Civilinė byla Nr. e2A-870-781/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31848-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.21

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Aldonos Tilindienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „New Zeland advance European trading group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „New Zeland advance European trading group“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Karolinos turas“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „New Zeland advance European trading group“ (toliau – atsakovė) 40 206,22 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2010 m. gruodžio 28 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „B. I.“ pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu pardavė atsakovei tris vilkikus bei tris dujų cisternas – puspriekabes, kurių kaina 434 874 Lt (125 948,22 Eur). 2010 m. gruodžio 22 d. atsakovė už transporto priemones sumokėjo 173 261,50 Lt (50 180 Eur) avansą, kitus mokėjimus atliko dalimis. Viso už vilkikus bei dujų cisternas – puspriekabes atsakovė sumokėjo 85 742 Eur. Likutis pagal sąskaitas už dvi dujų cisternas – puspriekabes yra 40 206,22 Eur. Atsakovė skolą pripažino ir 2018 m. gruodžio 31 d. su UAB „B. I.“ pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą (toliau – tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas). 2019 m. rugpjūčio 26 d. UAB „B. I.“ ir ieškovė pasirašė reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį (toliau – reikalavimo perleidimo sutartis), kuria pradinė kreditorė UAB „B. I.“ naujajai kreditorei, t. y. ieškovei, perleido reikalavimą į pradinei kreditorei priklausančią ir atsakovės neginčijamą 40 206,22 Eur teisę į atsakovę dėl neatsiskaitymo pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. BAI0084205 ir PVM sąskaitą – faktūra Nr. BAI0084206 už pradinės kreditorės pateiktas ir atsakovės reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momentu neapmokėtas transporto priemones. Atsakovės įsiskolinimą sudaro 40 206,22 Eur, todėl šią sumą atsakovė privalo visiškai atlyginti ieškovei.

3.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ginčijo ieškinio pagrįstumą ir prašė jį atmesti. Atsakovė pažymėjo, kad iš UAB „B. I.“ įsigytomis transporto priemonėmis pagal susitarimą naudojosi su atsakove susijusi UAB „BAUERGAS“. Priėmusi transporto priemones atsakovė pastebėjo, jog jos nėra techniškai tvarkingos, todėl UAB „BAUERGAS“ kreipėsi į transporto priemonių techniniu servisu užsiimančias įmones – UAB „Skuba“ bei UAB „Adampolis“ – dėl šių transporto priemonių remonto. Su UAB „B. I.“ buvo sutarta, jog likusią sumą, kuri buvo skirta transporto priemonių remontui, šalys sudengs pateikdamos PVM sąskaitas – faktūras už remonto darbus UAB „B. I.“. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad raštu šalių susitarimai įforminti nebuvo, tačiau šalys viena kitai pretenzijų dėl šio likučio ar dėl parduotų transporto priemonių su defektais neturėjo. Šį faktą patvirtina aplinkybė, jog net devynerius metus UAB „B. I.“ nesikreipė į atsakovę dėl skolos padengimo. Atsakovė nėra skolinga ieškovei, todėl ieškovė pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Be to, byloje esantys pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė ne tik nėra skolinga ieškovei, tačiau priešingai – atsakovė dėl ieškovės perduotų techniškai netvarkingų transporto priemonių patyrė nuostolius.

4.       Ieškovė teismui pateiktame dublike papildomai pažymėjo, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį teigdama, jog ji priėmė transporto priemones ir už jas mokėjo pagal nustatytą tvarką, mokėjimo dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymą už dviejų dujų cisternų – puspriekabių įsigijimą, nepateikė. Atsakovės pateiktos PVM sąskaitos – faktūros neįrodo jos teiginio dėl netinkamos parduotų transporto priemonių kokybės. Iš visų pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų tik dvi sąskaitos išrašytos už dujų cisternos – puspriekabės, kurios valstybinis Nr. AN716, remontą. Abi sąskaitos išrašytos 2011 metais sausio ir rugsėjo mėnesiais, kas reiškia, jog jose nurodyti remonto darbai yra susiję su transporto priemonės eksploatacija.

5.       Atsakovė pateikė tripliką, kuriame nurodė, kad šalių tarpusavio santykiai buvo geri, todėl susiklostė tokia situacija, kai ne visi klausimai buvo sprendžiami raštu. PVM sąskaitų – faktūrų ir kitų dokumentų buvimas ieškovės žinioje tik patvirtina, kad šios bylos šalys buvo tarpusavyje glaudžiai susijusios ir faktiškai ginčo skola neegzistuoja. Atsakovės manymu, ieškovė nepagrįstai nurodė, jog atsakovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymą už dujų cisternų – puspriekabių įsigijimą. Šioje byloje nenagrinėjamas klausimas dėl atsiskaitymo už dujų cisternas – puspriekabes, kadangi pati ieškovė ieškinyje patvirtino, jog beveik visa suma buvo sumokėta, o ginčijamas tik sumos likutis, kurio faktiškai nėra. Šalys žodžiu susitarė dėl šio likučio sudengimo, kadangi įsigyta technika buvo su defektais. 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė  ieškovei iš atsakovės 40 206,22 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (40 206,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 1 392,45 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad UAB „B. I.”, kurios reikalavimo teises reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė ieškovė, įvykdė savo įsipareigojimus pagal 2010 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartis, o atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles nustatytu laiku nesumokėjusi visos sumos už nupirktas transporto priemones LDS NG-50, valstybinis Nr. AN715 ir LDS NG-50, valstybinis Nr. AN716.

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės gynybos argumentų pagrįstumą, nustatė, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovė po transporto priemonių iš UAB „B. I.” priėmimo būtų reiškusi pretenzijas dėl netinkamos daiktų (t. y. transporto priemonių) kokybės, būtų ginčijusi 2010 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartis. Priešingai, pati atsakovė atsiliepime patvirtino, jog tuo metu šalys turėjo gerus tarpusavio santykius ir viena kitai pretenzijų dėl skolos likučio (t. y. 40 206,22 Eur) ar dėl parduotų transporto priemonių defektų neturėjo. Teismo vertinimu, toks atsakovės nenuoseklumas patvirtina jos teiginių dėl netinkamos parduotų transporto priemonių kokybės deklaratyvumą ir nepagrįstumą.

9.       Pasisakydamas dėl atsakovės pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų, teismas pastebėjo, kad iš visų PVM sąskaitų – faktūrų tik dvi sąskaitos yra išrašytos už dujų cisternos – puspriekabės, kurios valstybinis Nr.AN716, remontą. Abi sąskaitos išrašytos 2011 metais sausio ir rugsėjo mėnesiais, o jose nurodyti remonto darbai yra susiję su transporto priemonės eksploatacija. Teismo vertinimu, tai tik papildomai patvirtinta atsakovės argumentų dėl netinkamos jai parduotų transporto priemonių kokybės nepagrįstumą.

10.       Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė, teigdama, jog UAB „B. I.“ pardavusi techniškai netvarkingas transporto priemonės pažeidė 2010 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartis, turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Tačiau atsakovė to nepadarė. Taigi byloje nesant duomenų ir įrodymų apie tai, kad UAB „B. I.“ pardavė atsakovei techniškai netvarkingas transporto priemonės, teismas kritiškai vertino ir atsakovės procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu dėstomą poziciją, jog šalys žodžiu buvo susitarusios dėl 40 206,22 Eur skolos sudengimo. Teismas akcentavo, kad nesant pretenzijų dėl 40 206,22 Eur skolos bei dėl parduotų transporto priemonių kokybės, akivaizdu, jog šalims nebuvo pagrindo tartis ir dėl 40 206,22 Eur skolos sudengimo. Juolab byloje pateiktas ir atsakovės nenuginčytas bei nepaneigtas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, kurį pasirašė atsakovės buhalteris praėjus net aštuoneriems metams po pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo, patvirtina, jog atsakovė 40 206,22 Eur dydžio skolą pripažino. Vadovaudamasis bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principu, teismas priėjo išvadą, kad atsakovės teiginiai, jog šalys žodžiu susitarė dėl 40 206,22 Eur skolos sudengimo, yra nepagrįsti ir neįrodyti.

11.       Teismas kritiškai vertino atsakovės teiginius, jog ji priėmė transporto priemones ir už jas mokėjo pagal nustatytą tvarką, kadangi mokėjimo dokumentų, patvirtinančių atsiskaitymą už šių transporto priemonių LDS NG-50, valstybinis Nr. AN715 ir LDS NG-50, valstybinis Nr. AN716 įsigijimą, atsakovė nepateikė.

12.       Vadovaudamasis išdėstytu, teismas sprendė, kad atsakovė, nevykdydama savo 2010 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, pažeidė sutartinę prievolę atsiskaityti už jai suteiktas prekes, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 40 206,22 Eur skolą.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Ieškovė pateikė ieškinį, kuris nėra grindžiamas įrodymais, todėl ji siekia teisei prieštaraujančių tikslų ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

13.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė dėl ieškovės perduotų techniškai netvarkingų transporto priemonių patyrė nuostolius. 

13.3. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į atsakovės prašymą išreikalauti iš UAB „Adampolis“ ir UAB „Skuba“ dokumentus, nepagrįstai apribojo atsakovės teisę į gynybą.

13.4. Atsakovė neprivalėjo pateikti duomenis apie atsiskaitymą su ieškove pagal transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis. Atsakovės argumentai dėl atsiskaitymo buvo skirti situacijos paaiškinimui, kad visa reikiama suma buvo pervesta ieškovei, o sumos likutis, kurio atsakovė nesumokėjo atsakovei, buvo panaikintas šalių susitarimu.

14.       Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais. Ieškovės nuomone, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, nepaneigia teismo sprendime nurodytų išvadų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Bylos faktinės aplinkybės

16.       Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 28 d. UAB „B. I.“ ir atsakovė sudarė pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 201012/05 ir Nr. 201012/06, pagal kurias UAB „B. I.“ pardavė atsakovei transporto priemones LDS NG-50, valstybinis Nr. AN715 ir LDS NG-50, valstybinis Nr. AN716. Atsakovė neginčija, kad ji nėra pilnai atsiskaičiusi su UAB „B. I.“ už dvi dujų cisternas – puspriekabes, ir skola pagal PVM sąskaitas – faktūras Nr. BAI0084205 ir Nr. BAI0084206 sudaro 40 206,22 Eur. Todėl atsakovė su UAB „B. I.“ 2018 m. gruodžio 31 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo buvo patvirtintas 40 206,23 Eur atsakovės UAB „B. I.“ skolos faktas. UAB „B. I.“ ir ieškovė 2019 m. rugpjūčio 26 d. reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartimi susitarė, kad UAB „B. I.“ perleidžia ieškovei reikalavimą į atsakovės neginčijamą 40 206,22 Eur skolą, susidariusią PVM sąskaitų – faktūrų Nr. BAI0084205 ir Nr. BAI0084206 pagrindu. 

Dėl skolos priteisimo pagrįstumo

17.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad atsakovės teiginiai, jog šalys žodžiu susitarė dėl 40 206,22 Eur skolos padengimo išlaidomis, patirtomis remontuojant įsigytą techniką, yra visiškai nepagrįsti ir neįrodyti. 

18.       Atsakovės teigimu, tokio neteisingo sprendimo priėmimą lėmė netinkamas įrodymų vertinimas, nes pirmosios instancijos teismas tyrė, vertino ir vadovavosi išimtinai tik ieškovės pateiktais įrodymais, neatsižvelgdamas į atsakovės į bylą pateiktus duomenis apie jos patirtus nuostolius nusipirkus techniškai netvarkingas transporto priemones. 

19.       CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

20.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pasisakęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

21.       Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017).

22.       Nagrinėjamu atveju ieškovei, pareiškusiai byloje turtinį reikalavimą, teko pareiga įrodyti jos ieškinyje nurodytos skolos egzistavimą, o atsakovei, atitinkamai, teko pareiga tokias aplinkybes leistinais įrodymais paneigti.

23.       Ginčo, kad atsakovę su UAB „B. I.“, perleidusia ieškovei reikalavimą, siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, kilę iš 2010 m. gruodžio 28 d. sudarytų pirkimo – pardavimo sutarčių, nėra. Vadovaujantis CK 6.305 straipsnio 1 dalimi pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

24.       Atsakovė nuo jai pareikštų reikalavimų ginasi argumentu, kad nors ji nėra pilnai atsiskaičiusi pagal 2010 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartis už nusipirktas transporto priemones, tačiau tai nesuponuoja jos pareigos atlyginti skolą, kadangi su UAB „B. I.“ vadovais žodžiu buvo susitarta įsiskolinimą dengti atsakovės patirtomis remonto išlaidomis, atsiradusioms atsakovei nusipirkus techniškai netvarkingas transporto priemones. Atsakovės teigimu, techniškai netvarkingų transporto priemonių (dujų cisternų – puspriekabių LDS NG 50) pardavimą patvirtina jos pateiktos, UAB „Skuba“ išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, o pirmosios instancijos teismas, atmetęs atsakovės prašymą dėl teismo liudijimo išdavimo PVM sąskaitoms – faktūroms, patvirtinančioms puspriekabių remontą, iš UAB „Adampolis“ gauti, apribojo atsakovės galimybę įrodyti jos pasirinktą gynybinę poziciją.

25.       Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo aspektu pažymi, kad atsakovė teismui nėra pateikusi konkrečių duomenų apie UAB „B. I.“ ir atsakovės buvusį susitarimą dėl skolos užskaitymo. Būtent atsakovė, pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, turėjo procesinę pareigą įrodyti susitarimo egzistavimą bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Nors atsakovė ir teigė, kad 2010 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sandorių šalys žodžiu susitarė dėl sutarčių vykdymo, tačiau byloje nesant jokių šio fakto patvirtinančių duomenų, šis atsakovės motyvas vertintinas kaip deklaratyvus bei neįrodytas.

26.       Kitokio vertinimo nesuponuoja ir atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad UAB „B. I.“ net devynerius metus nereiškė atsakovei pretenzijų dėl įsiskolinimo padengimo. Visų pirma, tokie UAB „B. I.“ veiksmai nėra pakankamas pagrindas pripažinti buvus jos ir atsakovės susitarimą dėl skolos padengimo remonto išlaidomis. Dar daugiau, atsakovė su UAB „B. I.“ 2018 m. gruodžio 31 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovė pripažino esanti skolinga UAB „B. I.“ 40 206,23 Eur. Atsakovė teismui nėra paaiškinusi, kodėl, jai nesant skolingai pagal 2010 m. gruodžio 28 d. transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis, ji 2018 m. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, tuo pripažindama skolos egzistavimą.  

27.       Apeliacinės instancijos teismui priėjus išvadą dėl atsakovės teiginio apie žodinio susitarimo sudarymą nepagrįstumo, atsakovės įrodinėjama aplinkybė dėl jos įsigytų transporto priemonių techninės būklės tampa teisiškai nereikšminga. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, atmetęs atsakovės prašymą išreikalauti įrodymus iš UAB „Adampolis“ ar išduoti teismo liudijimą, nepažeidė atsakovės teisės į gynybą.

28.       Atsakovė klysta apeliaciniame skunde nurodžiusi, kad ieškovė pateikė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, todėl piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017). 

29.       Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškovės ieškinį ir apeliacine tvarka nagrinėjant šalių ginčą nenustačius pagrindų nesutikti su skundžiamu sprendimu, nėra prielaidų pripažinti ieškovės pateiktų reikalavimų nepagrįstumą. Dėl šios priežasties negalima ir išvada, kad ieškovė ieškinį pareiškė nesąžiningai ir piktnaudžiaudama teise. Šiuo aspektu atkreiptinas atsakovės dėmesys ir į tai, kad aiškiai nepagrįsto ieškinio, prašymo pareiškimas ar kitokio pobūdžio procesinio dokumento pateikimas konstatuojamas tik tada, kai procesinis dokumentas teikiamas nesiekiant pažeistų teisių gynybos, bet turint kitokių, nedeklaruojamų tikslų ar ketinimų (sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių).

Dėl procesinės bylos baigties

30.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

31.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

32.       Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę ieškovė.

33.       CPK

34.       Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2020 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 1 381 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 1 795,3 Eur (1 317,60 Eur x 1,3).

35.       Ieškovė pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 521,34 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo ir pateikimo teismui išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos (521,34 Eur) neviršija Rekomendacijose nurodytą maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistinos sumos, jos yra priteisiamos ieškovei, kuri faktiškai sumokėjo šią sumą advokatui.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

36.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. gruodžio 4 d. gautas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašoma ieškovės reikalavimams užtikrinti areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, 40 206,22 Eur sumai.

37.       Ieškovės prašymas grindžiamas tuo, kad iš atsakovės 2019 m. metinių finansinių ataskaitų rinkinio matyti, jog bendrovės veikla yra nuostolinga. Atsakovė nekilnojamojo turto neturi. Ieškovės nuomone, 40 206,22 Eur suma atsakovei, kaip įmonei, turinčiai du darbuotojus, yra ženkli. Todėl apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, jo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Be to, ieškovei tapo žinoma, kad įsiteisėjusiu sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3276-861/2020, atsakovės naudai yra priteista 24 457,30 Eur, kurios sumokėjimas išdėstytas dvylikos mėnesių laikotarpiui. Atsakovė šias lėšas gali nuslėpti, pervesdama jas į susijusios UAB „Techninio serviso projektai“ sąskaitas.

38.       Atsakovė, išreikšdama savo poziciją nagrinėjamu klausimu, prašė atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovė pažymėjo, kad šio prašymo tenkinimui nėra jokių teisinių prielaidų, o būtent – ieškovė neįrodė, kad atsakovė yra nesąžininga, atsakovė mėgins nuslėpti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo turimą turtą siekiant išvengti patenkinto ieškinio įvykdymą.

39.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

40.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo su jais sutikti, tuo pripažindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės ieškovės naudai priteista 40 206,22 Eur, teisėtumą bei pagrįstumą. Vadinasi, pagrindo abejoti ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumu, nėra. 

41.       Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, teismo sprendimo įvykdymą gali pasunkinti/padaryti nebeįmanomu atsakovės veiksmai slepiant, perleidžiant tretiesiems asmenims turimą turtą ar kitokiu būdu apsunkinant savo turtinę padėtį.

42.       Teisėjų kolegijai sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, buvo atsižvelgta į ieškovės kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktus rašytinius įrodymus (atsakovės sutrumpintas balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas), patikrinti viešoje erdvėje ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys apie atsakovę, jos finansinę padėtį (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis atsakovė turi du darbuotojus, duomenų apie atsakovės skolos egzistavimą nėra. Iš ieškovės pateiktos ir Juridinių asmenų registre esančios informacijos apie atsakovės finansinę padėtį nustatyta, kad 2019 m. atsakovės įsipareigojimai kitiems kreditoriams sudarė 245 657 Eur, bendrovės turto vertė – 257 614 Eur, kurį didžiąja dalimi sudaro trumpalaikis turtas – atsargos (216 171 Eur). Iš atsakovės VĮ Registrų centrui pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad bendrovė 2019 m. veikė nuostolingai (1 406 Eur). VĮ Regitra duomenimis, atsakovės vardu registruotų transporto priemonių nėra. Teismuose nagrinėjama dar viena civilinė byla, kurioje atsakovei pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus duomenis apie atsakovę ir jos finansinę padėtį, konstatuoja, kad ieškinio suma – 40 226,22 Eur – atsakovei yra didelė, dėl ko egzistuoja reali teismo priimto sprendimo ieškovės naudai neįvykdymo (įvykdymo pasunkinimo) grėsmė.

43.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nesiėmus ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo areštuojant atsakovei priklausančias pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, 40 206,22 Eur sumai (CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Karolinos turas“ (juridinio asmens kodas 120337848), buv. Vilnius, Sausio 13-osios g. 2, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „New Zeland advance European trading group“ (juridinio asmens kodas 301127886), buv. Vilnius, Šiaurės Sodų 1-oji g. 20, 521,34 Eur (penkis šimtus dvidešimt vieną eurą 34 centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Iki teismo sprendimo visiško įvykdymo areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „New Zeland advance European trading group“ (juridinio asmens kodas 301127886), buv. Vilnius, Šiaurės Sodų 1-oji g. 20, priklausančias pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, 40 206,22 Eur sumai, tačiau iš areštuotų lėšų, priklausančių atsakovei ir esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, leidžiama vykdyti įsipareigojimus valstybei ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, atsiskaityti su ieškove.

Nutarties vykdymą pavesti ieškovės pasirinktam antstoliui.

Pavesti antstoliui nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovės privalomosioms operacijoms atlikti ir būtiniesiems einamiesiems poreikiams tenkinti.

Laikinosios apsaugos priemonės taikomos ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ (juridinio asmens kodas 120337848), buv. Vilnius, Sausio 13-osios g. 2, reikalavimų įvykdymui užtikrinti.

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Teisėjai                                        Artūras Driukas

                                                Aldona Tilindienė

                                                   Jūratė Varanauskaitė