Civilinė byla Nr. 2A-442-450/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00821-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.6; 2.6.11.10

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. M. ir uždarosios akcinės bendrovės „Antada“ bei atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika prisidėjimą prie atsakovių apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2196-603/2019 pagal ieškovų J. P., V. P., T. B., D. M. (buvusi pavardė – B.), J. K., H. K., G. L., P. M., R. M., L. M., E. P., V. P., A. P., R. P., A. P., A. P., D. R., O. S., uždarosios akcinės bendrovės ,,Antada“, trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, T. Č. ir D. S. ieškinius atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus betono demontavimo technika dėl aukciono rezultatų panaikinimo, pirkimo–pardavimo sutarties ir priėmimo–perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais, statinio pripažinimo priklausiniu, pirkėjo teisių perkėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Turto bankas, J. A., S. B., V. B., N. B.–J., R. C., D. Č., T. J., E. J., J. J., V. J., E. K., V. K., V. K., V. K., D. L., A. M., M. M., I. M., L. M., S. M., R. M., Z. M., A. M., N. P., R. P., V. G. (buvusi pavardė – P.), I. P., M. T., M. R., I. Š. D. A., S. K., R. Ž., A. P., G. M., B. K., L. S., D. C.. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė J. P. 2015 m. balandžio 21 d. kreipėsi su ieškiniu, kurį 2015 m. spalio 20 d. bei 2016 m. vasario 1 d. patikslinusi, prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 27 d. viešo aukciono (toliau – ir Aukcionas) rezultatus ir nustatyti ieškovės pirmumo teisę į Aukcione parduotų ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ūkinis pastatas), 10352/12000 dalį (toliau – ir ginčo ūkinis pastas) bei žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), 216/2237 dalį (toliau – ir ginčo žemės sklypas).

2.       Ieškovė L. M. 2015 m. gegužės 21 d. kreipėsi su ieškiniu, prašydama perkelti jai Vilniaus miesto savivaldybei priklausiusio ginčo ūkinio pastato, perleisto 2015 m. balandžio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, pirkėjo teises ir pareigas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2016 m. vasario 11 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-3954-467/2016 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-15901-2015-3) sujungta su civiline byla (Nr. 2-2196-603/2016).

3.       Ieškovai V. P., J. K., G. L. ir T. B. 2015 m. birželio 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti Aukcioną, kuriame buvo parduotas ginčo ūkinis pastatas, negaliojančiu, teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų ieškinį. Ieškovai 2015 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą; 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjų skundą; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą. 2015 m. liepos 23 d. ieškovai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti Aukcioną, kuriame buvo parduotas ginčo ūkinis pastatas, negaliojančiu. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-5431-640/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01464-2015-8) prijungta prie šios bylos (Nr. 2-2196-603/2019). To paties teismo prašė ir tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais D. R., P. M., T. Č., D. B. (dabar – M.) ir R. M. (B. A. ir V. I. teisių perėmėjai), A. P., O. S. ir D. S. 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio metu pateiktame pareiškime. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-4070-565/2017 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00825-2017-0) sujungta su civiline byla (Nr. 2-2196-603/2017).

4.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Antada“ 2016 m. spalio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį 2018 m. birželio 12 d. patikslino ir prašė: 1) panaikinti Aukciono rezultatus; 2) pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo ūkinį pastatą; 3) pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 8 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2008 m. gruodžio 8 d. aktas) dalį dėl ginčo ūkinio pastato perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei; 4) pripažinti pastatą gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu; 5) pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB Vilniaus betono demontavimo technika 2015 m. balandžio 9 d. sudarytą ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) ir šios Sutarties pagrindu sudarytą 2015 m. balandžio 23 d. nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo akto (toliau – ir 2015 m. balandžio 23 d. aktas) dalį dėl ginčo ūkinio pastato pardavimo UAB Vilniaus betono demontavimo technika; 6) taikyti vienašalę restituciją, priteisiant atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės Sutarties pagrindu sumokėtus 794 Eur. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2017 m. vasario 3 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-1316-450/2017 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02131-2016-1) sujungta su byla (Nr. 2-2196-603/2017). 2018 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu UAB „Antada“ pateikė pareiškimą dėl patikslinto ieškinio antrojo ir trečiojo reikalavimų atsisakymo – jai nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo ūkinį pastatą bei pripažinimo negaliojančia 2008 m. gruodžio 8 d. akto dalį. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartimi UAB ,,Antada“ pareiškimą dėl patikslinto ieškinio antrojo ir trečiojo reikalavimų atsisakymo priėmė ir bylą šioje dalyje nutraukė.

5.       Ieškovai E. P., V. P., A. P., H. K., J. K., D. R., G. L., R. P., A. P., P. M., O. S., D. B. (dabar – M.), R. M. ir A. P. 2018 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį 2019 m. vasario 7 d. bei 2019 m. kovo 15 d. patikslinę, prašė: 1) pripažinti ūkinį pastatą gyvenamųjų namų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamieji namai), priklausiniu; 2) pripažinti ieškovų teisę privatizuoti pastatą Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir PBĮIĮ) 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; 3) pripažinti negaliojančiais ab initio ginčo Sutartį ir jos pagrindu sudarytą 2015 m. balandžio 23 d. aktą; 3) taikyti dvišalę restituciją, priteisiant atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovės UAB Vilniaus betono demontavimo technika Sutartimi perleistą ginčo turtą, o atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės – Sutarties pagrindu sumokėtus 16 464,96 Eur. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinė byla Nr. e2-3704-640/2018 sujungta su civiline byla (Nr. 2-2196-603/2018).

6.       Ieškovai nurodė, kad jiems nuosavybės teise priklauso butai ir kitos patalpos, esančios Gyvenamuosiuose namuose, taip pat nurodė, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė Aukcione pardavė ginčo turtą, kurį Gyvenamųjų namų gyventojai naudoja kietojo kuro atsargoms saugoti. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo (toliau – 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimas), kuriuo nutarė viešame aukcione parduoti ginčo turtą bei jam priskirtą ginčo žemės sklypą. Aukcionas įvyko 2015 m. kovo 27 d., jo laimėtoja paskelbta atsakovė UAB Vilniaus betono demontavimo technika. 2015 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta ir notarine tvarka patvirtinta ginčo Sutartis. Ieškovų nuomone, NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus įsakymais Gyvenamųjų namų priklausiniui – ginčo ūkiniam pastatui – priskyrus ginčo žemės sklypą bei vėliau Aukciono būdu pardavus jį atsakovei, buvo paneigta Gyvenamųjų namų savininkų bei Bendrijos pirmumo teisė ne aukciono būdu įsigyti (išsinuomoti) jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais užstatytą ginčo žemės sklypą ir šiame sklype esantį ginčo turtą. Ieškovai pažymėjo, kad iš valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) gautos statinių kadastro duomenų formos pagrindžia tai, jog pastatas yra Gyvenamųjų namų priklausinys ir negali funkcionuoti savarankiškai.

7.       Ieškovai nurodė, kad vienintelis Gyvenamųjų namų šildymo būdas yra krosninis šildymas (ši aplinkybė nurodyta ir Nekilnojamo turto registro išraše), todėl pastatą gyventojai naudoja kietojo kuro laikymui. Aptariamas pastatas, pasak ieškovų, nėra tinkamas naudoti kaip savarankiškas pastatas, nes neturi jokios kitos paskirties. Tuo atveju, jei pastatas būtų pripažintas savarankišku nekilnojamo turto objektu, Gyvenamųjų namų savininkai netektų vietos, kurioje jie gali laikyti jų namų šildymui reikalingą kietąjį kurą, todėl tokiu būdu būtų pažeistos jų nuosavybės teisės. Registrų centro archyviniai dokumentai (ir jų vertimai) įrodo, kad Aukcione parduotas ginčo pastatas savo funkcine paskirtimi yra malkinė. Registrų centro išraše nurodyta, kad ginčo pastatas yra ūkinis pastatas, kurio paskirtis – pagalbinio ūkio. Todėl yra pagrindas ūkinį pastatą pripažinti Gyvenamųjų namų priklausiniu. 

8.       Ginčo ūkinis pastatas 2008 m. gruodžio 8 d. aktu buvo perleistas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 870 pagrindu. Šiuo atveju aktualu, kokio tikslo siekė valstybė, kuomet 2008 m. spalio 18 d. buvo papildyta Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (toliau – ir VTPSNĮ) 3 straipsnio 1 dalis įtraukiant į turto, perduodamo savivaldybių nuosavybėn, sąrašą ginčo ūkinio pastato pobūdžio pastatus, t. y. gyvenamųjų namų valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis. Šį tikslą, pasak ieškovų, galima nustatyti iš 2008 m. rugsėjo 10 d. pasiūlymo dėl VTPSNĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-2675 (2) ir 2008 m. rugsėjo 15 d. pagrindinio komiteto išvados dėl nurodyto įstatymo projekto. Toks VTPSNĮ 3 straipsnio 1 dalies papildymo tikslas buvo suteikti savivaldybėms teisę parduoti visose gyvenamųjų namų valdose iki šiol neprivatizuotus pagalbinio ūkio pastatus šių namų savininkams. Priežastis, kodėl turi būti padarytas atitinkamas įstatymo pakeitimas, įvardyta 2007 m. lapkričio 12 d. aiškinamajame rašte dėl VTPSNĮ 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XP-2675(2), t. y. kad valstybė pati tiesiogiai negali parduoti gyvenamųjų namų savininkams jų valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis, kadangi tokį turtą valstybė turėtų parduoti viešo aukciono būdu. Tokiu atveju parduodamus gyvenamųjų namų valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus galėtų įgyti didesnę kainą pasiūlę asmenys, nebūtinai gyvenamųjų namų, kurių valdose jie yra, savininkai. Dėl to būtų pažeisti gyvenamųjų namų savininkų teisėti interesai, sukelti konfliktai.

9.       Ieškovai prašė pripažinti atsakovių sudarytą Sutartį negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ginčo turto pardavimas Aukcione, pasak ieškovų, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymo) 9 straipsnio 6 dalies 1 punktui bei 10 straipsnio 5 dalies 1 punktui, PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punktui bei 3 daliai. Pasak ieškovų, Sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.81 straipsnio pagrindu. Ginčo sandorio sudarymas trukdo ieškovams įgyvendinti imperatyviose viešosios teisės normose įtvirtintą teisę reikalauti išpirkti jų gyvenamųjų namų valdoje esantį Gyvenamųjų namų priklausinį – ūkinį pastatą, todėl akivaizdu, jog ši Sutartis pažeidžia jų teises ir prieštarauja viešai tvarkai. 

10.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.1 punkte nustatyta, kad asmenys pagal aptariamas taisykles (ne aukciono būdu) gali nuosavybėn įsigyti naudojamus namų valdų žemės sklypus. Namų valdų žemės sklypams priskiriami žemės sklypai prie daugiabučių namų. Šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo savininkams (butų ir negyvenamųjų patalpų savininkams). Aukcionu, pasak ieškovų, buvo šiurkščiai pažeista ne tik (duomenys neskelbtini) esančių gyvenamųjų namų gyventojų pirmenybės teisė įsigyti ginčo turtą, bet ir teisė įsigyti ar išsinuomoti visą namų valdos žemės sklypą, užstatytą jiems nuosavybės teise priklausančiais statiniais.

11.       Ieškovė L. M. nurodė, kad ji yra viena iš ūkinio pastato bendrasavininkių, valdanti pastatą bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su atsakove Vilniaus miesto savivaldybe, kuriai priklausė dalis ginčo ūkinio pastato, parduoto atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika. Ieškovė pažymėjo, kad jos skundą išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2015 m. kovo 24 d. pažymoje nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigūnų veiksmai (neveikimas), nepateikiant pasiūlymo ieškovei nupirkti šią ūkinio pastato dalį, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovei.

12.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimuose nurodė, kad ūkinis pastatas yra atskiras nuosavybės teisės objektas, neatitinkantis CK 4.13 straipsnyje nurodytų požymių, jis nėra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui, o žemės sklypas priklausiniu būti negali. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 10 straipsnyje reglamentuojama nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimo galimybė, tačiau remiantis viešo registro išrašu, pastatas yra įregistruotas ne kaip ieškovams priklausančių butų priklausinys, o kaip atskiras turtinis vienetas. Tai patvirtina faktą, jog ginčo turtas yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kuriuo jo savininkai turi teisę laisvai disponuoti. Nors ieškovai nurodė, kad naudoja pastatą kietojo kuro laikymui, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti nepateikė įrodymų. Remiantis vien ginčo turto naudojimosi faktu, kuris nagrinėjamoje byloje neįrodytas, konstatuoti ginčo turto buvimą ieškovams priklausančių butų priklausiniu būtų teisiškai nepagrįsta, tai prieštarautų ne tik CK 4.12, 4.13, 4.19 straipsniams, bet ir kasacinio teismo suformuotai teisminei praktikai. Vien aplinkybė, kad ieškovams nuosavybės teise priklausantys butai yra šildomi krosniniu šildymu, nėra pakankama ir savaime priklausinio statusą lemianti aplinkybė, nesant jokių objektyvių įrodymų (dokumentų), patvirtinančių, kad kurios nors pagalbinės patalpos yra reikalingos butams naudoti pagal paskirtį. Byloje pateikti duomenys apie galimybę įrengti Gyvenamuosiuose namuose alternatyvias šildymo sistemas, todėl krosninis šildymas nėra vienintelė nepakeičiama priemonė ieškovų butams tinkamai eksploatuoti. Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamento specialistai patvirtino, kad kietasis kuras gali būti laikomas ne tik ūkiniame pastate, todėl gyventojai, norėdami naudotis krosniniu šildymu, turi galimybę pasirinkti kitas kietojo kuro laikymo vietas, atitinkančias priešgaisrinės saugos reikalavimus, tai reiškia, kad Gyvenamieji namai gali būti naudojami ir atlikti savo funkcijas be ūkinio pastato.

13.       Pasak atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, pastatas nėra susijęs su Gyvenamaisiais namais nuolatiniu ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi pastatu. Pastato pavadinimas malkine savaime negali lemti tolesnio pastato likimo, nes teisiškai reikšmingas yra ne pastato pavadinimas (archyviniuose dokumentuose nurodytas net ne lietuvių kalba), tačiau jo neatsiejamas ryšys su kitu nekilnojamuoju daiktu. Be to, dalis ieškovų, t. y. V. P. ir A. P., J. K. ir H. K., R. P. ir A. P., P. M. ir O. S. yra butų su rūsiais savininkai, todėl jie neturi teisės pretenduoti ir į ginčo ūkinį pastatą ar jo dalį. Net jeigu sandėliukai buvo pastatyti rūsių neturinčiuose butuose gyvenusių asmenų (šeimų) poreikiams, nėra jokio pagrindo visą ūkinį pastatą pripažinti dviejų Gyvenamųjų namų priklausiniu.

14.       PBĮIĮ pastatų pardavimą sieja su pirmenybės teikimu namo savininkams įsigyti gyvenamojo namo valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus tik tokiu atveju, kai šie tokį savo ketinimą yra išreiškę, t. y. apie savo ketinimus įsigyti pagalbinio ūkio pastatą yra informavę pastato savininką. Šiuo atveju ieškovai nepateikė įrodymų, kad būtų išreiškę savo valią ir informavę savivaldybę apie pageidavimą ginčo turtą įsigyti PBĮIĮ pagrindu. Be to, į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą Viešame aukcione parduodamo Savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą (toliau – ir Sąrašas) įtraukti nekilnojamieji daiktai parduodami vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir Turto valdymo įstatymas) 21 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178 „Dėl valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarkos aprašo patvirtinimo“, todėl PBĮIĮ tokio turto atžvilgiu netaikomas.

15.       Ginčijama Sutartis buvo pasirašyta su UAB Vilniaus betono demontavimo technika kaip Aukciono laimėtoja, todėl nepanaikinus atsakovės sprendimų dėl turto pardavimo viešo aukciono būdu, nepripažinus neteisėtais pačių Aukciono rezultatų, nėra jokio pagrindo reikalauti, kad galiojančių, nenuginčytų ir nepanaikintų sprendimų pagrindu su Aukciono laimėtoju sudaryta Sutartis bei turto perdavimo aktas būtų pripažįstami negaliojančiais.

16.       NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 11 d. įsakymo 3 punkte nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise valdomam ginčo turtui eksploatuoti reikalinga 216 kv. m ploto žemės sklypo dalis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtino Valstybės ir savivaldybių nekilnojamųjų daiktų pardavimo viešo aukciono būdu tvarkos aprašą. Nutarimo 2.1 punkte nustatyta, jog valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas viešo aukciono būdu parduodamas kartu su jam priskirtu valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ar jo dalimi, kurio reikia nekilnojamajam turtui eksploatuoti, jeigu pagal valstybinės žemės sandorių sudarymą reglamentuojančius įstatymus žemės sklypas gali būti perduodamas privačia nuosavybės teise. Vadovaujantis minėto aprašo 18 punktu, sprendimą, ar nekilnojamajam turtui priskirtas valstybinis žemės sklypas gali būti perleidžiamas nuosavybės teise, teisės aktų nustatyta tvarka priima centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas ir raštu praneša apie priimtą sprendimą aukciono organizatoriui. Atsižvelgdama į tai, valstybės įmonė Turto bankas (toliau – ir Turto bankas) 2015 m. sausio 20 d. raštu informavo Vilniaus miesto savivaldybę, kad nusprendė, jog  0,0216 ha žemės sklypo dalis bus parduodama. Todėl Aukcione kartu su ginčo ūkiniu pastatu buvo parduota ir šiam turtui priskirta 216 / 2237 (0,0216 ha) dalis ginčo žemės sklypo. Taigi, sprendimus tiek dėl atitinkamos sklypo dalies priskyrimo ginčo ūkiniam pastatui, tiek dėl šios dalies pardavimo Aukcione priėmė ne Vilniaus miesto savivaldybė, o atitinkamai NŽT ir Turto bankas. Šie sprendimai Aukciono vykdymo metu buvo galiojantys, nėra panaikinti ir šiuo metu, todėl nėra jokio pagrindo sutikti, kad Aukcionas prieštaravo imperatyvioms Žemės įstatymo nuostatoms.

17.       Atsakovė UAB Vilniaus statybos demontavimo technika nurodė, kad ieškovai nėra Gyvenamųjų namų savininkai. Jie yra tik patalpų (butų) šiuose namuose savininkai. Buto savininko ir gyvenamojo namo savininko statusai nėra tapatūs. Atsakovės nuomone, jokie byloje esantys dokumentai neįrodo, kad ūkinis pastatas yra Gyvenamųjų namų priklausinys ir negali funkcionuoti savarankiškai. To nepatvirtina ir Nekilnojamojo turto registro duomenys. UAB Vilniaus statybos demontavimo technika taip pat pažymėjo, kad žemės sklype yra 3 gyvenamieji pastatai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovai  nepaaiškino, kodėl šiame žemės sklype esantis pastatas turi būti priskiriamas tik dviem Gyvenamiesiems namams ir laikomas tik jų priklausiniu. Be to, tas pats ūkinis pastatas negali būti dviejų Gyvenamųjų namų priklausiniu.

18.       Trečiasis asmuo Turto bankas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo turto savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, o ginčo žemės sklypo savininkė yra Lietuvos Respublika. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 1178, sprendimą dėl ginčo žemės sklypo pardavimo priėmė Turto bankas, atstovaujantis valstybę. Pasak Turto banko, argumentai, kad ūkinis pastatas yra Gyvenamųjų namų priklausinys, nepagrįsti. Ginčo pastatas ir Gyvenamieji namai yra atskiri nekilnojamojo turto objektai, turintys skirtingus savininkus ir galintys atskirai funkcionuoti. Nepateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad ūkinis pastatas yra nuolatiniais funkciniais ryšiais susijęs su ieškovams nuosavybės teise priklausančiais butais. Be to, nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys būdingas priklausiniui, turi susiklostyti po to, kai buto ar namo gyventojams negyvenamoji patalpa suteikta ar leista ja naudotis nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju nėra duomenų, kad ieškovams, įsigijus butus, kartu su butais, arba atskirai, būtų perduotas naudojimuisi kitą pavadinimą ir paskirtį turintis statinys (ar jo dalys). Turto bankas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

19.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. liepos 3 d. sprendimu panaikino 2015 m. kovo 27 d. viešo Aukciono dėl ginčo ūkinio pastato dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10352 / 12000 dalių 125 kv. m užstatyto ploto, 1 aukšto mūrinio pastato, plane pažymėto 7I1/p ir jam priskirto  bendrojo naudojimo 0,0216 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) rezultatus bei pripažino negaliojančiais atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika 2015 m. balandžio 9 d. sudarytą ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10352 / 12000 dalių iš 125 kv. m užstatyto ploto, 1 aukšto mūrinio pastato, plane pažymėto 7I1/p, (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir šios sutarties pagrindu sudarytą 2015 m. balandžio 23 d. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 10352 / 12000 dalių perdavimo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika nuosavybėn. Taikė dvišalę restituciją ir priteisė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei 2015 m. balandžio 9 d. sutartimi nuosavybės teise perleistas 10352 / 12000 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteisė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus betono demontavimo technika 16 464,96 Eur. Civilinę bylą dalyje pagal ieškovės J. P. ieškinį dėl pirmumo teisės į parduodamą nekilnojamąjį turtą nustatymo ir ieškovų E. P., V. P., A. P., D. R., R. P., A. P., G. L., P. M., H. K., J. K., D. B., R. M., A. P. ir O. S. ieškinį dėl teisės privatizuoti ūkinį pastatą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą pripažinimo atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus betono demontavimo technika nutraukė. Kitoje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė. Iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika lygiomis dalimis priteisė ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Antada“ 28 Eur žyminio mokesčio; grąžino ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Antada“ 132 Eur žyminio mokesčio; grąžino ieškovei J. P. 42 Eur žyminio mokesčio; grąžino V. P., J. K., G. L. ir T. B. 41 Eur žyminio mokesčio; grąžino E. P., V. P., A. P., H. K., J. K., D. R., G. L., R. P., A. P., P. M., O. S., D. B., R. M. ir A. P. 508 Eur žyminį mokestį. Iš ieškovų E. P., V. P., A. P., H. K., J. K., D. R., G. L., R. P., A. P., P. M., O. S., D. B., R. M. ir A. P. lygiomis dalimis priteisė valstybės naudai 371 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika lygiomis dalimis priteisė valstybės naudai 742 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovės L. M. priteisė atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus betono demontavimo technika 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovų E. P., V. P., A. P., H. K., J. K., D. R., G. L., R. P., A. P., P. M., O. S., D. B., R. M. ir A. P. lygiomis dalimis priteisė atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika lygiomis dalimis priteisė ieškovams E. P., J. K., D. R., G. L., P. M., O. S., D. B., R. M. ir A. P. 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20.       Teismas nustatė, kad gyvenamieji namai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), yra žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype yra pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 10352 / 12000 dalių priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, 1 / 12 – ieškovei L. M. ir 27 / 500 – tretiesiems asmenims S. K. ir V. K..

21.       Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo ir šiuo sprendimu buvo nuspręsta viešame aukcione parduoti 10352 / 12000 dalių ūkinio pastato bei jam priskirtą 216 kv. m dydžio žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), dalį. 

22.       2015 m. kovo 27 d. įvyko viešasis aukcionas ir aukciono protokole nustatyta, kad 10352 / 12000 dalys ūkinio pastato ir 0,0216 ha žemės sklypo parduota, aukciono laimėtoja paskelbta atsakovė UAB Vilniaus betono demontavimo technika. 2015 m. balandžio 9 d. notarine tvarka sudaryta ūkinio pastato pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria Vilniaus miesto savivaldybė perleido nuosavybės teises į ginčo ūkinį pastatą atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika. 2015 m. balandžio 23 d. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktas patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė pagal 2015 m. balandžio 9 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė, o pirkėjas UAB Vilniaus betono demontavimo technika priėmė nuosavybėn dalį ūkinio pastato (10352 / 12000 dalys iš 125 kv. m užstatyto ploto).

23.       Iš Registrų centro duomenų teismas nustatė, kad ginčo pastatas yra ūkinis pastatas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio. Teismas nurodė, kad pagal Statybos techninio reglamento 1.01.03:2017 3 skirsnio 7.17 punkto nuostatas, pagalbinio ūkio pastatams priskiriami sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašūs statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui. Teismas vertino, kad byloje pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ginčo pastatas yra naudojamas Gyvenamųjų namų patalpų savininkų, be kita ko, kietojo kuro sandėliavimui (viešojo registro duomenys patvirtina, kad Gyvenamuosiuose namuose yra numatytas krosninis šildymas, be to, gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš 19 butų (patalpų) savininkų, rūsius, kuriuose yra galimybė sandėliuoti kietą kurą, turi 11, o gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš 22 butų (patalpų) savininkų rūsius turi tik 8 butai, be to, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, skelbdama apie viešą aukcioną, nurodė, kad patalpomis naudojasi gyventojai).

24.       Teismas konstatavo, kad yra pagrindas spręsti klausimą dėl pastato funkcinio ryšio su konkrečiais butais (patalpomis), esančiais Gyvenamuosiuose namuose, (duomenys neskelbtini), nes ir pačiame pastato techniniame projekte numatyta, kad sandėliukų statyba skirta aprūpinti likusių butų dalį pagalbinėmis patalpomis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje yra aktualus klausimas dėl konkretaus buto (patalpos) priklausinio nustatymo. Iš pateiktų privatizavimo sutarčių teismas nustatė, kad nuomininkai nupirko iš valstybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas be priklausinių. Teismas nurodė, kad patalpos pripažinimui buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikių tenkinimui; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas.

25.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog gyvenamųjų patalpų nuomininkams buvo suteikta teisė į ginčo pastatą ir tai nėra fiksuota butų (patalpų) inventorizacijų bylose. Nesant duomenų apie teisinį pagrindą, suteikiantį ieškovams teisę į ginčo pastatą, net ir nustatytas funkcinis ginčo turto ryšys su gyvenamosiomis patalpomis, nesuteikia teisės ieškovams reikalauti pripažinti ginčo pastato konkrečių namų priklausiniu, todėl šį ieškovų reikalavimą atmetė. 

26.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ir dėl to, ar nebuvo pažeista ieškovų pirmenybės teisė įgyti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės jai priklausantį ginčo ūkinį pastatą pagal PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalį, kurioje nustatyta, kad už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, CK nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, šių namų savininkams teikiant pirmenybę pagal šio straipsnio 3 dalį. Ketinant pirkti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis, kurių pardavimas numatytas šio straipsnio 2 dalies 3 punkte, šių pastatų valdytojas privalo raštu tai pranešti gyvenamojo namo savininkams ir pasiūlyti juos įsigyti pagal šį įstatymą. Jeigu gyvenamojo namo savininkai per mėnesį nuo pasiūlymo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis pateikimo dienos raštu nepareiškia pageidavimo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis pagal šį įstatymą, pastatai, jų dalys, gali būti parduodami pagal kitus įstatymus arba teisės aktų nustatyta tvarka nugriaunami (PBĮIĮ 24 straipsnio 3 dalis). Teismas nurodė, kad byloje dalyvaujantys asmenys yra Gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkai, todėl sprendė, kad yra pagrindas teigti, jog jie turi teisę pirmenybės tvarka įsigyti Gyvenamųjų namų valdose esančius pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis.

27.       Teismas vertino, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog ginčo ūkio paskirties turtas neatitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 3 dalies nuostatų. Tai reiškia, kad egzistavo savivaldybės turtas, kuris galėjo būti parduodamas, ir asmenys, kurie turėjo teisę šį turtą įsigyti pirmenybės tvarka. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pranešė byloje dalyvaujantiems asmenims, kaip gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkams, apie tokio turto pardavimą ir pasiūlė juos įsigyti už nustatytą kainą, ir tokiu būdu pradėta ginčo turto pardavimo pirmenybės tvarka procedūra, ar tuo labiau butų (patalpų) savininkai būtų atsisakę realizuoti savo teisę įsigyti ginčo turtą. Priešingai, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dalis gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkų, net atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei neįvykdžius minėtos įstatyminės pareigos pranešti apie galimybę pirmenybės teise įsigyti ginčo turtą, kreipėsi dėl šio turto įsigijimo. Atsižvelgiant į tai matyti, kad dalies butų (patalpų) savininkų ketinimas įsigyti turtą buvo akivaizdus.

28.       Vertino, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė neatliko veiksmų pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, ignoravo gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkų pareikštą ketinimą įsigyti ginčo turtą ir priėmė sprendimą parduoti turtą aukciono būdu, nors toks sprendimas iš esmės galimas tik nesant asmenų pageidavimo įsigyti turtą pirmenybės tvarka. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad tokiu būdu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė pirmenybę ginčo turtą įsigyti turinčių asmenų teises. 

29.       Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, sprendė, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, privalėdama veikti pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, tuo labiau žinodama, kad yra asmenų, turinčių pirmenybės teisę ir pageidaujančių (siekiančių) įsigyti ginčo turtą, negalėjo priimti sprendimą pardavinėti ginčo turtą pagal kitą nei Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą. 

30.       Teismas vertino, kad dalis bendraieškių yra pareiškę ieškinio reikalavimus dėl teisės pripažinimo (ieškovė J. P. – dėl pirmumo teisės į parduodamą nekilnojamąjį turtą; ieškovai E. P., V. P., A. P., D. R., R. P., A. P., G. L., P. M., H. K., J. K., D. B., R. M., A. P. ir O. S. – dėl teisės privatizuoti ūkinį pastatą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą.

31.       Įvertinęs  bylos duomenis, sprendė, kad šių ieškovų formuluojami ieškinio reikalavimai yra ne materialiniai teisiniai reikalavimai, o iš esmės prašymai nustatyti egzistuojant ieškinio reikalavimą pagrindžiančią faktinę aplinkybę (ieškinio pagrindą). Teismas vertino, kad minėti ieškovų reikalavimai (prašymai) pripažinti, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, parduodama ginčo turtą iš aukciono, pažeidė ieškovų teisę pagal įstatymą įsigyti ginčo turtą, yra prašymas dėl faktinės aplinkybės konstatavimo, reiškiant ieškinio reikalavimus dėl viešojo aukciono rezultatų panaikinimo ir šio aukciono pagrindu sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju esant pareikštiems ieškinio reikalavimas dėl viešojo aukciono rezultatų panaikinimo bei šio aukciono pagrindu sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu, yra apginamos bendraieškių pažeistos teisės ir sukuriamos teisinės pasekmės panaikinant viešojo aukciono rezultatus ir jo pagrindu sudarytą sandorį bei aktą. Todėl bendraieškių keliamus reikalavimus vertino kaip prašymus pripažinti egzistuojant ieškinio reikalavimą pagrindžiančią faktinę aplinkybę, kurie negali sukelti jokių teisinių pasekmių, bei nurodė, kad tokio pobūdžio reikalavimus buvo pagrindas atsisakyti priimti, tačiau išaiškinus šias aplinkybes nagrinėjant bylą iš esmės, šioje dalyje bylą nutraukė.

32.       Tenkinęs ieškovų reikalavimus dėl Aukciono rezultatų bei šio Aukciono pagrindu sudarytos Sutarties ir Akto panaikinimo, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo spręsti reikalavimą dėl ieškovei L. M. pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, todėl šioje dalyje ieškinį atmetė.  

33.       Argumentus dėl ieškinio senaties termino praleidimo teismas vertino nepagrįstais, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės J. P. ieškinys teisme buvo pateiktas 2015 m. balandžio 21 d., todėl teismas sprendė, kad vėlesnis ieškovų įstojimas į nagrinėjamą bylą ginčijant viešojo aukciono rezultatus, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas. 

   III. Apeliacinių skundų, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

34.       Ieškovė UAB „Antada“ apeliaciniame skunde prašo 2018 m. rugsėjo 2 d. pateiktą patikslintą ieškinį pripažinti galiojančiu, 2008 m. gruodžio 8 d. aktą pripažinti negaliojančiu ir ūkinį pastatą pripažinti išvardintų butų priklausiniu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34.1.                      UAB „Antada“ 2018 m. rugsėjo 2 d. pateikė teismui pareiškimą dėl atsisakymo nuo dalies ieškinio reikalavimų, tačiau šį pareiškimą prašo laikyti negaliojančiu, nes jį pateikdama apeliantė suklydo.

34.2.                      Namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), gyventojai ginčo ūkiniu pastatu naudojasi nuo jo pastatymo dienos (daug dešimtmečių), todėl jo nusavinimas neteisėtas. Tikėtina, kad pastatas nebuvo įtrauktas į namo inventorizavimo bylą, nes pastato statybos–rekonstrukcijos projektas buvo rengiamas keliems gyvenamiesiems namams, tačiau tai nekeičia pastato paskirties ir nesuteikia teisės šį namo priklausinį parduoti tretiesiems asmenims.

34.3.                      Pagal pastato 1979 m. kovo 11 d. statybos–rekonstrukcijos projektą, buvo numatyta įrengti 18 sandėliukų, lauko tualeto patalpą. Akivaizdu, kad gyvenamojo namo, kurio žemės sklypo dalis ribojasi su ginčo ūkiniu pastatu, 23 butų gyventojai proporcingai nusistatytų naudojimosi pastatu tvarką ir galėtų juo sėkmingai naudotis (vienam butui priklausytų 5,4 kv. m pastato ploto).

34.4.                      2008 m. gruodžio 8 d. aktas yra klaidinantis, nes ginčo pastatas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 870 turėjo būti perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybei iki 2000 m. sausio 1 d., t. y. buvo pažeisti patalpų perdavimo terminai. Akte klaidingai nurodytas objekto pavadinimas – ūkio pastatas, klaidingai suskaičiuotas bendras patalpų plotas. Be to, prieš perduodamas ginčo pastatą Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus apskrities viršininkas privalėjo jį pirmenybės teise pasiūlyti įsigyti gyvenamojo namo patalpų savininkams.

35.       Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašo ieškovės UAB „Antada“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

35.1.                      Patalpos turinčios funkcinį ryšį su butais buvo laikomos savarankiškais privatizavimo objektais, atskirai įkainotos ir parduotos privačios nuosavybės teise butų savininkams (butų privatizavimo metu). Aplinkybė, kad ginčo turtu buvo ilgą laiką naudojamasi, pati savaime nereiškia, kad ginčo turtu buvo naudojamasi teisėtai. Visi ieškovai ir ieškovė UAB „Antada“ per visą neteisėto naudojimosi ginčo turtu laikotarpį, nebuvo išreiškę valios ginčo turtą privatizuoti. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu įtraukė ginčo turtą į aukcione parduodamo turto sąrašą. Ieškovai šio savivaldybės sprendimo neginčijo.

35.2.                      Ieškovė UAB „Antada“ nepateikė įrodymų apie nuolatinio funkcinio ryšio tarp gyvenamojo namo ir ginčo pastato egzistavimą; neįrodė būtinų sąlygų nekilnojamojo turto objektą pripažinti kito nekilnojamojo daikto priklausiniu. Ieškovė UAB „Antada“ prašo visą ūkinį pastatą pripažinti gyvenamojo namo priklausiniu, nors Vilniaus miesto savivaldybei priklausė tik dalis ūkinio pastato, kitas pastato dalis nuosavybės teise valdo  L. M., S. K. ir V. K..

35.3.                      Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi patenkintas ieškovės UAB „Antada“ prašymas, kuriuo ji atsisakė dalies ieškinio reikalavimų, byla šioje dalyje nutraukta, todėl ši nutartis negali būti apeliacijos objektu (galėjo būti skundžiama nustatyta tvarka ir terminais).

36.       Atsakovė UAB Vilniaus betono demontavimo technika atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės UAB „Antada“ skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

36.1.                      UAB „Antada“ prašymai, išdėstyti apeliaciniame skunde, nebuvo reiškiami ieškinyje. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos  pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).

36.2.                      Apeliacinio skundo reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugsėjo 2 d. pareiškimą dėl dalies reikalavimų atsisakymo negali būti apeliacinio skundo dalyku.

37.       Ieškovė L. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria jos ieškinys buvo atmestas ir iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos, taip pat sprendimo dalį, kuria buvo panaikinti Aukciono dėl ginčo ūkinio pastato dalies ir jam priskirto ginčo žemės sklypo pardavimo rezultatai, ir sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta negaliojanti Sutartis bei šios Sutarties pagrindu sudarytas 2015 m. balandžio 3 d. aktas. Ieškovė prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą ir jos ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų jai perkėlimo tenkinti visiškai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

37.1.                      Ieškovė ūkinį pastatą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, todėl turėjo pirmumo teisę įsigyti Vilniaus miesto savivaldybės parduodamą ginčo turtą (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Vilniaus miesto savivaldybė, ignoruodama šią ieškovės teisę, ginčo turtą perleido atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika, nepateikusi ieškovei pasiūlymo dėl jo įsigijimo.

37.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi PBĮIĮ, kurio nuostatos ginčui netaikytinos. Šis įstatymas niekaip nepaneigia ieškovės kaip bendraturtės pirmenybės teisės įsigyti pastato dalį nuosavybės teise. Todėl toks pažeidimas sudaro pagrindą ieškovei perimti pirkėjo teises ir pareigas. Teismas pripažino Aukcioną ir Sutartį negaliojančiais remiantis PBĮIĮ numatytos pirmenybės teisės įsigyti turtą pažeidimu, nors kiti ieškovai nebuvo išreiškę savo valios pirkti ginčo turtą.

37.3.                      Paskelbus naują aukcioną, ieškovė vis tiek turėtų pirmenybės teisę prieš kitus ieškovus įsigyti ginčo turtą, todėl teismo sprendimo dalis pripažinti Aukcioną ir Sutartį negaliojančiais nesukuria teisinės taikos, priešingai, sukelia dar daugiau prielaidų naujiems teisiniams ginčams.

37.4.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai įstatymo nustatytu terminu neginčijo Aukciono ir Sutarties teisinio pagrindo, t. y. viešai skelbiamo ir galiojančio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) (įtraukti ginčo turtą į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą).

37.5.                      Ieškovės ieškinys atmestas dviem sakiniais, t. y. be jokių motyvų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Nesprendęs ieškovės ieškinio reikalavimų, teismas negalėjo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

38.       Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo ieškovės L. M. apeliacinio skundo dalį dėl ieškinio patenkinimo jos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

38.1.                      Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį ginčo turtą įtraukė į privatizuojamų objektų sąrašą, o 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu įtraukė jį į viešame aukcione parduodamo turto sąrašą vadovaujantis Turto valdymo įstatymo 21 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178. Apie aukcioną ieškovė L. M. buvo informuota 2014 m. rugpjūčio 28 d. raštu ir ši ieškovė turėjo galimybę įsigyti ginčo turtą tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti potencialūs turto pirkėjai – Aukciono dalyviai. Ieškovė L. M. Aukcione nedalyvavo, o ieškinio reikalavimu siekia, kad jai būtų perleistos pirkėjo teisės ir pareigos.

38.2.                      Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimu siekiama gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikiams patenkinti. Privatizavimo procesą vykdančios institucijos yra įpareigotos parinkti tokį viešosios nuosavybės perleidimo būdą, kuris leistų pasiekti maksimalų privatizavimo tikslą – privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Viešas aukcionas leidžia varžytis dėl turto įsigijimo neribotam dalyvių skaičiui ir parduoti turtą didžiausią kainą pasiūliusiam aukciono dalyviui.

38.3.                      Bendraturčio pirmenybės teisės esmė ta, kad bendraturtis turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybės teise parduodamą turto dalį ta kaina, kuria ji parduodama, bei kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Bendraturčio pirmenybės teisės realizavimas negali sukurti naujo valstybės turto pardavimo būdo, kuris neatitiktų Turto valdymo įstatyme nustatytos tvarkos. 

38.4.                      Ieškovė prašo teisių perkėlimo tik į ginčo ūkinį pastatą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė negali išskaidyti Aukcione parduoto objekto (ginčo ūkinio pastato ir jam priskirto ginčo žemės sklypo).

39.       Atsakovė UAB Vilniaus betono demontavimo technika atsiliepime prašo netenkinti ieškovės L. M. apeliacinio skundo dalies dėl reikalavimo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas jos ieškinys bei priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo tenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

39.1.                      Ieškovė buvo informuota apie vyksiantį Aukcioną ir galėjo realizuoti savo teises, tačiau to nepadarė. Ginčo ūkinis pastatas Aukcione buvo parduotas kartu su jam priklausančiu  žemės sklypu. Aukciono dalykas negali būti skaidomas ir viena jo dalis parduodama vienam asmeniui, o kita – kitam. Ieškovė reikalauja jai perkelti tik dalį Aukciono laimėtojo (pirkėjo) teisių ir pareigų – į parduotą ūkinį pastatą. Aukcione parduota ginčo žemės sklypo dalis turi griežtai apibrėžtą tikslinę paskirtį (ūkiniam pastatui), todėl ginčo žemės sklypo atskirai parduoti negalima. Dalies pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo  įstatymas nenumato.

40.       Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovų ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

40.1.                      Vyriausybės įgaliotas atstovas 2008 m. gruodžio 8 d. aktu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė ginčo turtą, t. y. ginčo ūkinio pastato dalį, kuri nebuvo privatizuota (gyvenamosios patalpos buvo nupirktos iš valstybės be priklausinių). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu patvirtino naują viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės turto sąrašą, į kurį buvo įtrauktas ir ginčo turtas. Ieškovai šio sprendimo neginčijo ir tik įvykus Aukcionui kreipėsi į teismą dėl Aukciono rezultatų pripažinimo negaliojančiais.

40.2.                      Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieškovai iki Aukciono ginčo ūkiniu pastatu naudojosi, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę leisti ieškovams privatizuoti ginčo ūkinį pastatą lengvatine, o ne bendra, valstybės ir savivaldybės turto perleidimo privačia nuosavybės teise, tvarka. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovams buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti Aukcione, tačiau ieškovai šia teise nepasinaudojo. Per visą neteisėto naudojimosi ginčo ūkiniu pastatu laikotarpį, ieškovai nebuvo išreiškę valios jį privatizuoti.

40.3.                      Ginčo turtas buvo parduotas Aukcione vadovaujantis Turto valdymo įstatymo 21 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1178. Teismas rėmėsi išimtinai PBĮIĮ, tačiau neanalizavo Turto valdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1178 ir kitų teisės aktų.

40.4.                      Teismas netyrė ir nevertino Vilniaus miesto savivaldybės argumentų dėl ginčo turto perleidimo privačia nuosavybės teise tvarkos ir sąlygų, siekiant ir viešojo intereso – gauti kuo daugiau lėšų iš parduodamo turto. 

40.5.                      Teismas nevertino, kad PBĮIĮ 24 straipsnyje numatyta sąvoka „gyvenamųjų namų valdose“ neapima atvejo, kai ginčo objektas yra daugiabučio namo valdoje.  Daugiabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), yra daugiau nei 40 butų, o faktiškai galimų naudoti sandėliukų yra perpus mažiau, kadangi dalis jų yra nugriauti, kita dalis priklauso ieškovams L. M., S. K. ir V. K..

41.       Atsakovė UAB Vilniaus betono demontavimo technika pareiškime nurodė prisidedanti prie atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

42.       Ieškovai E. P., A. P., V. P., D. R., R. P., A. P., G. L., P. M., H. K., J. K., O. S., D. B., R. M. ir A. P. atsiliepime į apeliančių skundus prašė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinių skundų netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

42.1.                      Teismas skundžiamu sprendimu išsprendė visų ieškovų, taip pat ir UAB „Antada“ interesą ginčo turtą įsigyti pirmumo teise. Aukcionas buvo organizuotas šiurkščiai pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, reglamentuojančias valstybės ir savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo.

42.2.                      VTPSNĮ 3 straipsnio 1 dalies papildymo, įtraukiant į savivaldybėms perduodamo turto sąrašą, gyvenamųjų namų valdose esančius pagalbinius ūkio paskirties pastatus, tikslas buvo suteikti savivaldybėms teisę parduoti visose gyvenamųjų namų valdose iki šiol neprivatizuotus pagalbinio ūkio pastatus šių namų savininkams. 2007 m. lapkričio 12 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad priešingu atveju valstybė tokį turtą turėtų parduoti viešo aukciono būdu ir parduodamus pastatus galėtų įsigyti didesnę kainą pasiūlę asmenys, nebūtinai gyvenamųjų namų, kurių valdose yra pastatai, savininkai.

42.3.                      Ieškovė UAB „Antada“ nei pirminiame, nei patikslintame ieškiniuose neprašė ginčo ūkinio pastato pripažinti 23 butų gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniu, todėl apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti.

42.4.                      Panaikinus Aukciono rezultatus ir pripažinus Sutartį negaliojančia, neliko teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl ginčo turto pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

43.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos, taip pat nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo bei atsakovės UAB Vilniaus betono demontavimo technika prisidėjimo prie apeliacinio skundo

44.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovų ir trečiųjų asmenų pirmenybės teisės įgyti iš savivaldybės jai priklausantį ginčo ūkinį pastatą (bei jam priskirtą žemės sklypo dalį) pagal PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 dalį. Apeliaciniame skunde atsakovės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog ginčas byloje yra kilęs dėl specifinio objekto – savivaldybei perduoto turto, kuris remiantis Turto valdymo įstatymo 21 straipsniu, galėjo būti parduotas tik viešo aukciono būdu, todėl pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Aukciono rezultatus, esant sudarytoms visoms sąlygoms patiems ieškovams jame dalyvauti, bei suteikdamas teisę ieškovams lengvatine tvarka įsigyti ginčo ūkinį pastatą, paneigė tiek Vilniaus miesto savivaldybės, tiek ir UAB Vilniaus betono demontavimo technika teisėtus lūkesčius.

45.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Gyvenamieji namai yra žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra ir ginčo pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio 10352 / 12000 dalių priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, 1 / 12 dalių – ieškovei L. M. ir 27 / 500 dalys – tretiesiems asmenims S. K. ir V. K..

46.       Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Gyvenamieji namai ir prie jų esantis ūkinis pastatas iki privatizavimo priklausė valstybei. Byloje ginčo, kad Gyvenamųjų namų nuomininkai (išskyrus L. M. bei S. K. ir V. K. (jų pirmtakus)) privatizavimo procese nupirko iš valstybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas be priklausinių, t. y. be ūkinio pastato dalių, nėra. 2008 m. gruodžio 8 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ūkinis pastatas buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo nusprendė viešame aukcione parduoti 10352 / 12000 dalių ūkinio pastato bei jam priskirtą 216 kv. m dydžio žemės sklypą. 2015 m. kovo 27 d. įvyko viešas aukcionas, kurio metu ginčo ūkinis pastatas ir 0,0216 ha žemės sklypas parduotas atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika; 2015 m. balandžio 9 d. sudaryta ginčo ūkinio pastato pirkimo–pardavimo sutartis ir jos pagrindu 2015 m. balandžio 23 d. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktas, kuriuo pirkėjui buvo perduotas nuosavybėn dalis parduoto ūkinio pastato (10352 / 12000 dalys).

47.       Civilinėje teisėje yra skiriamos dvi nuosavybės rūšys – viešoji ir privati (žr., pvz., CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalis). Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su specifiniu teisiniu objektu – savivaldybei priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kurio valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Valstybei ar savivaldybei priklausančio turto perleidimas privatiems asmenims yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl įstatymas tokiam perleidimui nustato specialius reikalavimus, kurie dažniausiai yra imperatyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2006; 2009 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2009 ir kt.).

48.       Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka ir sąlygos reglamentuotos specialiame Turto valdymo įstatyme, kurio 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardyti tokio turto perdavimo būdai. Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn, be kita ko, gali būti perduodamas, jį parduodant viešo aukciono būdu (20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Turto valdymo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad viešas aukcionas, kaip vienas iš savivaldybės turto perdavimo kitų asmenų nuosavybėn būdų, yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir jam priskirto žemės sklypo (jeigu žemės sklypas yra parduodamas kartu su nekilnojamuoju turtu), taip pat kitų nekilnojamųjų daiktų, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus, pardavimo būdas, kai neribojamas viešo aukciono dalyvių skaičius, o nekilnojamojo turto ir jam priskirto žemės sklypo ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos su didžiausią kainą pasiūliusiu viešo aukciono dalyviu. Tačiau Turto valdymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad be šiame įstatyme išvardintų turto perdavimo būdų, savivaldybei priklausančio turto perdavimo sąrašą galima pildyti ir kitų įstatymų nustatytais būdais. Tuo tarpu PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, Civiliniame kodekse nustatyta tvarka įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, šių namų savininkams teikiant pirmenybę pagal šio straipsnio 3 dalį. Ketinant pirkti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis, kurių pardavimas numatytas šio straipsnio 2 dalies 3 punkte, šių pastatų valdytojas privalo raštu tai pranešti gyvenamojo namo savininkams ir pasiūlyti juos įsigyti pagal šį įstatymą. Jeigu gyvenamojo namo savininkai per mėnesį nuo pasiūlymo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis pateikimo dienos raštu nepareiškia pageidavimo įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatus, jų dalis pagal šį įstatymą, pastatai, jų dalys gali būti parduodami pagal kitus įstatymus arba teisės aktų nustatyta tvarka nugriaunami (PBĮIĮ 24 straipsnio 3 dalis). Taigi aukščiau nurodyti viešosios nuosavybės perleidimo būdai, nekilnojamąjį turtą parduodant viešame aukcione ar teikiant pirmenybę gyvenamųjų namų savininkams, skiriasi tiek perleidimo sąlygomis, tiek ir savo tvarka.

49.       Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi nutarties 48 punkte nurodytas teisės normas, daro išvadą, kad nors Turto valdymo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, tačiau įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra įtvirtinta blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus įstatymus, norma, kurioje nurodyta, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn gali būti vykdomas ir kitų įstatymų nustatytais būdais (pvz., nagrinėjamam ginčui aktualiu PBĮIĮ). Taigi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, kad savivaldybei perduotas turtas gali būti realizuotas vieninteliu būdu – viešo aukciono būdu. 

50.       PBĮIĮ 24 straipsnis įtvirtina savivaldybės gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo tvarką ir tam tikrą asmenų, galinčių lengvatinėmis sąlygomis įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, kategoriją. Iš byloje esančių Registrų centro duomenų matyti, kad ginčo pastatas yra ūkinis pastatas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis nurodyta – pagalbinio ūkio. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad ieškovai ir tretieji asmenys yra butų (patalpų), esančių Gyvenamuosiuose namuose, savininkai, o ūkio pastatas yra Gyvenamųjų namų valdose, todėl, priešingai nei teigia apeliantės, ieškovai ir tretieji asmenys patenka į asmenų, turinčių teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatą (jo dalis), kategoriją, t. y. būdami butų (patalpų), esančių Gyvenamuosiuose namuose, savininkais, turi teisę pirmenybės tvarka įsigyti Gyvenamųjų namų valdose esančio pagalbinio ūkio paskirties pastatą (jo dalis) (PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir neanalizavo Turto valdymo įstatymo, tačiau pagrįstai sprendė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja PBĮIĮ teisės normos, įtvirtintos 24 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 3 dalyje.

51.       Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai nustatė, kad tam, jog gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbiniai pastatai, jų dalys, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei, būtų parduoti šių namų savininkams teikiant pirmenybę, reikalinga tokia teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma: šių pastatų valdytojo pranešimas gyvenamojo namo savininkams apie tokio turto pardavimą ir pasiūlymas juos įsigyti pagal PBĮIĮ; gyvenamojo namo savininkų pareiškimas apie pageidavimą įsigyti pastatus; šio pareiškimo pateikimas per mėnesį nuo valdytojo pasiūlymo pateikimo (skundžiamo sprendimo 96 punktas). Taigi PBĮIĮ 24 straipsnyje visų pirma savivaldybei, kaip pastato valdytojai, nustatyta pareiga informuoti gyvenamųjų patalpų savininkus apie ketinimą parduoti tokį turtą ir pasiūlyti jį įsigyti, ir tik po tokių veiksmų seka parduodamo turto pirkėjo / ų veiksmai, nes būtent savivaldybės institucija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi užtikrinti tinkamą jai nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad duomenų byloje, jog Vilniaus miesto savivaldybė būtų tinkamai įvykdžiusi jai nustatytą pareigą informuoti Gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkus apie ketinimą parduoti tokį turtą ir pasiūlyti jį įsigyti, nėra. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad dalis Gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkų (pvz. (duomenys neskelbtini) gyventojai, b. l. 33, t. 1; V. P. b. l. 7, t. 2;  L. M. b. l. 167, t. 3) buvo išreiškę pageidavimą įsigyti ginčo ūkinį pastatą ir apie tokį pageidavimą informavę savivaldybę. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentus, kad per visą naudojimosi ginčo turtu laikotarpį ieškovai nebuvo išreiškę valios jį privatizuoti laiko nepagrįstais ir juos atmeta.   

52.       Nors apeliantės teigia, kad ieškovai Aukciono sprendimo neginčijo ir tik jam įvykus kreipėsi į teismą dėl jo rezultatų pripažinimo negaliojančiais, tačiau byloje esantis 2014 m. sausio 16 d. prašymas patvirtina, kad butų (patalpų), esančių Gyvenamuosiuose namuose, savininkai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydami stabdyti ginčo ūkinio pastato viešą Aukcioną bei nustatyti jo pardavimo kainą už likutinę balansinę vertę, nes pastato, esančio tame pačiame žemės sklype, kaip ir Gyvenamieji namai, pardavimas viešame aukcione pažeidžia gyventojų teises. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. balandžio 26 d. rašte Dėl ūkinio pastato privatizavimo, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punktu (tuo metu galiojusi įstatymo redakcija ir pavadinimas) bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ (netekęs galios nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d.), nurodė, kad toks prašymas galėtų būti svarstomas, jei gyventojai papildomai pateiktų trūkstamus dokumentus ir pageidaujamo privatizuoti nekilnojamojo objekto duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštas patvirtina, kad ginčo ūkio paskirties pastatas atitiko PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir šio turto pardavimas, Gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkams pateikus papildomus dokumentus ir duomenis, buvo galimas pagal šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalį. Tai reiškia, kad egzistavo tiek savivaldybės turtas, tiek ir subjektų kategorija, kurie turėjo teisę šį turtą įsigyti pirmenybės tvarka. Nepaisant aukščiau nustatytų aplinkybių bei viešojo administravimo subjekto pareigos prieš priimant teisės aktą įsitikinti, kad jis atitinka teisinį reguliavimą, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl viešame aukcione parduodamo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo tvirtinimo, kuriuo nusprendė viešame aukcione parduoti 10352/12000 dalių ūkinio pastato bei jam priskirtą 216 kv. m dydžio žemės sklypą. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė pirmenybę ginčo turtą įsigyti turinčių asmenų teises, todėl apeliančių argumentai dėl teisėtai organizuoto Aukciono rezultatų panaikinimo atmestini.

53.       Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliančių argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškovai iki Aukciono ginčo turtu naudojosi, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę leisti ieškovams įsigyti ginčo ūkinį pastatą lengvatine, o ne bendra, valstybės ir savivaldybės turto perleidimo privačia nuosavybe, tvarka. Pirma, pažymėtina, kad tiek skundžiamo sprendimo 96 punkte, tiek ir nutarties 51 punkte nurodyta teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma, kuriai egzistuojant gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbiniai pastatai, jų dalys, nuosavybės teise priklausantys savivaldybei, parduodami šių namų savininkams teikiant pirmenybę. Tarp nurodytų kriterijų nėra numatyta, kad turi būti konstatuota aplinkybė, jog negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. butų (kitų patalpų), esančių gyvenamuosiuose namuose, savininkams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka. Antra, byloje esantys Registrų centro archyviniai dokumentai patvirtina, kad ginčo pastato naudojimo paskirtis buvo kietajam kurui, kuris reikalingas gyvenamosioms patalpoms šildyti, laikyti. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos Paminklų konservavimo instituto Ūkinių sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini) techninio darbo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad pagal Tarybų rajono papildomą užduotį buvo paruoštas projektas sandėliukų įrengimui esamuose gyvenamųjų namų rūsiuose, juos suremontuojant ir elektrifikuojant. Tokiu būdu buvo sutvarkyta 106 sandėliukai kurui laikyti. Šiuo projektu taip pat buvo sprendžiamas aprūpinimas sandėliukais likusias dalis šeimų; joms statomi nauji ir remontuojami esami mūriniai sandėliai; gyvenamųjų namų Nr. (duomenys neskelbtini) gyventojams rekonstruojami esami mūriniai – korpusas „e“ ir korpusas „g“, viso 27 sandėliai. Techninio darbo projekto plane numatytas rekonstruojamų mūrinių sandėliukų planas, kuriame ginčo pastatas pažymėtas kaip korpusas ,,e“. Taip pat Techniniame darbo projekte nurodyti 18 vienetų ūkinių sandėliukų, esančių (duomenys neskelbtini), rūsiuose, ir atskirai stovintys sandėliukai gyvenamiesiems namams, (duomenys neskelbtini), planai. Kad ginčo pastatas buvo skirtas būtent kietajam kurui sandėliuoti patvirtina ir 1979 m. kovo 11 d. Vilniaus TTI Biuro sudarytoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje užfiksuoti duomenys – sandėliukų (malkinių) (adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) raidė pagal planą dokumente yra nurodyta 3J 1/p; taip pat 1984 m. balandžio 13 d. Vilniaus TTI Biuro sudarytoje namų valdos techninės apskaitos kortelėje esantys duomenys – sandėliukų (malkinių) (adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) raidė pagal planą dokumente yra nurodyta 3J 1/p; Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 1984 m. balandžio 13 d. pastatų (duomenys neskelbtini), plane matyti senasis sandėliukų (malkinės) pažymėjimo plane numeris 3J 1/p ir naujasis – 7J 1/p. Iš aktualių registrų centro duomenų matyti, kad gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš 19 butų (patalpų) savininkų, rūsius, kur yra galimybė sandėliuoti kietą kurą, turi 11; gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš 22 butų (patalpų) savininkų rūsius turi 8. Ieškovai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pateikė gyventojų sąrašą, kurie faktiškai naudojasi ginčo pastato patalpomis kurui bei kitiems daiktams sandėliuoti, nurodydami konkrečias patalpas. Kad ieškovai naudojasi ginčo patalpomis atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei taip pat buvo žinoma, nes ji pati, skelbdama apie viešą aukcioną parduodant ginčo turtą, nurodė, kad patalpomis naudojasi gyventojai. Taigi aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovai ir tretieji asmenys ūkiniu pastatu, tenkindami savo poreikius (sandėliuodami kietąjį kurą bei kitus daiktus) naudojosi nepertraukiamai ir atsakovėms apie tai buvo žinoma.

54.       Apeliantės skundžiamo sprendimo nepagrįstumą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Gyvenamųjų namų butų savininkų prioritetines teises į ginčo ūkinį pastatą, užprogramavo naujus ginčus ateityje. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nagrinėja ginčus dėl pažeistos ar ginčijamos teisės, o nagrinėjamu atveju ieškovai nekelia klausimo, jog egzistuoja ar ateityje gali kilti ginčas tarp jų, kaip bendraturčių, dėl kiekvieno jų nuosavybės teisės dalies, įeinančios į bendrosios dalinės nuosavybės objektą dydžio, ir neprašo šių dalių nustatyti. Priešingai, Gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), gyventojai 2014 m. sausio 16 d. prašyme, kuriuo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl Aukciono stabdymo bei ginčo ūkinio pastato kainos nustatymo, nurodė, kad gyventojai tarpusavyje susitarė dėl ginčo ūkinio pastato atidalijimo, jo dalių bei statybos, remonto darbų.

55.       Skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigia atsakovių argumentai dėl viešojo intereso privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Turto valdymo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai, t. y. pamatinės viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo nuostatos. Tai visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios tvarkos principai. Visuomeninės naudos principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo turi būti disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą (1 punktas). Efektyvumo principas reikalauja, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei (2 punktas). Valstybės ir savivaldybių turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo turi atitikti ir racionalumo principą, pagal kurį toks turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas (3 punktas). Remiantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Dėl šio principo reikšmės yra pasisakyta kasacinio teismo praktikoje. Joje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-219/2020 55 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės siekis už parduodamą turtą gauti kuo daugiau lėšų negali pažeisti PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punkte bei 3 dalyje įtvirtintos pirmenybę ginčo turtą įsigyti turinčių asmenų teisių. Pažymėtina, kad savivaldybė, realizuodama jai priklausantį turtą, turi derinti kelis tikslus, kurie yra vykdomi laikantis teisės aktuose imperatyviai nustatytų sąlygų ir tvarkos, t. y. ne tik gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, tačiau ir sukurti sąlygas bei galimybes tenkinti kitus visuomenės poreikius.

56.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatui (jo daliai) esant Gyvenamųjų namų valdose bei ieškovams ir tretiesiems asmenims patenkant į asmenų, turinčių teisę pirmenybės tvarka įsigyti pagalbinio ūkio paskirties pastatą (jo dalis), kategoriją, Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo priimti sprendimo pardavinėti ginčo ūkinį pastatą pagal kitą nei Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškovų reikalavimus dėl Aukciono rezultatų panaikinimo, Sutarties bei 2015 m. balandžio 23 d. akto panaikinimo.

Dėl ieškovės L. M. apeliacinio skundo

57.       Ieškovė L. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria jos ieškinys atmestas ir iš jos priteistos bylinėjimosi išlaidos, taip pat sprendimo dalį, kuria buvo panaikinti Aukciono dėl ginčo ūkinio pastato ir jam priskirto ginčo žemės sklypo pardavimo rezultatai, ir sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta negaliojanti Sutartis bei šios Sutarties pagrindu sudarytas 2015 m. balandžio 3 d. aktas; prašė šioje dalyje priimti naują sprendimą ir jos ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų jai perkėlimo tenkinti visiškai.

58.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi nustatė apeliantei L. M. terminą iki 2020 m. liepos 13 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 344 Eur trūkstamo žyminio mokesčio dalį už pateiktą apeliacinį skundą ir pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui tai patvirtinančius įrodymus.

59.       Nagrinėjamu atveju apeliantė per nustatytą terminą nepašalino 2020 m. birželio 30 d. nutartyje nurodyto apeliacinio skundo trūkumo ir nepateikė teismui žyminio mokesčio dalies sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, tačiau 2020 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apeliantės advokato prašymas dėl termino apeliantei sumokėti trūkstamą žyminį mokestį atnaujinimo, kuriame nurodoma, kad ieškovės atstovas, teismui nesiuntus nutarties dėl trūkumų šalinimo paštu, dėl klaidos ar techninių nesklandumų Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo sistemoje (toliau – EPP) laiku negavo pranešimo apie priimtą nutartį, todėl savo paskyros EPP sistemoje netikrino; ieškovė yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos, dėl ko jos atstovui buvo sudėtinga su ja susisiekti; termino praleidimas nesusijęs su piktybiškumu; terminas praleistas nežymiai.

60.       Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių, turi nurodyti šias priežastis, pateikti jas pagrindžiančius įrodymus (CPK 78 straipsnio 1, 4 dalys).

61.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl termino praleidimo priežasties svarbos, turi, be kita ko, atsižvelgti į tai, jog kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-400-701/2017, 15 punktą).

62.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės atstovui buvo tinkamai pranešta apie Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartį, kuria buvo nustatytas terminas pašalinti apeliacinio skundo trūkumus. Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2020 m. birželio 30 d. teismo nutartis tiek ieškovei L. M., tiek ir jos atstovui advokatui L. P. išsiųsta 2020 m. birželio 30 d. 15:22 val. per EPP sistemą. CPK 1751 straipsnio 9 dalis numato, kad advokatams teismas procesinius dokumentus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis. Nurodytoje teisės normoje įtvirtintas subjektų, kuriems teismas procesinius dokumentus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis, ratas yra viena iš proceso operatyvumą bei ekonomiškumą užtikrinančių priemonių. Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas yra profesionalus teisininkas – advokatas, kuriam įstatyme nustatyta imperatyvi pareiga gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis ir kuris turi pareigą aktyviai domėtis nagrinėjamos bylos eiga, teismo gautais bei priimtais procesiniais dokumentais, todėl esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms apie nutarties apeliantės atstovui tinkamą išsiuntimą per EPP sistemą, ieškovės atstovo argumentai dėl nutarties neišsiuntimo paštu, atskiro pranešimo apie nutartį EPP sistemoje negavimo, savo paskyros EPP sistemoje netikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

63.       Teismas, spręsdamas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, turi atsižvelgti į tai, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Tokią nuostatą patvirtina Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijos Nr. R (95)5 „Dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų civilinėse bei komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo“, kurių 1 straipsnyje pažymėta, kad iš principo šalims turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus apeliacinės instancijos teismui. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą bei vienodumą visoje valstybės teisinėje sistemoje. Dėl tokio teisės į apeliaciją reikšmingumo, sprendžiant byloje dalyvavusio asmens apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir vertinant reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliacinio skundo padavimu įstatyme nustatyta tvarka, visais atvejais svarstytina, ar šios tvarkos nesilaikymas konkrečiu atveju gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir taip nulemti bylos dalyviui galimybės pasinaudoti įstatyme jam įtvirtinta teise į priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka nesudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3523-969/2018, 36 punktas). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti pažeidimo pobūdį šį pažeidimą lėmusių aplinkybių prasme, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2007).

64.       Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, netenkinus apeliantės atstovo prašymo dėl termino atnaujinimo trūkumams pašalinti, apeliantės viena pagrindinių procesinių teisių – teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka liktų neįgyvendinta. Juo labiau kad pirmosios instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą buvo priėmęs, atitinkamai atsakovės ir likę ieškovai buvo pateikę atsiliepimus į ieškovės L. M. apeliacinį skundą, todėl, atnaujinus terminą, nebus pažeisti kitų proceso dalyvių interesai bei teisės, teisinių santykių stabilumas išliks nepakitęs. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nenustačiusi aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad ieškovė ir / ar jos atstovas bylos nagrinėjimo metu savo teises įgyvendino itin nerūpestingai ar aplaidžiai, ar netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, jomis piktnaudžiavo ir taip trukdė procesui, apeliantės atstovo nurodytas aplinkybes dėl ieškovės išvykimo iš Lietuvos, įvertinusi, kad terminas praleistas nežymiai, pripažįsta svarbiomis. Konstatavus, kad apeliantė terminą praleido dėl svarbių priežasčių, apeliacinės instancijos teismas tenkina prašymą dėl termino trūkumams pašalinti atnaujinimo ir jį atnaujina (CPK 78 straipsnis 1 dalis).

65.       Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl bendraturčio pirmenybės teise pirkti savivaldybės parduodamą dalį nekilnojamojo daikto, esančio bendrąja nuosavybe. Ieškovė neginčija ginčo ūkinio pastato pardavimo, organizuojant Aukcioną, tačiau nurodo, kad vykdant Aukcioną turėjo būti paisoma CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį.

66.       Pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, reglamentuoja CK 4.79 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui (2 dalis), o jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (3 dalis).

67.       Šis teisinis reglamentavimas reiškia CK 4.79 straipsnyje nustatytos bendraturčio teisės perleisti kitam asmeniui savo turimą bendrosios nuosavybės dalį ribojimą bei atitinkamą sutarčių laisvės principo išimtį (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, aiškinanti CK 4.79 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo tikslus, yra nuosekliai išplėtota. Pagal šią praktiką toks teisinis reglamentavimas yra vienas iš būdų spręsti pagrindinę bendrosios nuosavybės instituto problemą – kelių savininkų nuosavybės teisių į bendrą daiktą įgyvendinimo suderinimo klausimą, mažinant bendraturčių skaičių ar transformuojant bendrosios nuosavybės teisę į asmeninę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598-916/2015, 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020, 18 punktą).

68.       Nutarties 41 punkte pažymėta, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl specifinio teisinio objekto – savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto, kurio valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, skirtingai nei privačios nuosavybės teisės atveju, kada šios teisės turėtojas savo sąskaita įgyja nuosavybėn turtą ir, siekdamas tenkinti savo poreikius, turi teisę įgyvendinti šią teisę sudarančias teises (valdyti, naudoti, disponuoti) pats savo nuožiūra, tik nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, viešoji nuosavybė skirta viešiesiems poreikiams tenkinti, viešosios nuosavybės teisės subjektai (valstybė ir savivaldybės) nuosavybės teises įgyvendina atitinkamų institucijų pagalba, todėl viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas reguliuojamas imperatyviomis įstatymų leidėjo įtvirtintomis nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-403/2019, 24 punktą). Taigi viešosios teisės diktuojami nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai turi reikšmės, be kita ko, ir bendraturčio pirmenybės teisei, ir jos įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020, 20 punktas).

69.       Minėta, kad valstybės ir savivaldybių turto pardavimo bei nuosavybės į jį perleidimo sąlygas ir tvarką reguliuoja specialus įstatymas – Turto valdymo įstatymas (nutarties 42, 43 punktai), todėl, priešingai nei teigia apeliantė, teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1. straipsnio 2 dalis). Taigi CK 4.79 straipsnis, numatantis bendraturčio pirmenybės teisę įsigyti kito bendraturčio parduodamą turto dalį, Turto valdymo įstatymo nuostatų atžvilgiu taikytinas tik subsidiariai, t. y. CK nuostatų subsidiarus taikymas pasireiškia tuo, kad pirmiausia taikomos galiojančios Turto valdymo įstatymo nuostatos, o CK normos taikomos tik tais atvejais, kai Turto valdymo įstatymas nereguliuoja tam tikro klausimo arba Turto valdymo įstatyme įtvirtintos blanketinės nuostatos. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja CK normoms ir nepaneigia ieškovės L. M., kaip bendraturtės, pirmumo teisės pirkti parduodamą nekilnojamąjį turtą (CK 1.2 straipsnio 2 dalis). Byloje nustatyta, kad apeliantė apie Aukcioną buvo informuota 2014 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu, kas reiškia, ieškovė disponavo visa reikiama informacija, reikalinga apsispręsti dėl dalyvavimo Aukcione ir nuspręsti, ar šio Aukciono sąlygos jai yra priimtinos, t. y. buvo įgyvendinta jos, kaip bendraturtės, pirmumo teisė pirkti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tokiai pozicijai, kad minėta bendraturčių informavimo garantija yra įgyvendinama bendraturčių pirmumo teisė, savo formuojamoje praktikoje pritaria ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020, 33-35 punktai).

70.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytus motyvus, sprendžia, kad Vilniaus miesto savivaldybė, organizuodama Aukcioną ir apie jį informavusi ieškovę, nepažeidė ieškovės, kaip bendraturtės, pirmumo teisės įsigyti ginčo ūkinį pastatą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės L. M. reikalavimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas, teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią nekilnojamojo daikto dalį, kai ši valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausanti dalis parduodama viešo aukciono būdu, taip pat yra nurodęs, kad Turto valdymo įstatymas nenustato bendraturčio pirmenybės teisės pirkti bendro daikto dalį, o parduodant valstybės ar savivaldybių nuosavybę viešo aukciono būdu pirmenybės teisės nėra ir pagal CK 4.79 straipsnio 1 dalį. Parduodant nuosavybę viešo aukciono būdu bendraturtis, remdamasis nurodytais įstatymais, neįgyja pirmenybės teisės pirkti parduodamą bendro daikto dalį vien dėl to, kad ji yra parduodama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-695/2020, 32, 35 punktai).

71.       Apeliaciniame skunde ieškovė L. M. taip pat kelia ieškinio senaties klausimą, teigdama, kad visi ieškovai yra praleidę 1 mėnesio ieškinio senaties terminą, kurio neprašė atnaujinti.

72.       Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs bendrąjį – dešimties metų ir sutrumpintus ieškinio senaties terminus atskirų rūšių reikalavimas pareikšti (CK 1.125 straipsnis). Vienas tokių atvejų yra nurodytas CK 1.125 straipsnio 3 dalyje, kurioje pasakyta, kad iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimas taikomas sutrumpintas vieno mėnesio terminas.

73.       Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje vertinamas teisinis santykis nepatenka į CK 1.125 straipsnio 3 dalies taikymo sritį. Konkurso (aukciono) rezultatu, kurį įstatymų leidėjo valia derėtų teisme ginčyti itin operatyviai, galėtų būti, pavyzdžiui, iš konkurso rezultatų atsirandantys reikalavimai, kai reikalavimus reiškia geriausią konkurso organizatoriaus nurodytą rezultatą pateikęs subjektas, kuriam viešo konkurso organizatorius nesuteikia specialiosios teisės (CK 6.947 straipsnio 1 dalis), arba konkurso rezultatus ginčija jį pralaimėję asmenys, ar panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-684/2016). Nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio reikalavimai nebuvo reiškiami. Nors ieškovai prašė teismo panaikinti viešo aukciono rezultatus, tačiau jų reiškiami reikalavimai yra kilę ne iš Aukciono rezultatų, t. y. ieškovai iš esmės siekė jų atžvilgiu sukeltų neigiamų padarinių pašalinimo, prašydami pripažinti jų teisę lengvatine tvarka įgyti ginčo ūkinį pastatą pagal PBĮIĮ 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 dalį, pripažįstant ginčo Sutartį ir jos pagrindu sudarytą 2015 m. balandžio 23 d. aktą negaliojančiais. Esant nustatytoms aplinkybėms, reikalavimams pašalinti niekinio sandorio padarinius taikytinas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.

74.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi PBĮIĮ, kurio nuostatos nagrinėjamam ginčui netaikytinos. Kaip jau teisėjų kolegija konstatavo šios nutarties 49 punkte, nors Turto valdymo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, tačiau įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte yra įtvirtinta blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus įstatymus, norma, kurioje nurodyta, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn gali būti vykdomas ir kitų įstatymų nustatytais būdais (pvz., nagrinėjamam ginčui aktualiu PBĮIĮ). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl ieškovės argumentų dėl PBĮIĮ nuostatų nagrinėjam ginčui netaikymo nepasisako ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

75.        Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad jis yra visiškai nemotyvuotas, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

76.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Jei teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2013).

77.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą, atsakė į pagrindinius (esminius) faktinius ir teisinius aspektus. Apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisinę reikšmę turinčias aplinkybes nustatė netinkamai, todėl nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, jog skundžiamo sprendimo motyvai dėl ieškovės ieškinio atmetimo nėra išsamūs, nesudaro pagrindo panaikinti šio teismo sprendimo, nes bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės L. M. ieškinį, todėl nepakankamas teismo motyvavimas neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

78.       Teisėjų kolegija, apibendrindama savo išvadas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnį ir sprendė, kad ieškovės, kaip bendraturtės, pirmenybės teisės pirkti ginčo ūkinį pastatą nebuvo pažeistos.

Dėl ieškovės UAB „Antada“ apeliacinio skundo

79.       Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. birželio 30 d. nutartimi nustatė apeliantei UAB „Antada“ terminą iki 2020 m. liepos 13 d. apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 125 Eur trūkstamo žyminio mokesčio dalį už pateiktą apeliacinį skundą ir pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui tai patvirtinančius įrodymus; taip pat nurodyti aplinkybes, patvirtinančias skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą bei konkrečius įrodymas ir teisinius argumentus, kuriais grindžiamos šios aplinkybės.

80.       Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2020 m. birželio 30 d. teismo nutartis ieškovei UAB „Antada“ išsiųsta 2020 m. birželio 30 d. 15:22 val. ir įteikta 2020 m. liepos 1 d. 01:29 val. per EPP sistemą.

81.       Nagrinėjamu atveju apeliantė per nustatytą terminą nepašalino 2020 m. birželio 30 d. nutartyje nurodytų apeliacinio skundo trūkumų ir nepateikė teismui žyminio mokesčio dalies sumokėjimą patvirtinančių įrodymų bei nepatikslino aplinkybių, patvirtinančių skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nenurodė konkrečių įrodymų ir teisinių argumentų, kuriais grindžia šias aplinkybes.

82.       Pagal CPK 316 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, jeigu apeliantas per nustatytą terminą neįvykdo teismo nutartyje, kuria apeliantui nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, nurodytų reikalavimų, apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Apeliantė UAB „Antada“ Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartyje nustatytu terminu nurodytų apeliacinio skundo trūkumų nepašalino. Tokiu atveju teisėjų kolegija ieškovės UAB „Antada“ apeliacinį skundą laiko nepaduotu ir grąžina jį ieškovei (CPK 316 straipsnio 2 dalis). 

83.       Ieškovei UAB „Antada“ grąžinamas 2019 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1611 AB SEB banke už apeliacinį skundą sumokėtas 75 Eur žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

84.       Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinių skundų, prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias viešosios nuosavybės teise valdomo turto pardavimą viešo aukciono būdu bei Gyvenamųjų namų butų (patalpų) savininkų pirmenybės teisę įgyti tokį turtą, taip pat bendraturčių pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią tokio nekilnojamojo daikto dalį, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinių skundų ir prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

85.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu paskirstė bylinėjimosi išlaidas, be kita ko, iš ieškovės L. M. priteisdamas atsakovei UAB Vilniaus betono demontavimo technika 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu. Atsakovė UAB Vilniaus demontavimo technika pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą iš ieškovės L. M. priteisti patirtas 5 773,05 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės L. M. ieškinys atmestas, taip pat į tai, kad prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. redakcija) (toliau – Rekomendacija), nustatytus maksimalius dydžius už procesinių dokumentų (atsiliepimo į ieškinį) parengimą, o atsiliepime aptariami nesudėtingi klausimai, atsiliepimas nedidelės apimties, todėl priteistinas bylinėjimosi išlaidos sumažino ir iš ieškovės L. M. atsakovei priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų.

86.       Ieškovė L. M. apeliaciniame skunde nesutinka su bylinėjimosi išlaidų jos atžvilgiu paskirstymu, nurodo, kad teismas iš jos priteisė bylinėjimosi išlaidas atsakovei, kurios poziciją byloje pilnai atmetė. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Atsakovės UAB Vilniaus demontavimo technika suinteresuotumas bylos baigtimi dalyje dėl ieškovės ieškinio buvo akivaizdžiai priešingas, kas sąlygojo poreikį atsakovei pateikti atsiliepimą į ieškovės ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismui skundžiamu sprendimu L. M. ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atmetus, teismas pagrįstai iš pastarosios atsakovei priteisė bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimą į ieškinį parengimą.

87.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

88.       Ieškovė L. M. prašė jos naudai iš atsakovių priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (494 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, bei 500 Eur už apeliacinio skundo rengimą) bei pateikė jas pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės L. M. apeliacinis skundas atmestas, jos naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

89.       Ieškovai E. P., A. P., V. P., D. R., R. P., A. P., G. L., P. M., H. K., J. K., O. S., D. B., R. M. ir A. P. prašė jų naudai priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į ieškovių L. M. ir UAB „Antada“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus parengimą bei pateikė jas pagrindžiančius dokumentus.

90.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės L. M. apeliacinis skundas bei atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas bei atsakovės UAB Vilniaus betono demontavimo technika prisidėjimas prie atsakovių apeliacinio skundo yra atmesti, sprendžia, kad yra pagrindas iš ieškovės L. M. ir atsakovių lygiomis dalimis priteisti ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau ieškovai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti ir iš ieškovės „Antada“, kurios apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

91.       Nagrinėjamu atveju apeliantei UAB „Antada“ nepašalinus apeliacinio skundo trūkumų, kurie buvo nustatyti apeliacinėje instancijoje, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turi būti įvertintas ieškovės UAB „Antada“ procesinis elgesys ir priežastys, nulėmusios apeliacinio skundo nustatytų trūkumų nepašalinimą, taip pat priežastys, dėl kurių susidarė šalių bylinėjimosi išlaidos.

92.       Viena vertus, byloje nėra duomenų, jog ieškovės UAB „Antada“ apeliacinis skundas būtų akivaizdžiai nepagrįstas, ieškovė reiškusi nepagrįstus reikalavimus ir (ar) procesinius prašymus, vilkinusi procesą, ar kitaip netinkamai (nesąžiningai) naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartimi nustatytų apeliacinio skundo trūkumų nepašalinimą lėmė išimtinai pačios ieškovės apsisprendimas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės UAB „Antada“ apeliacinį skundą buvo priėmęs bei nustatęs terminą pateikti atsiliepimus į jį, ką ieškovai ir padarė, o apeliacinio skundo trūkumai ir terminas jų pašalinimui ieškovei buvo nustatytas apeliacinėje instancijoje, spręstina, jog ieškovų bylinėjimosi išlaidų patyrimą, be kita ko, lėmė nepakankamas ieškovės UAB „Antada“ apdairumas, pateikiant apeliacinį skundą, kuris turėjo turinio ir formos trūkumų, todėl spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir iš ieškovės UAB „Antada“ (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

93.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovų prašoma priteisti išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, taip pat atsižvelgusi į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, parengto procesinio dokumento turinį ir apimtį, sprendžia, jog ieškovų prašoma priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra protinga ir pagrįsta, todėl priteistina lygiomis dalimis iš ieškovių L. M. ir UAB „Antada“ bei atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės bei atsakovės UAB Vilniaus betono demontavimo technika, t. y. iš kiekvienos po 200 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad iš byloje pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo parengimą sumokėjo UAB „Mano būstas Vilnius“, iš ieškovių L. M. ir UAB „Antada“ bei atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės bei atsakovės UAB Vilniaus betono demontavimo technika priteistina UAB „Mano būstas Vilnius“ naudai po 200 Eur iš kiekvienos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

94.       Atsakovė UAB Vilniaus betono demontavimo technika prašė jos naudai iš ieškovių L. M. ir UAB „Antada“ priteisti 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimų į apeliacinius skundus rengimą bei prisidėjimą prie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo.

95.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė UAB Vilniaus betono demontavimo technika nenurodė kokią dalį bylinėjimosi išlaidų patyrė už atsiliepimų parengimą bei atitinkamai kokią dalį už prisidėjimą prie atsakovių apeliacinio skundo, taip pat į tai, kad tiek atsakovių apeliacinis skundas, tiek ir UAB Vilniaus betono demontavimo technika prisidėjimas prie apeliacinio skundo yra atmesti, sprendžia, kad yra pagrindas atsakovės prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas mažinti ir iš ieškovių L. M. ir UAB „Antada“ priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvienos po 363 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis ir nutarties 92 punkte nurodyti motyvai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės UAB „Antada“).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 316 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Antada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2196-603/2019 laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Antada“ 2019 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1611 akcinėje bendrovėje SEB banke už apeliacinį skundą sumokėtą 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) dydžio žyminį mokestį.

Priteisti iš ieškovės L. M. ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Antada“,  atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Vilniaus betono demontavimo technika iš kiekvienos po 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą uždarajai akcinei bendrovei „Mano būstas Vilnius“.

Priteisti iš ieškovės L. M. ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Antada“ atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Vilniaus betono demontavimo technika iš kiekvienos po 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjai                                                Artūras Driukas

Rasa Gudžiūnienė

Asta Radzevičienė