Civilinė byla Nr. 3K-3-675/2013 (S)

                                                                             Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01623-2010-2

                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 95.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013  m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. S. (J. S.), R. A., R. A., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Aplinkos apsaugos agentūrai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, Trakų rajono 1-ojo notarų biuro notarei Jūratei Klapeckienei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas klausimas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo prokurorui kreiptis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą.

              Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu buvo nuspręsta mirusiosios A. S. vardu atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,73 ha žemės, vietoj jos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 8,23 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį (duomenys neskelbtini). A. S. vardu neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 3,70 ha ploto ir 4,53 ha ploto žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini).

              2005 m. balandžio 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu nuosavybės teises į žemės sklypus, į kuriuos nuosavybės teisės buvo atkurtos A. S. vardu, įgijo atsakovas J. S. 2005 m. gegužės 24 d. pirkimo ir pardavimo sutarčių pagrindu atsakovas J. S. pardavė šiuos žemės sklypus atsakovui R. A.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti  Vilniaus apskrities viršininko      2004 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 2.7-79-13262, kuriuo A. S. vardu atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko B. T. nuosavybės teise valdytą 2,22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir nuspręsta A. S. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,73 ha žemės, vietoj turėtos žemės perduoti neatlygintinai nuosavybei lygiavertį 0,83 ha žemė sklypą žemės ūkio veiklai; 2005 m. balandžio 15 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kuriuo patvirtinta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 2.7-79-13262 suteiktą A. S. turtą – 3,70 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 4,53 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paveldi jos sūnus atsakovas J. S.;

2) pripažinti niekine ir negaliojančia 2005 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį,  kuria J. S. pardavė 3,70 ha žemės sklypą atsakovui R. A.;  2005 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria J. S. pardavė 4,53 ha žemės sklypą atsakovui R. A.;

3) taikyti restituciją natūra – įpareigoti atsakovus R. A. ir R. A. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 3,70 ha žemės sklypą ir 4,53 ha ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), į kuriuos patenka valstybinės reikšmės vandens telkinys – tvenkinys (duomenys neskelbtini); atsakovų R. A. ir R. A. naudai iš atsakovo J. S. priteisti 3139 Lt, sumokėtų už 3,70 ha ploto žemės sklypą pagal 2005 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ir 4496 Lt, sumokėtų už 4,53 ha ploto žemės sklypą pagal 2005 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį;

4) priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas teigė, kad dalis žemės sklypo ploto, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, patenka į valstybinės reikšmės vandens telkinį. Vilniaus apskrities viršininko administracija, taip atkurdama nuosavybės teises, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, CK 4.7 straipsnio 2 dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimu nuosavybės teisės A. S. vardu į žemės sklypų dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) tvenkinio – užimamą teritoriją, buvo atkurtos neteisėtai. Teismas pažymėjo, kad atsakovai, sudarę ginčijamus sandorius, yra sąžiningi, o prokuroras siekia ištaisyti valstybės institucijų, atsakingų už nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei valstybinės reikšmės vandens telkinių apsaugos organizavimą, darbo klaidas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, tenkinus ieškinį bei taikant restituciją – grąžinant viską į pirminę padėtį, atsakovai                    R. A. ir R. A. netektų nuosavybės teisės į žemės sklypus, todėl turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovui J. S. Atsižvelgdamas į tai ir į aplinkybę, kad neaiški (duomenys neskelbtini) tvenkinio užimama teritorija, teismas sprendė, jog ieškovo pasirinktos gynybos priemonės prieštarauja protingumo ir teisingumo principams, pažeidžia atsakovų teises, todėl ieškinį atmetė dėl jo tenkinimo padarinių neproporcingumo siekiamam tikslui.

Ieškinys taip pat buvo atmestas pritaikius ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad ieškovas apie galimą teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. balandžio 12 d., gavęs Aplinkos apsaugos agentūros 2010 m. balandžio 8 d. raštą su priedais, todėl, kreipdamasis 2010 m. gegužės 31 d. į teismą, praleido 30 dienų ieškinio senaties terminą (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 8 d. nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties pradžią nustatė teisingai ir ieškinį dėl administracinio akto panaikinimo atmetė pagrįstai, neatsižvelgęs į tai, jog ieškinys buvo paduotas ginant viešąjį interesą, nes ši aplinkybė negali pakeisti įstatymo (CK 1.131 straipsnio 1dalis). Atnaujinti praleistą terminą prašoma nebuvo, jį atnaujinti teismo iniciatyva nesant svarbių priežasčių taip pat nebuvo pagrindo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Be to, kolegija pripažino, kad byloje buvo neginčijamai nustatyta, kad didžioji dalis ginčo sklypų, į kuriuos atkurta nuosavybė, niekada nepateko ir niekaip negalėjo patekti į buvusią ar esamą valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio teritoriją. Kolegija konstatavo, kad iš pateiktų įrodymų nebuvo aiški vandens telkinio vieta ir jo plotas, vietovė yra pelkėta, o Bražuolės tvenkinio kadastriniai matavimai niekada nebuvo atlikti, todėl šioje byloje faktiškai nebuvo įrodytas ir pažeidimo faktas. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį ir Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kasatoriaus nuomone, teismai neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo prokurorui ginant viešąjį interesą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Aplinkos apsaugos agentūros 2010 m. balandžio 8 d. rašte, kurį prokuroras gavo 2010 m. balandžio 12 d., pateikta informacija nebuvo pakankama teisės aktų pažeidimams konstatuoti ir kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, nes iš šių dokumentų nebuvo aišku, koks Bražuolės I tvenkinio plotas patenka į kiekvieną iš ginčo sklypų, nuosavybės teise priklausančių atsakovams R. A. ir R. A. Kasatoriaus teigimu, prokuroras, aiškindamasis faktus, kurie sudarytų pagrindą parengti ir paduoti įstatyme nustatytus turinio ir formos reikalavimus atitinkantį ieškinį, privalėjo surinkti tikslesnę informaciją ir gauti duomenis, reikalingus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Papildoma informacija apie apytikrį (duomenys neskelbtini) tvenkinio plotą, patenkantį į kiekvieną ginčo žemės sklypą, kurie kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai buvo suformuoti nuosavybės teisių atkūrimo procese, o vėliau sandoriu pagrindu perleisti privačion nuosavybėn, buvo gauta 2010 m. gegužės 12 d. Aplinkos agentūros 2010 m. gegužės 7 d. raštu, todėl prokuroras, ieškinį teismui pateikdamas 2010 m. gegužės 31 d., 30 dienų ieškinio senaties termino nepraleido.

Aiškindamas šias faktines aplinkybes kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, pagal kurią termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, pradžia laikomas pakankamų duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-07-585/2005; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Kasatorius papildomai nurodo kasacinio teismo praktiką dėl teismo teisės nuspręsti, kuri viešojo intereso dalis – pažeistų valstybės interesų gynimas ar ieškinio senaties institutas – konkrečiu atveju gintina prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje    Nr. 3K-3-177/2010). Kasatoriaus nuomone, esant pažeistoms Konstitucijos saugomoms vertybėms (valstybinės reikšmės vandenų apsauga), šios turėtų būti prioritetiškai ginamos kaip svarbesnės už teisinių santykių, kurie atsirado neteisėtų administracinių aktų ar sandorių pagrindu, stabilumą.

Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka kasacinio teismo praktikos dėl vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos formavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Kitoje 2013 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-791-585/2013 nustatytos faktinės aplinkybės (ginčo sklypų indentifikavimas (duomenys neskelbtini) tvenkinyje, tvenkinio ploto nustatymas ir kt.) buvo tapačios aplinkybėms, nustatytoms nagrinėjamoje byloje, tačiau toje byloje apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuos ieškinys buvo atmestas, panaikino, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovų kasacinį skundą atsisakė priimti.

Atsakovai R. A. ir R. A. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo nesutiko su kasaciniu skundu, prašė jį atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistus.

Atsakovai atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad kasatorius neskundžia sąžiningo įgijėjo prezumpcijos, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų taikymo, kurių pagrindu taip pat buvo atmestas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinys. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad jau 2010 m. balandžio 22 d., tikrinant Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2010 m. vasario 4 d. pareiškimą Vilniaus apygardos prokuratūrai, buvo žinoma visa informacija apie ginčo sklypų privatizavimą, paveldėjimą, pirkimą–pardavimą ir jokių kitų objektyvių įrodymų, turinčių reikšmės civilinei bylai, kasatorius iki 2010 m. gegužės 30 d. nesurinko. Atsakovai taip pat teigia, kad šioje byloje viešasis interesas ginamas priemonėmis, neproporcingomis siekiamam tikslui, be to, tikslūs duomenys, kurių rinkimu kasatorius įrodinėjo senaties termino nepraleidimą taip ir nebuvo surinkti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl šiuo atveju, atsakovų manymu, prioritetas teiktinas civilinių teisinių santykių stabilumui.

Atsakovai nesutiko ir su tuo, kad kitoje 2013 m. vasario 18 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-791-585/2013 nustatytos faktinės aplinkybės buvo tapačios aplinkybėms, nustatytoms nagrinėjamoje byloje. Atsakovų nuomone, bylos nėra analogiškos, nes ginčo, kad teka Bražuolės upelis ir yra (duomenys neskelbtini) vandens telkinys, nagrinėjamoje byloje nebuvo. Ginčas kilęs dėl to, ar atsakovų valdomi žemės sklypai patenka į (duomenys neskelbtini) vandens telkinį ir kokia jo dalis. Be to, pirmiau nurodytoje byloje atsakovo valdomuose žemės sklypuose yra įregistruotas vandens telkinys, o nagrinėjamoje byloje atsakovų valdomuose žemės sklypuose nėra įregistruoti jokie vandens telkiniai, atsakovai į juos nepretenduoja. Taigi, atsakovų nuomone, aptariamos bylos yra skirtingos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė kasacinį skundą atmesti ir Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistus. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad teismai tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir ieškinį atmetė pagrįstai, nes aplinkybė, jog ieškinys paduotas ginant viešąjį interesą, negali pakeisti įstatymo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsakovas taip pat teigia, kad ieškinys galėjo būti pagrįstas tik dėl tos dalies, kurioje                      A. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalį, esančią valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio – (duomenys neskelbtini) tvenkinio – užimamoje teritorijoje.  Atsakovo nuomone, kasatorius turėjo įrodyti, dėl kokios dalies viešąjį interesą pažeidžia Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. spalio 1 d. sprendimas, taip pat turėjo būti tiksliai nustatytas ir apibrėžtas tvenkinio plotas ir dalis, kuri patenka į ginčo žemės sklypus ir pažeidžia viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo prokurorui ginant viešąjį interesą

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl ieškinio senaties termino pradžios momento prokurorui ginant viešąjį interesą – valstybės interesus atkuriant nuosavybės teisę į žemės sklypų dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio užimamą teritoriją ir nuosavybės teisę į juos perleidžiant tretiesiems asmenims (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikoma, kad specialiajame įstatyme – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje – nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje                 R. J. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-470/2011; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007). Šio ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą.

Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą. Nustatydamas momentą, nuo kada turi būti skaičiuojamas terminas, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškiniui pareikšti užteko     2010 m. balandžio 12 d. gautų Aplinkos apsaugos agentūros 2010 m. balandžio 8 d. rašte ir jo prieduose pateiktų duomenų, todėl kreipdamasis į teismą 2010 m. gegužės 31 d. prokuroras praleido 30 d. ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje prokuratūra apie galimą teisių pažeidimą sužinojo dar 2010 m. balandžio 12 d.

Teisėjų kolegija su šia teismų išvada sutinka iš dalies – prokurorui kreipiantis į pirmosios instancijos teismą, jau buvo surinkta duomenų, kurie sudarė pagrindą jam teigti, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir reikia jį ginti teisme. Atkreipdama dėmesį į tai, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2011; 2004 m. sausio     19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-44/2004; kt.), ir atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytus faktus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nustatydami ieškinio senaties pradžią, pagrįstai laikė, jog ieškinio senaties termino pradžia šioje byloje yra faktas apie 2010 m. balandžio 12 d. gautą Aplinkos apsaugos agentūros 2010 m. balandžio 8 d. raštą. Prokurorui užteko rašte pateiktų duomenų parengti ir paduoti įstatyme nustatyto turinio ir formos reikalavimus atitinkantį ieškinį ir jis neprivalėjo surinkti papildomos informacijos apie apytikrį (duomenys neskelbtini) tvenkinio plotą, patenkantį į kiekvieną ginčo žemės sklypą. Šie duomenys buvo gauti 2010 m. balandžio 12 d., todėl prokuroras, ieškinį teismui pateikdamas 2010 m. gegužės 31 d., praleido 30 dienų ieškinio senaties terminą.

Vis dėlto, nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą. Tokia ieškinio senaties taikymo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007 ir kt.).

Kaip jau buvo minėta pirmiau, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas, be kita ko, taikomas ir piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia. Tačiau dėl nuosavybės teisių atkūrimo masto tiek privatiems asmenims, tiek viešąjį interesą ginantiems subjektams sudėtinga visada tiksliai ir operatyviai nustatyti asmenis, neteisėtai pasinaudojusius teise atkurti šias teises ir jų perėmėjus, o gavus tokių duomenų – kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą. Atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, laikytina, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimus neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigta kito asmens teisė ir iš ne teisės atsirastų teisė.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties pradžią nustatė teisingai ir ieškinį dėl administracinio akto panaikinimo atmetė pagrįstai, nepriklausomai nuo to, jog ieškinys buvo paduotas ginant viešąjį interesą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad prašymas atnaujinti praleistą terminą nebuvo pateiktas, o jį atnaujinti teismo iniciatyva nesant svarbių priežasčių nebuvo pagrindo (CK         1.131 straipsnio 2 dalis). Tačiau šioje byloje nustačius, kad prokuroras ėmėsi veiksmų ginčyti galbūt nepagrįstus nuosavybės teisių atkūrimo aktus, ir, nors šie veiksmai nebuvo operatyvūs, pripažintina, kad tai rodė prokuroro siekį ginčyti atsakovams atkurtas nuosavybės teises. Atsižvelgdama į šias priežastis, prokuroro ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbą, į tai, kad praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti galimybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje ypač aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje konstatuojama, jog tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys ir tik teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos r. apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-310/2012; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Marijampolės rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-523/2011; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010, 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010).

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl dviejų viešųjų interesų konkurencijos – valstybinės reikšmės vandens telkinių apsaugos ir civilinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo siekio. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje konstatavo civilinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo siekio prioritetą prieš valstybės interesą užtikrinti valstybinės reikšmės vandens telkinių apsaugą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes, taip pat į kasacinę jurisprudenciją dėl kelių viešųjų interesų konkurencijos, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino, ar valstybinės reikšmės vandens telkinių apsauga šiuo konkrečiu atveju galėjo nusverti civilinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo siekį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino, ar viešoji nuosavybė (valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio teritorija) galėjo tapti privačios nuosavybės objektu. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad valstybė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsnių nuostatas, rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai, saugo aplinką nuo kenksmingų poveikių, todėl šių nuostatų laikymosi užtikrinimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. 3K-3-89/2013). Natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-344/2011; 2012 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012).

Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju netgi teismų konstatuotas ieškinio senaties termino praleidimas, kuris, be kita ko, buvo nedidelis, nebuvo kliūtis teismams išspręsti ginčą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypų dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinio užimamą teritoriją ir nuosavybės teisės į juos perleidimo tretiesiems asmenims. Šiuo atveju ieškinio senaties terminas savaime negalėjo paneigti siekiamo tikslo įgyvendinti valstybinės reikšmės vandens telkinių apsaugą, pašalinti imperatyviųjų teisės normų pažeidimus.

Dėl vienodos teismų praktikos formavimo

Teisėjų kolegija sutinka su antruoju kasatoriaus argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka kasacinio teismo praktikos dėl vienodos teismų praktikos formavimo. Kasatorius nurodo, kad kitoje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės (ginčo sklypų indentifikavimas (duomenys neskelbtini) tvenkinyje, tvenkinio ploto nustatymas ir kt.) buvo tapačios aplinkybėms, nustatytoms nagrinėjamoje byloje, tačiau toje byloje apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovo apeliacinį skundą ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas.

Kaip yra išaiškinta kasacinėje jurisprudencijoje, teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais ir kitais konstituciniais principais neatskiriamai susijusia nuostata, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008). Atsižvelgti į teismų išaiškinimus galima tada, kai jie yra procesiniuose sprendimuose, priimtuose bylose, kurių ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos konkrečios bylos faktine fabula (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Graanul invest“ v. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-7-465/2008).

Kasatorius nurodo, kad, sprendžiant šalių ginčą, turėjo būti atsižvelgta į teismų praktiką šios kategorijos bylose, konkrečiai – į Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-791-585/2013. Po Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo priėmimo teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėdami šią bylą teismai turėjo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. sprendime pateiktus išaiškinimus (ratio decidendi) įvertinti konstitucinės jurisprudencijos kontekste. Abiejose bylose ginčas kilo dėl administracinių aktų atkurti asmenims privačios nuosavybės teises į žemės sklypus, kurių dalis ploto pateko į tą patį valstybinės reikšmės vandens telkinį – (duomenys neskelbtini) tvenkinį – pripažinimo negaliojančiais.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 136,24 Lt. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                         Virgilijus Grabinskas

              Janina Stripeikienė

              Dalia Vasarienė