Civilinė byla Nr. e2-592-230/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00196-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.2.1; 2.6.8.8; 2..8.10; 2.6.10.5.1; 2.6.16.1; 2.6.20.1; 2.6.26; 3.2.6.1; 3.2.6.13

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei,

dalyvaujant ieškovės AB „LTG Cargo“ ir trečiojo asmens AB „Lietuvos geležinkeliai“ atstovei E. A.,

atsakovės UAB „Agrofertis“ įgaliotam atstovui advokatui A. Š.,

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „LTG Cargo“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrofertis“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ ir

n u s t a t ė :

ieškovė AB „LTG Cargo“ ieškinyje teismo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Agrofertis“ 162 508,39 Eur skolą, 19 257,01 Eur delspinigius, 6 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2016 m. lapkričio 24 d. buvo sudaryta vežimų organizavimo ir vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią sutartis (toliau – Sutartis). Sutarties pagrindu 2017 m. vasario 17 d. buvo sudarytas Susitarimas dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią (toliau – Susitarimas). Pagal minėtą Susitarimą ieškovė teikė atsakovei vagonų varymo iš Marijampolės geležinkelio stoties į privažiuojamuosius kelius ir atgal į stotį krovinių vežimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas. Remiantis Susitarimo 3 punktu, atsakovė už krovinių vežimą ir vagonų varymą, vagonų (konteinerių) naudojimą (buvimą) ir kitas suteiktas paslaugas įsipareigojo atsiskaityti su ieškove per 7 kalendorines dienas nuo elektroninės PVM sąskaitos faktūros išsiuntimo iš domeno litrail.lt el. paštu (duomenys neskelbtini) dienos. Atsakovei pagal Sutarties sąlygas pateikus vežimų organizavimo paraiškas, ieškovė 2019 m. vasario mėn. nustatytu laiku savo lokomotyvu atvarė į privažiuojamąjį kelią Nr. 34 pakrovai tuščius 24 vežėjui priklausančius vagonus. Atsakovei pranešus apie 18 vagonų krovos darbų pabaigą, ieškovė, vykdydama Susitarimą, 2019 m. vasario 21 d. savo lokomotyvu nuvarė 18 vagonų iš privažiuojamojo kelio į Marijampolės geležinkelio stotį. 18 vagonų stovėjo pakrauti Marijampolės geležinkelio stotyje iki to momento, kai atsakovė pateikė ieškovei 2019 m. kovo 7 d. prašymą grąžinti pakrautus 18 vagonų atgal į privažiuojamuosius kelius. 2019 m. kovo 7 d. ieškovė, vykdydama minėtą atsakovės prašymą, savo lokomotyvu iš Marijampolės geležinkelio stoties 18 vagonų atvarė į privažiuojamąjį kelią Nr. 34 iškrovai. Nuo 2019 m. kovo 7 d. ne dėl nuo ieškovei priklausančių priežasčių privažiuojamuosiuose keliuose liko stovėti vežėjui priklausantys 24 vagonai. Už nurodytas suteiktas paslaugas ieškovė atsakovei išrašė ir apmokėjimui pateikė PVM sąskaitas faktūras 210 115,80 Eur sumai. Už minėtas ieškovės suteiktas paslaugas atsakovė atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolinga 162 508,39 Eur sumą. Vadovaujantis Susitarimo 5 punktu ir Sutarties 8.1. punktu, atsakovė, neatsiskaičiusi per Susitarime nurodytą mokėjimo terminą, moka 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną. Sutarties 6.6. punkte nurodyta, kad delspinigiai pagal pateiktą sąskaitą turi būti sumokėti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo delspinigių sąskaitos išsiuntimo el. paštu dienos. Taigi atsakovei priskaičiuota 19 257,01 Eur delspinigių.

Atsakovė UAB „Agrofertis“ atsiliepime į ieškinį prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad vežėjas (AB „Lietuvos geležinkeliai“) ir atsakovė yra sudariusios Sutartį, pagal kurią atsakovė 2019 m. vasario 21-22 d. perdavė ieškovei 24 vagonus su pakrautomis atsakovės trąšomis. Krovinys buvo deklaruotas tranzitui ir paruoštas eksportui į Ukrainą, tačiau vežėjas sulaikė krovinį iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. Nepaisydamas atsakovės teiktų paaiškinimų, prašymų ir raginimų, vežėjas tik 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutraukė tęstinį Sutarties pažeidimą ir pradėjo vykdyti Sutartį bei teikti vagonų varymo paslaugas bei išgabeno krovinį. Vežėjo pozicija buvo tokia, kad Sutartis jo nebuvo vykdoma tinkamai dėl kliūčių, susijusių su trečiojo asmens UAB „Belor“ vykdomu skolos išieškojimui, t. y. be ieškovės kaltės. Vienas iš BUAB „Arvi fertis“ kreditorių – UAB „Belor“ – vykdomojo rašto pagrindu antstolio L. L. pagalba areštavo visą BUAB „Arvi fertis“ turtą, įskaitant tą turtą, kuris buvo BUAB „Arvi fertis“ trąšų gamyklos teritorijoje, t. y. ir 24 vagonuose esančias atsakovei priklausančias trąšas. Kadangi atsakovė bendradarbiavo su vežėju visą Sutarties pažeidimo laikotarpį, vežėjas nuo pat pradžių žinojo apie krovinio sulaikymo neteisėtumą, tačiau nesiėmė jokių aktyvių veiksmų atsakovės nuostoliams sumažinti. Tai tik patvirtina vežėjo kaltės egzistavimą susiklosčiusioje situacijoje. Krovinys turėjo būti pristatytas atsakovės klientams apie 2019 m. vasario 28 d., vadinasi vežėjas pavėlavo pristatyti krovinį. Atsakovė Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1587-577/2020 reikalauja iš vežėjo, ieškovės ir antstolio L. L. solidariai padarytos 164 067,96 Eur žalos atlyginimo. Tarp vežėjo ir atsakovės susiklostė pirmiausia vežimo teisiniai santykiai, taip pat ir vagonų nuomos teisiniai santykiai. Remiantis CK 6.487 straipsniu, atsakovė turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias ji neatsako, Sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos iš esmės pablogėja. Kadangi vežėjas, o po to ieškovė, neteisėtai sulaikė krovinį beveik pusę metų, naudojimosi 24 vagonais sąlygos atsakovei iš esmės pablogėjo – ji nenuomotų 24 vagonų ar tą padarytų iš esmės kitomis sąlygomis, jei žinotų, kad 24 vagonų nuomos laikas užtruks nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., kai krovinys buvo baigtas pristatyti atsakovės klientams Ukrainoje. Todėl „skola“ susidarė dėl pačios ieškovės ir vežėjo veiksmų ir pagal CK 6.487 straipsnį atsakovė neturi pareigos tokios „skolos“ mokėti, taip pat neturi pareigos mokėti delspinigių ir palūkanų. Atsakovė atliko daug veiksmų įtikinėdama, kad krovinys yra jos ir turi būti išvežtas, tačiau ieškovė atsisakė krovinį išgabenti, taip pat prašė netaikyti nuompinigių už vagonų prastovą, net įsipareigojo atlyginti vežėjui išlaidas, susijusias su krovinio vežimu, jei tokios atsirastų. Situacija pasikeitė tik tuomet, kai BUAB „Arvi fertis“ 2019 m. liepos 11 d. buvo iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriaus sudaryta inventorizacijos komisija 2019 m. liepos 17 d. atliko BUAB „Arvi fertis“ teritorijoje esančių trąšų inventorizaciją. Buvo nustatyta, kad 24 vagonuose esančios trąšos nuosavybės teise priklauso atsakovei. Vežėjas krovinį išgabeno 2019 m. rugpjūčio 9 d. Atsakovės nuomone, skolos atsiradimą sąlygojo pačios ieškovės neveikimas, todėl ieškovė yra nesąžininga prašydama priteisti 24 vagonų nuompinigius, kai pati neteisėtai sulaikė krovinį.     

Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į ieškinį prašo jį tenkinti ir nurodo, kad 2019 m. vasario – balandžio mėn. teikė atsakovei vagonų varymo iš Marijampolės geležinkelio stoties į privažiuojamuosius kelius ir atgal į stotį bei kitas su tuo susijusias paslaugas (įskaitant, bet neapsiribojant vagonų naudojimo paslaugas). Atsakovei pagal sutarties sąlygas pateikus vežimų organizavimo paraiškas, sutartu laiku į privažiuojamąjį kelią buvo nuvaryti tušti 24 vežėjui priklausantys vagonai. Privažiuojamųjų kelių vieta sutapo su BUAB „Arvi fertis“ veiklos teritorija adresu (duomenys neskelbtini), kurioje antstolis L. L., užvedęs vykdomąją bylą Nr. 0187/19/00044, areštavo skolininkei BUAB „Arvi fertis“ priklausantį turtinį kompleksą, kurio buvimo vieta (duomenys neskelbtini), išieškotojos UAB „Belor“ naudai. Remiantis minėta vykdomąja byla vyko ginčai dėl atsakovės turto atskyrimo nuo areštuoto BUAB „Arvi fertis“ turto. Taigi tiek antstolio, tiek teismų vertinimu, atsakovės pakrautas krovinys į 24 vagonus buvo laikomas ginčo objektu, galimai esančiu areštuotu. Tuo tarpu paslaugos pagal sutartį atsakovei buvo suteiktos tinkamai, t. y. 24 vagonai buvo nuvaryti atsakovei vadovaujantis ginčo sutarties nuostatomis. Atsakovė minėtais 24 vagonais naudojosi iki 2019 m. rugpjūčio mėn., o už naudojimąsi jais vadovaujantis sutarties nuostatomis pagal vagonų apskaitos dokumentus buvo skaičiuojamas vežėjui priklausančių vagonų naudojimo mokestis, o jų pagrindu buvo išrašomos ir teikiamos apmokėjimui PVM sąskaitos faktūros.

Ieškovė AB „LTG Cargo“ dublike nesutinka su atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais ir prašo ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad negalėjo vykdyti krovinio, pakrauto į 24 vagonus, vežimo, kadangi: (i) 2019 m. vasario 21 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2SP-2130-301/2019 iškėlė abejonių, ar trąšos, pakrautos į 24 vagonus, nėra areštuotos; (ii) antstolio 2019 m. vasario 22 d. patvarkymu Nr. S-19-187-1092 buvo nustatytas tiesioginis įpareigojimas atsakovei susilaikyti nuo veiksmų – trąšų išgabenimo iš BUAB „Arvi fertis“ gamyklos teritorijos 24 vagonais; (iii) antstolis nuo 2019 m. vasario 21 d. iki vykdomosios bylos užbaigimo dienos visą turtą, buvusį BUAB „Arvi fertis“ gamyklos teritorijoje, įskaitant ir krovinį, pakrautą į 24 vagonus, vertino kaip ginčo objektą; (iv) ieškovės žiniomis, buvo iškeltos bent kelios civilinės bylos, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių į turtą, buvusį BUAB „Arvi fertis“ gamyklos teritorijoje, įskaitant ir trąšas, buvusias 24 vagonuose; (v) ieškovė, vadovaudamasi jai pateiktais dokumentais, aptariamu laikotarpiu objektyviai negalėjo nustatyti tikrojo krovinio, buvusio 24 vagonuose, savininko; (vi) teismo vertinimu, ieškovės pateikti krovinio, buvusio 24 vagonuose, nuosavybės dokumentai buvo nepakankami minėto krovinio nuosavybei nustatyti, nes dokumentuose nurodomi daiktai/prekės apibrėžtos tik rūšiniais požymiais. Atsakovė nepagrįstai tapatina skolos atsiradimą su laiku nepristatytu kroviniu ir atsakovės neva dėl to patirta žala. Ieškovė pagal Susitarimą vykdė išimtinai tuščių arba krautų vagonų varymo iš stoties į privažiuojamuosius kelius ir atgal bei kitas su tuo susijusias paslaugas. Sąskaitos buvo išrašytos Susitarimo pagrindu, ieškovei suteiktus atsakovei Susitarime nurodytas vagonų varymo iš Marijampolės geležinkelio stoties į privažiuojamuosius kelius ir atgal į stotį, vagonų naudojimo bei kitas su tuo susijusias paslaugas. 24 vagonų naudojimo laikas bei papildomų paslaugų mokesčiai buvo įforminti surašant vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraščius. Visus 24 vagonų naudojimo apskaitos dokumentus yra pasirašęs ir atsakovės atstovas. Atsakovės atstovas, pasirašydamas minėtus dokumentus, jokių pastabų dėl netinkamai nurodyto vagonų atvarymo momento ir (arba) neteisingo ar netinkamo mokesčių skaičiavimo nenurodė. Atsakovė neginčija nei fakto, kad jai buvo suteikti 24 vagonai naudojimui, nei mokesčių sumos, paskaičiuotos už naudojimąsi 24 vagonais. Kadangi krovinys, pakrautas į 18 vagonų, iš Europos Sąjungos neišvyko, buvo panaikintos elektroninės eksporto deklaracijos, todėl ieškovei pateikė kreditines PVM Sąskaitas faktūras. Nesutinka, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, nes teikė atsakymus į visas atsakovės užklausas, savo iniciatyva kreipėsi į antstolį dėl jo sutikimo iškrauti vagonus, siūlė išskaidyti įsiskolinimo apmokėjimą dalimis, apsvarstyti delspinigių mokėjimą. Taigi, atsakovė nei ankstesniuose savo raštuose, nei atsiliepime nepateikia jokių prieštaravimų dėl Susitarime reglamentuotų ir faktiškai suteiktų paslaugų apimties ir kainos.

Atsakovė UAB „Agrofertis“ triplike nurodo, kad vagonai buvo sulaikyti dėl ieškovės ir antstolio kaltės, šias aplinkybes atsakovė įrodinėja kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje. Vežėjas nepagrįstai nevykdė vežimo prievolės, dėl ko atsakovė patyrė žalą, ir dar siekia prisiteisti mokesčius už vagonų naudojimąsi, nors pats sulaikė krovinį. Todėl esminis teisinis santykis, kuris nustatinėjamas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje, yra ieškovės neteisėti veiksmai ir atsakovei padaryta žala dėl nepagrįsto ir neteisėto krovinio sulaikymo. Nors vežėjas teigia, kad jis vykdė antstolio įpareigojimus, tačiau nepateikė jokio jam adresuoto antstolio patvarkymo, draudžiančio vežėjui vežti krovinį. UAB „Arvi fertis“ bankroto administratorius leido išgabenti krovinį be jokių papildomų dokumentų, o pati ieškovė išvežė krovinį be jokio papildomo rašto ar pranešimo.

Ieškovės atstovė E. A. prašo ieškinį patenkinti, paaiškino, kad palaiko pareikštus reikalavimus. Skola yra atsiradusi iš atlygintinų paslaugų sutarties, kurią 2016 m. lapkričio 24 d. pasirašė AB „Lietuvos geležinkeliai“ (vėliau verslas buvo perleistas ieškovei) ir UAB „Arvi fertis“. Kadangi UAB „Arvi fertis“ privažiuojamaisiais keliais gali leisti naudotis ir kitiems asmenims, 2017 m. vasario 17 d. buvo pasirašytas trišalis susitarimas, dalyvaujant atsakovei UAB „Agrofertis“. Atsakovė teikdavo vežimo paraiškas, kada pageidauja gauti vagonus, ieškovė per 24 val. patvirtindavo arba nepatvirtindavo paraiškas. Vagonai buvo perduodami klientui sudarant aktą ir pradedami skaičiuoti vagonų naudojimo mokesčiai. Kol jie stovi privažiuojamuosiuose keliuose, reiškia, kad vagonais yra naudojamasi. Atsakovei pagal vagonų atvarymo nuvarymo žiniaraščius buvo perduoti naudotis 24 vagonai ant UAB „Arvi fertis“ privažiuojamųjų kelių, žiniaraščius ir aktus atsakovė pasirašė. Atsakovė neginčija, kad naudojosi vagonais, mokesčiai paskaičiuoti pagal nustatytus įkainius. Kadangi krovinys nebuvo eksportuojamas, todėl buvo panaikintos deklaracijos su 0 % PVM tarifo taikymu ir krovinys vėliau išvyko pagal kitus apskaitos dokumentus, t. y. pagal naujus važtaraščius, naujas deklaracijas. Todėl ieškovė įgijo pareigą sumokėti PVM. Atsakovė pateiktų PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo, todėl buvo skaičiuojami delspinigiai. Nepagrįstai teigiama, kad krovinys buvo neišvežtas dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė paslaugas suteikė, vagonai buvo atvaryti iš Marijampolės stoties į privažiuojamuosius kelius, sąskaitos faktūros buvo pateiktos būtent už vagonų naudojimąsi ir su tuo susijusias paslaugas. Nesutinka, kad tarp šalių susiklostė vagonų nuomos teisiniai santykiai. Naudojimasis vagonais trunka tol, kol jie yra privažiuojamuosiuose keliuose, ieškovė vagonus nuomojasi iš Baltarusijos ir už tai moka tam tikrą mokestį. Ieškovė dėl užtrukusio vagonų naudojimosi nuo 2019 m. vasario 21 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. patyrė nuostolius, tačiau jų šioje byloje nereikalauja. Atsakovė nurodo abejones dėl ieškovės nesąžiningumo, bet tai tik deklaratyviai teigia. Atsakovė vasario, kovo mėn. sąskaitas apmokėjo, nemoka nuo balandžio mėn. pabaigos. Taip pat nurodo, kad atsakovei buvo siūloma iškrauti vagonus ir juos grąžinti, buvo gautas net antstolio leidimas šiems veiksmams. Ginčas šiuo atveju nėra susijęs su vežimu. Pakrovus krovinį išrašomas važtaraštis ir tuomet vežama. Krovinio nevežė, nes buvo areštuotas visas UAB „Arvi fertis“ turtas, galiojo antstolio patvarkymas, kuris įpareigojo netrukdyti vykdymo procesui. 18 vagonų išvežimą sustabdė dėl 2019 m. vasario 22 d. antstolio patvarkymo, draudžiančio išvežti, kadangi iškilo ginčas dėl nuosavybės teisių. Ieškovė neturi teisių ir įgalinimų nustatyti, kieno tai nuosavybė, ir mano, kad tai išsiaiškinti yra ne jos pareiga. Kliūtys išnyko tik 2019 m. rugpjūčio 9 d. ir tuomet krovinys buvo išvežtas.

Atsakovės atstovas A. Š. prašo ieškinį atmesti, paaiškino, kad nesąžininga reikalauti sumokėti už vagonų naudojimąsi, kai atsakovė jais negalėjo pasinaudoti kroviniui išvežti. Pakrovė 18 vagonų, bet buvo gautas antstolio patvarkymas, adresuotas UAB „Arvi fertis“ ir UAB „Agrofertis“, bet ne AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuriuo buvo draudžiama išvežti krovinį. Atsakovės turtas nebuvo areštuotas, o tik sulaikytas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ nesiėmė veiksmų, kad krovinys būtų išvežtas. 2019 m. liepos 29 d. jau buvo aišku, kad turtas vagonuose yra atsakovės, bet dar užtruko 12 dienų. Pažymi, kad kilus abejonėms dėl nuosavybės teisės apribojimo reiškia, kad turtas neareštuotas. Mano, kad ieškovė neišveždama krovinio tiesiog laukė, kad išsiaiškintų kiti, atsakovė 2019 m. gegužės 8 d. rašte ieškovei buvo net įsipareigojusi atlyginti visas jos išlaidas, kad tik krovinys būtų išvežtas. 2019 m. birželio 21 d. atsakovė nurodė, kad nėra laisvos vietos iškrauti. Atsakovės nuomone, vagonų naudojimas yra jų nuoma, o ne atlygintinų paslaugų teikimas. Kadangi krovinys buvo neišvežtas ne dėl atsakovės kaltės, todėl nuomos mokestis turėtų būti maksimaliai sumažintas, o pripažinus tai paslauga turėtų būti atlygintos tik faktinės išlaidos. Atsakovė vagonais negalėjo naudotis, kadangi buvo klaidingai manoma, kad turtas yra UAB „Arvi fertis“, todėl atsakovė dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir antstolio kaltės patyrė žalą.

Ieškinys tenkinamas

Nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 24 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Arvi fertis“ sudarė Vežimų organizavimo ir vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią sutartį Nr. 310V-SV(DK)-252 (toliau – Sutartis) (ieškinio priedas Nr. 1). 2017 m. vasario 17 d., kaip šios sutarties priedas Nr. 3, tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“, UAB „Arvi fertis“ ir UAB „Agrofertis“ buvo sudarytas Susitarimas dėl Vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią Nr. SP(KGS)-9 (toliau – Susitarimas) (ieškinio priedas Nr. 2). 2019 m. balandžio 30 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. LS(ADM)-5074 AB „Lietuvos geležinkeliai“ perdavė, o AB „LG CARGO“ perėmė akto prieduose nurodytą su AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo verslu susijusį verslą (kaip turtinį kompleksą), įskaitant šiai veiklai vykdyti priskirtas sutartis, jų vykdymo ar kitais pagrindais kylančias prievoles, o taip pat teises ir pareigas, kylančias iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo veiklos organizavimo ir vykdymo metu sudarytų dokumentų; teisminius ar ikiteisminius ginčus, kylančius iš krovinių vežimo veiklos, tame tarpe ir pagal Vežimų organizavimo ir vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią sutartį Nr. 310V-SV(DK)-252 (dubliko priedai Nr. 19-20). 2019 m. rugpjūčio 5 d. Priėmimo–perdavimo akto Nr. LS(ADM)-5074, sudaryto 2019 m. balandžio 30 d., patikslinimo ir papildymo aktu Nr. LS(ADM)-8872 AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LG CARGO“ papildė ir patikslino nurodytu aktu perduoto AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo verslo (turtinio komplekso) faktinę būklę ir sudėtį, esamą perleidimo metu (2020 m. spalio 9 d. papildomų paaiškinimų priedas Nr. 1). Tiek nurodyta Sutartis, tiek Susitarimas yra nurodyti šio akto priede (2020 m. spalio 9 d. papildomų paaiškinimų priedas Nr. 2). Šie pateikti įrodymai patvirtina, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ teises ir pareigas, kylančias iš ginčo Sutarties ir Susitarimo, perėmė ieškovė AB „LG CARGO“. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė AB „LG CARGO“ pakeitė savo pavadinimą į AB „LTG Cargo“, ką patvirtina VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro išrašas (2020 m. rugpjūčio 27 d. ieškovės pranešimo priedas). 

Pagal minėtą Sutartį ir Susitarimą ieškovė AB „LTG Cargo“ teikė atsakovei UAB „Agrofertis“ vagonų varymo iš Marijampolės geležinkelio stoties į privažiuojamuosius kelius ir atgal į stotį, krovinių vežimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas pagal bendrovės nustatytus įkainius ir koeficientus (Sutarties 1.1 punktas). Remiantis Susitarimo 3 punktu, klientas (atsakovė) už krovinių vežimą ir vagonų varymą, vagonų (konteinerių) naudojimą (buvimą) ir kitas suteiktas paslaugas įsipareigojo atsiskaityti su bendrove (ieškove) per 7 kalendorines dienas nuo elektroninės PVM sąskaitos faktūros išsiuntimo iš domeno litrail.lt el. paštu (duomenys neskelbtini) dienos.

Vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraščiai patvirtina, kad ieškovė 2019 m. vasario mėn. 16 -21 d. atvarė į privažiuojamąjį kelią Nr. 34 pakrovai tuščius 24 vežėjui priklausančius vagonus (vagonų numeriai: 63905376, 60975125, 63745210, 63376842, 61613451, 65737512, 60998523, 65893901, 61002580, 60653920, 62133251, 61647608, 61110581, 62466388, 61111415, 60811338, 61092169, 63740278, 62664867, 61217683, 64961105, 62868062, 63376982, 64469331) (ieškinio priedas Nr. 3). Atsakovė vagonus priėmė ir pasirašė šiuos žiniaraščius, todėl neginčija aplinkybės, kad 24 vagonai buvo atvaryti pakrovai. Bendrasis aktas Nr. 28-1900019 patvirtina, kad 2019 m. vasario 21 d. 19.46 val. 18 vagonų buvo parvežti į stotį iš privažiuojamojo kelio ir palikti viešosios geležinkelio infrastuktūros keliuose, gavus informaciją dėl vagonų sulaikymo iš kitų suinteresuotų šalių iki išsiaiškinimo, 2019 m. kovo 7 d. gautas prašymas nuvaryti krautus vagonus į UAB „Arvi fertis“ privažiuojamuosius kelius (ieškinio priedas Nr. 21). Atsakovės 2019 m. kovo 7 d. prašymas AB „Lietuvos geležinkeliai“ patvirtina, kad UAB „Agrofertis“ paprašė pakrautus 18 vagonų su jai priklausančiomis trąšomis, esančius Marijampolės geležinkelio stotyje, grąžinti į UAB „Arvi fertis“ privažiuojamuosius kelius, kadangi dėl teisinių ginčų negali būti išsiųsti į paskirties stotį (ieškinio priedas Nr. 4).  Ieškovė  18 vagonų (vagonų numeriai: 63905376, 60975125, 63745210, 63376842, 61613451, 65737512, 60998523, 65893901, 61002580, 60653920, 62133251, 61647608, 61110581, 62466388, 61111415, 60811338, 61092169, 63740278) 2019 m. kovo 7 d. pagal vagonų atvarymo ir nuvarymo kreditinius žiniaraščius grąžino į UAB „Arvi fertis“ privažiuojamąjį kelią Nr. 34 iškrovai (ieškinio priedas Nr. 5), atsakovė šiuos žiniaraščius yra pasirašiusi. Vėliau 2019 m. kovo-rugpjūčio mėn. buvo įforminami vagonų atvarymo ir nuvarymo kreditiniai žiniaraščiai, kuriuos atsakovė taip pat pasirašė (ieškinio priedai Nr. 22-23). Vagonai pakrovai po iškrovos buvo atvaryti 2019 m. rugpjūčio 10 d., ką patvirtina vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraščiai (2020 m. gegužės 20 d. dubliko priedas Nr. 3), po ko krovinys buvo išvežtas. 

Už nurodytas suteiktas vagonų atvarymo ir nuvarymo paslaugas ieškovė išrašė ir pateikė apmokėjimui atsakovei šias PVM sąskaitas faktūras: 2019 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą FAC1 Nr. 119729 2 476,28 Eur  sumai;  2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą FAC1 Nr. 120578 44 870,71 Eur sumai, 2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą FAC1 Nr. 121175 30 736,37 Eur  sumai; 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 000875 31 760,91 Eur  sumai; 2019 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 001759 30 736,37 Eur sumai; 2019 liepos 10 d. PVM sąskaitas faktūras CAP1 Nr. 001800 ir Nr. 001807 (koreguojančias 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą FAC1 Nr. 120578) 7 326,59 Eur sumai; 2019-07-10 PVM sąskaitas faktūras CAP1 Nr. 001802 ir Nr. 001804 (koreguojančias 2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą FAC1 Nr. 121175) 4 599,50 Eur; 2019 m. liepos 10 d. PVM sąskaitas faktūras CAP1 Nr. 001801 ir Nr. 001806 (koreguojančias 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 000875) 4 752,82 Eur sumai; 2019 m. liepos 10 d. PVM sąskaitas faktūras CAP1 Nr. 001803 ir Nr. 001805 (koreguojančias 2019 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 001759) 4 599,50 Eur; 2019 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 002729 36 513,73 Eur; 2019 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 003699 11 448,54 Eur ; 2019 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 003526 294,48 Eur (ieškinio priedai nuo Nr. 6 iki Nr. 17). Iš viso atsakovei buvo išrašyta ir pateikta apmokėjimui sąskaitų 210 115,80 Eur sumai. Ieškovės pateiktas išrašas iš siųstų klientams elektroninių laiškų žurnalo patvirtina, kad nurodytos sąskaitos buvo išsiųstos atsakovei UAB „Agrofertis“ (ieškinio priedas Nr. 19). 

Atsakovė pagal 2019 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą FAC1 Nr. 119729 sumokėjo 2 476,28 Eur, pagal  2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą FAC1 Nr. 120578 sumokėta 44 870,71 Eur ir iš dalies apmokėjo 2019 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą CAP1 Nr. 003699, sumokėdama 260,42 Eur, iš viso sumokėjo 47 607,41 Eur. Ginčo dėl sumokėtos sumos tarp šalių nėra.

Dėl skolos už vagonų atvarymo/nuvarymo paslaugas

Šalys nesutaria dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo. Ieškovės nuomone, šalis sieja sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, o, atsakovės nuomone, tai yra vagonų nuomos santykiai. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, kokie teisiniai santykiai tarp šalių susiformavo jų sudarytų susitarimų pagrindu.

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Taigi, sprendžiant tarp bylos šalių kilusį ginčą, tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2013, 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013 ir kt.). 

Nustatant šalių sutartinių santykių pobūdį, esminę reikšmę turi šalių sudarytos sutarties aiškinimas, sutarties dalyko nustatymas. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Nr. 3K-3-318/2011; kt.). 

2016 m. lapkričio 24 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „Arvi fertis“ sudarė Vežimų organizavimo ir vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią sutartį. Pats sutarties pavadinimas reiškia, kad sutartimi buvo sutarta dėl dvejopo pobūdžio sutartinių įsipareigojimų, susijusių su vežimų organizavimu ir su vagonų varymu į privažiuojamąjį kelią. Nagrinėjamo ginčo atveju aktualūs yra šalių sutartiniai įsipareigojimai dėl vagonų varymo į privažiuojamuosius kelius ir apmokėjimo už tai. Šalys sutartyje apibrėždamos sutarties dalyką taip pat nurodė, kad sutartis reguliuoja tarpusavio santykius, varant vagonus iš Marijampolės geležinkelio stoties į privažiuojamuosius kelius arba atgal į stotį, nustato vietinių, įvežamų (importuojamų) ir išvežamų (eksportuojamų) iš (į) Lietuvos Respublikos krovinių priėmimo ir išdavimo tvarką, atsiskaitymą už suteiktas krovinių vežimo geležinkelių transportu bei kitas, su tuo susijusias paslaugas pagal bendrovės nustatytus įkainius ir koeficientus (Sutarties 1.1 punktas). Taigi, šalys iš esmės tai laiko sutartimi dėl tam tikrų paslaugų teikimo. Tą patvirtina ir 2017 m. vasario 17 d. pasirašytas trišalis Susitarimas, kurį yra pasirašiusi ir atsakovė ir kuris sudarytas kaip nurodytos Sutarties priedas, įvardinamas kaip Susitarimas dėl vagonų varymo į privažiuojamąjį kelią. Šio susitarimo 3 punkte atsakovė už krovinių vežimą ir vagonų varymą, vagonų (konteinerių) naudojimą (buvimą) ir kitas suteiktas paslaugas įsipareigojo atsiskaityti su bendrove (ieškove) per 7 kalendorines dienas nuo elektroninės PVM sąskaitos faktūros išsiuntimo iš domeno litrail.lt el. paštu (duomenys neskelbtini) dienos. 

Sutarties ir Susitarimo sąlygų analizė leidžia spręsti, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus dalies nurodytais susitarimais prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su vagonų varymu į privažiuojamuosius kelius, vagonų naudojimu, vykdymas. Neabejotinai tai yra susiję su vežimo paslauga, tačiau nagrinėjamoje byloje ginčas kyla tik dėl vagonų atvarymo/nuvarymo, jų naudojimo paslaugos. 

 Paslaugų sutarties samprata įtvirtinta CK 6.716 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartį nuo kitų giminingų sutarčių tiksliausiai leidžia atriboti sutarties dalykas – nematerialaus pobūdžio (intelektinės) ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. šios paslaugos gali ir neturėti objektyvios išraiškos. Pagal atlygintinų paslaugų sutartį jų teikėjas įsipareigoja rūpestingai (atidžiai) atlikti tam tikrą veiklą. Tam tikrais atvejais, priklausomai nuo paslaugų rūšies (paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku gali būti labai įvairios), gali būti susitarta dėl tam tikro nematerialaus rezultato pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016).

Aukščiau nustatytas šalių sudarytas Susitarimas dėl vagonų atvarymo/nuvarymo ir vagonų naudojimo leidžia spręsti, kad tarp šalių buvo susiformavę teisiniai santykiai dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Nors šalys ir nesusitarė dėl tam tikrų nematerialaus pobūdžio (intelektinių) paslaugų, tačiau  sutartos paslaugos yra nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, kas taip pat yra neatlygintinų paslaugų požymis. Ieškovė įsipareigojo atlikti tam tikrus veiksmus, o būtent atvaryti/nuvaryti vagonus į privažiuojamuosius kelius ir buvimo privažiuojamuosiuose keliuose metu perduoti atsakovei pasinaudoti šiais vagonais krovinio pakrovimui, o atsakovė įsipareigojo už tai sumokėti pagal ieškovės nustatytus įkainius ir koeficientus.

Nėra jokio teisinio pagrindo šalių ginčo santykius pripažinti vagonų nuomos santykiais, ką teigia atsakovė. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalių susitarimų esmę sudaro ieškovės įsipareigojimas atvaryti/nuvaryti vagonus iš Marijampolės geležinkelio stoties į privažiuojamuosius kelius ir atgal tam, kad atsakovė galėtų pakrauti į vagonus išvežamą krovinį. Taigi vagonai perduodami laikinam naudojimui ne tam, kad juose būtų sandėliuojamas ar saugomas krovinys, o tam, kad būtų galima į juos pakrauti krovinį tikslu vėliau krovinį nuvežti į paskirties vietą. Tai matyti ir iš vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraščių, kuriuose nurodyta, kad vagonai atvaromi į privažiuojamąjį kelią pakrovai arba iškrovai. Šalys sudarydamos susitarimus nebuvo susitarę dėl vagonų nuomos ir nuomos mokesčio mokėjimo. Be to, pačios sutarties šalys jų laisva valia sudarytoje ginčo sutartyje save įvardija: ieškovė – bendrove (ne nuomotoju), atsakovė – klientu, subklientu (ne nuomininku), kas taip pat rodo, kad šalys tai laikė ne nuomos, o atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi.

 Nesant ginčo, kad atsakovei krovinio pakrovai buvo perduoti 24 vagonai ir atsakovė jais naudojosi jame laikydama krovinį iki 2019 m. rugpjūčio 10 d. (šias aplinkybes patvirtina aukščiau nurodyti vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraščiai, bendrasis aktas), ieškovė pagrįstai, remdamasi sutarties nuostatomis, reikalauja sumokėti skolą pagal nustatytus įkainius ir koeficientus (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 4.9 punkte buvo numatyta, kad už sutartyje nurodytą vagonų varymą bendrovės (ieškovės) lokomotyvu šios sutarties 2.4 punkte nurodytu atstumu, vagonų naudojimo laiką, privačių arba jiems prilygintų vagonų buvimo laiką, krovinių saugojimo laiką, lokomotyvo ridą, papildomus manevrus ir kitas suteiktas papildomas paslaugas klientas moka bendrovės (ieškovės) Kainyne PP-LG nustatytus įkainius ir galiojančius koeficientus. Pateikti vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraščiai, bendrasis aktas ir pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina mokesčių paskaičiavimą. Atsakovė jokių argumentų dėl galimai neteisingo mokesčių paskaičiavimo nėra pateikusi ir to nėra pagrindusi kokiais nors įrodymais.   

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo sutartinės prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas iki šiol nėra įvykdžiusi, iš atsakovės ieškovei priteistina skola (CPK 6.38, 6.200 straipsniai, 6.720 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovės nurodytos skolos dydžio pagrįstumą patvirtina pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir byloje nustatyta aplinkybė apie atsakovės atliktus už šias paslaugas mokėjimus bendrai 47 607,41 Eur sumai. Pagal ieškovės pateiktas atsakovei PVM sąskaitas faktūras atsakovė privalėjo sumokėti iš viso 210 115,80 Eur, sumokėjo 47 607,41 Eur, todėl liko nesumokėta 162 508,39 Eur, toks skolos dydis laikytinas įrodytu ir pagrįstu.

Nors atsakovė ginčijo aplinkybę, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja sumokėti PVM mokestį, tačiau byloje pateikti įrodymai tai paneigia.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos paslaugos, įskaitant vežimą bei papildomas vežimo paslaugas, kai šios paslaugos yra tiesiogiai susijusios su prekių eksportu iš Europos Sąjungos teritorijos. Nagrinėjamu atveju krovinys turėjo būti vežamas į Ukrainą. Kaip nustatyta, 18 vagonų buvo pakrauti ir iš privažiuojamojo kelio nuvaryti į Marijampolės geležinkelio stotį išvežimui. Pateikti važtaraščiai (2020 m. gegužės 20 d. dubliko priedas Nr. 1, vertimai – ieškovės 2020 m. rugpjūčio 28 d. prašymo dėl papildomų įrodymų priedai) patvirtina, kad 2019 m. vasario 21 d. jau buvo sudaryta vežimo sutartis. Todėl 2019 m. kovo 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje FAC1 Nr. 120578, 2019 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje FAC1 Nr. 121175, 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje CAP1 Nr. 000875 ir 2019 m. birželio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje CAP1 Nr. 001759 buvo apmokestinta 0 procentų PVM tarifu. Tačiau 2019 m. birželio 14 d. buvo priimti Kauno teritorinės muitinės 6 sprendimai dėl elektroninių eksporto deklaracijų pripažinimo negaliojančiomis (2020 m. gegužės 20 d. dubliko priedas Nr. 11). Kadangi krovinys, pakrautas į 18 vagonų, iš Europos Sąjungos neišvyko, kas jau yra nustatyta, o elektroninės eksporto deklaracijos buvo pripažintos negaliojančiomis, todėl ieškovei neliko pagrindo nurodytoms paslaugoms taikyti 0 procentų PVM tarifą.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu minėtų aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. Dėl šių aplinkybių ieškovė 2019 m. liepos 10 d. išrašė ir pateikė atsakovei apmokėjimui patikslintas PVM sąskaitas faktūras (ieškinio priedai nuo Nr. 11 iki Nr. 14, Nr. 17). Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovė PVM mokesčio būtų nesumokėjusi ar būtų pasinaudojusi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 58 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtina PVM mokėtojo teise į PVM atskaitą, todėl ieškinio reikalavimai PVM mokesčio dalyje pripažintini pagrįstais ir tenkinami.

Šalių teisinių santykių nepripažinus nuomos santykiai, nėra pagrindo svarstyti ir atsakovės atsikirtimų argumentų dėl atsakovės prievolės atsiskaityti, kai dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių ji negalėjo pasinaudoti vagonais CK 6.62 straipsnio 1 dalies ir 6.487 straipsnio 1 dalies pagrindu, vykdymo.

Dėl apmokėjimo už paslaugas sumažinimo

CK 6.720 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Atsakovė teigia, kad ji neva negalėjo naudotis vagonais ne dėl savo, o dėl trečiųjų asmenų kaltės, todėl paskaičiuoti mokesčiai turėtų būti sumažinti.

Kadangi CK 6.720 straipsnio 5 dalyje kalbama apie negalėjimą įvykdyti sutartį dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, yra pagrindas vadovautis bendrosiomis prievolių neįvykdymo teisines pasekmes reglamentuojančiomis teisės normomis. CK 6.62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu viena šalis nebegali įvykdyti prievolės pagal dvišalę sutartį dėl tokios aplinkybės, už kurią neatsako nė viena iš šalių, o kitko nenumato įstatymai ar sutartis, tai nė viena iš šalių neturi teisės reikalauti, kad kita šalis įvykdytų sutartį. Šiuo atveju abi šalys turi teisę reikalauti grąžinti visa, ką jos įvykdė be atitinkamo priešpriešinio įvykdymo. 

Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, t. y. atvarė vagonus iš Marijampolės geležinkelio stoties pakrovai į UAB „Arvi fertis“ privažiuojamuosius kelius ir perdavė atsakovei krovinio pakrovai, ką patvirtina atsakovės patvirtinti vagonų atvarymo ir nuvarymo žiniaraščiai. Pažymėtina, kad atsakovė vagonais pasinaudojo, kadangi juos pakrovė ir juose laikė krovinį nuo 2019 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Taigi sutartiniai įsipareigojimai dėl tam tikrų faktinių veiksmų atlikimo abiejų šalių buvo įvykdyti. Atsakovė savo prievolę atsiskaityti už tokias ieškovės suteiktas paslaugas įvykdė tik iš dalies, sumokėdama tik dalį ieškovės paskaičiuotų mokesčių, likusią dalį atsisakydama mokėti tuo pagrindu, kad negalėjo pasinaudoti vagonais krovinio išvežimui. Tokia pozicija iš esmės reiškia ne negalėjimą vykdyti prievolę atsiskaityti, bet paskaičiuotų mokesčių nepagrįstumą, atsiradusių, atsakovės nuomone, dėl trečiųjų asmenų kaltės.

Asmuo, neįvykdęs sutartinės prievolės, laikomas pažeidusiu prievolę (kaltu), jeigu įstatymas ar sutartis nenumato kitaip. Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, CK 6.62 straipsnio 1 dalis, kuri numato, kad nė viena sutartinių šalių neturi teisės reikalauti įvykdyti sutartinę prievolę, jeigu viena šalis negali įvykdyti prievolės dėl aplinkybės, už kurią neatsako nė viena šalis, taikoma tik nepiniginėms prievolėms, kadangi šiuo atveju šalies neatleidžia nuo piniginės prievolės įvykdymo.

Pastebėtina, kad atsakovė iki ieškinio pateikimo teismui vedė su ieškove tam tikras derybas dėl įsiskolinimo padengimo. Atsakovė dar 2019 m. balandžio 8 d. raštu siūlė aptarti įsiskolinimo klausimus ir netaikyti baudų (mokesčio) už vagonų prastovą (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 19).   Atsakovė 2019 m. rugpjūčio 28 d. raštu ieškovei siūlė reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo antstoliui L. L. ir UAB „Belor“, kurios prašymu buvo areštuotas UAB „Arvi fertis“ teritorijoje esantis turtas (ieškinio priedas Nr. 26). Šiame rašte atsakovė pripažino, kad objektyviai egzistuoja vagonų prastova, už kurią pagal sutartį turi mokėti atsakovė UAB „Agrofertis“. 2019 m. spalio 3 d. atsakovė elektroniniu laišku ieškovei vėl prašė taikyti nuolaidas (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 29). Savo ruožtu ieškovė 2019 m. lapkričio 10 d. raštu siūlė atsakovei padengti įsiskolinimą per 6-9 mėnesius (ieškinio priedas Nr. 25). Į tai atsakovės atstovas adv. A. Š. 2019 m. lapkričio 19 d. elektroniniu laišku nurodė, kad atsakovė yra patyrusi nuostolius, todėl reikėtų suderinti tarpusavio skolas (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 31), o 2020 m. sausio 8 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teisme (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 32). Tokia šalių derybų eiga rodo, kad atsakovė faktiškai neginčijo įsiskolinimo, tik prašė taikyti nuolaidas arba įskaityti jos patirtus nuostolius. Tai reiškia, kad skolos faktas ir jos dydis nebuvo šalių ginčo objektu.    

Pažymėtina, kad atsakovė teigia, jog ieškovė nepagrįstai atsisakė išvežti krovinį, kadangi atsakovės nuosavybės teisės į krovinį – trąšas – nebuvo apribotos. Tačiau tai reiškia, kad atsakovė reiškia pretenzijas dėl kitos šalis siejusios sutartinės prievolės – krovinio vežimo – nevykdymo, kurios vykdymo aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, atsakovė nurodo dėl to patyrusi nuostolius. Šią aplinkybę patvirtina ir nustatytas faktas, kad atsakovė kitoje byloje yra pareiškusi ieškinį atsakovams antstoliui L. L., AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir UAB „LTG Cargo“ dėl žalos atlyginimo. Todėl ieškovės sutartinių įsipareigojimų pagal vežimo sutartį vykdymo ir dėl to atsiradusių nuostolių nustatymo aplinkybės išeina už šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribų, jos nustatinėjamos atskira tvarka nagrinėjamoje byloje. Kartu pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-628-577/2021 nurodytas atsakovės ieškinys yra atmestas, tačiau sprendimas nėra įsiteisėjęs. 

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė turėjo galimybę išvengti bent dalies mokesčių pagal šalių sudarytą paslaugų sutartį, jei ji būtų krovinį iškrovusi, kol bus pašalintos visos abejonės dėl krovinio priklausymo nuosavybės teisėmis būtent atsakovei. Ieškovė savo iniciatyva kreipėsi į antstolį su prašymu leisti iškrauti 24 vagonus ir tokį antstolio sutikimą 2019 m. gegužės 21 d. gavo (2020 m. gegužės 20 d. dubliko priedas Nr. 16), ieškovė 2019 m. gegužės 23 d. raštu apie tai pranešė atsakovei (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 11, dubliko priedas Nr. 15), vėliau 2019 m. birželio 13 d. pakartotinai prašė iškrauti vagonus (2020 m. gegužės 20 d. dubliko priedas Nr. 12). Nors atsakovė vėliau bylos nagrinėjimo eigoje teigė, kad neturėjo galimybės iškrauti vagonų dėl to, kad nuo 2019 m. vasario 25 d. bankrutavus UAB „Arvi fertis“ ūkinė veikla buvo sustabdyta, darbuotojams paskelbtos prastovos, o kitų įmonių darbuotojai UAB „Arvi fertis“ įmonės teritorijoje negalėjo atlikti darbų, be to, buvo sustabdytos iškrovos darbams reikalingo krano nuomos paslaugos, tačiau šių aplinkybių  neįrodo UAB „Arvi fertis 2021 m. vasario 9 d. išduota pažyma (atsakovės 2021 m. vasario 26 d. paaiškinimų priedas Nr. 44). Pateikta pažyma yra pasirašyta UAB „Arvi fertis“ vykdančiojo direktoriaus T. D., kuris pažymos išdavimo metu neturėjo teisės atstovauti UAB „Arvi fertis“, nes šiai bendrovei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2019 m. liepos 11 d.), nuo to momento UAB „Arvi fertis“ atstovavo paskirtas bankroto administratorius. Be to, pažymoje nurodytos aplinkybės nėra niekaip patvirtintos kitais tiesioginiais įrodymais. Pažymėtina, kad atsakovė ir UAB „Arvi fertis“ buvo sudarę neatlygintinę pasaugos sutartį dėl atsakovei priklausančių trąšų, žaliavų bei kitų prekių saugojimo (atsakovės 2021 m. vasario 26 d. paaiškinimų priedas Nr. 45). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad atsakovė neįrodė ir išimtinių aplinkybių, turėjusių įtakos tam, kad atsakovė neturėjo galimybės iškrauti vagonų, kol sprendėsi klausimas dėl nuosavybės teisių į krovinį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė atsisakydama iškrauti vagonus 2019 m. birželio 10 d. raštu pranešė antstoliui L. L. ir AB „Lietuvos geležinkeliai“, kad iškrauta turėtų būti antstolio ir UAB „Belor“ lėšomis, o ne dėl jai pačiai apribotų galimybių (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 14). Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad antstolio L. L. 2019 m. vasario 22 d. patvarkymu Nr. S-19-187-1088 dėl UAB „Agrofertis“ 2019 m. vasario 18 d. prašymo leisti vykdyti trąšų išvežimą ir 2019 m. vasario 18 d. patikslinto prašymo leisti vykdyti trąšų išvežimą (ieškovės 2021 m. vasario 23 d. prašymo priedas Nr. 2) buvo atsisakyta leisti vykdyti trąšų išvežimą. Todėl atsakovės veiksmai pakraunant, o vėliau neiškraunant vagonų pripažintini kaip atsakovės veikimas savo rizika.

Tokiu būdu nenustatytos aplinkybės CK 6.720 straipsnio 5 dalies taikymui.

Dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo  

Kaip jau nustatyta, atsakovė nustatytu terminu neapmokėjo už ieškovės jai suteiktas paslaugas, todėl liko ieškovei skolinga 162 508,39 Eur. Vadovaujantis Sutarties 8.1. punktu, klientas (šiuo atveju UAB „Arvi fertis“), neatsiskaitęs per šios Sutarties 6.4 punkte ar Susitarime nurodytą mokėjimo terminą, moka 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną. Susitarimo 5 punkte šalys susitarė, kad jeigu subklientas (šiuo atveju atsakovė UAB „Agrofertis“) laiku neatsiskaito už suteiktas paslaugas, subklientas moka delspinigius kliento (UAB „Arvi fertis“) Sutartyje nustatyta tvarka. Taigi atsakovei UAB „Agrofertis“ galioja Sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas. Sutarties 6.6. punkte nurodyta, jog delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po galutinės atsiskaitymo datos iki apmokėjimo už bendrovės suteiktas paslaugas dienos, delspinigiai pagal pateiktą sąskaitą turi būti sumokėti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo delspinigių sąskaitos išsiuntimo el. paštu dienos.

Remiantis aukščiau paminėtomis Sutarties ir Susitarimo nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra tinkamai atsiskaičiusi už suteiktas paslaugas, ieškovė turi teisę reikalauti delspinigių sumokėjimo. Iš delspinigių sąskaitų matyti, kad delspinigiai buvo skaičiuojami, laikantis susitarimų sąlygų, t. y. nuo atitinkamu laikotarpiu neapmokėtos skolos, iš viso atsakovei priskaičiuota 19 257,01 Eur (ieškinio priedas Nr. 18). Atsakovė procesiniuose dokumentuose atsikirtimų dėl delspinigių reikalavimo pagrįstumo ir jų paskaičiavimo teisingumo nėra pareiškusi. Atsakovės atstovas adv. A. Š. baigiamosiose kalbose nurodė, kad nesutinka su delspinigių reikalavimu dėl to, kad atsakovė neturi pareigos mokėti įsiskolinimo, ir mano, kad yra pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 4 ir 5 dalių pagrindais.

Tačiau jau yra nustatyta, kad atsakovė turi prievolę vykdyti sutartinį įsipareigojimą atsiskaityti už ieškovės suteiktas paslaugas. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiame straipsnyje  pagrindais, tarp kurių 4 dalyje numatytas pagrindas – dėl trečiojo asmens veiklos – tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmų (veikimo, neveikimo), dėl kurių atsirado nuostolių, ir dėl 5 dalyje numatytų nukentėjusio asmens veiksmų – veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tokiais veiksmais gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo įrodyta ir nėra nustatyta jokia trečiųjų asmenų veikla, dėl kurios būtų atsiradę nuostoliai, juolab, kad ir reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikšta. Analogiška išvada darytina ir dėl nukentėjusio asmens veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Kaip jau nurodyta, ieškovė prašo įvykdyti piniginę atsiskaitymo prievolę, o ne reikalauja nuostolių.

CK 6.258 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

Kadangi šalys susitarė, kad neatsiskaičius per sutartą mokėjimo terminą mokami 0,05 proc. dydžio delspinigiai nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną, toks šalių susitarimas laikytinas susitarimu dėl minimalių nuostolių atlyginimo.   

Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Dėl netesybų atliekamos kompensuojamosios funkcijos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemiausioji jų mažinimo riba – jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tokios minimalios ribos, iki kurios teismas gali sumažinti netesybas, nustatymas nereiškia, kad visais atvejais netesybos turi sutapti su minimaliais nuostoliais ar įrodytais nuostoliais. Priešingu atveju būtų paneigta sutartinių netesybų, kaip sutartinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Tuo atveju, kai ginčas vyksta dėl netesybų mažinimo, kreditoriui neprašant atlyginti nuostolių, siekdamas pagrįsti, kad netesybos yra protingo dydžio, kreditorius gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių jo nuostolius dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos prievolės, tačiau nereikalaujama, kad jis tiksliai įrodytų jo realiai patirtų dėl pažeistos sutartinės prievolės nuostolių dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2013).

Teismas neturi pagrindo pripažinti, kad šalių sutartas delspinigių dydis yra neprotingai didelis, o ir atsakovė neteigė ir neįrodinėjo, kad yra aukščiau nurodytose teisės normose įtvirtinti pagrindai mažinti netesybas, todėl delspinigių reikalavimas tenkinamas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Šiuo atveju šalys dėl palūkanų nebuvo susitarę, todėl taikytini CK 6.210 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kuriame nurodyta, kad, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl iš atsakovės ieškovei priteisiamos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą skolą ir delspinigius nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovė AB „LTG Cargo“ už ieškinį sumokėjo 2 338 Eur dydžio žyminį mokestį. Ieškovės ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės priteistinos 2 338 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-19/1K-2).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „LTG Cargo“ (juridinio asmens kodas 304977594) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrofertis“ (juridinio asmens kodas 303533483) 162 508,39 Eur skolą, 19 257,01 Eur delspinigius, 6 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. balandžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „LTG Cargo“ (juridinio asmens kodas 304977594) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrofertis“ (juridinio asmens kodas 303533483) 2 338 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėja         Nijolia Indreikienė