Pranešėja R. Bertašienė                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-295-255/2015

Teisėjas V. Vainius                  Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02008-2011-2

    Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6.;1.1.8.6.; 2.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. liepos 16 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Dalios Kursevičienės ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,

dalyvaujant prokurorui Kaziui Grigaičiui,

nuteistajam T. J. ir jo gynėjui advokatui Raimondui Kivyliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 222 str. 1 d. 300 MGL (11295,00 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 641 str. paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir nustatyta galutinė 200 MGL (7530,00 eurų) bauda.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

T. J. nuteistas už tai, kad organizavo apgaulingą UAB „duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. T. J., būdamas UAB „duomenys neskelbtini)“ (į. k. „duomenys neskelbtini)“, registruotos „duomenys neskelbtini)“ kaime, Klaipėdos rajone) direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d., kuri numato, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingu už įmonės ūkinę-finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2011-06-10, tyčia, siekdamas iškreipti išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, veikdamas per bendrovės vyriausiuosius finansininkus G. N. ir G. D., nesuvokusius T. J. nusikalstamų veiksmų esmės, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 13 str. 1 d. „Privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai“ 4 punktą - „Ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, 19 str. 1 ir 2 d. nuostatas „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. 2. Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ bei Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“, kuriame nurodyta, kad apskaitos dokumentai turi būti saugomi 10 metų: „Nustatyti, kad <...> uždarosios akcinės bendrovės <...> privalo saugoti 10 metų šiuos dokumentus: apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus...“ organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad apskaitos dokumentais, neturinčiais visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, taip pat neišsaugojo pirminių kasos dokumentų, o būtent:

- laikotarpiu nuo 2006-10-15 iki 2011-04-29, 246 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš ZAO „duomenys neskelbtini)“, iš viso už 1447447,86 Lt bei mokėjimo apskaitos dokumentais pagrindė 1447447,86 Lt apmokėjimą;

- laikotarpiu nuo 2007-07-19 iki 2011-04-29, 91 atveju sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš individualaus verslininko V. R., iš viso už 603169,52 Lt bei mokėjimo dokumentais (banko, kasos) pagrindė 603169,52 Lt apmokėjimą;

- laikotarpiu nuo 2007-08-03 iki 2011-04-29, 96 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš individualaus verslininko A. L., iš viso už 687797,59 Lt bei laikotarpiu nuo 2007-07-27 iki 2011-04-28 mokėjimo dokumentais (banko, kasos) pagrindė 615519,91 Lt apmokėjimą;

- laikotarpiu 2009-12-01 iki 2010-02-26, 6 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš OOO „duomenys neskelbtini)“, iš viso už 49720,32 Lt bei laikotarpiu nuo 2009-12-18 iki 2010-08-19 mokėjimo apskaitos dokumentais 49720,32 Lt apmokėjimą;

- laikotarpiu nuo 2010-08-11 iki 2011-03-15, 9 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš OOO „duomenys neskelbtini)“, iš viso už 55417,44 Lt bei laikotarpiu nuo 2010-08-11 iki 2011-06-02 mokėjimo apskaitos dokumentais 55417,44 Lt apmokėjimą.

- laikotarpiu nuo 2008-10-14 iki 2011-06-10 neišsaugojo 2008-10-14 sąskaitos faktūros Nr. 166, kuria pagrindė pirkimą iš individualaus verslininko V. R. už 5110,14 Lt, 2010-02-27 sąskaitos faktūros Nr. 27, kuria pagrindė pirkimą iš OOO „duomenys neskelbtini)“ už 5351,84 Lt, ir dėl šių pažeidimų laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2011-06-10 negalima iš dalies nustatyti UAB „duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti. Nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pasisakydamas dėl BK 59 str. taikymo, apeliantas pažymėjo, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai nepripažino jo veiksmuose BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismas nurodė, kad „<...> teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo gailisi padaręs nusikalstamą veiką tuomet, kai jis nuo pat pradžių prisipažino nusikaltęs, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką, o šiuo atveju pirmą kartą T. J. apklausus specialiuoju liudytoju, jis iš esmės teigė, jog arba nieko neprisimena, arba, kad nieko nežino, pateikus įtarimą atsisakė duoti parodymus, tik vėliau pripažino savo kaltę“, todėl teismas padarė išvadą, kad „Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta“. Apelianto manymu, šios teismo padarytos išvados yra neteisingos ir pažymi, kad nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.). Šiuo atveju, tinkamai įvertinti situaciją, apelianto manymu, tampa svarbu tai, kad jis dar ikiteisminio tyrimo stadijoje pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir davė išsamius paaiškinimus pagal pareikštą įtarimą (21 t., b. 1. 180-181). Be to, jis kartu su parodymais teikė įmonės buhalterinius dokumentus. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad apklausiamas kaip specialusis liudytojas T. J. nurodė, jog nepamena, o vėliau, pareiškus įtarimą, atsisakė duoti parodymus, tačiau apeliantas pažymi, kad jis ikiteisminio tyrimo stadijoje nė karto neneigė nusikaltęs, o tik pasinaudojo įstatymu suteikta teise atsisakyti duoti parodymus. Juo labiau pareikšto įtarimo apimtis buvo didelė, todėl buvo reikalinga su juo detaliai susipažinti. Apeliantas pažymi, kad įtariamasis turi teisę duoti parodymus, bet ne pareigą. Taigi, šios konstitucinės teisės įgyvendinimas negali įtariamajam sukelti jokių neigiamų padarinių. Apeliantas akcentuoja, kad jam pagal pirminį įtarimą buvo inkriminuojamas ir visiškai kitų sunkių nusikaltimų padarymas pagal BK 182 str. 2 d., 183 str. 2 d., todėl, logiška, kad jis negalėjo prisipažinti padaręs tas veikas, kurios buvo išdėstytos pradiniame įtarime. Apelianto manymu, aplinkybės neeliminuoja jo nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos veikos aplinkybių. Esant šioms aplinkybėms, jo veiksmuose turi būti pripažinta BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kas galimai įtakotų bausmės skyrimą BK 61 str. prasme bei galimai leistų jam atžvilgiu taikyti BK 40 str. nuostatas.

Pasisakydamas dėl BK 40 str. taikymo apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas jo ir jo gynėjo prašymą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, atmetė šį prašymą motyvuodamas tuo, jog laiduotojas, t. y. jo tėvas P. J. pateikė teismui charakteristiką darbovietės, kurioje šiuo metu nedirba, be to, nepateikė duomenų apie jo teistumą, administracinius teisės pažeidimus ir kitas asmenines bei visuomenines savybes ar veiklos pobūdį, iš ko būtų galima spręsti apie laiduotojo tinkamumą daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad negalima daryti išvados, jog jis prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir dėl jo gailisi. Apeliantas pažymi, kad baudžiamasis įstatymas numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nagrinėjamu atveju jis padarė apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.). Jo tėvas P. J. prašė perduoti kaltinamąjį jo atsakomybei pagal laidavimą ir pateikė teismui buvusios darbovietės charakteristiką, iš kurios matyti, jog teismui nėra pagrindo nepasitikėti laiduotoju, be to, nurodė teismui, jog yra artimas su savo sūnumi, todėl turės galimybę daryti jam teigiamą įtaką. Apelianto manymu, esant abejonėms dėl P. J. asmenybės, pirmosios instancijos teismas turėjo visas galimybes įtariamų, kaltinamų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenis bei duomenis apie galiojančias administracines nuobaudas gauti pats arba nurodyti būsimam laiduotojui atitinkamas pažymas pristatyti teismui, juolab, kad prašymas dėl kaltininko perdavimo laiduotojo P. J. atsakomybėn pirmosios instancijos teismui buvo paduotas nedelsiant po bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo teismui. Apeliantas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu prokuroras pateikė duomenis iš Sodros apie P. J. darbo santykius, tad prokuroras turėjo visas galimybes teismui pateikti ir duomenis apie P. J. patraukimą baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn, tačiau apsiribojo tik kaltininkui nepalankių duomenų pateikimu. Nurodo, kad duomenys apie P. J. patraukimą baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn bus pateikti apeliacinės instancijos teismui iki žodinio posėdžio. Apeliantas akcentuoja, kad jis pats praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai dėl to gailisi, kas, apelianto nuomone nepagrįstai nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, be to, byloje nėra jokių duomenų, jų skundžiamame nuosprendyje nenurodė ir teismas, leidžiančių manyti, kad jis gali nusikalsti ateityje. Apeliantas nurodo, kad byloje civilinis ieškinys nepareikštas, todėl esant šioms aptartoms aplinkybėms, mano, kad jau pirmos instancijos teisme egzistavo visos BK 40 str. numatytos sąlygos, ir teismas imperatyviai privalėjo taikyti BPK 254 str. 5 d. nuostatas. Šiuo aspektu apeliantas pažymi, kad bylą su kaltinamuoju aktu persiuntus Klaipėdos rajono apylinkės teismui, buvo pateiktas jo gynėjo prašymas dėl bylos nutraukimo BPK 235 str. 1 d. tvarka, tačiau šis prašymas paliktas nenagrinėtu ir grąžintas gynėjui rezoliucija, kuri priimta praėjus dviem savaitėms nuo prašymo gavimo teisme dienos, tokiu būdu užkertant kelią klausimą dėl baudžiamosios bylos nutraukimo spręsti BPK 235 str. 1 d. tvarka. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad prašymas grąžintas, nurodant kad byloje nepateiktas gynėjo orderis, tačiau kaltinamajame akte nurodyta, kad būtent advokatui R. Kivyliui pavedama ginti T. J.. Būtent advokatas R. Kivylius gynė jį viso ikiteisminio tyrimo metu, be to, bylą su kaltinamuoju aktu perdavus Klaipėdos miesto apylinkės teismui, šiam teismui taip pat buvo pateiktas gynėjo orderis ir šio gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas tinkamu. Apeliantas pažymi, kad šią bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas, šį trūkumą galėjo pašalinti pareikalaujant gynėją pateikti orderį, o ne grąžinant motyvuotą prašymą ir dokumentus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Šiuo atveju nuteistasis kaltės neginčija, tačiau teigia, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė BPK proceso pažeidimus, kurie nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 str. nuostatas.

BK 40 str. 1 d. nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 str. 2 d.  1- 4 p. yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog pagal teismų praktiką, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 str. nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti sprendimą atleisti asmenį nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą. Tik padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo veiksmuose BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Privaloma atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga yra ta, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir yra bent vienas iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-88-942/2015).

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2013).

Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį padarė išvadą, jog nėra BK 40 str. 2 d. 2 p. nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, kuri byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismas akcentavo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo gailisi padaręs nusikalstamą veiką tuomet, kai jis nuo pat pradžių prisipažino nusikaltęs, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką, o šiuo atveju pirmą kartą T. J. apklausus specialiuoju liudytoju, jis iš esmės teigė, jog arba nieko neprisimena, arba, kad nieko nežino, pateikus įtarimą atsisakė duoti parodymus, ir tik vėliau pripažino kaltę. Apeliacinės instancijos teismas su šia apylinkės teismo padaryta išvada negali sutikti. 2013 m. balandžio 12 d. priimtas nutarimas apklausti asmenį liudytoju. T. J. pasirašė, kad sutinka būti apklaustas kaip liudytojas, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. 2013 m. balandžio 25 d. liudytojo apklausos protokole pasiūlius T. J. papasakoti visa, kas jam gali būti žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, liudytojas parodė, kad pageidauja, jog jį apklausiant liudytoju kartu dalyvautų jo pasirinktas įgaliotas atstovas, todėl parodymus duos 2013 m. balandžio 29 d. 2013 m. gegužės 13 d. ir 2013 m. gegužės 21 d. liudytojų apklausos protokoluose užfiksuoti T. J. parodymai atsakinėjant į pareigūnų pateiktus klausimus. Pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 222 str. 1 d. T. J. buvo įteiktas 2014 m. lapkričio 24 d. Teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole T. J. nurodė, jog apklausos metu jam bus reikalingas gynėjas, kurio pavardės dabar nurodyti negali. 2014 m. lapkričio 24 d. įtariamojo apklausos protokole užfiksuota, jog pasiūlius duoti parodymus apie įtarimo esmę T. J. parodė, jog pasinaudodamas įtariamojo teise, šiandiena parodymų neduos, nes nori nuodugniai susipažinti su jam pateiktu įtarimu. Pažymėjo, jog parodymus duos vėliau. 2014 m. gruodžio 8 d. įtariamojo apklausos protokole dalyvaujant advokatui R. Kivyliui T. J. parodė, jog visiškai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 222 str. 1 d. Pažymėtina, kad apklausiant specialiuoju liudytoju T. J. įtarimai nebuvo pareikšti. Įteikus pranešimą apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 str. 1 d., ir įtariamajam įgyvendinus savo teisę turėti gynėją, susipažinus su pareikštu įtarimu, T. J. kaltę pripažino visiškai ir nurodė, jog labai gailisi. Ikiteisminio tyrimo stadijoje neneigė nusikaltęs, o tik nurodė, kad parodymų šiandien neduos. Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme taip pat parodė, jog suprato kuo yra kaltinamas ir kaltu prisipažįsta, gailisi dėl to kas įvyko, gailisi, kad per daug pasitikėjo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą (BK 273 straipsnio 1 dalis), neapklausinėjo liudytojų atvykusių į teismo posėdį, nes T. J. kaltę pripažino visiškai ir abejonių dėl jo kaltės nekilo (21 t., b. l. 82-85). Todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nepripažino T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Nors teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, tačiau tai nesudaro pagrindo atleisti nuteistąjį T. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmoji iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Pagal BK 40 str. formuluotę nusikalstama veika apibūdinama vienaskaitos forma. BK tekste esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad BK 40 str. nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010). Iš byloje nustatytų  aplinkybių matyti, kad T. J. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, kuri truko pakankamai ilgą laiko tarpą, t. y. būdamas atsakingu už įmonės ūkinę-finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2011-06-10, tyčia, siekdamas iškreipti išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, veikdamas per bendrovės vyriausiuosius finansininkus G. N. ir G. D., nesuvokusius T. J. nusikalstamų veiksmų esmės, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo bei Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 nuostatas organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad apskaitos dokumentais, neturinčiais visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas, taip pat neišsaugojo pirminių kasos dokumentų. Laikotarpiu nuo 2006-10-15 iki 2011-04-29, 246 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš ZAO „duomenys neskelbtini)“, iš viso už 1447447,86 Lt bei mokėjimo apskaitos dokumentais pagrindė 1447447,86 Lt apmokėjimą. Laikotarpiu nuo 2007-07-19 iki 2011-04-29, 91 atveju sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš individualaus verslininko V. R., iš viso už 603169,52 Lt bei mokėjimo dokumentais (banko, kasos) pagrindė 603169,52 Lt apmokėjimą. Laikotarpiu nuo 2007-08-03 iki 2011-04-29, 96 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš individualaus verslininko A. L., iš viso už 687797,59 Lt bei laikotarpiu nuo 2007-07-27 iki 2011-04-28 mokėjimo dokumentais (banko, kasos) pagrindė 615519,91 Lt apmokėjimą. Laikotarpiu 2009-12-01 iki 2010-02-26, 6 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš OOO „duomenys neskelbtini)“, iš viso už 49720,32 Lt bei laikotarpiu nuo 2009-12-18 iki 2010-08-19 mokėjimo apskaitos dokumentais 49720,32 Lt apmokėjimą. Laikotarpiu nuo 2010-08-11 iki 2011-03-15, 9 atvejais sąskaitomis faktūromis, neturinčiomis visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė transporto paslaugų įsigijimą iš OOO „duomenys neskelbtini)“, iš viso už 55417,44 Lt bei laikotarpiu nuo 2010-08-11 iki 2011-06-02 mokėjimo apskaitos dokumentais 55417,44 Lt apmokėjimą. Laikotarpiu nuo 2008-10-14 iki 2011-06-10 neišsaugojo 2008-10-14 sąskaitos faktūros Nr. 166, kuria pagrindė pirkimą iš individualaus verslininko V. R. už 5110,14 Lt, 2010-02-27 sąskaitos faktūros Nr. 27, kuria pagrindė pirkimą iš OOO „duomenys neskelbtini)“ už 5351,84 Lt, ir dėl šių pažeidimų laikotarpiu nuo 2006-08-01 iki 2011-06-10 negalima iš dalies nustatyti UAB „duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vertinant nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad tęstinė nusikalstama veika padaryta tapačiais veiksmais, todėl tokie nuteistojo veiksmai yra pavojingesni ir negali būti prilyginami vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą laiką sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo. BK 40 str. 2 d. 1 p. nuostatų taikymo požiūriu pirmą kartą padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas savo faktiniu turiniu ne visada yra toks, dėl kurio galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, daro išvadą, kad nėra galimybės taikyti BK 40 str. nuostatas.

Taip pat apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu atmesti jo ir jo gynėjo prašymą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, motyvuojant tuo, jog laiduotojas, t. y. jo tėvas P. J. pateikė teismui charakteristiką darbovietės, kurioje šiuo metu nedirba, be to, nepateikė duomenų apie jo teistumą, administracinius teisės pažeidimus ir kitas asmenines bei visuomenines savybes ar veiklos pobūdį, iš ko būtų galima spręsti apie laiduotojo tinkamumą daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog be BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų visumos vertinimo, teismas privalo atsižvelgti ir į laiduotojo tinkamumą (BK 40 str. 3 d.). Paprastai asmenimis, vertais pasitikėjimo, teismas laiko pilnamečius asmenis, turinčius autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galinčius daryti jam teigiamą įtaką. Pripažindamas asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, teismas turi atsižvelgti ir į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį bei galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į tokio asmens charakteristiką, nustatyti, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Taigi iš BK 40 str. 3 d. turinio matyti, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui būtų akivaizdi.

Į bylą yra pateiktas P. J. prašymas perduoti kaltininką T. J. jo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodoma, jog jis sutinka ir pageidauja būti sūnaus laiduotoju. Yra artimas su sūnumi, todėl gali daryti teigiamą įtaką ir nėra pagrindų leidžiančių suabejoti jo kaip laiduotojo patikimumu. Mano, kad galės įtakoti sūnų, jog ateityje nenusižengtų įstatymams, gerbtų bendrąsias elgesio taisykles, dirbtų ir vestų teisingą gyvenimo būdą (22 t., b. l. 60). Nuteistojo gynėjas advokatas R. Kivylius į bylą pateikė papildomus duomenis apie būsimą laiduotoją P. J.. Pažyma iš administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro patvirtina, kad galiojančių nuobaudų P. J. neturi (22 t., b. l. 112).  Byloje esantys duomenys patvirtina, kad P. J. praeityje teistas nebuvo (22 t., 113 b. l.) Taip pat pažymoje iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodoma, kad P. J. vykdo individualią veiklą: viešbučių ir panašių laikinų buveinių veikla (22 t. 114 b. l.). Į bylą pateikta Booking.com padėka P. J. už puikiai teikiamas apgyvendinimo paslaugas (22 t. 115 b. l.). Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas pretenduojantis laiduotoju tapti P. J.. Apklaustas teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad yra baigęs Kaliningrado technikos institutą, dėstė Klaipėdos politechnikume, todėl išmano pedagogikos sritį (22 t., b. l. 126). Įvertinus šiuos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog P. J. asmenybė galėtų atitikti tinkamo laiduotojo požymius ir jo asmenybė yra verta teismo pasitikėjimo, tačiau šiuo atveju konstatuotina, kad P. J. nesugebės daryti teigiamos įtakos savo sūnaus T. J. atžvilgiu. Nuteistasis T. J. nusikalstamą veiką vykdė ilgą laiko tarpą. P. J. ir nuteistojo T. J. vykdomos darbinės veiklos yra visiškai skirtingos. P. J. teikia apgyvendinimo paslaugas, T. J. užsiima transporto ir ekspedijavimo paslaugomis. Byloje nėra duomenų, kad P. J. būtų dirbęs transporto srityje. Nors P. J. teismo posėdžio metu apygardos teisme nurodė, kad su sūnumi bendrauja normaliai, prašyme paskirti laiduotoju nurodė, kad su sūnumi sieja šilti santykiai, tačiau P. J. taip pat patvirtino aplinkybes, kad su sūnaus verslo reikalais nėra susijęs. Su sūnumi gyvena atskirai. Apie kaltinimus sužinojo iš sūnaus, kai prasidėjo tyrimas, o prieš tai nežinojo, kad yra problemų. Nurodė, kad sūnus įmonėje dirbo samdomu darbuotoju, o kiek metų dirbo įmonėje neprisimena. Šios aplinkybės tik parodo, jog sūnaus ir tėvo santykiai nebuvo tokie artimi, jog P. J. būtų buvę žinomi sūnaus veiksmai ir jis būtų galėjęs nuo jų sulaikyti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors P. J. atitinka BK 40 str. 3 d. numatytų galimų laiduotojų kategorijai, bet su savo sūnumi kartu negyvena, apie padarytą nusikaltimą sužinojo, kai prasidėjo tyrimas, tėvo ir sūnaus darbinės veiklos skiriasi, T. J. yra savarankiškas, jo vertybių sistema susiformavusi, todėl būdamas laiduotoju P. J. neturėtų galimybės nuteistąjį prižiūrėti ir daryti įtaką jo elgesiui ateityje.

Kaip jau minėta, asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas tik esant visoms BK 40 str. 2 d. numatytoms sąlygoms ir tik teismui įvertinus bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą priėjus prie išvados dėl BK 40 str. nuostatų taikymo kaltininkui galimybės. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į tai, jog nėra nustatytų visų privalomų BK 40 str. numatytų sąlygų, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas, neatleisdamas apelianto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė BK 40 str. nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas T. J. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                            Regina Bertašienė

Kolegijos teisėjai                                                                                            Dalia Kursevičienė

                                                                                                                      Aurelija Sadauskaitė