Administracinė byla Nr. I-3827-644/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01635-2017-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. birželio 5 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas T. N. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4) nurodė, kad nuo 2013 metų iki 2017 metų jis periodiškai buvo etapuojamas iš įvairių įkalinimo įstaigų į Kauno tardymo izoliatorių. Tačiau atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių dieną pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti. Po kelionės etapu trūko gryno oro, jautė išsekimą ir nuovargį, todėl prašė pareigūnų suteikti jam galimybę pabūti gryname ore, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 1 000 Eur.
Atsakovo atstovas Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu (b. l. 12-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta. Kauno tardymo izoliatoriuje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, taip pat įengti du kiemeliai su sporto įranga ir teniso kambarys. Pareiškėjo pretenzija dėl vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo yra nepagrįsta, nes nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis dėl pasivaikščiojimo. Įskaitos skyriaus duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje lankėsi 15 kartų. Duomenys apie pareiškėjo išvedimą pasivaikščioti jo atvykimo dieną nėra išskiriami iš bendrų, toje pačioje kameroje laikomų asmenų, pasivaikščiojimų registravimo duomenų, nebent asmuo pasivaikščioti atsisako. Naujai atvykęs asmuo, norėdamas pasivaikščioti gryname ore, turi teisę kreiptis į budintį posto pareigūną arba į pareigūną tą dieną vykdantį išvedimus pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu dėl jo neišvedimo pasivaikščioti nesiskundė. Pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos, pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl skundas atmestinas.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Kauno tardymo izoliatoriaus (pareigūnų) galimai neteisėtų veiksmų, 2013 - 2017 metais atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių dieną (etapo dieną) neužtikrinus jam teisės pasivaikščioti gryname ore.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.
Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-12-10 įsakymu Nr. 1-114 13 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 24-26). Pagal minėto aprašo 3-21 punktų nuostatas, asmens teisė būti išvestam pasivaikščioti gryname ore nesiejama su prašymo pateikimu.
Remiantis Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012-02-28 įsakymu Nr. 1-29 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašo 3, 6 punktais, suimtieji ir nuteistieji į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga išvedami registracijos eilės tvarka ne ilgiau kaip 1 valandai (b. l. 34-35). Suimtuosius (nuteistuosius), išreiškusius pageidavimą apsilankyti pasivaikščiojimo kieme su sporto įranga, registruoja būrio viršininkas Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo sportuoti ir mankštintis į pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga apskaitos žurnale. Taigi, šių pasivaikščiojimų tvarkų teisinis reglamentavimas iš esmės skiriasi tuo, kad suimtieji (nuteistieji), pageidaujantys apsilankyti pasivaikščiojimo kiemeliuose su sporto įranga, vedami pasivaikščioti registracijos eilės tvarka tik jų prašymo, išreikšto rytinio patikrinimo metu, pagrindu.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2013-2017 metais pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo atvežtas šiais laikotarpiais: nuo 2013-06-14 iki 2013-06-18 (duomenų apie paskyrimą į kamerą nėra); nuo 2015-12-11 iki 2015-12-15 (duomenų apie paskyrimą į kamerą nėra); 2016-07-10 paskirtas į kamerą Nr. 334; nuo 2016-07-11 iki 2016-07-12 paskirtas į kamerą Nr. 245; nuo 2016-07-15 iki 2016-07-17 paskirtas į kamerą Nr. 334; nuo 2016-08-25 iki 2016-08-26 paskirtas į kamerą Nr. 336; nuo 2016-09-02 iki 2016-09-05 paskirtas į kamerą Nr. 203; nuo 2016-09-13 iki 2016-09-16 paskirtas į kamerą Nr. 236; nuo 2016-09-22 iki 2016-09-23 paskirtas į kamerą Nr. 206; nuo 2016-10-07 iki 2016-10-10 paskirtas į kamerą Nr. 235; nuo 2016-10-13 iki 2016-10-14 paskirtas į kamerą Nr. 244; nuo 2016-12-30 iki 2017-01-02 paskirtas į kamerą Nr. 204; nuo 2017-01-05 iki 2017-01-06 paskirtas į kamerą Nr. 204; nuo 2017-02-17 iki 2017-02-20 paskirtas į kamerą Nr. 203; nuo 2017-02-23 iki 2017-02-24 paskirtas į kamerą Nr. 203; nuo 2017-04-13 iki 2017-04-14 paskirtas į kamerą Nr. 207 (b. l. 17-18, 27-30, 64-65).
Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybe, jog atvykimo (etapo) dienomis jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjui teisė pasivaikščioti gryname ore ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo svarbu nustatyti, ar pareiškėjo atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių dienomis, t. y. 2013-06-14, 2015-12-11, 2016-07-10, 2016-07-11, 2016-07-15, 2016-08-25, 2016-09-02, 2016-09-13, 2016-09-22, 2016-10-07, 2016-10-13, 2016-12-30, 2017-01-05, 2017-02-17, 2017-02-23 ir 2017-04-13, jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore.
Teismas 2017-08-31 ir 2019-03-04 nutartimis įpareigojo atsakovo atstovą pateikti duomenis apie pareiškėjo išvedimą pasivaikščioti ginčui aktualiu laikotarpiu (pasiūlė pateikti Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore apskaitos žurnalo kopijas ar kitus duomenis, iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjo išvedimą pasivaikščioti gryname ore). Vykdydamas teismo įpareigojimą atsakovo atstovas pakartotinai pateikė tik dalį bylai aktualių duomenų apie pareiškėjo išvedimą į pasivaikščiojimus gryname ore. Iš atsakovo atstovo pateiktų Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į pasivaikščiojimus gryname ore apskaitos žurnalo įrašų matyti, kad 2016-07-10 kameros Nr. 334 suimtieji (nuteistieji) pasivaikščioti atsisakė, 2016-08-25 pasivaikščiojimas truko nuo
14.21 val. iki 15.34 val., 2016-09-02 pasivaikščiojimas truko nuo 10.48 iki 11.52 val., 2017-04-13 pasivaikščiojimas truko nuo 14.05 iki 15.05 val. (b. l. 82-99). Duomenų, kad minėtomis dienomis T. N. būtų atsisakęs pasivaikščioti byloje nėra.
Tačiau, teismas pažymi, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie pareiškėjo išvedimą pasivaikščioti gryname ore 2013-06-14, 2015-12-11, 2016-07-11, 2016-07-15, 2016-09-13, 2016-09-22, 2016-10-07, 2016-10-13, 2016-12-30, 2017-01-05, 2017-02-17, 2017-02-23. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas minėtomis dienos būtų atsisakęs pasivaikščioti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad pareiškėjo atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių dienomis, t. y. 2013-06-14, 2015-12-11, 2016-07-11, 2016-07-15, 2016-09-13, 2016-09-22, 2016-10-07, 2016-10-13, 2016-12-30, 2017-01-05, 2017-02-17, 2017-02-23 jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore (iš viso 12 dienų).
Pagal Suėmimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, pristatytiems į tardymo izoliatorius asmenims daroma asmens krata, jų turimi daiktai patikrinami. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11, 12 punktus priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama asmens krata, patikrinami ir pasveriami jų turimi daiktai. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Taigi, akivaizdu, kad, suimtųjų (nuteistųjų) patalpinimo į kameras laikas priklauso nuo minėtų procedūrų trukmės ir atvykimo į įkalinimo įstaigą laiko.
Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie tai, kelintą valandą, atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių dienomis, pareiškėjas buvo talpinamas į kameras ir, ar jis turėjo galimybę dienotvarkėje nustatytu laiku pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą, tačiau, teismas pažymi, kad atsakovo atstovas atsiliepime minėtais argumentais nesiremia ir pažymi, jog pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas minėtų aplinkybių (dėl pareiškėjo patalpinimo į kamerą laiko) plačiau neaptaria ir jų neanalizuoja.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ne kartą prašė pareigūnų išvesti jį pasivaikščioti, tačiau į prašymus nebuvo atsižvelgta. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų (jų nepateikė ir atsakovas), jog jis būtų raštu kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl pasivaikščiojimų gryname ore suteikimo ir tokie prašymai būtų buvę netenkinti. Kita vertus, pareiškėjas nedetalizuoja, kada ir kokie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai (nereagavo į skundus). Teismas pažymi, kad bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Kauno tardymo izoliatorius ginčo laikotarpiu nevykdė pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, t. y. 2013-06-14, 2015-12-11, 2016-07-11, 2016-07-15, 2016-09-13, 2016-09-22, 2016-10-07, 2016-10-13, 2016-12-30, 2017-01-05, 2017-02-17, 2017-02-23 nesudarė galimybės pasivaikščioti, todėl konstatuotini neteisėti Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Tačiau įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę bei nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), atsižvelgęs į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (t. y., jog esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-920-438/2019 kt.)), daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Teismas
, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo T. N. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo T. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjas Audrius Grauželis