Civilinė byla Nr. 2-859/2014

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00093-2014-8

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. U. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutarties, kuria ieškovo prašymu atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-438-544/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ekrano“ ekspedicija, atstovaujamos bankroto administratoriaus D. B., ieškinį atsakovams V. U. ir J. U. dėl buto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: pripažinti negaliojančia 2012 m. vasario 22 d. tarp atsakovų sudarytą buto dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant butą V. U..

Ieškovas nurodė, kad UAB „Ekrano“ ekspedicija yra bankrutavusi įmonė, ieškinys pareikštas ginant bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimu iš atsakovo V. U. bendrovei yra priteista 400 000 Lt žalos atlyginimo, 5 % metinių palūkanų už priteistą sumą, tačiau teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs. Panevėžio apygardos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi buvo areštavęs atsakovui priklausantį 804 080 Lt vertės turtą, tačiau teismo nutartis vykdymui nebuvo pateikta, nes atsakovas turėjo didelės vertės turtą ir patikino, jog nesiims jokių priemonių dėl jo perleidimo.

Ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas ginčijamu sandoriu perleido savo dukrai didelės vertės butą, todėl įvykdyti teismo sprendimą bus sudėtinga. Sandoris pažeidė kreditorių teises, šalys buvo nesąžiningos, yra visos sąlygos ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. 

Ieškinio reikalavimo sumai užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes atsakovai gali perleisti butą kitiems asmenims ir teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2014 m. kovo 4 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies ir taikė laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešame Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini). 

Teismas, įvertinęs, kad ieškovė yra bankrutavusi įmonė, kuri ieškiniu siekia apginti bendrovės ir visų kreditorių interesus, o atsakovas nors ir turi daugiau nekilnojamojo turto, tačiau jo dalis, kaip ir ginčo butas, yra perleista dukroms, kitiems asmenims, dalis turto įkeista, kas apsunkins teismo sprendimo įvykdymą, įžvelgęs grėsmę dėl galimo ginčo turto perleidimo, kas restitucijos taikymą padarytų negalimu, taikė laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas V. U. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir netenkinti ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas nepagrindė grėsmės sprendimo neįvykdymui bei ieškinio tikėtino pagrįstumo, todėl teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.

2. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartimi ieškovo prašymu jau yra pritaikytas atsakovo turto areštas 450 000 Lt sumai, todėl laikytina, jog ieškovo ieškinio reikalavimo įvykdymas yra užtikrintas.

Atsiliepimu į atsakovo V. U. atskirąjį skundą ieškovas UAB „Ekrano“ ekspedicija, atstovaujama bankroto administratoriaus D. B., prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį nepakeistą.

Ieškovas pažymėjo, jog skundą dėl 2014 m. kovo 4 d. nutarties pateikė ne atsakovas, kurio turtui taikomi disponavimo suvaržymai, bet asmuo, kurio teisėms ginčijamas sprendimas įtakos neturi. Ieškovo vertinimu, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas ir motyvuotas, o atsakovo deklaratyvūs skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Pažymėtina, jog šiuo atveju byloje ginčijant dovanojimo sandorį, atsakovais patraukti du asmenys (sandorio šalys) V. U. ir jo duktė J. U.. Ginčijama nutartimi teismas taikė disponavimo suvaržymus atsakovės J. U. turtui (ginčo sandoriu jai perleistam butui), tačiau atskirąjį skundą dėl šios nutarties pateikė V. U.. CPK 151 straipsnio 1 dalis numato, jog pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali skųsti byloje dalyvaujantys asmenys, vadinasi ir tie, kurių turtinėms teisėms skundžiama nutartimi suvaržymai tiesiogiai netaikomi. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, teismas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertina vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Apelianto manymu šiuo atveju teismas neįvertino ieškinio tikėtino pagrįstumo, neatsižvelgė į tai, jog ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas dėl praleisto ieškinio senaties termino, bei neįvertino to, jog nagrinėjamu atveju nėra grėsmės ieškovo reikalavimų neįvykdymui, kadangi jie jau užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, todėl ir atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino ginčyti atsakovo sudarytą sandorį CK 6.66 straipsnio tvarka, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, nevertinamas. Abejones dėl ieškinio pagrįstumo atsakovas turi teisę išsakyti bylą nagrinėjant iš esmės.

Civilinę bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus, ieškinio pagrindą, bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, pagrindžiančius tikėtiną prašomos priteisti sumos pagrįstumą, manė, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovo ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, šioms išvadoms pritaria ir apeliacinės instancijos teismas, todėl apelianto teiginiai dėl to, jog ieškovas neįrodė, o teismas nevertino ieškinio pagrįstumo, atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškiniu keliamus reikalavimus, ginčo objektą ir bylos aplinkybes, skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nusprendęs, jog neapribojus teisės disponuoti ginčo objektu, nebus užtikrintas ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra pagrįstos.

Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu ginčijami konkretūs turtiniai sandoriai, arba prašoma pripažinti galiojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir areštuoti ginčo objektą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2012). Pažymėtina ir tai, kad vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovę, turinčią teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011). Netaikius disponavimo apribojimų ginčo turtui, atsakovė turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar jį kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.

Apeliantas taip pat pabrėžia, jog skundžiama nutartimi taikomos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą, reikalaujantį parenkant laikinąsias apsaugos priemones, įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Šiuo atveju, atsakovo manymu, šio principo reikalavimų nesilaikyta, nes siekiant užtikrinti ieškovo reikalavimų atsakovo atžvilgiu įvykdymą, atsakovo turtas, neviršijantis 450 000 Lt sumos, jau yra areštuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartimi. Teismas visų pirma pažymi, jog nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartimi yra užtikrinti ieškovo reikalavimai atsakovui ne nagrinėjamoje, bet kitoje civilinėje byloje, kurioje reikalavimai atsakovui kildinami iš žalos atlyginimo teisinio instituto, šiuo atveju ieškinys ir jo reikalavimai grindžiami sandorių negaliojimo instituto normomis, todėl negalima laikyti, jog 2014 m. kovo 4 d. apeliacinės instancijos teismo ir skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina tų pačių ieškinio reikalavimų įvykdymą. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog šiuo atveju skundžiama nutartimi turto disponavimo suvaržymai taikomi ne atsakovo turtui, bet atsakovei nuosavybės teise priklausančiam butui (ginčo objektui byloje). Asmuo, kurio turtinėms teisėms pritaikyti disponavimo suvaržymai, atskirojo skundo dėl skundžiamos 2014 m. kovo 4 d. nutarties nėra pareiškęs, todėl teismas plačiau šio atskirojo skundo argumentų (dėl pažeisto proporcingumo principo) nevertina, pažymėdamas, jog įvertinus taikomų disponavimų apribojimų rūšį (įrašas viešajame registre, draudžiantis perleisti turtą tretiesiems asmenims) manytina, jog pirmosios instancijos teismas parinko mažiausiai atsakovės interesus varžančią disponavimo apribojimo priemonę, kuri neapsunkina galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, tuo pačiu nepažeisdamas ir proporcingumo principo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai apie nepagrįstai pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties. Atskirasis skundas netenkinamas, o Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 4d.nutartis paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                               Egidija Tamošiūnienė