Civilinė byla Nr. e2A-352-852/2025
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05461-2023-4
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.3.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. R. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovei UAB „Norvetuva“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių darbo ginčų komisija 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-113-13088/2023 nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovo E. R. prašymą UAB „Norvetuva“ dėl 11214,21 Eur darbo užmokesčio priteisimo už neišdirbtą darbo laiko normą laikotarpiu nuo 2021-07-05 iki 2022-03-01 ir dėl netesybų priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką. Komisija nurodė, kad tapataus prašymo nagrinėjimas jau buvo nutrauktas Telšių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022 ieškovui atsisakius nuo reikalavimo.
2. Ieškovas E. R. kreipėsi į teismą ir patikslinęs reikalavimus prašė priteisti iš atsakovės UAB „Norvetuva“ 10846,55 Eur darbo užmokestį ir 6 vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas. Ieškovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. atsakovė UAB „Norvetuva“, t. y. darbdavė, nevykdė įsipareigojimo suteikti jam darbo sutartyje sulygtą darbą. Atsižvelgiant į tai, ieškovas prašė iš atsakovės priteisti pusę ginčo laikotarpiu už neįvykdytą darbo laiko normą turėto sumokėti darbo užmokesčio bei netesybas dėl uždelsimą atsiskaityti nutraukus darbo sutartį. Teismo posėdžių metu ieškovo atstovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 14 d. iki 2022 m. kovo 1 d. ieškovas nedirbo, tačiau atsakovė jokių sankcijų netaikė, nesirūpino savo darbuotoju. Ieškovas atsisakė vykti į betono fabriką dirbti, nes darbas netiko pagal jo sveikatos būklę. Visus 8 mėnesius atsakovė nesiūlė jokio kito darbo, nors ieškovas norėjo dirbti, 2022 m. vasario 24 d. pats parašė elektroninį laišką darbdavio personalo vadovei. Visą ginčo laikotarpį atsakovė nemokėjo darbo užmokesčio. Paaiškino, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje byloje jau buvo sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo, įskaitant ir aplinkybes dėl kurių ieškovas nevyko dirbti į betono fabriką, bet išnagrinėtoje byloje nebuvo sprendžiama dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo pagal Darbo kodekso 115 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl tai nėra tapatūs ginčai.
3. Atsakovė UAB „Norvetuva“ atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad ieškovas kreipėsi į teismą iš esmės dėl to paties ir tuo pačiu pagrindu, dėl ko jau yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Paaiškino, kad 2021 m. liepos 3 d. pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus buvimo Lietuvoje laikotarpiui, UAB „Norvetuva“ pasiūlė E. R. tinkamą, jo specializaciją atitinkantį darbą, kurio jis atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, jog ieškovas savo ieškiniu šioje byloje iš naujo teigia, kad UAB „Norvetuva“ ginčo laikotarpiu nesuteikė jam darbo. Aplinkybė, kad atsakovė buvo suteikusi ieškovui darbą, tačiau ieškovas dėl subjektyvių aplinkybių atsisakė jį dirbti, buvo nustatyta Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6851-1149/2022 ir Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023. Tokia nustatyta aplinkybė turi prejudicinę reikšmę ir ieškovas nebegali jos iš naujo ginčyti šioje byloje. Ieškovas ieškiniu nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant šį ginčą, taip pat nepateikė naujų įrodymų. Ieškovas ginčo laikotarpiu nedirbo ir neišdirbo savo darbo laiko normos ne dėl UAB „Norvetuvos“ kaltės, todėl jam neturėjo būti mokamas darbo užmokestis. Nurodė, kad ši byla turi būti nutraukta, nes ieškovas jau buvo inicijavęs darbo ginčą, įskaitant ir ginčą dėl jam neišmokėto darbo užmokesčio už tą patį ginčo laikotarpį. Tai jis padarė 2022 m. balandžio 13 d. darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022, kuri baigėsi 2022 m. gegužės 30 d. darbo ginčų komisijos sprendimu, kuriuo darbo ginčų komisija nutraukė šio jo reikalavimo nagrinėjimą, nes ieškovas posėdžio metu šio savo reikalavimo atsisakė. Atsakovo atstovė pažymėjo, kad ieškovas, nurodydamas savo vidutinį darbo užmokestį remiasi atsakovo parengtu kompensacijos dėl uždarų sienų apskaičiavimo paaiškinimu, o ne vidutinio darbo užmokesčio pažyma. Tinkama vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo pažyma buvo pateikta darbo ginčų komisijai 2023 m. rugpjūčio 8 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Plungės apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti. Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl darbo užmokesčio dalies darbuotojui mokėjimo už neišdirbtą darbo laiko normą darbuotojui dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą. Darbuotojas, t. y. ieškovas E. R., nurodo, kad 8 mėnesius jo darbdavys, t. y. UAB „Norvetuva“, jam nesuteikė darbo sutartyje sulygto darbo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 115 straipsnio 5 dalimi, prašo iš UAB „Norvetuva“ priteisti pusę ginčo laikotarpiu už neįvykdytą darbo laiko normą turėto sumokėti darbo užmokesčio bei netesybas dėl uždelsimo atsiskaityti su ieškovu. Atsakovė UAB „Norvetuva“ teigia, kad pasiūlė E. R. tinkamą, jo specializaciją atitinkantį darbą, kurio jis atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių ir tai yra konstatuota įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose – Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6851-1149/2022 bei Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023 –, todėl nėra jokio pagrindo ieškovui mokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kuriuo jis nedirbo dėl subjektyvių, nuo jo priklausančių priežasčių. Teismas pažymėjo, kad šalys pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka – ieškovas dėl tarp jo ir atsakovės kilusio darbo ginčo išnagrinėjimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, ši 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, kadangi šios prašymo dalies nagrinėjimas šioje dalyje buvo nutrauktas Telšių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-109-7131/2022. Pagal DK 231 straipsnio 4 ir 7 dalis, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Pagal DK 231 straipsnio 3 dalį, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Todėl teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas šalių ginčą nesprendžia dėl darbo ginčų komisijos sprendimo galiojimo, o nagrinėja darbo ginčą iš esmės, t. y. išsprendžia šalių ginčą, kilusį darbo teisinių santykių srityje, ir nustato materialines šalių teises ir pareigas dėl galimai nesumokėtos darbo užmokesčio dalies ir kitų išmokų. Teismas nustatė, kad ieškovą ir atsakovę nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2022 m. kovo 1 d. siejo darbo santykiai pagal darbo sutartį Nr. 840 (su vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais) (toliau – Darbo sutartis). Ieškovas dirbo statybininko pareigose. Darbo santykiai su ieškovu nutraukti 2022 m. kovo 1 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu). Ieškovo nuomone, dėl darbdavio, t. y. atsakovės UAB „Norvetuva“, kaltės laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. ieškovo darbo valandos sudarė 0 val., nors turėjo sudaryti 1221,48 val., t. y. jis nebuvo išdirbęs sutartos bendros visų apskaitinių laikotarpių darbo laiko normos. Atsižvelgiant į tai, ieškovas už neišdirbtą darbo laiko normą, vadovaujantis DK 115 straipsnio 5 dalimi, prašo teismo priteisti iš atsakovės pusę darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio, t. y. už neišdirbtas darbo valandas 10846,55 Eur. Teismas pažymėjo, kad DK 112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo laiko norma, tai yra laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo laiko norma nurodoma darbo valandomis per savaitę, darbo valandomis per dieną ar kitą apskaitinį laikotarpį, nepažeidžiant šio kodekso ar kitų darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų. DK 115 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio. Šiuo atveju byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas E. R. laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. faktiškai nedirbo, nors su atsakove UAB „Norvetuva“ 2012 m. balandžio 30 d. sudaryta darbo sutartis nebuvo nutraukta. Darbo sutarties 5.1 punktu šalys susitarė, kad įprastas darbo laikas yra 54 valandos per savaitę šešių savaičių trukmės komandiruotės Norvegijoje ir trijų savaičių poilsio namie, Lietuvoje, metu. Taigi darbo sutartimi buvo nustatyta darbo laiko režimo rūšis pagal suminę darbo laiko apskaitą (DK 113 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. ieškovo darbo valandos sudarė 0 val., nors turėjo sudaryti 1221,48 val. Teismas nurodė, kad viena iš DK 115 straipsnio 5 dalies teisės normos sąlygų kompensacijai darbuotojui mokėti byloje yra nustatyta, t. y. apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas – ieškovas E. R. – nebuvo išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, tačiau šios vienos nustatytos sąlygos nepakanka tam, kad būtų galima konstatuoti, jog darbuotojui darbdavys turi mokėti darbo užmokesčio dalį už neįvykdytą darbo laiko normą. Tam, kad būtų galima taikyti DK 115 straipsnio 5 dalies nuostatą ir darbuotojui būtų priteisiama darbo užmokesčio dalis, svarbu yra nustatyti ir priežastis, dėl kurių darbuotojas neišdirbo numatytos darbo laiko normos. Įstatymų leidėjas minėtoje teisės normoje nurodė, kad darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo turi būti neišdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos. Vadinasi, atitinkamos darbo užmokesčio dalies darbuotojui mokėjimą pagal DK 115 straipsnio 5 dalį įstatymų leidėjas šiuo atveju sieja su darbdavio kalte, t. y. darbo laiko normos neišdirbimą turi lemti darbuotojui sudarytas darbo laiko režimas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teigia, jog jis nedirbo dėl atsakovės kaltės, visus 8 mėnesius iš ieškovės nebuvo jokio siūlymo dirbti, nors ieškovas norėjo dirbti, o atsakovė nurodo, kad UAB „Norvetuva“ pasiūlė E. R. tinkamą, jo specializaciją atitinkantį darbą, kurio jis atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių ir tai jau yra konstatuota įsiteisėjusiame teismo sprendime. Teismas nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teisme ir Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėtoje byloje ir šioje nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškiniai nėra tapatūs ieškinių dalyko ir pagrindo aspektais, kadangi minėtose bylose nebuvo pareikštas E. R. reikalavimas dėl darbo užmokesčio dalies, vadovaujantis DK 115 straipsnio 5 dalimi, priteisimo, o buvo sprendžiami klausimai dėl tarp šalių sudarytos darbo sutarties rūšies, prastovos ir darbo sutarties pasibaigimo (nutraukimo). Visgi, net ir konstatavus, kad pareikšti ieškiniai nėra tapatūs, šiuo atveju negalima neatsižvelgti į įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose išnagrinėjus ginčą tarp tų pačių šalių ir dėl to paties laikotarpio teismų pateiktus išaiškinimus, kurie šioje byloje laikytini prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. spalio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-6851-1149/2022 konstatavo, kad „Išanalizavus bylos medžiagą, darytina išvada, jog pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus laikotarpiui tarp siuntimų, atsakovui buvo pasiūlytas tinkamas, jo specializaciją atitinkantis darbas, kurio atsakovas atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. įvertinus tai, jog ieškovas pats buvo atsisakęs dirbti, vertinti ginčo laikotarpį kaip prastovą dėl Norvetuvos kaltės, nėra jokio pagrindo.“ Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023 analogiškai nurodė, kad „<...> pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus buvimo Lietuvoje laikotarpiui, atsakovui buvo pasiūlytas tinkamas, jo specializaciją atitinkantis darbas, jo atsakovas atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių <...>“. Nors ieškovo atstovas nurodo, kad Klaipėdos apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtose bylose buvo sprendžiama dėl vykimo į betono fabriką ir nebuvo sprendžiama iš esmės dėl 8 mėnesių nedarbo, o tik dėl nevykimo į betono fabriką, tačiau, teismo vertinimu, Klaipėdos apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtose bylose buvo analizuojamas tas pats ginčo laikotarpis ir tos pačios šiai bylai aktualios aplinkybės dėl ieškovo nedarbo priežasčių laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. Teismas pažymėjo, kad CPK 182 straipsnio 2 punkte numatyta, jog nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Įsiteisėjusiuose Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-6851-1149/2022 ir Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023 buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kad ieškovui E. R. pasibaigus draudimui užsieniečiams atvykti dirbti į Norvegijos Karalystę, taip pat pasibaigus buvimo Lietuvoje laikotarpiui, buvo pasiūlytas tinkamas, jo specializaciją atitinkantis darbas, jo E. R. atsisakė dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas E. R. numatytos darbo laiko normos laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. neišdirbo ne dėl darbdavio, t. y. UAB „Norvetuva“, kaltės, o pačiam ieškovui atsisakius dirbti dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Kaip jau nurodyta aukščiau, darbo užmokesčio dalies darbuotojui mokėjimui vadovaujantis DK 115 straipsnio 5 dalimi yra būtina nustatyti darbdavio kaltę dėl darbo laiko normos neišdirbimo. Šiuo atveju darbdavio, t. y. atsakovės UAB „Norvetuva“, kaltės nėra nustatyta, todėl negali būti mokama ir kompensacija darbuotojui – pusė ginčo laikotarpiu už neįvykdytą darbo laiko normą turėto sumokėti darbo užmokesčio. Ieškovo atstovas nurodė, kad UAB „Norvetuva“ visą ginčo laikotarpį netaikė ieškovui jokių sankcijų dėl to, kad jis nedirbo, t. y. atsakovė turėjo įforminti jam pravaikštą ir atleisti ieškovą iš darbo, taip pat nemokėjo ieškovui ir darbo užmokesčio. Teismo vertinimu, tai, kad UAB „Norvetuva“ neatleido ieškovo už pravaikštą ir netaikė kitokių DK numatytų sankcijų, nereiškia, kad ieškovui turi būti mokama darbo užmokesčio dalis pagal DK 115 straipsnio 5 dalį, kadangi darbdavio sankcijų darbuotojui taikymas nėra būtinoji šios teisės normos taikymo sąlyga. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė atmesti ieškovo E. R. reikalavimą dėl 10846,55 Eur darbo užmokesčio priteisimo. Be to, teismas nurodė, kad netenkina ir kito ieškinio reikalavimo, t.y. reikalavimo priteisti iš atsakovės UAB „Norvetuva“ 6 mėnesių netesybas už pavėluotą atsiskaitymą su ieškovu, skaičiuojant nuo 2022 m. kovo 1 d. pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, už kiekvieną uždelstą mėnesį, tačiau ne daugiau kaip už šešis mėnesius. Teismas konstatavo, kad šioje byloje nėra nustatyta, jog atsakovė uždelsė atsiskaityti su ieškovu pasibaigus darbo santykiams, todėl ieškovo reikalavimas dėl 6 mėnesių netesybų priteisimo netenkinamas. Teismas sprendimu taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 2904 Eur bylinėjimosi išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir 605 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovas E. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovui E. R. priteisti iš atsakovės UAB „Norvetuva“ nesumokėtą 7 361,07 Eur darbo užmokestį (Darbo kodekso 115 straipsnio 5 dalis) bei 6 mėnesių netesybas (Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalis). Apeliantas paaiškina, kad teismas konstatavo, jog atitinkamos darbo užmokesčio dalies darbuotojui mokėjimą pagal DK 115 straipsnio 5 dalį įstatymų leidėjas šiuo atveju sieja su darbdavio kalte, t. y. darbo laiko normos neišdirbimą turi lemti darbuotojui sudarytas darbo laiko režimas. Ieškovas nurodo, kad jis visiškai nesutinka su tokia teismo padaryta išvada, t. y. kad šiuo atveju darbdavio kaltės nėra nustatyta ir kad todėl negali būti mokama kompensacija už neįvykdytą darbo laiko normą. Apeliantas paaiškina, kad DK 115 straipsnio 5 dalies komentare nurodyta: „kai darbuotojas per apskaitinį laikotarpį neišdirbo visos darbo sutartyje nustatytos darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam turi būti sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio (DK 115 str. 5 d.). Pavyzdžiui, gamyklos darbuotojui taikomas suminės darbo laiko apskaitos režimas, nustatyta darbo laiko norma – 40 val. per savaitę, apskaitinis laikotarpis - 2 mėn. Per 2 mėn. (9 sav.) darbuotojo dirbtos valandos sudarė 270 val., o tai reiškia, kad darbuotojas neišdirbo nustatytos darbo laiko normos (270 val. / 9 sav. = 30 val. per sav.). Todėl už neišdirbtą darbo laiko normą (9 sav. x 40 val. = 360 val.; 360 val. - 270 val. = 90 val.), darbuotojui turi būti mokama pusė darbuotojo vidurinio darbo užmokesčio, t. y. darbdavys už 90 neišdirbtų darbo valandų turės sumokėti kaip už 45 val. Akivaizdu, kad tokia apmokėjimo tvarka palanki ir darbdaviams, kadangi net jei su darbuotoju sutartos darbo laiko normos darbuotojas neišdirba dėl darbdavio kaltės, t. y. dėl to, kad šis neduoda pakankamai darbo, darbdavys gali sumokėti tik už pusę turėtos išdirbti, bet neišdirbtos darbo laiko normos“. Teismas, priimdamas sprendimą, visiškai nepagrįstai neatkreipė dėmesio ir neįsigilino, kad DK 115 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, jog jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio. Ieškovas paaiškina, kad ginčo laikotarpiu, kai jam nebuvo suteiktas darbas, t. y. nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. jis turėjo išdirbti 1152 val. (324 val. x 3,55 (32/9)). Atsižvelgiant į tai, už neišdirbtą laiko normą jam turėjo būti sumokėtas 249 454,08 NOK darbo užmokestis (1152 val. x 216,54 NOK), o vadovaujantis DK 115 straipsnio 5 dalimi ir sumažinus per pusę, atsakovė už neįvykdytą darbo laiko normą turėjo sumokėti 124 727,04 NOK darbo užmokesčio. Apeliantas teigia, kad skundžiamame sprendime teismas visiškai nepagrįstai neįvertino, kad nuo 2021 m. rugsėjo 15 d., kuomet baigėsi pirmasis apskaitinis ginčo laikotarpis, atsakovė nedavė jo specializaciją atitinkančio darbo, paliko ieškovą užribyje be darbo iki 2022 m. kovo 1 d., t. y. iki pat atleidimo iš darbo ir taip pažeidė darbo sutarties nuostatą darbuotojui kiekvieną mėnesį mokėti darbo užmokestį.
6. Atsakovė UAB „Norvetuva“ atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, jog nesutinka su apelianto teiginiais, kad darbo užmokestis jam turėtų būti mokamas nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių jis neišdirbo darbo normos. Teismas teisingai nustatė, jog tam, kad būtų galima taikyti LR DK 115 straipsnio 5 dalies nuostatą ir darbuotojui būtų priteisiama darbo užmokesčio dalis, svarbu nustatyti priežastis, dėl kurių darbuotojas neišdirbo numatytos darbo laiko normos. Mokėjimas darbuotojui už neišdirbtą darbo laiko normą, kai darbuotojas jos neišdirba dėl asmeninių priežasčių, nėra numatytas LR DK 115 straipsnyje. Atsakovė taip pat mano, kad teismas teisingai konstatavo, jog aplinkybė, kad ieškovas nedirbo dėl subjektyvių nuo jo paties priklausančių aplinkybių visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d., buvo nustatyta įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6851- 1149/2022 ir Klaipėdos apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023. Nors ieškovas teigia, kad jis atsisakė vykti dirbti tik pirmą kartą, tačiau ginčą nagrinėję teismas konstatavo, kad visas laikotarpis nuo 2021 m. liepos 5 d. iki darbo sutarties nutraukimo nelaikytinas prastova dėl darbdavio kaltės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
8. Šioje darbo byloje sprendžiama dėl darbo užmokesčio priteisimo darbuotojui (ieškovui) esant neišdirbtai darbo laiko normai.
9. Ieškovas ieškinį grindžia Darbo kodekso 115 straipsnio 5 d. nuostata, numatančia, kad „jeigu apskaitinio laikotarpio pabaigoje darbuotojas dėl jam sudaryto darbo laiko režimo nėra išdirbęs bendros viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko normos, už neįvykdytą darbo laiko normą jam sumokama pusė priklausančio išmokėti darbo užmokesčio“.
10. Šalys nurodo, kad neginčija fakto, jog ieškovas nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. darbo funkcijų nevykdė, tačiau skirtingai vertina, ar tokia situacija atitinka DK 115 straipsnyje „Darbo laiko režimas taikant suminę darbo laiko apskaitą“ apibrėžtą situaciją, kai darbdavys privalo mokėti darbuotojui pusę darbo užmokesčio už neišdirbtą darbo laiko normą, kai yra taikoma suminė darbo laiko apskaita.
11. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu DK 115 straipsnio 5 dalies nuostatos aiškinimu, t. y. kad darbuotojas neturi teisės į nurodytą apmokėjimą, jei darbo laiko norma nėra įvykdyta dėl darbuotojo kaltės. Apeliantas teigia, kad minėtoje DK nuostatoje darbo sutarties šalies kaltė dėl darbo laiko normos neįvykdymo nereglamentuojama ir todėl nėra svarbi. Tai iš esmės ir sudaro apeliacijos objektą.
12. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės aiškinimo aspektu, ieškovo argumentus dėl DK 115 straipsnio 5 dalies nuostatos tikrojo turinio laiko nepagrįstais.
13. Apeliacinės instancijos teismas gramatiškai aiškindamas DK 115 straipsnio 5 dalies nuostatą, atkreipia dėmesį, kad šioje normoje yra vartojama sąvoka „dėl jam sudaryto darbo laiko režimo“. Tokia gramatinė konstrukcija, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, reiškia, kad nustatyta taisyklė dėl apmokėjimo taikytina tik tada, kai darbo laiko normos neįvykdymas yra susijęs su darbdavio veiksmais nustatant darbo laiko režimą. Ir atvirkščiai, gramatinė DK 115 straipsnio 5 dalies nuostatos sandara nesudaro pagrindo vertinimui, kad tokia darbo apmokėjimo taisyklė galėtų būti taikoma, kai darbo laiko režimo nesilaiko pats darbuotojas savavališkai, t.y. pats nusprendžia neiti į darbą ir nedirbti. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad taikant DK 115 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra svarbios priežastys, dėl kurių darbo laiko norma nėra įvykdyta.
14. Apeliantas aiškindamas ginčui reikšmingą teisės normą taip pat remiasi Darbo kodekso komentaru (darbo teisės doktrina), kuriame pažymima, kad DK 115 straipsnio 5 dalies nuostata „yra palanki ir darbdaviams, kadangi net jei su darbuotoju sutartos darbo laiko normos darbuotojas neišdirba dėl darbdavio kaltės, t. y. dėl to, kad šis neduoda pakankamai darbo, darbdavys gali sumokėti tik už pusę turėtos išdirbti, bet neišdirbtos darbo laiko normos“. Teisėjų kolegija sutinka, kad šia norma iš tikrųjų yra nustatytos palankesnės taisyklės darbdaviui, kai darbo laiko norma nėra įvykdoma dėl darbdavio kaltės esant suminei darbo laiko apskaitai, nes jei darbdavys nesuteiktų darbo kitu atveju, tai už neišdirbtą darbo laiko normą darbuotojui turėtų būti apmokama kaip už prastovą t. y. darbuotojui iš esmės turėtų būti mokamas vidutinis darbo užmokestis arba 2/3 darbo užmokesčio pagal DK 47 straipsnio nuostatas. Nepaisant to, apelianto nurodyti darbo teisės doktrinos išaiškinimai dėl šios nuostatos palankumo darbdaviui, niekaip nepatvirtina, jog teisės doktrinoje būtų suformuluota taisyklė, pagal kurią darbuotojas įgytų teisę į darbo užmokestį neįvykdęs darbo laiko normos dėl priežasčių, priklausančių nuo jo paties subjektyvaus elgesio.
15. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šiam ginčui reikšmingus faktus nustatė teisingai. Teismas teisingai konstatavo, jog aplinkybė, kad ieškovas nedirbo dėl subjektyvių nuo jo paties priklausančių aplinkybių visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d., yra nustatyta įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6851-1149/2022 ir Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023. Apeliantas nenurodo jokių naujų aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti kitokios išvadas dėl ieškovo neišdirbtos darbo laiko normos minėtu laikotarpiu. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apelianto argumentus, jog darbdavė, nepaisant to, kad jis atsisakė dirbti siūlomą darbą betono fabrike „Egersund Betongteknikk“, turėjo iš naujo siūlyti jam kitą darbą pasibaigus pirmam suminės darbo laiko apskaitos apskaitiniam laikotarpiui, t. y. po 2021 m. rugsėjo 15 d. Kaip minėta, Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-136-889/2023 yra konstatuota, kad darbdavė 2021 m. liepos 5 d. pasiūlė ieškovui darbą įmonėje „Egersund Betongteknikk“ ir kad pasiūlytas darbas buvo tinkamas, t. y. atitiko darbo sutarties sąlygas, ieškovo specializaciją ir sveikatos būklę, o ieškovas dirbti šį darbą atsisakė dėl subjektyvių priežasčių (ieškovas teisme paaiškino, kad jis šio darbo atsisakė dėl to, jog jo žiniomis, į tą fabriką siunčia tuos darbuotojus, kurie pasmerkti išeiti, nes niekas neištveria savaitės). Apelianto teiginiai, kad darbdavė turėjo peržiūrėti siūlymą pasibaigus kiekvienam suminės darbo laiko apskaitos periodui, nėra pagrįsti nei darbo sutartimi bei darbo įstatymais. Tokia darbdavės pareiga, susijusi su darbo grafiko sudarymu, nebuvo konstatuota ir minėtame darbo ginče, kuriame teismas sprendė dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Atsakovė teisingai nurodo, kad darbo ginčą nagrinėję teismai nepripažino, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostę santykiai laikotarpiu nuo 2021 m. liepos 5 d. iki 2022 m. kovo 1 d. būtų atitikę prastovos situaciją. Taip pat išnagrinėtoje darbo byloje yra pasisakyta ir dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, konstatuojant, kad ieškovas neturėjo pagrindo nutraukti savo darbo sutartį su UAB „Norvetuva“ ne tik dėl to, kad darbdavė nesuteikė jam darbo, bet ir dėl kitų DK 56 straipsnio 1 dalyje numatytų darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių pagrindų, įskaitant DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą – kai darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas darbo užmokestis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šie kitoje byloje nustatyti faktai ir teisinės išvados dėl situacijos kvalifikavimo turi prejudicinę reikšmę ir kad ieškovas nepateikė jokių naujų argumentų ar įrodymų, dėl kurių nustatytus faktus teismas turėtų vertinti kitaip.
16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas darbo normos neįvykdė dėl savo kaltės ir kad tai sudaro pagrindą atmesti jo ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio nepriemokos pritesimo ir netesybas už uždelsimą atsikaityti nutraukus darbo sutartį. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
17. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
18. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
19. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
20. Atsakovė į bylą pateikė prašymą priteisti 968,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas (e. bylos t. 2, b. l. 57-58).
21. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos atsakovei priteistinos iš ieškovo (CPK 98 straipsnis).
22. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Ieškovo E. R. apeliacinį skundą atmesti.
Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „Norvetuva“, juridinio asmens kodas 111802981, iš ieškovo E. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Vaclovas Paulikas
Rūta Petkuvienė
Andrius Verikas