Administracinė byla Nr. eA-1218-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03937-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos edukologijos universiteto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos edukologijos universiteto skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Lietuvos edukologijos universitetas (toliau – ir pareiškėjas, Universitetas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (elektroninės bylos I t., b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (elektroninės bylos II t., b. l. 153–158), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. 4-505 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-OM-03-V-02-030 vykdytojui Lietuvos edukologijos universitetui, grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-505) bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. 4-506 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansine paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 4-506), kuriais 100 006,57 Lt išlaidos pareiškėjo projektui „Vilniaus pedagoginio universiteto mokomojo laboratorinio korpuso renovacija“ pripažintos netinkamomis finansuoti išlaidomis ir Universitetas įpareigotas grąžinti minėtą išmokėtų lėšų dalį.

Nurodė, kad skundžiami įsakymai buvo priimti po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-857/2014 pripažino neteisėtais ir panaikino iš esmės analogiškus Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymus bei įpareigojo Lietuvos Respublikos ūkio ministeriją (toliau – ir atsakovas, Ūkio ministerija) VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir 2012 m. lapkričio 30 d. pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030/IT02 nagrinėti iš naujo. Tačiau, pareiškėjo teigimu, atsakovas nesilaikė minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktų išaiškinimų ir skundžiamus įsakymus priėmė tiesiogiai saistomas Agentūros priimtų sprendimų.

Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad atsakovas turėjo tam tikrą laisvę nustatyti finansinės korekcijos dydį ir kad parinkta poveikio priemonė ir jos mastas nebuvo pagrįstas išsamiu pažeidimo pobūdžio, svarbos ir finansinių nuostolių vertinimu, todėl padarė išvadą, kad parinkta priemonė – 5 proc. finansinė sutarties pataisa, nėra proporcinga padarytam pažeidimui, tačiau skundžiamais įsakymais Universitetui vis tiek nustatyta 5 proc. korekcija, kuri, pareiškėjo nuomone, neatitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojamos praktikos analogiškose bylose. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Agentūra 5 proc. skaičiavo nuo visų projekto pirkimo išlaidų, nors pagal ESTT praktiką korekcija turi būti skaičiuojama nuo neteisingai išmokėtos išlaidų sumos bei būti proporcinga. Anot pareiškėjo, panašios formuluotės vartojamos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 198 punkte.

Universiteto teigimu, vien tai, kad jis nurodė konkrečius standartus, kurie žymi aukščiausius reikalavimus prekėms, ypač atsižvelgiant į tai, kad tos prekės atskirai nebuvo užsakytos, nė vienam gamintojui ar tiekėjams nesuteikė prioriteto, nes pareiškėjo nurodytus reikalavimus atitinkančios prekės buvo ir yra laisvai prieinamos prekyboje kiekvienam tiekėjui, ir tos prekės buvo nupirktos ir projektas baigtas sėkmingai. Vien už tai, kad pareiškėjas nurodė privalomus vykdyti standartus ir reikalavimus, negali būti laikoma, kad jis nurodė konkretų prekės ženklą, ar konkretų standartą kaip pavyzdį. Šiuo atveju buvo nurodyti standartai, kuriuose išdėstyti reikalavimai, o ne kažkoks konkretus tipinis standarto pavyzdys, taigi, tos prekės, kurioms buvo nurodyti bendri standartai, kuriuos tos prekės turi atitikti, apskritai negali būti laikomos kaip kokiu nors būdu neatitinkančios finansavimo reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad net jei darytume prielaidą, jog kai kurias lygiavertes prekes buvo galima įsigyti mažesnėmis kainomis ir visų prekių kartu su atliktais darbais, kur jos buvo panaudotos, vertė būtų buvusi 200 000 Lt, ir darytume prielaidą, kad buvo galima įsigyti blogesnės kokybės, bet pigesnes iki 5 proc., prekes, tuomet neteisinga nurodyta finansuotų išlaidų suma sudarytų tik 0,1 proc. visos sutarties sumos, taigi 5 proc. finansinė korekcija, kuri daugiau nei 50 kartų viršija maksimaliai galimą finansinį poveikį, akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą. Taip pat pabrėžė, kad Europos Komisijos parengtų Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairių (2007 m. lapkričio 29 d. galutinė redakcija, COCOF 07/0037/03-ES) (toliau – ir Gairės) 12 punkte yra nurodyta, kad, jei pažeidimas yra tik formalus ir neturi galimo finansinio poveikio, nebus taikoma jokia pataisa, todėl šiuo atveju finansinė korekcija apskritai neturėtų būti taikoma.

Universiteto nuomone, Agentūra, visiškai nesumažindama grąžintinos sumos, akivaizdžiai nevykdo ir ignoruoja teismo sprendimą. Be to, Agentūra taip pat neatkreipė dėmesio, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu dalį Agentūros nustatytų pažeidimų pripažino nepagrįstais, ir savo naujame sprendime nurodė tapatų Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 32 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Pareiškėjas paaiškino, kad neapribojo tiekėjams teisės pasirinkti, kokiu būdu bus pasitelkiami subtiekėjai, nurodydamas, jog tik ūkio subjektų grupių, veikiančių jungtinės veiklos pagrindu, pajėgumai bus sumuojami, nes nebuvo įsakmiai nurodyta tiekėjams būtent pasitelkti subtiekėjus jungtinės veiklos pagrindu. Minėtas būdas buvo nurodytas kaip prioritetinis vien dėl to, jog tokiu būdu pareiškėjas gali užsitikrinti, kad tiekėjas tikrai turės galimybę turėti subtiekėjo pajėgumus visą darbų atlikimo terminą, kadangi bus sudaręs jungtinės veiklos sutartį. Pabrėžė, kad skundžiami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio, todėl turi būti panaikinti.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (elektroninės bylos I t., b. l. 16–21; II t., b. l. 170–176) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Pabrėžė, kad pagal Taisyklių 197 punktą galutinį sprendimą dėl netinkamų finansuoti išlaidų dydžio sumos bei pažeidimo apimties ir turinio priima Agentūra, o Ūkio ministerija šio sprendimo pagrindu, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, neturi teisės keisti Agentūros sprendimu nustatytos netinkamų išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, ir priima sprendimą tik dėl Agentūros pripažintų netinkamų finansuoti lėšų susigrąžinimo. Agentūros sprendimo dalis dėl pažeidimo konstatavimo ir netinkamos finansuoti išlaidų sumos ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos, vadovaujantis Taisyklių 198 punktu, negali būti keičiama, ir yra privaloma. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog Agentūros sprendimas dėl nustatyto pažeidimo ir Ūkio ministerijos sprendimas turėtų būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, t. y. pažeidimo tyrimo išvada ir ministro įsakymas dėl paramos grąžinimo turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – pažeidimo tyrimo išvada. Ūkio ministerijos nuomone, skundžiami įsakymai argumentuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis, atitinka VAĮ reikalavimus ir principus.

Dėl finansinės korekcijos taikymo pažymėjo, kad Ūkio ministerija neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo nustatyti pareiškėjo padaryti viešuosius pirkimus reglamentuojančių nuostatų pažeidimai, kokio dydžio finansinė korekcija turi būti pritaikyta, jai nebuvo ir nėra pavesta vertinti Universiteto veiksmų teisėtumo, apskaičiuoti taikytinas finansines korekcijas, o jos funkcija nagrinėjamos procedūros požiūriu apsiribojo jau nustatytų pažeidimų pagrindu apskaičiuotų sumų išskaičiavimu ar neskyrimu, t. y. pirmiau priimtų Agentūros sprendimų vykdymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (elektroninės bylos II t., b. l. 1–9, 177–182) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra sakoma, kad 5 proc. finansinė korekcija, kaip tokia, yra neproporcinga padarytiems pažeidimams ir nagrinėjamu atveju negalima taikyti, o teigiama, kad Ūkio ministerija jos nepagrindė atliktu išsamiu visų aplinkybių vertinimu. Agentūros nuomone, Ūkio ministerijai išsamiai įvertinus visas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytas būtinas vertinti aplinkybes, nustačius pagrindą, galėjo būti ir pagrįstai bei teisėtai nagrinėjamu atveju buvo pritaikyta tokia pati 5 proc. finansinė korekcija.

Taip pat nesutiko, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dalį nustatytų pažeidimų pripažino nepagrįstais. Pabrėžė, jog Universitetas bando suklaidinti teismą, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino pareiškėją padarius visus Agentūros pažeidimo tyrimo išvadoje nurodytus VPĮ pažeidimus, tarp jų ir pareiškėjo skunde bandomą nuneigti VPĮ 32 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

Pasak Agentūros, sprendimą siūlyti taikyti 5 proc. finansinę korekciją ji priėmė įvertinusi jos proporcingumą nustatytiems pažeidimams, be to, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, atnaujino pažeidimo tyrimą ir atitinkamai papildė pažeidimo tyrimo išvados 12 dalį, dar papildomai pagrįsdama, kodėl būtent 5 proc. dydžio korekcija šiuo atveju yra proporcinga ir taikytina. Paaiškino, kad pagal Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategijos ir ją įgyvendinančių veiksmų programų projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimų atitikties taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1179 (toliau – ir Atitikties taisyklės), 8.7 punktą tinkamomis finansuoti išlaidomis gali būti pripažintos tik tos išlaidos, kurios atitinka viešųjų pirkimų reikalavimus. Šiuo atveju buvo nustatyta, kad pirkimas buvo atliktas pažeidžiant VPĮ ir šie pažeidimai galėjo turėti įtakos pirkimų rezultatams, o Europos Bendrijos teisės nuostatų pažeidimo sąvoka apima ir tuos ūkio subjekto veiksmus, kai dėl nepagrįstų išlaidų žala bendrajam biudžetui ne tik padaroma, bet ir gali būti padaroma.

Pažymėjo, kad vadovaujantis proporcingumo principu, pripažinti visas projekto pirkimo išlaidas netinkamomis finansuoti būtų neproporcinga, todėl, vadovaujantis Metodinių pažeidimo tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų 2009 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – ir Rekomendacijos), 26 punktu, nustatytam pažeidimui finansinis poveikis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Gairėmis, kuriose, be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai neįmanoma apskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų dydžio ar atšaukti visas išlaidas būtų neproporcinga, taikomos finansinės pataisos. Nurodė, kad, įvertinusi nustatytus viešųjų pirkimų pažeidimus, jų rūšį, trūkumų finansinę svarbą ir mastą bei atsižvelgusi į Valstybės kontrolės rekomendaciją, nustatė, kad turi būti taikoma Gairių 23 punkte rekomenduojama minimali pataisa – 5 proc. finansinė korekcija (suma – 100 006,57 Lt) nuo pareiškėjo mokėjimo prašymuose MP001 – MP010 deklaruotų ir apmokėtų pagal sutartį išlaidų vertės. Atkreipė dėmesį, jog Valstybės kontrolė 2012 m. gruodžio 20 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. FA-P-80-1-62 pasiūlė 5 proc. finansinę korekciją, taigi pritarė, kad būtent tokia korekcija yra proporcinga nustatytam pažeidimui.

Agentūros įsitikinimu, Ūkio ministerija turėjo teisinį pagrindą ir pagrįstai ginčijamus įsakymus priėmė Agentūros atnaujintos pažeidimo tyrimo išvados pagrindu. Pareiškėjo patikslintame skunde nurodoma aplinkybė, kad iš pateiktų Ūkio ministro argumentų pripažįstant netinkamomis finansuoti išlaidomis ir sumos matyti, kad jie yra analogiški nurodytiems Agentūros pažeidimo tyrimo išvadoje, nereiškia, jog atsakovas savarankiškai neįvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytų aplinkybių. Anot Agentūros, Lietuvos Respublikos ūkio ministras, sutikdamas su pažeidimų tyrimo išvada, neprivalo joje nustatytų aplinkybių (motyvų) būtinai perkelti į priimamą įsakymą. Ūkio ministerija gali prieiti ir analogiškas Agentūros padarytoms išvadas ir tokiais atvejais nuoroda į Agentūros išvadą yra visiškai pakankamas priimamo įsakymo motyvas.

Be to, Agentūra nurodė, kad pareiškėjo nurodoma ES Bendrojo Teismo byla negalima laikyti analogiška nagrinėjamai bylai, nes nagrinėjamu atveju skiriasi tiek nustatyti pažeidimai, tiek ir teisės aktai, reglamentuojantys už šiuos pažeidimus taikytinas finansines korekcijas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs kad pažeidimams, patenkantiems į 2007 m. Gairių 23 punktą, mažiausia taikytina korekcija yra 5 proc. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeidimai nėra tik formalūs. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju padarė ne vieną pažeidimą – pažeisti VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 1 punkto ir 8 dalies, taip pat 32 straipsnio 3 dalies ir 85 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino pareiškėją padarius visus šiuos pažeidimus. Pabrėžė, jog ESTT pasisako, kad net tais atvejais, kai tam tikros nuostatos leidžia valstybėms narėms palikti galioti sutarčių, sudarytų pažeidžiant teisės aktus, pasekmes, perkančiosios organizacijos elgesys ES biudžeto atžvilgiu negali būti pripažintas atitinkančiu ES teisę. Net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius ES interesus, todėl, Agentūros manymu, laikyti pareiškėjo padarytus pažeidimus formaliais ir mažareikšmiais negalima.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu (elektroninės bylos II t., b. l. 187-194) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos edukologijos universitetas, Agentūra ir Ūkio ministerija 2010 m. gegužės 31 d. pasirašė trišalę projekto „Vilniaus pedagoginio universiteto mokomojo laboratorinio korpuso renovacija“, projekto kodas Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030, finansavimo ir administravimo sutartį Nr. S-VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030 (toliau – ir Sutartis), 2011 m. gruodžio 15 d. buvo pasirašytas sutarties pakeitimo susitarimas Nr. 1, kuriuo nustatyta projekto biudžete didžiausia tinkamų finansuoti išlaidų suma – 2 088 194,64 Lt (elektroninės bylos II t., b. l. 17–41). Pagal Sutartį, vykdydamas projektą, Universitetas įsipareigojo laikytis VPĮ nuostatų (Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 p., bendrųjų sąlygų 2.1.8 p.).

Agentūra, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pranešimu, 2012 m. spalio 25 d. pradėjo pažeidimo tyrimą ir 2012 m. lapkričio 30 d. parengė Pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030/IT02 dėl pareiškėjo projekte nustatyto Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo. Agentūra tyrimo metu nustatė, kad vykdant Vilniaus pedagoginio universiteto mokomojo laboratorinio korpuso, esančio adresu Studentų g. 39, renovacijos (rekonstrukcijos) darbų pirkimą buvo pažeistos VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 25 straipsnio 8 dalies, 32 straipsnio 3 dalies, 85 straipsnio 2 dalies nuostatos, Vilniaus pedagoginio universiteto viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto rektoriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-46 (SVPT) (toliau – ir Aprašas), 5.12.1 ir 5.12.2. punktų nuostatos, Atitikties taisyklių 8.7 ir 8.8 punktai, Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punktas ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punktas. Minėtoje išvadoje pasiūlyta Universitetui pagal Gairių 23 punktą pritaikyti 5 proc. finansinę korekciją nuo mokėjimo prašymuose MP001–MP010 deklaruotų ir apmokėtų išlaidų vertės.

Ūkio ministerija 2013 m. sausio 8 d. priėmė įsakymą Nr. 4-9 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030 vykdytojui Lietuvos edukologijos universitetui, grąžinimo“ ir įsakymą Nr. 4-10 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 4-353 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“, kuriais, atsižvelgdama į minėtą 2012 m. lapkričio 30 d. Agentūros išvadą, nusprendė susigrąžinti dalį finansinės paramos lėšų – 100 006,57 Lt.

Pareiškėjas, nesutikdamas su nustatytais pažeidimais ir Ūkio ministerijos bei Agentūros sprendimais susigrąžinti dalį finansinės paramos, kreipėsi į teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-857/2014, remdamasis VAĮ 3 straipsnio 3 punktu ir atsižvelgdamas į Ūkio ministerijos diskreciją vertinti pažeidimo tyrimo išvados pagrįstumą, panaikino 2013 m. sausio 8 d. Ūkio ministerijos įsakymus ir grąžino Agentūros sprendimą ir 2012 m. lapkričio 30 d. pažeidimo tyrimo išvadą Ūkio ministerijai iš naujo nagrinėti, ir, įvertinus aplinkybes, patvirtinančias pažeidimo pobūdį, svarbą ir finansinius nuostolius, taip pat tikslus, kurių siekiama finansinių korekcijų taikymu, būtinumą jas taikyti, priemonių proporcingumą, priimti naują sprendimą. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad atsakovas turėjo tam tikrą laisvę nustatyti korekcijos dydį, ir kad parinkta poveikio priemonė ir jos mastas nebuvo pagrįstas išsamiu pažeidimo pobūdžio, svarbos ir finansinių nuostolių vertinimu, todėl parinkta priemonė – 5 proc. finansinė Sutarties pataisa nėra proporcinga padarytam pažeidimui (elektroninės bylos II t., b. l. 123–138).

Atsižvelgdama į 2014 m. gegužės 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, Agentūra 2014 m. birželio 9 d. atnaujino pažeidimo tyrimą dėl Universiteto projekto „Vilniaus pedagoginio universiteto mokomojo laboratorinio korpuso renovacija“ ir 2014 m. birželio 23 d. priėmė pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030/IT03 (elektroninės bylos II t., b. l. 78–85), kurioje, kaip ir 2012 m. lapkričio 30 d. išvadoje, nurodė, kad pareiškėjas pažeidė VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 25 straipsnio 8 dalies, 32 straipsnio 3 dalies, 85 straipsnio 2 dalies, Aprašo 5.12.1 ir 5.12.2. punktų, Atitikties taisyklių 8.7 ir 8.8 punktų, Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punkto ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punkto nuostatas. Minėtoje išvadoje Agentūra pateikė Ūkio ministerijai pasiūlymą Universitetui pagal Gairių 23 punktą pritaikyti 5 proc. finansinę korekciją nuo mokėjimo prašymuose MP001–MP010 deklaruotų ir apmokėtų išlaidų vertės.

Lietuvos Respublikos ūkio ministras, atsižvelgdamas į 2014 m. birželio 23 d. Agentūros išvadoje nustatytus pažeidimus, 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 4-505 įpareigojo Universitetą grąžinti 100 006,57 Lt, iš jų 85 005,58 Lt Europos Sąjungos fondų lėšų ir 15 000,99 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų į Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sąskaitą (elektroninės bylos I t., b. l. 8–9) bei 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 4-506 atitinkamai sumažino pareiškėjo projekto finansavimą (elektroninės bylos I t., b. l. 10–11).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas klaidingai nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dalį Agentūros nustatytų pažeidimų pripažino nepagrįstais. Kaip matyti iš 2014 m. gegužės 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, pastarojoje tik pritarta pareiškėjo argumentams, kad Agentūra nepagrįstai nurodė, jog Universitetas visiškai neleido atsižvelgti į subrangovo kvalifikaciją, t. y. neleido sumuoti rangovo ir subrangovų pajėgumų, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad ribojančiu tiekėjo galimybes laikytinas nurodymas remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais tik esant konkretaus teisinio pobūdžio ryšiams – jungtinės veiklos sutarčiai – tiekėjų turėjo būti suprantamas ir galėjo būti taikomas tik kartu su imperatyvia įstatymo nuostata neatsižvelgti į teisinio pobūdžio ryšių formą su subrangovais. Taigi šiuo atveju VPĮ 32 straipsnio 3 dalies pažeidimas pripažintas pagrįstu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik pakeitė šio pažeidimo argumentaciją.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje iš esmės pripažino, kad Agentūros nustatyti Universiteto padaryti pažeidimai yra pagrįsti ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymus panaikino dėl nemotyvuotai pritaikytos sankcijos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl teismas pakartotinai nepasisakė dėl Agentūros nustatytų pažeidimų pagrįstumo, kadangi jie patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi.

Taigi, nagrinėjamu atveju Universitetas techninio projekto statinio architektūros ir konstrukcijos projekto dalyje langų ir durų techninėje specifikacijoje, techninio projekto šilumos punktų, vėdinimo projekto dalies darbų kiekių žiniaraštyje Nr. 103 ir Nr. 104 nurodydamas konkretų darbo pavadinimą ar standartą, pažeidė VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 25 straipsnio 8 dalies, 85 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 5.12.1. punkto reikalavimus. Universitetas 2010 m. kovo 1 d. raštu Nr. (13.04)-R4 pateikė tiekėjams atsakymą, kuriame nurodė, kad subrangovų kvalifikacija pirkimo procedūrų metu nevertinama, o pagrindinis rangovas, kuris neturi silpnų srovių atestato, bet turi visus ISO, norėdamas pateikti tinkamą pasiūlymą, turėtų sudaryti jungtinės veiklos sutartį su ūkio subjektu, kuris turi silpnų srovių atestatą, visus ISO ir atitinka kitus pirkimo sąlygose nurodytus kvalifikacinius reikalavimus, pažeidė VPĮ 32 straipsnio 3 dalį, 85 straipsnio 2 dalį ir Aprašo 5.12.2. punktą. Be to, pareiškėjas, deklaruodamas pirkimo išlaidas mokėjimo prašymuose, pažeidė Atitikties taisyklių 8.7 ir 8.8 punktus, Sutarties specialiųjų sąlygų 8.4 punktą ir bendrųjų sąlygų 2.1.8 punktą.

Dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos pagrįstumo teismas pažymėjo, kad, atlikusi pakartotinį pažeidimo tyrimą, Agentūra Universitetui taikomą 5 proc. finansinę korekciją argumentavo 2014 m. birželio 23 d. išvados 12 dalyje, kurioje nurodė, kad nustatyti VPĮ pažeidimai galėjo turėti įtakos pirkimų rezultatams, šių pažeidimų ištaisyti nebegalima (pirkimas įvykęs, pirkimo sutartis pasirašyta, rangos darbai atlikti ir priimti). Be to, Europos Bendrijos teisės nuostatų pažeidimo sąvoka apima ir tuos ūkio subjekto veiksmus, kai dėl nepagrįstų išlaidų žala bendrajam biudžetui ne tik padaroma, bet ir gali būti padaroma. Agentūra, motyvuodama pareiškėjui paskirtą finansinę korekciją, be kita ko, rėmėsi ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimu byloje Ministre de l'Intérieur, de l'Outre-mer etdes Collectivités territoriales prieš Chambre de commerce et d'industrie de l'Indre, C-465/10, kuriame nurodoma, kad iš struktūrinių fondų neturi būti finansuojami veiksmai, vykdomi pažeidžiant viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus. Dėl subsidijos gavėjo, kaip perkančiosios organizacijos, viešųjų pirkimų, siekiant įgyvendinti subsidijuojamas priemones, taisyklių pažeidimo būtų patiriamos nepagrįstos išlaidos ir taip daroma žala ES biudžetui. ESTT pabrėžė, kad net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius ES interesus. Net tais atvejais, kai tam tikros nuostatos leidžia valstybėms narėms palikti galioti sutarčių, sudarytų pažeidžiant teisės aktus, pasekmes, perkančiosios organizacijos elgesys ES biudžeto atžvilgiu negali būti pripažintas atitinkančiu ES teise. Be to, Agentūra atkreipė dėmesį ir į ES Bendrojo teismo 2013 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje T-384/10, kuriame teigiama, jog būtent valstybės narės, visų pirma, atsako už projektų finansinę priežiūrą ir būtent jos privalo imtis reikiamų priemonių, kad užtikrintų tinkamą Europos lėšų panaudojimą, kad projektai būtų valdomi laikantis visų taikytinų Sąjungos teisės aktų, kad būtų užkirstas kelias ir aptikti pažeidimai ir kad būtų užtikrintas valdymo ir kontrolės sistemų egzistavimas ir geras veikimas valstybėse narėse siekiant, jog europinės lėšos būtų naudojamos tinkamai ir veiksmingai. Finansinių koregavimų tikslas yra atkurti padėtį taip, kad visos išlaidos, kurios nurodytos prašyme bendrai finansuoti iš Sanglaudos fondo, būtų suderinamos su toje srityje taikomais Sąjungos teisės aktais. Agentūra paaiškino, kad, vadovaujantis proporcingumo principu, pripažinti visas projekto pirkimo išlaidas, kurių vertė – 2 000 131,43 Lt, netinkamomis finansuoti būtų neproporcinga, todėl pagal Rekomendacijų 26 punktą nustatytam pažeidimui finansinis poveikis apskaičiuotas vadovaujantis Gairėmis, kuriose numatytos korekcijos sudaro galimybę įvertinti pažeistų ES finansinės paramos naudojimo taisyklių svarbą ir nustatyto neatitikimo mastą bei atstatyti situaciją, kurioje 100 proc. visų bendram finansavimui struktūrinių fondų deklaruotų išlaidų atitiktų taikomas nacionalines ir bendrijos taisykles. Gairėse numatyta, kad tais atvejais, kai neįmanoma apskaičiuoti netinkamų finansuoti išlaidų dydžio ar atšaukti visas išlaidas būtų neproporcinga, taikomos finansinės pataisos. 2014 m. birželio 23 d. išvadoje Agentūra taip pat nurodė, kad įvertinusi nustatytus viešųjų pirkimų pažeidimus, jų rūšį, trūkumų finansinę svarbą ir mastą bei atsižvelgusi į Valstybės kontrolės rekomendaciją, nustatė, kad turi būti taikoma Gairių 23 punkte rekomenduojama minimali pataisa – 5 proc. finansinė korekcija (suma – 100 006,57 Lt) nuo projekto vykdytojo mokėjimo prašymuose MP001–MP010 deklaruotų ir apmokėtų pagal Sutartį išlaidų vertės – 2 000 131,43 Lt. Taip pat pažymėjo, kad Valstybės kontrolė 2012 m. gruodžio 20 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. FA-P-80-1-62 pasiūlė 5 proc. finansinę korekciją, o Europos Komisija, tvirtindama šią ataskaitą, pritarė, jog 5 proc. finansinė korekcija yra proporcinga nustatytam pažeidimui.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Agentūra ištaisė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje nurodytus pirminio pažeidimo tyrimo metu priimtų sprendimų trūkumus, t. y. tinkamai ir pagrįstai motyvavo pareiškėjui pritaikytą finansinę korekciją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. sausio 8 d. įsakymus Nr. 4-9 ir Nr. 4-10, kaip neatitinkančius VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinto proporcingumo principo, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, tačiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada vienareikšmiškai nereiškia, kad 5 proc. finansinė korekcija buvo per didelė, minėtu atveju ji buvo nemotyvuota. Atlikusi pakartotinį pažeidimų tyrimą, Agentūra 2014 m. birželio 23 d. išvadoje pateikdama pasiūlymą dėl finansinės korekcijos dydžio, aptarė pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, mastą ir svarbą, vadovaudamasi teismų praktika, pagrindė finansinių korekcijų taikymo tikslą, būtinumą, taip pat vertino finansinės korekcijos proporcingumą. Atkreiptas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Agentūros pažeidimo tyrimo išvada ir ūkio ministro įsakymas pripažinti atitinkamo projekto išlaidų sumą netinkamomis finansuoti išlaidomis ir įpareigoti grąžinti išmokėtų lėšų dalį turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas, o motyvuojamąja dalimi – Agentūros pažeidimo tyrimo išvada (2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, 2015 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-325-822/2015). Todėl šiuo atveju 2014 m. birželio 23 d. Agentūros išvada yra motyvuojamoji skundžiamų Įsakymų Nr. 4-505 ir Nr. 4-506 dalis.

Teismas taip pat pažymėjo, kad, nors Gairėse yra nustatytas tik rekomenduojamas finansinės pataisos dydis, o rekomendacijos pagal savo pobūdį negali būti laikomos imperatyviomis ir vienareikšmiškai privalomomis, tačiau visiškai neatsižvelgti į Gairėse pateiktas rekomendacijas, ypač, kai pagal jas taikoma finansinė korekcija yra išsamiai argumentuojama, nėra pagrindo. Šiuo atveju pagal Universiteto padarytus pažeidimus Agentūra vadovavosi Gairių 23 punkte pateikta rekomendacija už neteisėtų atrankos ir (arba) sutarties pasirašymo kriterijų taikymą, kuris kai kuriems konkurso dalyviams turi atgrasomąjį poveikį, nes įgyvendinant kvietimo teikti pasiūlymus procedūrą yra nustatyti neteisėti apribojimai rekomenduojama skirti 10 proc. nuo sutarties sumos pataisa, kuri gali būti sumažinta iki 5 proc. atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą.

Kaip matyti iš 2014 m. birželio 26 d. Agentūros išvados, Agentūra nevertino Universiteto padarytų pažeidimų kaip labai sunkių, todėl nusprendė pritaikyti minimalią rekomenduojamą 5 proc. pataisą, be to, pažymėjo, kad ši pataisa taikoma ne nuo visos sutarties sumos, o nuo pareiškėjo mokėjimo prašymuose MP001–MP010 deklaruotų ir apmokėtų pagal sutartį išlaidų vertės. Pažymėta, kad, kaip teisingai nurodė Agentūra, net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius ES interesus. Taigi, net ir konstatavus, kad atsakovas turėjo tam tikrą laisvę nustatyti korekcijos dydį, galima pripažinti, kad parinkta poveikio priemonė ir jos mastas buvo adekvatus Universiteto padarytiems pažeidimams, todėl Įsakymų Nr. 4-505 ir Nr. 4-506 nėra pagrindo panaikinti.

III.

Pareiškėjas Lietuvos edukologijos universitetas pateikė apeliacinį skundą (elektroninės bylos III t., b. l. 1–11), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įtraukimo trečiuoju asmeniu byloje. Tokį prašymą teismui pareiškėjas raštu pateikė 2015 m. birželio 15 d. teismo posėdyje. Prašyme pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūra pažeidimo tyrimo išvadoje, priimtoje 2014 m. birželio 26 d. nurodoma, jog pažeidimo tyrimas prasidėjo Valstybės kontrolės iniciatyva: 2012 m. spalio 19 d. raštu ir 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. S-(80-2256)-2607, pateiktu pastebėjimu EX,135. Agentūros minėtoje išvadoje taip pat teigiama, kad Valstybės kontrolė 2012 m. gruodžio 20 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. FA-P-80—62 pasiūlė 5 proc. finansinę korekciją, o Europos Komisija, tvirtindama šią ataskaitą, jai pritarė. Agentūra daro išvadą, jog toks pritarimas ataskaitai kartu reiškia, kad 5 proc. finansinė korekcija yra proporcinga nustatytam pažeidimui. Dėl su šiuo administraciniu ginču susijusių subjektų, įskaitant ir dėl jų procesinės padėties, nagrinėjamoje byloje pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje, kur pažymėjo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia tik atsakovo – Ūkio ministerijos, priimti aktai, todėl kitų atsakovų tokioje byloje būti neturėtų. Tačiau kitų subjektų argumentai, išvados, nustatytos aplinkybės vertinant pareiškėjo Viešųjų pirkimo įstatymo (VPĮ) pažeidimus taip pat turi būti nagrinėjamos ir vertinamos teismo. Trečiasis suinteresuotas asmuo – Agentūra, savuosius argumentus, paaiškinimus teikė, šį ginčą nagrinėję teismai juos vertino. Pirmosios instancijos teismas netgi padarė išvadą, kad atsakovo įsakymai vertintini kaip vientisi dokumentai, kurių sprendžiamoji dalis yra įsakymas, o motyvuojamoji Agentūros pažeidimo tyrimo išvada. Tačiau, kaip minėta, pažeidimo tyrimo išvada priimta remiantis ir minėtais Valstybės kontrolės sprendimais, kurie, pareiškėjo įsitikinimu, taip pat turėtų būti vertinami kaip vientiso įsakymo motyvuojamoji dalis, dėl kurios turėtų pasisakyti teismas. Šiuo atveju nėra svarbu, kaip dėl aplinkybių ir argumentų, nurodytų minėtuose Valstybės kontrolė priimtuose dokumentuose, pasisakė teismas, svarbu, kad teismas juos vertino nedalyvaujant juos priėmusiam asmeniui, kas laikytina administracinio proceso pažeidimu ir sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti.
2. Nagrinėjamu atveju buvo konstatuotas pats pažeidimų, susijusių su viešaisiais pirkimais, faktas, tačiau nei įgyvendinančioji institucija, nei sprendimus dėl finansinių korekcijų priėmusi Ūkio ministerija (atsakovas) nevertino pažeidimo įtakos galimiems finansiniams nuostoliams. Taigi, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad privalu valstybei įgyvendinant minėtas Tarybos reglamento nuostatas, atsižvelgti į pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius ir, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo įvertinta pažeidimo įtaka galimiems finansiniams nuostoliams, o tik konstatuotas pažeidimo faktas. Minėtoje 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas turėjo tam tikrą laisvę nustatyti korekcijos dydį ir kad parinkta poveikio priemonė ir jos mastas nebuvo pagrįstas išsamiu pažeidimo pobūdžio, svarbos ir finansinių nuostolių vertinimu, bei padarė išvadą, kad parinkta priemonė – 5 proc. finansinė sutarties pataisa, nėra proporcinga padarytam pažeidimui. Pirmosios instancijos teismas argumentu, jog 5 proc. finansinė korekcija nuo visos sutarties pareiškėjui paskirta teisėtai, laikė tai, kad: a) Agentūra išvados 12 dalyje nurodė, kad nustatyti VPĮ pažeidimai galėjo turėti įtakos pirkimų rezultatams ir tuo, kad b) Europos Bendrijos teisės nuostatų pažeidimo sąvoka apima ir tuos ūkio subjekto veiksmus, kai dėl nepagrįstų išlaidų žala bendrajam biudžetui ne tik padaroma, bet ir gali būti padaroma. Iš to galima teigti, kad viena vertus, teismas pripažino, kad Agentūra tik nurodė, jog nustatyti VPĮ pažeidimai galėjo turėti įtakos pirkimų rezultatams, bet nepateikė jokių argumentų, kurie liudytų, kad tikrai buvo reali žala arba buvo reali tikimybė kilti tokiai žalai ES fondų lėšoms. Todėl galima daryti išvadą, kad minėtų argumentų nepateikimas liudija, jog pareiškėjas nepadarė pažeidimo. Kita vertus, iš teismo pozicijos galima suprasti, kad nėra būtina įrodyti, t. y. pagrįsti argumentais, kad buvo patirtos nepagrįstos išlaidos, nustatyti šių nepagrįstų išlaidų dydį, ir nėra būtina įrodyti, kad dėl šių konkrečių nepagrįstų išlaidų gali kilti konkreti žala ES biudžetui. Tokia išvada seka ir iš to, kad teismas cituoja Agentūros nurodytą ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. teismo sprendimo vieną nuostatą, pagal kurią net tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius ES interesus. Tačiau ši nuostata yra dalis platesnio konteksto ir gali būti aiškinama tik kartu su kitomis ESTT sprendimo nuostatomis ir tik tos nagrinėtos bylos kontekste. Nurodytoje ESTT byloje nagrinėjami klausimai buvo susiję su kitokio pobūdžio teisine situacija, t. y., kai iš tikrųjų nebuvo galimybės tiksliai apskaičiuoti padarytos žalos ES fondams, tikslių nepagrįstų išlaidų, nes sutartis buvo sudaryta iki konkurso paskelbimo. ESTT aiškiai konstatavo, kad: a) pažeidimas yra siejamas su žala, kai sumažinamos ar iš viso prarandamos pajamos, gaunamos iš ES fondų, arba darant nepagrįstas išlaidas ir kad, b) nustačius pažeidimą, kai skiriama ekonominė sankcija, yra vadovaujamasi proporcingumo principu. Tačiau nagrinėjamoje byloje konkursas buvo paskelbtas, jis buvo įvykęs ir darbai buvo atlikti, kaip pripažįsta ir teismas ir kaip tai konstatuota Agentūros išvadoje. Taigi, buvo visos prielaidos skaičiuoti nepagrįstas išlaidas. Todėl teismas nepagrįstai remiasi minėta viena ESTT nuostata, ištraukta iš 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo konteksto, kad „tikslaus finansinio poveikio neturintys pažeidimai gali labai paveikti finansinius ES interesus“ ir iš jos daro akivaizdžiai klaidingą išvadą, jog visais atvejais nėra būtina įrodyti, kad neįmanoma apskaičiuoti padarytos žalos, bet ir nebūtina pagrįsti argumentais, kad apskritai buvo patirtos nepagrįstos išlaidos, kad nėra būtina įrodyti, jog dėl šių konkrečių nepagrįstų išlaidų gali kilti konkreti žala ES biudžetui. Taigi, teismo teiginys, kad Agentūra, 2014 m. birželio 23 d. išvadoje pateikdama pasiūlymą dėl finansinės korekcijos dydžio, aptarė pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, mastą ir svarbą, vadovaudamasi teismų praktika pagrindė finansinių korekcijų taikymo tikslą, būtinumą, nėra teisingas, nes vadovautasi neteisingai išaiškinta ESTT sprendimo nuostata, ir todėl 5 proc. finansinės korekcijos taikymo tikslas, būtinumas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia teismas, nebuvo pagrįstas.
3. Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad Agentūra vertino finansinės korekcijos proporcingumą, darantis nuorodą į jos išvadą, neatitinka tikrovės, nes 2014 m. birželio 23 d. išvadoje Agentūra niekaip nepagrindė 5 proc. finansinės korekcijos taikymo tikslo ir būtinumo. Ji tik nurodė, kad įvertinusi nustatytus viešųjų pirkimų pažeidimus, jų rūšį, trūkumų finansinę svarbą ir mastą bei atsižvelgusi į Valstybės kontrolės rekomendaciją, nustatė, kad turi būti taikoma Gairių 23 punkte rekomenduojama minimali pataisa – 5 proc. finansinė korekcija (suma – 100 006,57 Lt) nuo projekto vykdytojo mokėjimo prašymuose MP001-MP010 deklaruotų ir apmokėtų pagal Sutartį išlaidų vertės – 2 000 131,43 Lt. Agentūra taip pat pažymėjo, kad Valstybės kontrolė 2012 m. gruodžio 20 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. FA-P-80-1-62 pasiūlė 5 proc. finansinę korekciją, o Europos Komisija, tvirtindama šią ataskaitą, pritarė, jog 5 proc. finansinė korekcija yra proporcinga nustatytam pažeidimui. Šiuo metu, ir dar anksčiau Valstybės kontrolė koreguoja savo praktiką ir taiko finansinę korekciją ne 5 proc., nurodytą Gairėse, o 2 proc., panašiais, kaip nagrinėjamoje byloje, atvejais. Be to, galima matyti, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2012 m. atlikto valstybinio audito metu nustatytas atvejis (EX.32, 91 l), kai VšP PD pateikiamoje techninėje specifikacijoje buvo nurodyti konkretūs prekės ženklai nepateikiant žodžių „arba lygiavertis“. Dėl techninėje specifikacijoje nurodytų konkrečių prekės ženklų, taikytina 2 proc. vertės finansinė korekcija, dėl kurios klaida projekte yra 14 457,41 Lt. Kitas atvejis (EX.62) – nurodyti konkretūs prekės ženklai, modeliai ir gamintojai. Taikytina 2 proc. finansinė korekcija, dėl kurios klaida projekte yra 173 802,78 Lt. Taip pat nėra jokių kliūčių Europos Komisijai pateikti patikslintą informaciją apie finansinių korekcijų pokytį, ypač atsižvelgiant į tai, kad pati Europos Komisija tai daro, tirdama valstybės padarytus pažeidimus vykdant viešuosius pirkimus, kai jais padaroma žala ES fondams. Pvz., kaip matyti iš ES Audito rūmų 2014 m. ataskaitos 4.27 punkto (Europos sąjungos oficialus leidinys C 398/121), jame nurodyta, kad vis dar lieka senų neužbaigtų bylų, visų pirma, susijusių su EŽŪGF pažeidimais, kurių 46-ios su 2007-2009 m. atliktais auditais susijusios bylos, vis dar yra atviros. Nagrinėjamoje byloje tiriamas pažeidimas padarytas gerokai vėliau: pirminė informacija apie pažeidimą, kaip nurodė Agentūra savo išvadoje, buvo gauta tik 2012 m. spalio 10 d., o tyrimas Agentūroje atliktas dar vėliau. Todėl pats faktas, jog informacija buvo pateikta Europos Komisijai, kaip nurodyta teismo sprendime, pareiškėjo nuomone, niekaip nepagrindžia, kad taikyta ekonominė sankcija buvo proporcinga, teisėta ir pagrįsta, ir juo labiau, kad jos negalima koreguoti. 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/006 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė narė atlieka reikiamą finansinį koregavimą, susijusį su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pavieniais ar sistemingais pažeidimais. Koregavimą valstybė narė atlieka panaikindama visą valstybės finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai. Kartu valstybė narė privalo atsižvelgti į pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius. Antai, Audito rūmai 2013 m. ataskaitoje už 2012 m. (C331, 56 tomas, 2013 m. lapkričio 14 d.) kritikavo Europos Komisiją už tai, kad ji atlikdama finansinius pataisymus (finansines korekcijas), laiku neįvertina pažeidimo pobūdžio, jo lygio ir finansinės žalos. Komisija savo pastabose paaiškino, kad šešiais aptariamais atvejais, prieš priimdama gerai apsvarstytą sprendimą sumažinti iš pradžių siūlytą nustatyto dydžio pataisymą, kad tikroji rizika ES biudžetui būtų geriausiai atspindima. Komisija atidžiai išnagrinėjo per šią procedūrą valstybių narių pateiktus paaiškinimus ir visą naują informaciją bei pabrėžė, kad prieštaravimo procedūra yra tokio pobūdžio procedūra, kurią taikant Komisija turi galimybę tiksliau apskaičiuoti riziką biudžetui. Europos Komisija, atsakydama į Audito rūmų pastabas 2014 m. lapkričio 12 d. ataskaitoje (C 398/121) 4.27 punkte be kita ko nurodė, kad sudėtingesniais atvejais per du atitikties procedūros etapus gali prireikti atlikti nemažą papildomą darbą, kad valstybei narei būtų užtikrinta galimybė pasinaudoti savo teise nesutikti su Komisijos nustatytais faktais ir būtų atsižvelgta į tai, jog pataisa turi būti proporcinga pažeidimo sunkumui. Taigi Audito rūmų ir Europos Komisijos suformuota praktika yra labai aiški – turi būti kuo tiksliau apskaičiuota rizika ES biudžetui, turi būti atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį ir rimtumą, finansinė korekcija turi būti proporcinga. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad „visiškai neatsižvelgti į Gairėse pateiktas rekomendacijas, ypač, kai pagal jas taikoma finansinė korekcija yra išsamiai argumentuojama, nėra pagrindo.“. Pareiškėjas neginčija, kad būtina atsižvelgti į Gairėse pateiktas rekomendacijas, tačiau pagal skundžiamo sprendimo visumą matyti, kad į Gairėse 5 proc. nurodytą korekciją nėra atsižvelgiama, o yra absoliučiai ja vadovaujamasi, nesant jokių argumentų dėl tokios didelės neproporcingos padarytam pažeidimui ir neįrodytai galimai kilti žalai ES fondų lėšoms ekonominės sankcijos pareiškėjui skyrimo. Nei teismo sprendime, nei Agentūros rašytiniuose dokumentuose visiškai nepasisakoma ir neanalizuojama, kaip ir kokiu mastu galėjo būti padaryta žala. Pareiškėjas savo patikslintame skunde buvo nurodęs, kad prielaidų kilti žalai iš esmės nebuvo, nes visos prekės, (išskyrus, vienerias duris, kurias dėl atskirų išmatavimų ir atitinkamo saugumo užtikrinimo buvo būtina gaminti atskirai) buvo perkamos prekybos vietose, kur jos visiems rangovams kainuoja tą pačią sumą, net jei būtų perkamos ir lygiavertės prekės. Savo skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas buvo pažymėjęs, kad net, jei darytume prielaidą, kad kai kurias lygiavertes prekes galima buvo įsigyti mažesnėmis kainomis ir tokių prekių kartu su atliktais darbais, kur jos buvo panaudotos, vertė būtų buvusi 200 000 Lt ir darytume prielaidą, kad buvo galima įsigyti blogesnės kokybės, bet pigesnes iki 5 proc. prekes, tuomet pareiškėjo neteisinga nurodyta finansuotų išlaidų suma nuo 200 000 Lt sudarytų 10 000 Lt. Taigi finansinis poveikis būtų galėjęs būti tik 10 000 Lt, todėl neteisinga pareiškėjo nurodyta finansuotų išlaidų suma sudarytų tik 0,1 proc. visos sutarties sumos. Kartu pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Gairių 12 punkte yra nurodyta: „Jei <... > pažeidimas yra tik formalus ir neturi galimo finansinio poveikio, nebus taikoma jokia pataisa“. Taigi, atsakovo ir Agentūros taikoma 5 proc. finansinė korekcija, kuri daugiau nei 50 kartų viršija maksimaliai galimą finansinį poveikį, akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas dėl savo nepatyrimo, vykdydamas pirmą darbų projektą, naudojant ES lėšas, nepažymėjęs pirkimo dokumentuose šalia konkrečių standartų vieno žodžio „lygiavertis“, negalėjo sukelti žalos ES biudžetui, nes visos prekės, išskyrus vienerias duris, kurių kaina itin menka, dėl konkrečių matmenų būtinumo buvo gamintos atskirai, todėl jų kainų pokyčiai nėra įmanomi priklausomai nuo skirtingų pirkėjų. Toks pareiškėjo padarytas pažeidimas neturėtų būti vertintinas pažeidimu Gairių 23 punkto prasme. Jei ir galėtų būti taikoma atitinkama korekcija, tai vadovaujantis Gairėmis, pagal šiuo metu taikomą Valstybės kontrolės praktiką, ji nesiekia 2 proc. dydžio. Pažymėtina ir tai, kad iš esmės už padarytą vieną nereikšmingą pažeidimą neturi būti taikomas Gairių 23 punktas, kuris skirtas subjektams už sunkesnių pažeidimų padarymą. Pareiškėjo nuomone, gairėse nurodytos minimalios ir maksimalios ribos yra rekomendacinės. Priešingu atveju, jos turėtų būti įtvirtintos pagal Konstitucinio Teismo doktriną kaip ekonominės sankcijos tik įstatymu, o tai nėra padaryta.
4. Nesutiktina su tuo, kaip teismo sprendime yra interpretuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis dalyje dėl galimybės sudaryti jungtinės veiklos sutartį. Nagrinėjant šį ginčą, pareiškėjas pirmajame savo apeliaciniame skunde teigė, kad perkančiosios organizacijos tiekėjams adresuotas 2010 m. kovo 1 d. raštas Nr.(13.04)-R4 kaip tik patvirtina, kad subrangovų pajėgumai bus sumuojami nekeliant reikalavimų jų kvalifikacijai, o jungtinės veiklos sutartis buvo nurodyta tik kaip viena iš galimų subtiekėjų pasitelkimo formų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus dėl VPĮ 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimo, minėtoje 2015 m. gegužės 5 d. nutartyje pagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad pirkimo sąlygos turi būti vertinamos sistemiškai tiek viena kitos atžvilgiu, tiek atsižvelgiant į jų atitikimą viešųjų pirkimo įstatymo reikalavimams. VPĮ nuostata, kad prireikus konkretaus pirkimo atveju tiekėjas gali remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, neatsižvelgdamas į tai, kokio teisinio pobūdžio būtų jo ryšiai su jais, neturi būti suprantama kaip paneigianti būtinybę tiekėjui su kitais ūkio subjektais veikti bet kokių teisinio pobūdžio ryšių forma, nes toks formos aiškinimas būtų iš esmės neatitinkantis perkančiosios organizacijos interesų gauti bent jau minimalias garantijas dėl pirkimo užduoties tinkamo realizavimo. Remdamasi aptartais argumentais, teisėjų kolegija nesutiko su Agentūros argumentais ta apimtimi, kad perkančioji organizacija visiškai neleido atsižvelgti į subrangovo kvalifikaciją, ir tai reiškia, kad neleido sumuoti rangovo ir subrangovų pajėgumų. Taigi, iš esmės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad nebuvo visiško draudimo atsižvelgti į subrangovo kvalifikaciją. Kitaip tariant, jei ir galėjo kilti tam tikras apsunkinimas, tačiau tai nereiškia, kad galima daryti išvadą, jog buvo pažeista VPĮ 32 straipsnio 3 dalis. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti su teismo išvadomis nei, kad šis pažeidimas buvo vienareikšmiškai padarytas, nei kad taip neva konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl ir teismo teiginys, kad pagal Universiteto padarytus pažeidimus Agentūra pagrįstai vadovavosi Gairių 23 punkte pateikta rekomendacija už neteisėtų atrankos ir arba sutarties pasirašymo kriterijų taikymą, yra nepagrįstas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (elektroninės bylos III t., b. l. 14-19), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Agentūra, vadovaudamasi Taisyklių 197 punktu, priėmė galutinį sprendimą dėl netinkamų finansuoti išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, o šio Agentūros sprendimo pagrindu Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu, nekeisdama Agentūros sprendimu nustatytos netinkamų išlaidų sumos bei pažeidimo apimties ir turinio, priėmė sprendimą tik dėl išmokėtų Projekto finansavimo lėšų susigrąžinimo. Kaip matyti, Agentūros sprendimo dalis dėl pažeidimo konstatavimo ir netinkamos finansuoti išlaidų sumos ministerijos ir (ar) kitos valstybės institucijos, vadovaujantis Taisyklių 198 punktu, negali būti keičiama, ir yra privaloma. Ūkio ministerija, negali keisti nustatyto pažeidimo apimties, turinio ir su juo susijusių netinkamų finansuoti išlaidų sumos (Taisyklių 198 p.), nes priešingu atveju ji pažeistų Taisykles, kurios yra specialus ES struktūrinės paramos administravimą reglamentuojantis teisės aktas, kurio nuostatos yra privalomos visiems tokio administravimo subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2189/2011). Nebent nagrinėjant Agentūros sprendimą dėl pažeidimo paaiškėja naujų aplinkybių, kurių Agentūra nenagrinėjo nustatydama pažeidimą, tokiu atveju Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklėmis, turėtų teisę prašyti Agentūros įvertinti paaiškėjusias naujas aplinkybes ir, jeigu būtina, atitinkamai pakeisti sprendimą dėl pažeidimo (Taisyklių 1981 p.). Kadangi nagrinėjant Agentūros sprendimą dėl pažeidimo naujų aplinkybių nepaaiškėjo, nebuvo pagrindo inicijuoti minėto sprendimo peržiūrėjimą. Pažymėtina, jog pagal Taisyklių 1881 punktą, Ūkio ministerija, kaip asignavimų valdytoja, visais Taisyklėse nustatytais atvejais priima sprendimus dėl išmokėtų projekto finansavimo lėšų ir (ar) kitų lėšų susigrąžinimo. Įsakymas Nr. 4-505 Ūkio ministerijos priimtas atsižvelgiant į Agentūros sprendimą dėl pažeidimo ir jame pateiktą pasiūlymą Ūkio ministerijai, būtent ir yra dėl netinkamų finansuoti Projekto išlaidų susigrąžinimo, nustačius ES finansinės paramos naudojimo pažeidimą. Tačiau, įgyvendinant Projektą, padaryto pareiškėjo pažeidimo tyrimas ir nustatymas, yra Agentūros kompetencija (Taisyklių 195 p.). Taigi, minėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Ūkio ministerija yra saistoma Agentūros priimamų sprendimų dėl pažeidimo konstatavimo ir netinkamos finansuoti išlaidų sumos, kurie pripažįstami kaip galutiniai sprendimai, sukeliantys teisines pasekmes. Atsižvelgiant į tai, Ūkio ministerija, gavusi Agentūros sprendimą dėl pažeidimo ir tam tikrą pasiūlymą, priima vieną iš Taisyklių 198 punkte numatytų sprendimų. Sprendimo priėmimo pagrindą sudaro Agentūros atliktas tyrimas dėl pažeidimo ir netinkamų finansuoti išlaidų sumos nustatymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-462-143/2015; 2014 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1927/2014). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą praktiką, laikosi nuostatos, kad Agentūros sprendimas dėl nustatyto pažeidimo ir Ūkio ministerijos sprendimas turėtų būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, t. y. pažeidimo tyrimo išvada ir ministro įsakymas dėl paramos gražinimo turi būti teismo vertinami kaip vientisas dokumentas, kurio sprendžiamąja dalimi yra įsakymas. o motyvuojamąja dalimi – pažeidimo tyrimo išvada (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2046/2013, 2015 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-325-822/2015, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-462-143/2015). Ūkio ministerija, priėmusi Įsakymą Nr. 4-505, taip pat priėmė ir Įsakymą Nr. 4-506 dėl pirminio įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirtos ES struktūrinės paramos lėšos, pakeitimo, sumažinant pareiškėjo Projektui skirtą finansavimą netinkamų finansuoti išlaidų dalimi. Pažymėtina, jog Įsakymas Nr. 4-506 buvo priimtas Įsakymo Nr. 4-505 pagrindu, t. y. išvestinis iš pastarojo įsakymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-462-143/2015), kadangi Įsakymu Nr. 4-505 pareiškėjui buvo sumažintas Projekto finansavimas netinkamų finansuoti išlaidų dalimi.
2. Pagal Metodinių pažeidimo tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų 2009 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-173, 26 punktą, nustačius pažeidimą, kuris yra susijęs su viešuoju pirkimu pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą, taikomos Europos Komisijos parengtos Finansinių korekcijų taikymo dėl pažeidimų viešųjų pirkimų srityje gairės (2007 m. lapkričio 29 d. galutinė redakcija, COCOF 07/ 0037/03-ES), kurių tikslas – parengti rekomendacijas, skirtas nustatyti finansines pataisas, taikytinas pažeidimams, nustatytiems taikant Bendrijos teisės aktus dėl viešojo pirkimo sutarčių, bendrai finansuojamų iš struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo 2000-2006 ir 2007-2013 m. programavimo laikotarpiais, sudarymo tvarkos. Vykdydamos tikrinimus, valstybių narių priežiūros institucijos, aptikusios Gairėse nurodyto tipo pažeidimus, privalo padaryti būtinas pataisas pagal 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL 2006 L 210, p. 25), 98 straipsnį, pagal kurio 2 dalį valstybė narė atlieka reikiamą finansinį koregavimą, susijusį su veiksmuose arba veiksmų programose nustatytais pavieniais ar sistemingais pažeidimais; koregavimą valstybė narė atlieka panaikindama visą viešąjį finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai; valstybė narė atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, svarbą ir fondų finansinius nuostolius. Pastebėtina ir tai, kad Reglamento Nr. 1083/2006 99 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad jei valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal (šio Reglamento) 98 straipsnį, suponuoja Komisijos pareigos atlikti atitinkamą koregavimą atsiradimą. Šios Reglamento nuostatos yra detalizuojamos 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1828/2006, nustatančiame Reglamento 1083/2006 įgyvendinimo taisykles. Taigi, Reglamento Nr. 1083/2006 98 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 101 straipsnis imperatyviai įpareigoja valstybes nares imtis atitinkamų priemonių nustačius pažeidimus, iš jų – atlikti finansinį koregavimą ir susigrąžinti neteisėtai išmokėtas sumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2327/2011). Todėl Agentūra, pareiškėjo Projekte nustačiusi ES finansinės paramos naudojimo pažeidimą dėl teisės aktuose nustatytos viešųjų pirkimų tvarkos nesilaikymo, vadovavosi Gairėmis. Įvertinusi nustatytus viešųjų pirkimų pažeidimus, jų rūšį, trūkumų finansinę svarbą ir mastą, Agentūra nustatė, kad turi būti taikoma Gairių 23 punkte „Neteisėtų atrankos ir (arba) sutarties pasirašymo kriterijų taikymas“ nurodyta minimali 5 proc. finansinė korekcija. Pažymėtina, jog Gairių 23 punkte nustatyta rekomenduojama pataisa, Ūkio ministerijos nuomone, pareiškėjui pritaikyta 5 proc. dydžio finansavimo korekcija yra teisinga ir proporcinga padarytiems pažeidimams.
3. Pasisakant dėl finansinės korekcijos taikymo ir jos proporcingumo, aktuali yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013), pagal kurią tam tikrų sankcijų (finansavimo korekcijų) taikymo proporcingumo principas yra įtvirtintas visoje Gairių specialiojoje dalyje („Sutartys, kurioms taikomos Bendrijos viešojo pirkimo direktyvos“). Šioje dalyje priklausomai nuo viešojo pirkimo nuostatų pažeidimų rūšies ir jų sunkumo laipsnio yra pateikti diferencijuoti sankcijų (finansavimo korekcijų) dydžiai (nuo 2 iki 100 proc.). Tuo jau pačiose Gairėse iš dalies yra užtikrintas sankcijų (finansinių korekcijų) taikymo proporcingumo principas. Kita vertus, kalbant apie patį Gairių 23 punktą, pažymėtina, kad jame nurodyta sankcijos taikymo formuluotė „10 proc. Sutarties sumos. Ši suma gali būti sumažinta iki 5 proc., atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą“ leidžia daryti išvadą, jog 10 proc. dydžio korekcija laikytina pagrindine sankcija už šiame punkte aprašytų pažeidimų padarymą. Šios korekcijos dydžio sumažinimas (iki 5 proc.) yra galimas, tačiau jis turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant išimtinai tik į padaryto pažeidimo sunkumą. Gairių bendrojoje dalyje yra įtvirtintas atskiro (t. y. kiekvieno) pažeidimo vertinimo principas. Tai leidžia daryti išvadą, kad už kiekvieną Gairių specialiojoje dalyje klasifikuotą viešojo pirkimo nuostatų pažeidimą gali būti taikoma šį pažeidimą atitinkanti sankcija (finansinė korekcija). Iš to daroma loginė išvada, kad finansinės korekcijos (sankcijos) konkretaus dydžio nustatymui (atsižvelgiant į korekcijų ribas, nurodytas konkrečiame Gairių punkte) yra reikšmingas ir pažeidimų skaičius.
4. Ūkio ministerija neturėjo ir neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo nustatyti pareiškėjo padaryti viešuosius pirkimus reglamentuojančių nuostatų pažeidimai, kokio dydžio finansinė korekcija turi būti pritaikyta. Gavusi Agentūros sprendimą dėl pažeidimo, Ūkio ministerija galėjo (ir gali) pasirinkti vieną (ar kelis) iš Taisyklių 198 punkte nurodytų sprendimų. Vadinasi, Ūkio ministerijai nebuvo ir nėra pavesta vertinti pareiškėjo veiksmų teisėtumą, apskaičiuoti taikytinas finansines korekcijas, o jos funkcija nagrinėjamos procedūros požiūriu apsiribojo (apsiriboja) jau nustatytų pažeidimų pagrindu apskaičiuotų sumų išskaičiavimu ar neskyrimu, t. y. pirmiau priimtų Agentūros sprendimų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2152/2013).
5. Pirmosios instancijos teismas, sprendime pasisakydamas tiek dėl Agentūros sprendimo dėl pažeidimo ir jame nurodytų pažeistų teisės aktų bei faktinių pažeidimo aplinkybių, tiek ir dėl Įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo, teisės normas aiškino, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma, sprendime nurodęs, kad „Atlikusi pakartotinį pažeidimų tyrimą Agentūra 2014 m. birželio 23 d. išvadoje pateikdama pasiūlymą dėl finansinės korekcijos dydžio aptarė pareiškėjos padarytų pažeidimų pobūdį, mastą ir svarbą, vadovaudamasi teismų praktika, pagrindė finansinių korekcijų taikymo tikslą, būtinumą, taip pat vertino finansinės korekcijos proporcingumą“. Taigi, pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos medžiagą, nurodė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą, pateikė tokių teisės normų aiškinimą bei, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir ištyręs visas bylai svarbias aplinkybes, padarė išvadą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ūkio ministerijos nuomone, teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis tiek teisės aktų normomis, tiek teisine sąmone, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti arba pakeisti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (elektroninės bylos III t., b. l. 20-24), kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Taisyklių 193 punkte nurodyta, kad pažeidimus įtarti gali kiekvienas ES struktūrinę paramą administruojančios institucijos darbuotojas, vykdydamas projektų administravimo ir finansavimo sutarčių priežiūros, kontrolės arba audito veiklas. Pagal šių Taisyklių 194 punkto nuostatas, ministerija ir (ar) kita valstybės institucija, vadovaujančioji ir tvirtinančioji institucijos, įtarusios pažeidimą ir (ar) gavusios informacijos apie įtariamus pažeidimus iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, Europos Komisijos, Europos audito rūmų, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir trečiųjų šalių, šią informaciją persiunčia įgyvendinančiajai institucijai, o 195 punkte nurodyta, kad įtariamus pažeidimus tiria ir nustato įgyvendinančioji institucija, vadovaudamasi Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų 2008 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1225, nuostatomis, o ministerija ir (ar) kita valstybės institucija priima sprendimą vadovaudamasi Taisyklių 198 punktu. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, kaip audito institucijos, funkcijos apibrėžtos Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139, X skyriuje, kuriame numatyta, kad audito institucija atlieka Reglamento (EB) Nr. 1083/2006 62 straipsnyje nurodytas audito institucijos funkcijas. Valstybės kontrolė nėra pažeidimo tyrimą atliekanti ir (ar) sprendimus dėl nustatyto pažeidimo priimanti institucija. Kad ir koks būtų teismo sprendimas, Valstybės kontrolė neprivalėtų taisyti Europos Komisijai pateiktų audito išvadų. Todėl ir šios bylos išsprendimas negali turėti įtakos Valstybės kontrolės teisėms ir pareigoms, atitinkamai ji nėra įtrauktina į byla trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
2. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 317 straipsniu, grynųjų finansinių pataisų taikymo teisės aktai yra nustatyti Europos Tarybos ir Parlamento reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 ir išsamiau paaiškinti Europos Parlamento ir Tarybos priimtuose konkretiems sektoriams taikomuose reglamentuose. Remdamasi šia teisine sistema, Komisija priima deleguotuosius aktus ir įgyvendinimo aktus ir taip pat gali paskelbti gaires, kuriose paaiškinami konkretūs klausimai. Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 80 straipsnio 4 dalis numato, jog (i) Komisija ištaiso valstybių narių finansines klaidas, kad iš Sąjungos lėšų nebūtų dengiamos išlaidos, atsirandančios pažeidžiant taikomus teisės aktus, (ii) Komisija savo finansinių klaidų ištaisymą pagrindžia netinkamai išleistų sumų nustatymu ir finansiniu poveikiu biudžetui. Jei tokios sumos negali būti tiksliai nustatytos, Komisija gali taikyti ekstrapoliuoto ar nustatyto dydžio pataisą pagal konkretiems sektoriams taikomas taisykles, (iii) Komisija, nustatydama finansinės pataisos sumą, atsižvelgia į taikomų teisės aktų pažeidimo pobūdį ir sunkumą ir finansines pasekmes biudžetui, apimant valdymo ir kontrolės sistemų trūkumų atvejus. Finansinių klaidų ištaisymo nustatymo kriterijai ir taikoma procedūra gali būti apibrėžti konkretiems sektoriams taikomose taisyklėse. Šio reglamento 80 straipsnio 5 dalis numato, kad „Ekstrapoliuoto ar nustatyto dydžio pataisų taikymo metodologija nustatoma laikantis konkretiems sektoriams taikomų taisyklių siekiant sudaryti sąlygas Komisijai apsaugoti Sąjungos finansinius interesus“. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje neteisingai nurodoma, jog Reglamentai nepateikia nuorodų į Rekomendacijas. Nors ir nėra nuorodos į konkretų dokumentą, tačiau teisės aktais Europos Komisijai yra suteikta kompetencija rengti gaires, paaiškinimus ir kt. Minėtas reglamentas griežtai pasisako, jog iš ES lėšų negali būti dengiamos išmokos, kurios atliktos pažeidžiant galiojančias taisykles ir taikomą teisę. Atitinkamai Europos Komisija buvo parengusi 2007 m. lapkričio 29 d. Rekomendacijas dėl Finansinių pataisų, taikytinų iš Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo bendrai finansuojamoms išlaidoms kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo (COCOF 07/0037/03), kuriose valstybių narių valdžios institucijoms rekomenduojama taikyti tuos pačius kriterijus ir normas taisant pažeidimus, paliekant galimybę taikyti griežtesnes priemones. Taigi, Rekomendacijose nustatytus finansinių pataisų dydžius rekomenduojama taikyti tokiais atvejais, jei valstybė narė netaiko didesnių dydžių ir griežtesnių taisyklių. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, 99 ir 100 straipsniai numato Komisijos atliekamą finansinį koregavimą, o 98 straipsnis – valstybių narių atliekamą finansinį koregavimą. Minėti straipsniai numato, kad valstybės narės, visų pirma, atsako už pažeidimų nagrinėjimą ir turi imtis priemonių, jei esama įrodymų, kad yra pokyčių, kurie daro poveikį veiksmų ar veiksmų programų įgyvendinimo ar kontrolės pobūdžiui ar sąlygoms, ir jos atsako už reikiamą finansinį koregavimą. Koregavimą valstybė narė atlieka panaikindama visą valstybės finansinį įnašą ar jo dalį veiksmų programai. Komisija gali atlikti finansinį koregavimą, panaikindama visą Bendrijos finansavimą veiksmų programai arba jo dalį, jei, atlikusi būtiną tyrimą, nustato, kad valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 98 straipsnį.
3. Atsižvelgiant į ES teisinį reglamentavimą visos išlaidos, patirtos pažeidžiant teisės aktus, yra nepagrįstos ir negali būti finansuojamos. Visgi, tiek Europos Komisija, tiek teismai pripažįsta, jog tam tikrais atvejais taikyti 100 proc. finansinį koregavimą būtų neproporcinga, todėl reglamentais yra numatyta, kad gali būti nustatytos taisyklės, kaip yra taikomos finansinės korekcijos. Tuo tikslu Europos Komisija buvo parengusi Rekomendacijas. Nors pareiškėjas pateikia pavyzdžius dėl 2 proc. finansinės korekcijos taikymo, tačiau jie nėra aktualūs šioje byloje, kadangi yra taikyti už kitokio pobūdžio pažeidimus. Rekomendacijų 12 punktas numato galimybę taikyti 2 proc. finansinę korekciją, tačiau pareiškėjo atlikti viešųjų pirkimų pažeidimai neatitinka 12 punkte aprašyto atvejo. Visų pirma, pareiškėjo pirkimui netaikyti Europos Sąjungos viešuosius pirkimus reglamentuojančių direktyvų reikalavimai, visų antra, nustatyti pažeidimai nebuvo formalūs ar neesminiai. Plačiau apie tai Agentūros atsiliepimuose, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nustatyti pažeidimai pasireiškė ne tik konkrečių prekių ženklų ir standartų nurodymu, nenurodant „arba lygiavertis“, tačiau ir ribojant tiekėjų galimybę remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais (Viešųjų pirkimų įstatymo 32 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje pasisakoma, kad nėra duomenų, ar tam tikri konkretūs darbai, kurių prekiniai ženklai ir (ar) standartai buvo nurodyti pirkimo dokumentuose, nebuvo atlikti. Atkreiptinas dėmesys, kad jei šie darbai būtų neatlikti, už juos nebūtų finansuojama 100 proc., o ne taikomos ES finansavimo korekcijos. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 2 straipsnyje apibrėžta, kad pažeidimas – Bendrijos teisės nuostatų pažeidimas, susijęs su ūkio subjekto veiksmais ar neveikimu, kai dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui. Kadangi Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 draudžia dengti išlaidas, atsiradusias pažeidžiant teisės aktus, visais atvejais, išmokant nepagrįstas išlaidas (patirtas pažeidžiant teisės aktus ir nustatytas taisykles arba projektų veiklų vykdymui nustatytus reikalavimus) bus padaroma žala ES biudžetui. Tiriant pažeidimą vertinamas teisėtumo aspektas, o ne efektyvumas – nustatoma, kokie teisės aktų reikalavimai ir principai buvo pažeisti. Finansinėmis korekcijomis nesiekiama nubausti, o tik išgryninti tinkamas finansuoti išlaidas, t. y. įvertinus neigiamą pažeidimo efektą, nustatoma tinkama finansuoti išlaidų suma ir atitinkamai išlaidų suma, kuri negali būti finansuojama ES biudžeto lėšomis dėl padaryto pažeidimo. Netinkamų finansuoti išlaidų suma yra ne bauda, o būdas užtikrinti, kad Europos Komisijai būtų deklaruotos tik tinkamos finansuoti išlaidos. Pareiškėjo pateikiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika šiuo atveju netaikytina, nes finansavimą ES lėšomis reglamentuoja tiek Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo, tiek reglamentai, kurie yra tiesioginio taikymo teisės aktai, kurie numato kokios išlaidos gali būti finansuojamos iš ES biudžeto, t. y. tik tokios, kurios patirtos nepažeidžiant taikomų teisės aktų. Ir tai nėra bauda ar sankcija. Baudas už viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus gali skirti Viešųjų pirkimų tarnyba arba teismai. Tačiau pagal pasirašytas projektų finansavimo ir administravimo sutartis yra susitarta, kad kompensuojamos tik tokios projektų vykdytojų išlaidos, kurios patirtos nepažeidžiant taikytinų teisės aktų arba projektų vykdymo sąlygų. Už viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatų laikymąsi yra atsakingas pareiškėjas. Laikantis pareiškėjo pateiktos nuomonės, jog Rekomendacijų apskritai negalima taikyti, neliktų kitos išeities, kaip apskritai nekompensuoti visų pareiškėjo, teisės aktus pažeidžiant, patirtų išlaidų.
4. Pareiškėjas remiasi tuo, jog, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje nurodė, kad nebuvo visiško draudimo atsižvelgti į subrangovo kvalifikaciją. Tačiau negalima sutikti, kad nurodymas remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, tik esant konkretaus teisinio pobūdžio ryšiams – jungtinės veiklos sutarčiai – tiekėjų turėjo būti suprantamas ir galėjo būti taikomas tik kartu su imperatyvia įstatymo nuostata, neatsižvelgiant į teisinio pobūdžio ryšių formą su subrangovais, panaikina pareiškėjo padarytą viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Visų pirma, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 9 dalimi, perkančioji organizacija (pareiškėjas) yra atsakingas, kad pirkimo dokumentai būtų parengti vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis. Pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus. Antra, UAB „Lakaja“ 2010 m. vasario 26 d. buvo pateikusi klausimą dėl galimybės remtis subrangovų pajėgumais, ir pareiškėjas konkrečiai atsakė, kad galima remtis subrangovų pajėgumais, tik jei bus su jais sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje N502-63/2010, nurodė: „Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija užtikrina, jog atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Vienas iš skaidrumo principo turinio elementų yra perkančiosios organizacijos pareiga laikytis viešųjų pirkimų teisės normų bei viešojo pirkimo dokumentų sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo c. b. Nr. 3K-3-506/2009). Todėl tuo atveju, kai perkančioji organizacija, sudarydama sutartį su tiekėju, nesilaiko konkurso sąlygų, draudžiančių vykdant sutartinius įsipareigojimus pasitelkti kitus asmenis, yra pažeidžiamas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skaidrumo principas“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2009) yra nurodęs, kad „<...> skaidrumo principas reikšmingas ir perkančiosios organizacijos viešųjų pirkimų teisės normų bei savo paskelbto viešojo konkurso pirkimo sąlygų laikymosi kontekste. Analizuojant, ar perkančioji organizacija, vertindama ieškovo kvalifikaciją, nenukrypo nuo konkurso sąlygų, reikia nustatyti, ar ji tiekėjo kvalifikaciją įvertino pagal konkurso sąlygas, minėta, pastarųjų nekvestionuojant teisėtumo požiūriu“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintų principų pažeidimas neabejotinai reikštų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą. Viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos Viešųjų pirkimų įstatymo imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga. Viešųjų pirkimų principai yra ne tik perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų teisių bei pareigų viešojo pirkimo srityje tiesioginis šaltinis, bet ir tiesiogiai taikytinos teisės normos. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia papildoma norma, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus. Taigi, viešųjų pirkimų principai yra tos imperatyviosios normos, pagal kurias vertinama daugelis viešųjų pirkimų proceso elementų, taip pat kuriomis galima tiesiogiai remtis ginant dalyvaujančių viešųjų pirkimų procedūrose asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009). Taigi tokiu atveju, jei pareiškėjas nustatęs net ir neteisėtas pirkimo sąlygas, po paklausimo, išaiškinęs jog vertins pasiūlymus būtent taip, kaip nustatyta pirkimo sąlygose, vėliau vertintų kitaip, tiesiogiai vadovaudamasis įstatymu, būtų buvęs pažeistas skaidrumo principas. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad nebuvo pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 3 dalies imperatyvus reikalavimas, ar, kad pažeidimas buvo nereikšmingas, ar, kad tiekėjai galėjo vadovautis tiesiogiai įstatymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Bylos ginčas yra dėl Europos Sąjungos fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamo projekto išlaidų sumažinimo dėl padaryto teisės pažeidimo.

Bylos ginčo apimtį iš esmės nustatė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta šioje byloje, kuria atsakovui buvo perduota pareiškėjo pažeidimą vertinti iš naujo. Minėta nutartimi teismas, panaikindamas atsakovo administracinius aktus, nurodė, kad atsižvelgiant į atsakovo diskreciją vertinti pažeidimo tyrimo išvados pagrįstumą, VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas ir Pažeidimo tyrimo 2012 m. lapkričio 30 d. išvada Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030/IT02 grąžintina Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai iš naujo nagrinėti, ir, įvertinus aplinkybes, patvirtinančias pažeidimo pobūdį, svarbą ir finansinius nuostolius, taip pat tikslus, kurių siekiama finansinių korekcijų taikymu, būtinumą jas taikyti, priemonių proporcingumą, priimti naują sprendimą.

Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, atsakovas, Ūkio ministerija, 2013 m. sausio 8 d. priėmė įsakymą Nr. 4-9 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030 vykdytojui Lietuvos edukologijos universitetui, grąžinimo“ ir įsakymą Nr. 4-10 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 4-353 „Dėl finansavimo projektams, siekiantiems gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos skatinimo veiksmų programą, skyrimo“ pakeitimo“ bei vadovaudamasi 2014 m. birželio 23 d. Pažeidimo tyrimo išvada Nr.VP3-3.4-ŪM-03-V-02-030/IT03, nusprendė susigrąžinti dalį finansinės paramos lėšų – 100 006,57 Lt.

Esant šioms aplinkybėms, byloje vertinamas tik paskirtos sankcijos proporcingumas, kadangi padarytas pažeidimas yra įrodytas ir patvirtintas minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, todėl dar kartą nenagrinėtinas, nes naujai paaiškėjusių aplinkybių nėra.

Šiam vertinimui yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi vertindamas sankcijų (finansavimo korekcijų) taikymo proporcingumą, yra nustatęs, kad viešųjų pirkimo nuostatų pažeidimui, kuris priskirtas prie sunkių, taikytina Gairių 23 punkte numatyta 10 proc. dydžio sutarties sumos korekcija.

Ten pat teismas, pasisakydamas dėl Gairių 23 punkto taikymo, nurodė, kad tam tikrų sankcijų (finansavimo korekcijų) taikymo proporcingumo principas yra įtvirtintas visoje Gairių specialiojoje dalyje („Sutartys, kurioms taikomos Bendrijos viešojo pirkimo direktyvos“). Šioje dalyje priklausomai nuo viešojo pirkimo nuostatų pažeidimų rūšies ir jų sunkumo laipsnio yra pateikti diferencijuoti sankcijų (finansavimo korekcijų) dydžiai (nuo 2 iki 100 proc.). Tuo jau pačiose Gairėse iš dalies yra užtikrintas sankcijų (finansinių korekcijų) taikymo proporcingumo principas. Kita vertus, kalbant apie patį Gairių 23 punktą, pažymėtina, kad jame nurodyta sankcijos taikymo formuluotė „10 proc. Sutarties sumos. Ši suma gali būti sumažinta iki 5 proc., atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą“ leidžia daryti išvadą, jog 10 proc. dydžio korekcija laikytina pagrindine sankcija už šiame punkte aprašytų pažeidimų padarymą. Šios korekcijos dydžio sumažinimas (iki 5 proc.) yra galimas, tačiau jis turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant išimtinai tik į padaryto pažeidimo sunkumą. Pasisakydama dėl Gairių nuostatų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija taip pat pažymi, kad Gairių bendrojoje dalyje yra įtvirtintas atskiro (t. y. kiekvieno) pažeidimo vertinimo principas. Tai leidžia daryti išvadą, kad už kiekvieną Gairių specialiojoje dalyje klasifikuotą viešojo pirkimo nuostatų pažeidimą gali būti taikoma šį pažeidimą atitinkanti sankcija (finansinė korekcija). Iš to kolegija daro loginę išvadą, kad finansinės korekcijos (sankcijos) konkretaus dydžio nustatymui (atsižvelgiant į korekcijų ribas, nurodytas konkrečiame Gairių punkte) yra reikšmingas ir pažeidimų skaičius. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl pareiškėjui taikytinos finansinės korekcijos dydžio, kolegija, turėdama omenyje, kad pareiškėjas padarė tris esminius viešojo pirkimo nuostatų pažeidimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui pritaikyta 10 proc. dydžio Pirkimo finansavimo korekcija yra teisinga ir proporcinga padarytiems pažeidimams. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentai dėl jo veiklos specifikos ir su tuo siejamos sunkios finansinės padėties Gairių 23 punkto taikymo požiūriu nėra reikšmingi, nes, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, konkretaus finansinės korekcijos dydžio nustatymui išimtinę reikšmę turi tik padaryto (-ų) pažeidimo (-ų) sunkumas (žr. administracinė byla Nr. A143-2152/2013).

Ginčo atveju pareiškėjas padarė daugėtą Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. Nustatyta, kad buvo pažeistos VPĮ 25 straipsnio 2 dalies, 25 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 25 straipsnio 8 dalies, 32 straipsnio 3 dalies, 85 straipsnio 2 dalies nuostatos ir taip pat pažeistos Aprašo 5.12.1 ir 5.12.2. punktų nuostatos. Teisės aktai, reglamentuojantys finansinės korekcijos taikymą, nenumato kiekvienu atveju privalomo pažeidimu padarytos žalos dydžio nustatymo, todėl pakanka pagrįsto konstatavimo, kad pažeidimas galėjo daryti finansinį poveikį projektui. Pažeidimai padaryti atliekant viešuosius pirkimus, todėl tokia ūkinė operacija savaime suponuoja, kad pažeidus nustatytą tvarką tai galėjo lemti pirkimų vertes.

Sankcija paskirta mažesnė nei numatyta Gairių 23 punkte, todėl teismas daro išvadą, jog proporcingumo principas nebuvo pažeistas ir atitinka Metodinės pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijos 4 punkto numatytą tikslą. Tarp siekiamo tikslo – ištirti, nustatyti ir ištaisyti pažeidimą ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti pusiausvyra (proporcija). Finansinės korekcijos dydis ir pažeidimo pobūdis patvirtina, kad jis atitinka minėtą tikslą. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atlikusi pakartotinį pažeidimų tyrimą, Agentūra 2014 m. birželio 23 d. išvadoje pateikdama pasiūlymą dėl finansinės korekcijos dydžio, aptarė pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį, mastą ir svarbą, vadovaudamasi teismų praktika, pagrindė finansinių korekcijų taikymo tikslą, būtinumą, taip pat vertino finansinės korekcijos proporcingumą ir tuo įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutarties reikalavimus. Todėl atsakovo aktai yra teisėti bei pagrįsti ir jų naikinti nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo prašymo įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos valstybės kontrolę pažymėtina, kad pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį bylos proceso šalimi gali būti asmenys, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Šio ginčo atveju yra ginčijami Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 4-505 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-OM-03-V-02-030 vykdytojui Lietuvos edukologijos universitetui, grąžinimo“ bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymas Nr. 4-506, todėl teismo procesinis sprendimas neįtakos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės teisių ar pareigų dėl ko minėta institucija pagrįstai neįtraukta į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Lietuvos edukologijos universiteto apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė