Civilinė byla Nr. 2-2133-864/2013
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-17354-2012-1
Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1; 73.1, 73.2.6.1; 116.1
(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 12 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ramunė Mikonienė,
sekretoriaujant Vildai Pamerneckytei, Monikai Sakalauskaitei,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Karoliui Žibui,
atsakovo atstovui Tomui Valaičiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Ranga IV“ (toliau – ieškovas) ieškinį atsakovei UAB „Swedbank lizingas“ (toliau – atsakovas) dėl sutartinės nuostatos pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,
n u s t a t ė :
pateiktu teismui ieškiniu ieškovas prašo pripažinti negaliojančia tarp šalių 2005-11-24 sudarytos Lizingo sutarties Nr. LT025667 11.3 punkto dalį, kur numatyta, jog „Jeigu Sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą, Sutartinės įmokos, kurias Klientas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, Klientui negrąžinamos“ ir taikyti restituciją, t.y. grąžinti ieškovui 87765,97 Lt pagal minėtą sutartį sumokėtų turto išpirkimo įmokų bei priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodoma, kad šalys 2005-11-24 sudarė lizingo sutartį Nr. LT025667 (toliau – Lizingo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo iš AB firmos „Agrotiekimas“ nupirkti 60992,01 EUR (210593,21 Lt) vertės automobilinį kraną MAZ 533731 (KC-3579 MAŠEKA, kėbulo Nr. Z3C5337316V000015) toliau – Turtas) ir perduoti jį ieškovui valdyti ir naudotis, o ieškovas, kaip lizingo gavėjas – mokėti sutartyje nustatytas turto dengimo įmokas ir palūkanas, vykdyti kitas prievoles. Lizingo sutartis sudaryta su išpirkimo sąlyga, t.y. numatyta, jog Turto nuosavybės teisės po Lizingo sutarties įvykdymo (sutartyje numatytų įmokų sumokėjimo) pereis lizingo gavėjui (ieškovui). Ieškovas nurodė, kad Lizingo sutarties jis pilnai neįvykdė, t.y. dėl sunkios ekonominės padėties nuo 2010-07-30 negalėjo vykdyti Lizingo sutartimi nustatytų įmokų, o Vilniaus apygardos teismo 2010-12-06 nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-05 peržiūrėta apeliacine tvarka ir palikta galioti, ieškovui iškelta bankroto byla. Atsakovas 2011-02-14 pranešimu Nr. 01-30-61-65 informavo ieškovą, kad nuo 2011-02-14 vienašališkai nutraukia Lizingo sutartį, kadangi ieškovas nesumoka sutartyje numatytos įmokos, ir pareikalavo iki 2012-02-22 grąžinti Turtą. Ieškovas nurodo, kad iki Lizingo sutarties nutraukimo ir Turto perdavimo ieškovas atsakovui buvo sumokėjęs 53375,08 EUR (184293,47 Lt) turto išpirkimo įmokų (87,24 proc. Lizingo sutartimi numatytos turto vertės), 5540,40 EUR (19129,89 Lt) palūkanų (97,94 proc. Lizingo sutartimi numatytų palūkanų sumos). Ieškovas teigia, kad Turto grąžinimo metu jo vertė siekė 115100 Lt su PVM, ką ieškovo užsakymu nustatė nepriklausomi turto vertintojai. Ieškovas nurodo, kad atsakovas pagal Lizingo sutartį turėjo gauti 230757,39 Lt, tačiau ieškovas yra sumokėjęs 203423,36 Lt Turto išpirkimo bei palūkanų mokėjimų ir 115100 Lt vertės turtą grąžino, iš viso – 318523,36 Lt. Ieškovas teigia, kad atsakovui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius Lizingo sutartį. Kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutarti, o ieškovas mano, kad grąžintas turtas žymiai viršija atsakovo patirtus nuostolius dėl Lizingo sutarties nevykdymo, todėl 2012-01-10 ir 2012-04-10 raštu jis kreipėsi į atsakovą ir pareikalavo susidariusį skirtumą grąžinti, tačiau atsakovas į šiuos raštus nereagavo. Ieškovo nuomone Lizingo sutarties 11.3 punkto sąlyga negrąžinti įmokėtų įmokų lizingo gavėjui, kai Lizingo sutartis nutraukta dėl lizingo gavėjo padaryto esminio pažeidimo, kvalifikuotina kaip susitarimas dėl vienašalės restitucijos ir priskirtina civilinės atsakomybės taikymui sutartį pažeidusiai šaliai. Ši sutartinė nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintai sutarties nutraukimo padarinių bendrajai taisyklei, jog nutraukus sutartį gali būti taikoma dvišalė restitucija. Ieškovo nuomone, kadangi jis yra sumokėjęs 203423,36 Lt Turto išpirkimo bei palūkanų mokėjimų ir 115100 Lt vertės turtą grąžino, iš viso – 318523,36 Lt, atsakovui grąžinto turto vertė 87765,97 Lt viršija atsakovo patirtus nuostolius, todėl vienašalė restitucija, šiuo atveju, yra neproporcingas civilinės atsakomybės taikymas. Lizingo sutarties 11.3 punkto sąlyga, ieškovo nuomone, vertintina kaip sutartimi atsakovui suteiktas nepagrįstas pranašumas, galimybės nepagrįstai pasipelnyti įteisinimas, todėl tokia nuostata turėtų būti pripažinta negaliojančia (netaikytina), o turto išpirkimo įmokos ar jų dalis, likusi nuo išskaičius atsakovo nuostolius, grąžinta ieškovui restitucijos pagrindu. Savo reikalavimo pagrįstumą grindė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/20012 (b.l. 2-5).
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo dėl Lizingo sutarties sudarymo bei Turto perdavimo valdyti ir naudotis ieškovui nėra. Teigia, kad ieškovas netinkamai vykdė Lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl atsakovas 2011-02-14 pranešimu Nr. 01-306165 vienašališkai nutraukė Lizingo sutartį ir pareikalavo grąžinti ne vėliau kaip iki 2011-02-22. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas ieškinyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, teigdamas, kad Turtą pareikalauta grąžinti iki 2012-02-22. Nurodė, kad atsakovas teisėto ieškovo reikalavimo grąžinti Turtą gera valia nevykdė ir Turtas iš ieškovo buvo perimtas tik 2011-11-30. Teigia, kad nuo 2011-02-22 iki 2011-11-30 ieškovas neteisėtai naudojosi Turtu, nemokėdamas atsakovui jokio atlyginimo už šį naudojimąsi. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas nurodydamas apie jo sumokėtas atsakovui 53375,08 EUR (184293,47 Lt) turto išpirkimo įmokų ir 5540,40 EUR (19129,89 Lt) palūkanų, nėra pateikęs į bylą šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl nesant šių duomenų ieškinys negali būti tenkinamas. Atsakovas taip pat nesutiko su aplinkybe, kad Turto grąžinimo metu jo vertė siekė 1151000 Lt su PVM, kadangi ieškovas šią aplinkybę įrodinėja transporto vertinimo ataskaita Nr. 11-211-98, kuri parodo tik tai, kokia Turto kaina galėtų būti. Atsakovo nuomone, tikrąją Turto vertę atspindi tik rinkos sąlygomis sudarytas Turto perleidimo sandoris, kuris priklauso nuo to ar konkrečiu momentu yra konkretus asmuo, norintis įsigyti siūlomą turtą. Nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas kreipėsi į savo partnerius, kad šie pateiktų Turto rinkos vertės vertinimą. Buvo nustatyta, jog Turto vertė be PVM yra 82867,20 Lt, greito pardavimo kaina – 65603,20 Lt. Atsakovas 2012-01-26 pardavė Turtą už 90000,01 Lt su PVM (74380,17 Lt be PVM) ir mano, kad būtent šis sandoris parodo Turto tikrąją vertę. Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu pripažinti negaliojančia Lizingo sutarties 11.3 punkto nuostatą, kadangi mano, jog jis yra akivaizdžiai nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Teigia, kad imperatyvių teisės normų ribose šalys yra laisvos tarpusavio susitarimais nustatyti abipuses teises ir pareigas. Šalių susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu tik jei yra konkretus įstatyme numatytas sandorio negaliojimo pagrindas. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, kuria ieškovas grindžia savo ieškinį, teismai nepripažino šios sąlygos negaliojančia, motyvuodami tuo, kad dispozityviosios teisės normos nedraudė sutarties šalims susitarti dėl jų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų ir dydžio, o sutarties sąlyga dėl įmokėtų sutartinių įmokų negrąžinimo nėra a priori nesąžininga. Atsakovas teigia, kad byloje svarbu, kad dėl Lizingo sutarties nutraukimo atsakovas gautų kompensaciją, atitinkančią jo patirtus nuostolius – turėtas išlaidas ir negautas pajamas, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę ieškovo neteisėtų veiksmų, t.y. Lizingo sutarties netinkamo vykdymo. Be to atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lizingo sutartis buvo sudaryta tarp lygiaverčių juridinių asmenų – verslininkų, todėl ieškovo elgesys turi būti vertinamas atsižvelgiantį apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Nepasidomėjimas sudaromos sutarties sąlygomis ar netinkamas jų įvertinimas turi būti laikomas verslininko neapdairumu ar nerūpestingumu, o visos tokio elgesio pasekmės tenka tam pačiam verslininkui. Sudarydamas lizingo sutartį ieškovas sutiko su visomis jos sąlygomis, įskaitant ir ginčijamą, todėl, atsakovo nuomone, reikšdamas ieškinį dėl sutarties sąlygos, kuri jam buvo priimtina, elgiasi nesąžiningai. Atsakovas teigia, kad visi jo patirti nuostoliai, įskaitant ir negautas pajamas, turi būti atlyginti ir tik tuo atveju, jei atlyginus nuostolius dar lieka pinigų, atsakovas turi teisę reikaluti juos grąžinti (b.l. 33-38).
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė jame išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad aplinkybės, jog ieškovas iki 2010-07-30 Lizingo sutartį vykdė tinkamai, o nuo minėtos datos vėlavo sumokėti įmokas 199 kalendorinę dieną, atsakovas taip pat neginčija. Teigia, kad įmokų sumokėtas sumas reikia skaičiuoti remiantis 2006-02-27 priedu Nr.1 prie Lizingo sutarties, o ne atsakovo pateiktu 2005-11-24 įmokų mokėjimo grafiku. Nesutiko su atsakovo argumentu, jog Turto vertę reikia vertinti pagal jo pardavimo sandorio kainą, nes atsakovas neginčijo ieškovo pateiktos Turto vertinimo ataskaitos, vertinimo metodo bei objektyvumo. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai įrodinėja, jog priteistina suma mažintina nuostoliais, kuriuos patyrė atsakovas dėl Turto pardavimo ir dėl to, kad ieškovas Turtą iki 2011 m. lapkričio mėnesio nuomavo. Ieškovo nuomone, atsakovas nepasinaudojo teise įrodyti patirtus nuostolius, kadangi byloje nepareiškė priešieškinio dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovui pareiga atlyginti atsakovo patirtus nuostolius kiltų tik tuomet, jei byloje būtų įrodytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, kurių atsakovas šioje byloje neįrodinėjo. Mano, kad atsakovo argumentai, kad ieškovas ginčo Turtu po Lizingo sutarties nutraukimo disponavo neteisėtai, neatitinka tikrovės, nes atsakovui buvo žinoma, jog tarp šalių buvo vedamos derybos dėl turto išpirkimo terminų ir sąlygų ir tik šioms deryboms nutrūkus pareikalauta Turtą grąžinti. Prašė ieškinį tenkinti pilnai (b.l. 88-89, 93-96, 100).
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad nėra pagrindo pripažinti Lizingo sutarties 11.3 punktą negaliojančiu, nes ji iš esmės nėra niekinė ir negaliojanti, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas atskirais atvejais jos gali netaikyti. Dėl reikalavimo priteisti pinigų sumą iš atsakovo, atstovo nuomone, ieškovas jos neįrodė. Šią savo poziciją atsakovas grindžia motyvais, kad ieškovas netinkami nurodo sumą, kurią lizingo bendrovė turėjo gauti pagal Lizingo sutartį. Atsakovas mano, kad vertinama ir atskaitos tašku turėtų būti Lizingo sutartis ir pirmasis įmokų mokėjimo grafikas, kur nurodyta, kad Turto vertė su PVM yra 248500 Lt. Būtent tiek Turto išpirkimo įmokų atsakovas turėjo gauti. Šią sumą atsakovas pagrindžia Turto įsigijimo dokumentais. Taip pat atsakovas pagal Lizingo sutartį turi teisę gauti nustatyto dydžio palūkanas. Tokiu būdu, pagal pirmąjį įmokų mokėjimo grafiką, atsakovas turėjo gauti ne 230000 Lt kaip nurodo ieškovas, o 268778,90 Lt. Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie sumokėtas įmokas atsakovui, atsakovas sutinka su ieškovo nurodyta sumokėta 184293,47 Lt įmokų suma, kurią atėmus iš pradinės Lizingo sutarties kainos, gaunama 64206,35 Lt su PVM (53063,25 be PVM). Tai ta suma nuo kurios reikėtų pradėti skaičiuoti. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Turtas buvo parduotas už 90000 Lt su PVM (74380,174 Lt be PVM), iš kurios atėmus turto išpirkimo įmokas, matyti kad atsakovas gavo 21316,92 Lt daugiau negu tikėjosi. Minėta suma galėtų būti grąžintina ieškovui, tačiau atsakovas turėjo ir kitų nuostolių, t.y. 6471,79 Lt išlaidų, susijusių su turto atsiėmimu, transportavimu, išlaidų tarpininkui už turto pardavimą. Atėmus šias sumas nuo atsakovo gauto pelno lieka 10015,32 Lt. Kadangi ieškovas Turtą buvo išnuomojęs nuo 2011 m. birželio mėnesio, kai faktiškai Lizingo sutartis jau buvo nutraukta ir ieškovas turėjo pareigą Turtą grąžinti atsakovui, atsakovas mano, kad iš šių neteisėtų veiksmų gautos 13550 Lt be PVM pajamas, vertintinos kaip atsakovo negautos pajamos ir išskaičiuotinos iš grąžintinos ieškovui sumos. Ieškovo argumentas, kad Turtas buvo išnuomotas su atsakovo žinia, atstovo manymu atmestinas, kadangi byloje yra pateikta atsakovo reikalavimas nutraukus Lizingo sutartį grąžinti turtą iki 2011-02-22 (b.l. 89-90, 98-100, 101).
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2005-11-24 sudarė lizingo sutartį Nr. LT025667 (toliau – Lizingo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo iš AB firmos „Agrotiekimas“ nupirkti 60992,01 EUR (210 593,21 Lt be PVM arba 248 500,00 Lt su PVM) vertės automobilinį kraną MAZ 533731 (KC-3579 MAŠEKA, kėbulo Nr. Z3C5337316V000015) (toliau – Turtas) ir perduoti jį ieškovui valdyti ir naudotis, o ieškovas, kaip lizingo gavėjas – mokėti sutartyje nustatytas turto dengimo įmokas ir palūkanas, vykdyti kitas prievoles (b.l. 54-60). Lizingo sutartis sudaryta su išpirkimo sąlyga, t.y. numatyta, jog Turto nuosavybės teisės po Lizingo sutarties įvykdymo (sutartyje numatytų įmokų sumokėjimo) pereis lizingo gavėjui (ieškovui) (Lizingo sutarties 3.1 punktas). Minėtos sutarties 11.3 punktu šalys susitarė, kad jeigu sutartis nutraukiama pagal 11.1 punktą (jei lizingo gavėjas iš esmės pažeidė sutartį), sutartinės įmokos, kurias lizingo gavėjas sumokėjo iki pirmalaikio sutarties nutraukimo, lizingo gavėjui negrąžinamos, taip pat lizingo gavėjas įsipareigoja atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius. Atsakovas 2005-11-24 nupirko iš AB firmos „Agrotiekimas“ Turtą už 248500 Lt (b.l. 61-64). 2006-02-27 šalys pasitvirtino naują įmokų mokėjimo grafiką (b.l. 12). Atsakovas 2011-02-14 pranešimu Nr. 01-30-6165 informavo ieškovą apie Lizingo sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2011-02-14 ir pareikalavo Turtą grąžinti ne vėliau kaip iki 2011-02-22 (b.l. 13). Ieškovas ir UAB „Žaresta“ 2011-06-01 sudarė Turto nuomos sutartį, iš kurios gavo 13975,50 Lt su PVM pajamas (b.l. 78-84). Nepriklausomų vertintojų biuro „Marlesas“ 2011-11-29 Transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 11-211-98 Turto vertė nurodyta 115100 Lt su PVM (b.l. 16-26). Turto priėmimo perdavimo aktu Nr. TPP11-008HV 2011-11-30 Turtas perimtas iš ieškovo ir perduotas atsakovo partneriui (b.l. 39). Atsakovas už Turto suradimą ir transportavimą UAB „Turto rizikos sprendimai“ pagal 2011-12-01 PVM sąskaitą faktūrą Serija TRU11 Nr. 168 sumokėjo 1971,90 Lt (b.l. 66-67). Individualios įmonės Žygrama“ transporto priemonės vertės nustatymo akte 2011-12-06 Nr. ŽR-133 Turto rinkos vertė nurodyta 82867,20 Lt be PVM, greito pardavimo vertė – 65603,20 Lt be PVM (b.l. 40). Už turto pardavimą atsakovas IĮ „Žygrama“ pagal 2012-01-31 PVM sąskaitą faktūrą Serija ŽR Nr. 1345 sumokėjo 4499,99 Lt (b.l. 65). Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. LT025667/PPS-1 Turtas 2012-01-26 parduotas UAB „Lovesa“ už 90000,01 Lt su PVM (b.l. 41-42). Ieškovas 2012-01-10 bei 2012-04-10 prašė atsakovo sumokėti 84472,08 Lt permoką už grąžintą Turtą (b.l. 14, 15).
Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 str.), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 str.). Sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 str.). Tuo atveju, kai iš sutartinių santykių kyla ginčas, visų pirma, būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė. Sutarties laisvės principo ribos yra ir sutarties aiškinimo ribos ta prasme, kad sutarties aiškinimo rezultatas negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms.
CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartimi nėra numatyta ko kita. Taigi esminis lizingo davėjo (finansuotojo) verslo interesas lizinguojant daiktą yra perduoti tokį daiktą lizingo gavėjui, kuris įsipareigoja mokėti sutartyje nurodytas sumas už daikto naudojimąsi verslo tikslais. Lizingo gavėjo turtinis interesas sudarant šią sutartį yra tai, kad už lizingo būdu įgyjamą daiktą mokama kaina yra išskaidoma per tam tikrą trukmę, dėl to tokio daikto įgijimas lizingo gavėjui žymiai nesumažina turimų apyvartinių lėšų.
CK 1.80 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio komentare išaiškinta, kad „imperatyvias normas CK galima pažinti iš to, ar įstatymų leidėjas nustatė, kad sandoriai, prieštaraujantis normai, turi būti niekiniai. Paprastai tai išreiškiama tiesiogine nuostata, kad tam tikri sandoriai negalioja. Kartais imperatyvias teisės normas galima nustatyti ir iš jose aiškia išreikštų draudimų, kur vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „negalima“, „negali“. Kodekso normos, kuriuose vartojami žodžiai „gali“, „galima“, „turi teisę“ paprastai yra dispozityvios teisės normos ir sandoriai, nustatantys kitokias taisykles, galioja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys, abi būdamos verslininkais, sudarė Lizingo sutartį, t.y. susitarė dėl visų jos sąlygų, ir tą sutartį vykdė. Dėl susiklosčiusių ekonominių sąlygų, kaip pripažino pats ieškovas, ieškovas nebegalėjo vykdyti Lizingo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas 2011-02-14 pranešimu Nr. 01-30-6165 informavo ieškovą apie Lizingo sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2011-02-14 ir pareikalavo Turtą grąžinti ne vėliau kaip iki 2011-02-22 (Lizingo sutarties 11.1 punktas, b.l. 13). Atsakovas įgyvendino teisę vienašališkai nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį įstatyme nustatyta tvarka (CK 6.217 straipsnis) ir, pasinaudodamas šia teise, nepažeidė sutarties nuostatų ir teisės aktų reikalavimų, juolab, kad ieškovas neginčijo šio Lizingo sutarties nutraukimo teisėtumo, o CK 6.217 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikė šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį, kai sutarties pažeidimas yra esminis. CK 6. 222 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi.
Kadangi šiame straipsnyje vartojamas žodis „gali“, yra pagrindas manyti, kad tai yra dispozityvios teisės norma ir šalių sudaryta Lizingo sutartis, nustatanti 11.3 punkte kitokias taisykles, negali būti laikoma niekine ir prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms. Kad ši norma yra dispozityvi, ir kad šalys, nutraukdamos sutartį, susitarimu gali nustatyti ir kitokius sutarties nutraukimo padarinius, nurodyta ir šios normos komentare. Taigi, nustačius, kad Lizingo sutarties ginčo nuostata neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, tuo pačiu ir CK 6.222 straipsnio 1daliai, kuri yra dispozityvi, panaikinti Lizingo sutarties 11.3 sąlygą, pagrindo nėra.
Ieškovas teigia, kad jis atsakovui pagal Lizingo sutartį yra sumokėjęs 53375,08 EUR (184293,47 Lt) turto išpirkimo įmokų, 5540,40 EUR (19129,89 Lt) palūkanų, atsakovui grąžino Turtą, kurio vertė jo grąžinimo metu siekė 115100 Lt. Ieškovas mano, kad tokiu būdu grąžinto Turto vertė 87756,97 Lt viršija atsakovo patirtus nuostolius, todėl vienašalės restitucijos taikymas, šiuo atveju, išplečia ieškovo civilinės atsakomybės ribas ieškovo atžvilgiu, prašo taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui 87756,97 Lt. Atsakovo atstovas sutiko su ieškovu bei suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika toje dalyje, kad jeigu realizavus lizingo objektą lizingo davėjas gauna daugiau, nei būtų gavęs visiškos lizingo sutarties įvykdymo atveju, gautas pelnas turėtų būti grąžintas lizingo gavėjui. Tačiau nurodė, kad šiuo atveju, iš pelno, gauto realizavus Turtą, atsakovas išskaitė patirtus nuostolius, kaip tai numato CK ir Lizingo sutarties 11.3 punktas, todėl ieškovo reikalavimas nepagrįstas ir yra atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Lizingo sutarties nutraukimo, kai lizingo gavėjas, šiuo atveju – ieškovas) ją iš esmės pažeidžia, teisinių padarinių. Tokiu būdu, teismui būtina šį ginčą spręsti aiškinant ir taikant bendrąsias sutarčių nutraukimo teisinius padarinius reglamentuojančias CK normas kartu su teisės normomis, nustatančiomis lizingo sutarčių nutraukimo ypatumus, taip pat atsižvelgiant į konkrečios Lizingo sutarties sąlygų specifiką.
CK 6.222 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Tais atvejais, kai sutartis nutraukta dėl vienos iš šalių kaltės – sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, reiškiančio esminį sutarties pažeidimą (CK 6.217 straipsnio 1 dalis), sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). CK 6.221 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje, kur nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje įtvirtinta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, kuri apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį. CK 6.567 straipsnio 1 dalis pateikia lizingo sutarties sampratą, kurios esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu, specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, mokant už tai lizingo davėjui periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas).
Kaip matyti iš Lizingo sutarties, šalys susitarė, kad Turto nuosavybės teisė pereis ieškovui šiam sumokėjus visas įmokas pagal sutartį (Lizingo sutarties 3.1 punktas, b.l. 57). Tokiu būdu, minėta Lizingo sutarties sąlyga sutarties šalims tapo esminė. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisės perėjimo sąlygos buvimas tiesiogiai lemia įmokų, lizingo gavėjo mokamų lizingo davėjui, sandarą, t. y. kai lizinguojamo daikto nuosavybės teisė įvykdžius sutartį perduodama lizingo gavėjui, į įmokų sandarą papildomai įtraukiamos ir daikto vertės išpirkimo įmokos, nes lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdamas daiktą iš lizingo davėjo.
Nagrinėjamu atveju Lizingo sutartyje buvo numatytas nuosavybės teisės perėjimas ir atitinkamai – ieškovas mokėjo įmokas ne tik už naudojimąsi Turtu, bet ir išpirkdamas Turto vertę. Esant tokiai Lizingo sutarčiai, dvišalė restitucija galima dėl tos įmokų dalies, kuriomis buvo išperkama Turto vertė. Analizuojant CK 6.574 straipsnio normos turinį, darytina išvada, kad joje įtvirtinta vienašalė restitucija, kuri reiškia, kad visais lizingo sutarties nutraukimo atvejais, nepriklausomai nuo sutarties rūšies ir jos nutraukimo pagrindo, lizingo dalykas turi būti grąžinamas lizingo davėjui. Dėl restitucijos taikymo kitai šaliai – lizingo gavėjui – šioje normoje nepasisakyta. Lizingo sutarties su teise įgyti daiktą nuosavybėn sudarymo atveju vienašalė restitucija gali reikšti dvigubos civilinės atsakomybės taikymą lizingo gavėjui, taigi neatitiktų savo paskirties – grąžinti šalis į tą padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo. Dėl to tam, kad būtų pasiekti civilinės atsakomybės tikslai ir neiškreiptos atsakomybės ribos, CK 6.574 straipsnio nuostata dėl vienašalės restitucijos aiškintina ir taikytina sistemiškai su CK 6.222 straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios restitucijos taisyklės. Kaip savo praktikoje yra nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes. Tais atvejais, kai lizingo sutartyje šalys susitarė ne tik dėl daikto valdymo bei naudojimo, bet ir dėl jo nuosavybės teisės perėjimo, vienašalė restitucija, nutraukus tokią lizingo sutartį, gali būti netaikoma, o taikoma dvišalė restitucija vadovaujantis CK 6.222 straipsniu. Pagal CK 6.222 straipsnį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Minėta, kad dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Kavaska“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012).
Nagrinėjamu atveju ieškovas neginčijo Lizingo sutarties nutraukimo. Atsakovas sutiko, kad su tuo, kad gali būti taikoma ne vienašalė, o dvišalė restitucija, tačiau nurodė, kad ieškovui gali būti grąžintina tik jo įmokų dalis, likusi padengus atsakovo nuostolius.
Lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, nutraukus sutartį dėl jo padaryto esminio sutarties pažeidimo, įtvirtinta CK 6.574 straipsnyje, nustatančiame lizingo davėjo nuostolių apskaičiavimo kriterijus. Lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo tiek, kiek jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pagal šalių sudarytą Lizingo sutartį atsakovas turėjo gauti 268778,90 Lt, t.y. 248500,00 Lt su PVM turto išpirkimo įmokų, 19533,40 Lt palūkanų ir 745,50 Lt sutarties mokesčio. Minėtą sumą patvirtina šalių 2005-11-24 sudarytos Lizingo sutarties bendrosios ir specialiosios sąlygos, įmokų mokėjimo grafikas (b.l.54-62), atsakovo Turto įsigijimo iš AB firmos „Agrotiekimas“ dokumentai (b.l. 61-64). Teismas sutinka su atsakovo nuomone, kad siekiant nustatyti šalių tikrąsias sutarties įvykdymo/neįvykdymo apimtis, tikslinga vertinti pradinę Lizingo sutartį ir mokėjimo grafiką, kadangi juose nurodyta visa Lizingo sutarties kaina bei pradinės įmokos. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad iki Lizingo sutarties nutraukimo yra sumokėjęs atsakovui 184293,47 Lt turto išpirkimo įmokų ir 19129,89 Lt palūkanų. Nors į bylą nėra pateikta jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, tačiau atsakovas sumokėtų sumų neginčija. Todėl konstatuotina, kad pagal Lizingo sutartį ieškovas liko nesumokėjęs atsakovui 64206,53 Lt turto išpirkimo įmokų ir 403,51 Lt palūkanų. Dėl Lizingo sutarties pasirašymo ir įsigaliojimo fakto byloje ginčo nėra. Šalys 745,50 Lt sutarties mokesčio taip pat nesiginčijo, todėl teismas, įvertinęs Lizingo sutarties 2.1 punkte numatytą Lizingo sutarties įsigaliojimo sąlygą nuo Kliento prievolės sumokėti Pirmąją įmoką įvykdymo, bei tai, kad 745,50 Lt sutartie mokestis yra įskaičiuotas į pirmąją įmoką, darytina išvada, kad ieškovas atsakovui šį mokestį yra įmokėjęs (b.l. 56, 57). Tokiu būdu, konstatuotina, kad ieškovas pagal Lizingo sutartį ieškovui skolingas 64 610,07 Lt (268 778,90 Lt – 184 293,47 Lt – 403,54 Lt – 745,50 Lt).
Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad lizingo davėjo nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto kainos ir pinigų sumos, gautos pardavus lizingo davėjo susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012).
Susigrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė ir pardavimo kaina dėl įvairių rinkos veiksnių gali nesutapti. Nagrinėjamu atveju Turtas buvo parduotas už 90000,01 Lt (b.l. 41-42). Teismas mano, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad nuostolių dydį teismas turi nustatyti atsižvelgdamas į įrodymus, pagrindžiančius vidutinę turto rinkos vertę, t.y. į jo pateiktą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą (b.l. 16-26), kadangi pagal suformuotą teismų praktiką ne atsakovui tenka turto pardavimo nuostolių rizika dėl kitos šalies, šiuo atveju – ieškovo, netinkamo prievolių vykdymo, o pačiam ieškovui. Tokiu būdu, Turto vertė jo pardavimo metu laikytina 90000,01 Lt.
Iš Turto realizavimo sandorio gautų 90 000,01 Lt pajamų išskaičius ieškovo skolą pagal Lizingo sutartį (64 610,07 Lt), konstatuotina, kad atsakovas gavo 25 389,94 Lt daugiau, nei būtų gavęs, jei ieškovas būtų tinkamai įvykdęs savo prievoles pagal Lizingo sutartį. Iš gautos sumos išskaičius atsakovo patirtus 6 471,89 Lt nuostolius atsiimant, transportuojant bei realizuojant turtą (b.l. 65, 66), konstatuotina, kad atsakovas gavo 18 918,05 Lt daugiau, nei tikėjosi iš tinkamo Lizingo sutarties įvykdymo.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovas ir UAB „Žaresta“ 2011-06-01 sudarė Turto nuomos sutartį, iš kurios gavo 13975,50 Lt su PVM pajamas (b.l. 78-84). Lizingo sutarties 4.2.3 punktu numatyta, kad Subnuomoti Turtą ieškovas turi teisę tik gavus atsakovo raštišką sutikimą (b.l. 58). Nors ieškovo atstovas teigė, kad atsakovui buvo žinoma apie subnuomos santykius, duomenų apie tai, kad atsakovas tokį sutikimą yra davęs ieškovas į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, akivaizdu, kad sutartis dėl Turto subnuomos sudaryta po to, kai atsakovas vienašališkai 2011-02-14 pranešimu Nr. 01-30-616 informavo atsakovą apie vienašališką Lizingo sutartie nutraukimą ir pareikalavo Turtą grąžinti jo žinion iki 2011-02-22 (b.l. 13). Darytina išvada, kad ieškovas naudojosi Turtu ir gavo iš jo pajamas, neturėdamas atsakovo rašytinio sutikimo, tokiu būdu ieškovo gautos pajamos įskaitytinos į atsakovo nuostolius 18918,05 Lt – 13975,50 Lt). Įvertinus atsakovo nuostolius dėl ieškovo netinkamo Lizingo sutarties vykdymo, teismas daro išvadą, kad atsakovas gavo 4943,55 Lt daugiau, nei būtų gavęs, jei ieškovas būtų tinkami įvykdęs prievolės pagal Lizingo sutartį, todėl minėta suma priteistina iš atsakovo ieškovo naudai.
Ieškovas taip pat prašo jo naudai iš atsakovo priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Respublikos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, iš atsakovo priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2012-12-07, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 2 d.).
CPK 93 str. 2 d. nustatyta, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į CPK 83 straipsnio 1 dalis 8 punkto, 96 straipsnio 1 dalies nuostatas, į patenkintų reikalavimų dalį (5,6 %) iš atsakovo valstybės naudai 147,00 Lt žyminio mokesčio, kuris yra mokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.
Pažymėtina, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovės nepriteisiamos dėl to, kad yra mažesnės negu LR Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/ 1K-355 nustatyta minimali 10,00 Lt suma (b.l. 1).
Vadovaudamasis CPK 259 str., 270 str., 279 str., teismas
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“, j.a.k. 111568069, buveinė – Konstitucijos pr. 20A, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, b.k. 73000, ieškovo BUAB „Ranga IV“, j.a.k. 120715568, buveinė – Perkūnkiemio g. 3, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB bankas, b.k. 70440, naudai 4943,55 Lt keturis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt tris Lt, 55 ct), 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (4943,55 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012-12-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“, j.a.k. 111568069, buveinė – Konstitucijos pr. 20A, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, b.k. 73000, valstybės naudai 147,00 Lt ( vieną šimtą keturiasdešimt septynių Lt, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurios yra mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Ramunė Mikonienė