauga. Nenustačius konkrečių pareiškėjo veiksmų ar darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta kaip savaime kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui formali ir nepagrįsta. Išskyrus Departamento interpretacijas, ginčijamuose sprendimuose nepateikiama jokių objektyviai egzistuojančių įrodymų, kad pareiškėjas savo aktyviai vykdytais veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką ar pateisintų vykdomus karo nusikaltimus. Pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui konstatuota remiantis išimtinai VSD ir Departamento padarytomis prielaidomis, o ne nustatytais faktais. Departamentas vadovavosi išimtinai VSD išvadoje pateikta informacija, neatliko jokio individualaus pareiškėjo vertinimo, pagrindžiančio jo realią ir akivaizdžią grėsmę, nors tokią pareigą nustato teisės aktai. Į sprendimus perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo principo, todėl sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nepagrįstai konstatavus pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, nepagrįstai ir neteisėtai priimti sprendimai panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi bei uždrausti atvykti, grindžiant pareiškėjo neva keliama grėsme Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.

4.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2023 m. sausio 26 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) ir pateikė užpildytą klausimyną dėl papildomos informacijos. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos Minsko srities valdybos (duomenys neskelbtini) miesto priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo padalinio budėtojų pamainos viršininku. VSD 2023 m. kovo 16 d. rašte Nr. 18-2965 nurodė, kad atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. VSD įsitikinimu, pareiškėjas, išdavus jam leidimą gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD padarė išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Įvertinus tai, kad VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, ir atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37, 38.3 punktais, pareiškėjui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus)).

6.       Departamentas nurodė, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, motyvuoti, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Sprendimai priimti atlikus individualų tyrimą, nes atliktas pareiškėjo vertinimas (pvz., įvertinta, kad pareiškėjas Lietuvoje turėjo vizą, darbą, šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti). Nors užsieniečiui praeityje buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tai savaime nereiškia, kad šis leidimas negali būti panaikintas. UTPĮ 50 straipsnyje įtvirtinti leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs. Ginčijami sprendimai priimti ne dėl to, kad pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, o dėl jo praeities darbo, kuris kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

7.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8.       VSD nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD 2023 m. kovo 15 d. raštu Nr. 18-2965 Departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė (2020 m.) tarnybą Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi. Priimant sprendimus nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės ir laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.  

10.       Teismas nustatė, kad 2023 m. sausio 26 d. pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju) ir pateikė užpildytą klausimyną dėl papildomos informacijos. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos Minsko srities valdybos (duomenys neskelbtini) miesto priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo padalinio budėtojų pamainos viršininku. 2023 m. kovo 16 d. VSD rašte Nr. 18-2965 (toliau – ir VSD Išvada) nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD nuomone, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, išdavus leidimą gyventi, Y. Y. gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. 2023 m. kovo 29 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S38645, kuriuo panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi, grįsdamas tuo, kad, įvertinus klausimyne pateiktus atsakymus bei VSD išvadą, užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. 2023 m. gegužės 2 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S59138 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, įvertinęs klausimyne pateiktus atsakymus bei VSD išvadą, kad užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. 2023 m. gegužės 4 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S61101, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, taip pat nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams. Pareiškėjas nesutikdamas su nurodytais sprendimais kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti.

11.       Teismas aptarė ginčui aktualias UTPĮ, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas bei teismų praktiką ir pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog VSD Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

12.       Teismo įsitikinimu, Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 50 str. 1 d. 14 p.). Teismas tokią išvadą darė atsižvelgęs į tai, kad, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, jog surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimu byloje Nr. 19-A/2021 bei pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas jau baigė tarnybą Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis tarnybomis yra išnykusi.

13.       Teismas pareiškėjo teiginius, jog vien tai, kad jis dirbo gaisrininku, nerodo nei jo politinių įsitikinimų, nei jo lojalumo valdžiai ar jos vykdomai politikai, juolab kad paskutinius 3 metus asmuo dirba vairuotoju privačiose Lietuvos Respublikos įmonėse (akcentuojant, kad klausimyne pateiktais klausimais apie pažiūras į Rusijos vykdomus karinius veiksmus prieš Ukrainą pareiškėjas išreiškė nepritarimą), bei kad sprendime nėra jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą, vertino kritiškai, nes to neįmanoma nustatyti.

14.       Teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjui prieš tai buvo išduotos vizos, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti sprendimo neproporcingumą. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais, tuo labiau kad šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

15.       Teismas nustatė, kad iš skundžiamų sprendimų matyti, jog Departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius. Teismas sutiko su Departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis.

16.       Teismas aptarė Nacionalinio saugumo strategijos nuostatas dėl Baltarusijos Respublikos autokratinio režimo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui bei Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliuciją Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“.

17.       Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis 2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, įvesta nepaprastoji padėtis visame Lietuvos Respublikos pasienio ruože prie Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusijos Respublika. Tai reiškia, kad visos indikacijos apie galimą grėsmę turi būti vertinamos itin jautriai.

18.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant į aptartą visuotinai žinomą informaciją, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėjo darbas Baltarusijos Nepaprastųjų situacijų ministerijoje buvo gaisrininko ir jis gelbėjo žmones, tačiau tai nepaneigia jo grėsmės Lietuvos saugumui. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

19.       Teismas pabrėžė ir VSD nurodytus argumentus, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti.

20.       Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai buvo pagrįsti objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš sprendimų turinio matyti, kad nors esminis ginčijamų sprendimų pagrindas ir yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuva), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Teismas nenustatė teisinio pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus, taip pat ir tenkinti išvestinį reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus ir pareiškėjo skundą atmetė.

III.

21.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

22.       Pareiškėjas cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir pažymi, kad Departamentas neturi automatiškai perkelti VSD Išvados į sprendimą, turi vertinti individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, t. y., atlikti vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar asmuo kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

23.       Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendime iš esmės pripažįstama, kad nėra jokių objektyviai laike ir erdvėje egzistuojančių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui, teismui nurodant, kad tokių duomenų nustatyti neįmanoma, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškiai numato, kad grėsmė nacionaliniam saugumui turi būti objektyviai egzistuojanti laike ir erdvėje (sprendimo priėmimo metu), pagrįsta anksčiau asmens atliktais veiksmais bei jų pobūdžiu.

24.       Pareiškėjas teigia, kad jam nepagrįstai perkelta įrodinėjimo našta, t. y., teismo sprendime nurodoma, jog darbas gaisrininku ir gelbėtoju nepaneigia grėsmės nacionaliniam Lietuvos saugumui, kai pagal suformuotą praktiką, būtent VSD ir atsakovas turi pagrįsti laike, erdvėje realiai ir objektyviai egzistuojančią grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui, juolab, kai ji išimtinai grindžiama būtent pareiškėjo darbine patirtimi. Byloje nėra jokių duomenų apie jo tolesnį darbą (tarnybą) įvairiose Baltarusijos valdžios institucijose, nenustatyta jokių pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, nors šios aplinkybės, vertinant jas pagal byloje esančių įrodymų visumą yra reikšmingos vertinant VSD Išvadoje akcentuojamą pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai, tai pagrįstai leidžia teigti, kad nurodytos teismo išvados grindžiamos prielaidomis ir spėlionėmis, t. y., nepagrįstos.

25.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimu byloje Nr. 19-A/2021, nes jame pateikti išaiškinimai nagrinėjant kitokį teisinį santykį, jis neturi precedento nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo grėsmė nacionaliniam saugumui grindžiama spėjimais, įtarimais, spekuliacijomis ir VSD pateikiama bendro pobūdžio informacija apie Rusijos agentų veikimo kitose valstybėse metodus, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, kuriuo panaikintas atsakovo sprendimas, esant panašioms į šios bylos faktinėms aplinkybėms.

26.       Pareiškėjas teigia, kad nei iš VSD Išvados, nei iš atsakovo sprendimų negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo prašymo tyrimo metu būtų nustatyta, jog jis kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad aktyviai reikštų savo politines pažiūras, būtų politiškai aktyvus ir pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek atsakovas, tiek VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja vien tik faktu, kad pareiškėjas dirbo gaisrininku-gelbėtoju. Sprendžiant klausimą dėl leidimo panaikinimo turėtų būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo darbas gaisrininku ir žmonių gelbėtoju galėjo būti / buvo tiek reikšmingas, kad tapo lemiamu veiksniu Lietuvos Respublikos saugumo kontekste. Nėra duomenų, kad institucijos būtų vertinusios, ar eitos pareigos reikalavo būti aukštos kvalifikacijos, turėti specialų karinį pasirengimą, reikalavo teisinių žinių, ar turėti kitą žvalgybinės praktikos patirtį ir pan., ar eitos pareigos, pagal savo turinį ir pobūdį iš esmės gali būti vertinamos kaip reikšmingos (tačiau jų nenuvertinus) byloje nagrinėjamo klausimo kontekste valstybės grėsmės saugumui. Iš VSD Išvados nėra aišku, kaip iš esmės buvo įvertinta pareiškėjo pozicija, pateikta klausimyne. Pareiškėjas klausimyne aiškiai ir nedviprasmiškai atsakė į esminius klausimus dėl jo sąsajumo su buvusia darboviete ir jo požiūrio dėl Baltarusijos valdžios palaikymo, taip pat ir dėl karo Ukrainoje. Pareiškėjo klausimyne pateikti atsakymai negali būti atsietai vertinami (ar visai nevertinami) sprendžiant dėl galimo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo veiksmai ir jo pozicija Lietuvos Respublikos atžvilgiu esamuoju laiku, vertinant ir perspektyviniu požiūriu, institucijų nebuvo tinkamai individualizuoti. Nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, institucijų konstatuota grėsmė yra tik tariama bei formali, o ne reali. Byloje nėra jokios informacijos, kuri pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, taip pat nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai, atlikti praeityje, ar dabartyje, buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus.

27.       Pareiškėjas pažymi, kad teismo sprendime nutylėti (nevertinti) pareiškėjo atstovės teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai dėl pareiškėjui pritaikyto draudimo atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę neproporcingumo bei nepagrįstumo. Teismui buvo paaiškinta, kad Sprendimas 3, jam draudžiantis atvykti ne tik į Lietuvą, bet į visą Šengeno erdvę, grėsmę nacionaliniam Lietuvos saugumui grindžiant vienintele aplinkybe – jo darbine veikla, yra akivaizdžiai neproporcingas ir žymiai labiau ribojantis jo teises, nei kitų asmenų, esančių panašioje situacijoje, kurių atžvilgiu priimti sprendimai dėl draudimo atvykti tik į Lietuvą.

28.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29.       Departamentas nurodo, kad pagal teismų praktiką įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti šiuo metu ar gali realizuotis ateityje, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo darbas (tarnyba) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jo priimti sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus, yra pagrįsti ir teisėti, o pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimo. Įvertinus su pareiškėju susijusių aplinkybių visumą (nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. jis dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijos Minsko srities valdybos (duomenys neskelbtini) miesto priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo padalinio budėtojų pamainos viršininku, darbo stažas 11 m., išėjo prieš 3 m., Lietuvoje turėjo vizą, darbą, šeiminiai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti) buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjui būtina uždrausti ne tik atvykti į Lietuvą, bet ir į Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritoriją. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

30.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

31.       VSD nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus į aktualią teismų praktiką. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams. Pareiškėjas be pagrindo teigia, kad vien faktas, jog jis dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, nėra pakankamas jo keliamai grėsmei patvirtinti. Pareiškėjas nepagrįstai mano, kad Departamento sprendimai ir VSD išvada grindžiami bendro pobūdžio informacija. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD išvadoje, kuria pagrįsti Departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Departamento sprendimus neteisėtais. Iš Departamento sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs iš esmės jokio integracijos lygio Lietuvoje. Todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir šiuo aspektu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32.       Ginčas byloje kilo dėl Departamento 2023 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 23S38645 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 23S59138 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 23S61101, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus, kurie priimti konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.

33.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad skundžiami sprendimai buvo pagrįsti objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

34.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, laikosi pozicijos, kad nepagrįstai nuspręsta, jog jis kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, o skundžiami Departamento sprendimai priimti neatlikus individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo.

35.       UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

36.       UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai;

37.       UTPĮ 4 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo metu) 4 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pagal UTPĮ 4 straipsnio 7 dalį VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

38.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

39.       Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

40.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad VSD, teikdama išvadą, ir Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste tinkamai įvertino reikšmingus įrodymus, skundžiamuose sprendimuose atsakovo nurodyti motyvai šiuo aspektu yra pakankami.

41.       Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

42.       Pažymėtina, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Jos 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

43.       Nustatyta, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD Išvada, kurioje, įvertinus paties pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis 2009–2020 metais dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, konstatuota, jog pareiškėjas, dirbdamas tokiose pareigose, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui

44.       Teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamuose Departamento sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

45.       Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (darbas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų miniterijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien faktas, jog pareiškėjas esant kitokiai geopolitinei situacijai (2009–2020 m.) dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, pareiškėjo teigimu, atliko ugniagesio gelbėtojo pareigas, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Taigi laikytini pagrįstais VSD teiginiai, jog išdavus leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada darytiną ir atsižvelgus į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog atsakovas, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie nebuvo niekaip paneigti.

46.       Nors ginčijami Departamento sprendimai daugiausiai grindžiami VSD Išvadoje pateikta informacija, susijusia su pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje 2009–2020 metais vertinimu valstybės saugumo aspektu, tačiau iš sprendimų turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika), todėl laikytini nepagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Departamento sprendimai yra neindividualizuoti ir nemotyvuoti.

47.       Departamentas Sprendimu 3 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 metus) ir nusprendė įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus. Įvertinus šio sprendimo turinį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Sprendime 3 detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pobūdis ir nustatyta, kad Y. Y. turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2020 m. liepos 28 d. iki 2021 m. liepos 23 d., turi nuo 2021 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. gegužės 17 d. galiojantį leidimą laikinai gyventi, kuris UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu buvo panaikintas. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, Y. Y. nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Termolita“; Departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų, kad Y. Y. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje nėra. Sprendime 3 pažymėta, kad Departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priėmė Sprendimą 2 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Taigi Sprendime 3 pakartotinai vertinta jo keliama grėsmė valstybės saugumui bei individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas 3 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Sprendimu 3 pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas.

48.       Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis dėl Sprendimo 3 dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą apie draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 str. 7 d.). Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

49.       Šiame kontekste priimtina, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo yra panaikinamas nuo 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas (ES) 2018/1861) taikymo pradžios dienos, t. y. 2023 m. kovo 7 d. (Reglamento (ES) 2018/1861 65 str. pirma pastraipa, 66 str. 2 d. ir 5 d. pirma pastraipa, Komisijos 2023 m. sausio 30 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2023/201, kuriuo nustatoma data, nuo kurios pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/ 1861 ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/1862 pradės veikti Šengeno informacinė sistema, 1 str.). Pažymėtina, kad nuorodos į panaikintą Reglamentą (EB) Nr. 1987/2006 laikomos nuorodomis į Reglamentą (ES) 2018/1861 ir skaitomos pagal priede pateiktą atitikties lentelę (Reglamento (ES) 2018/1861 65 str. antra pastraipa).

50.       Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).

51.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Sprendimo 3 bei pirmosios instancijos teismo šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo draudimo atvykti į Šengeno erdvę neproporcingumo bei nepagrįstumo aspektais, pažymi, kad Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko ši ginčijamo Sprendimo 3 dalis negali būti laikoma teisėta. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keičiamas ir aptarta ginčijamo Sprendimo 3 dalis yra naikinama (VAĮ 10 straipsnio 5 d. 5 ir 6 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p., 144 str. 1 d. 3 p.).

52.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

53.       Pareiškėjas prašo atlyginti byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad pareiškėjo interesus pagal 2023 m. birželio 5 d. atstovavimo sutartį pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatė A. A.. Už advokato pagalbą rengiant skundą pareiškėjas patyrė 773 Eur išlaidų, ką patvirtina 2023 m. birželio 6 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą.

54.       Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos).

55.       Nagrinėjamu atveju 773 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, patirta pareiškėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į bylos išsprendimo rezultatą (iš trijų apskųstų atsakovo sprendimų panaikinta vieno sprendimo dalis) pareiškėjui iš atsakovo priteistina 130 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma.

56.       Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 500 Eur už advokato teisines paslaugas parengiant ir paduodant apeliacinį skundą bei išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio už tokias teisines paslaugas dydžio. Atsižvelgiant į bylos išsprendimo rezultatą pareiškėjui iš atsakovo priteistina 83 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma.

57.       Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui padavimą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, o už apeliacinio skundo padavimą – 11 Eur. Proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai sumokėto žyminio mokesčio dalis, t. y. 5,60 Eur, taip pat priteistina iš atsakovo pareiškėjo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. Y. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo Y. Y. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 23S61101 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Y. Y. atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 36 mėnesius.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui Y. Y. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 218,60 Eur (du šimtus aštuoniolika eurų 60 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

                                        Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                        Ernestas Spruogis