Administracinė byla Nr. A-1941-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04638-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. R. su 2014 m. spalio 20 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. A33(1)-6683-(4.22) „Dėl reikalavimų žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti“ (toliau – ir Sprendimas) bei jam iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. spalio 24 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių (toliau – NŽT Vilniaus rajono skyrius) ir prašė išduoti leidimą rengti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), formavimo ir pertvarkymo projektą. Atsakovas 2014 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-9981 informavo, kad yra parengti reikalavimai žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, tačiau Vilniaus rajono savivaldybė per nustatytą terminą nėra pateikusi reikalavimų bei motyvuoto atsakymo apie reikalavimų nepateikimo priežastis. NŽT Vilniaus rajono skyrius į Vilniaus rajono savivaldybę dėl Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų pateikimo kreipėsi net du kartus: 2014 m. vasario 20 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7.)-1517 ir pakartotinai 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7.)-6545. Vilniaus rajono savivaldybė tik 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu
Nr. A33(1)-6683-(4.22) NŽT Vilniaus rajono skyrių ir pareiškėją informavo, kad nepritaria žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, numatant žemės sklypo padalijimą. Sprendimas buvo priimtas po to, kai NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 48RE-(14.48.42)-508 išdavė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus. A. R. nuomone, Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi buvo pasibaigęs terminas jam priimti. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. A33(1)-6683-(4.22) yra nemotyvuotas ir grindžiamas teisės aktu, kuris nebuvo viešai paskelbtas.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašė A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokią konkrečiai teisę ar interesą jis siekia apginti ir kaip Sprendimas pažeidžia jo teises bei interesus, o ginti viešojo intereso A. R. neturi teisės. Nėra aišku, kokias teisines pasekmes pareiškėjui sukels Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. A33(1)-6683-(4.22) panaikinimas, nes jis buvo priimtas dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus kreipimosi, o Sprendimo priėmimas neužkerta kelio A. R. rengti formavimo pertvarkymo projekto ir tai įrodo NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 19 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-525 bei 2014 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr. 48SD-(14.48.104.)-9981, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo formavimo pertvarkymo projektas gali būti rengiamas ir pareiškėjui dėl projekto rengimo darbų siūloma kreiptis į atitinkamus specialistus.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija teigia, kad A. R. yra netinkamas pareiškėjas, kadangi teisinį suinteresuotumą galėtų turėti tik NŽT Vilniaus rajono skyrius, nes jis yra žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto organizatorius, o Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus būtent jo kreipimąsi.

Atkreipė dėmesį, kad Žemės sklypo plotas yra per mažas, jog jį būtų galima padalinti nepažeidžiant Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nuomone, Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka; Sprendimas yra pasirašytas jį priėmusio pareigūno ir priimtas vadovaujantis galiojančiu Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 319, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į skundą teigė, kad prašomas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. A33(1)-6683-(4.22) neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, o pareiškėjo skundas yra pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad siekiant užtikrinti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo viešumą, NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 19 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-525, kuriuo buvo pradėtas rengti A. R. priklausančio žemės sklypo formavimo ir partvarkymo projektas, buvo paskelbtas NŽT interneto svetainėje. NŽT Vilniaus rajono skyrius su 2014 m. vasario 20 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7.)-1517 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir prašė pateikti reikalavimus formavimo ir pertvarkymo projektui rengti pareiškėjui bei bendrasavininkiams nuosavybės teise priklausančiam performuojamam žemės sklypui, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini). Atsakovas per Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje nustatytą terminą reikalavimų nepateikė, todėl su 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7.)-6545 į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją buvo kreiptasi pakartotinai. Negavęs atsakymo ir į pakartotinį prašymą, NŽT Vilniaus rajono skyrius su 2014 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104.)-9981 pareiškėjui pateikė 2014 m. rugsėjo 9 d. žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. 48RE-(14.48.42.)-608 bei NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. vasario 19 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-525 „Dėl sprendimo pradėt rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. 4117/0600:304) formavimo ir pertvarkymo projektą“. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas tik 2014 m. rugsėjo 18 d. ir yra nemotyvuotas: jame nėra nurodyta, kokiomis konkrečiomis teisės aktų normomis remiantis jis buvo priimtas. Sprendime nurodyta, kad jis buvo priimtas remiantis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319 1 punktu, tačiau jo turinys nėra atskleistas ir šis aktas nėra viešai prieinamas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu A. R. skundą tenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. R. ir D. R. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2013 m. spalio 24 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių ir prašė išduoti leidimą rengti 0,1503 ha bendro ploto Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-525 buvo pradėtas rengti A. R. žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, numatant žemės sklypo atidalijimą pagal bendraturčiams priklausančias dalis į atskirus žemės sklypus, nekeičiant jų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir būdo. Šio įsakymo 3.3 punktu buvo nuspręsta kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų pateikimo, o 4 punkte nurodyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ar kitoms atsakingoms institucijoms nepritarus formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, šiuo įsakymu pradėta procedūra gali būti nutraukta. NŽT Vilniaus rajono skyrius su 2014 m. vasario 20 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7)-157 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir prašė pateikti reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektams rengti. Su 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7.)-6545 buvo pakartotinai kreiptasi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir prašyta pateikti reikalavimus žemės sklypų, taip pat ir žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektams rengti. NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 48RE-(14.48.42.)-508 parengė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus bei 2014 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-9981 apie tai informavo pareiškėją. Atsakovo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. A33(1)-6683-(4.22) NŽT Vilniaus rajono skyrius ir pareiškėjas buvo informuoti, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepritaria žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, nustatant žemės sklypo padalijimą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – Taisyklės; redakcija patvirtinta 2014 m sausio 2 d. įsakymu Nr. 3D-1/D1-1 ir galiojanti nuo 2014 m. sausio
15 d.) 13.4 punktą, pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra projekto rengimo iniciatorius, o NŽT Vilniaus rajono skyrius – organizatorius (Taisyklių 12.1 punktas). Tai patvirtina, kad A. R. yra jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūros dalyvis. Pareiškėjui įgyvendinant nuosavybės teises ir iniciavus projekto rengimo procedūrą, pagrįstai susiformuoja jo teisėti lūkesčiai ir interesas, kad viešojo administravimo institucijos elgsis taip, kaip jų elgesį reglamentuoja teisės aktai, ir jo siekiamas rezultatas bus pasiektas, t. y. žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas bus parengtas. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymi, kad Taisyklių 26 punkte be to, kad nustatyta, jog jeigu reikalavimai per Taisyklių 25 punkte nustatytą terminą nebuvo pateikti ir nepateikiamas motyvuotas atsakymas apie reikalavimų nepateikimo priežastis, organizatorius turi teisę pradėti rengti projektą, yra nustatyta ir imperatyvi nuostata, kad kai pateikiamas teisės aktais pagrįstas atsakymas apie reikalavimų nepateikimo priežastis, projektas nerengiamas ir apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinės sistemos priemonėmis informuojamas prašymą pateikęs iniciatorius. Pripažinus, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracija teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti reikalavimus, projektas negalėtų būti rengiamas, o tai neabejotinai turėtų įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Tik pripažinus, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepagrįstai atsisakė teikti reikalavimus, organizatorius turėtų teisę pradėti rengti projektą. Tai leidžia spręsti, kad A. R. turi reikalavimo teisę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio prasme.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad individualaus administracinio akto, kokiu laikytinas ir nagrinėjamoje byloje ginčijamas sprendimas, turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis bei pareigomis. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiomis taikytinos teisės normos hipotezę. Esant šiam individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo ryšiui, pagrįstumo reikalavimo nesilaikymas taip pat lemia ir akto neteisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sprendimas yra nepagrįstas, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios Sprendime nurodytos teisės normos (Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319) taikymą. Reikalavimas suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų, taip pat susijęs su teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimu tuo aspektu, kad nesant nurodytų aiškių priimto sprendimo motyvų, neįmanoma spręsti, ar teisės normoje įtvirtinta dispozicija ir (ar) sankcija buvo taikytos tinkamai. Kai dėl individualaus administracinio akto neaiškumo jo teisėtumo aspektas negali būti deramai įvertintas ir patikrintas, toks aktas laikytinas neteisėtu. Padaręs išvadą, kad Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, teismas jį panaikino bei A. R. iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteisė 29 Eur teismo išlaidų.

III.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog Sprendimas yra nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 19 punktą, teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, todėl 2000 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba priėmė sprendimą Nr. 542, kuriame nustatė, kad naujai projektuojami individualių gyvenamųjų namų statybai sklypai būtų ne mažesni kaip 1 000 kv. m. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo
18 straipsnio 5 ir 6 punktais. Atsakovo teigimu, pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnį, savivaldybės tarybos, valdybos sprendimai ir mero potvarkiai, neviršijantys jų kompetencijos, yra privalomi visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat pareigūnams ir gyventojams. Taigi, Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimas Nr. 542, kuris 2001 m. gegužės 14 d. buvo patikslintas, yra galiojantis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, Vilniaus rajono savivaldybės valdybos priimti sprendimai yra laikomi teisės aktais, kuriais reikia vadovautis ir juos vykdyti. Pažymėjo, kad ginčo žemės sklypo plotas yra per mažas, jog jį būtų galima padalinti nepažeidžiant Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimo.

Atsakovas taip pat teigė, kad teismas padarė klaidingą išvadą, jog Sprendimas turi įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. A. R. nenurodė, kokią konkrečiai teisę ar interesą jis siekia apginti ir kaip Sprendimas pažeidžia jo teises ir interesus, o ginti viešojo intereso pareiškėjas neturi teisės. Nėra aišku, kokias teisines pasekmes A. R. sukels Sprendimo panaikinimas, nes jis buvo priimtas dėl trečiojo asmens kreipimosi, o jo priėmimas neužkirto kelio pareiškėjui rengti formavimo pertvarkymo projekto. Be to, atsakovas mano, jog šioje byloje A. R. yra netinkamas pareiškėjas, kadangi suinteresuotumą šioje byloje galėtų turėti tik Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius, nes būtent jis yra žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto organizatorius, o Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus jo kreipimąsi. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog trečiasis suinteresuotas asmuo formavimo pertvarkymo projekto rengimo procedūrą nutraukė dėl to, kad gavo atsakovo sprendimą. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nuomone, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas A. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjui iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteisti teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija apie tai, kad nepritaria žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, numatant žemės sklypo padalijimą, informavo tik 2014 m. rugsėjo 26 d., t. y. Sprendimas buvo priimtas po to, kai jau Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. 48RE-(14.48.42)-508 buvo išduoti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimai, o tai prieštarauja gero administravimo principui, pagal kurį valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Be to, Vilniaus rajono savivaldybės administracija savo elgesiu šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias atsakingo valdymo (gero administravimo) principą.

A. R. teigia, kad pagal Taisyklių 25 punktą, Vilniaus rajono savivaldybės administracija reikalavimus privalėjo pateikti per penkias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos, tačiau jie per nustatytą terminą nebuvo pateikti. Vilniaus rajono savivaldybei nepateikus nei reikalavimų, nei motyvuoto atsisakymo juos pateikti per Taisyklių 25 punkte nustatytą terminą ir Sprendimą priėmus tik 2014 m. rugsėjo 18 d., jis turi būti panaikintas, kadangi buvo pasibaigęs terminas tokiam sprendimui priimti. Teigia, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija privalo veikti tik įstatymo jai suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu.

Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime nurodyta, jog jis buvo priimtas remiantis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319 1 punktu. Kitų motyvų jame nėra nurodyta. Be to, nei Vilniaus rajono tarybos veiklos reglamentas, galiojęs Sprendime minimo teisės akto priėmimo metu, nei Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės
14 d. sprendimas Nr. 319 nėra skelbiamas nei naujoje Vilniaus rajono savivaldybės interneto svetainėje adresu: https://www.vrsa.lt/ skiltyje „Teisės aktai“, nei teisės aktų registre, o tai reiškia, kad minėtas Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 319 nėra ir nebuvo viešai paskelbtas. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsniui, kuriame nurodoma, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

A. R. nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymo saugomas interesas. Asmuo į administracinį teismą turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Vadovaujantis Taisyklių 13.4 punktu, A. R. yra projekto rengimo iniciatorius, todėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procese dalyvauja ne tik Nacionalinė žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija, bet ir pareiškėjas. Teigia, kad būtent A. R. interesas šiame ginče bei nurodytoje procedūroje yra esminis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. A33(1)-6683-(4.22), kuriame institucija nepritarė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, nustatant žemės sklypo padalijimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad A. R. ir D. R. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (b. l. 28–29). Pareiškėjas su 2013 m. spalio 24 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių ir prašė išduoti leidimą rengti 0,1503 ha bendro ploto Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą. Planavimo tikslas – atidalinti formavimo ir pertvarkymo projektu kitos paskirties, gyvenamųjų teritorijų būdo ir vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybų pobūdžio žemės sklypą į dvi dalis. Minėtame prašyme nurodyta, kad paskirtis ir naudojimo būdas abiejuose atidalintuose žemės sklypuose išliks nepakitę (b. l. 30).

NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 19 d. įsakymu
Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-525 buvo pradėtas rengti A. R. ir D. R. nuosavybės teise priklausančio 0,1503 ha ploto kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas, numatantis žemės sklypo atidalijimą pagal bendraturčiams priklausančias dalis į atskirus žemės sklypus, nekeičiant jų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir būdo. Šio įsakymo 3.3 punktu NŽT Vilniaus rajono skyriaus specialistams buvo pavesta kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją dėl formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimų pateikimo, o 4 punkte nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ar kitoms atsakingoms institucijoms nepritarus formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, šiuo įsakymu pradėta procedūra gali būti nutraukta (b. l. 33–34). NŽT Vilniaus rajono skyrius su 2014 m. vasario 20 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7)-1517 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir prašė pateikti reikalavimus žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektams rengti, tarp kurių nurodytas ir Žemės sklypas (b. l. 37–38). Negavęs reikalavimų ar motyvuoto atsakymo dėl jo nepateikimo, trečiasis suinteresuotas asmuo su 2014 m. liepos 7 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.7.)-6545 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir prašė pateikti reikalavimus Žemės sklypo formavimo bei pertvarkymo projektui rengti (b. l. 39).

NŽT Vilniaus rajono skyrius 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 48RE-(14.48.42.)-508 parengė žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus (b. l. 36) ir
2014 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 48SD-(14.48.104)-9981 apie tai informavo pareiškėją. Šiame rašte taip pat buvo nurodyta, kad Vilniaus rajono savivaldybė per nustatytą terminą nėra pateikusi reikalavimų bei motyvuoto atsakymo apie reikalavimų nepateikimo priežastis (b. l. 40). Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendime Nr. A33(1)-6683-(4.22) NŽT Vilniaus rajono skyrių ir A. R. informavo, kad nepritaria žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, numatant Žemės sklypo padalijimą. Atsakovas šiame sprendime pažymėjo, kad Žemės sklypas pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą patenka į urbanizuotą teritoriją ir nurodė, kad remiantis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319 1 punktu, Vilniaus rajone žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos žemės sklypai, kuriems nebuvo parengti detalieji planai, formuojami ne mažesni kaip 1 000 kv. m dydžio (b. l. 41).

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį panaikino. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, t. y. jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios Sprendime nurodyto Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319 taikymą. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, todėl 2000 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba priėmė sprendimą Nr. 542, kuriame nustatė, kad naujai projektuojami individualių gyvenamųjų namų statybai sklypai būtų ne mažesni kaip
1 000 kv. m. Šis aktas yra galiojantis, todėl juo reikia vadovautis ir jį vykdyti. Nurodė, kad Žemės sklypo plotas yra per mažas, jog jį būtų galima padalinti, nepažeidžiant Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimo. Atsakovas taip pat teigė, kad Sprendimas neturi įtakos A. R. teisėms ir pareigoms.

Dėl pareiškėjo suinteresuotumo

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ar ne; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra neįmanoma, Lietuvos Respublikos Konstitucija jos netoleruoja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus rajono savivaldybės atsisakymo leisti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Remiantis pareiškėjo prašymo padavimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, A. R. yra projekto rengimo iniciatorius, o NŽT rajono skyrius – organizatorius. Pareiškėjas yra jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo savininkas, todėl jam iniciavus Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo procedūrą, A. R. neabejotinai yra šios procedūros dalyvis ir būtent jo interesas šiame procese bei ginče yra esminis, kadangi pareiškėjas siekia, kad būtų parengtas ir patvirtintas žemės sklypo formavimo projektas, leisiantis jam priklausantį Žemės sklypą padalyti į dvi dalis. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. A33(1)-6683-(4.22) sukelia A. R. teisines pasekmes.

Pagal prašymo išduoti leidimą rengti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą pateikimo metu galiojusios Taisyklių redakcijos 19 punktą, privačios žemės sklypo savininkas prašymą leisti rengti žemės sklypo formavimo projektą pateikia NŽT teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą. Taisyklių 22 punkte įtvirtinta, kad organizatorius, gavęs sprendimą leisti rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, ar Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, priėmęs sprendimą pradėti rengti nurodytą projektą, pagal Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, kreipiasi į savivaldybės administraciją dėl planavimo sąlygų rengti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą išdavimo. Šios procedūros nagrinėjamu atveju buvo laikomasi, todėl aplinkybė, kad į atsakovą kreipėsi ne A. R., o NŽT Vilniaus rajono skyrius, padarytos išvados dėl pareiškėjo teisinio suinteresuotumo nepaneigia.

Dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo
Nr. A33(1)-6683-(4.22) teisėtumo ir pagrįstumo

Kaip jau minėta, NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 19 d. įsakymu
Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-525 pradėjus rengti Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, trečiasis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis Taisyklių 24 punktu, su 2014 m. vasario 20 d. raštu
Nr. 48SD-(14.48.7)-1517 kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir prašė pateikti reikalavimus Žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektui rengti. Reikalavimai, remiantis tuo metu galiojusios redakcijos Taisyklių 25 punktu, turėjo būti pateikti per penkias darbo dienas nuo prašymo juos pateikti gavimo dienos, tačiau į trečiojo suinteresuoto asmens kreipimąsi bei pakartotinį 2014 m. liepos 7 d. kreipimąsi buvo atsakyta tik šioje administracinėje byloje ginčijamu atsakovo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. A33(1)-6683-(4.22). Šiame rašte Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė, kad Žemės sklypas pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrąjį planą patenka į urbanizuotą teritoriją. Remdamasis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319 1 punktu, atsakovas NŽT Vilniaus skyrių ir pareiškėją informavo, kad Vilniaus rajone žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybas žemės sklypai, kuriems nebuvo parengti detalieji planai, formuojami ne mažesni kaip 1 000 kv. m dydžio. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius nepritarė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, numatant Žemės sklypo padalijimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo dėl to, jog ginčo dėl Vilniaus rajono savivaldybės valdybos įgaliojimų nustatyti planavimo sąlygas ir reikalavimus detaliajam planavimui nekyla. Ginčas iš esmės kilo dėl to, kad prašomame panaikinti atsakovo sprendime nurodytas Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 319 nėra viešai paskelbtas, todėl netaikytinas, o Sprendimas nėra motyvuotas.

Atkreiptinas dėmesys, kad vertinant ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti įstatymo viršenybės bei draudimo piktnaudžiauti valdžia principai, esantys sudedamąja teisinio apibrėžtumo principo dalimi, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla atitiktų įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Administracinis sprendimas, neatitinkantis nurodytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, turi būti naikinamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformulavęs nuoseklią konstitucinę teisės aktų oficialaus ir viešo paskelbimo sampratą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti; įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokį su oficialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės aktai būtų prieinami visiems teisės subjektams. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad oficialus viešas teisės aktų paskelbimas yra vien šių teisės aktų teksto išspausdinimas tradiciniame „popieriniame“ leidinyje ar kad yra būtinai sietinas tik su jų išspausdinimu kokiame nors leidinyje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai).

Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad galioja tik paskelbti įstatymai, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose yra, be kita ko, konstatavęs, jog įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario
9 d. nutarimai); oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai); pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimas); Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario
9 d. nutarimai). Konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d.,
2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2000 m. spalio
27 d. iki 2001 m. liepos 25 d.) 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valdybos sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Kai valdybos narių balsai pasiskirsto po lygiai, lemia mero arba kito posėdžiui pirmininkaujančio valdybos nario balsas. Valdybos sprendimai įsigalioja nuo jų priėmimo, o sprendimai, kuriuose nustatomi, keičiami ar pripažįstami netekusiais galios norminiai administraciniai teisės aktai, – kitą dieną po jų viešo paskelbimo savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatytu būdu, jeigu pačiuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Valdybos sprendimus pasirašo posėdžio pirmininkas – meras arba kitas posėdžiui pirmininkavęs valdybos narys. Aktualios Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo redakcijos 1 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas „Valstybės žiniose“, o kokie aktai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“, nustatyta minėto įstatymo 2 straipsnyje. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnį, aukštesniųjų administracinių vienetų valdymo institucijų, savivaldybių ir jų vykdomųjų organų priimti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad tai buvo padaryta tinkamai, nors aplinkybe dėl netinkamo teisės akto paskelbimo A. R. grindė Sprendimo neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimo atsakovas nepagrindė jokiu teisės aktu, išskyrus savo paties priimtą ir viešai neprieinamą aktą, kuris nėra paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašomas panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. A33(1)-6683-(4.22) yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu,
t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi jis nėra tinkamai motyvuotas – Sprendime jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios Sprendime nurodyto Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319 taikymą. Aplinkybės dėl to, kad Žemės sklypas yra per mažas, jog jį būtų galima padalinti nepažeidžiant Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 2001 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 319, yra nurodytos tik atsakovo atsiliepime. Nesant aiškiai nurodytų priimto Sprendimo motyvų bei viešai prieinamo teisės akto, kuriuo remiamasi, pareiškėjas negali spręsti, ar atsakovas pagrįstai nepritarė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimui, numatant Žemės sklypo padalijimą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad minimalūs sklypų dydžiai vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems pastatams, maksimalūs sklypo užstatymo plotai ir tankiai yra nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“. Ginčijamo akto priėmimo metu galiojusio šio statybos techninio reglamento 9 priedo „Namų sklypo užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ nuostatose nurodyta, kad naujai statomiems vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems pastatams žemės sklypai turi būti ne mažesni kaip 400 kv. m, todėl Vilniaus rajono savivaldybės negali nustatyti reikalavimo, kad būtų formuojami ne mažesni kaip 1 000 kv. m tokios paskirties žemės sklypai. Pažymėtina, kad nors savivaldybėms yra suteikta diskrecija nustatyti planavimo sąlygas ir reikalavimus detaliajam planavimui, tačiau jos tai turi daryti remdamosi aukštesnės galios teisės aktų reikalavimais, kuriems savivaldybių institucijų priimami sprendimai negali prieštarauti. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendimas neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, o panaikindamas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. A33(1)-6683-(4.22), priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl teismo išlaidų atlyginimo

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį, kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių –
10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Teismui atmetus atsakovo apeliacinį skundą, A. R. įgijo teisę į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatytą išlaidų atlyginimą.

Nustatyta, kad pareiškėją atstovavo advokatas Karolis Kurapka, kurio įgaliojimus patvirtina 2014 m. spalio 9 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 14/48 (b. l. 88–89). Patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2015 m. spalio 30 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) 620,95 Eur sumai (b. l. 91). AB Swedbank 2015 m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymas Nr. 143 patvirtina, kad A. R. Karoliui Kurapkai sumokėjo 620,95 Eur (b. l. 92), taigi jis už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitė.

2015 m. spalio 30 d. suteiktų teisinių paslaugų ataskaitoje pagal 2014 m. spalio 9 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. 14/48 nuo 2015 m. spalio 9 d. iki 2015 m. spalio 30 d. nurodyta, kad atstovas susipažino su pateiktais dokumentais, parengė skundo projektą, jį derino ir pateikė bei rengė atsiliepimo projektą.

Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Rekomendacijų 8.11 punkte įtvirtinta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą maksimaliai priteistina 1,3 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje.

Pareiškėjo A. R. atsiliepimas į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą teismui paštu buvo išsiųstas 2015 m. lapkričio 9 d. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2015 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 713,9 Eur (http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=bfa1cb0e-fe9a-4b8e-b4cd-beeaef99cf38).

Atsižvelgiant į administracinė bylos sudėtingumą, specialiųjų žinių reikalingumą bei kitas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei susipažinimą su pateiktais dokumentais, kuris laikomas sudėtine teisinės paslaugos – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – dalimi, gali būti atlyginta 400 Eur išlaidų. Administracinėje byloje nėra jokių A. R. skundo projekto rengimą, derinimą bei pateikimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patvirtinančių įrodymų. Jeigu pareiškėjo atstovas omenyje turi pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą, prašymą dėl su jo parengimu bei pateikimu susijusių išlaidų A. R. atlyginimo jis turi pateikti pirmosios instancijos teismui. Atmetus Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 400 Eur išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, suma pareiškėjui priteistina iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 straipsnio 1, 2 ir 6 dalimis, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui A. R. iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos priteisti 400 Eur (keturis šimtus eurų) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Nutartis neskundžiama.