Civilinė byla Nr. e2A-1143-945/2024

Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00315-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6;

1.2.4.8; 1.4.2.3; 3.3.1.21

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Lukšių pieninė“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Lukšių pieninė“ ieškinį atsakovei R. A. dėl darbo ginčo teisme išnagrinėjimo iš esmės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) ,,Lukšių pieninė“ (toliau – ieškovė, darbdavys), ieškiniu, kurio reikalavimus tikslino, prašė pripažinti nepagrįstu ir atmesti atsakovės R. A. (toliau – atsakovė, darbuotoja) reikalavimą priteisti jai iš ieškovės netesybas už vėlavimo atsiskaityti laiką, išdėstyti galutinį atsiskaitymą su atsakove dalimis per 4 (keturių) mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį mokant ¼ dalį neišmokėtos su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2021 m. vasario 8 d. darbo sutarties pagrindu atsakovė ėjo užsakymų priėmėjos pareigas, iš kurių buvo atleista 2023 m. kovo 7 d., po to, kai ieškovei buvo inicijuotas neteisminis bankrotas. Atleidžiant atsakovę iš darbo liko nesumokėta 1 774,24 Eur su darbo santykiais susijusi suma. Neatsiskaitymą nulėmė sunki ieškovės turtinė padėtis. Nors kreditorių susirinkimo nutarimo dėl neteisminio bankroto iniciavimo teisėtumas buvo ginčijamas teismine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-524-881/2023 kreditorių susirinkimo nutarimas buvo pripažintas neteisėtu, kasacinio proceso eigoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-XX/2023 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta ieškovei vykdyti prievoles, atsiradusias iki 2023 m. vasario 10 d. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-313/2023 kasacinis procesas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-524-881/2023 buvo nutrauktas, ieškovės finansinė padėtis išlieka sunki, ieškovė neturi galimybių atsiskaityti su atsakove, dar 2023 m. lapkričio 27 d. ieškovė išsiuntė pranešimus kreditoriams dėl neįvykdytų prievolių, galimos pagalbos ir potencialaus nemokumo proceso. Atsakovei iniciavus darbo ginčo nagrinėjimą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių darbo ginčų komisijoje (toliau – DGK), 2024 m. sausio 4 d. buvo priimtas sprendimas išieškoti atsakovei iš ieškovės 1 774,24 Eur (atskaičius mokesčius) nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, ir 2 360,79 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką. Nekvestionuodama DGK sprendimo dalies dėl su darbo santykiais susijusios sumos priteisimo, ieškovė prašė šios sumos sumokėjimą išdėstyti. Kartu ieškovė prašė teismo pripažinti, kad neegzistuoja įstatyminės sąlygos priteisti iš ieškovės atsakovei netesybas, kadangi ieškovė dėl nemokumo procedūrų negalėjo su atsakove atsiskaityti jos atleidimo iš darbo dieną.

3.       Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašė ieškovės reikalavimus atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovė ignoruoja atsakovės teisę naudotis savo uždirbtomis lėšomis. Jau DGK 2024 m. sausio 4 d. sprendime konstatuojama, kad už laikotarpį iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-313/2023 priėmimo, kol dar egzistavo teisinės kliūtys ieškovei atsiskaityti su atsakove, netesybos neskaičiuojamos, tačiau vėlesnis ieškovės elgesys vengiant atsiskaityti su atsakove negali būti pateisintas. Kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų, šiuo laikotarpiu ieškovė moka mokesčius valstybei, įmonėje ir toliau dirba apie 160 darbuotojų, ji tęsia veiklą, gauna pajamas, tačiau vengia prievolių atsakovei vykdymo. Ieškovė nepateikė duomenų, kurie leistų abejoti jos galimybėmis sumokėti DGK atsakovei priteistą sumą. Su daugeliu darbuotojų, kurie buvo atleisti iš darbo, ieškovė sudarė taikos sutartis ir atsiskaitė, o atsakovė priversta jai priklausančių lėšų reikalauti inicijuodama darbo ginčą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Marijampolės apylinkės teismas 2024 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė ir, išsprendęs ginčą iš esmės, priteisė atsakovei iš ieškovės 1 774,24 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų (suma nurodyta atskaičius mokesčius), 7 132,20 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką (suma nurodyta neatskaičius mokesčių), 968 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, priteistų netesybų mokėjimą išdėstė 2 mėn. nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminui, kiekvieną mėnesį sumokant po 3 566,10 Eur, sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (1 301,86 Eur (neatskaičius mokesčių)) išieškojimo nurodė vykdyti skubiai.

5.       Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių su šalis siejusiais darbo santykiais susijusių aplinkybių, taip pat dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo fakto bei įsiskolinimo dydžio.

6.       Teismo vertinimu, nėra ginčo ir dėl to, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-524-881/2023 ieškovės neteisminio bankroto paskelbimą pripažinus neteisėtu, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-313/2023 kasacinį procesą nutraukus, ieškovė galutinai neteko bankrutuojančios įmonės statuso, ieškovei nuo 2023 m. lapkričio 7 d. netaikytinas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktas dėl draudimo vykdyti juridinio asmens finansines prievoles, įskaitant mokesčių, palūkanų ir netesybų mokėjimą, todėl vengimas atsiskaityti su atsakove yra nepagrįstas.

7.       Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovės atstovas pripažino atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes dėl ieškovės vykdomos veiklos, darbuotojų skaičiaus, mokesčių mokėjimo, kas patvirtina vengimo atsiskaityti su atsakove subjektyvumą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad vėlavimas atsiskaityti yra nulemtas atsakovės kaltės, kas taptų pagrindu netaikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 2 dalyje nurodytų netesybų. Atsakovės interesų pažeidimą patvirtina ir ribotos jos gaunamos pajamos (išmoka už vaiko priežiūros atostogas).

8.       Įvertinęs tai, kad atsakovės vidutinis vienos dienos darbo užmokestis pagal ieškovės pateiktus duomenis sudaro 62,29 Eur, o vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 1 301,86 Eur, už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 7 iki 2024 m. balandžio 19 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos) teismas apskaičiavo ir ieškovei iš atsakovės priteisė 7 132,20 Eur netesybas.

9.       Kartu teismas, vadovaudamasis šalių interesų pusiausvyros principu, iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl priteistų sumų mokėjimo išdėstymo, netesybų sumos mokėjimą išdėstydamas dviejų mėnesių, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo, laikotarpiui.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti ieškinio reikalavimus, ir priimti naują sprendimą – atmesti atsakovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo, galutinį atsiskaitymą su atsakove išdėstyti 4 mėn. laikotarpiui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį mokant po ¼ neišmokėtos su darbo santykiais susijusios sumos, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Darbo sutarties nutraukimo dieną (2023 m. kovo 7 d.) ieškovei su atsakove atsiskaityti kliudė objektyvios priežastys – inicijuota nemokumo procedūra, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2023 m. birželio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-524-881/2023 ieškovės neteisminio bankroto paskelbimą pripažinus neteisėtu – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

1.2.                      Netesybų priteisimas neatitinka protingos ir sąžiningos darbo santykių šalių interesų pusiausvyros, adekvatumo, proporcingumo principų. Netesybų suma 4 kartus viršija įsiskolinimo sumą, jos taikomos ieškovei susiduriant su finansiniais sunkumais. Neteisminio bankroto paskelbimo pripažinimas neteisėtu buvo nulemtas ne ieškovės mokumo, o procedūrinių pažeidimų. Sudėtingą ieškovės turtinę padėtį patvirtina Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-940-1060/2024 priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo procedūros iniciavimo.

1.3.                      Nesutikdama su teismo argumentu dėl ribotų atsakovės pajamų ieškovė nurodo, kad sumos, kurias vėluojama išmokėti, nėra darbo užmokestis. Atsakovei neišmokėta išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas.

1.4.                      Atsiliepime į ieškinį, atstovaujama profesionalios teisininkės, atsakovė prašė jai iš ieškovės priteisti tokią pačią netesybų sumą, kokią buvo nusprendusi išieškoti DGK (2 360,79 Eur).

1.5.                      Teismo sprendimo dalis dėl prašymo išdėstyti priteistos sumos išmokėjimą yra beveik be motyvų, neįvertinta nei sunki ieškovės turtinė padėtis, nei aplinkybė, kad buvo priteista ženkliai didesnė suma, nei ta, dėl kurios buvo kilęs ginčas.

11.       Atsakovė atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Skundžiamas sprendimas visiškai atitinka naujausią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl netesybų priteisimo įvertintos kaip imperatyvios, nesuteikiant bylą nagrinėjančiam teismui teisės jų nepriteisti ar jas mažinti. Įstatyme numatyta vienintelė bendrosios taisyklės išimtis: netesybos nepriteisiamos, jeigu vėluojama atsiskaityti dėl darbuotojo kaltės. Nagrinėjamu atveju atsakovės kaltė nėra įrodinėjama.

2.2.                      Netesybos pagal įstatymą darbuotojui priklauso nepriklausomai nuo to, kokias su darbo santykiais susijusias sumas – darbo užmokestį, išeitinę išmoką ar kompensaciją už nepanaudotas atostogas vėluojama sumokėti.

2.3.                      Ieškovė, pareikšdama ieškinį, prisiėmė nepalankių pasekmių atsiradimo riziką, kas leidžia vertinti kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovei buvo priteista didesnė suma, nei DGK.

2.4.                      Nors ieškovė prašė išdėstyti pagrindinės skolos mokėjimą, teismas išdėstė sprendimo dalies dėl netesybų priteisimo vykdymą. Su apeliaciniu skundu nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys argumentus, kad su atsakove ieškovė neturi galimybės atsiskaityti dėl blogos finansinės padėties. Iš skundo turinio nėra aišku, kas lemia teismo nustatyto išdėstymo termino nepakankamumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo ribų

12.       Byloje nekilo ginčo nei dėl šalis siejusių darbo santykių, nei dėl jų nutraukimo aplinkybių, nei dėl to, kad 2023 m. kovo 7 d. atleidžiant atsakovę iš darbo su ja nebuvo atsiskaityta, nei dėl įsiskolinimo dydžio (1 774,24 Eur (suma nurodyta atskaičius mokesčius)). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ši suma atsakovei iš ieškovės priteista, apeliaciniu skundu neskundžiama.

13.       Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja skundžiamo sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovės DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu priteistos 7 132,20 Eur netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo taikyto atsakovės vidutinio darbo užmokesčio, kaip pagrindo netesybų dydžiui nustatyti, skaičiavimų. Ieškovė nesutikimą su teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad dėl vykdytų nemokumo procedūrų ieškovė neturėjo galimybės atsiskaityti su atsakove jos atleidimo iš darbo dieną, taip pat tuo, jog ieškovei pritaikyta sankcija yra neproporcinga. Apeliaciniu skundu taip pat kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręstas ieškovės prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, teisėtumas. Būtent šių argumentų vertinimas patenka į bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl netesybų taikymo

14.       Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

15.       Nagrinėjamu atveju, kaip minėta nutarties 12 punkte, nėra ginčo dėl to, kad ieškovė su atsakove neatsiskaitė atsakovės atleidimo iš darbo dieną. Nors ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, kad suma, kurią ieškovė vėluoja sumokėti (1 774,24 Eur (suma nurodyta atskaičius mokesčius)), yra ženkliai mažesnė už teismo pritaikytą netesybų dydį, nei pirmosios instancijos teismo nurodytas atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydis (1 301,86 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių)), kaip pagrindas netesyboms apskaičiuoti, nei aplinkybė, jog įsiskolinimo suma viršija šį dydį, nekvestionuojami. Kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovė neįrodinėja ir atsakovės kaltės, kaip pagrindo netaikyti netesybų, egzistavimo. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad egzistuoja visos įstatyme įtvirtintos netesybų taikymo sąlygos.

16.       Tokia išvada apeliaciniame skunde kvestionuojama argumentuojant tuo, kad dėl nemokumo procedūrų būtent atleidimo iš darbo dieną ieškovė neturėjo teisės atsiskaityti su atsakove. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip aiškiai nepagrįstą, nulemtą teisinio reglamentavimo tikslų neatitinkančio itin siauro DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo. Sankcija darbdaviui yra taikoma už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju ir skaičiuojama atsižvelgiant į darbuotojo teisių pažeidimo, t. y. vėlavimo atsiskaityti, laikotarpį. Vien aplinkybė, kad to laikotarpio pradžioje egzistavo kliūtys vykdyti sutartinius įsipareigojimus, jokiu būdu nepateisina darbdavio vengimo vykdyti finansines prievoles po to, kai tos kliūtys išnyko. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netesybas ieškovei skaičiavo ne už laikotarpį nuo atsakovės atleidimo iš darbo dienos, bet už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 7 d., kai kasaciniame teisme buvo galutinai užbaigtas teisminis ginčo dėl bankroto procedūrų teisėtumo nagrinėjimas. Dėl nurodytos priežasties šios apeliacinės bylos kontekste nevertintina, ar laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 7 d. iki 2023 m. lapkričio 7 d. ieškovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies, numatančios pareigą atsiskaityti, reikalavimus ir ar už šį laikotarpį ieškovei taikytinos netesybos. Net jeigu tam tikrą laiko tarpą ir egzistavo teisinio pobūdžio kliūtys ieškovei atsiskaityti su atsakove, po 2023 m. lapkričio 7 d. jų neliko ir vėlesnis ieškovės vengimas vykdyti finansines prievoles buvusiai darbuotojai neteisėtai vykdytomis nemokumo procedūromis nebegali būti pateisintas.

17.       Nors apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, kad vėluojamą sumokėti sumą sudaro ne atsakovei mokėtinas darbo užmokestis, bet išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė, kasacinio teismo praktikoje DK 146 straipsnio 2 dalis norma, jog atleidimo iš darbo dieną turi būti sumokamos visos su darbo santykiais susijusios sumos, aiškinama kaip reiškianti, kad netesybos darbdaviui taikytinos uždelsus išmokėti bet kokias su darbo santykiais susijusias išmokas, neskirstant jų pagal paskirtį ar mokėjimo privalomumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023).

18.       Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, akcentuotina, kad, kaip teisingai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, kasacinio teismo praktikoje DK 231 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią gavęs ieškinį teismas darbo ginčą nagrinėja iš esmės, yra aiškinama kaip reiškianti, jog teismo neriboja DGK sprendimas, o darbo ginčą į teismą perkeliantis darbdavys prisiima riziką, kad išnagrinėjus bylą gali būti priimtas jam mažiau palankus sprendimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019, 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019, 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kartu akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 414 straipsnio 3 dalies, 417 straipsnio nuostatos, numatančios aktyvų bylą nagrinėjančio teismo vaidmenį, į kurį patenka ir teisė viršyti ieškinio dalyką bei pagrindą darbuotojo naudai, kad būtų tinkamai apginti darbuotojo interesai, kuria proceso specifiką, kai, byloje nagrinėjant šalių ginčą dėl netesybų darbdavio atžvilgiu taikymo, darbuotojo ginčo nagrinėjimo eigoje įvardinta jo pageidaujama gauti netesybų suma negali būti vertinama kaip apibrėžianti bylos nagrinėjimo ribas, kurių bylą nagrinėjantis teismas negali peržengti. Teismas, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms taikyti netesybas, turi pareigą tinkamai apskaičiuoti jų sumą.

19.       Apeliacinio skundo argumentai, kad laiku nebuvo atsiskaityta dėl sunkios ieškovės finansinės padėties, jog netesybų suma yra neproporcinga, pažeidžianti šalių interesų pusiausvyrą, savo esme vertintini ne kaip siekis įrodyti pareigos mokėti netesybas nebuvimą, bet kaip pagrindas mažinti netesybų dydį. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė akcentuoja, kad pagal naujausią kasacinio teismo formuojamą praktiką teismui nesuteikta teisė mažinti įstatyme detaliai aptarta tvarka apskaičiuojamą netesybų dydį jokiais pagrindais. Įvertinusi nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

8.1.                      Darbo teisėje finansinės sankcijos darbdaviui, kurias taikydamas teismas jų dydį apskaičiuoja kaip pagrindą naudodamas darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, siejamos su dviem pažeidimais: vėlavimu atsiskaityti po darbuotojo atleidimo iš darbo (sankcija skaičiuojama už vėlavimo atsiskaityti laiką, bet ne daugiau nei už 6 mėn.; DK 147 straipsnio 2 dalis) ir darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimu neteisėtu (sankcija skaičiuojama už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne daugiau nei už 12 mėn.; DK 218 straipsnio 2, 4 dalys). Pabrėžtina, kad šios sankcijos egzistavo ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje (netesybos už vėlavimo atsiskaityti laiką įtvirtintos tuo metu galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, sankcija už neteisėtą atleidimą – tuo metu galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 1, 4 dalyse). Aiškindamas tokį teisinį reglamentavimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas buvo suformavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, kad šios sankcijos, kaip ir bet kurios kitos, gali būti efektyvios ir pasiekti tikslus, dėl kurių jos yra nustatytos, tik tuo atveju, jeigu jos proporcingos teisės pažeidimams, už kuriuos yra skiriamos. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Kompetencija įvertinti proporcingumą bei su tuo susijusi teisė sankcijos dydį mažinti yra suteikiama teismui (su sankcijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154-313/2015 ir kt.; su sankcijos už vėlavimo atsiskaityti laiką mažinimo galimybe susiję teismų praktikos pavyzdžiai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 2015 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2014 ir kt.).

8.2.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant abi nutarties 19.1 punkte aptartas sankcijas, tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusioje DK redakcijoje, tiek ir ginčui aktualioje redakcijoje darbdavio prievolės bei sankcijų dydžiai buvo suformuluoti imperatyviai, nenustatant galimybės sankciją mažinti dėl įstatyme tiesiogiai neįvardintų priežasčių, tačiau teismai, taikydami iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios DK redakcijos nuostatas to nevertino kaip ribojančios jų kompetenciją. Priešingai, teismo kompetencija buvo motyvuotai siejama su būtinybe užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą. Keičiant teisinį reglamentavimą nebuvo nei padidintas sankcijų taikymo imperatyvumo laipsnis, nei sugriežtinta teismo diskrecijos teisės apimtis.

8.3.                      Tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje, tiek ir ginčo santykiams taikytinos redakcijos DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tapati nuostata, kad sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką taikoma tik tada, jei dėl pavėluoto atsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo kaltės (ne)buvimas yra aktualus sprendžiant klausimą, ar sankcija turi būti taikoma, kita vertus, darbuotojo kaltės nebuvimas neeliminuoja teismo teisės taikyti proporcingumo filtrą nustatant netesybų dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Kitaip tariant, darbuotojo kaltės nebuvimas lemia darbdavio pareigą mokėti netesybas, bet neeliminuoja teismo kompetencijos netesybų dydį mažinti. Kadangi aptariama nuostata 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK nebuvo pakeista, nurodytas teisinio reglamentavimo aiškinimas išliko aktualus.

8.4.                      Esminis teisinio reglamentavimo pasikeitimas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos DK buvo susijęs su maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymu. Kaip minėta nutarties 19.1 punkte, maksimalus terminas sankcijai už vėlavimo atsiskaityti laiką skaičiuoti yra 6 mėn. (DK 147 straipsnio 2 dalis), maksimalus terminas sankcijai už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuoti yra 12 mėn. Vertinant, ar toks pokytis galėjo turėti įtakos anksčiau suformuotos teismų praktikos aktualumui, keltinas klausimas, ar maksimalaus sankcijos skaičiavimo termino nustatymas visais atvejais užtikrina sankcijos atitikimą proporcingumo principui ir paneigia teismo teisę, o kartu ir pareigą šiuo aspektu įvertinti sankcijos dydį.

8.5.                      Vertinant kasacinio teismo formuojamos praktikos raidą pastebėtina, kad po teisinio reglamentavimo pasikeitimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl teismų teisės mažinti išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį laikėsi nuoseklios pozicijos, jog vien maksimalaus sankcijos termino nustatymas nereiškia, kad teismas, siekdamas užtikrinti interesų pusiausvyrą, negali jos mažinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Gi vėliau nagrinėdamas ginčus dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo maksimalaus sankcijos termino nustatymą kasacinis teismas ėmėsi aiškinti kaip eliminuojantį teismo kompetenciją taikyti proporcingumo principą ir mažinti darbuotojui priteisiamų netesybų sumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 2022 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022, 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 2022 m. vasario 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022). 

8.6.                      Pasisakant dėl teisinio reglamentavimo pokyčio, kuriuo nustatytas maksimalus netesybų skaičiavimo terminas, pažymėtina, kad tokio termino nustatymas negali būti vertinamas kaip visais atvejais užtikrinantis darbo santykių šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principą. Pvz., teoriškai galima situacija, kai darbo santykiai tęsiasi vos mėnesį, dėl ko netesybų dydis potencialiai šešis kartus viršytų bendrą už visą darbo santykių laikotarpį darbuotojui mokėtiną sumą; arba neatsiskaitymo faktą gali lemti darbdavio suklydimas dėl darbuotojui mokėtinų sumų ir pan. Be to, lyginant sankcijas už vėlavimo atsiskaityti laiką ir už neteisėtą atleidimą iš darbo pabrėžtina, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos vertintinos kaip reikšmingesnės darbuotojui, nes prilyginamos darbo užmokesčiui, kai sankcija už vėlavimo atsiskaityti laiką vertintina kaip specifinės formos netesybos, todėl spręsti, kad teismas turi kompetenciją vertinti tik pirmosios sankcijos dydžio pagrįstumą, o antrosios neturi, nėra jokio pagrindo.

20.       Apibendrindama nutarties 19 punkte aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas privalo įvertinti darbdaviui taikytinos sankcijos dydį šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo principo aspektu. Kita vertus, tokia išvada nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame toks vertinimas buvo atliktas, teisėtumo ir pagrįstumo.

21.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės teikiamų argumentų formalumo. Vien aplinkybė, kad įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, jog inicijuojama restruktūrizavimo byla, pati savaime nereiškia, kad veikianti ir apie 160 darbuotojų turinti įmonė neturi galimybės buvusiai darbuotojai sumokėti 1 774,24 Eur sumą. Ieškovės procesiniai argumentai negali būti vertinami kaip pakankami prielaidai, jog neatsiskaitymą su atsakove lemia subjektyvus sprendimas dėl atsiskaitymų su kreditoriais prioritetų, paneigti. Ieškovė ne tik neteikė jokių objektyvių įrodymų apie savo turtinę padėtį, bet ir neįrodinėjo, kad ji nepažeidinėjo atsakovės interesų prioritetą teikdama žemesnės eilės kreditoriams, kad ir su esamais darbuotojais neatsiskaitė už vėlesnio laikotarpio prievoles, t. y. kad net ir laikantis kreditorių lygiateisiškumo bei finansinių prievolių eiliškumo principo tokį ilgą laiką atsiskaityti su atsakove nebuvo galimybių.

22.       Kaip deklaratyvūs vertintini ir ieškovės argumentai dėl šalių interesų pusiausvyros pažeidimo nustatant atsakovei priteisiamą netesybų dydį. Speciali netesybų darbuotojui priteisimo ir finansinių sankcijų darbdaviui taikymo tvarka būtent ir sietina su poreikiu užtikrinti pusiausvyrą, kuriai kyla grėsmė tiek dėl su darbo santykiais susijusių išmokų reikšmės darbuotojui, tiek ir dėl neatsiskaitymo sąlygojamo darbuotojo socialinio – ekonominio pažeidžiamumo, tiek ir dėl darbuotojo priklausomybės nuo darbdavio priimamų sprendimų. Kitaip tariant, tai tiek kompensacija darbuotojui už tai, kad jis laiku negavo jam priklausančių piniginių lėšų, sudarančių jo pragyvenimo šaltinį, o šiomis lėšomis toliau neteisėtai savo interesais disponavo darbdavys, tiek ir sankcija darbdaviui už teisės normų, prioritetizuojančių atsiskaitymą su darbuotojais, ignoravimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimu konstatuota, kad atsakovė jai priklausančios su darbo santykiais susijusios sumos negauna jau ilgiau nei metus. Iki pat bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nebuvo pateikti jokie bent dalinį prievolės įvykdymą patvirtinantys įrodymai, nors nuo atsakovės atleidimo iš darbo praėjo jau daugiau nei pusantrų metų. Net ir priežastys, susijusios su neatsiskaitymu laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 7 d. iki 2023 m. lapkričio 7 d., yra susijusios su neteisėtai inicijuotomis nemokumo procedūromis. Pabrėžtina ir tai, kad ieškovė viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesumokėjo pagrindinės skolos sumos, už kurią skaičiuojamos netesybos, nors šios savo prievolės neginčijo.

23.       Nors ieškovė akcentuoja kreipimosi dėl restruktūrizavimo bylos aplinkybę, pabrėžtina, kad netesybos skaičiuotos už laikotarpį iki skundžiamo sprendimo priėmimo 2024 m. balandžio 19 d., o restruktūrizavimo procesas Kauno apygardos civilinėje byloje Nr. eB2-940-1060/2024 inicijuotas 2024 m. balandžio 24 d., pareiškimas teisme priimtas 2024 m. gegužės 6 d., restruktūrizavimo byla iškelta 2024 m. gegužės 27 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2024 m. birželio 5 d. Kitaip tariant, aptariamos aplinkybės neegzistavo nei laikotarpiu, už kurį skaičiuotos netesybos, nei viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl negali būti vertinamos kaip turinčios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

24.       Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl netesybų priteisimo apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo

25.       Vadovaujantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti. Ieškiniu ieškovė prašė atmesti atsakovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo, o pagrindinės skolos mokėjimą išdėstyti 4 mėnesių terminui. Pirmosios instancijos teismas atsakovei iš ieškovės priteisė skolą ir netesybas, skolos dalį, lygią atsakovės vidutiniam darbo užmokesčiui, įpareigojo sumokėti skubiai, o vykdymo išdėstymą taikė sprendimo daliai dėl netesybų priteisimo, nustatydamas dviejų mėnesių terminą. Nesutikdama su tokia teismo išvada, ieškovė prašo klausimą išspręsti tokia tvarka, kaip ji buvo nurodžiusi ieškinyje.

26.       Šią apeliacinio skundo dalį teisėjų kolegija atmeta dėl trijų priežasčių. Pirma, ieškovė neįrodė teismo išvados aptariamu klausimu ydingumo. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad ilgesnis terminas labiau atitiktų šalių interesų pusiausvyros principą. Antra, procesas byloje užsitęsė būtent dėl ieškovės veiksmų. Jeigu ieškovė nebūtų teikusi akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio teismui, DGK sprendimas būtų įsiteisėjęs dar prieš 7 mėn. (2024 m. vasario mėn.). Ieškovė neįrodė, kad per šį laikotarpį neturėjo galimybių net iš dalies įvykdyti santykinai nedidelę 1 774,24 Eur turtinę prievolę. Be to, būtent ieškovės procesinis elgesys nulėmė ir iš jos priteistų netesybų dydį. Kartu vengimas atsiskaityti kelia abejonių dėl ieškovės geranoriškumo skolą grąžinti dalimis, leidžia jos veiksmus vertinti kaip atsiskaitymo vilkinimą, kas nėra suderinama su sprendimo vykdymo išdėstymo instituto tikslais. Trečia, kaip minėta nutarties 23 punkte, apeliacinio proceso eigoje ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla, todėl tolesnis prievolių vykdymas bus nulemtas šio statuso, o ne to, kokiai trukmei prievolių vykdymas bus išdėstytas teismo sprendimu.

27.       Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu ir šią skundžiamo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

28.       Apeliacinį skundą atmetus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kartu tai yra pagrindas priteisti atsakovei iš ieškovės apeliaciniame procese turėtų išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Atsakovė pateikė duomenis apie 605 Eur atstovavimo išlaidas, susijusias su atsiliepimo į ieškinį pateikimu. Abejonių dėl šių išlaidų realumo ir pagrįstumo teisėjų kolegijai nekyla, todėl prašymas priteisti jų atlyginimą tenkinamas.  

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. A., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lukšių pieninė“ 605 Eur (šešių šimtų penkių eurų) atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Egidijus Tamašauskas

        Lina Žemaitienė