Civilinė byla Nr. e2A-1829-643/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27887-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.9.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Salvador, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Real taste“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Corolla Ventures“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Real Taste“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Real Taste“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Corolla Ventures“ dėl skolos priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Corolla Ventures“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Real Taste“ 7 619,30 Eur skolos, 609,54 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad šalys 2016 m. balandžio 7 d. sudarė rangos sutartį Nr. 16/04/07-1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus, o ieškovė – šiuos darbus priimti ir už juos atsiskaityti (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutarties 17.3 p., ieškovė buvo įsipareigojusi sumokėti 30 proc. nuo šalių suderintos darbų pagal Sutartį kainos avansą. 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. gegužės 13 d. atsakovei buvo pervestas 45 000 Eur dydžio avansinis mokėjimas. Kiti atsiskaitymai buvo vykdomi vadovaujantis Sutarties 17.3 – 17.4 punktų nuostatomis pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Iš viso pervesta 154 733,63 Eur, tuo tarpu atsakovė pagal Sutartį atliko darbų bei pateikė PVM sąskaitas faktūras už 147 114,33 Eur, taigi permoka pagal Sutartį sudaro 7 619,30 Eur.
3. Ieškovė savo reikalavimą grindžia CK 6.237–6.242 straipsnių nuostatomis, teigdama, kad tokiu būdu atsakovė neteisėtai praturtėjo.
4. Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko, nesutikimo argumentu nurodydama, kad nėra pateiktas prašomos priteisti skolos paskaičiavimas.
5. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 12 777,42 Eur skolos, 5 699,87 Eur delspinigių.
6. Nurodė, kad užsakovė UAB „Corolla Ventures“ nėra atsiskaičiusi su UAB „Real Taste“ už atliktus darbus už 2016 m. gruodžio mėnesį atliktus darbus pagal atliktų darbų aktus A2 ir A3. Atlikusi darbus pateikė 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaitą faktūrą Nr. 10351, ieškovė pastabų dėl gautų dokumentų nepareiškė. Nors ieškovė Sutartimi buvo įsipareigojusi sumokėti per 15 kalendorinių dienų nuo atliktų darbų aktų priėmimo, tačiau net ir po pretenzijos, raginimo, to nepadarė.
7. Teigia, kad ieškovė atsakovei atsiuntė 2019 m. vasario 5 d. skolų suderinimo aktą, minėtą aktą atsakovės vardu pasirašė buhalterė, nesuderinusi akto turinio su bendrovės vadovu. Buhalterė pateiktame paaiškinime nurodė, kad pasirašė neatsižvelgusi į tai, kad ieškovė yra skolinga pagal 2016 m. gruodžio mėnesio atliktų darbų aktą Nr. A2 ir atliktų darbų aktą A3 bei 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaitą.
8. Ieškovės pateiktame skolų suderinimo akte nurodyti duomenys apie tarpusavio skolas ir jų dydį neatitinka faktinės situacijos. Atsakovės teigimu, skolų suderinimo aktą būtina vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais - aktais Nr. A2 ir A3 bei 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaita, nes skolų suderinimo aktas prieštarauja minėtiems dokumentams. Aktuose Nr. A2 ir A3 bei 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaitoje nurodyta, kad užsakovės mokėtina suma yra 10 559,85 Eur plius 2 217,57 Eur PVM, o skolų suderinimo akte nurodyta, kad 7 619,30 Eur, kurią UAB „Real taste“ neva turėtų sumokėti ieškovei. Užsakovė lėšų pagal minėtus dokumentus gavusi nėra, todėl skolų suderinimo akte nurodyti duomenys prieštarauja faktinei situacijai ir pirminiuose dokumentuose nurodytiems duomenims.
9. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį su juo nesutiko.
10. Nurodė, kad ieškovė į atsakovės banko sąskaitą pervedė 154 733,63 Eur, o atsakovė pagal sutartį atliko darbų ir pateikė apmokėti sąskaitų už 147 114,33 Eur. Permoka pagal sutartį sudaro 7 619,30 Eur. Permokos fakto ilgą laiką neneigė ir pati atsakovė, o 2019 m. vasario 5 d. pasirašydama aktą dėl skolų suderinimo minėtą permoką bei jos dydį pripažino bei ne kartą telefonu žadėjo ją grąžinti.
11. Ieškovė teigia, kad 2016 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktas Nr. A2, 2016 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktas Nr. Nr. A3 nepasirašyti užsakovo, o 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RTA Nr. 10351 neįtraukta į pačios atsakovės buhalterinę apskaitą, kas, ieškovės nuomone, suponuoja pagrindą konstatuoti šių dokumentų neegzistavimą de jure, pasirašant 2019 m. vasario 5 d. aktą dėl skolų suderinimo.
12. Ieškovė kartu su atsiliepimu į priešieškinį pateikė atsakovės atliktų darbų aktus bei sąskaitas, pagal kuriuos ieškovė yra atsiskaičiusi ir dėl ko ginčo tarp šalių nėra. Ieškovė nepripažįsta, jog atsakovė yra atlikusi daugiau darbų, nei yra užfiksuota šalių pasirašytuose darbų priėmimo–perdavimo aktuose, pridėtuose prie ieškovės atsiliepimo į priešieškinį. Atsakovės pateiktuose aktuose nėra įrašyta duomenų apie vienašalį atliktų darbų perdavimą, o atsakovė ilgą laiką nereiškė ieškovei pretenzijų dėl atsakovės atliktų darbų priėmimo ar atsiskaitymo už atliktus darbus, taip pat atsakovė nebuvo įtraukusi į savo buhalterinę apskaitą PVM sąskaitos faktūros už šių darbų atlikimą, todėl priešieškinio argumentai ir su priešieškiniu atsakovės pateikti įrodymai, ieškovės nuomone, vertintini kritiškai.
13. Atsakovė be kita ko nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog prie priešieškinio pridėti atliktų dabų aktai būtų įteikti ieškovei ar kad atsakovė būtų bandžiusi kitokiais būdais perduoti minėtuose aktuose nurodytus darbus ieškovei ir kad ieškovė būtų nepagrįstai atsisakiusi priimti minėtus darbus. Ieškovė teigia, jog atsakovė apskritai priešieškinyje nurodytų darbų neatliko, o pareikštas priešieškinis vertintinas kaip atsakovės pasirinkta gynybinė taktika, siekiant išvengti pareigos grąžinti ieškovei permoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Real Taste“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Corolla Ventures“ 7 619,30 Eur skolos ir 609,54 Eur kompensuojamųjų palūkanų, iš viso 8 228,84 Eur; priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Real Taste“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Corolla Ventures“ 6 (šešių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 8 228,84 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Real Taste“ priešieškinį atmesti; priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Real Taste“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Corolla Ventures“ 185 Eur žyminio mokesčio ir 1 445,30 Eur už advokato teisines paslaugas, iš viso 1 630,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Teismas nustatė, kad atsakovė tik po bylos iškėlimo teisme ir po atsiliepimo į ieškinį pateikimo nurodė aplinkybę, jog ieškovė yra galutinai neatsiskaičiusi už atsakovės atliktus darbus pagal Sutartį. Atsakovė neatsiskaitymo faktą grindžia 2016 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktu Nr. A2, 2016 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktu Nr. A3 ir 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RTA Nr. 10351, tačiau minėti aktai nepasirašyti ieškovės, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog aktai buvo įteikti ieškovei ar kad kitokiu būdu atsakovė būtų pranešusi ieškovei apie būtinybę priimti atsakovės atliktus darbus.
16. Teismas taip pat nurodė, kad nors Sutartyje šalys neaptarė rangovo teisės vienašališkai perduoti darbus, užsakovui nepagrįstai vengiant priimti darbus ar atsisakant pasirašyti atliktų darbų perdavimo aktą, tokiu atveju turi būti vadovaujamasi CK 6.694 straipsniu. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių rangovo pranešimą ieškovei apie pasirengimą perduoti akte nurodytą atliktų darbų rezultatą, nepateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovės kaip užsakovo vengimą priimti atsakovės atliktus darbus bei pasirašyti atliktų darbų aktą A2 ir A3. Minėtuose aktuose atsakovės nėra pažymėtas ieškovės atsisakymo priimti darbų rezultatą bei pasirašyti aktą faktas, byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės 2016 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. 16/12-1, kuriuo buvo teikiami minėti atliktų darbų aktai užsakovui, išsiuntimą ir/ar įteikimą ieškovei. Atsakovė neįrodė jos kaip rangovo teisės vienašališkai pasirašyti atliktų darbų aktus A2 ir A3 už 2016 m. gruodžio mėnesį. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra RTA Nr. 10351 buvo pateikta apmokėti ieškovei, ši neįtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą. Nesant Sutartyje numatyto pagrindo atsakovei reikalauti iš ieškovės atlyginimo už priešieškinyje nurodytus darbus, teismas priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino vadovaudamasis CK 6.237 straipsniu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovė UAB „Real taste“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2444-608/2020 ir priimti naują teismo sprendimą bei patenkinti reikalavimus: priteisti UAB „Real taste“ naudai iš UAB „Corolla Ventures“ 12 777,42 Eur pagrindinės skolos, 4 599,87 Eur delspinigių, 391 Eur žyminio mokesčio; priteisti UAB UAB „Real taste“ naudai iš UAB „Corolla Ventures“ bylinėjimosi išlaidas.
18. Pasisakydama dėl reikšmingų aplinkybių nurodė, kad atsakovė elektroniniu paštu, o 2016 m. gruodžio 30 d. registruotu paštu užsakovei išsiuntė 2016 m. gruodžio mėnesio atliktų darbų aktą Nr. A2 ir aktą Nr. A3 bei 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 10351.
19. Apeliantės teigimu, teismas nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, ignoravo dalį atsakovės pateiktų įrodymų. Priešieškinis buvo grindžiamas pirminiais dokumentais, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, o priešieškinį atmesdamas, vadovavosi vienu iš įrodymų – skolų suderinimo aktu, ignoruodamas pirminius dokumentus.
20. Pasisakydama dėl savo reikalavimo atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovei neatsirado pareiga sumokėti pagal atliktų darbų aktus ir 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaitą priklausančias sumas, nes neva ieškovė nepriėmė darbų iš apeliantės pagal atliktų darbų aktus ir skundžiamame sprendime nurodė, jog atliktų darbų aktų užsakovė nepasirašė. Teismas padarė išvadą, kad užsakovė nepriėmė atliktų darbų iš apeliantės ir skundžiamame sprendime nurodė, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog aktai buvo įteikti ieškovei ar kad kitokiu būdu atsakovė būtų pranešusi ieškovei apie būtinybę priimti atsakovės atliktus darbus. Apeliantė nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo išvada, nes byloje pateikti pirminiai įrodymai apie apeliantės reikalavimo teisę paneigia teismo padarytas išvadas. Darbų atlikimo aktai ir 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaita užsakovei buvo išsiųsti elektroniniu paštu ir registruotu paštu, ką patvirtina į bylą pateiktas dokumentas apie registruotu paštu ieškovei išsiųstus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad buvo tinkamai įteikta, užsakovei atsirado pareiga per 15 kalendorinių dienų apmokėti už kokybiškai atliktus darbus arba nurodyti atliktų darbų trūkumus.
21. Atsakovė ėmėsi veiksmų, jog ieškovė sumokėtų atsakovei už perduotus darbus pagal atliktų darbų aktus ir 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaitą, tą patvirtina 2017 m. sausio 27 d. pretenzija, tačiau teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė ir nepateikė nuomonės.
22. Ieškovė pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Atsakovė tik po bylos iškėlimo teisme ir po atsiliepimo į ieškinį pateikimo, t. y. po 3 metų po menamų darbų atlikimo, nurodė aplinkybę, jog ieškovė neva yra galutinai neatsiskaičiusi už atsakovės atliktus darbus pagal Sutartį. Atsakovė neatsiskaitymo faktą grindė 2016 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktu Nr. A2, 2016 m. gruodžio mėn. atliktų darbų aktu Nr. A3 ir 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. RTA Nr. 10351, kurie yra ieškovės nepasirašyti ir byloje nėra jokių įrodymų nei apie tai, kad atsakovė būtų raštu kreipusi į ieškovę dėl darbų perdavimo, kaip tai numatyta Sutarties 15.1 – 15.3 punktuose, nei apie tai, kad darbai perduoti, vienašališkai pasirašant aktą.
24. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovės pranešimą ieškovei apie pasirengimą perduoti 2016 m. gruodžio mėn. aktuose Nr. A2 ir A3 nurodytą atliktų darbų rezultatą (Sutarties 15.1 p.), byloje taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovės, kaip užsakovo, vengimą priimti atsakovės atliktus darbus bei pasirašyti 2016 m. gruodžio mėn. darbų aktus A2 ir A3; minėtuose aktuose atsakovė nėra pažymėjusi apie ieškovės atsisakymą priimti darbų rezultatą bei pasirašyti aktą faktas (CK 6.694 straipsnio 4 dalis), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė nepagrįstai reikalauja sumokėti nurodytą sumą.
25. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas vertino išvestinius, tačiau ne pirminius dokumentus. Teismas vertino ne tik šalių į bylą pateiktus dokumentus, bet ir kitas reikšmingas bylos išnagrinėjimui aplinkybes – šių dokumentų surašymo, jų pateikimo kitai šaliai aplinkybes, ir nustatė, kad perduodant atsakovės nurodomus darbus pagal minėtus 2016 m. gruodžio mėnesio aktus, ne tik nebuvo laikomasi darbų perdavimo tvarkos, numatytos Sutarties 15.1 – 15.3 punktuose, bet byloje taip pat nėra visiškai jokių duomenų apie minėtų aktų vienašalį pasirašymą ir perdavimą ieškovei.
26. Papildomai nurodė, kad byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad minėtuose aktuose nurodyti darbai apskritai buvo atlikti užsakovės objekte ir kad šiuos darbus atliko atsakovė. Jos nurodomi dokumentai atsirado tik prasidėjus teisminiam procesui ir nebuvo paaiškinta, kodėl 3 metus nebuvo kreiptasi dėl apmokėjimo už šiuos darbus, jei jie iš tiesų buvo padaryti. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl buhalterės klaidos, pasirašant 2019 m. vasario 5 d. aktu „Dėl skolų suderinimo“, nesant kitų tai pagrindžiančių įrodymų, taip pat vertintinos kritiškai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
27. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl permokos bei įsiskolinimo už rangos darbus priteisimo.
29. Nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė „Corolla Ventures“ ir atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Real Taste“ 2016 m. balandžio 7 d. sudarė rangos sutartį Nr. 2016/04/07-1, kuria atsakovė įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus, o ieškovė įsipareigojo šiuos darbus priimti ir už juos sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Pagal Sutarties 17.3 punktą ieškovė įsipareigojo sumokėti 30 proc. nuo šalių suderintos darbų pagal Sutartį kainos avansą (b. l. 21-27).
30. Ieškovė 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. gegužės 13 d. pervedė į atsakovės banko sąskaitą 45 000 Eur dydžio avansą. Kiti ieškovės atsiskaitymai pagal Sutartį buvo vykdomi Sutarties 17.3 – 17.4 punktuose nustatyta tvarka pagal atsakovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Iš viso ieškovė į atsakovės banko sąskaitą pervedė 154 733,63 Eur, o atsakovė pagal Sutartį atliko darbų bei pateikė ieškovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras 147 114,33 Eur sumai. Tokiu būdu ieškovė yra sumokėjusi atsakovei 7 619,30 Eur daugiau, nei turėjo sumokėti pagal Sutartį už atsakovės atliktus ir ieškovei perduotus darbus.
31. 2016 m. m. gruodžio 27 d. UAB „Real taste“ rašte ieškovei nurodyta, kad nėra gautas avansinis mokėjimas bei prideda pagal sutartį įvykdytų darbų aktus bei 2016 m. gruodžio 27 d. sąskaitą faktūrą 12 777,42 Eur sumai (2020 m. sausio 6 d. dokumentas Nr. DOK-3319). Byloje esanti PVM sąskaita faktūra ir Lietuvos pašto kvitas patvirtina, kad dokumentai ieškovei buvo išsiųsti 2016 m. gruodžio 30 d.
32. Atsakovė 2017 m. sausio 27 d. kreipėsi į ieškovę su pretenzija Nr. 17/01-1 dėl įsiskolinimo apmokėjimo.
33. Minėtą permoką atsakovė pripažino, atsakovės darbuotojai – buhalterei savo parašu patvirtinus 2019 m. vasario 5 d. aktą „Dėl skolų suderinimo“ (b. l. 7). Iš 2019 m. kovo 1 d. paaiškinimo matyti, kad buhalterė nurodė, jog pasirašant skolų suderinimo aktą įvyko klaida, nebuvo atsižvelgta į tai, kad ieškovė yra neatsiskaičiusi pagal 2016 m. gruodžio mėn. darbų aktus A2 ir A3 ir 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą.
34. Ieškovė 2019 m. liepos 9 d. raštu pareikalavo atsakovę grąžinti permoką, tačiau atsakovė į ieškovės raginimą neatsiliepė (b. l. 38-39).
35. Apeliantė skunde iš esmės kelia keletą argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas, atmesdamas priešieškinio reikalavimą, vertino tik išvestinį dokumentą - 2019 m. vasario 5 d. aktą „Dėl skolų suderinimo“, o ne pirminius dokumentus - 2016 m. gruodžio mėn. darbų aktus A2 ir A3 ir sąskaitą faktūrą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Jeigu viena iš šalių nesutinka su nurodytu skolos dydžiu, ji turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas inter alia (be kita ko) skolų suderinimo aktą kvalifikavo ne tik kaip buhalterinių duomenų suvestinę, bet ir kaip sandorį, sukūrusį šalims teises ir pareigas, kuris gali būti nuginčytas tik esant įstatymo nustatytam teisiniam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015). Lietuvos apeliacinis teismas laikosi pozicijos, kad skolų suderinimo aktas, nors ir yra išvestinis buhalterinės apskaitos dokumentas, tačiau tuo atveju, kai jis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas, kai jis yra pasirašytas abiejų šalių, nepaneigtas byloje esančiais duomenimis, tokius atveju jis pripažintinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu šalių abipusius įsiskolinimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-606-781/2019). Iš minėtos teismų praktikos matyti, kad 2019 m. vasario 5 d. skolų suderinimo aktas laikytinas sandoriu, pasirašytu ieškovės ir atsakovės, kuriuose abi šalys aiškiai apibrėžė tarpusavyje prievoles, egzistuojančias susitarimų dėl skolų suderinimo aktų sudarymo dieną.
36. Apeliacinio skundo argumentai, jog suderinimo aktas buvo surašytas per klaidą buhalterei nežinant apie tariamai esantį įsiskolinimą, nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad buhalterė turėjo įgaliojimus veikti atsakovės vardu, tvarkyti jos buhalteriją ir pasirašyti minėtus dokumentus. Buhalteriui keliami aukšti apdairumo, atidumo, tikslios buhalterinės apskaitos vedimo standartai, todėl aplinkybė, kad buhalterei nebuvo žinomos finansinės 2016 m. gruodžio mėnesio įmonės aplinkybės, susijusios su tariamu įsiskolinimu, laikytinos mažai tikėtinomis. Vien ta aplinkybė, kad įsivėlė klaida, gali būti reikšminga nebent tarpusavio atsakovės ir buhalterės santykiuose, tačiau negali neigiamai veikti trečiosios šalies – šiuo atveju ieškovės – interesų.
37. Apeliantės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, yra visiškai nepagrįstas. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė pagrįstus ieškovės reikalavimus tik tuo pagrindu, kad aktai ieškovei nebuvo išsiųsti, nebuvo jos pasirašyti, nepasisakė dėl pretenzijos ieškovei vertinimo. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-576/2013;). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-340/2011). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-139/2010). Pirmosios instancijos teismas ne tik kad rėmėsi skolų suderinimo aktu, tačiau detaliai išanalizavo 2016 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. 16/12-1 išsiuntimą ir/ar įteikimą ieškovei, įvertino, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaita faktūra RTA Nr. 10351 buvo pateikta apmokėti ieškovei, nustatė, kad sąskaita faktūra neįtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą, nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog minėtuose aktuose A2 ir A3 nurodyti darbai atsakovės buvo atlikti bei jų rezultatas perduotas ieškovės žiniai.
38. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Sutarties 15.1 punktą, kai darbai ar jų etapas yra užbaigti, rangovas apie tai praneša užsakovui, tuomet organizuojamas darbų ar jų etapo perdavimas-priėmimas, kuris įforminamas abiejų šalių pasirašomu aktu. Nors byloje esantis Lietuvos pašto kvitas galėtų patvirtinti, kad ieškovei buvo siųstas 2016 m. gruodžio 27 d. raštas Nr. 16/12-1 su aktais ir sąskaita faktūra registruota pašto siunta, tačiau vien siuntimo faktas nėra pakankamas tam, kad vienašališkai pasirašyti aktai turėtų kokią nors teisinę galią, tam turi būti įvykdytos šalių sutartyje arba įstatyme nustatytos pareigos. Bendroji taisyklė numato, kad darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo dvi šalys. Jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Iš aktų matyti, kad juos yra pasirašiusi vienašališkai tik atsakovė, tačiau tam, kad vienašalis pasirašymas turėtų teisinę galią, aktuose turėjo būti nurodyta, pažymėta, dėl kokių priežasčių kita šalis (ieškovė) atsisakė pasirašyti tokius aktus tam, kad teismas galėtų įvertinti, ar toks atsisakymas buvo pagrįstas, tuo tarpu atsakovė tokių duomenų aktuose nenurodė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodė savo teisės vienašališkai pasirašyti atliktų darbų aktus, kai pagal įstatymą toks aktas turi būti pasirašytas abiejų šalių, be to, abejonių kelia bei nepaneigta liko ir aplinkybė, kad sąskaita faktūra nebuvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą. Šios aplinkybių visumos nepaneigia ir byloje esanti 2017 m. sausio 27 d. pretenzija ieškovei dėl įsiskolinimo už darbus sumokėjimo, prie kurios nėra pateikta įrodymų, kokiu būdu bei ar buvo siųsta ieškovei, ar apie tokią pretenziją ieškovei buvo žinoma. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų visumą, vertino taip pat ir 2016 m. gruodžio mėnesio atliktų darbų aktą ir aktą Nr. A3 bei 2016 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 10351, nors, kaip išdėstyta šios nutarties 35-36 punktuose, šalių pasirašytas skolų suderinimo aktas yra pakankamas pagrindas ieškiniui tenkinti, o priešieškiniui atmesti.
39. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau tokią teisę įgijo ieškovė (CPK 98 straipsnis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Ieškovė tokių duomenų teismui nepateikė, todėl prašymas priteisti išlaidas netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Real taste“ (į. k. 302676197) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Andrutė Salvador
Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Margarita Stambrauskaitė