Administracinė byla Nr. A-137-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01408-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M., atstovaujamos L. Š., apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M., atstovaujamos L. Š., pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyriui ir A. N. dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja G. M., atstovaujama L. Š., pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti G. M. praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teisių ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų padavimui į buvusio savininko M. M. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Lazdijų rajone.

Pareiškėja paaiškino, kad jos vyro V. M. tėvas M. (M.) M. V. kaime, Lazdijų rajone, nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 10 ha žemės. Priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Įstatymas), V. M. nuvyko į Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių, tačiau jam buvo pasakyta, kad procesas yra sudėtingas, trūksta daugelio dokumentų ir patarė nesikreipti. 2008 m. V. M. vėl pabandė rinkti dokumentus, tačiau paūmėjo ligos ir dėl sveikatos būklės nebaigė šio proceso. Po vyro mirties, tvarkant dokumentus, pareiškėja rado nepateiktą prašymą, adresuotą Kauno apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja pareiškime nurodė, jog jos sveikata yra prasta, 2010 m. sausio mėnesį jai buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi paskirta rūpyba. Pareiškėja rėmėsi Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu ir teigė, kad jos nurodytos objektyvios aplinkybės turėtų būti pripažintos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Lazdijų skyrius atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos prašymu atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą ir prašė pareiškimą atmesti.

Suinteresuotas asmuo rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, pažymėjo, kad pareiškėja nėra pateikusi M. (M.) M. mirties liudijimo, todėl nėra aišku, ar nacionalizavimo metu jis buvo gyvas, t. y., ar 1940 m. liepos 22 d. jis buvo nacionalizuotos žemės savininkas. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą M. M. vaikai iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau buvusio savininko vaikai nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja yra turto savininko vaiko, kuris mirė 2011 m. lapkričio 13 d., sutuoktinė, taigi iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo teisės pradėti nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Šią teisę turėjo pareiškėjos vyras bei kiti M. M. vaikai, tačiau šia subjektine teise jie nepasinaudojo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškimą atmetė.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1, 4 dalimis ir pabrėžė, kad, visų pirma, yra svarbu nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsno 1 dalies 4 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas pažymėjo, kad turto savininko vaiko sutuoktinis, kol yra gyvas turto savininko vaikas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas, nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių asmens subjektiškumą. Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam atkurti nuosavybės teisių, mirus po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, šio įpėdinio sutuoktiniui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino.

Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. (M.) M. (pareiškėjos sutuoktinio tėvo) iki nacionalizacijos valdytą žemę iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę kreiptis jo vaikai, tačiau šie asmenys įstatyme nustatytais terminais savo subjektinės teisės, susijusios su nuosavybės atkūrimu, nerealizavo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinis V. M. mirė pasibaigus įstatyme nustatytam terminui prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismas darė išvadą, kad iki to momento dėl aukščiau paminėtų aplinkybių pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir nebegali pretenduoti į savo sutuoktinio tėvo valdytą žemę. Teismas pabrėžė, kad praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas tokiai situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus, ir darė išvadą, kad pareiškėja neturi galimybės prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus terminus prašymui bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti.

III.

Pareiškėja G. M., atstovaujama L. Š., apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja paaiškina, kad jos sutuoktinis prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui ne kartą buvo nuvykęs į Lazdijų žemėtvarkos skyrių, bandydamas pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pateikiant prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, tačiau institucija nepradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Pareiškėja nurodo, kad trūkstamus archyvinius dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises į žemę, iš Centrinio valstybės archyvo gavo tik 2013 metais. Po sutuoktinio mirties pareiškėja rado jo pasirašytą 2008 m. liepos 2 d. prašymą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašoma atnaujinti praleistą terminą dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį jo tėvo turtą – 10 ha žemės (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, Lazdijų rajone. Panašaus turinio prašymas buvo adresuotas ir Lazdijų rajono apylinkės teismui. Pareiškėja pabrėžia, kad jos sutuoktinis 2008 m. išreiškė valią ir kreipėsi į žemėtvarkos instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo valdytą žemę. Pareiškėja daro išvadą, kad esant jos sutuoktinio 2008 m. prašymams atnaujinti terminus šiems prašymams pateikti, laikytina, kad jos sutuoktinis išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į savo tėvo nuosavybės teisėmis valdytą žemę, todėl žemėtvarkos institucija turėjo pateikti visus V. M. prašymus, adresuotus šiai institucijai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o institucijos darbuotojas turėjo būti apklaustas liudytoju. Pareiškėjos teigimu, taip pat liudytoju turėtų būti apklaustas ir pareiškėjos kviestas liudytojas J. M.. Pareiškėja daro išvadą, kad, prašydama atnaujinti terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. žemę, veikė kaip V. M. teisių perėmėja, nes paties V. M. valia jau buvo išreikšta, todėl jos reikalavimas galėtų būti tikslinamas, prašant atnaujinti V. M. praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų padavimui į buvusio savininko M. M. turėtą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Lazdijų rajone, pagal 2008 m. liepos 2 d. prašymą Kauno apygardos administraciniam teismui. Pareiškėja pabrėžia, kad šis prašymas nepasiekė teismo anksčiau tik dėl V. M. blogos sveikatos būklės.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Lazdijų skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktais, pažymi, kad M. M. vaikai iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jų tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau buvusio savininko vaikai nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja yra turto savininko vaiko sutuoktinė, todėl iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo teisės pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Šią teisę turėjo pareiškėjos vyras bei kiti M. M. vaikai, tačiau ja nepasinaudojo įstatymų nustatytais terminais. Suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad turto savininko vaiko sutuoktinis, kol yra gyvas turto savininko vaikas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas. Suinteresuotas asmuo remiasi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-317/2010 ir daro išvadą, kad pareiškėja neturi galimybės prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus terminus prašymui bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti. Kadangi nustatytu laiku V. M. neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad žemėtvarkos skyrius turėjo vykdyti 2008 m. V. M. prašymo trūkumų šalinimo procedūras. Suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėja nebuvo pateikusi teismui papildomų prašymų, susijusių su dokumentų išreikalavimu iš Tarnybos dėl V. M. prašymų pateikimu Alytaus apskrities viršininko administracijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėja iki įstatyme numatyto termino pabaigos nebuvo įgijusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl jos pareiškimo netenkino.

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundą iš esmės grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir neatkreipė dėmesio, kad jos sutuoktinis buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises, o visų dokumentų nespėjo sutvarkyti dėl sveikatos problemų ir netinkamo žemėtvarkos darbuotojų elgesio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, visu pirma yra svarbu nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą . Tik po to nustatinėjama, kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realus buvimas (nebuvimas), jų atsiradimo momentas, trukmė, įtaka pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė kelias prielaidas, kad asmuo galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą – Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą, giminystės ryšį su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis apibrėžė asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą, tarp jų  nurodydama mirusio  turto savininko vaikus. Šios dalies 4 punktas numatė teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą turto savininko vaiko sutuoktiniui tais atvejais,  kai turto savininkas ir turto savininko vaikai yra  mirę.

Sistemiškai   aiškinant   Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio  1 dalyje nustatytą  terminą  (2001   m. gruodžio  31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4   dalies reikalavimu  - kartu su prašymu pateikti pilietybę  patvirtinantį dokumentą  ir  kitus  nuosavybės teises bei giminystės  ryšį   su savininku  patvirtinančius  dokumentus,  darytina  išvada,    kad įstatyme  nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti  patį nuosavybės   teisių  atkūrimo  procesą,  turi  egzistuoti    arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Pažymėtina, kad  turto savininko vaiko sutuoktinis, kol yra gyvas   turto  savininko vaikas,  nėra  nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių  subjektas,   nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių  asmens subjektiškumą.  Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam   atkurti nuosavybės  teisių,  mirus   po  nustatyto  termino,  iki    kada pastarasis   galėjo pretenduoti  atkurti  nuosavybės  teisę   į     išlikusį nekilnojamąjį  turtą,  šio įpėdinio  sutuoktiniui   nenumatyta galimybė   atnaujinti   terminą,  kuris  būtų  susijęs  su     jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad, kad pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises į jos vyro tėvo iki  nacionalizacijos valdytą žemę. Tačiau pareiškėjos vyras mirė 2011 metais, kas reiškia, kad iki to momento dėl aukščiau paminėtų aplinkybių pareiškėja nebuvo įgijusi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Vadinasi, pareiškėja neturi ir galimybės  prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus terminus.

V. M. teisė į nuosavybės teisių atkūrimą nebuvo realizuota iki įstatyme nustatyto termino,  todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodomos termino praleidimo priežastys, susijusios su jos pačios elgesiu po vyro mirties ar V. M. elgesiu po 2001 metų, žemėtvarkos darbuotojų veiksmais sprendžiant dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo, neturi teisinės reikšmės, todėl jų svarbumo apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija neprijungia prie bylos medžiagos apeliantės pateiktų dokumentų, susijusių su jos tėvo mirtimi, bandymu gauti kompensaciją už nacionalizuotą turtą bei J. S. M. paaiškinimais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taigi pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos G. M., atstovaujamos L. Š., apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.