Civilinė byla Nr. 3K-7-411/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1; 44.3; 44.5.2.17; 110.6 (S)

 

 

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Lit-Invest“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lit-Invest“ ieškinį atsakovui UAB „Paribys“ dėl nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Šalių ginčas kilo dėl nuostolių, atsiradusių taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę administracinėje byloje, atlyginimo.

Ieškovas UAB ,,Lit-Invest“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Paribys“ 118 892,90 Lt nuostolių atlyginimo dėl ieškovo degalinės statybos sustabdymo darbų nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2005 m. gruodžio 28 d. Jis nurodė, kad yra valstybinio žemės sklypo, esančio Vilniuje, Ukmergės ir Paribio gatvių sankirtoje, nuomininkas. 2003 m. balandžio 16 d. jam buvo išduotas statybos leidimas, kuriuo remdamasis žemės sklype pradėjo degalinės statybos darbus. 2004 m. gruodžio 14 d. gretimo sklypo savininkas – atsakovas UAB „Paribys“ – kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl statybos leidimo panaikinimo, taip pat prašė iki sprendimo byloje priėmimo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti statybos leidimo galiojimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 16 d. nutartimi sustabdė statybos leidimo galiojimą, dėl to buvo sustabdyti statybos darbai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 4 d. sprendimu patenkino atsakovo UAB „Paribys“ skundą ir panaikino statybos leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atsakovo UAB „Paribys“ skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas neįrodė savo subjektinių teisių pažeidimo bei praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą. Ieškovo manymu, atsakovas, teikdamas administracinėje byloje prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, siekė sustabdyti degalinės statybą ir suprato, kad dėl to ieškovas patirs didelių nuostolių. Atsakovas piktnaudžiavo savo procesine teise, todėl vadovaujantis CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, 6.251 straipsnio 1 dalimi privalo atlyginti ieškovui jo patirtus dėl statybos darbų sustabdymo nuostolius, kuriuos sudaro šios išlaidos: statybvietės aptvėrimas – 23 753,43 Lt, elektros energija – 3538,55 Lt, objekto apsauga – 56 155,42 Lt, darbuotojų išlaikymas – 35 445,50 Lt.

 

I

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 13 513,47 Lt nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovo teisė reikalauti nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatyta CPK 147 straipsnio 3 dalyje. Teismo nuomone, užtenka vien fakto, kad, vienos šalies prašymu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir dėl to kitai šaliai patyrus nuostolių, ieškinio atmetimo atveju šie būtų atlyginti. Ta aplinkybė, kad atsakovo prašymu laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos ne civilinėje, o administracinėje byloje, nedaro įtakos ieškovo reikalavimo teisei. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja, jog atsakovas jam atlygintų nuostolius, susijusius su statybvietės aptvėrimu, nes, nesustabdžius statybos darbų, ieškovas jų nepatirtų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad statybos objektą ieškovas aptvėrė naujomis medžiagomis, kurias jis galės panaudoti ateityje, sumažino šių nuostolių dydį nuo 23 753,43 Lt iki 13 513,47 Lt. Dėl kitų nuostolių teismas nurodė, kad suvartotos elektros energijos, objekto apsaugos išlaidų ir darbuotojų išlaikymo sąnaudų ieškovas turėjo vykdydamas sau naudingus ir reikalingus kitus statybos darbus, todėl nėra pagrindo jų jam priteisti.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad šalių ginčui išspręsti taikytinos civilinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 6 d. nutartis, priimta šioje byloje). Pagal CK 1.137 straipsnio 3 dalį draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Skundą administraciniam teismui atsakovas padavė gindamas savo kaip gretutinio sklypo savininko teises, kurias, jo nuomone, pažeidė neteisėta ieškovo statyba. Jis prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ieškovui išduoto statybos leidimo galiojimo sustabdymą. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad, atsakovui paduodant skundą, ieškovo vykdomi statybos darbai nebuvo toli pasistūmėję, o skundas buvo grįstas ne vien atsakovo teisių pažeidimu, bet ir tuo, kad degalinės statybos negalimos dėl neatitikties STR 2.06.01:1999 reikalavimams. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnį klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sprendžia teismas arba teisėjas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. gruodžio 16 d. nutartimi atsakovo prašymą patenkino, konstatuodamas, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės statybos darbai būtų tęsiami, ir pareiškėjui (atsakovui) palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas ir iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas dar labiau pasunkėtų, tai būtų susiję su papildomais finansiniais, techniniais ištekliais. Ieškovas dėl šios nutarties padavė atskirąjį skundą, kuriame, be kita ko, kėlė ir reikalavimo užtikrinimo priemonės neproporcingumo (neadekvatumo) klausimą, tačiau vėliau nuo skundo atsisakė. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė buvo būtina ir proporcinga. Teisėjų kolegija konstatavo, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo nustatytas atsakovo prašymo užtikrinti reikalavimo priemonės taikymą pagrįstumas; pažymėjo, kad svarbu yra ir tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 4 d. sprendimu atsakovo skundą patenkino ir panaikino ieškovui išduotą statybos leidimą. Vien ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė, neįrodo, jog atsakovas piktnaudžiavo savo teise. Tai rodo, kad išnagrinėta administracinė byla buvo sudėtinga kaip faktinių aplinkybių, taip ir materialiosios bei proceso teisės normų taikymo aspektais. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas, kreipdamasis į administracinį teismą bei prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, piktnaudžiavo teise. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, svarbu yra ir tai, jog ieškovas prašė atlyginti degalinės konservavimo darbų ir medžiagų išlaidas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pakeitimo ieškovui buvo leista atlikti stoginės sutvirtinimą ir degalinės sandarinimą. Tokie darbai reikalingi atlikti ne tik pastatą konservuojant, bet ir jį statant. Kad ieškovo atlikti darbai iš esmės buvo skirti pastatui statyti, patvirtina ir byloje esančios nuotraukos, padarytos kaip iki atsakovo kreipimosi į administracinį teismą, taip ir po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 25 d. nutarties priėmimo. Šios aplinkybės neleidžia ieškovo prašomų priteisti išlaidų priskirti prie jo patirtų nuostolių.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Lit-Invest“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Dėl CK 1.137 straipsnio 3 dalį netinkamo taikymo. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. sausio 6 d. priėmė nutartį, kurioje išaiškino, kad žalos, patirtos dėl administracinėje teisenoje taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, atlyginimas yra galimas, jeigu nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šios žalos atlyginimo galimybės priklauso nuo administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo. Tokia išvada iš esmės paneigia bet kokią galimybę reikalauti žalos atlyginimo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atveju. Kasatoriaus nuomone, teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumas ir jos įsiteisėjimas nėra pagrindas išvadai dėl žalos atlyginimo negalimumo, nes šia nutartimi teismas nesprendžia ginčo iš esmės, nevertina paduoto skundo pagrįstumo, taip pat to, ar asmuo nepiktnaudžiauja teise, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Rizika įvertinti prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybę ir padarinius tenka pačiam pareiškėjui, t. y. atsakovui UAB „Paribys“. Faktas, kad atsakovas į teismą kreipėsi nepagrįstai, buvo nustatytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, kuriame konstatuota, jog UAB „Lit-Invest“ išduotu statybos leidimu UAB „Paribys“ subjektinės teisės nebuvo pažeistos ir jog skundas buvo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Atsakovas, kaip juridinis asmuo ir nekilnojamojo turto plėtros veikla užsiimantis verslininkas, prieš reikšdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, turėjo įvertinti, ar jo teisės apskritai buvo pažeistos, bei suvokti kilsiančios dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo žalos realumą (sustabdyta statyba, kai pagrindiniai darbai jau buvo atlikti). Tokios rizikos tinkamai neįvertinęs, atsakovas elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas visiškai nesiaiškino ir nevertino. Byloje nenustatyta jokių kasatoriaus neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip sudarantys pagrindą reikalauti sustabdyti statybą. Priešingai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu konstatuota, kad ginčytas statybos leidimas išduotas 2003 m. balandžio 16 d., o atsakovas UAB „Paribys“ pradėtus statybos darbus gretimame sklype turėjo pastebėti dar 2004 m. birželio 15 d. Pagal CK 6.158, 6.163 straipsnius atsakovui UAB „Paribys“ turėjo būti atskleistos visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su jam 2004 m. rugsėjo 19 d. parduotu žemės sklypu. Atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, įsigydamas gretimą sklypą, o savo iš esmės nepažeistas teises bandė ginti nesąžiningai – stabdydamas teisėtą statybą, taip padarė kasatoriui žalos, kurią privalo atlyginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

            2. Dėl teisės taikymo ir aiškinimo principų pažeidimo. ABTĮ 71 straipsnis, reglamentuojantis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, ir CPK 144 straipsnis, reglamentuojantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, yra iš esmės analogiški proceso teisės institutai. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis), turėjo atsižvelgti į CPK normas, reglamentuojančias analogiškus santykius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 6 d. nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl CPK normų netaikymo nagrinėjamu atveju patvirtina, kad atitinkamą procesinį santykį reglamentuojančios proceso normos negali būti taikomos pagal įstatymo analogiją. Tokiu atveju taikytina teisės analogija, t. y. apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis bendraisiais teisės principais (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Jie suponuoja teismo pareigą sudaryti galimybę apginti pažeistas teises net ir nesant atitinkamo teisinio santykio reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju CK 1.137 straipsnio 3 dalis taikytina atsižvelgiant į CPK 147 straipsnio 3 dalį ir šios teisės normos taikymo praktiką. Piktnaudžiavimas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju (CPK 147 straipsnio 3 dalis) vertintinas pirmiausia priklausomai nuo skundo administracinėje teisenoje atmetimo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesuteikė reikšmės byloje nustatytam faktui, kad atsakovo UAB „Paribys“ administracinis skundas buvo atmestas. Tai reiškia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės buvo taikytos atsakovui piktnaudžiaujant teise.

            3. Dėl CPK 183, 185, 263  straipsnių pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad dėl atsakovo prašymu taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių kasatorius turėjo 13 513,47 Lt statybvietės aptvėrimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl jų iš viso nepasisakė, vertino tik išlaidas stoginės sutvirtinimui ir degalinės sandarinimui. Net ir sutinkant su teismo motyvu, kad šie darbai buvo kasatoriui naudingi, tai netaikytina statybvietės aptvėrimo darbams. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje nustatyta papildomų išlaidų, kurias kasatorius patyrė dėl atsakovo prašymu taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, suma, t. y. 21 062,43 Lt statybvietės aptvėrimui, 556 155,42 Lt ir 3538,55 Lt objekto apsaugai ir elektros energijai. Apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas skirtingą, nei anksčiau buvo nustatyta, patirtų nuostolių vertinimą, privalėjo tinkamai tai motyvuoti, tačiau to nepadarė. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai neįvertino kasatoriaus patirtų nuostolių dydžio, nepagrįstai ir iš esmės nemotyvuodami sprendė, jog kasatorius patyrė mažiau nei 118 892,90 Lt nuostolių, nors jie buvo pagrįsti pateiktais į bylą leistinais įrodymais. Kasatorius nebūtų patyręs šių nuostolių, jei ne atsakovo nesąžiningi veiksmai.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Paribys“ prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

            Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. sausio 6 d. nutartyje išaiškino, kad civilinė atsakomybė už prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atsakovui gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu bus įrodyta, jog jis piktnaudžiavo teise. Piktnaudžiavimas reiškia asmens suvokimą, kad jo paduodamas skundas iš tiesų yra nepagrįstas, o reikalavimas – neteisėtas. Šiuo atveju taip nebuvo. Atsakovas matė, kad kasatoriaus vykdomos statybos pažeidžia jo teises, nes į  žemės sklypą buvo verčiamos žemės iš kasatoriaus sklypo, kurio aukštis keliamas. Be to,  susipažinęs su prieinamais dokumentais, jis suprato, kad jeigu statybų metu į žemę bus įkastas dujų rezervuaras, tai sukels atsakovui žalos ir apribos jo galimybę disponuoti ir naudotis savo turtu. Atsakovo prašymas užtikrinti reikalavimą buvo būtinas ir sąžiningas. Kasatoriaus vykdomos statybos buvo dar tik prasidėjusios ir jų sustabdymas pradinėje stadijoje būtų leidęs išvengti vėlesnių neigiamų padarinių. Dėl to natūralu, kad, atsakovui nepavykus derybų būdu išsiaiškinti su kasatoriumi statybų padarinių ir įtakos atsakovo turtui, buvo vienintelis logiškas pasirinkimas – ginti savo pažeistas teises teisme. Vilniaus apygardos teismas, prieš taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, įvertino motyvuotą atsakovo prašymą ir statybos leidimo sustabdymą laikė proporcinga ir racionalia priemone. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovo skundą ne todėl, kad jis buvo aiškiai nepagrįstas, o dėl tariamai praleisto termino kreiptis į teismą, taip pat dėl neįrodytų aplinkybių. Tai, kad teismas laikė tam tikras aplinkybes nepakankamai įrodytomis, yra vertinimo klausimas. Tas pačias aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikė įrodytomis. Taigi negalima teigti, kad atsakovas pareiškė aiškiai nepagrįstą skundą ir piktnaudžiavo teise. Atsakovo nuomone, byloje nenustatyta ir atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, kasatorius taip pat to neįrodė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių administraciniame procese (ABTĮ 71 straipsnis) ir laikinųjų apsaugos priemonių civiliniame procese (CPK 144-152 straipsniai) institutų panašumo ir atsakomybės už dėl jų taikymo atsiradusią žalą sąlygų

 

Reikalavimo užtikrinimo priemonių administraciniame procese institutas reglamentuojamas  ABTĮ 71 straipsnyje. Administraciniame procese teismas arba teisėjas bet kurioje proceso stadijoje proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo nagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo, nepranešant atsakovui ir kitiems proceso dalyviams; teismo nutartis užtikrinti reikalavimą vykdoma skubiai, atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo.

CPK I dalies XI skyriaus penktajame skirsnyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Civiliniame procese teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu (tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą – savo iniciatyva) gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1, 2 dalys). Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išsprendžia ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo, pranešant atsakovui, išskyrus tuos atvejus, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo vykdoma skubiai (CPK 152 straipsnio 1 dalis), atskirojo skundo dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo (CPK 151 straipsnio 1, 3 dalys).

Nurodytų administracinio ir civilinio proceso teisės normų analizė suponuoja išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių institutų tikslai yra iš esmės analogiški skirtingose (administracinėje ir civilinėje) teisenose. Tiek reikalavimo užtikrinimo, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra laikinai apsaugoti ieškovo (pareiškėjo) interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo byloje įvykdymo galimybę, šios priemonės paprastai yra susijusios su privačių asmenų (ne viešojo administravimo subjektų) teisių suvaržymais (CPK 145 straipsnis, ABTĮ 71 straipsnio 2 dalis), taigi, potencialia žala. Nors administracinėje teisenoje ginčijamas viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, jo galiojimo sustabdymas (ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktas) gali apriboti asmenų civilines teises, pvz., dėl sustabdyto statybos leidimo galiojimo asmuo negali įgyvendinti statytojo teisių ir dėl to patiria žalą. Žalos padarymas yra pagrindas atsirasti civilinėms teisėms ir pareigoms (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas), konkrečiai – civilinės atsakomybės teisiniams santykiams (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). ABTĮ, skirtingai nei CPK, neįtvirtinta asmens, kuriam dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių padaryta žalos, teisė reikalauti, kad asmuo, kurio prašymu šios priemonės buvo taikomos, atlygintų padarytus nuostolius, tačiau tokia reikalavimo teisė neabejotinai egzistuoja, ir kyla, minėta, iš žalos padarymo fakto. Remdamasi pirmiau padaryta išvada dėl reikalavimo užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių institutų panašumo, atsižvelgdama į tapačius šių priemonių taikymo tikslus, pobūdį ir padarinius, vadovaudamasi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant nuostolių dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administraciniame procese atlyginimo klausimą turi būti vadovaujamasi tais pačiais principais ir taikomos tokios pat sąlygos, kaip ir sprendžiant dėl nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo. Taikant skirtingas atsakomybės sąlygas, asmenų, patyrusių žalos dėl nepagrįsto jų teisių suvaržymo taikant atitinkamas proceso priemones, teisinė padėtis būtų nelygiavertė nesant tam objektyvių pateisinančių priežasčių. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad ABTĮ 71 straipsnis, reglamentuojantis reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, ir CPK 144 straipsnis, reglamentuojantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, yra iš esmės analogiški proceso teisės institutai, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į CPK normas, reglamentuojančias analogiškus santykius.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, ir šios pozicijos laikosi vėlesnėje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ACUMEN“ v. UAB „ROVĖ“, bylos Nr. 3K-3-469/2009). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad analogiškos pozicijos turi būti laikomasi ir sprendžiant nuostolių, atsiradusių dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administraciniame procese, atlyginimo klausimą.

Nagrinėjamoje byloje priimtoje 2009 m. sausio 6 d. nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad neteisėti veiksmai, sudarantys pagrindą deliktinei civilinei atsakomybei už žalą, padarytą taikant reikalavimo užtikrinimo priemones administraciniame procese, kilti, yra draudimo piktnaudžiauti teise prašyti šių priemonių taikymo pažeidimas (CK 1.137 straipsnio 3 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti vienodą civilinės atsakomybės tiek už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, tiek už žalą, atsiradusią dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administraciniame procese, sąlygų aiškinimą ir taikymą bei apibendrindama nurodytą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, konstatuoja, kad piktnaudžiavimas teise nevertintinas kaip būtinoji civilinės atsakomybės už žalą, padarytą taikant reikalavimo užtikrinimo priemones administraciniame procese, sąlyga, o tik kaip kvalifikuojanti, t. y. užtikrinimo priemones prašiusio taikyti asmens kaltę patvirtinanti aplinkybė. Piktnaudžiaudamas savo teise, asmuo suvokia, kad jis viršija įstatymų nustatytas savo teisės įgyvendinimo ribas ir taip daro žalą kitiems asmenims. Kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynybos ir prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, asmuo prisiima riziką, kad jo reikalavimai gali būti atmesti, tačiau tai savaime nereiškia jo piktnaudžiavimo teise. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kuriais atsakovo rizikos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo neįvertinimas prilyginamas jo piktnaudžiavimui teise prašyti šias priemones taikyti ir atsakovo skundo administracinėje byloje atmetimas vertinamas kaip šį piktnaudžiavimą patvirtinanti aplinkybė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, taikydamas civilinę atsakomybę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonėmis administraciniame procese padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje netaikytina CK 1.137 straipsnio 3 dalis, todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo šios normos taikymo atmetami.

 

Dėl neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl administraciniame procese taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, sąlygos

 

Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis atlikimas, arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnis). Pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai kaip bendro pobūdžio reikalavimas koreliuoja su kitu bendro pobūdžio reikalavimu elgtis taip, kad niekam nepadarytum žalos (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Šios bendrosios neteisėtus veiksmus civilinėje atsakomybėje apibrėžiančios įstatyminės nuostatos taikomos ir sprendžiant klausimą dėl administraciniame procese pritaikytomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis padarytos žalos atlyginimo.

Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 straipsnio 3 dalis), pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, reikalavimų nepagrįstumas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti. Atitinkamai vertintinas ir pareiškėjo reikalavimų administraciniame procese atmetimas. Administraciniame procese priimtu procesiniu sprendimu atmetus pareiškėjo skundą ir panaikinus reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės konstatuojamas pareiškėjo reikalavimo, kartu ir prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nepagrįstumas. Civilinės atsakomybės prasme tai yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas kaip neteisėti pareiškėjo veiksmai. Asmuo, kuris dėl tokių neteisėtų pareiškėjo veiksmų patyrė žalą, turi teisę reikalauti nuostolių, kurie yra tokių veiksmų rezultatas (t. y. susiję su jais priežastiniu ryšiu), atlyginimo.

 

Dėl nukentėjusiojo veiksmų kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl administraciniame procese taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pagrindo

 

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl administraciniame procese taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, reikia įvertinti, ar nukentėjusiojo veiksmai nesudaro pagrindo atleisti asmenį, kurio prašymu šios priemonės buvo taikytos, nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnis). Atsižvelgiant į šios civilinės atsakomybės prigimtį, atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo buvimo aspektu vertintini ne tik nukentėjusiojo materialiniai teisiniai, bet ir procesiniai veiksmai (pvz., ar jis naudojosi procesine teise skųsti nutartį dėl atitinkamų priemonių taikymo). Tuo atveju, jei šalių ginčas neapsiriboja vienu teisminiu procesu (pvz., kai savo pažeistas teises ir interesus asmuo gina įvairiais vienas kito neapribojančiais būdais tiek civiliniame, tiek administraciniame procese, arba keliuose administraciniuose procesuose ginčydamas skirtingus, tačiau su tuo pačiu teisių ar interesų pažeidimu susijusius veiksmus), teisinę reikšmę gali turėti ir kitose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos nukentėjusiojo veiksmus kvalifikuojančios aplinkybės.

Nagrinėjamos bylos atveju, atsižvelgiant į tai, kad šalių ginčas buvo kilęs dėl atsakovo kaip gretimo sklypo savininko teisių pažeidimo kasatoriui vykdant degalinės statybą, teisiškai reikšminga įvertinti ne tiek kasatoriaus materialinius teisinius veiksmus, dėl kurių galėjo padidėti jo patiriami nuostoliai statybos leidimo sustabdymo, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, metu ir naudojimąsi procesinėmis teisėmis administraciniame procese, kuriame šios priemonės taikytos, bet visų pirma tai, ar jo veiksmai įgyvendinant statytojo teises nelėmė poreikio atsakovui įvairiais vienas kito neapribojančiais būdais ginti pažeistus jo, kaip gretimo sklypo savininko, interesus, ginčijant skirtingus, tačiau su tuo pačiu teisėto intereso pažeidimu susijusius veiksmus. Atsižvelgiant į šalių ginčo specifiką ir pasirinktą atsakovo teisių gynimo būdą, reikalavimas panaikinti statybos leidimą vertintinas tik kaip viena iš atsakovo, kaip savininko, teisių gynimo priemonių, neužkertanti asmeniui kelio naudotis ir kitomis teisinėmis priemonėmis. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸²²-893/2010 buvo panaikintas kasatoriaus statomos degalinės pripažinimo tinkama naudoti aktas, konstatavus, kad kasatoriui įgyvendinant statytojo teises pagal galiojantį statybos leidimą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir atsakovo, kaip gretimo sklypo savininko, interesai. Šie įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog nurodytoje administracinėje byloje nustatytas kasatoriaus veiksmų įgyvendinant statytojo teises neteisėtumas, atsakovo interesų pažeidimo faktas ir šie interesai apginti, suponuoja išvadą, kad kasatoriaus neteisėti veiksmai nulėmė tokį atsakovo elgesį, prašant apginti savo interesus keliais įstatymų nustatytais būdais, net ne vienoje byloje, dėl kurio kasatoriui atsirado žala, todėl šie veiksmai vertintini kaip pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės už reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu padarytą žalą (CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalys).

 

Nustačiusi pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti, tačiau kitais – šioje nutartyje išdėstytais – motyvais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės nagrinėjamam ginčui išspręsti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Nagrinėjamoje byloje kasaciniame teisme patirta 48,40 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Atmetus kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atsakovui iš kasatoriaus priteistinos išlaidos advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti. Byloje pateiktas 3257,32 Lt atsakovo išlaidas advokato pagalbai patvirtinantis įrodymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytą dydį, todėl atsakovui priteistinos išlaidos sumažinamos iki 1600 Lt.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Lit-Invest“ (į. k. 121276661) atsakovui UAB „Paribys“ (į. k. 2151359) 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Lit-Invest“ (į. k. 121276661) 48,40 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 40 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                          Dangutė Ambrasienė

 

Egidijus Baranauskas

 

Birutė Janavičiūtė

 

Egidijus Laužikas

 

Antanas Simniškis

 

Janina Stripeikienė

 

Pranas Žeimys